12 minute read
GYVASŽODIS
Rima Kuprytė. Mjrkos Boenscho Beeso nuotr.
Advertisement
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsiradus tarptautinio bendradarbiavimo galimybių, mūsų šalies bibliotekininkai pirmiausia daug mokėsi iš kitų valstybių. Kai atsivėrė sienos, labai padėjo Šiaurės šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados, Atviros Lietuvos fondas, suteikdami galimybę išvykti į kitas šalis pasisemti patirties. Visos bibliotekos sprendžia tas pačias problemas – tokias kaip paslaugų prieinamumas ir kokybė, išteklių pasirinkimas, valdžios parama. Tik kiekviena šalis tas problemas įveikia savais būdais, o juos nulemia konkrečios vietos sąlygos.
Šiandien Lietuvos bibliotekos tarptautinėje arenoje yra lygiavertės kitų šalių bibliotekoms, kartu rengia įvairius projektus, dalinasi savo patirtimi su kitais. Taigi galima sakyti, kad dabar ne tik ima, bet ir duoda. Ir tikrai Lietuvos bibliotekininkai turi, ką duoti. Dalyvauja Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose kaip lygiaverčiai partneriai, dalinasi patirtimi tarptautinėse konferencijose. Dirbdama pelno nesiekiančioje tarptautinėje organizacijoje EIFL (angl. Electronic Information for Libraries, Elektroninė informacija bibliotekoms), dažnai kviečiu Lietuvos bibliotekininkus dalintis patirtimi su besivystančių šalių bibliotekininkais, nes mes, lietuviai, dar prisimename, kokie prieš trisdešimt metų buvome patys. Be to, ir tų besivystančių šalių gyventojams mūsų patirtis artimesnė – jie supranta, kad Lietuvos bibliotekų ekonominė situacija dar visai neseniai buvo panaši, ir tik pažiūrėkite, kaip jos dabar atrodo!
Turbūt daug kas pamena, kad dar visai neseniai Lietuvos bibliotekose vyravo uždari fondai, būdavo galima matyti rakinamų knygų lentynų. Tokių šiandien matau skurdesnėse valstybėse, kur tiesiog nėra lėšų naujoms knygoms pirkti, todėl turimos yra labai vertinamos, labai saugomos, baiminamasi, kad jos gali dingti. Mano vienas iš darbo EIFL ir pačios organizacijos tikslų – atverti paslaugas vartotojams, „atrakinti“ žinias, skatinti bibliotekininkus pasitikėti žmonėmis – nebūtinai tos knygos pradings, reikia siekti, kad daugiau žmonių jomis naudotųsi, kaip ir bibliotekomis. 1995 m. įkūriau Atviros Lietuvos fondo Teisės biblioteką, kuriai buvo nupirkta labai brangių knygų ir žurnalų teisės tema, tai buvo vienetiniai egzemplioriai visoje Lietuvoje. Kadangi biblioteka savaitgaliais nedirbo, kartais studentai, ruošdamiesi studijoms ar teisminio proceso inscenizacijų (Moot Court) tarptautiniams konkursams, paprašydavo kokios nors knygos savaitgaliui. Duodavome, tik prašydavome grąžinti knygą pirmadienį tiksliai sutartą valandą,
nes kitiems jos irgi gali reikėti. Ir nebuvo nė vieno karto, kad skaitytojas negrąžintų knygos sutartu laiku. Tai man buvo labai vertinga pamoka: jeigu pasitiki žmonėmis, jeigu jie mato, kad esi atviras, jie atsako tuo pačiu. Taigi kuo geresnes paslaugas siūlo bibliotekos, tuo daugiau vartotojų jos turi.
Dalyje pasaulio bibliotekų vis dar didžiule problema išlieka mokslo žinių, mokslo žurnalų, knygų, duomenų bazių prieiga. Net ir Lietuvoje bibliotekos gali prenumeruoti ne viską, mūsų mokslininkai ir studentai pasiekia ne visus jiems reikiamus šaltinius. EIFL veiklos pradžioje (prieš 20 metų) derėdavomės su leidėjais, kad mokslo leidinių prieiga būtų kuo atviresnė, įsiliejome į atvirosios prieigos judėjimą. Mokslininkai buvo skatinami spausdinti savo straipsnius atvirosios prieigos žurnaluose, skelbti juos atvirosios prieigos talpyklose. Dabar atvirosios prieigos judėjimas yra ypač didelis. Šiandien jau ir patys leidėjai ima galvoti apie kitokius leidybos modelius, po truputį pereina nuo prenumeratos prie atvirosios prieigos.
Lietuvos bibliotekos šiandien yra palyginti atviros. Kai kuriomis Lietuvos universitetų bibliotekomis galima naudotis visą parą. Sukurta atvirosios prieigos Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka – eLABA sistema, kurioje skelbiamos apgintos mokslo disertacijos, magistro darbai. Taip pat kai kurie universitetai turi atvirosios prieigos talpyklas mokslinėms publikacijoms ir duomenims. Žinau, kad šiuo metu Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija rengia atvirojo mokslo politiką. Ji padės dar labiau atverti mokslo potencialą pasauliui. Per televiziją reklamuojamos viešųjų bibliotekų paslaugos senjorams, nemažai dėmesio skiriama žmonėms, turintiems negalią.
Kita pasaulio bibliotekų problema susijusi su teisiniu reglamentavimu, intelektinės nuosavybės įstatymais, ribojančiais bibliotekų veiklą ir kartu skaitytojus. Pavyzdžiui, daugelyje Afrikos ir Azijos valstybių šios srities įstatymai nekeisti gal 30–50 metų ir nėra pritaikyti skaitmeninei aplinkai. Dar vienas veiklos suvaržymas – teisinis ribojimas keistis intelektine nuosavybe tarptautiniu mastu. Didelis pasiekimas yra 2013 m. pasirašyta Marakešo sutartis, kuria nustatytos tarptautinės taisyklės, užtikrinančios autorių teisių apribojimus arba išimtis sudarant prieigą prie informacijos akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims. Bibliotekos gali skaitmeninti knygas ir jas pateikti regos negalią turintiems žmonėms neatsiklausdamos autorių ar leidėjų, taip pat gali suteikti skaitmeninių knygų prieigą ne tik savo, bet ir kitų šalių gyventojams. 2019 m. EIFL kartu su Lietuvos aklųjų biblioteka surengė tarptautinį praktinį seminarą „Marakešo sutartis: pradėkime“, skirtą sutarties įgyvendinimui ir regioniniam kaimyninių šalių (Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos) bibliotekų bendradarbiavimui. Girdėjau, kad po šio seminaro užsimezgęs Lietuvos ir Lenkijos bibliotekų bendradarbiavimas leido išplėsti aklųjų prieigą prie lenkiškų knygų ir kad vienas mokslininkas iš Indijos, kuris savarankiškai studijuoja lietuvių kalbą, gavo jam reikiamą knygą iš Lietuvos skaitmeniniu formatu.
Lietuva tarptautinio bendradarbiavimo lauke tikrai yra matoma. Pavyzdžiui, labai stipri lietuvių komanda dirbo Billo ir Melindos Gatesų fondo remtame projekte „Bibliotekos pažangai“ (2008–2013 ir 2013–2016 m.), projekto ekspertai buvo vertinami ir tarptautiniu mastu. Todėl šio projekto komandos nares Ugnę Lipeikaitę ir Ramunę Petuchovaitę pasikviečiau dirbti į EIFL – dabar mūsų organizacijoje dirba daugiau lietuvių.
EIFL kasmet skelbiamame viešųjų bibliotekų inovacijų konkurse labai aktyviai dalyvauja ir Lietuvos viešosios bibliotekos. Tarp nugalėtojų yra buvusios Utenos A. ir M. Miškinių (2019), Plungės rajono savivaldybės (2018), Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos (2016) ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (2014). Labai džiaugiausi šių metų pavasarį per „Euronews“ pamačiusi reportažą apie Vinco Kudirkos bibliotekos inovaciją – 3D spausdintuvu sukurtus plastikinius durų rankenų priedus, kuriais naudodamiesi per pandemiją kauniečiai saugiai galėjo atidarinėti duris. Taip pat nudžiugau 2019 m. Atėnuose IFLA metinės konferencijos scenoje pamačiusi Lietuvos nacionalinės bibliotekos atstovą Donatą Kubilių, kai jis buvo pakviestas atsiimti geriausio IFLA 2019 m. informacinio stendo (2019 The Best IFLA poster) apdovanojimo. Tai – tik keli pavyzdžiai, kai lietuviai bibliotekininkai yra ir gali būti žinomi bei matomi tarptautinėje arenoje. Reikia tiesiog dalyvauti, parodyti iniciatyvą.
Tarptautinis bendradarbiavimas Lietuvos bibliotekoms ir bibliotekininkams suteikia naujų idėjų. Dabar bibliotekininkai turi daugiau finansinių galimybių išvykoms į stažuotes, konferencijas. Jei ko Lietuvos bibliotekininkams ir trūksta, tai nebent didesnio pasitikėjimo savimi ir savivertės suvokimo. Lietuvos bibliotekose šilta, šviesu, renovuojamos patalpos, yra elektra ir internetas, kasmet skiriamas biudžetinis finansavimas, o kai kuriose EIFL šalyse visa tai – dar tik siekiamybė!
Rima Kuprytė EIFL direktorė
KRAŠTO (IR NE TIK) TAPATYBĘ STIPRINANTI LEIDYBA BIBLIOTEKOSE
Dr. Džiuljeta Maskuliūnienė Literatūrologė, Šiaulių universiteto profesorė
Pastaruoju metu dažnai ir įvairiuose kontekstuose kalbama apie regioninę politiką, neretai ir apie regioninę kultūros politiką. Pabrėžiama, koks svarbus regionų kultūrinis savarankiškumas, todėl laukiama pačių regionų iniciatyvų. Šiame kontekste svarbiu orientyru tampa tolygios kultūrinės raidos idėja. Džiugu, kad žengtas svarbus žingsnis – Lietuvos kultūros taryba įgyvendina programą „Tolygi kultūrinė raida“, pagal kurią šalies regionai teikia projektų paraiškas įvairiai kultūrinei veiklai finansuoti.
Derėtų pabrėžti, kad regiono kultūros prioritetus gali nusistatyti patys regionai. Pavyzdžiui, Šiaulių kraštui paskelbtos gairės „Tolygios kultūros raidos įgyvendinimo Šiaulių apskrityje 2020–2023 metų prioritetai“ buvo parengtos pačių Šiaulių apskrities regioninės kultūros tarybos narių. Šiame dokumente sakoma: „Programa padės suformuoti tolygiai besivystančią regiono kultūrą, išryškinti regiono identitetą, suformuoti atviro ir kuriančio regiono įvaizdį, įtraukti regiono bendruomenę į kultūros vyksmą, kaip neatsiejamą gyvenimo dalį.“1
Gairėse skelbiami duomenys apie Šiaulių apskrities infrastruktūrą. Čia akivaizdžiai matyti, kokią didelę kultūros įstaigų dalį sudaro bibliotekos: „Šiaulių apskrityje 2018 m. buvo 267 kultūros infrastruktūros objektai, iš kurių 144 yra bibliotekos, 79 – kultūros centrų infrastruktūros objektai, 39 muziejai ir jų padaliniai. Regione veikė 4 LR kultūros ministerijai pavaldžios kultūros įstaigos: Šiaulių „Aušros“ muziejus, jungiantis 9 padalinius, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, KĮ valstybinis kamerinis choras „Polifonija“.“2
Iš viso Šiaulių apskrityje esančios 145 bibliotekos neabejotinai yra sukaupusios didelį kūrybinį potencialą, turi gerų idėjų projektams rengti ir pajėgų jiems įgyvendinti.
1 Tolygios kultūros raidos įgyvendinimo Šiaulių apskrityje 2020–2023 metais prioritetai / parengė Virginija Šiukščienė ir kiti. Lietuvos kultūros taryba, 2019, p. 33. Ten pat, p. 8.
Viena iš reikšmingų bibliotekinio darbo sričių tampa knygų leidyba. Svarbu, kad leidiniai pasirodo ir regionuose, praturtindami regionų (ir ne tik jų) kultūrą. Šiame kontekste verta prisiminti, kad sovietmečiu knygų leidyba buvo sukoncentruota Vilniuje, o regionų įstaigos, net aukštojo mokslo, leidybos teisės neturėjo.
Šiandien situacija kita. Mažesniuose miestuose ir net miesteliuose leidžiamos knygos, periodiniai leidiniai. Nemažai leidžiama regioninių kultūros žurnalų („Šiaurietiški atsivėrimai“, „Žiemgala“, „Žemygala“, „Padubysio kronikos“ ir kt.)3. Šioje veiklos srityje savo vietą randa ir bibliotekų iniciatyvos.
Štai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka nuo 2016 m. leidžia kultūrinį bibliotekos žurnalą „Aušros alėja“. Pavadinimas nėra atsitiktinis. „Su Aušros vardu Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos siejamas aušrininkų judėjimas dėl lietuviško žodžio, lietuvybės puoselėjimo. Simboliška, kad netoli stovi paminklas kalbos ir kultūros tradicijų kūrėjams – Dalios Matulaitės skulptūra „Aušra“ – rašoma pirmajame leidinio numeryje4. Ir pati biblioteka yra įsikūrusi Aušros alėjoje.
Du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – išeinančiame žurnale skaitytojams kvalifikuotai prista-
3 Plačiau apie tokius leidinius ir regioninę kultūros politiką žr. Džiuljeta Maskuliūnienė, Bronius Maskuliūnas. Gimtojo krašto topika žurnale Šiaurietiški atsivėrimai – ryškus regioninės savimonės ženklas. Iš: Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje 1864–1904–2004. Šiauliai: Saulės delta, 2005, p. 326–337. Sveiki. Aušros alėja, 2016, Nr. 1, p. 1.
tomi bibliotekos saugyklų turtai, vykdomi projektai, konferencijos, atidaromos parodos. Natūralu, kad žurnale daugiausia vietos skiriama pačios bibliotekos veiklai. Tačiau žvelgiama ir plačiau – publikuojami interviu su bibliotekos svečiais (prof. Vyteniu Rimkumi, prof. Kazimieru Župerka, prof. Liudu Mažyliu, rašytoju Valdu Papieviu, žurnaliste, rašytoja Vitalija Morkūniene ir kt.). Įdomi nauja rubrika „Meno kūriniai bibliotekose“. Kadangi bibliotekoje veikia Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, nemažai dėmesio skiriama ir su ekslibrisais susijusiai medžiagai. Publikuojama recenzijų, mokslinių literatūros ir kitokių tyrinėjimų. Svarbu, kad leidinyje užčiuopiamas Šiaulių miesto pulsas, jame vykstantys kultūriniai ir socialiniai reiškiniai, pamatomi čia gyvenantys ir knygos kultūrą puoselėjantys žmonės. O „Regiono naujienų“ rubrikoje pateikiama įdomios medžiagos iš regiono bibliotekų. savivaldybės viešoji biblioteka, paremta Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių rajono savivaldybės, išleido dvi knygas, skirtas Šiaulių rajono kūrėjams populiarinti. Abu autoriai jau mirę, tačiau žinomi Šiaulių krašte, Šiaurės Lietuvoje. Gerai, kad jų kūryba, išbarstyta rankraščiuose, laikraščiuose, žurnaluose, almanachuose ir kitur, skaitytojus pasieks išsamiomis rinktinėmis. 2019 m. pasirodė Antano Budzinsko (1940–2006) nama rašytojo kūryba, atsiminimai apie jį, bibliografija. Iš knygos viršelio į skaitytoją žiūri pats autorius – ši Jono Tamulio nuotrauka gerai atspindi ir A. Budzinsko charakterį, ir Šiaulių rajono Šakynos miestelio, kuriame jis gimė, koloritą. Kūrėjo rankraščius išsaugojo Šakynos bibliotekininkė Zina Keturakytė, o ilgainiui buvo nuspręsta rašyti projektą, kurio lėšomis būtų galima finansuoti knygos leidybą. Juk iki šiol A. Budzinsko kūrybos tebuvo pasirodžiusi plona poezijos ir prozos knygelė „Kur lygumos dalgį kala“ (Šiauliai: Saulės delta, 2002). Tada rašytojui buvo jau 62-eji metai...
Studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, Šiaulių pedagoginiame institute, tačiau studijų nebaigęs, kabinęs, jo žodžiais tariant, „armietišką košę“ raketų bazėje Pamaskvyje, A. Budzinskas grįžęs moky-
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos leidžiamame žurnale, be skiriamo dėmesio pačios bibliotekos veiklai, atspindimi mieste vykstantys kultūriniai ir socialiniai reiškiniai, pamatomi čia gyvenantys ir knygos kultūrą puoselėjantys žmonės, pateikiama įdomios medžiagos iš regiono bibliotekų. tojavo Šiaulių rajono Žarėnų pagrindinėje mokykloje.
Arba pavyzdys iš kitos bibliotekos. Šiaulių rajono knyga „Vienatvė – draugė mano... “5. Leidinyje spausdi1968 m. pradėjo dirbti Šiaulių
Budzinskas, Antanas. Vienatvė – draugė mano... / sud. Rita Nesavaitė ir Almantas Šlivinskas. Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2019. 543, [1] p. rajono Girkautų kaimo bibliotekoje. Posūkis į biblioteką buvo esminis, gal svarbiausias gyvenime. 1975 m. įgijęs bibliotekininko specialybę, visą laiką (iki 2003 m.) dirbo Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Žarėnų filialo bibliotekininku. Pradėjęs dirbti Žarėnuose, gyventi grįžo į gimtąją Šakyną. „Į šiuos kuklius faktus sudėtas visas gyvenimas, apsisukęs ratu: iš Šakynos – į Šakyną“6, – apibendrina jo kolega rašytojas Vytautas Kirkutis.
A. Budzinskas, ko gero, dažniau yra minimas kaip poetas (ypač dėl savo garsiojo eilėraščio, virtusio Šakynos miestelio himnu: „Kur beeini, ką bedarai, / Vis tiek mielesnė tau už viską / Šakyna – šiaurės vakarai.“7). Šiandien, atsigręžę į jo kūrybos
6
7 Vytautas Kirkutis. Kitoniškas žmogus ir jo tamsioji palėpė. Iš: Budzinskas, Antanas. Vienatvė – draugė mano... Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2019, p. 464. Antanas Budzinskas. Šakyna – šiaurės vakarai. Budzinskas, Antanas. Vienatvė – draugė mano... Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2019, p. 449. Gaudamos Lietuvos kultūros tarybos ir savivaldybių finansavimą, regionų bibliotekos gali imtis knygų leidybos, populiarindamos savo krašto rašytojų kūrybą. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, išleidusi A. Budzinsko kūrybos rinktinę, suteikė galimybę pažinti jo kūrybą ne tik Šiaurės Lietuvos gyventojams.
visumą, matome – vertingiausia jos dalis – parašyti trys romanai, vaizduojantys Lietuvos kaimo, mažo miestelio gyvenimą, jo žmones, bėgantį laiką, XX a. istorijos pervartas. Aptariamoje knygoje publikuojami romanai „Paradoksai“ (rašytas 1988–1990 m.) ir „Julija“ (1992–1993 m.). Gaila, kad į knygą nepateko mini romanas „Pasaulio vidurys“ (1991–1992 m.), kitur įvardijamas kaip „Pasaulio centras“, iki šiol liekantis rankraščio pavidalu. „Pasaulio vidurys“ yra tokios pat stilistikos ir plėtoja artimas minėtų dviejų romanų temas. Taigi romanų trilogija, sutelkta vienoje vietoje, būtų geriau atskleidusi A. Budzinsko prozos palikimą. Pridurtina tai, kad, bibliotekininkams rengiant panašaus pobūdžio knygas, vertėtų pasikviesti į talką literatūros specialistą, kuris galėtų geriau įvertinti rankraščius, atrinkti vertingiausius kūrinius.
Dėl kūrinių atrankos, kai kurių redagavimo ir net maketo sprendimų galima suabejoti, tačiau turime pasidžiaugti, kad ši kūrybos rinktinė, antroji A. Budzinsko knyga, pasirodė. Be kūrybos, knygoje pateikiamos rašytojo amžininkų – Vytauto Kirkučio, Jono Tamulio, Algirdo Dankiso ir kitų – mintys. Knyga baigiama fotografijų skyriumi ir Ritos Nesavaitės parengta bibliografijos rodykle. 2020 m. rudenį Šiaulių rajono biblioteka išleido dar vieną knygą, į kurią sudėti kito Šiaulių krašto šviesuolio darbai. Tai – žurnalisto, fotografo, keliautojo kuršėniškio Algirdo Dankiso (1942–2014) knyga „Pelėdos valanda“8. Įdomi paralelė: kaip A. Budzinsko, taip ir šio autoriaus iki šiol tebuvo išėjusi maža knygelė „Ką šlama ašuotės“ (Šiauliai: Saulės delta, 1995). Dabar skaitytojams pateikiama knyga, kurioje publikuojamas kūrėjo literatūrinis palikimas: kelionių apybraižos, kitų žanrų proza – apsakymai, miniatiūros, dienoraštinio pobūdžio eseistika, taip pat jo darytos fotografijos. Pateikiama išsami bibliografija, sudaryta R. Nesavaitės.
Žvejo takais išvaikščiota Žemaitija, aplankyta daugybė tolimų egzotiškų kraštų ežerynų ir pelkynų, kopta į Kaukazo kalnus, žvejota srauniose kalnų upėse. Turiningų žvejybos klajonių patirtis suguldyta kelionių apybraižose (šio žanro kūrinių parašyta daugiausia), kuriose derinamas publicistinis-pažintinis ir meninis pasakojimas.
Netikėčiausias ir vertingas A. Dankiso archyvų radinys – eilėraščiai. Keista, kad jie iki šiol visai nebuvo skelbti. Matyt, autorius nedrįso jų rodyti, gal tik patiems artimiausiems žmonėms. Didumą jų sukaupė į vieną segtuvą, pavadintą „Bitkrėslės geria lietų“. (Bitkrėslė, geltonžiedis pievų augalas, ne sykį fiksuotas ir autoriaus fotografijose.) Visi eilėraščiai – be pavadinimo, išskyrus vieną, – „Šilkinis spalis“. Eilėse, kaip ir prozoje, dominuoja gamtos tema.
8 Dankisas, Algirdas. Pelėdos valanda: kūrybos rinktinė / sud. Džiuljeta Maskuliūnienė. Kuršėnai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2020. 528 p. Tai – gamtos impresijų, drauge ir gamtos filosofijos poezija. Ryškūs ir kiti motyvai – bėgančio laiko, vienišumo, atsėlinančios senatvės. Kai kuriuose tekstuose iškyla Lietuvos istorijos tema, nors kultūrinių realijų, intertekstų A. Dankiso poezijoje nėra daug.
Atskiras knygos skyrius skirtas autoriaus fotografijoms. Keliaudamas po tolimus kraštus ir Lietuvą, A. Dankisas labai daug fotografavo. Jam sekėsi atrasti įdomių kadrų, turėjo akį, kaip pasakytų žmonės. „Gamtoje aš stengiausi išausti žodžių peizažus“, – rašo A. Dankisas. Kiekvienas skaitytojas ir žiūrovas gali atrasti jam gražiausią, artimiausią pasakojimą, peizažą, pasidžiaugti, jo nuomone, poetiškiausia fotografija. Svarbiausia, kad šio autoriaus kūrybinis palikimas yra aktualizuojamas, įtraukiamas į kultūrinę apyvartą, iškeliami dėmesio verti literatūros, fotografijos darbai. Šiaulių rajono bibliotekos interneto svetainėje galima pamatyti virtualią parodą „Algirdo Dankiso žodžių ir vaizdų takais“, kuri vaizdžiai pristato naująją knygą (https://srsvb. lt/algirdo-dankiso-zodziu-ir-vaizdu-takais/).
Šioje žurnalisto, fotografo, keliautojo A. Dankiso knygoje kiekvienas skaitytojas gali atrasti jam gražiausią, artimiausią pasakojimą, poetiškiausią fotografiją.
Kuo tolygiau regionų kultūrinės iniciatyvos pasiskirsčiusios po visą Lietuvą, kuo „tirštesnis“ regionų kultūrinis gyvenimas, tuo turtingesnė ir visa Lietuva. Leisdamos savo krašto talentingų kūrėjų darbus ar prasmingus periodinius leidinius, bibliotekos padeda geriau išryškinti regionų identitetą, kelia periferijos – miestelių ir kaimų – vertę, net ir tų pačių vietovių gyventojų akyse. Antai Šakynoje sukurti bibliotekininko Antano Budzinsko romanai peržengia Šiaurės Lietuvos ribas – tai geriausias įrodymas, kad savo krašto kūrėjus reikia iškelti ir parodyti. Tiek saviškiams, tiek visos Lietuvos žmonėms.
