ŠIANDIEN AKTUALU

IŠŠŪKIŲ IR GALIMYBIŲ METAS: RENGINIAI PANDEMIJOS SĄLYGOMIS

Prieš metus išgirdome apie pirmuosius užsikrėtimus koronavirusu tolimojoje Kinijoje ir tuomet būtume sunkiai patikėję, kad šis virusas ir gyvenimas COVID-19 pandemijos sąlygomis taps mūsų kasdienybe. Bet tapo. Šių metų kovo 16 d. Lietuvoje įvestas karantinas dviem mėnesiams sustabdė įprastą gyvenimą ir veiklą. Bibliotekos fiziškai užvėrė duris, persikėlė į virtualiąją erdvę, ieškodamos kūrybiškų sprendimų, kaip palaikyti ryšį su vartotojais ir praskaidrinti jų karantinines dienas. Apie tai rašėme žurnalo „Tarp knygų“ balandžio numeryje (2020 m., Nr. 4). Vasarą bibliotekos bandė grįžti į senąsias vėžes, žinoma, atsižvelgdamos į saugumo ribojimus. Kai lapkričio 7 d. buvo įvestas antrasis, tiesa, kiek švelnesnis karantinas, jau žinojome, ko laukti ir tikėtis, kaip prisitaikyti. Nors daugelis planų, ypač susijusių su renginiais, ir susijaukė. Organizuoti renginius pandemijos sąlygomis sudėtinga, bet įmanoma. Bibliotekininkai dar kartą įrodo, jog yra ne tik profesionalūs, bet ir kūrybingi.

Didžiausia Lietuvos knygų šventė – Tarptautinė Vilniaus knygų mugė – 2021 m. iš vasario nukelta į gegužės mėnesį, kai, tikimasi, koronaviruso banga bus nuslūgusi ir galėsime tiesiogiai susitikti su mylimais autoriais. Lietuvoje kasmet vyksta ir mažesnės knygų mugės – regioninės ar rengiamos bibliotekų. Šį rudenį turėjusi vykti 5-oji Šiaulių knygų mugė vyko nuotoliniu būdu – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka įrašė pokalbius su rašytojais ir kultūros veikėjais. Mugę net pavadino „Šiaulių knygų mugė – kitaip“. Įkėlus šiuos įrašus į bibliotekos „Youtube“ paskyrą, tokia muge internete tapo įmanoma mėgautis visus metus.

O Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka nusprendė, kad jos kasmetė knygų mugė – jau 8-oji – vyks gyvai. Spalio 1–3 dienomis literatūrai, menui ir žmogui skirtas tarptautinis kultūros festivalis bibliotekininkams atnešė nemenkų iššūkių: nuo uždarytų oro uostų ir negalinčių atvykti svečių iki nežinomybės, ar mugė apskritai galės įvykti. Tačiau kūrybiškas požiūris, pasitikėjimas kolegomis, ilgametė patirtis ir palanki įvykių tėkmė lėmė, kad knygų mugė įvyko ir lankytojų bei dalyvių buvo puikiai įvertinta. MOTYVACIJA – ĮVEIKTI SUNKUMAI IR PASIEKTI REZULTATAI

Klaipėdos knygų mugė šiemet „išaugo“ visus įprastus standartus, o biblioteka sustiprino savo, kaip kultūros festivalių organizatoriaus, reputaciją. Nuolatiniams lankytojams, miestiečiams ir svečiams biblioteka dovanojo 90 renginių: knygų pristatymų, paskaitų, susitikimų, diskusijų, parodų atidarymų, poezijos ir meno performansų, koncertų. Visa tai – klaipėdiečių kūrėjų kartu su platesne kultūros bendruomene iš Lietuvos ir užsienio bei pačiais bibliotekininkais sukurtas „produktas“. Šiemet mugėje prie Lietuvos mažųjų ir vidutinių leidėjų asociacijos pirmą kartą prisijungė ir Lietuvos leidėjų asociacijai priklausančios leidyklos – po bibliotekos stogu tilpo iš viso 38 leidyklos.

Traukos objektu tapo unikalūs literatūriniai-kultūriniai duetai, kuriuose susitiko iškilios literatūros ir kultūros asmenybės. Gintautas Mažeikis, Sergejus Kanovičius, Alvydas Nikžentaitis, Arūnas Gelūnas ir Rytis Zemkauskas pasidalino prisiminimais apie amžinąjį kovotoją su vėjo malūnais Leonidą Donskį. Darius Kuolys su rašytoju Valdu Papieviu šnekučiavosi apie jo romanuose rašomą „vis tą pačią istoriją, tik su naujomis patirtimis“. Apie vietinio konteksto „išvykimus ir atvykimus“ kalbėjo Darius Meškauskas su Giedriumi Savicku. Dar vienas duetų susitikimas – pokalbis per „Skype“ programą su JAV gyvenančiu rašytoju Sauliumi Tomu Kondrotu.

Mugės metu atidaryta nauja bibliotekos erdvė – audioteka, suteikianti galimybę išbandyti aukščiausios kokybės garso įrangą ir susipažinti su išskirtine vinilo plokštelių kolekcija. Atidarymo dieną pasirodė poetai Ernestas Noreika ir Mindaugas Valiukas. Muzikantas Nėrius Pečiūra specialiai šiai knygų mugei parašė knygą ir padovanojo maištaujančio andergraundinio roko koncertą.

Rengiantis mugei, nemenkų iššūkių ir nerimo kėlė blogėjanti situacija dėl pasaulyje siautėjančio viruso. Apsauginių veido kaukių dėvėjimas, rankų dezinfekcijos priemonės bei dalyvių registracija tuo metu jau atrodė įprasti ir nesunkiai įgyvendinami dalykai. Rūpestį kėlė klausimas, kaip išlaikyti tarp žmonių reikiamą atstumą, riboti lankytojų srautus ir spręsti negalinčių atvykti kviestinių svečių problemą. Kaip ir pirmojo karantino metu, pasitelktos informacinės technologijos. Edukatorius, erdvinių knygų kūrėjas Philippe’as Ugas iš Prancūzijos ir rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė kūrybines dirbtuves organizavo iš savo namų, lietuvių kilmės rašytojas iš Vokietijos Martinas Baltscheitas ir poetas, eseistas Sergejus Kanovičius renginio dalyvius sveikino iš anksto nufilmavę vaizdo įrašus.

Dalis svarbiausių renginių tiesiogiai buvo transliuojami socialiniuose tinkluose (vaizdo įrašai pateikti bibliotekos „Facebook“ paskyros videotekoje). Taip renginiai pasiekė net 34 tūkstančius žiūrovų, kurie juos stebėjo namuose. Sudėjus visus skaičius – Klaipėdos knygų mugė šiemet pasiekė net 39 tūkstančius žmonių! Tai – tikrai gera motyvacija kiekvienam prie festivalio organizavimo prisidėjusiam bibliotekininkui ir puikus pavyzdys, kaip šiandienėmis sąlygomis saugiai organizuoti renginius.

Klaipėdos knygų mugėje pasitelktos ir informacinės technologijos: rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė savo knygą „Didžioji būtybių knyga“ pristatė nuotoliniu būdu. Gerdos Putnaitės nuotr. LŪKESČIUS PRANOKUSI TV STUDIJA

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kasmet vidutiniškai vyksta per tūkstantį renginių, todėl pavasarį užklupęs karantinas privertė greitai ir nenuskriaudžiant vartotojų perdėlioti visus planus. „Pavasarį gyvenome nežinioje, kildavo daug klausimų tiek mums patiems, tiek kitiems renginių organizatoriams. Nežinojome, ar karantinas bus trumpas, ar užtruks, taigi dvejojome, ar renginius tiesiog šiek tiek nukelti, ar ieškoti jiems kitokio formato, – pasakoja Nacionalinės bibliotekos kultūros projektų vadovė Asta Mukienė. – Neturėjome karantino patirties, o į naują situaciją reikėjo reaguoti labai operatyviai. Taigi dalį renginių tada teko atšaukti, dalį filmavome bibliotekos TV studijoje ir vartotojams pateikėme virtualiai.“

Moderni TV studija Nacionalinėje bibliotekoje atverta 2016-ųjų pabaigoje. Joje rengiamos tiesioginės transliacijos ar įrašai leidžia pasiekti norimą auditoriją bet kuriame pasaulio kampelyje bet kuriuo paros laiku. Lietuvoje įvedus karantiną, TV studijos panaudos intensyvumas pranoko net drąsiausius Nacionalinės bibliotekos lūkesčius. „Karantiną paskelbus kovo 16ąją, jau kovo 19 d. vartotojams pasiūlėme pirmąją ciklo „Rankdarbiai namisėdoms“ tiesioginę transliaciją. Nuotolines rankdarbių dirbtuvėles ėmėsi vesti veržli ir kūrybiška PATS SAU komanda – Adriana Daškevič ir Donatas Kubilius. Jaunimo veiklų vadybininkai surengė 13 tiesioginių transliacijų namuose dėl pandemijos suvaržymų besimokantiems vaikams: gamino aborigenų lietaus lazdą, kartoninį automobilį, žaislinę katapultą, sapnų gaudyklę, skudučius ir daugelį kitų daiktų, o vaikai, namuose stebėdami tiesiogines transliacijas arba vėliau įsijungę įrašus, bandė kartoti ir gaminti rankdarbius“, – džiaugiasi Nacionalinės bibliotekos Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus l. e. p. vadovė Aina Kirdulienė. Nuotolines rankdarbių pamokas stebėdavo ne tik vaikai, bet ir pradinių klasių mokytojai, darželių auklėtojai, vaikų tėvai ir seneliai. Pirmasis įrašas, kai Adriana su Donatu gamino žaislinę katapultą, peržiūrėtas 1770 kartų.

Daug peržiūrų bei teigiamų atsiliepimų sulaukė Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistų surengtas ciklas „Iliustruotojai piešia vaikams“. Populiariausi nūdienos vaikų knygų dailininkai – Aušra Kiudulaitė, Agnė Nananai, Martynas Pavilonis, Ieva Babilaitė, Vilija Kvieskaitė, Greta Alice – Nacionalinės bibliotekos TV studijoje mikliai darbavosi pieštukais, žirklėmis, spalvoto popieriaus skiautėmis, teikdami kūrybos džiaugsmą mažiesiems skaitytojams ir tenkindami jų pažinimo smalsumą.

Labai greitai į Nacionalinės bibliotekos TV studiją „atsikraustė“ ir daugiau renginių: bibliotekos ekspertai ėmė rekomenduoti vertingiausias pastaruoju metu išleistas knygas, leidyklos ėmė pristatinėti savo naujausius leidinius. Bibliotekoje dirbanti menininkė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos dirbtuvių PATS SAU komanda Adriana Daškevič ir Donatas Kubilius per pirmąjį karantiną surengė 13 tiesioginių transliacijų namuose dėl pandemijos suvaržymų besimokantiems vaikams. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Dalis Nacionalinės bibliotekos renginių persikėlė į modernią TV studiją. Čia filmuojami ir akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ knygų pristatymai. Nuotraukoje kalbasi rašytoja Ilona Ežerinytė ir rašytoja Diana Ganc, kurios knyga „Lota“ pretenduoja tapti Metų knyga paaugliams. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Eglė Jovaišaitė, su mokiniais susitikdavusi gyvose meno pamokose, jas sparčiai perkėlė į TV studiją. Ir kiti bibliotekos darbuotojai adaptavo savo turinį TV studijos formatui: atsirado nuotaikingas įrašas apie „Berniuko Žirniuko“ teatrą su bibliotekininke Egle Gudonyte, pašnekesiai apie biblioterapiją, kuriuos vedė Skaitytojų klubo vadovės Rasa Derenčienė ir Daiva Janavičienė, Judaikos skyriaus kolegių Laros Lempertienės, Miglės Anušauskaitės rengti pasakojimai apie Torą, kabalą ir kt. Tuometis Informacijos analitikos skyrius taip pat įnešė svarbų indėlį – Gino Dabašinsko, Arūno Brazausko, Igno Stankovičiaus rengiamos poleminės laidos leido būti nuolatiniame politinių, mokslinių, ekonominių įvykių sūkuryje.

Pirmuoju karantino etapu žmones labiausiai domino aiški, operatyviai pateikta informacija apie koronavirusą – štai kodėl Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus prof. Sauliaus Čaplinsko skaitomos paskaitos viršijo visus Nacionalinės bibliotekos „Youtube“ kanalo žiūrimumo rekordus. Pirmoji paskaita, kurią profesorius kovo mėnesį skaitė iš Nacionalinės bibliotekos TV studijos, sulaukė beveik 36 tūkstančių peržiūrų! Pavasarį Nacionalinės bibliotekos TV studijoje per vieną darbo dieną neretai būdavo nufilmuojama net po 4–6 įrašus. Nuo kovo 16 d. iki birželio 17 d. (iš viso 14 karantino savaičių) parengta daugiau nei 120 laidų, skirtų visoms amžiaus grupėms, įvairių interesų, pomėgių, domėjimosi sričių žiūrovams. VASARĄ – NORAS PATENKINTI RENGINIŲ„TROŠKULĮ“ „Pavasarį, tik paskelbus karantiną, artimiausius renginius atšaukėme, tačiau iškart ėmėme svarstyti, kokį patrauklų virtualų turinį galėtume pristatyti savo lankytojams, – pasakoja Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Monika Straupytė. – Į virtualiąją erdvę teko perkelti vieną svarbiausių metų renginių – bibliotekos 95-ąjį gimtadienį. Tačiau didžiausias iššūkis buvo netikėtumas – teko dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis dar niekada nebuvome dirbę. Bet kartais taip ir gimsta pačios kūrybingiausios idėjos. Ko gero, kai kurių iniciatyvų ne pandemijos laikotarpiu tikrai nebūtume sugalvoję.“

Vasarą, pasibaigus pirmajam karantinui, renginiai į Nacionalinės bibliotekos erdves grįžo labai greitai – jų labai laukė ir organizatoriai, ir lankytojai, kurie jau buvo užsisėdėję namuose. „Jutome kultūrinių renginių „troškulį“, – prisimena A. Mukienė. – Tiesa, žmonės grįžo ne taip drąsiai, kaip ateidavo anksčiau. Sakyčiau, lankytojai labiau atsirinko, į kokį renginį eiti.“ Bibliotekos savo ruožtu užtikrino, kad renginiai būtų organizuojami laikantis visų saugumo reikalavimų. Dėl ribojamo žiūrovų skaičiaus populiarus tapo formatas, kai renginys su svečiais tuo pat metu transliuojamas tiesiogiai arba vėliau internete pateikiamas jo įrašas, kad renginį galėtų pamatyti visi norintieji.

Natūralu, kad vasarą į biblioteką užsuka mažiau žmonių, tačiau šiemet Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje ji buvo kitokia. „Višinskio bibliotekoje vasara buvo tikras darbymetis – naudojomės tuo, kad situacija dėl viruso kiek pagerėjo, tad įgyvendinome svarbius projektus, – pasakoja kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. – Tarp jų – ir šiauliečių pamėgti „Kiemai“ („Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija II“), kai daugiabučių namų kiemuose du žinomi visuomenės, kultūros veikėjai susėda pasikalbėti aktualia tema, vyksta įvairios edukacijos, jaunimo atlikėjų pasirodymai. Numatėme, kad po ilgo karantino žmonės norės išeiti ir pabūti bendruomenėje, tad iš anksto pasirinkome kuo atviresnes erdves renginiams, taip pat transliavome renginius tiesiogiai, kviesdami asmenis stebėti renginius ir namie.“

Anot R. Stonkutės, turbūt sudėtingiausia buvo vykdyti tęstinį projektą „Idėjų greitintuvas 2: kūrybiškumo akademija jaunimui“. „Savaitę trukusioje stovykloje neišvengiamos buvo komandinės užduotys, gyvenimas kartu, tad teko nelengva užduotis veiklas ir jų erdves suplanuoti taip, kad nepažeistumėme saugumo reikalavimų, laiku būtų vėdinamos ir dezinfekuojamos visos patalpos. Dar susidūrėme ir su tėvų nuogąstavimais“, – prisimena bibliotekos kultūrinių renginių organizatorė.

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka vasarą renginius perkėlė į lauką. Nuotraukoje – sutartinių grupės „Trys keturiose“ koncertas „Tūto tūto, valijo“ bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kieme. Nuotr. iš Kauno miesto V. Kudirkos viešosios bibliotekos archyvo

Kauno V. Kudirkos viešoji biblioteka įveiklino bibliotekų skyrių bei padalinių kiemelius ir renginius organizavo po atviru dangumi. „Kiemelius bibliotekos turėjo visada, bet tik šią vasarą jie buvo tokie pilni muzikos, skaitymų, spektaklių ir kūrybinių dirbtuvių. Manau, kad ši tradicija tęsis ir ateityje“, – tikina M. Straupytė. Kultūrinės veiklos vadybininkės teigimu, itin sėkmingas buvo Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas „Atvirosios kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“: „Susirinkę jaukiame Kauno V. Kudirkos bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kiemelyje senamiestyje ir sutartines dainavome, ir su senaisiais amatais susipažinome, ir rankdarbius kūrėme. Jis parodė, kad žmonės ne tik pasiilgę renginių, bet ir mielai atsigręžia į mūsų senąją kultūrą ir tradicijas. Pasitaikydavo, kad, paskelbus apie tam tikras kūrybines dirbtuves, registracija į jas baigdavosi per kelias valandas.“

ANTRASIS KARANTINAS – NE TOKS BAISUS?

Lapkričio 7-ąją paskelbus antrąjį karantiną, bibliotekos dirba pagal jau pavasarį išbandytą ir pasitvirtinusį modelį. „Antrąjį karantiną pasitinkame ramiai ir užtikrintai. Turime patirties, žinome, kaip planuoti darbus ir renginius, – tikina Nacionalinės bibliotekos atstovė A. Mukienė. – Peržiūrėjome renginių, turėjusių vykti karantino laikotarpiu, planą: dalį perkėlėme į vėlesnį laikotarpį, dalis persikels į virtualiąją erdvę, yra ir atšauktų renginių, bet toji dalis nėra didelė. Esame pasirengę įvairiems ateities scenarijams ir tikrai nenutrauksime renginių veiklos – kad ir kokiu formatu jie vyktų.“

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, vykdydama projektą „Kiemai“ („Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija II“), kultūros veikėjų pokalbius aktualia tema perkėlė į šiauliečių daugiabučių kiemus – renginius žmonės galėjo stebėti tiesiog pro langus. Nuotr. iš Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvo

Renginių organizatoriai ir dalyviai vėl kviečiami į TV studiją. „Antrojo karantino metu filmuojame muzikologo Viktoro Gerulaičio paskaitas apie kompozitorių Ludwigą van Beethoveną, tęsiame pokalbius apie biblioterapiją su R. Derenčiene ir D. Janavičiene, rengiame pokalbius su Metų knygos rinkimų nominantais, Nacionalinės bibliotekos ekspertai toliau rekomenduos vertingą literatūrą, intelektualų dėmesio vertus skaitinius, – vardija A. Kirdulienė. – Žinoma, laida, nufilmuota TV studijoje be žiūrovų, pašnekovus stebint tik nebyliai vaizdo kameros akiai, iš pirmo žvilgsnio neatrodo tokia patraukli kaip renginys su žiūrovais. Tačiau įžvalgus renginio užsakovas, suprasdamas, kad nė pati didžiausia pastato patalpa nesutalpins tiek žmonių, kiek vėliau įrašą internete pamatys žiūrovų, vis dažniau įvertina virtualaus renginio formatą.“ Džiugu paminėti, kad dalį užsiėmimų vaikams Nacionalinės bibliotekos darbuotojai rengia tiesiogiai, naudodamiesi „Zoom“ arba „Teams“ programomis. Tokias edukacijas renkasi mokytojai, jau įgudę naudotis šiomis programomis ir ieškantys, kaip paįvairinti pamokas.

Kauno miesto ir Šiaulių apskrities bibliotekų renginių organizatorės M. Straupytė ir R. Stonkutė teigia, kad virtualūs renginiai negali visiškai atstoti gyvų susitikimų. „Juk viena iš priežasčių, kodėl lankomės kultūros renginiuose, yra ta, kad norime gyvo patyrimo, gyvo susitikimo, autografo ar bendros nuotraukos. Daugelį iš mūsų veda smalsumas ir noras jį patenkinti, o virtuali platforma ne visada gali jį iki galo patenkinti“, – dėsto R. Stonkutė. Ji iškėlė ir kitą problemą – informacijos apie renginius sisteminimą: „Interneto platybėse kasdien sukuriama be galo daug turinio, tad mums, bibliotekininkams, svarbu, kaip tą informaciją padėti surasti suinteresuotam asmeniui. Todėl šiuo metu rengiame projektą, kuris bent kiek galėtų prisidėti prie informacijos pertekliaus mūsų feisbuko paskyrose suvaldymo ir padėtų lankytojui (at)rasti įdomius ir vertingus kultūros produktus.“

M. Straupytė sutinka, kad virtualūs renginiai suteikia galimybę juose dalyvauti ne vykstant į renginio vietą, o prisijungiant iš bet kur, be to, juos gali stebėti daug daugiau žmonių nei fiziškai galėtų ateiti į biblioteką. „Virtualiame renginyje dalyvaujantys pašnekovai gali gyventi nebūtinai Lietuvoje, tai labai praplečia galimybes. Pavyzdžiui, organizavome susitikimą su Prancūzijoje gyvenančia rašytoja Erika Umbrasaite, kuris yra tikrai labai žiūrimas, – džiaugiasi ji. – Tačiau niekas nepakeis gyvo renginio, susitikimo nuotaikos, malonaus jaudulio ir šurmuliuko žmonėms renkantis į biblioteką, nuoširdžių padėkų ir šypsenų renginiui pasibaigus, to bendrystės jausmo, kai žmonės po renginio neprašyti padeda sutvarkyti salę. Būtent tokios akimirkos yra didžiausias džiaugsmas, ir norisi tikėti, kad ateityje jos dar mūsų laukia.“

Parengė Vaiva Markevičiūtė, Andželika Rimkuvienė, Aina Kirdulienė

NEPOPIERINIŲ LAIKMENŲ TVARKYMAS IR NAUDOJIMAS BIBLIOTEKOSE

Dr. Daiva Janavičienė

Nepopierinių dokumentų rinkiniai bibliotekų fonduose saugomi ne nuo taip seniai. Garsiniai dokumentai egzistuoja beveik 100 metų. DVD, mikrodiskeliai ar kitų laikmenų dokumentai yra XX a. atradimai, bet jie jau rado vietą bibliotekų rinkiniuose. Šalia popierinių dokumentų bibliotekų fonduose vis atsiranda kitose laikmenose saugomų dokumentų, kai, sukuriant naujesnes technologijas, ankstesnės tampa plačiai nebenaudojamos ir dokumentai nugula saugyklose.

Šiame straipsnyje analizuojamos garso, vaizdo dokumentų, mikrokopijų, skaitmeninių dokumentų fizinėmis laikmenomis tvarkymo bibliotekose ypatybės, komentuojama šios grupės dokumentų panauda atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą. Internetu pasiekiami elektroniniai dokumentai nėra straipsnio objektas.

Nepopierinėse medijose fiksuotų dokumentų rinkiniai šalies viešosiose bibliotekose nėra gausūs. Pagal tarptautinės bibliotekų statistikos standartą šioje publikacijoje nepopierinėms medijoms priskirti garsiniai-regimieji, trimačiai (3D), mikrokopijos, kiti dokumentai fizinėse laikmenose (5). Remiantis 2019 m. Lietuvos bibliotekų statistikos LIBIS modulyje (1) ataskaitomis, bendrame viešųjų bibliotekų fonde nepopierinių medijų dokumentai sudarė tik 1,51 proc. (žr. lentelę). Tačiau viena grupė – garsiniairegimieji dokumentai – populiarėja, jų įsigyjama daugiau: 2019 m. Lietuvos bibliotekos šių dokumentų įsigijo 1,9 proc. bendros įsigijimų fiziniais vienetais apimties, palyginti su 1,2 proc. 2018 m. (2).

Lentelė. 2019 m. nepopierinių dokumentų dalis Lietuvos viešųjų bibliotekų dokumentų fonde

Viešųjų bib Dokumentų Dokumentų liotekų fondo nepopierinėse nepopierinėse apimtis (iš viso medijose apimtis medijose profiz. vnt.) (fiz. vnt.) centinė apimtis 16 068 411 242 790 1,51 %

POPULIARIOS TAPUSIOS NE VIEN KNYGOS

Didžiausias iššūkis bibliotekoms yra sugebėti išsaugoti turinį, kai jis fiksuotas jau nenaudojamose medijose. Ne viena laikmena tarsi numiršta – nustoja būti naudojama. Pavyzdžiui, mikroformos, mikrofilmai ir pan. Šios laikmenos bibliotekose

nebūdavo labai populiarios. Bibliotekininkai buvo įsitikinę, kad svarbiausios bibliotekose yra knygos. Dauguma bibliotekų, įskaitant mokyklų medijų ir informacijos centrus, kitose laikmenose komplektuodavo tik laisvalaikiui skirtą turinį (filmus).

Kartais mokyklos, kolegijos nepopierinėse laikmenose esantį turinį integruodavo į mokymo programas. Į kitas medijų priemones įrašytas turinys kartais būdavo naudojamas praktiniams mokymams tikintis, kad kitoks informacijos pateikimas bus efektyvesnis, aiškesnis nei raštu užrašytas tekstas (3). Pavyzdžiui, JAV Samo Houstono valstybinio universiteto Hantsvilyje Bibliotekininkystės katedros profesorė Teri Lesesne 2013 m. atliko eksperimentą, kuris parodė, kad, klausydami garsinių knygų, paaugliai ir jaunimas išplėtė savo vartojamą žodyną, išmoko daugiau naujų sąvokų. Išgirsti gerai ir taisyklingai ištariami garsinių knygų žodžiai turėjo teigiamos įtakos jų tarsenai. Dabar jau vis daugiau mokymo įstaigų (mokyklos, kolegijos, universitetai) garsinius-regimuosius dokumentus integruoja į studijų programas, šių dokumentų poreikis didėja.

Svarbu, kad skaitytojai galėtų rasti norimų laikmenų dokumentų ir tuomet, kai jų bumas jau praėjęs ir juos būtų sunku įsigyti perkant. Kai kurios bibliotekos fonduose saugo dvigubo formato knygas – popierinę ir įgarsintą versiją. Pastaroji versija ypač populiari mokantis kalbų (3). Kai kurie žmonės nemėgsta skaityti, jie geriau įsimena informaciją jos klausydami ar matydami vaizdus. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis žmonių, klausydami ir tuo pačiu metu užsirašinėdami informaciją, jos neįsimena. Jie norėtų vizualiai suvokti perduodamą informaciją ir tam tinka kitose laikmenose fiksuoti (nepopieriniai) dokumentai.

Viešosios bibliotekos dažniausiai kaupia filmų, garsinių įrašų (įvairių muzikos stilių) rinkinius. Šiandien sunku būtų rasti biblioteką, kurioje nebūtų bent keleto CD ir DVD. Tačiau šios medijos turi nemažą trūkumą – trumpą eksploatavimo trukmę, kuri daugiausia yra 6 metai. Kitas keblumas – mažos pakuotės, kurias sunku bibliotekiškai sutvarkyti ir apipavidalinti. Dokumentai greitai pasimeta lentynose, ypač sudėtinga, jei vienoje pakuotėje yra keletas diskų. Pakuotėje dažnai jie sudedami ne eilės tvarka arba vieno rinkinio dalis patenka į kitą pakuotę (3).

MUZIKOS ĮRAŠAI, GARSINĖS KNYGOS IR MIKROKOPIJOS

Pirmieji nepopierinėse laikmenose fiksuotų dokumentų rinkiniai bibliotekose buvo muzikos įrašai (vinilinėse plokštelėse, magnetinėse juostose), kuriais dažniausiai buvo galima naudotis tik vietoje, nes tam reikalinga speciali įranga. Šie dokumentai ypač jautrūs aplinkos poveikiui ir, intensyviau naudojami, praranda kokybę. Su šių medijų naudojimu tiesiogiai susijusios ir įrangos senėjimo, formatų keitimo problemos.

Kintant technologijoms, bibliotekininkams tenka išmokti dokumentus perkelti į kitas medijas ar naujus formatus. Užsienio praktikai teigia, kad kartais biblioteka leidžia skaitytojams persirašyti turinį iš bibliotekoje saugomų egzempliorių į savo laikmenas, tačiau tai gali sukelti autorių teisių problemų (3).

Bibliotekoms kiekviena technologinė naujovė reiškia padidėjusią paslaugos kainą ir aptarnavimo iššūkius. Reaguodamos į besikeičiančius skaitytojų įpročius, bibliotekos privalo atnaujinti įrangą, technologijas. Dažnai tenka spręsti dilemą, pavyzdžiui, ar įsigyti naują Beethoveno 5-osios simfonijos įrašą, jeigu savo rinkiniuose jau turi keletą ir visi jie – skirtingose laikmenose (3).

Kaip ir muzikos įrašų kolekcijos, viešosiose bibliotekose populiarios garsinės knygos. Garsinių knygų pradžia – įrašai magnetinių juostų kasetėse. Užsienyje tokios knygos yra gana įprastos, populiarėja ir Lietuvoje, nes jas patogu klausyti drauge atliekant kokią kitą veiklą, pavyzdžiui, vairuojant. Šios rūšies knygų tyrėjai Arūnas Gudinavičius ir Laima Naktinytė pateikia tokį jų apibrėžimą: „garsinė knyga – balsu perskaitytos semantinės informacijos garso įrašas, tam tikru formatu užfiksuotas tam tikroje laikmenoje, kuriam klausyti (skaityti) reikalingas specialus prietaisas“ (4).

Daugiausia tai – CD ar kitokių laikmenų grotuvuose (ypač nešiojamųjų įrenginių) klausomos knygos. Garsines knygas galima klausyti kelionėse, pavyzdžiui, važiuojant viešuoju transportu. Žmonės pamėgo jas klausyti pasivaikščiojimų metu. Daugelis jas mielai renkasi kaip laisvalaikio leidimo formą, galimybę susipažinti su literatūra kartu užsiimant kitais darbais ir kaip naują „skaitymo“ būdą (4). Žinoma, viena svarbiausių šios medijos naudotojų tikslinių grupių – žmonės, turintys regėjimo negalią. Internete jiems parengtos ir atvirosios prieigos garsinių knygų kolekcijos.

Kokią vietą bibliotekų fonduose užima mikroformos (mikrokopijos)? Nors daugelis gali pamanyti, kad mikroformos jau atgyveno, amerikiečių mokslininkai, knygos „Library programs and services“ autoriai nurodo, kad 2014 m. internete surado nuorodą į dvidešimties kompanijų, gaminančių mikroformas bibliotekoms, pasiūlymus. Žinant, kad, nesant paklausos, pasiūlos taip pat neliktų, tai reiškia, kad mikroformos laikmena vis dar yra paklausi. Bibliotekose mikroformose dažniausiai saugomi genealoginiai medžiai, dar išlikę bibliotekų, kuriose taip saugomas laikraščių turinys. LIBIS statistikos 2019 m. ataskaitoje matome, kad Lietuvos viešosiose bibliotekose mikrokopijos sudarė 0,01 proc.; didžioji dalis saugoma Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (1).

Mikrokopijos visų šalies bibliotekų fonduose sudarė 0,56 proc. (2).

JAV bibliotekininkystės ekspertai teigia, kad, saugant turinį mikrokopijose, sutaupoma vietos, taip pat mikrokopijos daromos saugant originalų, vertingą dokumentą nuo sunykimo – dažnai vartomi trapioje medžiagoje publikuoti dokumentai nyksta. Mikrokopijų turinį galima kopijuoti tam skirtais aparatais, kartais galima daryti popierines padidintas kopijas (4).

GARSINIAI-REGIMIEJI DOKUMENTAI: PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI

Bibliotekininkams tenka patirti, kaip keičiasi garsinių-regimųjų (vaizdo) medijų parametrai, naudojimosi jais įranga ir kt. Tarp kompanijų, gaminančių skirtingas laikmenas (DVD, VHS, „Blu-ray“ ir kt.) ir jų leidimo aparatus, vyksta didžiulė konkurencinė kova, tačiau diduma bibliotekų stengiasi įsigyti turinį, o ne dubliuoti jį įvairiomis laikmenomis, todėl, įsigydamos naujas laikmenas, yra gana nuosaikios. Turinys nekeičiamas nauju, kol bibliotekoje tebėra įranga ir yra kas ja naudojasi. Šiuo metu ryški tendencija garsinių-regimųjų dokumentų turinį skelbti internete, perkant prieigą prie jo (3).

Kaip jau buvo užsiminta, didžiausias garsiniųregimųjų dokumentų naudojimo problemas kelia šių laikmenų netvarumas. DVD ir kiti formatai labai dažnai pažeidžiami sąlyčio su vartotoju metu, dar iki laikmenos į prietaisą įkėlimo. Dėl neatsargaus elgesio atsiranda įbrėžimų – deja, taip nutinka gana dažnai. Bibliotekų duomenimis, DVD formato dokumento gyvavimo ciklas labai trumpas. Jeigu jis išduodamas 15–20 kartų – tai jau daug. Iššūkių kelia ir maža dokumento pakuotė – bibliotekininkams sunku palaikyti reikiamą tvarką, kai dokumentui suteikiama atviroji prieiga. Todėl užsienyje daugelis bibliotekų garsinius- regimuosius dokumentus laiko išimtus iš pakuočių ir sudėtus atskirai.

Nemaža problema susijusi su kintama filmų (dažniausiai jie saugomi aptariamo formato laikmenose) paklausa. Siekiant patenkinti dokumento poreikį, JAV pasitelkiamas McNaughtono planas: pagal jį bibliotekoms leidžiama trumpajam laikotarpiui pasidaryti turimų dokumentų (pvz., filmų) kopijas ir jas naudoti tol, kol paklausa nunyksta.

Bibliotekose teikiama su garsinių-regimųjų dokumentų naudojimu susijusi paslauga – srautinis medijų leidimas (Streaming Media), kai, norint susipažinti su konkrečiu turiniu ir jį palyginti, tuo pačiu metu leidžiama keletas garsinių-regimųjų dokumentų, kurių peržiūrą galima sustabdyti, peržiūrėti iš naujo ir pan. Pavyzdžiui, vartotojas nori palyginti skirtingų aktorių vaidybą toje pačioje Williamo Shakespeare’o pjesėje (3). Srautinių medijų įrangos naudojimas leidžia greičiau atrinkti ir suplanuoti demonstravimą skirtingais srautais,

Privalumai Trūkumai

kai dalį informacijos mato visa grupė, o dalį – grupelės ar kiekvienas individualiai; parengti grupės prezentacijas, leidžiant failus vieną po kito; pasižymėti tam tikras ištraukas peržiūrai (išdėstant visą medžiagą skirtinguose ekranuose); valdyti vaizdo rodymą, sustojant tam tikrose vietose, pakartojant ištraukas ir kt.

Ši paslauga populiari edukaciniais tikslais, naudojama užsiėmimams įvairiose amžiaus grupėse. Bibliotekininkai turi turėti kompetencijų suteikti reikiamą pagalbą skaitytojams informuojant ir pademonstruojant, kaip naudotis turima šią paslaugą teikiančia įranga, todėl būtini nuolatiniai personalo kvalifikacijos kėlimo kursai, praktiniai seminarai. Srautinės medijų peržiūros kelia tam tikrų įgūdžių atnaujinimo iššūkių. Jeigu šiomis technologijomis naudojamasi netinkamai, jos kelia daugiau pasipiktinimo nei naudos (pavyzdžiui, neįmanoma atidaryti į vartotojo kompiuterį įrašyto failo, nes tarpusavyje „nesusikalba“ skirtingos programinės įrangos). Taigi bibliotekų darbuotojai turi turėti elementarių programavimo žinių, kad galėtų pakonsultuoti vartotoją (3).

ĮVAIRIŲ LAIKMENŲ PASKIRTIES ŽENKLINIMAS

Kartais mokyklų ir viešosiose bibliotekose iškyla problemų, kai skaitytojai naudojasi ne jų amžiaus grupei skirtais dokumentais. Todėl svarbu atkreipti deramą dėmesį į garsinių-regimųjų dokumentų

(filmų) ir žaidimų (kaip medijose esančių dokumentų) ženklinimą tam tikrais simboliais, nurodančiais tikslines amžiaus grupes.

Galimas šios problemos sprendimas – komplektavimo ir įsigijimo procese pasitelkti tėvus, konsultuotis su jais (angl. parent guidance). Tai aktualu, kai bibliotekos nusprendžia žaidimus įtraukti į savo dokumentų rinkinius. Tuomet iškyla nesklandumų, nes tėvai skirtingai vertina, kurie filmai ar žaidimai naudingi / žalingi jų vaikams. Knygos „Library programs and services“ autoriai (3) pabrėžia, kad ant filmų pakuočių žymas deda kūrinį išleidžiančios komercinės institucijos, nelabai paisančios nei tėvų atstovų, nei vaikų psichologų nuomonės. Pavyzdžiui, JAV naudojama garsiniųregimųjų dokumentų vertinimo (nurodant tikslinę amžiaus grupę) sistema yra panaši į televizijos laidų žymėjimo tvarką (kokio amžiaus vaikams nerekomenduojama žiūrėti tam tikrų laidų, filmų). Minėtos knygos autoriai atkreipia dėmesį, kad žymos priskyrimas dokumentui dažniausiai yra kažkieno, kad ir pripažinto eksperto, bet subjektyvi nuomonė, kuria visuomenė tiesiog patiki ir pasitiki. Priskyrimo esmė – ar turinys yra tinkamas vaikui, nuo kokio amžiaus jis yra tinkamas (3).

JAV ženklinami ir kompiuteriniai žaidimai. Vertinimą atlieka pelno nesiekianti tam tikslui sukurta tarnyba. Nurodoma per 30 raktinių žodžių, kurių turinio neturi būti žaidimuose (alkoholis, muštynės, kraujas (angl. blood and gore) ir pan.). Ženklinimo sistemoje yra aiškios nuorodos, kaip galima elgtis su laikmenos turiniu, pavyzdžiui, galima bendradarbiauti, dalintis sukurtu turiniu ir t. t. Ženklinimas ir galimybė bendradarbiauti bei dalintis turiniu bibliotekos personalui dažnai kelia teisinių dilemų. Garsinių-regimųjų dokumentų ir kompiuterinių žaidimų naudojimo tvarka turi būti atspindėta bibliotekos skaitytojų aptarnavimo taisyklėse.

GARSINIŲ-REGIMŲJŲ DOKUMENTŲ PANAUDA

Naudojantis nepopierinėmis medijomis svarbu paisyti nustatytų autorių teisių. Kai kreipėmės į LATGA asociaciją, prašydami išaiškinti, kaip bibliotekos gali organizuoti minėtų dokumentų išduotį bibliotekos skaitytojams, gavome atsakymą su patarimu kreiptis į Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės specialistus, „nes būtent Kultūros ministerija kuruoja autorių teisių sritį bei yra LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo kūrėja“.

Atsakydamas į užklausą, Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės vyriausiasis specialistas Aurimas Šimeliūnas pabrėžė, kad Kultūros ministerija neturi kompetencijos aiškinti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) nuostatų ir teikti jų taikymo išvadų, kurios būtų privalomos fiziniams ir juridiniams asmenims. Todėl ši konsultacija turėtų būti vertinama tik kaip Kultūros ministerijos specialistų nuomonė.

Specialisto teigimu, kalbant apie garsinių-regimųjų dokumentų panaudą Lietuvos bibliotekose, susiduriama su galima problema dėl ATGĮ autoriams ir audiovizualinio kūrinio gamintojams suteikiamų išimtinių teisių. Atitinkamai 15 straipsnio 1 dalies 5 pastraipa (6) „suteikia autoriams teisę leisti arba uždrausti jo kūrinius teikti panaudai“, o 57 straipsnio 1 dalies 3 punktu „tokia teisė suteikiama audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojui“. Minėtų teisių pareiškimo tvarka nei eiga nėra reglamentuota, todėl bibliotekininkams patariama kreiptis tiesiogiai į autorius ar pirmojo įrašo gamintojus.

Kitas dėl panaudos aktualus ATGTĮ reguliuojamas aspektas yra „paveldėtojams nustatyta teisė gauti kompensacinį atlyginimą“. 16 straipsnio 3 dalis (6) nustato, kad, teikiant panaudai knygas ir vaizduojamojo meno leidinius (dailės ir fotografijų albumus) bibliotekose, jų autoriai arba jų teisių paveldėtojai turi teisę gauti kompensacinį atlyginimą, kurį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. O audiovizualinių kūrinių panaudai bibliotekoje ATGTĮ nenustato jokios kompensacinio atlyginimo tvarkos, taip pat nesuteikia (ir nereglamentuoja) nemokamo audiovizualinių ir (arba) garso dokumentų naudojimo. „Todėl, norėdamos naudoti tokio pobūdžio kūrinius, bibliotekos privalo gauti teisių turėtojo arba atitinkamo kūrinio teises administruojančios kolektyvinio administravimo asociacijos leidimą (neišimtinę licenciją). Vėlesnis kūrinio naudojimas turėtų būti vykdomas šiame leidime nustatytomis sąlygomis ir tvarka“, – teigia A. Šimeliūnas.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 1. Bibliotekų statistika [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2020 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/paslaugos/bibliotekoms/ lietuvos-biblioteku-statistika. 2. DIKAVIČIENĖ, Eglė. Valstybinei bibliotekininkystei Lietuvoje – 100 metų! Tarp knygų, 2020, birž. (Nr. 6), p. 9–5. 3. EVANS, G. Edward; ZARNOSKY SAPONARO, Margaret; CHRISTIE, Holland; SINWELL, Carol. Library programs and services: the fundamentals. Santa

Barbara, Denver: Libraries Unlimited TM, 8th edition, 2015. 496 p. 4. GUDINAVIČIUS, Arūnas; NAKTINYTĖ, Laima. Garsinės knygos kompaktinėse plokštelėse Lietuvoje. Knygotyra. 2011, t. 57, p. 153–171. 5. Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinė bibliotekų statistika (tapatus ISO 2789:2013.): LST ISO 2789:2013. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2015. V, 72 p. 6. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas: galiojanti suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 [elektroninis išteklius]. LR Seimo patvirtintas 1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185 [žiūrėta 2020 m. spalio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/

TAIS.81676/asr.