ŽMONĖS IR LAIKAS

NORS IR NEBUVO SOKRATAS...

Apie I. Ledo asmens fondą Vilniaus universiteto bibliotekoje

Aliucija Orentaitė Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Ipolitas Ledas. Be datos. Nuotraukos iš VUB I.Ledo asmens fondo F263

Šiemet švęstume Vilniaus universiteto dėstytojo, filosofo, bibliofilo, bibliografo Ipolito Ledo (1935–2015) 85-ąsias gimimo metines. Deja, prieš penketą metų netekome šios legendinės asmenybės... I. Ledas garsėjo kaip lietuvių humanitarinės kultūros žinovas ir kruopščiausias komplektuotojas. Apie jo asmeninės bibliotekos turinį ir didžiulę apimtį sklido legendos.

Po I. Ledo netekties kalbininkas dr. Aldonas Pupkis pradėjo rūpintis studijų Vilniaus universitete draugo asmeninės bibliotekos ir archyvo išsaugojimu. Nedidelė dalis knygų iškeliavo į filosofo gimtąjį kraštą – buvo perduota Šakių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai. Archyviniai dokumentai papildė dar 1996 m. Vilniaus universiteto bibliotekos (toliau – VUB) Rankraščių skyriuje įsteigtą Ipolito Ledo asmens fondą (F263). Jį šiuo metu iš viso sudaro 1812 laikinųjų saugojimo vienetų rankraštinių dokumentų. Chronologinės fondo ribos apima 1923–2015 metus.

Saugoma natūraliai I. Ledo gyvenimo laikotarpiu susiklosčiusi ir nepažeista dokumentų visuma. Žodis „susiklosčiusi“ ypač tinka šiam fondui apibūdinti. Knygiui, kaip I. Ledas mėgo būti vadinamas, buvo būdinga į vieną kompleksą sudėti visus rankraščius, dokumentus, susijusius su tam tikro jo gyvenimo tarpsnio įvykiais, interesais ir veikla. Tai apsunkina fondo tvarkymą, kita vertus, toks organizavimo originalumas neabejotinai padės I. Ledo asmenybės tyrėjams sekti paliktu pėdsaku mūsų kultūroje – prisidės prie literatūros, filosofijos, teatro tradicijų gilesnio pažinimo, papildys faktines žinias apie Vilniaus universiteto ir jame dirbusių žmonių gyvenimą ir veiklą. Taip pat suteiks žinių apie I. Ledo gimto krašto istoriją ir žmones.

Taigi pabandykime pažvelgti į šią I. Ledo asmens fondo „susiklosčiusią dokumentų visumą“. BIOGRAFIJOS DOKUMENTAI

Šeimos istorijos faktai. Ipolito tėvas Kazys Ledas gimė 1906 m. Jankų valsčiaus Katinų kaime (Šakių r.). Šešerius metus praleido uždarbiaudamas Argentinoje. 1929 m. vedė. Tai liudija seniausias fonde saugomas dokumentas: „Lietuvos Respublika. Vilkaviškio vyskupija. Višakio-Rūdos R. K. parapija. Ištrauka iš gimimo metrikų knygų apie Onos Petkūnaitės ir Kazimiero Ledo santuoką (1929, antsp.: „Lietuvos Respublika“)“. Motina Ona Petkūnaitė-Ledienė gimė 1909 m. Jankų valsčiaus Valių kaime. Kazio ir Onos Ledų šeimoje užaugo du vaikai: Ipolitas ir Asta (Ledaitė, vėliau Kalasauskienė). Tarp išlikusių Ledų šeimos originalių dokumentų – Kazio Ledo autobiografija ir dokumentai, kaupti dėl senatvės pensijos (1986), kai kurie Onos Ledienės dokumentai dėl senatvės pensijos (1981). Verta atkreipti dėmesį ir į I. Ledo užrašytus šeimos istorijos faktus (rankraštis nedatuotas).

Personalija. Ipolitas Ledas gimė 1935 m. spalio 4 d. Višakio Rūdoje – tai pažymima viename iš ankstyviausių fondo savininko asmens dokumentų. Augo motinos gimtinėje – Valių kaime. I. Ledo mokslo kelią rodo mokslo įstaigų pažymėjimai: Jankų pradžios mokyklos

1943–1944 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas; Katinų pradžios mokyklos 1945–1946 m. pažymėjimas; Griškabūdžio vidurinės mokyklos 1948–1950 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimai; Kudirkos Naumiesčio vidurinės mokyklos pažymėjimai (1952, 1954); brandos atestatas (1956). Pažymėjimas, kuriame pažymima, kad I. Ledas yra jaunųjų matematikų olimpiados II rato dalyvis (1955), liudija, jog I.Ledas prie Vinco Kudirkos paminklo Kudirkos Naumiestyje. vidurinėje mokykloje Apie 1957 m. pasižymėjo gabumais matematikai, technikos dalykams, todėl nestebina fonde esanti pažyma, kad I. Ledas priimtas į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakulteto I kursą (1956). Tačiau po pirmosios sesijos įvyko lūžis – suprato, jog vis dėlto jį labiau traukia humanitariniai mokslai. Iš fondo dokumentų matome, jog po metų pasirenka lituanistikos specialybę Vilniaus universitete. Baigęs studijas ten ir liko dirbti.

MOKSLO DOKUMENTAI „Ipolitas tarp pusšimčio 1957-aisiais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs <...>. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę <...>“1. Atsakymas, kodėl I. Ledas į universitetą atėjo jau „su Didžiojo varpininko aura“, galimai slypi įvairių dalykų jo mokykliniuose sąsiuviniuose, kurių fonde saugoma 112 vienetų, 1949–1956 m. rašytuose kontroliniuose darbuose.

Ir studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete lituanistiką, I. Ledas iš bendraamžių išsiskyrė kaip „šimtametis išminčius“2 . Čia jis klausė Meilės Lukšienės, Donato Saukos, Irenos Kostkevičiūtės, Elenos Kuosaitės, Petronėlės Česnulevičiūtės, Kristinos Rickevičiūtės, Adolfo Sprindžio, Ričardo Mirono, Petro Užkalnio, Onos Juodelienės paskaitų, kurių konspektai saugomi jo asmens fonde. Paminėtinas II kurso studento I. Ledo seminaro darbas „M. Olševskio „Broma atverta ing viečnastį“ (1958) arba „Kai kurie A. Mickevičiaus poemos „Gražina“ paskutinių vertimų į lietuvių kalbą (Just. Marcinkevičiaus ir V. Sirijos-Giros) bruožai“, diplominis darbas „V. Krėvės „Skerdžiaus“ stiliaus bruožai“ (1962), kuriam vadovavo prof. Juozas Pikčilingis.

I. Ledas „nepaprastai kruopščiai kaupė literatūrą, ją studijavo <...>. Kartais atrodė, kad jis ruošėsi dideliems darbams...“3 Jį domino vertybių teorija, kurią ketino aptarti planuojamoje disertacijoje, bet vėliau

Toleina Daržinskaitė. Visos jėgos – Lietuvos labui. In: portalas „Slaptai“. Prieiga per internetą: https://slaptai.lt/žymė/ipolitas-ledas/ Romualdas Ozolas. Kursas: žmonės ir žymenys. In: Lituanistai. 1957–1962 m.: Vilniaus universiteto studentų atsiminimai. Vilnius, 2014, p. 135–136. Krescencijus Stoškus. Jis ruošėsi dideliems darbams... In: portalas „Slaptai“. Prieiga per internetą: https://slaptai.lt/žymė/ipolitas-ledas/ Ledų šeima prie namų Valiuose. Apie 1955 m. Iš kairės: Ipolitas Ledas, Kazys Ledas, Asta

Ledaitė, Ona Petkūnaitė-Ledienė. susidomėjo tautinio atgimimo epocha ir Juozo Andziulaičio-Kalnėno (1864–1916) literatūrine veikla. Asmens archyve išlikęs kandidatinio minimumo egzamino protokolas (1965) ir pranešimas apie I. Ledo kandidatinės disertacijos temos „J. Andziulaičio-Kalnėno visuomeninės ir politinės pažiūros“ patvirtinimą, tačiau, be pluoštelio medžiagos, daugiau pėdsakų apie šį darbą neaptinkama.

Asmens fonde galima aptikti kai kurių aspirantūros studijų pėdsakų. Vėlesnių metų dokumentai atskleidžia, kad 1993 m. rengiamasi rašyti mokslinį darbą kita tema – „Meno esmės problema V. Mykolaičio-Putino estetikoje“. Taigi disertacijos tema buvo pakeista, tačiau jos rengimo rankraščių taip pat neaptinkama, išskyrus kai kurią fragmentinę medžiagą. Galbūt fonde išlikę negausūs šie dokumentai padės rasti atsakymą, kodėl I. Ledas taip ir „netapo nei kvalifikuotu filologu, nei filosofu“4 .

MOKSLINĖ VEIKLA

Estetikos sekcija ir filosofijos būrelis. Viena iš ryškesnių I. Ledo mokslinių veiklų – jo darbas Sovietų Sąjungos filosofų draugijos Lietuvos skyriaus Estetikos sekcijoje, kuri pasižymėjo ypač kūrybiškomis diskusijomis. Archyve išlikę kai kurių sekcijos susirinkimų konspektai liudija, jog I. Ledas buvo šios sekcijos pirmininkas (1973). Taip pat saugomas seminarų vadovų sąrašas, klausytų Estetikos sekcijos paskaitų konspektai ir užrašai.

Sovietmečiu Vilniaus universiteto Filosofijos katedra, atsižvelgdama į įvairių specialybių studentų pageidavimus, nutarė įsteigti mokslinės filosofijos būrelį, kuriame studentai, padedami specialistų, galėtų gilinti juos dominančių filosofijos sričių žinias. Tai patvirtina I. Ledo asmens fonde išlikęs išrašas iš partinės grupės susirinkimo protokolo dėl universiteto mokslinio filosofijos būrelio organizavimo prie katedros, taip pat išsaugoti kai kurie konspektai.

Žurnalas „Problemos“. 1967 m. Vilniaus universitete pradėtas leisti filosofijos žurnalas „Problemos“. Nuo pat leidinio ištakų iki 1973 m. I. Ledas buvo redakcijos kolegijos narys ir „ėmėsi visų įmanomų ir neįmanomų

Vilniaus universiteto pirmakursiai lituanistai Jaunimo sode (dabar – Sereikiškių parko Bernardinų sodas). 1957 m. Iš kairės: A. Girdenis, A. Vasiliauskas, I. Ledas, N. Vėlius, V. Baltrėnas. darbų: redagavo pateiktus straipsnius, vertė filosofijos klasikų veikalus į lietuvių kalbą“5 . I. Ledo fonde saugomi dokumentai, liudijantys žurnalo atsiradimo ir leidimo istoriją: pranešimas Eltai „Naujas periodinis leidinys“; redakcijos skyrių ir vadovų, redkolegijos narių sąrašai; švietimo ministro įsakymas dėl „Problemų“ įtraukimo į ministerijos katalogą bei indekso suteikimo; dokumentai dėl Lietuvos SSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų „Filosofijos“ serijos reorganizavimo į mokslinį leidinį „Problemos“. Asmens fonde išliko I. Ledo, „Problemų“ redakcinės kolegijos sekretoriaus, straipsnis „Problemos“ – naujas periodinis leidinys“ (1967) ir įžangos žurnalo numeriui fragmentas. Saugomi I. Ledo užrašyti „Problemų“ redkolegijos posėdžių protokolai, posėdžių mintys, diskusijų apie žurnalo „Problemos“ leidimą konspektai (1967–1973). Išsaugotas nemažos apimties (195 lapų) žurnalo 1967–1969 m. archyvas ir straipsnių apie „Problemas“ bibliografinis sąrašas. I. Ledas išsaugojo ir vėlesnių metų I. Kriveliovo straipsnį „Daugiau reiklumo“, kuriame pateikiama „Problemų“ straipsnių kritika (1984).

KNYGŲ SUDARYMAS IR REDAGAVIMAS 1970 m. I. Ledas drauge su bendradarbiais parengė spaudai Vosyliaus Sezemano „Estetiką“. Fonde išlikę šio iškilaus filosofo veiklos tyrinėjimo pėdsakų: I. Ledo parengtas tekstas „Apie V. Sezemano „Estetiką“; V. Sezemano darbų bibliografinis sąrašas; rengiamos prof. V. Sezemano biografijos medžiaga. 1983 m. iš spaudos išėjo I. Ledo sudaryta prancūzų filosofo Michelio de Montaigne’io knyga – Mišelio Montenio „Esė“. „Tai patys įdomiausi ir bene šiems laikams aktualiausi renesanso eseisto tekstai, pasirinkti iš jo „Les Essais“. Esant tuometiniam filosofinės literatūros skurdui, šios knygos pasirodymas buvo nemažas intelektualinio gyvenimo įvykis ir puiki dvasinės savikūros priemonė, reikalinga ne tik studentams, bet ir visiems prasilavinusiems žmonėms“6 Lietuvoje. I. Ledo asmens fonde yra jo parengtas tekstas apie M. Montaigne’į „Nesenstančios mintys apie žmogaus gyvenimą“, taip pat saugomas leidinio „Sudarytojo žodis“ ir knygos laužinys su I. Ledo rankraštiniais papildymais, pačios knygos maketas.

Daug pastangų I. Ledas įdėjo leidžiant Norberto Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūrą“, užtikrindamas, kad

Vilniaus universiteto filologai Gegužės 1-osios demonstracijoje: I. Ledas (dešinėje) ir K. Nastopka. 1959 m. autoriaus „ekskursai į pasaulėžiūros sferą bus apsaugoti nuo diletantizmo ir apsirikimų, pastebimų filosofo akimis“7 . Fonde išlikę ir I. Ledo straipsnio apie šį iškilų studijų Vilniaus universitete draugą – „Keli žodžiai apie Norbertą“ – net keletas redakcijų; kitos medžiagos apie N. Vėlių; „Žingsniai“: leidinys (laikraštis) apie Norbertą Vėlių ir kt.

PEDAGOGINIS DARBAS

Filosofas Arvydas Juozaitis taip yra sakęs apie savo dėstytoją. „I. Ledas nebuvo <...> nei kokio straipsnio parašęs kaip Sokratas, bet paskaitos jo buvo galvą apverčiančios <...>.“8 Dar paskutiniais studijų metais pradėjęs dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje, I. Ledas keturis dešimtmečius dėstė filosofiją, sociologiją, estetiką. Kaip liudija asmens fondo dokumentai, teko dėstyti ir kituose fakultetuose. Archyve išlikę nemažai I. Ledo filosofijos, estetikos, sociologijos paskaitų (galimai) konspektų, planų, medžiagos paskaitoms. Tiesa, medžiaga nėra nei konkrečiai įvardyta, nei datuota, tačiau neabejotinai ji – tikras lobis tokios medžiagos tyrėjui.

Be paskaitų skaitymo, seminarų rengimo, I. Ledas vienas ir su kolegomis parengė ir metodinės medžiagos studentams. Žinių apie VU studentus, jų studijas neabejotinai suteiks atskiras I. Ledo įvairių pedagoginio darbo dokumentų pluoštas, apimantis 1970–1995 metus.

BIBLIOGRAFO DARBAS

I. Ledui atsisveikinus su Vilniaus universitetu, kuriame išdirbo iki 2000 m., jį pasiekė žinia apie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rengiamą Vinco Kudirkos literatūros rodyklę. I. Ledas sustiprino šios bibliografijos sudarytojų grupę. „Apie savo įžymų kraštietį kaupė knygas, ikonografinę medžiagą ir kitus dokumentus dar nuo studijų metų. Parašė kursinį darbą apie jo leksiką, įsigijo Tilžėje išleistus raštus“9, – primena filosofo domėjimąsi V. Kudirkos veikla bibliotekininkas ir ilgametis VU dėstytojas Povilas Saudargas. Asmens fonde išlikusi literatūros rodyklės „Vincas Kudirka“ rengimo medžiaga (knyga išleista 2004 m.). I. Ledas praplėtė naudotus šaltinius, parinko

6

7

8 K. Stoškus. Apie Ipolito Ledo pedagoginį ir tiriamąjį darbą. Mašinraštis, VUB RS F263-36, p. 2. Ten pat, p. 3. www.delfi.lt/multimedija/pasimatymas/aklas-pasimatymas-su-kandidatu-juozaitis-nelaikebaigiamuju-egzaminu-ir-studijavo-su-grybauskaite.d?id=79917695 Povilas Saudargas. Ipolitas Ledas. Tekstas kompiuteriu, VUB RS F263-1804, p. 1.

iliustracijas. Fonde yra ir Juozo Girdzijausko recenzija šiai literatūros rodyklei, I. Ledo parengta kalba rodyklės pristatymui (datuota 2003 m.).

Vėliau, 2004–2010 metais, I. Ledas dirbo rengiant Jono Basanavičiaus bibliografijos rodyklę (išleista 2015 m.). Asmens fonde išliko būsimo leidinio struktūra; medžiagos išdėstymo preliminari schema (2005) ir visas pluoštas šiai rodyklei surinktos medžiagos.

VISUOMENINĖ VEIKLA. POMĖGIAI

Meno saviveikla. Teatras. Tai buvo didžiulė I. Ledo aistra. Kartu su grupele bendrakursių jis lankė prof. Juozo Meškausko vadovaujamą VU teatro mėgėjų būrelį. Čia pretendavo į pagrindinius vaidmenis. Teatrinė karjera, ko gero, padėjo ir dėstant universitete. Apie įsitraukimą į šią veiklą dar nuo 1958-ųjų liudija kai kurie dokumentai. Saugoma spektaklių, kuriuose vaidino I. Ledas, programos su jo pastabomis (1960–1967). Išlikęs I. Ledo straipsnio „Saviveikla ir profesionalizmas“ rankraštis ir jo rengimo medžiaga10 .

Tarp vėlesnio laikotarpio dokumentų – VU teatro dėstytojų trupės aktorių sąrašai, anketos (1978). I. Ledas reikliai vertino kolegų kūrybą, atidžiai sekė režisierės Irenos Bučienės teatrinį kelią. Asmens fonde saugomi įvairūs atsiliepimai apie spektaklius, jų vertinimai, pastabos. Yra išrašų iš literatūros apie meno saviveiklą, kultūrą ir meną, o galiausiai – I. Ledo parengtas tekstas „Apie nuoskaudas teatrinėje veikloje“. Saugoma įvairių pjesių fragmentų, jų vertimų.

Bibliofilija. Dar studijų metais atsiskleidė I. Ledo bibliofiliniai gabumai. „Bibliofiliniai interesai gilėjo ir plėtojosi, kai baigus VU buvo paskirtas į Filosofijos katedrą. Jaunam specialistui daug padėjo patyrę bibliofilai, subūrę Knygos bičiulių klubą, kurio pilnateisiu nariu I. Ledas buvo 1970–1975 metais“, – prisimena P. Saudargas11. Svarbus buvo ne tik jo pasiryžimas, bet ir lituanistinis išsilavinimas, leidęs geriau suvokti, kuo turėtų būti pildoma didžiulė namų biblioteka. Gali būti, jog fonde išlikę kartotekų su bibliografiniais įrašais fragmentai, literatūros sąrašai, įvairūs užrašai I. Ledo parengti asmeninės bibliotekos komplektavimo tikslais.

Surinkta šiek tiek medžiagos apie bibliofiliją, įvairių I. Ledo knygų įsigijimo rekomendacijų, žinių apie knygų mainus. Išlikę jo parengti tekstai „Knygų medžioklė“, „Apie antikvariato darbą“, „Kaip tapau knygium, dėstytoju, bibliografu“. Saugomi I. Ledo knygų užsakymai – pašto kortelės, kurių skaičiuojama iki 100 lapų, yra šiek tiek įvairių asmenų autografų (1930–1939 m. laikotarpio).

Kraštiečių klubas. 1989 m. Vilniuje įkūrus Zanavykų klubą, tarp 17 pirmosios tarybos narių buvo ir I. Ledas. Asmens fonde saugoma medžiaga, apimanti 1989–1999 m. kraštiečių klubo veiklą. Klube buvo sumanyta leisti Zanavykų krašto almanachą, išlikusios I. Ledo rašytos pastabos rengiamam leidiniui. Pradėta leisti knyga „Kur Novužė teka“, kurios pirmą tomą ėmėsi redaguoti I. Ledas. Fonde saugoma Šakių rajone surinktos tautosakos, prisiminimų. Yra ir kraštiečių straipsnių I. Ledo redaguotiems ar planuotiems leidiniams, tarp jų paminėtini prof. J. Pikčilingio rankraščiai, skirti knygai apie Šakių kraštą ir jo žmones „Kur Novužė teka“.

Kalbos grupė. Atrodo, jog užtarnauto poilsio I. Ledas nesiejo su ramybe. Labai išgyveno dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos likimo. Pasak P. Saudargo, jis „negali suvokti, kad lietuvių kalba pilna svetimybių, kad atsisakyta V. Kudirkos ir kitų iškilių kalbos žinovų vardažodžių lietuvinimo“12 . I. Ledas tapo Lietuvos vartotojų asocia-

Publikuota: Kultūros barai, 1970, Nr. 11, p. 46–48. Povilas Saudargas. Ipolitas Ledas. Tekstas kompiuteriu, VUB RS F263-1804, p. 1. Ten pat. I. Ledas su Romualdu Ozolu (kairėje) studijų metais. Apie 1960 m. cijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės pirmininko pavaduotoju. Fonde išsaugota gausi I. Ledo veiklos medžiaga, kaip reikėtų pataisyti Kalbos įstatymą.

IKONOGRAFINĖ MEDŽIAGA

I. Ledo fonde skaičiuojama apie 240 vnt. fotografijų, kurių chronologinės ribos – 1932–1977 m., dalis yra nedatuotų. Tai – šeimos ir giminių nuotraukos, paties I. Ledo įvairių metų portretai, vaikystės, mokyklos laikotarpio, studijų ir darbo Vilniaus universitete laikotarpio nuotraukos. I. Ledo kurso draugų susitikimai taip pat įamžinti pluoštelyje fotografijų. Jose galima matyti A. Pupkį, N. Vėlių, Aleksą Girdenį, Kęstutį Nastopką ir kt.

Fonde saugomi darbo VU Filosofijos katedroje laikotarpio vaizdai. 1976 m. mirė kolega Jonas Repšys. Fonde išlikę nemažai jo laidotuvių nuotraukų. Tarp dalyvių – iškilūs filosofai: Arvydas Šliogeris, Eugenijus Meškauskas, Krescencijus Stoškus, Rolandas Pavilionis. Kaip atrodė Filosofijos katedros kolektyvas po metų, t. y. 30-aisiais savo gyvavimo metais, galima pamatyti saugomoje vinjetėje (1977).

* * *

Tarp straipsnyje plačiau neaptartų I. Ledo fondo dokumentų – jo korespondencija. Ši dokumentų grupė nėra labai gausi, tačiau iš susirašinėjimo su įvairiais mokslininkais, kultūrininkais, visuomenės veikėjais, savo mokiniais, šeima, giminėmis, buvusiais mokslo draugais galima susidaryti vaizdą, kad I. Ledas buvo įvairiabriaunė asmenybė, kuriai itin brangus buvo ryšys su tėvais, seserimi ir jos šeima.

Išskirtinę vietą fonde užima motinos Onos Ledienės korespondencijos kompleksas. O. Petkūnaitė-Ledienė buvo liaudies dainų atlikėja. Fonde saugomas jos įdainuotų dainų sąrašas, užrašytų arba dainuotų dainų žodžiai su I. Ledo paaiškinimais; pastarojo rankraščio apimtis – 250 lapų. Gali būti, jog kai kuriose fonde turimose magnetinėse juostose ateities tyrėjas aptiks ir O. Ledienės įdainuotų dainų.