2020 11

Lapkritis| 2020

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Rima Kuprytė. Lietuva tarptautinio bendradarbiavimo lauke yra matoma 1 TEMA / REGIONŲ KULTŪROS KŪRĖJAI

Džiuljeta Maskuliūnienė. Krašto (ir ne tik) tapatybę stiprinanti leidyba bibliotekose 3 ŠIANDIEN AKTUALU

Iššūkių ir galimybių metas: renginiai pandemijos sąlygomis Parengė Vaiva Markevičiūtė, Andželika Rimkuvienė, Aina Kirdulienė 6 Daiva Janavičienė. Nepopierinių laikmenų tvarkymas ir naudojimas bibliotekose 10 PROJEKTAI

14

Jolė Stimbirytė. Sapnas, formavęs Lietuvos lėlių teatrų estetiką: prisimenant Stasį Ušinską ir jo marionetes 14 BIBLIOTEKŲ TURTAI

Diana Norkūnienė. Nacionalinės bibliotekos fondus papildė reti A. T. Kuršaičio rankraščiai 18 TYRĖJUI ĮDOMU

Danguolė Narkevičienė. Represijų prieš žydus atspindžiai JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ 20 ŽMONĖS IR LAIKAS

Aliucija Orentaitė. Nors ir nebuvo Sokratas...: apie I. Ledo asmens fondą Vilniaus universiteto bibliotekoje 24 BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

F. Bajoraičio lietuviški žodžiai Šilutėje. Parengė Virginija Veiverienė ir Vaiva Markevičiūtė

18

28

GEROJI PATIRTIS

Ekaterina Prakapene, Tomas Pauliuščenka. Strateginė kryptis „Jaunimas“, arba Kodėl bibliotekai svarbūs jauni žmonės 32 KRONIKA

Lara Lempertienė. Nacionalinė biblioteka mini Elijo metus 35 Daiva Janavičienė. Penktasis biblioterapijos gerbėjų suėjimas 37 Jono Brigio kelias: nuo bibliotekininko iki Raseinių garbės piliečio Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos informacija 39 Rekonstruotos bibliotekos veiklas pristabdė karantinas. „Tarp knygų“ informacija 40 KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

41

IN MEMORIAM

Danguolė Platelytė [1961 06 18–2020 10 14]

42

44

Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose saugomo filmo kadro (14), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondo (18) ir Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos (42) nuotraukos

PIRMAME VIRŠELYJE

Tarp kitų į UNESCO „Pasaulio atminties“ programos Lietuvos nacionalinį registrą įtrauktų dokumentų – dailininko Stasio Ušinsko sukurtas marionetės galvos konstrukcijos brėžinys. Kokie šio novatoriško menininko darbai dar yra paskelbti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu, skaitykite p. 14. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos skaidrė

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Violeta KUZMAITĖ (platinimas) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. violeta.kuzmaite@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA

ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS *

LIETUVA TARPTAUTINIO BENDRADARBIAVIMO LAUKE YRA MATOMA Rima Kuprytė. Mjrkos Boenscho Beeso nuotr.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsiradus tarptautinio bendradarbiavimo galimybių, mūsų šalies bibliotekininkai pirmiausia daug mokėsi iš kitų valstybių. Kai atsivėrė sienos, labai padėjo Šiaurės šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados, Atviros Lietuvos fondas, suteikdami galimybę išvykti į kitas šalis pasisemti patirties. Visos bibliotekos sprendžia tas pačias problemas – tokias kaip paslaugų prieinamumas ir kokybė, išteklių pasirinkimas, valdžios parama. Tik kiekviena šalis tas problemas įveikia savais būdais, o juos nulemia konkrečios vietos sąlygos. Šiandien Lietuvos bibliotekos tarptautinėje arenoje yra lygiavertės kitų šalių bibliotekoms, kartu rengia įvairius projektus, dalinasi savo patirtimi su kitais. Taigi galima sakyti, kad dabar ne tik ima, bet ir duoda. Ir tikrai Lietuvos bibliotekininkai turi, ką duoti. Dalyvauja Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose kaip lygiaverčiai partneriai, dalinasi patirtimi tarptautinėse konferencijose. Dirbdama pelno nesiekiančioje tarptautinėje organizacijoje EIFL (angl. Electronic Information for Libraries, Elektroninė informacija bibliotekoms), dažnai kviečiu Lietuvos bibliotekininkus dalintis patirtimi su besivystančių šalių bibliotekininkais, nes mes, lietuviai, dar prisimename, kokie prieš trisdešimt

metų buvome patys. Be to, ir tų besivystančių šalių gyventojams mūsų patirtis artimesnė – jie supranta, kad Lietuvos bibliotekų ekonominė situacija dar visai neseniai buvo panaši, ir tik pažiūrėkite, kaip jos dabar atrodo!

Turbūt daug kas pamena, kad dar visai neseniai Lietuvos bibliotekose vyravo uždari fondai, būdavo galima matyti rakinamų knygų lentynų. Tokių šiandien matau skurdesnėse valstybėse, kur tiesiog nėra lėšų naujoms knygoms pirkti, todėl turimos yra labai vertinamos, labai saugomos, baiminamasi, kad jos gali dingti. Mano vienas iš darbo EIFL ir pačios organizacijos tikslų – atverti paslaugas vartotojams, „atrakinti“ žinias, skatinti bibliotekininkus pasitikėti žmonėmis – nebūtinai tos knygos pradings, reikia siekti, kad daugiau žmonių jomis naudotųsi, kaip ir bibliotekomis. 1995 m. įkūriau Atviros Lietuvos fondo Teisės biblioteką, kuriai buvo nupirkta labai brangių knygų ir žurnalų teisės tema, tai buvo vienetiniai egzemplioriai visoje Lietuvoje.

Kadangi biblioteka savaitgaliais nedirbo, kartais studentai, ruošdamiesi studijoms ar teisminio proceso inscenizacijų (Moot Court) tarptautiniams konkursams, paprašydavo kokios nors knygos savaitgaliui. Duodavome, tik prašydavome grąžinti knygą pirmadienį tiksliai sutartą valandą,

* Šiemet švenčiame atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 30-metį. Ta proga rubrikos autoriams, savo srities profesionalams, siūlome pasidalyti mintimis, kaip per šiuos tris dešimtmečius keitėsi šalies bib­lio­tekos.

1

nes kitiems jos irgi gali reikėti. Ir nebuvo nė vieno karto, kad skaitytojas negrąžintų knygos sutartu laiku. Tai man buvo labai vertinga pamoka: jeigu pasitiki žmonėmis, jeigu jie mato, kad esi atviras, jie atsako tuo pačiu. Taigi kuo geresnes paslaugas siūlo bibliotekos, tuo daugiau vartotojų jos turi.

Dalyje pasaulio bibliotekų vis dar didžiule problema išlieka mokslo žinių, mokslo žurnalų, knygų, duomenų bazių prieiga. Net ir Lietuvoje bibliotekos gali prenumeruoti ne viską, mūsų mokslininkai ir studentai pasiekia ne visus jiems reikiamus šaltinius. EIFL veiklos pradžioje (prieš 20 metų) derėdavomės su leidėjais, kad mokslo leidinių prieiga būtų kuo atviresnė, įsiliejome į atvirosios prieigos judėjimą. Mokslininkai buvo skatinami spausdinti savo straipsnius atvirosios prieigos žurnaluose, skelbti juos atvirosios prieigos talpyklose. Dabar atvirosios prieigos judėjimas yra ypač didelis. Šiandien jau ir patys leidėjai ima galvoti apie kitokius leidybos modelius, po truputį pereina nuo prenumeratos prie atvirosios prieigos.

Lietuvos bibliotekos šiandien yra palyginti atviros. Kai kuriomis Lietuvos universitetų bibliotekomis galima naudotis visą parą.

Sukurta atvirosios prieigos Lietuvos akademinė elektroninė biblioteka – eLABA sistema, kurioje skelbiamos apgintos mokslo disertacijos, magistro darbai. Taip pat kai kurie universitetai turi atvirosios prieigos talpyklas mokslinėms publikacijoms ir duomenims. Žinau, kad šiuo metu Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija rengia atvirojo mokslo politiką. Ji padės dar labiau atverti mokslo potencialą pasauliui. Per televiziją reklamuojamos viešųjų bibliotekų paslaugos senjorams, nemažai dėmesio skiriama žmonėms, turintiems negalią.

Kita pasaulio bibliotekų problema susijusi su teisiniu reglamentavimu, intelektinės nuosavybės įstatymais, ribojančiais bibliotekų veiklą ir kartu skaitytojus. Pavyzdžiui, daugelyje Afrikos ir Azijos valstybių šios srities įstatymai nekeisti gal 30–50 metų ir nėra pritaikyti skaitmeninei aplinkai. Dar vienas veiklos suvaržymas – teisinis ribojimas keistis intelektine nuosavybe tarptautiniu mastu. Didelis pasiekimas yra 2013 m. pasirašyta Marakešo sutartis, kuria nustatytos tarptautinės taisyklės, užtikrinančios autorių teisių apribojimus arba išimtis sudarant prieigą prie informacijos akliems, regos sutrikimų ar kitą spausdinto teksto skaitymo negalią turintiems asmenims. Bibliotekos gali skaitmeninti knygas ir jas pateikti regos negalią turintiems žmonėms neatsiklausdamos autorių ar leidėjų, taip pat gali suteikti skaitmeninių knygų prieigą ne tik savo, bet ir kitų šalių gyventojams.

2

2019 m. EIFL kartu su Lietuvos aklųjų biblioteka surengė tarptautinį praktinį seminarą „Marakešo sutartis: pradėkime“, skirtą sutarties įgyvendinimui ir regioniniam kaimyninių šalių (Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos) bibliotekų bendradarbiavimui. Girdėjau, kad po šio seminaro užsimezgęs Lietuvos ir Lenkijos bibliotekų bendradarbiavimas leido išplėsti aklųjų prieigą prie lenkiškų knygų ir kad vienas mokslininkas iš Indijos, kuris savarankiškai studijuoja lietuvių kalbą, gavo jam reikiamą knygą iš Lietuvos skaitmeniniu formatu.

Lietuva tarptautinio bendradarbiavimo lauke tikrai yra matoma. Pavyzdžiui, labai stipri lietuvių komanda dirbo Billo ir Melindos Gatesų fondo remtame projekte „Bibliotekos pažangai“ (2008– 2013 ir 2013–2016 m.), projekto ekspertai buvo vertinami ir tarptautiniu mastu. Todėl šio projekto komandos nares Ugnę Lipeikaitę ir Ramunę Petuchovaitę pasikviečiau dirbti į EIFL – dabar mūsų organizacijoje dirba daugiau lietuvių.

EIFL kasmet skelbiamame viešųjų bibliotekų inovacijų konkurse labai aktyviai dalyvauja ir Lietuvos viešosios bibliotekos. Tarp nugalėtojų yra buvusios Utenos A. ir M. Miškinių (2019), Plungės rajono savivaldybės (2018), Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos (2016) ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos (2014). Labai džiaugiausi šių metų pavasarį per „Euronews“ pamačiusi reportažą apie Vinco Kudirkos bibliotekos inovaciją – 3D spausdintuvu sukurtus plastikinius durų rankenų priedus, kuriais naudodamiesi per pandemiją kauniečiai saugiai galėjo atidarinėti duris. Taip pat nudžiugau 2019 m. Atėnuose IFLA metinės konferencijos scenoje pamačiusi Lietuvos nacionalinės bibliotekos atstovą Donatą Kubilių, kai jis buvo pakviestas atsiimti geriausio IFLA 2019 m. informacinio stendo (2019 The Best IFLA poster) apdovanojimo. Tai – tik keli pavyzdžiai, kai lietuviai bibliotekininkai yra ir gali būti žinomi bei matomi tarptautinėje arenoje. Reikia tiesiog dalyvauti, parodyti iniciatyvą.

Tarptautinis bendradarbiavimas Lietuvos bibliotekoms ir bibliotekininkams suteikia naujų idėjų. Dabar bibliotekininkai turi daugiau finansinių galimybių išvykoms į stažuotes, konferencijas. Jei ko Lietuvos bibliotekininkams ir trūksta, tai nebent didesnio pasitikėjimo savimi ir savivertės suvokimo. Lietuvos bibliotekose šilta, šviesu, renovuojamos patalpos, yra elektra ir internetas, kasmet skiriamas biudžetinis finansavimas, o kai kuriose EIFL šalyse visa tai – dar tik siekiamybė!

Rima Kuprytė EIFL direktorė

TEMA / REGIONŲ KULTŪROS KŪRĖJAI

KRAŠTO (IR NE TIK) TAPATYBĘ STIPRINANTI LEIDYBA BIBLIOTEKOSE Dr. Džiuljeta Maskuliūnienė Literatūrologė, Šiaulių universiteto profesorė

Pastaruoju metu dažnai ir įvairiuose kontekstuose kalbama apie regioninę politiką, neretai ir apie regioninę kultūros politiką. Pabrėžiama, koks svarbus regionų kultūrinis savarankiškumas, todėl laukiama pačių regionų iniciatyvų. Šiame kontekste svarbiu orientyru tampa tolygios kultūrinės raidos idėja. Džiugu, kad žengtas svarbus žingsnis – Lietuvos kultūros taryba įgyvendina programą „Tolygi kultūrinė raida“, pagal kurią šalies regionai teikia projektų paraiškas įvairiai kultūrinei veiklai finansuoti.

Derėtų pabrėžti, kad regiono kultūros prioritetus gali nusistatyti patys regionai. Pavyzdžiui, Šiaulių kraštui paskelbtos gairės „Tolygios kultūros raidos įgyvendinimo Šiaulių apskrityje 2020–2023 metų prioritetai“ buvo parengtos pačių Šiaulių apskrities regioninės kultūros tarybos narių. Šiame dokumente sakoma: „Programa padės suformuoti tolygiai besivystančią regiono kultūrą, išryškinti regiono identitetą, suformuoti atviro ir kuriančio regiono įvaizdį, įtraukti regiono bendruomenę į kultūros vyksmą, kaip neatsiejamą gyvenimo dalį.“1 Gairėse skelbiami duomenys apie Šiaulių apskrities infrastruktūrą. Čia akivaizdžiai matyti, kokią didelę kultūros įstaigų dalį sudaro bib­lio­tekos: „Šiaulių apskrityje 2018 m. buvo 267 kultūros infrastruktūros objektai, iš kurių 144 yra bib­lio­tekos, 79 – kultūros centrų infrastruktūros objektai, 39 muziejai ir jų padaliniai. Regione veikė 4 LR kultūros ministerijai pavaldžios kultūros įstaigos: Šiaulių „Aušros“ muziejus, jungiantis 9 padalinius, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji bib­lio­teka, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, KĮ valstybinis kamerinis choras „Polifonija“.“2 Iš viso Šiaulių apskrityje esančios 145 bib­lio­ tekos neabejotinai yra sukaupusios didelį kūrybinį potencialą, turi gerų idėjų projektams rengti ir pajėgų jiems įgyvendinti.

Tolygios kultūros raidos įgyvendinimo Šiaulių apskrityje 2020–2023 metais prioritetai / parengė Virginija Šiukščienė ir kiti. Lietuvos kultūros taryba, 2019, p. 33.

2 Ten pat, p. 8.

1

Viena iš reikšmingų bib­lio­tekinio darbo sričių tampa knygų leidyba. Svarbu, kad leidiniai pasirodo ir regionuose, praturtindami regionų (ir ne tik jų) kultūrą. Šiame kontekste verta prisiminti, kad sovietmečiu knygų leidyba buvo sukoncentruota Vilniuje, o regionų įstaigos, net aukštojo mokslo, leidybos teisės neturėjo. Šiandien situacija kita. Mažesniuose miestuose ir net miesteliuose leidžiamos knygos, periodiniai leidiniai. Nemažai leidžiama regioninių kultūros žurnalų („Šiaurietiški atsivėrimai“, „Žiemgala“, „Žemygala“, „Padubysio kronikos“ ir kt.)3. Šioje veiklos srityje savo vietą randa ir bib­lio­tekų iniciatyvos. Štai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji bib­lio­teka nuo 2016 m. leidžia kultūrinį bib­lio­tekos žurnalą „Aušros alėja“. Pavadinimas nėra atsitiktinis. „Su Aušros vardu Lietuvoje nuo XIX a. pabaigos siejamas aušrininkų judėjimas dėl lietuviško žodžio, lietuvybės puoselėjimo. Simboliška, kad netoli stovi paminklas kalbos ir kultūros tradicijų kūrėjams – Dalios Matulaitės skulptūra „Aušra“ – rašoma pirmajame leidinio numeryje4. Ir pati bib­lio­teka yra įsikūrusi Aušros alėjoje.

Du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – išeinančiame žurnale skaitytojams kvalifikuotai prista Plačiau apie tokius leidinius ir regioninę kultūros politiką žr. Džiuljeta Maskuliūnienė, Bronius Maskuliūnas. Gimtojo krašto topika žurnale Šiaurietiški atsivėrimai – ryškus regioninės savimonės ženklas. Iš: Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje 1864–1904–2004. Šiauliai: Saulės delta, 2005, p. 326–337.

4 Sveiki. Aušros alėja, 2016, Nr. 1, p. 1.

3

3

A. Budzinsko kūrybos tebuvo pasirodžiusi plona poezijos ir prozos knygelė „Kur lygumos dalgį kala“ (Šiauliai: Saulės delta, 2002). Tada rašytojui buvo jau 62-eji metai...

Studijavęs lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, Šiaulių pedagoginiame institute, tačiau studijų nebaigęs, kabinęs, jo žodžiais tariant, „armietišką košę“ raketų bazėje Pamaskvyje, A. Budzinskas grįžęs mokytojavo Šiaulių rajono ŽarėŠiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos leidžiamame žurnale, be skiriamo dėmesio pačios bibliotekos veiklai, atspindimi mieste vykstantys kultūriniai ir socialiniai reiškiniai, pamatomi čia gyvenantys ir nų pagrindinėje mokykloje. knygos kultūrą puoselėjantys žmonės, pateikiama įdomios medžiagos iš regiono bibliotekų.

1968 m. pradėjo dirbti Šiaulių rajono Girkautų kaimo bib­lio­ tomi bib­lio­tekos saugyklų turtai, vykdomi projektai, tekoje. Posūkis į bib­lio­teką buvo esminis, gal svarkonferencijos, atidaromos parodos. Natūralu, kad biausias gyvenime. 1975 m. įgijęs bib­lio­tekininko žurnale daugiausia vietos skiriama pačios bib­lio­ specialybę, visą laiką (iki 2003 m.) dirbo Šiaulių tekos veiklai. Tačiau žvelgiama ir plačiau – publikuo- rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos Žarėnų jami interviu su bib­lio­tekos svečiais (prof. Vyteniu filialo bib­lio­tekininku. Pradėjęs dirbti Žarėnuose, Rimkumi, prof. Kazimieru Župerka, prof. Liudu gyventi grįžo į gimtąją Šakyną. „Į šiuos kuklius Mažyliu, rašytoju Valdu Papieviu, žurnaliste, rašytoja faktus sudėtas visas gyvenimas, apsisukęs ratu: Vitalija Morkūniene ir kt.). Įdomi nauja rubrika „Meno iš Šakynos – į Šakyną“6, – apibendrina jo kolega kūriniai bib­lio­tekose“. Kadangi bib­lio­tekoje veikia rašytojas Vytautas Kirkutis.

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, nemažai A. Budzinskas, ko gero, dažniau yra minimas dėmesio skiriama ir su ekslibrisais susijusiai medžia- kaip poetas (ypač dėl savo garsiojo eilėraščio, gai. Publikuojama recenzijų, mokslinių literatūros ir virtusio Šakynos miestelio himnu: „Kur beeini, ką kitokių tyrinėjimų. Svarbu, kad leidinyje užčiuopia- bedarai, / Vis tiek mielesnė tau už viską / Šakyna – mas Šiaulių miesto pulsas, jame vykstantys kultūri- šiaurės vakarai.“7). Šiandien, atsigręžę į jo kūrybos niai ir socialiniai reiškiniai, pamatomi čia gyvenantys ir knygos kultūrą puoselėjantys žmonės. O „Regiono naujienų“ rubrikoje pateikiama įdomios medžiagos iš regiono bib­lio­tekų.

Arba pavyzdys iš kitos bib­lio­tekos. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka, paremta Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių rajono savivaldybės, išleido dvi knygas, skirtas Šiaulių rajono kūrėjams populiarinti. Abu autoriai jau mirę, tačiau žinomi Šiaulių krašte, Šiaurės Lietuvoje. Gerai, kad jų kūryba, išbarstyta rankraščiuose, laikraščiuose, žurnaluose, almanachuose ir kitur, skaitytojus pasieks išsamiomis rinktinėmis.

2019 m. pasirodė Antano Budzinsko (1940–2006) knyga „Vienatvė – draugė mano...“5. Leidinyje spausdinama rašytojo kūryba, atsiminimai apie jį, bibliografija. Iš knygos viršelio į skaitytoją žiūri pats autorius – ši Jono Tamulio nuotrauka gerai atspindi ir A. Budzinsko charakterį, ir Šiaulių rajono Šakynos miestelio, kuriame jis gimė, koloritą. Kūrėjo rankraščius išsaugojo Šakynos bib­lio­tekininkė Zina Keturakytė, o ilgainiui buvo nuspręsta rašyti projektą, kurio lėšomis 6 Vytautas Kirkutis. Kitoniškas žmogus ir jo tamsioji palėpė. Iš: Budzinskas, Antanas. Vienatvė – draugė mano... Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės būtų galima finansuoti knygos leidybą. Juk iki šiol viešoji bib­lio­teka, 2019, p. 464.

5

4

Budzinskas, Antanas. Vienatvė – draugė mano... / sud. Rita Nesavaitė ir Almantas Šlivinskas. Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­ teka, 2019. 543, [1] p.

7

Antanas Budzinskas. Šakyna – šiaurės vakarai. Budzinskas, Antanas.

Vienatvė – draugė mano... Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka, 2019, p. 449.

Gaudamos Lietuvos kultūros tarybos ir savivaldybių finansavimą, regionų bibliotekos gali imtis knygų leidybos, populiarindamos savo krašto rašytojų kūrybą. Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, išleidusi A. Budzinsko kūrybos rinktinę, suteikė galimybę pažinti jo kūrybą ne tik Šiaurės Lietuvos gyventojams.

visumą, matome – vertingiausia jos dalis – parašyti trys romanai, vaizduojantys Lietuvos kaimo, mažo miestelio gyvenimą, jo žmones, bėgantį laiką, XX a. istorijos pervartas. Aptariamoje knygoje publikuojami romanai „Paradoksai“ (rašytas 1988–1990 m.) ir „Julija“ (1992–1993 m.). Gaila, kad į knygą nepateko mini romanas „Pasaulio vidurys“ (1991–1992 m.), kitur įvardijamas kaip „Pasaulio centras“, iki šiol liekantis rankraščio pavidalu. „Pasaulio vidurys“ yra tokios pat stilistikos ir plėtoja artimas minėtų dviejų romanų temas. Taigi romanų trilogija, sutelkta vienoje vietoje, būtų geriau atskleidusi A. Budzinsko prozos palikimą. Pridurtina tai, kad, bib­lio­tekininkams rengiant panašaus pobūdžio knygas, vertėtų pasikviesti į talką literatūros specialistą, kuris galėtų geriau įvertinti rankraščius, atrinkti vertingiausius kūrinius.

Dėl kūrinių atrankos, kai kurių redagavimo ir net maketo sprendimų galima suabejoti, tačiau turime pasidžiaugti, kad ši kūrybos rinktinė, antroji A. Budzinsko knyga, pasirodė. Be kūrybos, knygoje pateikiamos rašytojo amžininkų – Vytauto Kirkučio, Jono Tamulio, Algirdo Dankiso ir kitų – mintys. Knyga baigiama fotografijų skyriumi ir Ritos Nesavaitės parengta bibliografijos rodykle.

2020 m. rudenį Šiaulių rajono bib­lio­teka išleido dar vieną knygą, į kurią sudėti kito Šiaulių krašto šviesuolio darbai. Tai – žurnalisto, fotografo, keliautojo kuršėniškio Algirdo Dankiso (1942–2014) knyga „Pelėdos valanda“ 8. Įdomi paralelė: kaip A. Budzinsko, taip ir šio autoriaus iki šiol tebuvo išėjusi maža knygelė „Ką šlama ašuotės“ (Šiauliai: Saulės delta, 1995). Dabar skaitytojams pateikiama knyga, kurioje publikuojamas kūrėjo literatūrinis palikimas: kelionių apybraižos, kitų žanrų proza – apsakymai, miniatiūros, dienoraštinio pobūdžio eseistika, taip pat jo darytos fotografijos. Pateikiama išsami bibliografija, sudaryta R. Nesavaitės. Žvejo takais išvaikščiota Žemaitija, aplankyta daugybė tolimų egzotiškų kraštų ežerynų ir pelkynų, kopta į Kaukazo kalnus, žvejota srauniose kalnų upėse. Turiningų žvejybos klajonių patirtis suguldyta kelionių apybraižose (šio žanro kūrinių parašyta daugiausia), kuriose derinamas publicistinis-pažintinis ir meninis pasakojimas.

Netikėčiausias ir vertingas A. Dankiso archyvų radinys – eilėraščiai. Keista, kad jie iki šiol visai nebuvo skelbti. Matyt, autorius nedrįso jų rodyti, gal tik patiems artimiausiems žmonėms. Didumą jų sukaupė į vieną segtuvą, pavadintą „Bitkrėslės geria lietų“. (Bitkrėslė, geltonžiedis pievų augalas, ne sykį fiksuotas ir autoriaus fotografijose.) Visi eilėraščiai – be pavadinimo, išskyrus vieną, – „Šilkinis spalis“.

Eilėse, kaip ir prozoje, dominuoja gamtos tema.

8

Dankisas, Algirdas. Pelėdos valanda: kūrybos rinktinė / sud. Džiuljeta Maskuliūnienė. Kuršėnai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka, 2020. 528 p.

Tai – gamtos impresijų, drauge ir gamtos filosofijos poezija. Ryškūs ir kiti motyvai – bėgančio laiko, vienišumo, atsėlinančios senatvės. Kai kuriuose tekstuose iškyla Lietuvos istorijos tema, nors kultūrinių realijų, intertekstų A. Dankiso poezijoje nėra daug.

Atskiras knygos skyrius skirtas autoriaus fotografijoms. Keliaudamas po tolimus kraštus ir Lietuvą, A. Dankisas labai daug fotografavo. Jam sekėsi atrasti įdomių kadrų, turėjo akį, kaip pasakytų žmonės. „Gamtoje aš stengiausi išausti žodžių peizažus“, – rašo A. Dankisas. Kiekvienas skaitytojas ir žiūrovas gali atrasti jam gražiausią, artimiausią pasakojimą, peizažą, pasidžiaugti, jo nuomone, poetiškiausia fotografija. Svarbiausia, kad šio autoriaus kūrybinis palikimas yra aktualizuojamas, įtraukiamas į kultūrinę apyvartą, iškeliami dėmesio verti literatūros, fotografijos darbai. Šiaulių rajono bib­lio­ tekos interneto svetainėje galima pamatyti virtualią parodą „Algirdo Dankiso žodžių ir vaizdų takais“, kuri vaizdžiai pristato naująją knygą (https://srsvb. lt/algirdo-dankiso-zodziu-ir-vaizdu-takais/).

Šioje žurnalisto, fotografo, keliautojo A. Dankiso knygoje kiekvienas skaitytojas gali atrasti jam gražiausią, artimiausią pasakojimą, poetiškiausią fotografiją.

Kuo tolygiau regionų kultūrinės iniciatyvos pasiskirsčiusios po visą Lietuvą, kuo „tirštesnis“ regionų kultūrinis gyvenimas, tuo turtingesnė ir visa Lietuva. Leisdamos savo krašto talentingų kūrėjų darbus ar prasmingus periodinius leidinius, bib­lio­ tekos padeda geriau išryškinti regionų identitetą, kelia periferijos – miestelių ir kaimų – vertę, net ir tų pačių vietovių gyventojų akyse. Antai Šakynoje sukurti bib­lio­tekininko Antano Budzinsko romanai peržengia Šiaurės Lietuvos ribas – tai geriausias įrodymas, kad savo krašto kūrėjus reikia iškelti ir parodyti. Tiek saviškiams, tiek visos Lietuvos žmonėms.

5

ŠIANDIEN AKTUALU

IŠŠŪKIŲ IR GALIMYBIŲ METAS:

RENGINIAI PANDEMIJOS SĄLYGOMIS Prieš metus išgirdome apie pirmuosius užsikrėtimus koronavirusu tolimojoje Kinijoje ir tuomet būtume sunkiai patikėję, kad šis virusas ir gyvenimas COVID-19 pandemijos sąlygomis taps mūsų kasdienybe. Bet tapo. Šių metų kovo 16 d. Lietuvoje įvestas karantinas dviem mėnesiams sustabdė įprastą gyvenimą ir veiklą. Bibliotekos fiziškai užvėrė duris, persikėlė į virtualiąją erdvę, ieškodamos kūrybiškų sprendimų, kaip palaikyti ryšį su vartotojais ir praskaidrinti jų karantinines dienas. Apie tai rašėme žurnalo „Tarp knygų“ balandžio numeryje (2020 m., Nr. 4). Vasarą bibliotekos bandė grįžti į senąsias vėžes, žinoma, atsižvelgdamos į saugumo ribojimus. Kai lapkričio 7 d. buvo įvestas antrasis, tiesa, kiek švelnesnis karantinas, jau žinojome, ko laukti ir tikėtis, kaip prisitaikyti. Nors daugelis planų, ypač susijusių su renginiais, ir susijaukė. Organizuoti renginius pandemijos sąlygomis sudėtinga, bet įmanoma. Bibliotekininkai dar kartą įrodo, jog yra ne tik profesionalūs, bet ir kūrybingi.

Didžiausia Lietuvos knygų šventė – Tarptautinė Vilniaus knygų mugė – 2021 m. iš vasario nukelta į gegužės mėnesį, kai, tikimasi, koronaviruso banga bus nuslūgusi ir galėsime tiesiogiai susitikti su mylimais autoriais. Lietuvoje kasmet vyksta ir mažesnės knygų mugės – regioninės ar rengiamos bib­lio­tekų. Šį rudenį turėjusi vykti 5-oji Šiaulių knygų mugė vyko nuotoliniu būdu – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji bib­lio­teka įrašė pokalbius su rašytojais ir kultūros veikėjais. Mugę net pavadino „Šiaulių knygų mugė – kitaip“. Įkėlus šiuos įrašus į bib­lio­tekos „Youtube“ paskyrą, tokia muge internete tapo įmanoma mėgautis visus metus.

O Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bib­lio­teka nusprendė, kad jos kasmetė knygų mugė – jau 8-oji – vyks gyvai. Spalio 1–3 dienomis literatūrai, menui ir žmogui skirtas tarptautinis kultūros festivalis bib­lio­tekininkams atnešė nemenkų iššūkių: nuo uždarytų oro uostų ir negalinčių atvykti svečių iki nežinomybės, ar mugė apskritai galės įvykti. Tačiau kūrybiškas požiūris, pasitikėjimas kolegomis, ilgametė patirtis ir palanki įvykių tėkmė lėmė, kad knygų mugė įvyko ir lankytojų bei dalyvių buvo puikiai įvertinta.

6

MOTYVACIJA – ĮVEIKTI SUNKUMAI IR PASIEKTI REZULTATAI Klaipėdos knygų mugė šiemet „išaugo“ visus įprastus standartus, o bib­lio­teka sustiprino savo, kaip kultūros festivalių organizatoriaus, reputaciją. Nuolatiniams lankytojams, miestiečiams ir svečiams bib­lio­teka dovanojo 90 renginių: knygų pristatymų, paskaitų, susitikimų, diskusijų, parodų atidarymų, poezijos ir meno performansų, koncertų. Visa tai – klaipėdiečių kūrėjų kartu su platesne kultūros bendruomene iš Lietuvos ir užsienio bei pačiais bib­lio­tekininkais sukurtas „produktas“. Šiemet mugėje prie Lietuvos mažųjų ir vidutinių leidėjų asociacijos pirmą kartą prisijungė ir Lietuvos leidėjų asociacijai priklausančios leidyklos – po bib­lio­tekos stogu tilpo iš viso 38 leidyklos.

Traukos objektu tapo unikalūs literatūriniai-kultūriniai duetai, kuriuose susitiko iškilios literatūros ir kultūros asmenybės. Gintautas Mažeikis, Sergejus Kanovičius, Alvydas Nikžentaitis, Arūnas Gelūnas ir Rytis Zemkauskas pasidalino prisiminimais apie amžinąjį kovotoją su vėjo malūnais Leonidą Donskį. Darius Kuolys su rašytoju Valdu Papieviu šnekučiavosi apie jo romanuose rašomą „vis tą pačią istoriją, tik su naujomis patirtimis“. Apie vietinio konteksto „išvykimus ir atvykimus“ kalbėjo Darius Meškauskas su Giedriumi Savicku.

Dar vienas duetų susitikimas – pokalbis per „Skype“ programą su JAV gyvenančiu rašytoju Sauliumi Tomu Kondrotu.

Mugės metu atidaryta nauja bib­lio­tekos erdvė – audioteka, suteikianti galimybę išbandyti aukščiausios kokybės garso įrangą ir susipažinti su išskirtine vinilo plokštelių kolekcija. Atidarymo dieną pasirodė poetai Ernestas Noreika ir Mindaugas Valiukas. Muzikantas Nėrius Pečiūra specialiai šiai knygų mugei parašė knygą ir padovanojo maištaujančio andergraundinio roko koncertą.

Rengiantis mugei, nemenkų iššūkių ir nerimo kėlė blogėjanti situacija dėl pasaulyje siautėjančio viruso. Apsauginių veido kaukių dėvėjimas, rankų dezinfekcijos priemonės bei dalyvių registracija tuo metu jau atrodė įprasti ir nesunkiai įgyvendinami dalykai. Rūpestį kėlė klausimas, kaip išlaikyti tarp žmonių reikiamą atstumą, riboti lankytojų srautus ir spręsti negalinčių atvykti kviestinių svečių problemą. Kaip ir pirmojo karantino metu, pasitelktos informacinės technologijos. Edukatorius, erdvinių knygų kūrėjas Philippe’as Ugas iš Prancūzijos ir rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė kūrybines dirbtuves organizavo iš savo namų, lietuvių kilmės rašytojas iš Vokietijos Martinas Baltscheitas ir poetas, eseistas Sergejus Kanovičius renginio dalyvius sveikino iš anksto nufilmavę vaizdo įrašus.

Dalis svarbiausių renginių tiesiogiai buvo transliuojami socialiniuose tinkluose (vaizdo įrašai pateikti bib­lio­tekos „Facebook“ paskyros videotekoje). Taip renginiai pasiekė net 34 tūkstančius žiūrovų, kurie juos stebėjo namuose. Sudėjus visus skaičius – Klaipėdos knygų mugė šiemet pasiekė net 39 tūkstančius žmonių! Tai – tikrai gera motyvacija kiekvienam prie festivalio organizavimo prisidėjusiam bib­lio­tekininkui ir puikus pavyzdys, kaip šiandienėmis sąlygomis saugiai organizuoti renginius.

Klaipėdos knygų mugėje pasitelktos ir informacinės technologijos: rašytoja, iliustruotoja Kotryna Zylė savo knygą „Didžioji būtybių knyga“ pristatė nuotoliniu būdu. Gerdos Putnaitės nuotr.

Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje vykusioje knygų mugėje dalyvavo net 38 Lietuvos leidyklos. Vytauto Petriko nuotr.

LŪKESČIUS PRANOKUSI TV STUDIJA Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­ lio­tekoje kasmet vidutiniškai vyksta per tūkstantį renginių, todėl pavasarį užklupęs karantinas privertė greitai ir nenuskriaudžiant vartotojų perdėlioti visus planus. „Pavasarį gyvenome nežinioje, kildavo daug klausimų tiek mums patiems, tiek kitiems renginių organizatoriams. Nežinojome, ar karantinas bus trumpas, ar užtruks, taigi dvejojome, ar renginius tiesiog šiek tiek nukelti, ar ieškoti jiems kitokio formato, – pasakoja Nacionalinės bib­lio­tekos kultūros projektų vadovė Asta Mukienė. – Neturėjome karantino patirties, o į naują situaciją reikėjo reaguoti labai operatyviai. Taigi dalį renginių tada teko atšaukti, dalį filmavome bib­lio­tekos TV studijoje ir vartotojams pateikėme virtualiai.“ Moderni TV studija Nacionalinėje bib­lio­tekoje atverta 2016-ųjų pabaigoje. Joje rengiamos tiesioginės transliacijos ar įrašai leidžia pasiekti norimą auditoriją bet kuriame pasaulio kampelyje bet kuriuo paros laiku. Lietuvoje įvedus karantiną, TV studijos panaudos intensyvumas pranoko net drąsiausius Nacionalinės bib­lio­tekos lūkesčius. „Karantiną paskelbus kovo 16ąją, jau kovo 19 d. vartotojams pasiūlėme pirmąją ciklo „Rankdarbiai namisėdoms“ tiesioginę transliaciją.

Nuotolines rankdarbių dirbtuvėles ėmėsi vesti veržli ir kūrybiška PATS SAU komanda – Adriana Daškevič ir Donatas Kubilius. Jaunimo veiklų vadybininkai surengė 13 tiesioginių transliacijų namuose dėl pandemijos suvaržymų besimokantiems vaikams: gamino aborigenų lietaus lazdą, kartoninį automobilį, žaislinę katapultą, sapnų gaudyklę, skudučius ir daugelį kitų daiktų, o vaikai, namuose stebėdami tiesiogines transliacijas arba vėliau įsijungę įrašus, bandė kartoti ir gaminti rankdarbius“, – džiaugiasi Nacionalinės bib­ lio­tekos Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus l. e. p. vadovė Aina Kirdulienė. Nuotolines rankdarbių pamokas stebėdavo ne tik vaikai, bet ir pradinių klasių mokytojai, darželių auklėtojai, vaikų tėvai ir seneliai.

Pirmasis įrašas, kai Adriana su Donatu gamino žaislinę katapultą, peržiūrėtas 1770 kartų.

Daug peržiūrų bei teigiamų atsiliepimų sulaukė Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistų surengtas ciklas „Iliustruotojai piešia vaikams“. Populiariausi nūdienos vaikų knygų dailininkai – Aušra Kiudulaitė, Agnė Nananai, Martynas Pavilonis, Ieva Babilaitė, Vilija Kvieskaitė, Greta Alice – Nacionalinės bib­lio­tekos TV studijoje mikliai darbavosi pieštukais, žirklėmis, spalvoto popieriaus skiautėmis, teikdami kūrybos džiaugsmą mažiesiems skaitytojams ir tenkindami jų pažinimo smalsumą.

Labai greitai į Nacionalinės bib­lio­tekos TV studiją „atsikraustė“ ir daugiau renginių: bib­lio­tekos ekspertai ėmė rekomenduoti vertingiausias pastaruoju metu išleistas knygas, leidyklos ėmė pristatinėti savo naujausius leidinius. Bib­lio­tekoje dirbanti menininkė 7

VASARĄ – NORAS PATENKINTI RENGINIŲ „TROŠKULĮ“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos dirbtuvių PATS SAU komanda Adriana Daškevič ir Donatas Kubilius per pirmąjį karantiną surengė 13 tiesioginių transliacijų namuose dėl pandemijos suvaržymų besimokantiems vaikams. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Dalis Nacionalinės bibliotekos renginių persikėlė į modernią TV studiją. Čia filmuojami ir akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ knygų pristatymai. Nuotraukoje kalbasi rašytoja Ilona Ežerinytė ir rašytoja Diana Ganc, kurios knyga „Lota“ pretenduoja tapti Metų knyga paaugliams. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Eglė Jovaišaitė, su mokiniais susitikdavusi gyvose meno pamokose, jas sparčiai perkėlė į TV studiją. Ir kiti bib­lio­tekos darbuotojai adaptavo savo turinį TV studijos formatui: atsirado nuotaikingas įrašas apie „Berniuko Žirniuko“ teatrą su bib­lio­tekininke Egle Gudonyte, pašnekesiai apie biblioterapiją, kuriuos vedė Skaitytojų klubo vadovės Rasa Derenčienė ir Daiva Janavičienė, Judaikos skyriaus kolegių Laros Lempertienės, Miglės Anušauskaitės rengti pasakojimai apie Torą, kabalą ir kt. Tuometis Informacijos analitikos skyrius taip pat įnešė svarbų indėlį – Gino Dabašinsko, Arūno Brazausko, Igno Stankovičiaus rengiamos poleminės laidos leido būti nuolatiniame politinių, mokslinių, ekonominių įvykių sūkuryje.

Pirmuoju karantino etapu žmones labiausiai domino aiški, operatyviai pateikta informacija apie koronavirusą – štai kodėl Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus prof. Sauliaus Čaplinsko skaitomos paskaitos viršijo visus Nacionalinės bib­lio­tekos „Youtube“ kanalo žiūrimumo rekordus. Pirmoji paskaita, kurią profesorius kovo mėnesį skaitė iš Nacio­ nalinės bib­lio­tekos TV studijos, sulaukė beveik 36 tūkstančių peržiūrų!

Pavasarį Nacionalinės bib­lio­tekos TV studijoje per vieną darbo dieną neretai būdavo nufilmuojama net po 4–6 įrašus. Nuo kovo 16 d. iki birželio 17 d. (iš viso 14 karantino savaičių) parengta daugiau nei 120 laidų, skirtų visoms amžiaus grupėms, įvairių interesų, pomėgių, domėjimosi sričių žiūrovams.

8

„Pavasarį, tik paskelbus karantiną, artimiausius renginius atšaukėme, tačiau iškart ėmėme svarstyti, kokį patrauklų virtualų turinį galėtume pristatyti savo lankytojams, – pasakoja Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Monika Straupytė. – Į virtualiąją erdvę teko perkelti vieną svarbiausių metų renginių – bib­lio­tekos 95-ąjį gimtadienį. Tačiau didžiausias iššūkis buvo netikėtumas – teko dirbti tokiomis sąlygomis, kokiomis dar niekada nebuvome dirbę. Bet kartais taip ir gimsta pačios kūrybingiausios idėjos. Ko gero, kai kurių iniciatyvų ne pandemijos laikotarpiu tikrai nebūtume sugalvoję.“ Vasarą, pasibaigus pirmajam karantinui, renginiai į Nacionalinės bib­lio­tekos erdves grįžo labai greitai – jų labai laukė ir organizatoriai, ir lankytojai, kurie jau buvo užsisėdėję namuose. „Jutome kultūrinių renginių „troškulį“, – prisimena A. Mukienė. – Tiesa, žmonės grįžo ne taip drąsiai, kaip ateidavo anksčiau.

Sakyčiau, lankytojai labiau atsirinko, į kokį renginį eiti.“ Bib­lio­tekos savo ruožtu užtikrino, kad renginiai būtų organizuojami laikantis visų saugumo reikalavimų. Dėl ribojamo žiūrovų skaičiaus populiarus tapo formatas, kai renginys su svečiais tuo pat metu transliuojamas tiesiogiai arba vėliau internete pateikiamas jo įrašas, kad renginį galėtų pamatyti visi norintieji.

Natūralu, kad vasarą į bib­lio­teką užsuka mažiau žmonių, tačiau šiemet Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bib­lio­tekoje ji buvo kitokia. „Višinskio bib­lio­tekoje vasara buvo tikras darbymetis – naudojomės tuo, kad situacija dėl viruso kiek pagerėjo, tad įgyvendinome svarbius projektus, – pasakoja kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. – Tarp jų – ir šiauliečių pamėgti „Kiemai“ („Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija II“), kai daugiabučių namų kiemuose du žinomi visuomenės, kultūros veikėjai susėda pasikalbėti aktualia tema, vyksta įvairios edukacijos, jaunimo atlikėjų pasirodymai. Numatėme, kad po ilgo karantino žmonės norės išeiti ir pabūti bendruomenėje, tad iš anksto pasirinkome kuo atviresnes erdves renginiams, taip pat transliavome renginius tiesiogiai, kviesdami asmenis stebėti renginius ir namie.“ Anot R. Stonkutės, turbūt sudėtingiausia buvo vykdyti tęstinį projektą „Idėjų greitintuvas 2: kūrybiškumo akademija jaunimui“. „Savaitę trukusioje stovykloje neišvengiamos buvo komandinės užduotys, gyvenimas kartu, tad teko nelengva užduotis veiklas ir jų erdves suplanuoti taip, kad nepažeistumėme saugumo reikalavimų, laiku būtų vėdinamos ir dezinfekuojamos visos patalpos. Dar susidūrėme ir su tėvų nuogąstavimais“, – prisimena bib­lio­tekos kultūrinių renginių organizatorė.

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka vasarą renginius perkėlė į lauką.

Nuotraukoje – sutartinių grupės „Trys keturiose“ koncertas „Tūto tūto, valijo“ bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kieme. Nuotr. iš Kauno miesto V. Kudirkos viešosios bibliotekos archyvo

Kauno V. Kudirkos viešoji bib­lio­teka įveiklino bib­lio­tekų skyrių bei padalinių kiemelius ir renginius organizavo po atviru dangumi. „Kiemelius bib­lio­tekos turėjo visada, bet tik šią vasarą jie buvo tokie pilni muzikos, skaitymų, spektaklių ir kūrybinių dirbtuvių. Manau, kad ši tradicija tęsis ir ateityje“, – tikina M. Straupytė. Kultūrinės veiklos vadybininkės teigimu, itin sėkmingas buvo Lietuvos kultūros tarybos finansuotas projektas „Atvirosios kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“: „Susirinkę jaukiame Kauno V. Kudirkos bib­lio­tekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kiemelyje senamiestyje ir sutartines dainavome, ir su senaisiais amatais susipažinome, ir rankdarbius kūrėme. Jis parodė, kad žmonės ne tik pasiilgę renginių, bet ir mielai atsigręžia į mūsų senąją kultūrą ir tradicijas. Pasitaikydavo, kad, paskelbus apie tam tikras kūrybines dirbtuves, registracija į jas baigdavosi per kelias valandas.“

ANTRASIS KARANTINAS – NE TOKS BAISUS?

Lapkričio 7-ąją paskelbus antrąjį karantiną, bib­lio­tekos dirba pagal jau pavasarį išbandytą ir pasitvirtinusį modelį. „Antrąjį karantiną pasitinkame ramiai ir užtikrintai. Turime patirties, žinome, kaip planuoti darbus ir renginius, – tikina Nacionalinės bib­lio­tekos atstovė A. Mukienė. – Peržiūrėjome renginių, turėjusių vykti karantino laikotarpiu, planą: dalį perkėlėme į vėlesnį laikotarpį, dalis persikels į virtualiąją erdvę, yra ir atšauktų renginių, bet toji dalis nėra didelė. Esame pasirengę įvairiems ateities scenarijams ir tikrai nenutrauksime renginių veiklos – kad ir kokiu formatu jie vyktų.“

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka, vykdydama projektą „Kiemai“ („Kultūra ant slenksčio: kultūrinė kiemų intervencija II“), kultūros veikėjų pokalbius aktualia tema perkėlė į šiauliečių daugiabučių kiemus – renginius žmonės galėjo stebėti tiesiog pro langus. Nuotr. iš Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos archyvo

Renginių organizatoriai ir dalyviai vėl kviečiami į TV studiją. „Antrojo karantino metu filmuojame muzikologo Viktoro Gerulaičio paskaitas apie kompozitorių Ludwigą van Beethoveną, tęsiame pokalbius apie biblioterapiją su R. Derenčiene ir D. Janavičiene, rengiame pokalbius su Metų knygos rinkimų nominantais, Nacionalinės bib­lio­tekos ekspertai toliau rekomenduos vertingą literatūrą, intelektualų dėmesio vertus skaitinius, – vardija A. Kirdulienė. – Žinoma, laida, nufilmuota TV studijoje be žiūrovų, pašnekovus stebint tik nebyliai vaizdo kameros akiai, iš pirmo žvilgsnio neatrodo tokia patraukli kaip renginys su žiūrovais. Tačiau įžvalgus renginio užsakovas, suprasdamas, kad nė pati didžiausia pastato patalpa nesutalpins tiek žmonių, kiek vėliau įrašą internete pamatys žiūrovų, vis dažniau įvertina virtualaus renginio formatą.“ Džiugu paminėti, kad dalį užsiėmimų vaikams Nacionalinės bib­lio­tekos darbuotojai rengia tiesiogiai, naudodamiesi „Zoom“ arba „Teams“ programomis. Tokias edukacijas renkasi mokytojai, jau įgudę naudotis šiomis programomis ir ieškantys, kaip paįvairinti pamokas.

Kauno miesto ir Šiaulių apskrities bib­lio­tekų renginių organizatorės M. Straupytė ir R. Stonkutė teigia, kad virtualūs renginiai negali visiškai atstoti gyvų susitikimų. „Juk viena iš priežasčių, kodėl lankomės kultūros renginiuose, yra ta, kad norime gyvo patyrimo, gyvo susitikimo, autografo ar bendros nuotraukos. Daugelį iš mūsų veda smalsumas ir noras jį patenkinti, o virtuali platforma ne visada gali jį iki galo patenkinti“, – dėsto R. Stonkutė. Ji iškėlė ir kitą problemą – informacijos apie renginius sisteminimą: „Interneto platybėse kasdien sukuriama be galo daug turinio, tad mums, bib­lio­tekininkams, svarbu, kaip tą informaciją padėti surasti suinteresuotam asmeniui.

Todėl šiuo metu rengiame projektą, kuris bent kiek galėtų prisidėti prie informacijos pertekliaus mūsų feisbuko paskyrose suvaldymo ir padėtų lankytojui (at)rasti įdomius ir vertingus kultūros produktus.“ M. Straupytė sutinka, kad virtualūs renginiai suteikia galimybę juose dalyvauti ne vykstant į renginio vietą, o prisijungiant iš bet kur, be to, juos gali stebėti daug daugiau žmonių nei fiziškai galėtų ateiti į bib­lio­teką. „Virtualiame renginyje dalyvaujantys pašnekovai gali gyventi nebūtinai Lietuvoje, tai labai praplečia galimybes. Pavyzdžiui, organizavome susitikimą su Prancūzijoje gyvenančia rašytoja Erika Umbrasaite, kuris yra tikrai labai žiūrimas, – džiaugiasi ji. – Tačiau niekas nepakeis gyvo renginio, susitikimo nuotaikos, malonaus jaudulio ir šurmuliuko žmonėms renkantis į bib­lio­teką, nuoširdžių padėkų ir šypsenų renginiui pasibaigus, to bendrystės jausmo, kai žmonės po renginio neprašyti padeda sutvarkyti salę. Būtent tokios akimirkos yra didžiausias džiaugsmas, ir norisi tikėti, kad ateityje jos dar mūsų laukia.“

Parengė Vaiva Markevičiūtė, Andželika Rimkuvienė, Aina Kirdulienė 9

ŠIANDIEN AKTUALU

NEPOPIERINIŲ LAIKMENŲ TVARKYMAS IR NAUDOJIMAS BIBLIOTEKOSE Dr. Daiva Janavičienė

Nepopierinių dokumentų rinkiniai bibliotekų fonduose saugomi ne nuo taip seniai. Garsiniai dokumentai egzistuoja beveik 100 metų. DVD, mikrodiskeliai ar kitų laikmenų dokumentai yra XX a. atradimai, bet jie jau rado vietą bibliotekų rinkiniuose. Šalia popierinių dokumentų bibliotekų fonduose vis atsiranda kitose laikmenose saugomų dokumentų, kai, sukuriant naujesnes technologijas, ankstesnės tampa plačiai nebenaudojamos ir dokumentai nugula saugyklose. Šiame straipsnyje analizuojamos garso, vaizdo dokumentų, mikrokopijų, skaitmeninių dokumentų fizinėmis laikmenomis tvarkymo bibliotekose ypatybės, komentuojama šios grupės dokumentų panauda atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą. Internetu pasiekiami elektroniniai dokumentai nėra straipsnio objektas.

Nepopierinėse medijose fiksuotų dokumentų rinkiniai šalies viešosiose bib­lio­tekose nėra gausūs.

Pagal tarptautinės bib­lio­tekų statistikos standartą šioje publikacijoje nepopierinėms medijoms priskirti garsiniai-regimieji, trimačiai (3D), mikrokopijos, kiti dokumentai fizinėse laikmenose (5). Remiantis 2019 m. Lietuvos bib­lio­tekų statistikos LIBIS modulyje (1) ataskaitomis, bendrame viešųjų bib­lio­tekų fonde nepopierinių medijų dokumentai sudarė tik 1,51 proc. (žr. lentelę). Tačiau viena grupė – garsiniairegimieji dokumentai – populiarėja, jų įsigyjama daugiau: 2019 m. Lietuvos bib­lio­tekos šių dokumentų įsigijo 1,9 proc. bendros įsigijimų fiziniais vienetais apimties, palyginti su 1,2 proc. 2018 m. (2).

10

Lentelė. 2019 m. nepopierinių dokumentų dalis Lietuvos viešųjų bib­lio­tekų dokumentų fonde Viešųjų bib­ Dokumentų Dokumentų lio­tekų fondo nepopierinėse nepopierinėse apimtis (iš viso medijose apimtis medijose pro­ fiz. vnt.) (fiz. vnt.) centinė apimtis 16 068 411 242 790 1,51 %

POPULIARIOS TAPUSIOS NE VIEN KNYGOS Didžiausias iššūkis bib­lio­tekoms yra sugebėti išsaugoti turinį, kai jis fiksuotas jau nenaudojamose medijose. Ne viena laikmena tarsi numiršta – nustoja būti naudojama. Pavyzdžiui, mikroformos, mikrofilmai ir pan. Šios laikmenos bib­lio­tekose

nebūdavo labai populiarios. Bib­lio­tekininkai buvo įsitikinę, kad svarbiausios bib­lio­tekose yra knygos.

Dauguma bib­lio­tekų, įskaitant mokyklų medijų ir informacijos centrus, kitose laikmenose komplektuodavo tik laisvalaikiui skirtą turinį (filmus).

Kartais mokyklos, kolegijos nepopierinėse laikmenose esantį turinį integruodavo į mokymo programas. Į kitas medijų priemones įrašytas turinys kartais būdavo naudojamas praktiniams mokymams tikintis, kad kitoks informacijos pateikimas bus efektyvesnis, aiškesnis nei raštu užrašytas tekstas (3). Pavyzdžiui, JAV Samo Houstono valstybinio universiteto Hantsvilyje Bib­lio­tekininkystės katedros profesorė Teri Lesesne 2013 m. atliko eksperimentą, kuris parodė, kad, klausydami garsinių knygų, paaugliai ir jaunimas išplėtė savo vartojamą žodyną, išmoko daugiau naujų sąvokų. Išgirsti gerai ir taisyklingai ištariami garsinių knygų žodžiai turėjo teigiamos įtakos jų tarsenai. Dabar jau vis daugiau mokymo įstaigų (mokyklos, kolegijos, universitetai) garsinius-regimuosius dokumentus integruoja į studijų programas, šių dokumentų poreikis didėja.

Svarbu, kad skaitytojai galėtų rasti norimų laikmenų dokumentų ir tuomet, kai jų bumas jau praėjęs ir juos būtų sunku įsigyti perkant. Kai kurios bib­lio­tekos fonduose saugo dvigubo formato knygas – popierinę ir įgarsintą versiją. Pastaroji versija ypač populiari mokantis kalbų (3). Kai kurie žmonės nemėgsta skaityti, jie geriau įsimena informaciją jos klausydami ar matydami vaizdus. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis žmonių, klausydami ir tuo pačiu metu užsirašinėdami informaciją, jos neįsimena. Jie norėtų vizualiai suvokti perduodamą informaciją ir tam tinka kitose laikmenose fiksuoti (nepopieriniai) dokumentai.

Viešosios bib­lio­tekos dažniausiai kaupia filmų, garsinių įrašų (įvairių muzikos stilių) rinkinius. Šiandien sunku būtų rasti bib­lio­teką, kurioje nebūtų bent keleto CD ir DVD. Tačiau šios medijos turi nemažą trūkumą – trumpą eksploatavimo trukmę, kuri daugiausia yra 6 metai. Kitas keblumas – mažos pakuotės, kurias sunku bib­lio­tekiškai sutvarkyti ir apipavidalinti. Dokumentai greitai pasimeta lentynose, ypač sudėtinga, jei vienoje pakuotėje yra keletas diskų. Pakuotėje dažnai jie sudedami ne eilės tvarka arba vieno rinkinio dalis patenka į kitą pakuotę (3).

MUZIKOS ĮRAŠAI, GARSINĖS KNYGOS IR MIKROKOPIJOS

Pirmieji nepopierinėse laikmenose fiksuotų dokumentų rinkiniai bib­lio­tekose buvo muzikos įrašai (vinilinėse plokštelėse, magnetinėse juostose), kuriais dažniausiai buvo galima naudotis tik vietoje, nes tam reikalinga speciali įranga. Šie dokumentai ypač jautrūs aplinkos poveikiui ir, intensyviau nau-

dojami, praranda kokybę. Su šių medijų naudojimu tiesiogiai susijusios ir įrangos senėjimo, formatų keitimo problemos.

Kintant technologijoms, bib­l io­t ekininkams tenka išmokti dokumentus perkelti į kitas medijas ar naujus formatus. Užsienio praktikai teigia, kad kartais bib­lio­teka leidžia skaitytojams persirašyti turinį iš bib­lio­tekoje saugomų egzempliorių į savo laikmenas, tačiau tai gali sukelti autorių teisių problemų (3).

Bib­lio­tekoms kiekviena technologinė naujovė reiškia padidėjusią paslaugos kainą ir aptarnavimo iššūkius. Reaguodamos į besikeičiančius skaitytojų įpročius, bib­lio­tekos privalo atnaujinti įrangą, technologijas. Dažnai tenka spręsti dilemą, pavyzdžiui, ar įsigyti naują Beethoveno 5-osios simfonijos įrašą, jeigu savo rinkiniuose jau turi keletą ir visi jie – skirtingose laikmenose (3).

Kaip ir muzikos įrašų kolekcijos, viešosiose bib­lio­ tekose populiarios garsinės knygos. Garsinių knygų pradžia – įrašai magnetinių juostų kasetėse. Užsienyje tokios knygos yra gana įprastos, populiarėja ir Lietuvoje, nes jas patogu klausyti drauge atliekant kokią kitą veiklą, pavyzdžiui, vairuojant. Šios rūšies knygų tyrėjai Arūnas Gudinavičius ir Laima Naktinytė pateikia tokį jų apibrėžimą: „garsinė knyga – bal-

su perskaitytos semantinės informacijos garso įrašas, tam tikru formatu užfiksuotas tam tikroje laikmenoje, kuriam klausyti (skaityti) reikalingas specialus prietaisas“ (4).

Daugiausia tai – CD ar kitokių laikmenų grotuvuose (ypač nešiojamųjų įrenginių) klausomos knygos. Garsines knygas galima klausyti kelionėse, pavyzdžiui, važiuojant viešuoju transportu. Žmonės pamėgo jas klausyti pasivaikščiojimų metu. Daugelis jas mielai renkasi kaip laisvalaikio leidimo formą, galimybę susipažinti su literatūra kartu užsiimant kitais darbais ir kaip naują „skaitymo“ būdą (4). Žinoma, viena svarbiausių šios medijos naudotojų tikslinių grupių – žmonės, turintys regėjimo negalią. Internete jiems parengtos ir atvirosios prieigos garsinių knygų kolekcijos.

Kokią vietą bib­lio­tekų fonduose užima mikroformos (mikrokopijos)? Nors daugelis gali pamanyti, kad mikroformos jau atgyveno, amerikiečių mokslininkai, knygos „Library programs and services“ autoriai nurodo, kad 2014 m. internete surado nuorodą į dvidešimties kompanijų, gaminančių mikroformas bib­lio­tekoms, pasiūlymus. Žinant, kad, nesant paklausos, pasiūlos taip pat neliktų, tai reiškia, kad mikroformos laikmena vis dar yra paklausi.

Bib­lio­tekose mikroformose dažniausiai saugomi genealoginiai medžiai, dar išlikę bib­lio­tekų, kuriose taip saugomas laikraščių turinys. LIBIS statistikos 2019 m. ataskaitoje matome, kad Lietuvos viešosiose bib­lio­ tekose mikrokopijos sudarė 0,01 proc.; didžioji dalis saugoma Kauno apskrities viešojoje bib­lio­tekoje (1).

11

Mikrokopijos visų šalies bib­lio­tekų fonduose sudarė 0,56 proc. (2).

JAV bib­lio­tekininkystės ekspertai teigia, kad, saugant turinį mikrokopijose, sutaupoma vietos, taip pat mikrokopijos daromos saugant originalų, vertingą dokumentą nuo sunykimo – dažnai vartomi trapioje medžiagoje publikuoti dokumentai nyksta. Mikrokopijų turinį galima kopijuoti tam skirtais aparatais, kartais galima daryti popierines padidintas kopijas (4).

Nepopierinių laikmenų dokumentų naudojimas bib­lio­tekose

Privalumai

Trūkumai

GARSINIAI-REGIMIEJI DOKUMENTAI: PRANAŠUMAI IR TRŪKUMAI

Bib­lio­tekininkams tenka patirti, kaip keičiasi garsinių-regimųjų (vaizdo) medijų parametrai, naudojimosi jais įranga ir kt. Tarp kompanijų, gaminančių skirtingas laikmenas (DVD, VHS, „Blu-ray“ ir kt.) ir jų leidimo aparatus, vyksta didžiulė konkurencinė kova, tačiau diduma bib­lio­tekų stengiasi įsigyti turinį, o ne dubliuoti jį įvairiomis laikmenomis, todėl, įsigydamos naujas laikmenas, yra gana nuosaikios. Turinys nekeičiamas nauju, kol bib­lio­tekoje tebėra įranga ir yra kas ja naudojasi. Šiuo metu ryški tendencija garsinių-regimųjų dokumentų turinį skelbti internete, perkant prieigą prie jo (3).

Kaip jau buvo užsiminta, didžiausias garsiniųregimųjų dokumentų naudojimo problemas kelia šių laikmenų netvarumas. DVD ir kiti formatai labai dažnai pažeidžiami sąlyčio su vartotoju metu, dar iki laikmenos į prietaisą įkėlimo. Dėl neatsargaus elgesio atsiranda įbrėžimų – deja, taip nutinka gana dažnai. Bib­lio­tekų duomenimis, DVD formato dokumento gyvavimo ciklas labai trumpas. Jeigu jis išduodamas 15–20 kartų – tai jau daug. Iššūkių kelia ir maža dokumento pakuotė – bib­lio­tekininkams sunku palaikyti reikiamą tvarką, kai dokumentui suteikiama atviroji prieiga. Todėl užsienyje daugelis bib­lio­tekų garsinius- regimuosius dokumentus laiko išimtus iš pakuočių ir sudėtus atskirai.

Nemaža problema susijusi su kintama filmų (dažniausiai jie saugomi aptariamo formato laikmenose) paklausa. Siekiant patenkinti dokumento poreikį, JAV pasitelkiamas McNaughtono planas: pagal jį bib­lio­tekoms leidžiama trumpajam laikotarpiui pasidaryti turimų dokumentų (pvz., filmų) kopijas ir jas naudoti tol, kol paklausa nunyksta.

Bib­lio­t ekose teikiama su garsinių-regimųjų dokumentų naudojimu susijusi paslauga – srautinis medijų leidimas (Streaming Media), kai, norint susipažinti su konkrečiu turiniu ir jį palyginti, tuo pačiu metu leidžiama keletas garsinių-regimųjų dokumentų, kurių peržiūrą galima sustabdyti, peržiūrėti iš naujo ir pan. Pavyzdžiui, vartotojas nori palyginti skirtingų aktorių vaidybą toje pačioje Williamo Shakespeare’o pjesėje (3). Srautinių medijų įrangos naudojimas leidžia greičiau atrinkti ir suplanuoti demonstravimą skirtingais srautais,

12

kai dalį informacijos mato visa grupė, o dalį – grupelės ar kiekvienas individualiai; parengti grupės prezentacijas, leidžiant failus vieną po kito; pasižymėti tam tikras ištraukas peržiūrai (išdėstant visą medžiagą skirtinguose ekranuose); valdyti vaizdo rodymą, sustojant tam tikrose vietose, pakartojant ištraukas ir kt. Ši paslauga populiari edukaciniais tikslais, naudojama užsiėmimams įvairiose amžiaus grupėse.

Bib­lio­tekininkai turi turėti kompetencijų suteikti reikiamą pagalbą skaitytojams informuojant ir pademonstruojant, kaip naudotis turima šią paslaugą teikiančia įranga, todėl būtini nuolatiniai personalo kvalifikacijos kėlimo kursai, praktiniai seminarai.

Srautinės medijų peržiūros kelia tam tikrų įgūdžių atnaujinimo iššūkių. Jeigu šiomis technologijomis naudojamasi netinkamai, jos kelia daugiau pasipiktinimo nei naudos (pavyzdžiui, neįmanoma atidaryti į vartotojo kompiuterį įrašyto failo, nes tarpusavyje „nesusikalba“ skirtingos programinės įrangos).

Taigi bib­lio­tekų darbuotojai turi turėti elementarių programavimo žinių, kad galėtų pakonsultuoti vartotoją (3).

ĮVAIRIŲ LAIKMENŲ PASKIRTIES ŽENKLINIMAS

Kartais mokyklų ir viešosiose bib­lio­tekose iškyla problemų, kai skaitytojai naudojasi ne jų amžiaus grupei skirtais dokumentais. Todėl svarbu atkreipti deramą dėmesį į garsinių-regimųjų dokumentų

(filmų) ir žaidimų (kaip medijose esančių dokumentų) ženklinimą tam tikrais simboliais, nurodančiais tikslines amžiaus grupes.

Galimas šios problemos sprendimas – komplektavimo ir įsigijimo procese pasitelkti tėvus, konsultuotis su jais (angl. parent guidance). Tai aktualu, kai bib­lio­t ekos nusprendžia žaidimus įtraukti į savo dokumentų rinkinius. Tuomet iškyla nesklandumų, nes tėvai skirtingai vertina, kurie filmai ar žaidimai naudingi / žalingi jų vaikams.

Knygos „Library programs and services“ autoriai (3) pabrėžia, kad ant filmų pakuočių žymas deda kūrinį išleidžiančios komercinės institucijos, nelabai paisančios nei tėvų atstovų, nei vaikų psichologų nuomonės. Pavyzdžiui, JAV naudojama garsiniųregimųjų dokumentų vertinimo (nurodant tikslinę amžiaus grupę) sistema yra panaši į televizijos laidų žymėjimo tvarką (kokio amžiaus vaikams nerekomenduojama žiūrėti tam tikrų laidų, filmų).

Minėtos knygos autoriai atkreipia dėmesį, kad žymos priskyrimas dokumentui dažniausiai yra kažkieno, kad ir pripažinto eksperto, bet subjektyvi nuomonė, kuria visuomenė tiesiog patiki ir pasitiki.

Priskyrimo esmė – ar turinys yra tinkamas vaikui, nuo kokio amžiaus jis yra tinkamas (3).

JAV ženklinami ir kompiuteriniai žaidimai. Vertinimą atlieka pelno nesiekianti tam tikslui sukurta tarnyba. Nurodoma per 30 raktinių žodžių, kurių turinio neturi būti žaidimuose (alkoholis, muštynės, kraujas (angl. blood and gore) ir pan.). Ženklinimo sistemoje yra aiškios nuorodos, kaip galima elgtis su laikmenos turiniu, pavyzdžiui, galima bendradarbiauti, dalintis sukurtu turiniu ir t. t. Ženklinimas ir galimybė bendradarbiauti bei dalintis turiniu bib­lio­ tekos personalui dažnai kelia teisinių dilemų. Garsinių-regimųjų dokumentų ir kompiuterinių žaidimų naudojimo tvarka turi būti atspindėta bib­lio­tekos skaitytojų aptarnavimo taisyklėse.

GARSINIŲ-REGIMŲJŲ DOKUMENTŲ PANAUDA

Naudojantis nepopierinėmis medijomis svarbu paisyti nustatytų autorių teisių. Kai kreipėmės į LATGA asociaciją, prašydami išaiškinti, kaip bib­lio­tekos gali organizuoti minėtų dokumentų išduotį bib­lio­tekos skaitytojams, gavome atsakymą su patarimu kreiptis į Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės specialistus, „nes būtent Kultūros ministerija kuruoja autorių teisių sritį bei yra LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo kūrėja“.

Atsakydamas į užklausą, Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės vyriausiasis specialistas Aurimas Šimeliūnas pabrėžė, kad Kultūros ministerija neturi kompetencijos aiškinti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) nuostatų ir teikti jų taikymo išvadų, kurios būtų privalomos fiziniams ir juridiniams asmenims. Todėl ši konsultacija turėtų būti vertinama tik kaip Kultūros ministerijos specialistų nuomonė.

Specialisto teigimu, kalbant apie garsinių-regimųjų dokumentų panaudą Lietuvos bib­lio­tekose, susiduriama su galima problema dėl ATGĮ autoriams ir audiovizualinio kūrinio gamintojams suteikiamų išimtinių teisių. Atitinkamai 15 straipsnio 1 dalies 5 pastraipa (6) „suteikia autoriams teisę leisti arba uždrausti jo kūrinius teikti panaudai“, o 57 straipsnio 1 dalies 3 punktu „tokia teisė suteikiama audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojui“. Minėtų teisių pareiškimo tvarka nei eiga nėra reglamentuota, todėl bib­lio­tekininkams patariama kreiptis tiesiogiai į autorius ar pirmojo įrašo gamintojus.

Kitas dėl panaudos aktualus ATGTĮ reguliuojamas aspektas yra „paveldėtojams nustatyta teisė gauti kompensacinį atlyginimą“. 16 straipsnio 3 dalis (6) nustato, kad, teikiant panaudai knygas ir vaizduojamojo meno leidinius (dailės ir fotografijų albumus) bib­lio­tekose, jų autoriai arba jų teisių paveldėtojai turi teisę gauti kompensacinį atlyginimą, kurį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. O audiovizualinių kūrinių panaudai bib­lio­tekoje ATGTĮ nenustato jokios kompensacinio atlyginimo tvarkos, taip pat nesuteikia (ir nereglamentuoja) nemokamo audiovizualinių ir (arba) garso dokumentų naudojimo. „Todėl, norėdamos naudoti tokio pobūdžio kūrinius, bib­lio­tekos privalo gauti teisių turėtojo arba atitinkamo kūrinio teises administruojančios kolektyvinio administravimo asociacijos leidimą (neišimtinę licenciją). Vėlesnis kūrinio naudojimas turėtų būti vykdomas šiame leidime nustatytomis sąlygomis ir tvarka“, – teigia A. Šimeliūnas.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Bib­l io­t ekų statistika [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2020 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/paslaugos/bib­l io­t ekoms/ lietuvos-bib­lio­teku-statistika.

2. DIKAVIČIENĖ, Eglė. Valstybinei bib­lio­tekininkystei Lietuvoje – 100 metų! Tarp knygų, 2020, birž. (Nr. 6), p. 9–5.

3. EVANS, G. Edward; ZARNOSKY SAPONARO, Margaret; CHRISTIE, Holland; SINWELL, Carol. Library programs and services: the fundamentals. Santa Barbara, Denver: Libraries Unlimited TM, 8th edition, 2015. 496 p.

4. GUDINAVIČIUS, Arūnas; NAKTINYTĖ, Laima. Garsinės knygos kompaktinėse plokštelėse Lietuvoje. Knygotyra. 2011, t. 57, p. 153–171.

5. Informacija ir dokumentavimas. Tarptautinė bib­lio­tekų statistika (tapatus ISO 2789:2013.): LST ISO 2789:2013. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2015. V, 72 p.

6. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas: galiojanti suvestinė redakcija nuo 2019-07-01 [elektroninis išteklius]. LR Seimo patvirtintas 1999 m. gegužės 18 d. Nr. VIII-1185 [žiūrėta 2020 m. spalio 26 d.]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/ TAIS.81676/asr.

13

PROJEKTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą.

SAPNAS, FORMAVĘS LIETUVOS LĖLIŲ TEATRŲ ESTETIKĄ

Prisimenant Stasį Ušinską ir jo marionetes Jolė Stimbirytė

Kadras iš S. Ušinsko filmo „Storulio sapnas“ (1938). Šis ir kiti straipsnyje publikuojami filmo kadrai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų. LCVA, 2588-35

Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas dailininko, scenografo, vitražininko Stasio Ušinsko (1905–1974) sukurtas filmas „Storulio sapnas“. Šis pirmasis garsinis lėlių marionečių filmas ir dailininko dukters Rasos Ušinskaitės šeimos archyve turimi trumpametražiame filme vaidinančių lėlių marionečių konstrukcijų brėžiniai pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir 2019 m. įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Pristatome plačiau šį unikalų dokumentinio paveldo objektą, kartu prisimindami vieną novatoriškiausių lietuvių menininkų – dailininką S. Ušinską.

Dirbdama archyve, „Storulio sapną“ esu mačiusi ne kartą.

Kaskart žiūrėdama, atkreipdavau dėmesį į skirtingus filmo kadrus, akcentus, detales. Vienos filmo scenos sukelia juoką, nes tai – groteskas, kitos žavi iki smulkmenų apgalvotais lėlių marionečių įkūnijamų personažų charakterio bruožais. Vis pagaudavau save galvojant, kad filmas kažkoks kitoniškas, novatoriškas, iš dalies net pralenkiantis savo laiką. Tačiau jis šiek tiek primirštas, jaunajai kartai greičiausiai netgi mažai žinomas. O apie unikalius paties S. Ušinsko sukurtus lėlių marionečių brėžinius žino tik nedidelis būrelis atminties institucijose dirbančių ar dailininko kūryba besidominčių žmonių. „Storulio sapną“ žiūrovai pirmą kartą pamatė 1938-aisiais.

Tai – pirmasis lietuviškas garsinis trumpametražis lėlių mario14

nečių filmas. Tuo metu Lietuvos kinematografijoje dominavo dokumentika. 1931 m. netgi buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis kino teatrų savininkus kiekviename seanse demonstruoti lietuviškąją kino kroniką. Tačiau kinematografijos entuziastai svajojo kurti vaidybinius filmus. Pirmąja vaidybine juosta tapo „Jonukas ir Onutė“, arba „Nelįsk, kur nereikia“; filmą 1931 m. pastatė „Akies“ bendrovės kino studija. Tuometės spaudos duomenimis, pastatyti filmą kainavo apie 20 tūkst. litų. 1932 m. žiūrovus pasiekė kitas lietuviškas vaidybinis filmas – dviejų dalių komedija „Busteris Keitonas Kaune“ (Busteris Keatonas – žymus XX a. pirmosios pusės komikas – J. S.). Jį pastatė Kauno spaustuvės darbininkas Petras Malinauskas, entuziastingai susižavėjęs kinu, tačiau dėl šio filmo įklimpęs į skolas.

PROFESIONALAUS MARIONEČIŲ TEATRO SĖKMĖ

S. Ušinskas savo įvairiapusį talentą realizavo tapybos, scenografijos, grafikos, vitražo bei meninio stiklo srityse.

Nuotraukoje – kadras iš Lietuvos kino studijos metraščio „Dailininkas Stasys Ušinskas“, 1971 m. LCVA, 1393-35

Būta ir nepavykusių bandymų – 1930 m. pastatytas„Lietuvos kareivėlis“ po pirmosios peržiūros valdžios buvo uždraustas kaip visiškai netinkamas, o teatro režisieriaus Juozo Vaičkaus sumanytos „Kražių skerdynės“ netgi nepradėtos filmuoti. Kad ir kaip ten būtų, kiekvienas sėkmingas ar nesėkmingas bandymas sukeldavo vis didesnį visuomenės susidomėjimą nacionaliniu kinu. Vis stiprėjo įsitikinimas, kad vaidybinių filmų kūrimui būtina valstybės parama. Tačiau vienu sėkmingiausių bandymų sukurti nedokumentinį filmą Lietuvoje laikomas „Storulio sapnas“ atsirado būtent privačių asmenų – Stasio Ušinsko ir jo bendražygių – iniciatyva bei lėšomis.

S. Ušinskas – viena brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos meno asmenybių, sugebėjusių unikaliai sujungti lietuviškos mokyklos ir XX a.

Vakarų Europos meno avangardistinių krypčių pasiekimus, savo įvairiapusį talentą realizavęs tapybos, scenografijos, grafikos, vitražo bei meninio stiklo srityse.

PAMOKOS PARYŽIUJE IR PAKRUOJO DVARE

Būsimo dailininko pažintis su daile prasidėjo dar vaikystėje, besilankant Pakruojo dvare, kur tarnavo S. Ušinsko senelis. Smalsiam berniukui buvo leista pamatyti žymius tapybos kūrinius, skaityti dvaro bib­lio­tekos knygas, taip pat perpiešti paveikslus. Senoji tapyba S. Ušinskui paliko neišdildomą įspūdį ir iš esmės nulėmė tolesnį jo gyvenimą. 1925 m., baigęs Šiaulių gimnaziją, jis įstojo į Kauno meno mokyklą, kur mokėsi tapytojo Justino Vienožinskio studijoje.

1929 m. po mokinių streiko pašalintas iš mokyklos, S. Ušinskas išvyko į Paryžių. Čia studijavo savo lėšomis. Mokėsi Nacionalinėje dailės ir amatų aukštojoje mokykloje (École Supérieure des Arts et Métiers), taip pat Moderno akademijoje (Académie de l’Art Moderne). Jo mokytojai buvo žinomi dailininkai Alexandra Exter ir Fernand’as Léger. Būtent studijos Paryžiuje ir nulėmė tolesnį kūrybinį S. Ušinsko kelią, jo stilių. Dailėtyrininkas Stasys Budrys apie S. Ušinską vėliau rašė: „Profesoriaus studijoje kabo Paryžiaus laikų vitražas „Makbetas“, pirmas jo figūrinės kompozicijos darbas, kuriame jau matyti dailininko stiliaus bruožai: apibendrintas piešinys, konstruktyvi kompozicija... Tos jo kūrybinio metodo savybės, o taip pat dėmesys žmogui, figūrinei kompozicijai bus vystoma tolimesnėje jo kūrybinėje ir pedagoginėje veikloje.“ Visa tai galima įžvelgti ir S. Ušinsko sukurtose lėlėse marionetėse.

1931 m., grįžęs po studijų Paryžiuje, S. Ušinskas Kaune surengė pirmąją personalinę parodą, pradėjo dirbti scenografu Valstybės teatre, o nuo 1933-iųjų užsiėmė pedagogine veikla. Dar studijuodamas Paryžiuje, dailininkas susidomėjo lėlėmis, lankydavosi Luvro bib­lio­tekoje, kur rinko medžiagą apie senovės Kinijos ir Japonijos marionečių teatrą.

1934 m. S. Ušinskas kartu su meistru Petru Svidru, kuris buvo gerai susipažinęs su čekų marionečių mechanizmais, pradėjo kurti savas lėles marionetes. Dailininkas buvo neblogai susipažinęs su Lietuvos lėlių teatro istorija, siekiančia XV amžių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai savo dvaruose steigė marionečių teatro trupes, statydavo spektaklius. Tačiau būtent S. Ušinskas sukūrė savitą originalią marionečių technologiją. Eksperimentuodamas su P. Svidru, jis turėjo išspręsti galybę techninių problemų: priversti lėles judėti, išmokyti jas reikšti jausmus per mimiką, atskleisti kiekvienai lėlei būdingus charakterio bruožus.

1936 m. S. Ušinskas įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų Marionečių teatrą. Tais pačiais metais įvyko ir teatro pirmojo spektaklio „Silvestras Dūdelė“ premjera Valstybės teatre. Pasaką pagal populiarios knygos vaikams „Daktaras Dolitlis“ motyvus parašė Antanas Gustaitis. Spektaklį režisavo Henrikas Kačinskas ir Vladas Fedotas Sipavičius, muziką sukūrė kompozitorius Viktoras Kuprevičius. P. Svidro pagamintas lėles valdė aktoriai Monika Mironaitė, Petras Zulonas, Napoleonas Nakas, Jonas Kalvaitis ir Olga Mažeikytė.

Spektaklis buvo skirtas pradžios mokyklų mokiniams, todėl po 18 pasirodymų Kaune Marionečių teatro trupė išvyko gastrolių po Lietuvą. Įvairiose vietose kasdien būdavo suvaidinama po du spektaklius; per du mėnesius jų parodyta beveik 60. Spektakliai sulaukė didelio susidomėjimo, apie juos ne kartą rašė spauda. Prie spektaklių sėkmės prisidėjo originalios S. Ušinsko sukurtos marionetės. Jos buvo vadinamos puikiais meno kūriniais, turinčiais savitą formą bei psichologiją. Lėlės galėjo keisti veido išraišką, judinti pirštus, liesti daiktus – visa tai sukurdavo gyvų būtybių iliuziją. Ne veltui mažieji žiūrovai tikėdavo, kad scenoje vaidina ne dirbtinės lėlės, o vaikai, juo labiau kad lėlės tikrai būdavo vidutinio vaiko dydžio.

Vis dėlto Marionečių teatrui dėl finansinių priežasčių nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Rašte Švietimo ministerijai dėl subsidijos Marionečių teatrui S. Ušinskas rašė: „Nors buvo spektaklių skaičius didelis ir dažnas, vienok finansiškai išsilaikyti teatras negalėjo dėl šių priežasčių: lėlei (marionetei) pagaminti su originalia vidine konstrukcija reikia trijų-keturių mėnesių laiko, dirbant intensyviai, teatras kilnojamas, šio teatro lankytojai daugumoj mokyklinė jaunuomenė, todėl ir bilietų kainos turėjo būti sulig auditorijos išgalėmis. Nuvažiuoji į kokį miestą-miestelį, gauni salę ar kokią mokyklos patalpą, sutalpini 200–400 vaikų, bilietų kainos 30–50 centų, dar atsiranda 10–15 % nepasiturinčių ir rezultate, esant tolimesnei kelionei, trūksta apmokėti autobusui, nors žiūrovų pilnos salės, o kur kitos išlaidos, aktorių pragyvenimas, marionečių remontai, nuolatinis technikas ir t. t....“ 1936 m. rudenį aktoriai dar spėjo suvaidinti „Silvestrą Dūdelę“ per Lietuvos radiją. S. Ušinskas jau ruošė lėles naujam 15

veido bruožus pritaikydamas konkrečiam personažui. Pavyzdžiui, lėlė, vaidinusi pagrindinį vaid­menį spektaklyje „Silvestras Dūdelė“, filme „Storulio sapnas“ įkūnijo du skirtingus personažus. Lėlės šiek tiek perdirbtos atsižvelgiant ir į filmavimui naudojamą apšvietimą. Įdomu tai, jog filme beveik nematyti siūlų, kuriais valdomos marionetės. Pasirodo, buvo naudojami mėlynos Marionetės konstrukcijos brėžinys, piešinys „Asiladramblis“ ir šio numerio žurnalo viršelyje spausdinamas marionetės galvos konstrukcijos brėžinys įtraukti spalvos siūlai, kurie nufilmuoti į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą. S. Ušinsko sukurtus brėžinius pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų lietuvių animacijos istorijos dokumentinių faktų. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos skaidrės tampa nematomi.

Filmo kūrėjai vyko į užsienį plačiau susipažinti su filmavimo spektakliui pagal Kazio Borutos pjesę „Trys račiai“, tačiau aktoriai perėjo į Valstybės teatrą ir marionetėms nebeturėjo laiko. Veikęs technikos naujovėmis bei galimybėmis. „Storulio sapno“ pastatymas kainavo tik apie 5 tūkst. litų, nes niekas iš jo kūrėjų komandos vienerius metus, Marionečių teatras buvo uždarytas.

Ko gero, įkvėptas kad ir trumpalaikės teatro sėkmės, S. Ušinskas nieko neėmė už darbą. Kurdamas „Storulio sapną“, S. Ušinskas iš per 1936–1941 m. parašė vadovėlį „Lėlių ir kaukių teatras“, skirtą anksto pagalvojo apie filmo demonstravimą užsienio žiūrovams, daugiausia mokyklų lėlių teatrams. Jame dailininkas atskleidžia, todėl jame nedaug lietuviškų motyvų, o siužetas pakankamai kaip pasigaminti lėles marionetes, kokią formą joms suteikti, kaip universalus ir visiems suprantamas. Greičiausiai tokį apsidraudimą jas valdyti, kokias istorijas kurti, kaip pasigaminti dekoracijas bei lėmė ir Marionečių teatro finansinė nesėkmė, ir valstybės paramos nebuvimas, ir faktas, kad filmą S. Ušinskas kūrė savo lėšomis, o lėlių galvas. Pasakojimas papildomas piešiniais bei brėžiniais. visoms išlaidoms padengti tikrai nebūtų užtekę iš Lietuvos kino teatrų už bilietus gautų pinigų. Taigi S. Ušinskas siekė kuo greičiau IŠRAIŠKINGŲ LĖLIŲ PRIPAŽINIMAS UŽSIENYJE Savo lėlėms marionetėms S. Ušinskas nutarė suteikti naują filmą pristatyti tarptautinei auditorijai.

Jau 1939 m. „Storulio sapnas“ rodytas Niujorke, kur sulaukė kvėpavimą. 1938 m. su bendraminčiais jis ryžosi naujam žingsniui didelio susidomėjimo. S. Ušinskas bendravo su keliomis JAV filir sukūrė pirmąjį garsinį marionečių kino filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“. Filmas sulaukė didelės sėkmės: prie to prisidėjo tiek pačios mų studijomis, o labai greitai gavo animacinių filmų bendrovės S. Ušinsko lėlės marionetės, tiek jas valdę aktoriai, tiek aktorių sukurti „Dalcompany“ pasiūlymą sukurti animacinį filmą pagal Hanso garso efektai. Šio 14 su puse minutės trunkančio filmo operatoriai – Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“. Šiam filmui dailininkas Alfonsas Žibas ir Stasys Vainalavičius, muziką sukūrė kompozitorius planavo panaudoti lėlę Storulį, pakeisdamas kai kurias detales, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas imtis šio sumanymo Stasys Gailevičius.

Filmui panaudotos lėlės, vaidinusios spektaklyje „Silvestras sutrukdė.

S. Ušinsko sukurta unikali marionečių technologija 1940 m.

Dūdelė“. S. Ušinskas kūrė universalių lėlių kolekciją, planuodamas gegužės 28 d. patentuota Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šis pajas panaudoti įvairiems būsimiems kino ir teatro pastatymams.

Taigi skirtingas siužetas – skirtingi personažai. Dailininkas tik tentas galioja iki šiol. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo S. Ušinskas pakeitė tam tikras detales – kostiumus, galvos apdangalus, prie lėlių negrįžo.

Filme „Storulio sapnas“ naudojamos spektakliui „Silvestras Dūdelė“ sukurtos 6 marionetės. S. Ušinskas tik pakeitė tam tikras detales – kostiumus, galvos apdangalus, veido bruožus pritaikydamas konkrečiam personažui. LCVA, 2588-35

16

„STORULIO SAPNO“ SIUŽETAS

Pagrindinis animacinio filmo (komedijos) herojus Storulis sap­ nuoja savo svajonių merginą, kurią stengiasi pavilioti iš jos vaikino.

Po nepavykusio bandymo Storulis patenka į vietinį barą, kuriame leidžia vakarą įvairi publika – įsimylėjėlių poros, kunigai, vietiniai girtuokliai. Storulis, susiradęs naujų draugų, linksmas išeina iš baro.

Barą palieka ir kiti apgirtę lankytojai. Storulis su naujaisiais draugais atsiduria ant svajonių merginos namo stogo ir, padedamas savo naujųjų draugų, pavagia mylimąją iš jos vaikino. Mergina pabėga nuo Storulio ir sutinka savo vaikiną, kuris jos ieško. Storulis bando ją vytis, bet atsibunda...

(Iš svetainės e-kinas.lt)

REIKŠMĖ ANIMACIJOS, KINO IR TEATRO ISTORIJAI

1961 m. Lietuvos televizijoje buvo pastatytas animacinis filmas „Iš namų ir atgalios“, kuriame panaudotos S. Ušinsko sukurtos lėlės marionetės. Filmo originalus negatyvas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma 15 S. Ušinsko lėlių marionečių. Pirmąsias penkias marionetes dar 1969 m. muziejui perdavė pats dailininkas. Po metų Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos pavedimu buvo įsigytos dar dvi marionetės, o 1982 m. trys lėlės nupirktos iš dailininko žmonos Vitalijos Blažytės. 2018 m. muziejus, remiamas Lietuvos kultūros tarybos, įsigijo dar 5 lėles.

Filme „Storulio sapnas“ vaidina šešios unikalia technologija sukurtos lėlės marionetės. Jų konstrukcijos brėžinius, piešinį ir patento dokumentus šeimos archyve saugo Kaune gyvenanti dailininko dukra Rasa Ušinskaitė. Į UNESCO „Pasaulio atminties“ Lietuvos nacionalinį registrą įtraukti

dokumentai – Marionetės galvos konstrukcijos brėžinys, Marionetės konstrukcijos brėžinys ir piešinys „Asiladramblis“ – demonstruoja naujas, to meto Lietuvoje ir pasaulyje neregėtas technines marionečių galimybes, parodo, ką buvo galima pasiekti tuo metu dar naujoje meno srityje. Šiuos vertingus brėžinius pagrįstai galima vadinti vienu pirmųjų lietuvių animacijos istorijos dokumentinių faktų.

Kadangi autentiškas begarsis filmo „Storulio sap­ nas“ negatyvas neišliko, originalo teisėmis Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas Berlyno kino studijoje „Folifilm“ įgarsintas tarpinis negatyvaskontratipas su originaliu garso takeliu. Tai vienintelis išlikęs filmo egzempliorius. Filmas yra suskaitmenintas, jį iki šiol buvo galima peržiūrėti filmų portale www.e-kinas.lt. Šiuo metu svetainė yra modernizuojama, restauruotą filmą atnaujintame portale vėl bus galima pamatyti kitų metų antrojoje pusėje.

Tiek filmas, tiek jo lėlių marionečių konstrukcijos brėžiniai yra reikšmingi Lietuvos kino bei teatro istorijai. Raiškios, paslankios konstrukcijos ir sukūrimo laikotarpį atitinkančios formos marionetės lėmė aukštą filmo meninę vertę. Šis darbas padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos lėlių teatrų estetikos raidai ir paliko gilų pėdsaką visose universaliojo S. Ušinsko plėtotose srityse. Galima drąsiai teigti, kad būtent „Storulio sapno“ sėkmė davė impulsą įsteigti bendrovę „Lietuvos filmas“, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos kino studija.

S. Ušinsko sukurtas garsinis marionečių filmas „Storulio sapnas“ saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Larisos Dmuchovskajos nuotr.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 274, ap. 1, b. 52 LLMA, f. 189, ap. 1, b. 98 LLMA, f. 423, ap. 1, b. 144 4.

LLMA, f. 423, ap. 1, b. 144 5.

Kežinaitis, Petras. Pirmieji kino žingsniai Lietuvoje. Kultūros barai, 1967 m., Nr. 11 6.

Mikalauskas, Vytautas. Kinas Lietuvoje. Vilnius, 1999 7.

Natalevičienė, Lijana. Stasys Ušinskas: kitoks pasaulio matymas. Prieiga per internetą: www.mmcentras.lt/stasys-usinskas-kitoks-pasaulio-matymas/78831 8.

Driežis, Rimas. Stasio Ušinsko fenomenas. Prieiga per internetą: www. kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Krantai-2018-4-64-67-Driezis.pdf 1.

2.

3.

1961 m. Lietuvos televizijoje buvo pastatytas animacinis filmas, kuriame panaudotos S. Ušinsko sukurtos lėlės marionetės. Nuotraukoje – kadras iš filmo „Iš namų ir atgal“, 1961 m. LCVA, 4684-35

Projektą „UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro dokumentų (įrašytų 2019 m.) aktualizavimas ir sklaida“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

17

BIBLIOTEKŲ TURTAI

NACIONALINĖS BIBLIOTEKOS FONDUS PAPILDĖ RETI A. T. KURŠAIČIO RANKRAŠČIAI Diana Norkūnienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji redaktorė Arūno Sartanavičiaus nuotr.

„Kol gyvena lietuviškai kalbanti tauta, tol skambės Kuršaičių giminės vardas“, – apie Mažosios Lietuvos kalbininkų reikšmę yra pasakęs prof. Juozas Balčikonis. Gavusi Lietuvos kultūros tarybos finansinę paramą, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka 2020 m. įsigijo dalį Aleksandro Teodoro Kuršaičio (1857–1944) archyvo. Įsigyti 18 vnt. dokumentų apima laikotarpį nuo 1876 iki 1944 metų.

„Kad Nacionalinė bib­lio­teka įsigijo Aleksandro Kuršaičio archyvą, yra didelė sėkmė, – įvertino Nacionalinės bib­lio­tekos tyrėja prof. dr. Jolanta Zabarskaitė. – Aleksandras Kuršaitis yra viena reikšmingiausių lituanistinių figūrų.“ Asmens dokumentų grupei priskirtini A. Kuršaičio pasas, su karine tarnyba, studijomis susiję dokumentai.  Tarnybos lapas, išduotas seržantui A. Kuršaičiui už Prūsijos kariuomenėje atliktą privalomąją karinę tarnybą nuo 1877 m. balandžio 1 d. iki 1878 m. balandžio 1 d.  Karaliaučiaus universiteto registracijos knygelė, išduota 1876 m. balandžio 27 d. Filologijos fakulteto studentui Aleksandrui Kuršaičiui. Studijos universitete tęsėsi 7 semestrus.  Rytų Prūsijos provincijos mokyklų kolegijos 1876 m. gegužės 21 d. pranešimas studentui Aleksandrui Kuršaičiui apie jam skiriamą „lietuvišką universitetinę stipendiją“. Jos sky-

18

rimą reglamentavo 1844 m. sausio 12 d. karaliaus Frydricho Vilhelmo IV įsakas, pagal kurį lietuvių kalbos besimokantiems lietuviams mokamos stipendijos. Pirmo kurso studentui Kuršaičiui visam jo studijų Karaliaučiaus universitete laikotarpiui skirta 600 markių.  Karališkosios mokslinės egzaminų komisijos 1881 m. vasario 26 d. pažyma studentui, būsimam pedagogui Aleksandrui Kuršaičiui, apie sėkmingai užbaigtas filologijos ir pedagogikos mokslų studijas ir šios pažymos rankraštinis 1881 m. kovo 4 d. nuorašas, pasirašytas Aleksandro dėdės prof. Frydricho Kuršaičio.  Karališkosios mokslinės egzaminų komisijos pažymoje, išduotoje 1881 m. liepos 1 d., pakartojama žinia apie studijų užbaigimą. Kitoje dokumento pusėje – Rytų Prūsijos provincijos mokyklų kolegijos 1882 m. balandžio 4 d. pažyma apie A. Kuršaičio pedagoginę praktiką Įsruties gimnazijoje.

 Kiek vėlesnio laikotarpio asmens dokumentas – Vokietijos piliečio pasas, išduotas 1934 m. birželio 11 d. Puikios būklės dokumentas su A. Kuršaičio nuotrauka ir išvaizdos aprašymu. Žyma pase byloja apie savininko 1936 m. kelionę į Lietuvą.

Su darbine A. Kuršaičio veikla susiję dokumentai – paskyrimai dirbti mokytoju ar konkretaus mokymo laipsnio suteikimas.  Rytų Prūsijos provincijos mokyklų kolegijos 1882 m. kovo 30 d. pranešimas Įsruties gimnazijos neetatiniam mokytojui A. Kuršaičiui apie ketinimus skirti jį nuolatiniam darbui į Tilžės gimnaziją (A. Kuršaitis Tilžės gimnazijoje dirbo nuo 1882 m. iki pensijos).

1882 m. balandžio 21 d. A. Kuršaičio paskyrimas etatiniu karališkosios Tilžės gimnazijos mokytoju, skiriant 1800 markių metinį atlyginimą.  Įdomus 1900 m. spalio 22 d. Rytų Prūsijos provincijos mokyk­ lų kolegijos raštas, kad Tilžės gimnazijos profesoriui Kuršaičiui jo didenybė Prūsijos karalius skiria jam aukštą studijų patarėjo laipsnį.

A. Kuršaičio parengta, parašyta ar papildyta mokomoji medžiaga: vadovėliai, chrestomatijos, praktinių užsiėmimų medžiaga.

Nuo 1884 m. A. Kuršaitis Tilžės gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, vadovavo mokyklos Lietuvių kalbos seminarui. Visaverčiam lietuvių kalbos mokymui reikėjo vadovėlių, kurių Rytų Prūsijoje trūko.

A. Kuršaitis parengė ir išspausdino „Susirašinėjimo lietuvių kalba bandymus“ („Proben litauischer Briefe“, 1886), trijų dalių chrestomatiją „Lietuviški skaitiniai“ („Litauisches Lesebuch“, 1911–1913).

Tarp įsigytų dokumentų yra du 1919 m. A. Kuršaičio sąsiuviniai – lietuvių kalbos užsiėmimų mokomoji medžiaga.  100 lapų „Lietuvių kalbos pamokos ir pratybų sąsiuvinis“ („Litauische Sprachlehren und Übungsbuch“). Jame – įvadinis straipsnis apie lietuvių kalbą ir 26 pamokų metodinė medžiaga. Čia gausu lietuviškų žodžių ir jų vertimų į vokiečių kalbą, lietuviškų žodžių linksniavimo lentelių, įtraukta skaitymo tekstų (religinio turinio kūrinio ištrauka, straipsnis iš lietuvių periodikos, pasaka, patarlės, priežodžiai, mįslės). Savarankiško darbo užduotyse pateikiama maždaug po 20 sakinių lietuvių kalba ir tiek pat – vokiečių kalba.  109 lapų „Raktas į lietuvių kalbos mokymą“ („Schlüssel zur Litauischen Sprachlehre“), kuriame – užduotys 82 pamokoms. Beje, visi pateikiami lietuviški žodžiai yra sukirčiuoti.  Lapas, kuriame surašytos lietuvių kalbos užsiėmimų, vykusių nuo 1880 m. rugsėjo 28 d. iki 1881 m. rugsėjo 29 d. užduotys, moksleivių sąrašas su jų žinių įvertinimo pastabomis. Šis dokumentas primena A. Kuršaičio vadovavimą lietuvių kalbos seminarams.

Dar vienas pluoštas įsigytų dokumentų – laiškai A. Kuršaičiui.  1900 m. liepos 15 d. Tilžės gimnazijos direktoriaus dr. Mollerio rašytas laiškas „mylimam kolegai“ A. Kuršaičiui. Molleris buvo mokytojo A. Kuršaičio tiesioginis vadovas.  1932 m. gegužės 17 d. mokytojui prof. Aleksandrui Kuršaičiui iš Leipcigo rašytas Jurgio Gerulio laiškas. Iš Tilžės apskrities Jogaudų kaimo (dabar – Šilutės r.) kilęs kalbininku tapęs J. Gerulis buvo A. Kuršaičio auklėtinis. Laiške kalbama apie abiem aktualius lietuvių kalbos tyrinėjimus, minimi kolegų Juozo Balčikonio, Kazimiero Būgos, Antano Salio, Prano Skardžiaus darbai.  Žymaus germanisto Konrado Burdacho laiškas, rašytas iš Berlyno 1930 m. birželio 27 d. Jis buvo A. Kuršaičio mokslo draugas Karaliaučiaus Frydricho kolegijoje. Laiške kalbama apie svarbiausią A. Kuršaičio gyvenimo darbą – reprezentacinio lietuvių–vokiečių kalbų žodyno rengimą.

A. Kuršaičiui 1934 m. išduoto Vokietijos piliečio paso fragmentas. Dokumento originalas saugomas Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde

Čia pristatyta tik dalis įsigyto Lietuvos mokslui ir kultūrai nusipelniusio Aleksandro Teodoro Kuršaičio archyvo dokumentų ir jie dar laukia savo skaitytojų bei tyrėjų dėmesio.

A. T. KURŠAIČIO GYVENIMAS IR DARBAI

Garsios Mažosios Lietuvos giminės atstovas Aleksandras Teodoras Kuršaitis gimė 1857 m. spalio 2 d. Kretingoje. Tėvas Gustavas vargoninkavo vietos bažnyčioje, vėliau mokytojavo Dituvos kaime netoli Priekulės. Anksti be tėvo likusį Aleksandrą globojo dėdės – Priekulės mokytojas Liudvikas Kuršaitis ir Karaliaučiaus universiteto profesorius Frydrichas Kuršaitis. Pastarojo remiamas jaunuolis baigė Frydricho kolegiją ir Karaliaučiaus universitetą.

Studijavo vokiečių, graikų, lotynų ir lietuvių kalbas. Baigęs universitetą, A. Kuršaitis 1882–1922 m. dirbo mokytoju Tilžės gimnazijoje.

1901–1902 m. redagavo ir papildė Erdmanno Juliaus Schiekoppo lietuvių kalbos gramatikos „Litauische Elementar–Grammatik“ antrą leidimą, 1913 m. Hugo Šojui padėjo išleisti jo surinktų lietuvių liaudies pasakų rinkinį „Pasakos apie paukščius“, tekstus išvertė į vokiečių kalbą, sudarė žodynėlį. Jo patarėjai buvo Antanas Baranauskas, Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis.

A. Kuršaitis buvo aktyvus Mažosios Lietuvos visuomenės ir spaudos darbuotojas, Lietuvių literatūros draugijos Tilžėje narys ir pirmininkas, Prūsijos senovės draugijos „Prussia“ narys, 1900 m. įsteigė „Luizės“ draugiją. 1905 m. Tilžėje pastatė etnografinį muziejų – lietuvininkų sodybą, kurioje buvo eksponuojami Mažosios Lietuvos buities reikmenys, audiniai, siuviniai bei mezginiai.

Svarbiausiu A. Kuršaičio gyvenimo darbu tapo lietuvių–vokiečių kalbų žodyno rengimas. Nuo 1906 m. jis nuosekliai dirbo, medžiagą žodynui rinko daugiau kaip trisdešimt metų. Šis keturių tomų veikalas – „Litauisch–deutsches Wörterbuch. Thesaurus linguae Lituanicae“ – buvo išleistas po autoriaus mirties 1968–1973 m.

Getingene A. Kuršaičio sūnaus pastangomis.

Gyvenimo saulėlydį A. Kuršaitis pasitiko Bavarijos miestelyje Kyfersfeldene, į kurį persikėlė traukdamasis nuo Antrojo pasaulinio karo audrų. Kartu iškeliavo ir jo archyvai. Mirė kalbininkas 1944 m. rugpjūčio 17 d.

19

TYRĖJUI ĮDOMU

REPRESIJŲ PRIEŠ ŽYDUS ATSPINDŽIAI JAV LIETUVIŲ DIENRAŠTYJE

Danguolė Narkevičienė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bibliotekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji bibliografė

Vokietijos ir viso pasaulio istorijai Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos pergalė 1933 m. Reichstago rinkimuose ir Adolfo Hitlerio tapimas kancleriu buvo lemtingas įvykis. Pasaulio spauda mirgėjo antraštėmis apie įvykius Vokietijoje. Apie tai daug rašė ir ilgiausiai (nuo 1909 m.) Jungtinėse Amerikos Valstijose einantis vietos lietuvių laikraštis „Draugas“. Publikacijos apie įvykius Vokietijoje išryškino antidemokratinį, nacionalistinį, antisemitinį nacių politikos pobūdį.

Laisva JAV spauda galėjo skelbti daugiau informacijos ir apie nacistų valdžios veiksmus prieš žydus. Straipsnio autorė peržiūrėjo visus skaitmeninto kultūros paveldo portale „Epaveldas“ prieinamus dienraščio „Draugas“ 1933 m. numerių pirmuosius puslapius, kuriuose paprastai spausdinama svarbiausia informacija. Iš tais metais pasirodžiusių 307 numerių minėtame portale pasigesta 50 trūkstamų numerių. Jie peržiūrėti virtualiame „Draugo“ archyve (www.draugas.org/archyvas-pdf-1933/).

Iš viso 1933 m. pirmuosiuose puslapiuose suskaičiuoti 129 straipsniai, kuriuose minimi žydai. Daugiausia žinių buvo skelbiama iš Vokietijos (44), JAV (14), Lietuvos (11), Palestinos (10), Šveicarijos (10), Anglijos (9), Lenkijos (9). Keletas straipsnių išspausdinta iš Austrijos (6), tuometės Čekoslovakijos (4), Prancūzijos (3), Rumunijos (3), Latvijos (2), tuometės Jugoslavijos (1), Kanados (1), Kubos (1), Vengrijos (1) (žr. 1 pav.).

20

1 pav. Straipsnių geografinis pasiskirstymas

PUBLIKACIJŲ IŠ VOKIETIJOS APŽVALGA Daugiausia publikacijų skirta įvykiams Vokietijoje, kurioje, vykdant nacių partijos politiką, imta vis labiau varžyti žydų teises. (Autorė straipsnius apžvelgia chronologine tvarka.)

Kovo 4 d. „Drauge“ pasirodo žinutė, kurioje, remiantis socialistų laikraščiu „Daily Herald“, pranešama, kad Vokietijos fašistai yra suplanavę žydų skerdynes, skelbiama, kad žymi dalis šalies žydų yra komunistai [1]. Po 10 dienų rašoma, kad Vokietijos fašistai vykdo terorą prieš svetimšalius, ypač prieš svetimšalius žydus. Rūro srityje uždaromos žydų parduotuvės, nors jose dauguma prekių yra vokiškos. Žydai gyvena apimti baimės. Dėl politinių motyvų jau nužudyta 100 asmenų [2].

Greitai prasideda represijos ir prieš spaudos atstovus, nes laisvas žodis visada buvo stiprus ginklas.

Vokietijoje areštuojamas Lietuvoje gimęs žydas Jacobas Leščinskis, Niujorko žydų laikraščio „Vorwaerts“ korespondentas. Rašoma, kad jis bus deportuotas [3]. Visuomenėje pasėjama panika. Turtingesni žydai skubiai palieka Vokietiją [4]. Pasirodo pranešimų ir iš regionų. Palatinato regione uždrausta likti žydams, atsikrausčiusiems ten po 1914 m. rugpjūčio.

Dažniausiai šis įstatymu įtvirtintas draudimas buvo nukreiptas prieš žydus, atvykusius iš Lenkijos. Jiems taip pat uždrausta pasiimti pinigus iš bankų, kol neatsiskaitys su kreditoriais [5].

Iš Vokietijos plintanti negatyvi informacija kelia vis didesnį atgarsį visame pasaulyje. Valdžia ima skatinti skelbti paneigimo akcijas. Centrinė vokiečių žydų piliečių unija paskelbia, kad laikraščiuose aprašomi žydų persekiojimai yra prasimanymas ir melas [6]. Vis dėlto konkrečių smurto atvejų prieš žydus netrūksta. Kovo 27 d. pranešime skelbiama, kad netoli Pagėgių esančios Panemunės, kuri tuo metu priklausė Vokietijai, mėsininką M. Fainbergą gatvėje hitlerininkai užpuolė, pargriovė ant žemės ir sužeidė. Dar anksčiau jie sunkiai sužeidė Tilžės vaistininką žydą Vilką. Žydai Tilžėje vakare nebeišeina į gatvę [7]. Tokie įvykiai sulaukė neigiamos užsienio žydų reakcijos. Tačiau Nacionalsocialistų partijos vadovybė pareiškia, kad jei užsienio žydai veiks prieš vokiečius, žydų gyvenimas Vokietijoje pasunkės [8].

Augant žydų emigracijai iš Vokietijos, kyla klausimas, kur vykti ir apsigyventi. Skelbiama, kad Vokietijos fašistai pataria žydams grįžti į Palestiną [9].

Nuo balandžio 1-osios fašistų partija paskelbė visų krašto žydų veiklos boikotavimą. Rekomenduota nieko iš jų nepirkti, nesinaudoti gydytojų, advokatų paslaugomis. To imtasi žydams sukėlus triukšmą užsienyje [10]. Žydai vadinami buvusio karo sukėlėjais, visų kraštų priešais. Buvo boikotuojami visi šalies įmonininkai ir profesionalai [11]. Sustabdžius žydų ekonominę veiklą, imtasi intelektualų.

Frankfurte prie Maino fašistų partijos kareiviai už-

ėmė universitetą, kuris iki tol buvo žydų kultūros centras. Nušalinti žydų profesoriai ir studentai [12].

Savo poziciją ir įspėjimus Vokietijai pareiškė JAV. Vokietijos kancleris A. Hitleris tikina, kad be reikalo kai kurios amerikiečių grupės protestuoja prieš žydų persekiojimus, esą pati JAV atsikrato nepageidaujamų asmenų, neįsileidžia ir persekiojamų Vokietijos žydų [13]. Vis dėlto paskelbta, kad Vokietijos kancleris pripažįsta, jog kai kuriose srityse buvo persistengta puolant žydus, radikalus ir respublikonus, tačiau dauguma atvejų tie veiksmai pateisinami. Užtikrinta, kad šalyje įsivyraus tvarka [14]. Dar vienas antisemitinis žingsnis – žydų šalinimas iš valstybės aparato. Pagal civilinės tarnybos įstatymą Vokietijoje uždrausta žydams užimti valdininkų vietas [15].

Fašistų partijos aktyvistai vokiečių studentai, įsteigę sąjungą, veikė prieš nevokiečius, ypač žydus.

Jie saugojo vokiečių literatūrą nuo žydų veikalų, ėmė juos deginti [16]. Šalies politiniame gyvenime įtvirtinama vienvaldystė. Pranešama, kad griūva Socialistų partija, kurios viršūnėje daugiausia buvo žydai. Partijoje nustatyta papirkinėjimų, išeikvojimų [17]. Vokietijos ministrų kabinetas balandį parengia įstatymą, kuriuo toliau varžomos žydų teisės. Visi šalies žydai tapo antros rūšies piliečiais [18]. Vokiečių fašistų studentų sąjunga toliau iš privačių knygynų šalina žydų ir socialistų parašytus veikalus [19]. Pranešama, kad Berlyne ir kitur gegužės 10 d. studentai fašistai universitetų aikštėse sudegino 25 000 žydų, socialistų ir jiems prijaučiančių asmenų veikalų [20].

Toliau varžomos nuosavybės teisės. Žydai negali įsigyti žemės Prūsijoje [21]. Liepą Vokietijos vyriausybės dekretu visi žydai pašalinami iš krašto prekybos [22] ir darbininkų organizacijų [23]. Tą patį mėnesį vyriausybė suvaržo žydų žinių agentūros korespondentus, kad jie neperduotų pasauliui žinių apie žydų padėtį Vokietijoje [24]. Toliau vykdomi valymai ūkio šakose. Iš garlaivių kompanijos „Hamburg American“ direktorių pašalinti visi žydai [25]. Imta reguliuoti ir asmeninį gyvenimą. Šiaurės Vokietijos Nordernėjaus saloje, kur buvo prestižiniai vokiečių paplūdimiai, vokietėms uždrausta šokti su žydais [26].

Vokietijos propagandininkai nurodė šalies priešus. Fašistų laikraštis „Der Deutsche“ paskelbė, kad prieš Vokietiją kovoja bolševikai, žydai ir masonai.

Esą jų centras yra Prancūzijoje [27]. Žydų bėgimo ir išsiuntimo iš šalies mastai darosi tokie dideli, kad Vokietijos vyriausybė skelbia ieškosianti žydams kito krašto, kuriame jie galėtų apsigyventi ir tvarkyti savo reikalus [28]. Žengtas žingsnis reguliuoti santuokas.

Prūsijos teisingumo ministras parengia įstatymą, pagal kurį vokiečiams būtų draudžiama tuoktis su žydais. Kitu atveju santuoka būsianti išardyta, o kaltininkas nubaustas [29]. Marburgo valdininkai paskelbia, kad jų miestas išskirtinis – pirmas visoje šalyje atsisakė žydų advokatų [30]. Visaip varžoma teisė į išsilavinimą. 1933 m. rudenį žydai studentai nebuvo 21

įleidžiami klausyti paskaitų [31]. Tiesa, lapkritį Berlyno vyriausybė paskelbia, kad nutraukiama kampanija prieš žydus Prūsijoje. Buvo įsakyta nekabinti prie parduotuvių skelbimų, kuriuose nurodoma, kad čia yra vokiečių įmonė [32]. Akcijų biržoje taip pat buvo siekiama vokiečių monopolio – iš Berlyno biržos pašalintas 51 žydas [33].

Etninis klausimas tampa ypač opus. Vokietijoje buvo 6 mln. krikščionių, kurių protėviai buvo žydai. Šie žmonės laikė save vokiečiais ir siekė, kad vyriausybė nustotų juos persekioti [34]. Gruodį valdžia ima reguliuoti ir kalėdinę prekybą. Ščecine policija uždraudžia žydų įmonėms prekiauti krikščioniškais Kalėdų simboliais [35]. Paskutinės dvi 1933 m. „Draugo“ pirmųjų puslapių publikacijos skirtos Vokietijos žydų švietimo padėčiai. Gruodį Prūsijos švietimo ministras paskelbia, kad norintys gauti laipsnį medicinos studentai žydai turi atsisakyti Vokietijos pilietybės [36], o pradinių mokyklų tarybose negali būti žydų, netgi tuomet, jei mokykloje mokosi žydų vaikų [37].

ŽYDŲ GYVENIMAS LIETUVOJE 1933-IAISIAIS

Publikacijos iš Lietuvos Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“ 1933 m. numerių pirmuosiuose puslapiuose atspindėjo vietos ir pasaulines tendencijas.

Pirmoji publikacija, kurioje minimi žydai, pasirodė sausio pabaigoje. Rašoma, kad Palestinos valdžia įsileis žydų, kurie gaus darbo žydų kolonijose. Vidaus reikalų ministerijos žiniomis, iš Lietuvos gali išvažiuoti 400 darbininkų [38].

Kovo mėnesį pateikiama informacija iš Vilniaus.

Pranešama apie incidentą Vilniaus apeliaciniame teisme. Valdininkas esą pareikalavo iš sutikto žydo nusiimti skrybėlę. Šis atsisakęs: tegu kunigas nusiima skrybėlę, be to, čia ne Poznanė, o Lietuva. Žydas buvo nugabentas į policijos nuovadą [39]. Vasaros pradžioje paskelbtoje publikacijoje rašoma apie Lietuvoje vykdomas akcijas prieš vokiečių valdžią.

Protestuodami prieš žydų terorą Vokietijoje, Lietuvos rabinai nutarė paskelbti dienos bado streiką. Visose sinagogose laikytos pamaldos už hitlerininkų nukankintus žydus [40].

Rašoma apie lietuvių ir žydų bendradarbiavimą žemės ūkio srityje. 1933 m. žydai itin aktyviai ėjo dirbti pas ūkininkus. Pastarieji juos maitino, atsižvelgdami į žydų papročius, per mėnesį mokėjo 7–10 litų. Žydams darbininkams buvo svarbu išmokti ūkio darbų ir gauti pažymėjimą. Įgiję ūkininkavimo žinių, jie ketino vykti į Palestiną. Nors buvo ir abejojama, ar verta mokytis iš lietuvių, – esą patirties būtų galima įgyti ir Palestinoje [41].

Apie žydų lojalumą Lietuvos politikai liudija pub­ likacija apie įsteigtą Vilniaus vadavimo sąjungos (VVS) Mažeikių žydų skyrių. Tai bene pirmas VVS žydų skyrius. Žinutėje džiaugiamasi, kad prie Vilniaus vadavimo prisideda ir žydų visuomenė [42]. Socialinės rūpybos klausimai atsispindi svarstant Kauno prie22

glaudų pertvarką. Iš Kauno savivaldybės išlaikomų keturių prieglaudų 3 yra krikščionių ir 1 – judėjų ir krikščionių. Pastarojoje yra 90 žydų [43]. Komunistų propagandinė veikla aprašyta minint įvykį Alytaus apskrityje. Merkinės stačiatikių kapinėse buvo iškabinta komunistinė vėliava, o tarp sulaikytų komunistų buvo vienas žydas [44]. Žydų emigracijos procesus atspindi oficialūs kreipimaisi į šalių vyriausybes. 1933 m. liepą į Lietuvą atvykęs rabinas Bergisas įteikė vyriausybei prašymą leisti atvykti Rytprūsių žydams į Klaipėdos kraštą ir jame apsigyventi. 300 iš Lietuvos kilusių žydų, bėgantys nuo rusų persekiojimų, norį įsikurti Klaipėdos krašte. Žydai esą yra pasiturintys, galintys prisidėti prie pramonės bei prekybos vystymo [45]. Joniškio viceburmistras I. Šapiro 1933 m. pabaigoje organizavo Lietuvos žydų karių sąjungą. Pranešta, kad statutas jau patvirtintas [46]. Metų pabaigoje toliau rašoma apie masinį žydų vykimą į Palestiną. Skelbiama, kad Kauno milijonierius Standleris įsigijo Palestinoje dvarų ir plantacijų, išpardavė turtą Kaune ir išvyko. Ten pat iš Kuršėnų išvažiavo milijonierius, turtingiausias Lietuvos žydas Grosbardas ir dar 25 žydai [47]. Gruodžio 30 d., remiantis anglų statistikos biuru, pranešta, kad nuo 1920 m. iš Lietuvos į Palestiną emigravo 5189 žydai. Dauguma jų buvo darbininkai, bet buvo ir turtingų, kurie įsigijo dvarus, įmones. Tokiu būdu buvo išvežamas kapitalas, o Lietuvai tai nuostolinga [48].

ŽYDŲ KLAUSIMAS RŪPI IR JAV, IR KUBAI

Žymią dalį publikacijų iš JAV sudaro pranešimai apie protestus prieš Vokietijos žydų persekiojimus. Amerikos žydų organizuojami protestai buvo įvairių formų: demonstracijos, mitingai, boikotai, paramos prašymai kreipiantis į aukščiausius JAV valdžios sluoksnius.

Palestinos arabų protestai prieš didelę žydų imigraciją ir britus dominuoja straipsniuose iš Jeruzalės. Iš Anglijos sklisdavo žinios apie susirūpinimą dėl žydų padėties Vokietijoje ir emigracijoje. Apie nepakantumą antisemitizmui pranešama aprašant spontanišką susidūrimą. Pikadilio aikštėje Londone jaunųjų fašistų grupė įžeidė žydus. Kai fašistai norėjo iš jos pasitraukti, juos apsupo 7000 žmonių, kilo riaušės. Policija vos išgelbėjo fašistus [49].

Publikacijose iš Lenkijos pranešama apie antivokiškas akcijas, taip pat apie lenkų tautininkų propagandą prieš žydus. Protestai Lenkijoje kartais įgaudavo destruktyvų pobūdį: buvo niokojamas turtas, deginami laikraščiai [50]. Austrijos fašistų veiksmai prieš žydus aprašomi publikacijose iš Vienos. Apie iš Vokietijos į Čekoslovakiją pabėgusius žydus ir Prahoje vykstančius sionistų renginius rašoma keturiose „Draugo“ pirmųjų puslapių publikacijose. Prancūzija reiškė palaikymą iš Vokietijos bėgantiems žydams, antra vertus, Elzaso ir Lotaringijos provincijų gyventojai reiškė nerimą dėl gausiai atvykstančių žydų [51].

Vykstant antižydiškoms akcijoms Rumunijoje, vyriausybė buvo priversta uždaryti dvi antisemitines rumunų organizacijas [52]. Iš Rygos pranešta, kad Pabaltijo valstybių žydai atsisako protestuoti prieš išpūstus žydų persekiojimus Vokietijoje [53]. Iš Belgrado pranešta, kad Jugoslavijos vyriausybė leido šalyje apsigyventi iš Vokietijos pabėgusiems žydams [54]. 1933 m. balandį pranešta, kad jaunųjų prancūzakalbių kanadiečių organizacija pradėjo kampaniją prieš žydus [55].

Kubos žydų organizacijų atstovybė 1933 m. rugpjūtį kreipėsi į Kubos prezidentą ir gavo patikinimą, kad iš Vokietijos ištremiami žydai yra laukiami Kuboje, jiems bus suteiktas prieglobstis [56]. Žinutėje iš Vengrijos buvo pranešama, kad Budapešte krikščionys studentai išvijo iš universiteto studentus žydus [57].

DĖMESYS – LYG VIRUSAS PLINTANČIAI POLITIKAI

1933 m. kovą naciams laimėjus rinkimus Vokietijoje, laikraščio „Draugas“ pirmuosiuose puslapiuose pasirodė net 30 publikacijų apie žydus (iki to laiko buvo pasirodžiusi tik 1 publikacija sausį). Nuo tada kas mėnesį pasirodydavo vidutiniškai po 8 publikacijas (žr. 2 pav.). Taigi JAV lietuvių periodinis leidinys sistemingai skelbė informaciją. Dažniausias straipsnių turinys buvo aprašymai, kaip lyg virusas Vokietijoje ir pasaulyje plinta nacizmas, žydams keliantis daug kančių. 1933-ieji buvo tik pragaištingos fašistų politikos pradžia.

2 pav. Straipsnių chronologinio pasiskirstymo kreivė

1. Numato žydų pogromus: [Anglija] // Draugas. 1933, kovo 4 (Nr. 53), p. 1 2. Vokietijoj teroras plinta: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 10 (Nr. 58), p. 1 3. Lietuvos žydas bus deportuotas: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 14 (Nr. 61), p. 1 4. Žydai bėga iš Vokietijos: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 14 (Nr. 61), p. 1 5. Uždrausta žydams ištraukti pinigus: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 25 (Nr. 71), p. 1 6. Apie vokiečių žydus prasimanymas: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 27 (Nr. 72), p. 1 7. Hitlerininkai sužeidė Lietuvos žydą Tilžėje: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 27 (Nr. 72), p. 1 8. Fašistai prieš žydus: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 28 (Nr. 73), p. 1 9. Pataria žydams grįžti į Palestiną: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 28 (Nr. 73), p. 1 10. Vokietijos žydams boikotas: [Vokietija] // Draugas. 1933, kovo 30 (Nr. 75), p. 1 11. Boikotuos prieš žydus Vokietijoj: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 1 (Nr. 77), p. 1 12. Užėmė žydų kultūros centrą: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 4 (Nr. 79), p. 1 13. Hitleris atsako Amerikai: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 7 (Nr. 82), p. 1 14. Pripažįsta fašistų blogus darbus: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 8 (Nr. 83), p. 1 15. Žydai neužims valdininkų vietų: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 11 (Nr. 85), p. 1 16. Studentai saugos vokiečių literatūrą: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 14 (Nr. 88), p. 1 17. Socialistų partija griūva: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 15 (Nr. 89), p. 1 18. Antrosios rūšies piliečiai: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 20 (Nr. 83), p. 1 19. Degins žydų ir socialistų raštus: [Vokietija] // Draugas. 1933, bal. 28 (Nr. 100), p. 1 20. Sudegino žydų ir socialistų knygas: [Vokietija] // Draugas. 1933, geg. 12 (Nr. 112), p. 1 21. Žydai negalės žemės įsigyti: [Vokietija] // Draugas. 1933, geg. 13 (Nr. 113), p. 1 22. Visi žydai pašalinami: [Vokietija] // Draugas. 1933, liep. 14 (Nr. 164), p. 1 23. Darbininkų organizacijose nebus žydų: [Vokietija] // Draugas. 1933, liep. 15 (Nr. 165), p. 1 24. Žydų žinių agentūra varžoma: [Vokietija] // Draugas. 1933, liep. 25 (Nr. 174), p. 1 25. Visi žydai pašalinti: [Vokietija] // Draugas. 1933, liep. 28 (Nr. 177), p. 1 26. Draudžia su žydais šokti: [Vokietija] // Draugas. 1933, rugpj. 10 (Nr. 188), p. 1 27. Kas kovoja prieš Vokietiją: [Vokietija] // Draugas. 1933, rugpj. 17 (Nr. 194), p. 1 28. Vokietija ieškos žydams gyvenimo vietos: [Vokietija] // Draugas. 1933, rugs. 6 (Nr. 210), p. 1 29. Prieš jungtuves su žydais: [Vokietija] // Draugas. 1933, spal. 2 (Nr. 232), p. 1 30. Neturi žydų advokatų: [Vokietija] // Draugas. 1933, spal. 9 (Nr. 238), p. 1 31. Varžomi žydai studentai: [Vokietija] // Draugas. 1933, spal. 28 (Nr. 255), p. 1 32. Nutraukiama kampanija prieš žydus: [Vokietija] // Draugas. 1933, lapkr. 2 (Nr. 259), p. 1 33. Žydai vejami ir iš biržos: [Vokietija] // Draugas. 1933, lapkr. 3 (Nr. 260), p. 1 34. Nori pasilikti vokiečiais: [Vokietija] // Draugas. 1933, lapkr. 6 (Nr. 262), p. 1 35. Prieš žydus: [Vokietija] // Draugas. 1933, gruod. 11 (Nr. 291), p. 1 36. Prieš žydus studentus: [Vokietija] // Draugas. 1933, gruod. 21 (Nr. 300), p. 1 37. Dar daugiau varžomi žydai: [Vokietija] // Draugas. 1933, gruod. 26 (Nr. 303), p. 1 38. Į Palestiną važiuos apie 400 Lietuvos žydų: [Lietuva] // Draugas. 1933, saus. 30 (Nr. 24), p. 1 39. Vilniaus žydai su lenkais nesugyvena: [Lietuva] // Draugas. 1933, kovo 24 (Nr. 70), p. 1 40. Lietuvos žydai paskelbė protesto badą: [Lietuva] // Draugas. 1933, birž. 1 (Nr. 128), p. 1 41. Lietuvoje žydai mokinasi ūkininkauti: [Lietuva] // Draugas. 1933, birž. 8 (Nr. 134), p. 1 42. V.V.S. žydų skyrius Mažeikiuose: [Lietuva] // Draugas. 1933, liep. 14 (Nr. 164), p. 1 43. Bus pertvarkytos Kauno prieglaudos: [Lietuva] // Draugas. 1933, rugpj. 30 (Nr. 205), p. 1 44. Iškabino raudoną vėliavą: [Lietuva] // Draugas. 1933, rugpj. 31 (Nr. 206), p. 1 45. Žydai prašosi į Lietuvą: [Lietuva] // Draugas. 1933, liep. 27 (Nr. 176), p. 1 46. Žydų karių sąjunga: [Lietuva] // Draugas. 1933, lapkr. 15 (Nr. 270), p. 1 47. Turtingi žydai į Palestiną: [Lietuva] // Draugas. 1933, gruod. 14 (Nr. 294), p. 1 48. Mūsų litai plaukia į Palestiną: [Lietuva] // Draugas. 1933, gruod. 30 (Nr. 307), p. 1 49. Minia prieš fašistus: [Anglija] // Draugas. 1933, geg. 2 (Nr. 103), p. 1 50. Lenkai puola vokiečius: [Lenkija] // Draugas. 1933, bal. 13 (Nr. 87), p. 1 51. Alzasų protestas: [Prancūzija] // Draugas. 1933, rugpj. 18 (Nr. 195), p. 1 52. Apsaugoja žydus: [Rumunija] // Draugas. 1933, lapkr. 17 (Nr. 272), p. 1 53. Nenori gelbėti Vokietijos žydams: [Latvija] // Draugas. 1933, kovo 29 (Nr. 74), p. 1 54. Serbijon priimami žydai: [Jugoslavija] // Draugas. 1933, gruod. 2 (Nr. 284), p. 1 55. Kanadoj pradėta kampanija prieš žydus: [Kanada] // Draugas. 1933, bal. 24 (Nr. 96), p. 1 56. Kubon kviečiami žydai: [Kuba] // Draugas. 1933, rugpj. 31 (Nr. 206), p. 1 57. Studentai prieš žydus: [Vengrija] // Draugas. 1933, lapkr. 9 (Nr. 265), p. 1

23

ŽMONĖS IR LAIKAS

NORS IR NEBUVO SOKRATAS...

Apie I. Ledo asmens fondą Vilniaus universiteto bibliotekoje

Ipolitas Ledas. Be datos. Nuotraukos iš VUB I. Ledo asmens fondo F263

Aliucija Orentaitė Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

Šiemet švęstume Vilniaus universiteto dėstytojo, filosofo, bibliofilo, bibliografo Ipolito Ledo (1935–2015) 85-ąsias gimimo metines. Deja, prieš penketą metų netekome šios legendinės asmenybės... I. Ledas garsėjo kaip lietuvių humanitarinės kultūros žinovas ir kruopščiausias komplektuotojas. Apie jo asmeninės bibliotekos turinį ir didžiulę apimtį sklido legendos.

Po I. Ledo netekties kalbininkas dr. Aldonas Pupkis pradėjo rūpintis studijų Vilniaus universitete draugo asmeninės bib­lio­tekos ir archyvo išsaugojimu. Nedidelė dalis knygų iškeliavo į filosofo gimtąjį kraštą – buvo perduota Šakių rajono savivaldybės viešajai bib­lio­tekai.

Archyviniai dokumentai papildė dar 1996 m. Vilniaus universiteto bib­lio­tekos (toliau – VUB) Rankraščių skyriuje įsteigtą Ipolito Ledo asmens fondą (F263). Jį šiuo metu iš viso sudaro 1812 laikinųjų saugojimo vienetų rankraštinių dokumentų. Chronologinės fondo ribos apima 1923–2015 metus.

Saugoma natūraliai I. Ledo gyvenimo laikotarpiu susiklosčiusi ir nepažeista dokumentų visuma. Žodis „susiklosčiusi“ ypač tinka šiam fondui apibūdinti. Knygiui, kaip I. Ledas mėgo būti vadinamas, buvo būdinga į vieną kompleksą sudėti visus rankraščius, dokumentus, susijusius su tam tikro jo gyvenimo tarpsnio įvykiais, interesais ir veikla. Tai apsunkina fondo tvarkymą, kita vertus, toks organizavimo originalumas neabejotinai padės I. Ledo asmenybės tyrėjams sekti paliktu pėdsaku mūsų kultūroje – prisidės prie literatūros, filosofijos, teatro tradicijų gilesnio pažinimo, papildys faktines žinias apie Vilniaus universiteto ir jame dirbusių žmonių gyvenimą ir veiklą. Taip pat suteiks žinių apie I. Ledo gimto krašto istoriją ir žmones.

Taigi pabandykime pažvelgti į šią I. Ledo asmens fondo „susiklosčiusią dokumentų visumą“.

24

BIOGRAFIJOS DOKUMENTAI

Šeimos istorijos faktai. Ipolito tėvas Kazys Ledas gimė 1906 m. Jankų valsčiaus Katinų kaime (Šakių r.). Šešerius metus praleido uždarbiaudamas Argentinoje.

1929 m. vedė. Tai liudija seniausias fonde saugomas dokumentas: „Lietuvos Respublika. Vilkaviškio vyskupija. Višakio-Rūdos R. K. parapija. Ištrauka iš gimimo metrikų knygų apie Onos Petkūnaitės ir Kazimiero Ledo santuoką (1929, antsp.: „Lietuvos Respublika“)“. Motina Ona Petkūnaitė-Ledienė gimė 1909 m. Jankų valsčiaus Valių kaime. Kazio ir Onos Ledų šeimoje užaugo du vaikai: Ipolitas ir Asta (Ledaitė, vėliau Kalasauskienė).

Tarp išlikusių Ledų šeimos originalių dokumentų – Kazio Ledo autobiografija ir dokumentai, kaupti dėl senatvės pensijos (1986), kai kurie Onos Ledienės dokumentai dėl senatvės pensijos (1981). Verta atkreipti dėmesį ir į I. Ledo užrašytus šeimos istorijos faktus (rankraštis nedatuotas).

Personalija. Ipolitas Ledas gimė 1935 m. spalio 4 d.

Višakio Rūdoje – tai pažymima viename iš ankstyviausių fondo savininko asmens dokumentų. Augo motinos gimtinėje – Valių kaime. I. Ledo mokslo kelią rodo mokslo įstaigų pažymėjimai: Jankų pradžios mokyklos

1943–1944 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas; Katinų pradžios mok yk los 1945–1946 m. pažymėjimas; Griškabūdžio vidurinės mokyklos 1948–1950 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimai; Kudirkos Naumiesčio vidurinės mokyklos pažymėjimai (1952, 1954); brandos atestatas (1956). Pažymėjimas, kuriame pažymima, kad I. Ledas yra jaunųjų matematikų olimpiados II rato dalyvis (1955), liudija, jog I. Ledas prie Vinco Kudirkos paminklo Kudirkos Naumiestyje.

Apie 1957 m. vidurinėje mokykloje pasižymėjo gabumais matematikai, technikos dalykams, todėl nestebina fonde esanti pažyma, kad I. Ledas priimtas į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakulteto I kursą (1956). Tačiau po pirmosios sesijos įvyko lūžis – suprato, jog vis dėlto jį labiau traukia humanitariniai mokslai. Iš fondo dokumentų matome, jog po metų pasirenka lituanistikos specialybę Vilniaus universitete. Baigęs studijas ten ir liko dirbti.

MOKSLO DOKUMENTAI

„Ipolitas tarp pusšimčio 1957-aisiais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs <...>. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę <...>“1. Atsakymas, kodėl I. Ledas į universitetą atėjo jau „su Didžiojo varpininko aura“, galimai slypi įvairių dalykų jo mokykliniuose sąsiuviniuose, kurių fonde saugoma 112 vienetų, 1949–1956 m. rašytuose kontroliniuose darbuose.

Ir studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete lituanistiką, I. Ledas iš bendraamžių išsiskyrė kaip „šimtametis išminčius“2. Čia jis klausė Meilės Lukšienės, Donato Saukos, Irenos Kostkevičiūtės, Elenos Kuosaitės, Petronėlės Česnulevičiūtės, Kristinos Rickevičiūtės, Adolfo Sprindžio, Ričardo Mirono, Petro Užkalnio, Onos Juodelienės paskaitų, kurių konspektai saugomi jo asmens fonde. Paminėtinas II kurso studento I. Ledo seminaro darbas „M. Olševskio „Broma atverta ing viečnastį“ (1958) arba „Kai kurie A. Mickevičiaus poemos „Gražina“ paskutinių vertimų į lietuvių kalbą (Just. Marcinkevičiaus ir V. Sirijos-Giros) bruožai“, diplominis darbas „V. Krėvės „Skerdžiaus“ stiliaus bruožai“ (1962), kuriam vadovavo prof. Juozas Pikčilingis.

I. Ledas „nepaprastai kruopščiai kaupė literatūrą, ją studijavo <...>.

Kartais atrodė, kad jis ruošėsi dideliems darbams...“3 Jį domino vertybių teorija, kurią ketino aptarti planuojamoje disertacijoje, bet vėliau Toleina Daržinskaitė. Visos jėgos – Lietuvos labui. In: portalas „Slaptai“. Prieiga per internetą: https://slaptai.lt/žymė/ipolitas-ledas/ Romualdas Ozolas. Kursas: žmonės ir žymenys. In: Lituanistai. 1957–1962 m.: Vilniaus universiteto studentų atsiminimai. Vilnius, 2014, p. 135–136.

3 Krescencijus Stoškus. Jis ruošėsi dideliems darbams... In: portalas „Slaptai“. Prieiga per internetą: https://slaptai.lt/žymė/ipolitas-ledas/ 1

2

Ledų šeima prie namų Valiuose. Apie 1955 m. Iš kairės: Ipolitas Ledas, Kazys Ledas, Asta Ledaitė, Ona Petkūnaitė-Ledienė.

susidomėjo tautinio atgimimo epocha ir Juozo Andziulaičio-Kalnėno (1864–1916) literatūrine veikla.

Asmens archyve išlikęs kandidatinio minimumo egzamino protokolas (1965) ir pranešimas apie I. Ledo kandidatinės disertacijos temos „J. Andziulaičio-Kalnėno visuomeninės ir politinės pažiūros“ patvirtinimą, tačiau, be pluoštelio medžiagos, daugiau pėdsakų apie šį darbą neaptinkama.

Asmens fonde galima aptikti kai kurių aspirantūros studijų pėdsakų. Vėlesnių metų dokumentai atskleidžia, kad 1993 m. rengiamasi rašyti mokslinį darbą kita tema – „Meno esmės problema V. Mykolaičio-Putino estetikoje“. Taigi disertacijos tema buvo pakeista, tačiau jos rengimo rankraščių taip pat neaptinkama, išskyrus kai kurią fragmentinę medžiagą. Galbūt fonde išlikę negausūs šie dokumentai padės rasti atsakymą, kodėl I. Ledas taip ir „netapo nei kvalifikuotu filologu, nei filosofu“4.

MOKSLINĖ VEIKLA

Estetikos sekcija ir filosofijos būrelis. Viena iš ryškesnių I. Ledo mokslinių veiklų – jo darbas Sovietų Sąjungos filosofų draugijos Lietuvos skyriaus Estetikos sekcijoje, kuri pasižymėjo ypač kūrybiškomis diskusijomis. Archyve išlikę kai kurių sekcijos susirinkimų konspektai liudija, jog I. Ledas buvo šios sekcijos pirmininkas (1973). Taip pat saugomas seminarų vadovų sąrašas, klausytų Estetikos sekcijos paskaitų konspektai ir užrašai.

Sovietmečiu Vilniaus universiteto Filosofijos katedra, atsižvelgdama į įvairių specialybių studentų pageidavimus, nutarė įsteigti mokslinės filosofijos būrelį, kuriame studentai, padedami specialistų, galėtų gilinti juos dominančių filosofijos sričių žinias.

Tai patvirtina I. Ledo asmens fonde išlikęs išrašas iš partinės grupės susirinkimo protokolo dėl universiteto mokslinio filosofijos būrelio organizavimo prie katedros, taip pat išsaugoti kai kurie konspektai. Žurnalas „Problemos“. 1967 m. Vilniaus universitete pradėtas leisti filosofijos žurnalas „Problemos“. Nuo pat leidinio ištakų iki 1973 m. I. Ledas buvo redakcijos kolegijos narys ir „ėmėsi visų įmanomų ir neįmanomų 4

Ten pat.

25

Vilniaus universiteto pirmakursiai lituanistai Jaunimo sode (dabar – Sereikiškių parko Bernardinų sodas). 1957 m. Iš kairės: A. Girdenis, A. Vasiliauskas, I. Ledas, N. Vėlius, V. Baltrėnas.

darbų: redagavo pateiktus straipsnius, vertė filosofijos klasikų veikalus į lietuvių kalbą“5.

I. Ledo fonde saugomi dokumentai, liudijantys žurnalo atsiradimo ir leidimo istoriją: pranešimas Eltai „Naujas periodinis leidinys“; redakcijos skyrių ir vadovų, redkolegijos narių sąrašai; švietimo ministro įsakymas dėl „Problemų“ įtraukimo į ministerijos katalogą bei indekso suteikimo; dokumentai dėl Lietuvos SSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų „Filosofijos“ serijos reorganizavimo į mokslinį leidinį „Problemos“. Asmens fonde išliko I. Ledo, „Problemų“ redakcinės kolegijos sekretoriaus, straipsnis „Problemos“ – naujas periodinis leidinys“ (1967) ir įžangos žurnalo numeriui fragmentas. Saugomi I. Ledo užrašyti „Problemų“ redkolegijos posėdžių protokolai, posėdžių mintys, diskusijų apie žurnalo „Problemos“ leidimą konspektai (1967–1973). Išsaugotas nemažos apimties (195 lapų) žurnalo 1967–1969 m. archyvas ir straipsnių apie „Problemas“ bibliografinis sąrašas. I. Ledas išsaugojo ir vėlesnių metų I. Kriveliovo straipsnį „Daugiau reiklumo“, kuriame pateikiama „Problemų“ straipsnių kritika (1984).

KNYGŲ SUDARYMAS IR REDAGAVIMAS

1970 m. I. Ledas drauge su bendradarbiais parengė spaudai Vosyliaus Sezemano „Estetiką“. Fonde išlikę šio iškilaus filosofo veiklos tyrinėjimo pėdsakų: I. Ledo parengtas tekstas „Apie V. Sezemano „Estetiką“; V. Sezemano darbų bibliografinis sąrašas; rengiamos prof. V. Sezemano biografijos medžiaga.

1983 m. iš spaudos išėjo I. Ledo sudaryta prancūzų filosofo Michelio de Montaigne’io knyga – Mišelio Montenio „Esė“. „Tai patys įdomiausi ir bene šiems laikams aktualiausi renesanso eseisto tekstai, pasirinkti iš jo „Les Essais“. Esant tuometiniam filosofinės literatūros skurdui, šios knygos pasirodymas buvo nemažas intelektualinio gyvenimo įvykis ir puiki dvasinės savikūros priemonė, reikalinga ne tik

studentams, bet ir visiems prasilavinusiems žmonėms“6 Lietuvoje.

I. Ledo asmens fonde yra jo parengtas tekstas apie M. Montaigne’į „Nesenstančios mintys apie žmogaus gyvenimą“, taip pat saugomas leidinio „Sudarytojo žodis“ ir knygos laužinys su I. Ledo rankraštiniais papildymais, pačios knygos maketas.

Daug pastangų I. Ledas įdėjo leidžiant Norberto Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūrą“, užtikrindamas, kad Vilniaus universiteto filologai Gegužės 1-osios demonstracijoje: autoriaus „ekskursai į I. Ledas (dešinėje) ir K. Nastopka. 1959 m. pasaulėžiūros sferą bus apsaugoti nuo diletantizmo ir apsirikimų, pastebimų filosofo akimis“7.

Fonde išlikę ir I. Ledo straipsnio apie šį iškilų studijų Vilniaus universitete draugą – „Keli žodžiai apie Norbertą“ – net keletas redakcijų; kitos medžiagos apie N. Vėlių; „Žingsniai“: leidinys (laikraštis) apie Norbertą Vėlių ir kt.

PEDAGOGINIS DARBAS

Filosofas Arvydas Juozaitis taip yra sakęs apie savo dėstytoją. „I. Ledas nebuvo <...> nei kokio straipsnio parašęs kaip Sokratas, bet paskaitos jo buvo galvą apverčiančios <...>.“8 Dar paskutiniais studijų metais pradėjęs dirbti Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje, I. Ledas keturis dešimtmečius dėstė filosofiją, sociologiją, estetiką. Kaip liudija asmens fondo dokumentai, teko dėstyti ir kituose fakultetuose.

Archyve išlikę nemažai I. Ledo filosofijos, estetikos, sociologijos paskaitų (galimai) konspektų, planų, medžiagos paskaitoms. Tiesa, medžiaga nėra nei konkrečiai įvardyta, nei datuota, tačiau neabejotinai ji – tikras lobis tokios medžiagos tyrėjui.

Be paskaitų skaitymo, seminarų rengimo, I. Ledas vienas ir su kolegomis parengė ir metodinės medžiagos studentams. Žinių apie VU studentus, jų studijas neabejotinai suteiks atskiras I. Ledo įvairių pedagoginio darbo dokumentų pluoštas, apimantis 1970–1995 metus.

BIBLIOGRAFO DARBAS

I. Ledui atsisveikinus su Vilniaus universitetu, kuriame išdirbo iki 2000 m., jį pasiekė žinia apie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bib­lio­tekos rengiamą Vinco Kudirkos literatūros rodyklę. I. Ledas sustiprino šios bibliografijos sudarytojų grupę. „Apie savo įžymų kraštietį kaupė knygas, ikonografinę medžiagą ir kitus dokumentus dar nuo studijų metų. Parašė kursinį darbą apie jo leksiką, įsigijo Tilžėje išleistus raštus“9, – primena filosofo domėjimąsi V. Kudirkos veikla bibliotekininkas ir ilgametis VU dėstytojas Povilas Saudargas. Asmens fonde išlikusi literatūros rodyklės „Vincas Kudirka“ rengimo medžiaga (knyga išleista 2004 m.). I. Ledas praplėtė naudotus šaltinius, parinko K. Stoškus. Apie Ipolito Ledo pedagoginį ir tiriamąjį darbą. Mašinraštis, VUB RS F263-36, p. 2.

Ten pat, p. 3. www.delfi.lt/multimedija/pasimatymas/aklas-pasimatymas-su-kandidatu-juozaitis-nelaikebaigiamuju-egzaminu-ir-studijavo-su-grybauskaite.d?id=79917695 9 Povilas Saudargas. Ipolitas Ledas. Tekstas kompiuteriu, VUB RS F263-1804, p. 1.

6 7 8

5

26

Povilas Saudargas. Ipolitas Ledas. Tekstas kompiuteriu, VUB RS F263-1804, p. 1.

iliustracijas. Fonde yra ir Juozo Girdzijausko recenzija šiai literatūros rodyklei, I. Ledo parengta kalba rodyklės pristatymui (datuota 2003 m.).

Vėliau, 2004–2010 metais, I. Ledas dirbo rengiant Jono Basanavičiaus bibliografijos rodyklę (išleista 2015 m.). Asmens fonde išliko būsimo leidinio struktūra; medžiagos išdėstymo preliminari schema (2005) ir visas pluoštas šiai rodyklei surinktos medžiagos.

VISUOMENINĖ VEIKLA. POMĖGIAI

Meno saviveikla. Teatras. Tai buvo didžiulė I. Ledo aistra. Kartu su grupele bendrakursių jis lankė prof. Juozo Meškausko vadovaujamą VU teatro mėgėjų būrelį. Čia pretendavo į pagrindinius vaidmenis. Teatrinė karjera, ko gero, padėjo ir dėstant universitete. Apie įsitraukimą į šią veiklą dar nuo 1958-ųjų liudija kai kurie dokumentai. Saugoma spektaklių, kuriuose vaidino I. Ledas, programos su jo pastabomis (1960–1967). Išlikęs I. Ledo straipsnio „Saviveikla ir profesionalizmas“ rankraštis ir jo rengimo medžiaga10.

Tarp vėlesnio laikotarpio dokumentų – VU teatro dėstytojų trupės aktorių sąrašai, anketos (1978). I. Ledas reikliai vertino kolegų kūrybą, atidžiai sekė režisierės Irenos Bučienės teatrinį kelią. Asmens fonde saugomi įvairūs atsiliepimai apie spektaklius, jų vertinimai, pastabos.

Yra išrašų iš literatūros apie meno saviveiklą, kultūrą ir meną, o galiausiai – I. Ledo parengtas tekstas „Apie nuoskaudas teatrinėje veikloje“.

Saugoma įvairių pjesių fragmentų, jų vertimų.

Bibliofilija. Dar studijų metais atsiskleidė I. Ledo bibliofiliniai gabumai. „Bibliofiliniai interesai gilėjo ir plėtojosi, kai baigus VU buvo paskirtas į Filosofijos katedrą. Jaunam specialistui daug padėjo patyrę bibliofilai, subūrę Knygos bičiulių klubą, kurio pilnateisiu nariu I. Ledas buvo 1970–1975 metais“, – prisimena P. Saudargas11. Svarbus buvo ne tik jo pasiryžimas, bet ir lituanistinis išsilavinimas, leidęs geriau suvokti, kuo turėtų būti pildoma didžiulė namų bib­lio­teka. Gali būti, jog fonde išlikę kartotekų su bibliografiniais įrašais fragmentai, literatūros sąrašai, įvairūs užrašai I. Ledo parengti asmeninės bib­lio­tekos komplektavimo tikslais.

Surinkta šiek tiek medžiagos apie bibliofiliją, įvairių I. Ledo knygų įsigijimo rekomendacijų, žinių apie knygų mainus. Išlikę jo parengti tekstai „Knygų medžioklė“, „Apie antikvariato darbą“, „Kaip tapau knygium, dėstytoju, bibliografu“. Saugomi I. Ledo knygų užsakymai – pašto kortelės, kurių skaičiuojama iki 100 lapų, yra šiek tiek įvairių asmenų autografų (1930–1939 m. laikotarpio).

Kraštiečių klubas. 1989 m. Vilniuje įkūrus Zanavykų klubą, tarp 17 pirmosios tarybos narių buvo ir I. Ledas. Asmens fonde saugoma medžiaga, apimanti 1989–1999 m. kraštiečių klubo veiklą. Klube buvo sumanyta leisti Zanavykų krašto almanachą, išlikusios I. Ledo rašytos pastabos rengiamam leidiniui. Pradėta leisti knyga „Kur Novužė teka“, kurios pirmą tomą ėmėsi redaguoti I. Ledas. Fonde saugoma Šakių rajone surinktos tautosakos, prisiminimų. Yra ir kraštiečių straipsnių I. Ledo redaguotiems ar planuotiems leidiniams, tarp jų paminėtini prof. J. Pikčilingio rankraščiai, skirti knygai apie Šakių kraštą ir jo žmones „Kur Novužė teka“.

Kalbos grupė. Atrodo, jog užtarnauto poilsio I. Ledas nesiejo su ramybe. Labai išgyveno dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos likimo. Pasak P. Saudargo, jis „negali suvokti, kad lietuvių kalba pilna svetimybių, kad atsisakyta V. Kudirkos ir kitų iškilių kalbos žinovų vardažodžių lietuvinimo“12. I. Ledas tapo Lietuvos vartotojų asocia­ Publikuota: Kultūros barai, 1970, Nr. 11, p. 46–48.

Povilas Saudargas. Ipolitas Ledas. Tekstas kompiuteriu, VUB RS F263-1804, p. 1.

12 Ten pat.

10 11

I. Ledas su Romualdu Ozolu (kairėje) studijų metais. Apie 1960 m.

cijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės pirmininko pavaduotoju. Fonde išsaugota gausi I. Ledo veiklos medžiaga, kaip reikėtų pataisyti Kalbos įstatymą.

IKONOGRAFINĖ MEDŽIAGA

I. Ledo fonde skaičiuojama apie 240 vnt. fotografijų, kurių chronologinės ribos – 1932–1977 m., dalis yra nedatuotų. Tai – šeimos ir giminių nuotraukos, paties I. Ledo įvairių metų portretai, vaikystės, mokyklos laikotarpio, studijų ir darbo Vilniaus universitete laikotarpio nuotraukos. I. Ledo kurso draugų susitikimai taip pat įamžinti pluoštelyje fotografijų. Jose galima matyti A. Pupkį, N. Vėlių, Aleksą Girdenį, Kęstutį Nastopką ir kt.

Fonde saugomi darbo VU Filosofijos katedroje laikotarpio vaizdai. 1976 m. mirė kolega Jonas Repšys. Fonde išlikę nemažai jo laidotuvių nuotraukų.

Tarp dalyvių – iškilūs filosofai: Arvydas Šliogeris, Eugenijus Meškauskas, Krescencijus Stoškus, Rolandas Pavilionis. Kaip atrodė Filosofijos katedros kolektyvas po metų, t. y. 30-aisiais savo gyvavimo metais, galima pamatyti saugomoje vinjetėje (1977). *** Tarp straipsnyje plačiau neaptartų I. Ledo fondo dokumentų – jo korespondencija. Ši dokumentų grupė nėra labai gausi, tačiau iš susirašinėjimo su įvairiais mokslininkais, kultūrininkais, visuomenės veikėjais, savo mokiniais, šeima, giminėmis, buvusiais mokslo draugais galima susidaryti vaizdą, kad I. Ledas buvo įvairiabriaunė asmenybė, kuriai itin brangus buvo ryšys su tėvais, seserimi ir jos šeima.

Išskirtinę vietą fonde užima motinos Onos Ledienės korespondencijos kompleksas. O. Petkūnaitė-Ledienė buvo liaudies dainų atlikėja. Fonde saugomas jos įdainuotų dainų sąrašas, užrašytų arba dainuotų dainų žodžiai su I. Ledo paaiškinimais; pastarojo rankraščio apimtis – 250 lapų. Gali būti, jog kai kuriose fonde turimose magnetinėse juostose ateities tyrėjas aptiks ir O. Ledienės įdainuotų dainų.

27

BIBLIOTEKA IR JOS VARDAS

Fridrichas Bajoraitis LIETUVIŠKI ŽODŽIAI Negriauti , nebriauti , nešaukti , nepliaukšti , krutėti , judėti ir arti , akėti ir sėti , ir laukti , budėti , stebėti , regėti , tikėti , kantrumo turėti , kentėti , tylėti , mylėti!

1907.VIII.8

F. BAJORAIČIO LIETUVIŠKI ŽODŽIAI ŠILUTĖJE

Prieš trisdešimt metų atkūrus šalies nepriklausomybę, buvo mąstoma, kad pamario krašte turėtų atsirasti ženklų, liudijančių padėką ir pagarbą Mažosios Lietuvos raštijos veikėjams, uoliai gynusiems lietuviškąją savastį ir orumą sunkiais vokiečių valdžios metais. 1995 m. birželį Šilutės rajono centrinei bibliotekai minint įkūrimo 50-metį, jai buvo suteiktas XX a. pr. Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo, poeto Fridricho Bajoraičio (1883–1909) vardas. Tų pačių metų rugsėjo 29 d. prie bibliotekos fasado iškilmingai atidengta vardą įamžinanti lenta, o spalio mėnesį biblioteka reorganizuota į viešąją ir šiandien garbingai prisistato kaip Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka.

Šis vardas bib­lio­tekai suteiktas pasitarus su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju prof. habil. dr. Domu Kaunu. Šilutės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka kaupia visas įmanomas publikacijas apie Mažosios Lietuvos kilnojamosios bib­lio­tekos įkūrėją F. Bajoraitį, pati rengia ir leidžia su jo veikla susijusius ar jam skirtus leidinius, skleidžia žinią apie šį Mažosios Lietuvos veikėją organizuodama konferencijas, seminarus, puoselėdama kultūros renginių – švenčių, literatūrinių konkursų – tradiciją.

LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS

F. Bajoraitis gimė 1883 m. gruodžio 9 d. Medukalnių kaime (dab. Kaliningrado sritis), ūkininkų šeimoje. Tėvams persikėlus į lietuvininkų Balandžių kaimą (dab. Kaliningrado sritis), šeima susilaukė dar keturių vaikų.

Tėvas laikėsi griežtų socialdemokratinių pažiūrų ir jų nekeitė. Šeimoje buvo kalbama lietuviškai.

F. Bajoraitis nuo jaunų dienų jautėsi esąs lietuvis ir nebijojo to parodyti. Lemiamą įtaką formuojantis jo

28

pažiūroms turėjo Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein, slapyvardis Girėnas) eilėraštis „Lietuvninkais mes esam gimę“: Fridrichas išmoko jį atmintinai, o kitą dieną užrašė ant klasės lentos. Tuo metu tai buvo labai drąsus žingsnis.

Gavęs tėvų pritarimą, F. Bajoraitis pasirinko pedagogo profesiją, kuri tuomet buvo labai gerbiama.

Mokytojų seminarijoje perskaitė daug knygų, tarp jų ir lietuviškų. Čia pradėjo rašyti eilėraščius. Nuo jaunų dienų užsibrėžta nuostata ginti lietuvių kalbą bei tradicijas dar labiau sustiprėjo ir tapo jo, kaip mokytojo, tikslu. Lietuvininkus, nedrįstančius priešintis germanizacijai, F. Bajoraitis vadino nesusipratėliais.

Pirmoji mokytojo F. Bajoraičio darbo vieta buvo Paleičių liaudies mokykloje, Šilokarčemos (dab. Šilutės) apskrityje. Šiose apylinkėse gyveno daug lietuvių, o ano meto Prūsijos valdžia reikalavo vaikus mokyti tik vokiečių kalba. F. Bajoraitis buvo ištikimas savo įsitikinimams, todėl, be mokymo plane nurodytų dalykų, vaikus ėmėsi mokyti ir lietuvių kalbos. Tai buvo negirdėtas dalykas, joks kitas mokytojas nebūtų išdrįsęs pasipriešinti 1873 m. liepos 24 d. Prūsijos vyriausiojo

1932 m. Vydūno rūpesčiu išleista poeto F. Bajoraičio eilėraščių knyga „Gyvumo žodžiai“.

2008 m. Šilutės biblioteka, minėdama 125-ąsias F. Bajoraičio gimimo metines, išleido vienintelio poeto rinkinio „Gyvumo žodžiai“ faksimilę.

prezidiumo įstatymui, kuriame buvo nurodoma vaikus mokyti tik valstybine vokiečių kalba.

1905 m. F. Bajoraitis įkūrė „Prūsų lietuvių jaunimo susirašinėjimo ratelį“, o po metų – pirmąją Mažosios Lietuvos kilnojamąją bib­lio­teką – „Lietuvių keliaujantį arba lekiantį knygyną“. Abi šios organizacijos stipriai prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo. F. Bajoraitis norėjo tiesiogiai veikti žmonių širdis, stiprinti jų patriotinius jausmus.

Jis kaupė Mažosios ir DidžioMikhailo Krasnyko (Ukraina) ekslibrisas „Ex libris: Fridrichas Onos Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisas, skirtas Bajoraitis. 1883–1909“. Nuotraukos iš Šilutės rajono sios Lietuvos, taip pat lietuvių F. Bajoraičiui atminti. savivaldybės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos archyvo išeivių literatūrą, publikavo bib­lio­tekos įsigytų leidinių bibli1986 m. „Vagos“ leidykla išleido Mažosios Lietuvos ografinius sąrašus. lietuvių poezijos antologiją „Kaip ąžuols drūts prie Paleičių kaimas, kurio mokykloje nuo 1904 m. Nemunėlio“, kurioje publikuojami ir 45 F. Bajoraičio kovo iki 1906 m. gegužės dirbo F. Bajoraitis, buvo eilėraščiai. Jo poezija turėjo įtakos daugeliui Mažožema ir drėgna teritorija prie Leitės ir Rusnės upių. sios Lietuvos rašytojų: Mikeliui Hofmanui, Gustavui Drėgmė kenkė jaunojo pedagogo sveikatai, tad jis Juozupaičiui, Ievai Simonaitytei. pasiprašė perkeliamas į Rukus, prie Pagėgių. Paūmėjus ligai, F. Bajoraitis 1907 m. išvyko į Gerbersdorfo BIBLIOTEKA RENKA IŠSAMŲ FONDĄ džiovininkų ligoninę Silezijoje (Pietvakarių Lenkija).

Po F. Bajoraičio mirties keliaujančiojo knygyno Į tėviškę F. Bajoraitis grįžo kiek pasitaisęs, tačiau jė- reikalais rūpinosi Jurgis Rupkalvis, kuris organizacinį gos pamažu seko. Mokytojauti jis nebegalėjo, todėl knygyno (bib­lio­tekos) centrą vėliau perkėlė į Šilutę. pasiprašė į pensiją. F. Bajoraitis ir toliau tvarkė keliau- Keliaujantis knygynas buvo Šilutės viešosios bib­lio­ jančios bib­lio­tekos reikalus, rašė eilėraščius, lietuvybę tekos, kuri įkurta 1945 m. rugpjūčio 1 d., užuomazga. ginančius straipsnius (paskelbė apie 20 straipsnių). Šilutės rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka Savo kūrinius skelbdavo Paukštelio arba Balandėlio kaupia visas spausdintinėje ir virtualioje spaudoje slapyvardžiais. pasirodančias publikacijas apie F. Bajoraitį. Šis fondas Šį pasaulį F. Bajoraitis paliko 1909 m. kovo 16 d., ypač naudingas siekiant labiau pažinti šį patriotiškubūdamas 25 metų. Vydūno rūpesčiu 1932 m. buvo mo ugdytoją ir skleisti žinią apie jį. Gaila, bet bib­lio­ išleistas pomirtinis poeto rinkinys „Gyvumo žodžiai“. teka negali pasigirti autentiškais dokumentais. Išlikusi vienintelė žinoma F. Bajoraičio nuotrauka (portretas) ir Vydūno rūpesčiu išleista poeto eilėraščių knyga „Gyvumo žodžiai“ (1932).

Knygą 2007 m. bib­lio­tekai padovanojo D. Kaunas. Dar keliose turimose nuotraukų reprodukcijose skirtingais gyvenimo tarpsniais įamžinti F. Bajoraičio šeimos nariai: motina Vilhelmina Bajorienė, sesuo Lidija Bajoraitė (1890–1990), broliai Endrius ir Vilius (1899–1979) Bajorai. Šias nuotraukas bib­ lio­tekai dovanojo kultūros istorikas, kraštotyrininkas, fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius. Dalį jų istorikas yra perfotografavęs iš 29

Buvusi Paleičių liaudies mokykla, kurioje nuo 1904 m. kovo 3 d. iki 1906 m. gegužės mokytojavo F. Bajoraitis.

F. Bajoraičio vardą įamžinančią lentą ant Šilutės centrinės bibliotekos pastato atidengia rajono meras Šarūnas Laužikas ir buvęs bibliotekos vadovas Jurgis Racevičius. 1995 m. rugsėjo 29 d.

F. Bajoraičio eilėraščių rinktinės faksimilės „Gyvumo žodžiai“ sutiktuvės Šilutės viešojoje bibliotekoje 2009 m. Kalba knygotyrininkas prof. habil. dr. Domas Kaunas.

2018 m. F. Bajoraičio literatūros premija skirta iš Šilutės krašto kilusiam žurnalistui Dovydui Pancerovui už knygą „Kiborgų žemė“.

nuotraukų originalų, buvusių pas L. Bajoraitę. Poros bib­lio­ tekos turimų L. Bajoraitės portretinių nuotraukų autorius yra B. Aleknavičius.

Bib­lio­tekoje saugomi D. Kauno atsiųsti poeto brolio Viliaus atsiminimai (mašinraštis) apie savo šeimą. Juose apie F. Bajoraitį rašoma: „Teko mano tėvui bent keletą metų pasidžiaugti ir didžiuotis savo vyriausiu sūnumi Fridrichu, kuris, baigęs mokytojo mokslus, mokytojavo Pagėgių apskrityje, kuris ne tiktai mokytojavo, bet tapo ir garsus lietuvybės žadintojas, kuris ir savo šeimoje sustabdė germanizacijos įtaką ir pavertė visus šeimos narius tikrais sąmoningais lietuviais.“ Taip pat saugomas šilutiškio mokytojo, istoriko Albino Endzino parengtas F. Bajoraičio straipsnių ir straipsnių apie Lietuvių keliaujantį knygyną, publikuotų laikraščiuose „Nauja Lietuwiszka Ceitunga“ (1905–1911 m.) ir „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1920 m.), bibliografijos sąrašas.

2015 m. D. Kaunas Šilutės bib­lio­tekai atsiuntė savo sukauptos kartotekos apie F. Bajoraičio Lietuvių keliaujantį knygyną kopiją. Atsiųstoje medžiagoje pateikiami straipsnių senojoje periodikoje bibliografiniai aprašai, prie daugelio jų – pastabos, trumpa straipsnio anotacija ar citata.

Bib­lio­tekoje saugomame F. Bajoraičio fonde yra ir poeto 1908 m. rugpjūčio 29 d. Balandžiuose rašyto kreipimosi-laiško 1906 m. Vilniuje atidaryto knygyno savininkui Jurgiui Šlapeliui kopija. Laiške poetas prašo atsiųsti lietuviškų knygų katalogą, kad galėtų atrinkti knygų keliaujančiam knygynui.

30

POETO ŽODIS – VIS DAR GYVAS 2008 m., minint F. Bajoraičio 125-ąsias gimimo metines, Šilutės bib­lio­tekos iniciatyva išleista vienintelio poeto rinkinio „Gyvumo žodžiai“, 1932 m. išleisto Tilžės „Rūtos“ leidykloje, faksimilė. Leidinį parengė, redagavo, įvadą „Mažosios Lietuvos paukštelis“ parašė ir paaiškinamąjį tekstą „Rinkinio „Gyvumo žodžiai“ rašybos ir kalbos ypatybės“ parengė kraštietė literatūrologė prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė.

2013 m. šilutiškiai bib­lio­tekininkai parengė ir išleido iliustruotą leidinį „Bib­lio­teka – kultūros paveldo buveinė“. Knygoje įrašyta dedikacija: „Skiriama Mažosios Lietuvos poeto ir kultūros veikėjo Fridricho Bajoraičio 130-osioms gimimo metinėms.“ Leidinyje pristatomi F. Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos knyginio paveldo, ikonografijos ir rankraščių rinkinių dokumentai, vienaip ar kitaip liudijantys Šilutės krašto kultūros istoriją. Prieš pradedant klajones viliojamais dokumentų sankaupų labirintais, skaitytojui pateikiama staigmena: pirmą kartą eksponuojami (knygų viršeliai ir bibliografiniai aprašai) du vienintelės poeto F. Bajoraičio eilėraščių rinktinės leidimai.

Bib­lio­tekininkų iniciatyva 2008 m. grafikė Ona Šimaitytė-Račkauskienė sukūrė Šilutės bib­lio­tekos ekslibrisą, skirtą F. Bajoraičiui atminti. 2014-aisiais Šilutės viešoji bib­lio­teka, bendradarbiaudama su

Lietuvos dailininkų sąjunga, surengė tarptautinį ekslibrisų konkursą „Kuršių marių vėtrungės – praėjusių amžių „feisbukas“. Konkurso dalyvis Mikhailo Krasnykas (Ukraina) vieną savo darbų skyrė F. Bajoraičiui (Ex libris: Fridrichas Bajoraitis. 1883–1909. 2014. C3.

110×65). Ekslibriso originalas saugomas bib­lio­tekos Bib­lio­tekininkystės ir kraštotyros skyriaus Ikonografijos rinkinyje.

RAŠYTOJAMS IR JŲ KŪRYBAI – PREMIJA

Siekdama populiarinti Šilutės krašto istorinį, kultūrinį palikimą, jo savitumą, puoselėti tradicijas, F. Bajoraičio viešoji bib­lio­teka nuo 2005 m. kas trejus metus organizuoja literatūrinio rudens šventes-konkursus „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“, kuriuose savo kūrybą pristato Šilutės krašte gimę, augę ar kitaip su kraštu susiję kūrėjai – rašytojai, vertėjai, knygų iliustruotojai. Konkurso ištakos siekia 1994 m., kai buvo surengta pirmoji „Šilutės poezijos rudens“ šventė, vykusi trejus metus iš eilės. Jau 1995 ir 1996 m. šventėse buvo renkamas ir apdovanojamas geriausiu kūrėju pripažintas autorius – Fridricho Bajoraičio premijos laureatas.

2005, 2007, 2009 m. vyko literatūrinio rudens šventės-konkursai „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ Nuo 2012-ųjų, be nominacijų, konkursui pristatytų leidinių vertinimo komisijos sprendimu už brandžią poezijos ar prozos knygą skiriama pagrindinė Fridricho Bajoraičio literatūros premija. 2012 m. pirmosios premijos laureatu tapo šilutiškis poetas, prozininkas Audrius Šikšnius. Antroji premija 2015 m. įteikta priekuliškei rašytojai, istorinių romanų autorei Editai Barauskienei už romaną „Tolminkiemio sodininkas“.

Trečioji Fridricho Bajoraičio premija skirta 2018 m. žurnalistui Dovydui Pancerovui už knygą „Kiborgų žemė“, taip pat dar buvo numatytos 9 nominacijos, tarp kurių – Ištikimybės Šilutės ir jos krašto tematikai nominacija; Jaunojo kūrėjo nominacija; Mokslinės arba mokslo populiarinimo literatūros nominacija; nominacija „Literatūrinio rudens staigmena“.

ATMINIMO ŽINIA SAVAME KRAŠTE IR UŽSIENYJE

F. Bajoraičio asmenybė, bib­lio­tekos įdirbis įprasminant poeto atminimą pristatomas konferencijose, seminaruose. Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos, Černiachovsko rajono švietimo ir vaikų gerovės valdybos, Kaliningrado srities švietimo plėtojimo instituto kvietimu 2011 m. lapkritį grupė Šilutės F. Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos darbuotojų dalyvavo Černiachovske (buv. Įsrutis, Kaliningrado sr.) vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Mokytojų paruošimas – nuo tradicijos iki modernumo“, skirtoje Prūsijos karalienės Luizės mokytojų seminarijos 200-osioms metinėms. Konferencijoje skaityti pranešimai ir apie seminariją baigusius žymius veikėjus. Pranešimą „Fridrichas Bajoraitis. „Gyvumo žodžiai“ čia skaitė Šilutės viešosios bib­lio­tekos direktorė Dalia Užpelkienė.

2018 m. gruodžio 5 d. bib­lio­teka pakvietė pamario bendruomenę į atminimo vakarą, skirtą dviem Mažosios Lietuvos šviesuoliams, dviem bičiuliams ir bendraminčiams – filosofui, rašytojui Vilhelmui Storostui-Vydūnui (minint 150-ąsias gimimo metines) ir poetui, publicistui Fridrichui Bajoraičiui-Paukšteliui (minint 135-ąsias gimimo metines). Šilutės Hugo Šojaus muziejaus folkloro ansamblis „Ramytė“ (vadovė Giedrė Pocienė) atliko meninę programą „Šalis paties gražumo...: poringės apie Mažąją Lietuvą“. Susirinkusieji mėgavosi lietuvininkų dainomis, klausėsi F. Bajoraičio eilių ir tekstų apie jį.

JAUNIMUI SUDOMINTI SKIRTOS VEIKLOS

2010 m. pavasarį viešoji bib­lio­teka vykdė bendrą projektą su Šilutės 1-ąja gimnazija, kurio tikslas – skleisti žinią apie F. Bajoraitį, kaip apie Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos atstovą, pristatyti jo asmenybę ir kūrybą. Bib­lio­tekininkai, mokiniai ir mokytojai lankėsi Paleičiuose, prie namo, kuriame veikė liaudies mokykla. Pirmame namo aukšte buvo įsikūrusi mokykla, o mansardoje, manoma, 1904–1906 m. gyveno jaunasis, kupinas patriotinių idėjų mokytojas.

Buvusios mokyklos pastatas šiuo metu nėra pačios geriausios būklės. Čia gyvenantys žmonės šį bei tą pataiso, paremontuoja, bet tai daro savaip, neatsižvelgdami į pirminį namo vaizdą ar kadaise naudotas medžiagas. Taigi kyla spręstina problema, kaip, kuo ir kas turi pasirūpinti, kad iki mūsų dienų išlikę kultūros objektai kuo ilgiau išliktų.

Bib­lio­teka yra surengusi penkis istorijos-kraštotyros darbų kūrybinius konkursus (1993, 1994, 1995, 1997, 2006 m.). 1995-aisiais, Šilutės rajono Fridricho Bajoraičio viešosios bib­lio­tekos įkūrimo 50-mečio metais, ne vienas jaunasis konkurso dalyvis savo darbui pasirinko iki tol mažai analizuotą F. Bajoraičio gyvenimo ir veiklos temą. *** F. Bajoraičio vardu pasivadinusi Šilutės viešoji bib­ lio­teka ne tik įamžina šio Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo, poeto vardą, bet ir tęsia jo misiją – lietuviškos knygos kelionę pas žmones, lietuvių kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo tradiciją. Ne veltui 2015 m. Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacija pripažino Šilutės F. Bajoraičio viešąją bib­lio­teką „Lietuviškiausia bib­lio­teka 2014“.

F. Bajoraitis gyveno trumpai – mirė 25-erių. Jo gyvenimo ir veiklos esmę simbolizuoja ne gyventų metų skaičius, o darbai. F. Bajoraitis atliko svarbų vaidmenį ir kaip švietėjas, ir kaip poetas, ir ypač kaip patriotas.

Nors Antrasis pasaulinis karas Mažąją Lietuvą ištrynė iš pasaulio geografinio ir politinio žemėlapio, svarbu, kad vienokiu ar kitokiu būdu būtų įprasminta jos istorija ir nebūtų užmiršti jos istoriją ir kultūrą kūrę žmonės.

Parengė Virginija Veiverienė ir Vaiva Markevičiūtė 31

GEROJI PATIRTIS

STRATEGINĖ KRYPTIS „JAUNIMAS“, ARBA KODĖL BIBLIOTEKAI SVARBŪS JAUNI ŽMONĖS Ekaterina Prakapene Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja

Tomas Pauliuščenka Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos informacijos specialistas

Jaunimas yra viena reikliausių tikslinių auditorijų, savo dalyvavimu arba nedalyvavimu aiškiai vertinanti bibliotekos iniciatyvas ir darbą. Ar pakankamai jaunų žmonių lankosi bibliotekoje? Ar pažįstame jaunimą? Ar visada mūsų siūlomos veiklos atitinka šiuolaikinio jauno žmogaus interesus, poreikius, informacijos gavimo ir apdorojimo būdus, yra įtraukios? Ar šių veiklų problematika yra aktuali? Ko galima ir reikėtų imtis, kad į šiuos klausimus atsakytume teigiamai?

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji bib­lio­teka (toliau – ŠAVB) pastaraisiais metais nuosekliai, tikslingai ir metodiškai siekia kurti jaunimui patrauklios bib­lio­tekos įvaizdį. Šis siekis įgyvendinamas ugdant tikslingas darbuotojų kompetencijas, atitinkamai pritaikant infrastruktūrą, netradicinėmis formomis vykdant aktualius jaunimui patrauklios tematikos inovatyvius projektus.

IDĖJOMS ĮGYVENDINTI – KVIESTINIAI SPECIALISTAI

2019–2020 m. ŠAVB įgyvendino Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Idėjų greitintuvas: kūrybinių industrijų vasaros akademija jaunimui“. Šios akademijos tikslas – ugdyti

32

motyvuoto ir veiklaus jaunimo kūrybiškumo, komunikacijos bei meninius įgūdžius, pasitelkiant įvairius kūrybinio darbo ir idėjų generavimo metodus, kuriuos jis realiai galėtų pritaikyti įgyvendindamas savo idėjas. Dvejus metus iš eilės savaitės trukmės vasaros stovykloje dalyvavo 11–12 klasių Šiaulių, Joniškio, Telšių ir Plungės rajonų gimnazistai.

Stovyklos pradžioje gavę užduotį sukurti skaitymą skatinančią priemonę ir ją patraukliai „parduoti“ galimam finansuotojui, jaunuoliai, padedami žinomų įvairių sričių specialistų, tarp kurių buvo kūrybos vadovas, komunikacijos ir reklamos specialistas Artūras Bulota; aktorius, teatro pedagogas Mantas Cegelskas; „Eduplius“ vadovas, edukatorius Romanas Šarpanovas;

Projekto „Idėjų greitintuvas: kūrybinių industrijų vasaros akademija jaunimui“ vakarinėse refleksijose dalyviai galėjo dalytis įspūdžiais ir patirtimi.

Nuotraukos iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos archyvo

MO muziejaus komunikacijos specialistė, kūrybininkė Viktorija Aprimaitė; konsultantas, edukologas, patirtinio mokymo vadovas Nerijus Januškevičius; aktorė Monika Šaltytė, stulbinamai profesionaliai pateikė vertinimo komisijai savo idėjas ir karštuose debatuose jas gynė. Dalyvių teigimu, jiems šis vertinimas tapo tikru egzaminu ir jie realiai pajuto savo gautų žinių ir įgūdžių vertę bei naudą.

Vienas svarbiausių šio projekto ypatumų buvo tas, kad atskirų jaunuolių komandų mentoriais buvo ŠAVB ir Plungės rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos jaunieji specialistai. Jie konsultavo gimnazistus, vedė komandos formavimo dirbtuves ir praktinius-edukacinius užsiėmimus, organizavo vakaro refleksijas, kurių metu jaunuoliai atvirai kalbėjosi, kas jiems patinka ar nepatinka dirbant komandose, kokių sunkumų iškyla vykdant užduotis, ką būtų galima keisti ar daryti kitaip, ko iš esamos situacijos būtų galima išmokti. Kad bib­lio­tekininkas galėtų būti mentoriumi, tam reikia atitinkamų kompetencijų: išmanyti jauno žmogaus psichologiją, gebėti su kiekvienu jaunuoliu rasti bendrą kalbą, skatinti komandos būrimą ir pan. Minėtų darbuotojų nuomone, jiems dalyvavimas šiame projekte tapo tikru iššūkiu, nes atsiskleidė darbo su jaunimu žinių ir įgūdžių trūkumas.

Vis dėlto, pasibaigus stovyklai, bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje skaitydami nuoširdžius ir emocingus dalyvių atsiliepimus, jie galėjo pajusti pasitenkinimą ir savo darbo prasmę. Stovyklos dalyvė Adriana rašė: „Tai vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime! Komandiniai žaidimai suartino nepažįstamuosius ir pavertė pačiais geriausiais draugais, pagrindinė dalis – projektinis darbas leidžia atskleisti kūrybiškąją savo pusę, o svarbiausia tai, kad kiekvienas čia bus išklausytas ir suprastas! Jaunimas yra dažniausiai užsisklendęs savyje. Visi turime savo istoriją, bet ją papasakoti ar surasti būdą tapti laimingu žmogumi „Idėjų greitintuve“ gali visi!“

TIKSLAS – PANAIKINTI DIRBANČIŲJŲ SU JAUNIMU TRŪKUMĄ

2020 m. tęsiant Vasaros akademijos veiklas buvo įgyvendintas projektas „Mediaformeriai: jaunimo medijų dekonstrukcijos laboratorija“. Jo metu, bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetu ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetu, organizuoti naujųjų medijų raštingumo mokymai 9–12 klasių Šiaulių miesto ir rajono gimnazistams. Projekto ugdomosiomis veiklomis buvo stengiamasi akcentuoti kritinio mąstymo, komunikavimo, viešojo kalbėjimo, socialinės atsakomybės svarbą ir ugdyti jauniems žmonėms šias kompetencijas, o kūrybinė dalis skatino paauglių kūrybinę saviraišką, lavino asmeninį santykį su menu, sudarė galimybes atskleisti savo kūrybinį potencialą. Naujųjų medijų laboratorija buvo skirta ne tik skaitmeni-

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava jaunuoliams skaito paskaitą „Kūno įvaizdžio formavimas socialiniuose tinkluose: privalumai, pavojai, patarimai, pavyzdžiai“.

„Android“ programuotoja Beatričė Farias pasakoja gimnazistėms apie nestereotipinius karjeros pasirinkimus.

Projekto „Šiuolaikinė moteris: stereotipams NE!“ edukacinė diskusija su edukatoriumi Romanu Šarpanovu.

nėms medijoms pažinti, bet ir įvairiapusiškai turtinti jaunimo kultūrinį akiratį. Šių projektų patirtis paskatino rimtai susimąstyti apie būtinybę tikslingai gerinti bib­lio­tekų specialistų darbo su jaunimu įgūdžius ir kompetencijas. Pavyzdžiui, bib­lio­tekose jau seniai rengiami andragogai – specialistai, išmanantys suaugusiųjų neformaliojo švietimo subtilybes. O kodėl negalėtų būti rengiami ir jaunimo reikalų specialistai? Taigi ŠAVB, siekdama parengti darbo su jaunimu specialistų, 2019–2020 m. teikė paraiškas „Erasmus+“ programai ir gavo finansavimą dviem tarptautiniams projektams, kurių partnerės yra ir Šiaulių bei Telšių apskričių savivaldybių viešosios bib­lio­tekos. Tačiau dėl pandemijos sukeltų trikdžių šių projektų įgyvendinimas atidėtas. Vis dėlto tikimės, kad netolimoje ateityje regione turėsime stiprią bib­lio­ tekininkų, dirbančių su jaunimu, komandą.

33

Gimnazistai, pasitelkę kūrybiškus idėjų generavimo metodus, atlieka „Idėjų greitintuvo“ lektorių paskirtas užduotis.

2020 m. prie ŠAVB slemo (ekspresyviosios poezijos) varžytuvių prisijungė vokalinės perkusijos atlikėjai, įvyko pirmasis Šiauliuose beatbox čempionatas.

Slemerė Rasa Marija Gorytė skaito savo kūrybos tekstą 2019 m. „Poviliuko slemo“ varžytuvėse.

KŪRYBA, LYČIŲ LYGYBĖ IR SAVIVOKOS PROBLEMOS Jaunuolius atskleisti savo kūrybinį potencialą bib­ lio­teka kviečia kūrybinėse varžytuvėse, kuriose visuomenei yra pristatomos jaunimui artimos subkultūros.

2019 m. pradėtos organizuoti vadinamojo slemo (kitaip – ekspresyvioji poezija) varžytuvės „Poviliuko slemas“ iš karto patraukė jaunimo dėmesį (plačiau apie šį ŠAVB projektą rašyta žurnale „Tarp knygų“: Tomas Pauliuščenka. „Bib­lio­tekos įgyvendinamos iniciatyvos keičia miestą“ – 2019, Nr. 9, p. 32–34). Atviroje erdvėje miesto centre savo jėgas scenoje išbandė ir profesionalūs, ir pradedantieji slemeriai iš visos Lietuvos. 2020 m. rugsėjo 11 d. prie šių varžytuvių prisijungė ir vadinamojo bitbokso (vokalinės perkusijos) atlikėjai, tąkart įvyko ir šių atlikėjų čempio­natas („Poviliukas Slam & Beatbox Battle“).

34

2018 m. didelio jaunimo palaikymo sulaukė projektas „Šiuolaikinė moteris: stereotipams NE!“, kuriame buvo aktualizuojamos lyčių lygybės problemos.

Vykdant projektą, žinomos, daug pasiekusios šalies moterys buvo kviečiamos pasidalyti savo gyvenimo sėkmės istorijomis. Profesionalūs psichologai vedė diskusijas su merginomis ir fiksavo jų nuogąstavimus dėl ateities, profesijos pasirinkimo, karjeros ir pan.

Savo įžvalgas apie merginoms poveikį darančius stereotipus specialistai pateikė elektroniniame leidinyje „Surišk savo ateitį“ (http://savb.lt/wp-content/ uploads/2018/12/Maketas_Suris%CC%8Ck-savoateiti%CC%A8_FINAL.pdf).

Tais pačiais metais įgyvendinant projektą „Kūno įvaizdžio formavimas socialinėse medijose“ bandyta netradiciškai pažiūrėti į medijų ir informacinio raštingumo ugdymą. Projektu buvo keliama jaunimui labai svarbi tema – savęs suvokimas ir medijų įtaka savivokos procesui. Užsiėmimų metu lektoriai atskleidė paaugliams, kaip socialiniai tinklai ir vadinamieji influenceriai formuoja klaidingus, dažnai nepasiekiamus arba sunkiai pasiekiamus išvaizdos, gyvenimo būdo standartus, klaidingas vertybes, perša paslaugas ir produktus, kurie neva gali padėti pasiekti šių standartų, tapti „geresne“, „gražesne“ savo versija.

Tokia veikla dažnai gali būti ypač žalinga paaugliams ir jų savivertės formavimuisi. Požiūrį į šią problemą jaunuoliai išreiškė kurdami plakatus, kurių turinys ir išraiška stebino net ir visko mačiusius specialistus. Šie plakatai netgi galėtų tapti puikia medžiaga psichologų tyrinėjimams. Sukeldami viešą diskusiją, virtualiojoje erdvėje paskelbtus plakatus komentavo ir savo požiūrį į problemą pateikė jaunimui didelę įtaką darantys ir autoritetą turintys žinomi socialinių tinklų nuomonės formuotojai. Regiono savivaldybių viešosiose bib­lio­tekose vyko edukaciniai užsiėmimai apie saugius savo tapatybės virtualiojoje erdvėje kūrimo principus ir pan.

ĮDĖTOS PASTANGOS NENUĖJO VELTUI

Kryptis „Jaunimas“ yra viena prioritetinių ŠAVB veiklos krypčių. Įdėtos pastangos duoda vaisių: ŠAVB projektuose, bendrose iniciatyvose dalyvavę jaunuoliai dažnai grįžta į bib­lio­teką kaip savanoriai, padeda organizuoti renginius, noriai dalyvauja tęstiniuose ir naujuose projektuose, socialinėse akcijose ir kt. Ši kryptis skleidžia gerąją žinią apie bib­lio­teką, kaip vietą, kurioje jaunimui yra ką veikti. Šiuolaikiniai jaunuoliai yra bib­lio­tekų ateities lankytojai. Tai – gyvybiškai svarbi grandis, jungianti bib­lio­tekas lankančius vaikus ir vyresnio amžiaus vartotojus. Ją apleidę, prarasime ir didžiąją dalį lankytojų netolimoje ateityje. Būtent todėl svarbu, kad jauno žmogaus sąsaja su savo vaikystės bib­ lio­teka nenutrūktų ir jo sąmonėje bib­lio­teka sietųsi su įdomia, įsimintina, gausių atradimų ir pozityvių išgyvenimų patirtimi.

Sevilės Charsikos nuotr.

KRONIKA

NACIONALINĖ BIBLIOTEKA MINI ELIJO METUS Lietuvos Respublikos Seimui 2020-uosius paskelbus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendino ne vieną edukacinį, kultūros ir leidybos projektą, aktualizuodama ir visuomenei pristatydama Lietuvos žydų kultūros ir istorijos paveldą. Vienu centrinių Vilniaus Gaono metų minėjimo renginių tapo spalio 20 d. Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta knygų ir dokumentų paroda„Shenot Eliyahu / Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai“.

Paroda atveria gausius Elijo ben Saliamono Zalmano – Vilniaus Gaono (1720–1797) darbus, atspindinčius jo erudiciją ir indėlį į žydų tradicinių tekstų studijas: halachą (religinę žydų teisę), giluminę Talmudo tekstologiją, Biblijos egzegezę,

Parodos atidaryme buvo išklausytos ir garbingų svečių sveikinimo kalbos, tarp jų ir paties renginio šeimininko – Nacionalinės bibliotekos direktoriaus prof. dr. Renaldo Gudausko (sėdi centre).

etiką, kabalą. Didžiausia eksponatų dalis – iš Nacionalinėje bibliotekoje saugomos Vilniaus Gaono XVIII–XX a. darbų kolekcijos, kurios vertę liudija tai, kad ji 2019 m. įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Tarp svarbių parodos eksponatų – pirmas Vilniaus Gaono publikuotas darbas Shenot Eliyahu („Elijo metai“ – hebr.; Lvivas, 1799), pagal kurį pavadinta paroda; pirmas Babilono Talmudo leidimas su „Elijo iš Vilniaus“ komentarais (Viena, 1807); paskutinis Lietuvoje publikuotas jo komentarų rinkinys, paskelbtas 1940 m. Kėdainiuose.

Be Vilniaus Gaono ir jo mokinių darbų, parodoje eksponuojami kiti unikalūs Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos dokumentai: Gaono vardu pavadintos sinagogos bibliotekos knyga; 1939 m. įvykusio Gaono mauzoliejaus konkurso projektai; Vilniaus geto kalinių sudarytas rankraštinis Šnipiškių žydų kapinių registras su Vilniaus Gaono epitafija.

Parodoje ne tik pristatomi Elijo ben Saliamono Zalmano tekstai – atskleidžiama ir šios išskirtinės asmenybės įtaka Lietuvos žydų intelektiniam

35

gyvenimui bei kultūrai, jo įvaizdžio ir atminimo saugojimo tradicija Vilniuje ir Lietuvoje. Prie Vilniaus Gaono mokymo sklaidos svariai prisidėjo nuo XIX a. pradžios ir iki pat Holokausto veikusios „lietuviškosios“ ješivos – religinės akademijos, praktikavusios giluminę tekstų analizę ir absoliutų atsidavimą Torai; ši veikla buvo laikoma Gaono Elijo metodu.

Parodoje galima susipažinti su Vilijampolės ir Telšių ješivų dokumentais.

Pristatyti ir Gaono įvaizdžio atspindžiai poezijoje, dramaturgijoje, publicistikoje, vaizduojamame mene, fotografijoje ir net populiarioje kultūroje. „Mūsų pareiga – aktualizuoti ir atverti šį paveldą, suteikti galimybių su juo susipažinti ir Lietuvos, ir tarptautinei bendruomenei. Tai vienintelė Lietuvoje tokia didelė Vilniaus Gaono darbų leidinių rinktinė.

Ji parodo, koks neįprastai platus buvo šio mąstytojo akiratis, ir leidžia įvertinti, kad jis buvo tikras klasikinių žydų tekstų tyrimų milžinas“, – per parodos atidarymą sakė prof. dr. Renaldas Gudauskas.

Tarp gausių svečių buvo kultūros viceministrė dr. Ingrida Veliutė, užsienio reikalų viceministras Dalius Čekuolis, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Parodos atidarymo svečiai turėjo unikalią galimybę išgirsti specialiai Gaono metams sukurto muzikinio performanso „Elijo skambantis trikampis“ premjerą (kompozitorius Arkadijus Gotesmanas, instaliacijos autorius Grigorijus Zundelovičius). Kūrinį inspiravo parodoje eksponuojama Elijo ben Saliamono Zalmano knyga „Trikampis“, skirta matematikos mokslui. Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas pristatė Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms skirtą kolekcinę sidabro monetą. Tai pirmoji Lietuvoje nukalta moneta su žydiška simbolika.

Atidarymo vakarą apie 100 svečių sulaukusi paroda kelia nemažą susidomėjimą. Ji gausiai atspindėta Lietuvos žiniasklaidoje ir minima už šalies ribų. Iki lapkričio 7 d. paskelbto karantino spėta surengti kelias ekskursijas po ekspoziciją, kuriose dalyvavo ir profesionalai: kolegos iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių, Lituanistikos ir Restauravimo skyrių, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos valstybės istorijos archyvo bei Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojai. Parodą kartu su kuratore aplankė kultūros ministras dr. Mindaugas Kvietkauskas, pageidavimą joje dar apsilankyti pasibaigus karantinui išreiškė Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Y. Levy.

Parodos kuratorė – Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė.

Parodos partneriai: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Nacionalinis 36

Specialiai Gaono metams sukurtą muzikinį performansą „Elijo skambantis trikampis“ atliko perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Ekspozicija, kurioje rodomi unikalūs Nacionalinės bibliotekos Judaikos kolekcijos dokumentai, atidarymo dieną sulaukė gausių svečių.

Parodos atidarymo svečiai galėjo susipažinti su YIVO institute Niujorke saugomu Vilniaus Gaono sinagogos pinku (metraščiu) – nesant galimybės jo atvežti fiziškai, jis eksponuojamas pasitelkiant holograminę projekciją. Eksponatu domisi ilgametis pedagogas Miša Jakobas.

M. K. Čiurlionio muziejus ir ilgametis Nacionalinės bibliotekos partneris – Žydų mokslinių tyrimų institutas Niujorke (YIVO).

Karantino metu ribojant galimybę lankytis paro­ doje „Shenot Eliyahu / Elijo metai: Vilniaus Gaono įtaka Lietuvos žydų kultūrai“ tiesiogiai, sukurta virtuali ekskursija lietuvių ir anglų kalbomis.

Dr. Lara Lempertienė

KRONIKA

PENKTASIS BIBLIOTERAPIJOS GERBĖJŲ SUĖJIMAS

Konferencijai logotipą sukūrė Lina Savranskytė.

Biblioterapijos gerbėjų susitikimas įvyko, kaip ir buvo numatyta. Tradiciškai Birštono kurorte spalio 16 d. surengta konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti“, į kurią, pakviesti Birštono viešosios bib­lio­ tekos, susirinko biblioterapijos specialistai, Lietuvos biblioterapijos asociacijos nariai, šios terapijos galimybėmis besidomintys bib­lio­tekininkai. Tiesa, organizatoriai sumažino kviečiamų klausytojų skaičių, dalyviams teko paisyti saugumą užtikrinančių atstumų, o pranešimui skirtas laikas buvo sutrumpintas iki 15 minučių. Negalėjusieji atvykti į konferenciją transliaciją stebėjo nuotoliniu būdu.

Prieš rytinę sesiją sveikinimo žodį tarė Birštono miesto merė Nijolė Dirginčienė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Tiek organizatoriams, tiek dalyviams malonu justi vietos savivaldos paramą, šalies bib­lio­tekininkams svarbu išgirsti Nacionalinės bib­lio­tekos direktoriaus pritarimą skaitymo terapijos veikloms.

Tarp pirmųjų konferencijos pranešėjų buvo psichologas Timas Petraitis, įvaldęs unikalų kalbėjimo

Konferencijos dalyviai privalėjo laikytis saugumą užtikrinančių atstumų.

apie rimtus dalykus būdą, kai pats turinys sunkus, o žodžiai... juokina. Tiesa, šiemet juokėmės nedaug, nes Timas kalbėjo labai rimtai: apie naujai suvoktą therapiea + biblio (buvimas šalia skaitant) reikšmę, apie skaitymą kaip bausmę, apie biblioterapeutą, atliekantį pribuvėjos vaidmenį, dar daug kitų įdomių dalykų. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib­lio­tekos renginių organizatorės Rūtos Skorupskaitės nuomone, labai svarbu išgirsti apie biblioterapiją kalbant psichoterapeutus. „Labiausiai sužavėjo netradiciškas, emocingas Timo Petraičio išaiškinimas, kaip biblioterapija veikia“, – apibendrino konferencijos dalyvė.

Psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės-Šličienės pranešimas buvo skirtas vaikų psichologinių traumų gydymo, tam pasitelkiant biblioterapiją, temai. Donata vedė ir praktinį užsiėmimą, kuriame dalyvavusi Rasa Januševičienė prisipažino patyrusi akivaizdų poveikį: „Net truputį išgąsdino suvokimas, kad pagal gautą užduotį kurdamas esą smagią pasaką apie piktžolę, iš tiesų kiekvienas dalyvis aprašė savo gyvenimą, problemas ir sunkumus.“ Paskutiniam rytinės sesijos pranešėjui teko nelengva dalia sutelkti klausytojų dėmesį, tačiau filosofijos mokytojui Vidui Dusevičiui pavyko. Jis apmąstė visų neseniai išgyventą pirmojo karantino laikotarpį ir jo metu patirtas atskirties nuo pasaulio emocijas. Kai pasaulis tave apriboja, langui ir žvilgsniui pro jį suteikiame pasaulio atradimo ar atsiejimo nuo jo simbolius. Kartais tas žiūrėjimas pavirsta eilėraščiu, o kartais – egzistenciniais būties apmąstymais...

Popietinėje sesijoje konferencijos dalyviai išklausė tris pranešimus. Viena iš Nacionalinės bib­lio­tekos 37

Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos atstovė Laima Parnarauskienė.

Pasibaigus konferencijos programai, kai kurie dalyviai dar liko pasidžiaugti kurorto ramybe, kiti skubėjo, kol nesutemo, užlipti į Birštono apžvalgos bokštą. „Konferencija Birštone primena piligriminę kelionę. Kelionę, kuri vyksta kartą per porą metų.

Kelionę, kurioje keliauji su bičiuliais ar susidraugauji su tais, su kuriais iki šiol nebuvai pažįstamas. Čia pažįstami žodžiai įgauna naujų reikšmių“, – apibendrino V. Dusevičius.

Dr. Daiva Janavičienė Darbas nedidelėmis grupėmis viename iš penkių praktinių biblioterapijos užsiėmimų. Birštono viešosios bibliotekos nuotraukos

Skaitytojų klubo vadovių Rasa Derenčienė pasidalino dvejų metų patirtimi organizuojant klubo veiklą ir įtraukiant į ją biblioterapijos elementų.

Jonavos rajono viešosios bib­lio­tekos kultūrinių veiklų organizatorė Kristina Jaskūnienė pristatė išskirtinį bib­lio­tekoje 2020 m. vykdytą kūrybinio rašymo projektą. Projektas įgyvendintas karantino metu, virtualiojoje erdvėje. Susitikimai su psichologepsichoterapeute Inga Juodkūne, kurių metu buvo pateikiamos ir aptariamos kūrybinės užduotys, vyko nuotoliniu būdu, išlaikant asmenų anonimiškumą. Į projektą galėjo įsitraukti daug platesnė auditorija, nei tai būtų įmanoma, jei veikla būtų buvusi vykdoma pačioje bib­lio­tekoje. Psichologė D. Grakauskaitė-Šličienė džiaugėsi: „Grįžtu su idėja, kurią tikrai įgyvendinsiu globos centre, tai – nuotolinio rašymo dirbtuvės. Genialiai paprasta idėja, praplečianti paslaugų prieinamumą.“ Pranešimą apie multisensorinės erdvės įkūrimą Šiaulių rajono viešosios bib­lio­tekos Kužių padalinyje išklausėme virtualiai – pranešėjos iš anksto atsiuntė vaizdo filmuką apie šios bib­lio­tekos veiklas.

Konferencijoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos atstovė dr. Daiva Janavičienė pristatė savo knygą „Biblioterapija: teorija ir praktika“, pagrindinį dėmesį skirdama šio metodo ištakoms ir įkvėpėjams.

Visi konferencijos dalyviai virtualiai galėjo užsiregistruoti į vieną iš penkių praktinių biblioterapijos užsiėmimų. Tai išskirstė srautus, sudarė sąlygas padirbėti nedidelėmis grupėmis (tai būdinga sąveikos biblioterapijai). „Į konferencijos programą įterpti grupiniai praktiniai užsiėmimai suteikė galimybę pabendrauti su psichologe Brigita Gelumbauskiene. Mūsų grupės tema buvo „Susitikimas su savimi ir kitu per biblioterapiją“.

Nepajutome, kaip, aptarinėdami psichologės atsineštas knygas, išsipasakojome, ėmėme analizuoti savo ir kitų žmonių poelgius, jų priežastis. Laikas praėjo labai greitai, o norėjosi dar bendrauti“, – mintimis dalijosi 38

MOBILIOJI BIBLIOTERAPIJA

Konferencijos dalyvius sudomino Birštono bib­lio­tekos direktorės Alinos Jaskūnienės pristatyta bib­lio­tekos kartu su partneriais sukurta biblioterapijos programėlė „Meditacinė biblioterapija“. Joje, pasitelkiant informacines technologijas, įveiklintas ne tik žodis, bet ir apmąstyti girdimus tekstus padedanti meditacinė muzika (aut. Aras Žvirblis). „Esminis įspūdis iš konferencijos yra Alinos Jaskūnienės energija, kantrus darbas, kad programėlė atsirastų“, – teigė Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė dr. Jūratė Sučylaitė. D. Grakauskaitę-Šličienę sužavėjo programėlės idėja: „Nekantrauju, kada galėsiu išmėginti pati. Žinau, kad ją tikrai rekomenduosiu savo klientams.“  Programėlė „Meditacinė biblioterapija“ skirta padėti jaučiantiems psichologinį diskomfortą, išgyvenantiems vidinį skausmą, nerimą, nusivylimą savimi, pritrūkus tvirtybės, gedint artimųjų ar kenčiant dėl negebėjimo atleisti.  Programėlėje įdiegtos 6 temos: kai nerimas ir baimė užtveria kelią; kai nusiviliu savimi; kai gedime artimųjų; kai jaučiame vidinį skausmą ir neviltį; kai reikia tvirtumo kasdienybėje; kai nesiseka atleisti.  Programėlėje – specialistų atrinkti, socialinių mokslų daktarių D. Janavičienės ir J. Sučylaitės pakomentuoti, aktorių Rimanto Bagdzevičiaus, Andriaus Bialobžeskio, Jūratės Vilūnaitės, Justės Zinkevičiūtės įskaityti tekstai, kuriuos lydi ramios, specialiai kiekvienai temai kompozitoriaus A. Žvirblio sukurtos melodijos.  Programėlę, įgyvendindama projektą „Kūrybiška, išmani ir mobili biblioterapija“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos, Kultūros ministerijos, Birštono savivaldybės, Birštono viešoji bib­lio­teka sukūrė kartu su partneriais: Lietuvos bilioterapijos asociacija, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo bib­lio­teka, Lietuvos medicinos bib­lio­teka, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutu, leidyklomis „Katalikų pasaulio leidiniai“, „Tyto alba“ ir „Vaga“.

Mobiliąją programėlę „Meditacinė biblioterapija“ galima parsisiųsti iš „Google Play“ ar „Apple Store“ parduotuvių arba atsidaryti kompiuterio naršyklėje surinkus adresą app.birstonasvb.lt. Detalesnė informacija, kaip naudotis programėle, – Birštono bib­lio­tekos interneto svetainėje (www.birstonasvb.lt).

KRONIKA

JONO BRIGIO KELIAS: NUO BIBLIOTEKININKO IKI RASEINIŲ GARBĖS PILIEČIO Rajono bibliotekininkai, o kartu ir visi raseiniškiai džiugiai sutiko žinią, kad bibliotekininko, krašto istorijos, kultūros paveldo, pilietiškumo ir tautiškumo puoselėtojo Jono Brigio ilgalaikis, kantrus, nuoširdus ir nesavanaudiškas darbas buvo pastebėtas ir įvertintas.

Iškilmingoje miesto šventės „Rudens bendrystės sodas“ ceremonijoje rugsėjo 19 d. kolegai už nuopelnus tyrinėjant Raseinių krašto istoriją ir ilgametį kraštotyros darbą suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas ir regalijos. „Puikus žmogus, nuoširdus pašnekovas, gyvoji enciklopedija“, – taip apie mūsų kolegą J. Brigį atsiliepia visi, kam teko skaityti jo knygas, klausytis pranešimų, prašyti pagalbos, patarimų ar tiesiogiai su juo bendrauti.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­lio­tekoje J. Brigys dirba nuo 1985 m. rugpjūčio 1 dienos. Šiuo metu yra Skaitytojų aptarnavimo ir kraštotyros skyriaus vyriausiasis bib­ lio­tekininkas, tačiau daugeliui jis žinomas kaip kraštotyrininkas, puikus savo krašto istorinės praeities žinovas, archyvinės medžiagos tyrinėtojas, atskleidęs ne vieną bib­lio­tekai svarbų istorinį faktą. Domėtis gimtojo krašto praeitimi J. Brigį paakino bendravimas su žinomu kraštotyrininku ir bibliofilu Kaziu Grikšu (1923–2004). Pirmoji J. Brigio publikacija kraštotyros tema – „Vyskupas Merkelis Geišas“ – pasirodė Simono Stanevičiaus bendrijos metraštyje „Aitvarai“ 1994 m., o pirmoji publikacija rajono laikraštyje „Naujas rytas“ – 1995 metais.

Ilgainiui tapo tradicija rajono laikraščiuose periodiškai vis išvysti J. Brigio straipsnius.

Kraštotyrininko domėjimasis Raseinių krašto istorija reiškėsi ir kitomis veiklos formomis: nuo 1995 m. įvairiose konferencijose, seminaruose jis perskaitė daugiau kaip 50 pranešimų pačiomis įvairiausiomis krašto istoriją gvildenančiomis temomis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė bib­lio­tekų „specfondai“ ir kiekvienas panorėjęs galėjo susipažinti tiek su tarpukario Lietuvoje, tiek emigracijoje išleistomis knygomis ir periodiniais leidiniais. Užpildant šią viešųjų bib­lio­tekų fondų komplektavimo spragą, ypač svarbus įvykis buvo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro dubletinių leidinių saugyklos atvėrimas.

Bib­lio­tekininkai buvo kviečiami atsirinkti ir papildyti savo darboviečių fondus senomis knygomis ir periodiniais leidiniais.

J. Brigio iniciatyva, po jo kruopštaus darbo lankantis minėtose saugyklose Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bib­lio­ tekoje buvo suformuotas senų ir retų spaudinių fondas.

Intensyvus kraštotyros medžiagos rinkimas ir sisteminimas, periodiškas lankymasis didžiuosiuose Lietuvos Respublikos archyvuose ir savo laisvalaikio aukojimas atnešė J. Brigiui gausių vaisių. Nuo 2003 m. viena po kitos išėjo jo knygos, skirtos Raseinių krašto knygnešiams, savivaldos, rajono viešosios bib­lio­tekos istorijai, 1863 m. sukilimui Raseinių apskrityje, taip pat daugeliu kitų istorinių temų – iki 2018 m. jis išleido beveik

Šių metų rugsėjį per miesto šventės „Rudens bendrystės sodas“ iškilmingą ceremoniją Jonui Brigiui suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas. Vytaliaus Judicko nuotr.

dešimtį leidinių. Prisidėjo bib­lio­tekininkas ir prie daugiau kaip 16 įvairių monografijų, žinynų pasirodymo, buvo jų sudarytojas, bendraautoris ir talkininkas. Raseinių viešosios bib­lio­tekos internetinėje kraštotyros svetainėje www.raseiniai.rvb.lt/jonobrigio-bibliografija galima susipažinti su bibliografine J. Brigio leidinių ir straipsnių kraštotyros tema rodykle „Raseinių krašto istorijos pėdsakais. Jonas Brigys: bibliografija“.

Kolegos Jono parengti kraštotyros darbai, paremti archyvine medžiaga, dažnai publikuojami įvairiuose šalies laikraščiuose, taip pat Nacionalinės bib­lio­tekos žurnale „Tarp knygų“. Nuo 2018 m. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji bib­lio­teka pradėjo leisti krašto kultūros ir istorijos žurnalą „Rasupis“, išleisti du žurnalo numeriai, pakeliui ir trečiasis. J. Brigys yra šio žurnalo redakcinės kolegijos narys. Nuo 2000 m. – ir Simono Stanevičiaus bendrijos narys. Yra pelnęs įvairių apdovanojimų: 2000 m. J. Brigiui suteiktas Garbės kraštotyrininko vardas; suteiktas 2002 m. geriausio Lietuvos bib­lio­tekininko vardas; 2009 ir 2011 m. apdovanotas Kultūros ministerijos padėkos raštais.

O štai šių metų rudenį Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimu J. Brigiui suteiktas Raseinių garbės piliečio vardas.

Esame įsitikinę, kad J. Brigys savo asmenybe, profesine, kultūrine, visuomenine ir kasdiene veikla svariai prisideda prie visuomenės švietimo, tautiškumo bei dvasinių vertybių ugdymo, Raseinių krašto istorinės tapatybės atskleidimo.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos informacija 39

KRONIKA

REKONSTRUOTOS BIBLIOTEKOS VEIKLAS PRISTABDĖ KARANTINAS Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka – viena seniausių savivaldybių viešųjų bibliotekų Lietuvoje, savo veiklą skaičiuojanti nuo 1925-ųjų. Ji įsikūrusi Laisvės alėjoje šalia fontano, kultūros paveldo pastate. Jame tarpukariu veikė brolių Juozo ir Jono Vailokaičių valdomas Ūkio bankas. Pastato fasado rekonstrukcija buvo atlikta dar 2010 m., o po metus trukusių vidaus remonto darbų biblioteka, dar iki paskelbiant Vyriausybei antrą karantiną šalyje, spalį pakvietė skaitytojus į atnaujintas erdves.

Po remonto Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje įkurta Vaikų erdvė.

Atnaujinta bibliotekos skaitykla ir atviras fondas. Viešosios bibliotekos nuotraukos

Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Kauno miesto savivaldybės lėšomis finansuoto remonto metu (projekto išlaidų suma – apie 700 tūkst. eurų) atnaujintos bib­lio­tekos erdvės, restauruoti langai, durys. Naujam gyvenimui atgijo ir vitražas laiptinėje.

Nuo šiol patalpos pritaikytos judėjimo negalią turintiems žmonėms, įrengtas keltuvas. Tarp skaityklos ir kompiuterių klasės įrengta mobilioji pertvara, skaityklos erdvę galima praplėsti ar esant reikalui vėl atskirti. Patys remonto darbai truko nuo 2019 m.

40

spalio iki 2020 m. liepos vidurio, vėliau patalpos buvo ruošiamos skaitytojams – montuojami baldai, tvarkomas fondas ir t. t.

Pagal vykdomą bib­lio­tekos rekonstrukcijos projektą dar planuojama įrengti ir lankytojams pristatyti inovatyvias erdves: ekspoziciją „Bib­lio­tekos lobynai“ ir „Dizaino inovacijų laboratoriją“. „Tačiau, jausdami skaitytojų nekantravimą, bib­lio­tekos duris jos pasiilgusiems kauniečiams pasistengėme atverti kaip įmanoma anksčiau, kai tik galėjome pradėti teikti pagrindines paslaugas“, – teigė kultūrinės veiklos vadybininkė Monika Straupytė.

Taigi atidarymo dieną – spalio 20-ąją – bib­lio­tekos lankytojai buvo kviečiami ne tik skaityti knygas bei spaudą, bet ir daugiau sužinoti apie bib­lio­teką: galėjo pamatyti gerai išsilaikiusius paveldėtus Ūkio banko seifus, seniausias bib­lio­tekos knygas, išgirsti įdomių jos istorijos faktų.

Tądien lankytojų laukė malonios ir netikėtos staigmenos: saldus lobis viename seife ir mitinio Kauno žvėries knarkimas kitame (mitinis Kauno žvėris – tai viena iš programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalių, o mitinio žvėries knarkimas – minėtos programos rengėjų sukurta garso instaliacija, kuri atidarymo dieną buvo įrengta didesniajame seife). Smagia pramoga ne tik vaikams tapo Kauno žvėries kaukės matavimasis. Knygose buvo galima rasti paslėptų „Caffeine“ dovanėlių, skaitytojai buvo kviečiami pasigaminti ekslibrisą, pasidaryti momentinę fotografiją. Vinco Kudirkos viešoji bib­lio­teka yra draugiška gyvūnams, tad kartu su šeimininkais užsukusius augintinius skanėstais vaišino bendrovė „Mars Lietuva“.

Per atidarymo dieną bib­lio­teka sulaukė apie 150 nekantraujančių naudotis jos paslaugomis vartotojų. Dalis jų atėjo pirmą kartą ir tapo skaitytojais, atidarymo proga galėjo nemokamai užsiregistruoti. M. Straupytės teigimu, būtent tokį susitikimo su sugrįžusiais lankytojais formatą padiktavo ir epidemiologinė situacija – siekta, kad žmonės nesibūriuotų ir nesueitų visi vienu metu, o galėtų užsukti bet kuriuo jiems patogu laiku. Tiesa, nuo lapkričio 7 d.

Vyriausybei vėl įvedus karantiną, leidiniai išduodami tik iš anksto juos užsakius, skaitytojai patys rinktis knygas atvirame fonde negali.

Laikantis saugumo reikalavimų, apribotos ir kitos įprastos bib­lio­ tekos paslaugos.

„Tarp knygų“ informacija

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ GARGŽDAI

Knygos sutiktuvės. Spalio 22 d. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bib­lio­tekoje pristatyta neseniai išleista Aldonos Martinkienės poezijos knyga „Truobalė ont laukū“, skirta Žemaitijos metams. Kiek anksčiau ji buvo pristatyta Klaipėdos knygų mugėje. Tai pirmoji A. Martinkienės knygelė, joje eilėraščiai parašyti ir žemaičių dūnininkų tarme, ir literatūrine kalba – gražiai sudėliotas gyvenimas, pilnas nuoširdumo ir paprastumo.

Aldona – buvusi bib­lio­tekininkė, mokytoja, hidrogeologė iš Šiuraičių kaimo – kurti pradėjo dar mokykloje, vėliau įsitraukė į „Tarybinės Klaipėdos“ literatų būrelį, šiuo metu dalyvauja Klaipėdos rajono literatų klubo „Potekstė“ veikloje.

Ji inicijavo skyrelį žemaičiams Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“, o pirmas išspausdintas eilėraštis rubrikoje „Būkem žemaitēs“– tai jos pačios sukurtos eilės „Tieviškės paveikslā“. Poetė aktyviai dalyvauja žemaičių kūrėjų konkursuose Skuode, Plungėje, užima prizines vietas.

Restauruotas seniausias bibliotekos leidinys.

Viešosios bibliotekos nuotr.

Profesionaliai Aldonos Nikienės restauruoti leidiniai jau grįžo į Jono Avyžiaus viešosios bib­ lio­tekos fondus ir yra prieinami visuomenei, bus naudojami edukacijoms. A. Mickevičiaus istorinė poema „Konrad Wallenrod“ suskaitmeninta ir pasiekiama bib­lio­tekos tinklapyje ir portale www.epaveldas.lt, o J. Skablauskaitės giminės relikvinė knyga bus eksponuojama nuolat veikiančioje vardinėje Jolitos Skablauskaitės lentynoje-ekspozicijoje. Šis projektas leido išsaugoti unikalius ir vertingus leidinius ateities kartoms.

Eglė Šukienė

KAUNAS

Knygos autorė A. Martinkienė. Viešosios bibliotekos nuotr.

Renginio vedėja, Klaipėdos rajono žemaičių draugijos pirmininkė Diana Ciparienė pristatė autorę, pasakojo, kaip sekėsi redaguoti knygą, kalbėjo apie žemaičių patarmes ir, žinoma, skaitė poeziją. Tautiniais drabužiais pasipuošusi A. Martinkienė taip pat skaitė savo tekstus, kuriuose daug gamtos, kaimo aplinkos, meilės Žemaitijai.

Knygoje yra atskiras skyrelis, skirtas partizanams.

Poetė apgailestavo, kad jos kaime vaikai jau nebemoka žemaičių kalbos, ir visiems linkėjo: „Būkem turtingi – muokiekem žemaitiškā!“

Giedrė Ilginienė

JONIŠKIS

Restauruoti unikalūs leidiniai. Rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešoji bib­lio­teka parengė bib­lio­tekoje saugomų unikalių leidinių restauravimo projektą, kurį pateikė Lietuvos kultūros tarybai, Kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamai programai „Atminties institucijos: kultūros vertybių restauravimas ir tyrimai“. Bib­lio­teka džiaugiasi, kad šis projektas sulaukė finansinės paramos – seniausiam bib­lio­tekos leidiniui, kurį dovanojo rašytojas Jonas Avyžius, Adomo Mickevičiaus „Konradui Valenrodui“ (Adam Mickiewicz „Konrad Wallenrod“,1864) restauruoti buvo gautas 500 eurų finansavimas, o rašytojos Jolitos Skablauskaitės šeimos relikvijai, knygai „Ant amžinybės slenksčio: pagrindinės gyvenimo mintys ir dvasios pratimai už mirštančius“ (1934) restauruoti – 400 eurų.

Šventėme 65-ąjį gimtadienį. Spalio pradžioje rajono savivaldybės viešojoje bib­lio­tekoje surengta šventė, į kurią susirinko bib­lio­tekos ir jos padalinių darbuotojai, valdžios atstovai ir svečiai, – buvo paminėtas knygos namų 65-metis. Dalyvavo rajono meras Valerijus Makūnas, LR Seimo narė Raminta Popovienė, Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė. Už ilgametį darbą ir svarų indėlį puoselėjant bib­lio­tekų pažangą ir kultūrą meras įteikė plaketę viešosios bib­lio­tekos direktorei Irenai Viktorijai Stančiauskienei, buvo apdovanota ir bib­lio­tekos direktorės pavaduotoja Vilgemina Puskunigienė, kiti skyrių ir padalinių darbuotojai, padėkota už tai, kad Garliava turi tokį traukos centrą, kur šilumos ir šviesos randa tiek jaunimas, tiek senjorai. 30 metų bib­lio­tekai vadovaujanti direktorė I. V. Stančiauskienė pristatė šios institucijos, kurios ištakos siekia 1951 m., istoriją, priminė jai vadovavusius ir čia dirbusius žmones, pristatė pagrindinius faktus, lėmusius bib­lio­tekos pokyčius. Savo pasakojimą papildė skaidrėmis. Šiandien rajono viešoji bib­lio­teka, turinti 30 padalinių miesteliuose ir kaimuose, sėkmingai dalyvauja įvairiuose konkursuose, įgyvendina drąsius technologinius sprendimus ir visuomenei aktualius projektus. Ne kartą buvo ir apdovanota:

2017 m. pelnė Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­ lio­tekų asociacijos įvertinimą „Bib­lio­teka – vaikų ir jaunimo draugas“. Už aktyvų skaitmeninio raštingumo mokymų gyventojams organizavimą viešoji bib­lio­teka paskelbta Skaitmeninio raštingumo 2019 m. lydere tarp Lietuvos didžiųjų miestų ir rajonų. Projekto „Prisijungusi Lietuva“ geriausia skaitmeninio raštingumo lektore išrinkta Pagynės bib­lio­tekos vyr. bib­lio­tekininkė Gabija Ščiukauskaitė. Antrus metus bib­lio­teka yra projekto „Vasara su knyga“ skaitymų akcijos lyderė Kauno apskrityje. Šventinį renginį pratęsė muzikinė ir literatūrinė programa „Reveransas Lietuvos Renesansui“, kurią atliko solistai Raimundas Janutėnas ir Nerijus Masevičius, aktorė Virginija Kochanskytė. Šventę vedė aktorius Edvinas Vadoklis.

Regina Jasukaitienė

KUPIŠKIS

Dar viena virtuali paslauga. Kaupti susi­s­ temintą informaciją apie žymius Kupiškio krašto žmones yra svarbi viešosios bib­lio­tekos darbo sritis. Trumpos kupiškėnų biografijos pateikiamos bib­lio­tekos interneto svetainėje, Kraštotyros ir edukacijos skyriuje kaupiami jų gyvenimą ir veiklą atspindintys dokumentai. Bib­lio­tekos projektui „Smėlėtais ramybės takeliais: interaktyvi kelionė“ gavus dalinį Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir parėmus Kupiškio rajono savivaldybei, sukurta dar viena inovatyvi bib­lio­tekos paslauga – suregistruotos žymių krašto žmonių palaidojimo vietos, sukurtas virtualus žemėlapis.

Seminaro dalyviai su etnologe G. Kadžyte. Reginos Vilčinskienės nuotr.

Renkant informaciją buvo pasitelkti bib­lio­ tekos ir jos padalinių darbuotojai, kraštotyrininkai, savanoriai, seniūnijų darbuotojai, skautai. Lankytasi kapinėse, sutvarkytos apleistos ar menkai prižiūrimos kapavietės, jos nufotografuotos. Parengtos trumpos šių žmonių biografijos. Visą susistemintą medžiagą UAB „Ieškok komunikacijos“ komanda sukėlė į virtualų žemėlapį „Ramybės takais: interaktyvi kelionė“, kuris prieinamas viešosios bib­lio­tekos interneto svetainės „Kraštotyros“ skiltyje. Žemėlapyje – 24 kapinės ir 4 bažnyčių šventoriai. Iš viso užfiksuotos ir pateiktos 76 žmonių palaidojimo vietos. Tai savo darbu, kūryba ar visuomenine veikla kraštą garsinę anapilin iškeliavę įvairių profesijų žmonės: rašytojai, knygnešiai, kunigai, mokytojai, gydytojai, fotografai, Bibliotekos darbuotojai ir šventės svečiai. Viešosios bibliotekos nuotr.

41

tautodailininkai, muzikantai, kaimo šviesuoliai, visuomenės veikėjai ir daugelis kitų.

Prie Kupiškio miesto senųjų civilinių, Šimonių miestelio, Palėvenės miestelio ir Stračnių kaimo kapinių, kuriose ilsisi daugiausia žymių žmonių, pastatytos informacinės lentelės, yra QR kodai su šifruota informacija apie čia palaidotas iškilias asmenybes.

Sukurta nauja viešosios bib­lio­tekos inovatyvi paslauga pristatyta baigiamajame projekto renginyje. Spalio 13 d. vykusiame seminare „Ramybės takais: mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje“ etnologė Gražina Kadžytė apžvelgė mirties ir gyvenimo sampratą, besikeičiančias gedulo, laidojimo tradicijas, mirusiųjų pagerbimo papročių tvarumą, raiškų įvairovę.

Lapkričio mėnesį Vėlinių proga buvo galima prisiminti žymius krašto žmones ir virtualiai aplankyti jų amžinojo poilsio vietas, pakeliauti ramybės takeliais.

Jolanta Vosylienė

NERINGA

Edukacinės veiklos. Rugsėjo 24 d. sulaukėme viešnių iš Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bib­lio­tekos, vykdančios projektą „E-dukacijų bib­lio­teka“, iš dalies finansuojamą Neringos savivaldybės. Neringos gimnazijoje buvo pristatytas literatūrinis stalo žaidimas „Knygosūkis“, jį vedė bib­lio­tekininkė Jurgita Maciūtė. Buvo siekiama skatinti mokinius domėtis naujomis knygomis ir daugiau skaityti. 8 klasės, I bei II gimnazijos klasių mokiniai, susiskirstę į 5 komandas, aktyviai įsitraukė į žaidimą, jiems puikiai sekėsi, liejosi teigiamos emocijos.

Po pertraukėlės mokiniai dalyvavo edukacijoje „Popieriaus gamybos dirbtuvės“ (A. Jonkutė, V. Butkevičienė), kurioje bib­lio­tekininkės supa-

PANEVĖŽYS

3D spausdintuvo pristatyme. Viešosios bibliotekos nuotr.

žindino su popieriaus gaminimo technologija ir darbo eiga. Vaikai tai išbandė praktiškai. „Popieriaus gamybos dirbtuvės“, bendradarbiaujant su Neringos socialinių paslaugų centru, surengtos ir Nidos bendruomenės namuose, kur aktyviai dalyvavo senjorai, Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai. Dar vyko interaktyvūs žaidimai „Jūrų keliais“ (V. Pocienė), „Pažintis su Baltija“ (D. Bugenienė), surengta viktorina-kryžiažodis „Kelionė po jūras ir vandenynus“ (D. Bugenienė).

Spalio 12 d. Neringos gimnazijoje buvo tęsiamos projekto „E-dukacijų bib­lio­teka“ veiklos. Šįkart rašytoja Gina Viliūnė 1–4 klasių mokiniams pristatė knygą „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“, o knygos iliustruotoja Urtė Kraniauskaitė vedė savo kurtą edukaciją, pasiūlė vaikams spalvinimo ir taškų sujungimo užduotėlių ruonių tema. 5 ir 6 klasių mokinius bib­lio­tekos darbuotojos supažindino su 3D spausdintuvu, pasakojo, ką galima juo atspausdinti, kaip kuriami modeliai. 3D spausdintuvu buvo atspausdintas raktų pakabukas iš plastiko. Vėliau viešnios dar aplankė ir Nidos vaikų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ auklėtinius. Džiaugiamės gražia kolegų iš Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bib­lio­tekos iniciatyva, galimybe bendradarbiauti, pasidalyti patirtimi ir veiklomis.

Angelė Pocevičienė, Dalia Greičiutė

GALERIJA. Akcija „Moliūgų terasa“

Pasakų terapija. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bib­lio­tekos padalinys – „Židinio“ bib­lio­teka pristato pasakų terapijos programą su pelėda Drūlija. Terapinė pasaka nuo paprastos skiriasi tuo, kad joje yra išryškinama konkreti realaus gyvenimo problema ir pateikiami jos sprendimo būdai. Tai smagios istorijos su laiminga pabaiga, kuriose tarp eilučių slypi mažiesiems klausytojams skirtos žinutės, prasmingos pamokos ir mintys, padedančios ką nors sužinoti ar pasimokyti, galinčios tapti vertinga ugdymo priemone. Terapinės pasakos gali padėti vaikui geriau suprasti jį supančią aplinką, leidžia drąsiau reikšti savo mintis ir jausmus, padeda susidoroti su neigiamomis emocijomis. Jos yra gerokai patrauklesnės ir aiškesnės negu tiesiai sakomi prašymai, siūlymai ar nurodymai. Vaikas saugioje erdvėje gali iš šalies pažvelgti į sudėtingą gyvenimo situaciją ir lengviau ieškoti jos sprendimo būdų. Terapinis vaidmuo tenka ir skaityto teksto aptarimui.

Pasaką seka pelėda Drūlija. Viešosios bibliotekos nuotr.

Tokių pasakų siužetas yra pritaikytas tikslingai spręsti konkrečią problemą (pavyzdžiui, pasakos droviam, atsikalbinėjančiam ar netvarkingam vaikui ir kt.). Akcentuojama, kokios yra pagrindinio personažo elgesio pasekmės, išryškinama, kokie jo charakterio bruožai padeda spręsti problemą, o kokie trukdo. „Židinio“ bib­lio­tekoje vykstančiuose terapiniuose skaitymuose pasirenkamos pasakos iš knygos „Pelėda Drūlija ir diena Ne“. Kad būtų žaismingiau, istorijas seka pirštininė lėlė pelėda Drūlija. Į veiksmą aktyviai įtraukiami ir patys renginio dalyviai.

Pasakų terapijos užsiėmimai, kuriuos veda darbuotojos, baigusios biblioterapijos kursus, labiausiai tinka darželinukams ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, tačiau programą taip pat gali užsisakyti ir užsiregistravę vyresni vaikai (6–7 klasių moksleiviai).

Indrė Rapkevičienė

Viešosios bibliotekos nuotr.

Jonava. Jau ketvirtą kartą rajono savivaldybės viešosios bibliotekos organizuota akcija-konkursas „Moliūgų terasa“, suburianti rajono ir miesto bendruomenes, šiemet sulaukė net 69 dalyvių. Paskutiniąją spalio savaitę bibliotekos Knygų terasa pasipuošė sukurtais originaliais darbais – sužibusiais išskaptuotais ir įvairiomis technikomis papuoštais moliūgais, net instaliacijomis. Sutemus Knygų terasoje spindėjusi moliūgų-žibintų šviesa viliojo užsukti. (Jonavos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija)

42

Edukaciniai projekto renginiai. Panevėžio rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka jau penktus metus organizuoja „Maminukų akademijos“ edukacinius renginius. Jie skirti patiems mažiausiems (0–3 m.) ir skatina pamilti knygą nuo pat gimimo, moko tėvelius, kaip parinkti vaikų amžių atitinkančią literatūrą. Renginiuose kalbame apie ankstyvo skaitymo įtaką vaiko raidai, žodyno, emocinės, socialinės brandos vystymuisi. Šiemet įgyvendindami tęstinį projektą „Bib­lio­tekos pasaka be sienų: „Maminukų akademijos“ edukacijos“ nusprendėme pasitelkti pasakas. Kūrybiškumas technologijų

Projekto veiklos festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“. Vidos Ambraškaitės nuotr.

amžiuje – viena svarbiausių žmogaus savybių, o pasakos – vienas seniausių kūrybiškumo ugdymo būdų, iki šių dienų nepraradęs aktualumo.

Norėdami pabrėžti regiono kultūrinę savastį, pavasarį projektą pradėjome virtualiais vaizdo pasakų skaitymais su aktore Justina ŽiogaiteButkiene. Bib­lio­teką aplankė ir Panevėžio lėlių teatras su pojūčių spektakliu patiems mažiausiems „Tarkšt barkšt“.

Projektas suteikė galimybę rajono Piniavos bib­lio­tekos vaikams susitikti su rašytoja, pasakų kūrėja Neringa Tik, pristačiusią savo knygas ir Panevėžio miestui dedikuotą pasaką „Saldi miesto pasaka“. Smilgių gimnazijos mokiniai įdomiai leido laiką su knygų iliustruotoja, rašytoja Aušra Kiudulaite, kuri interaktyviai skaitė savo naujausią knygą „Maksas ir 92 musės“, kartu su vaikais kūrė darbelius.

Tęstinio projekto veiklos organizuotos ir arčiau mūsų skaitytojų lankomų objektų – dar rugpjūtį dalyvavome respublikiniame šeimos ir knygų festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ Anykščiuose.

Projektas įtraukia įvairaus amžiaus vaikų grupes, nes per keletą metų mūsų skaitytojai paaugo, pradėjo patys skaityti, dalytis perskaitytų knygų įspūdžiais, žiūrėti spektaklius ir patys vaidinti.

Skaitymas, pasakų sekimas ar jų kūrimas su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiką bib­lio­tekos erdvėse.

Praktika ir tyrimai rodo, kad, šitaip pabendravus su vaiku nors 15 minučių per dieną, vaikas lavinasi ir socialiai, ir emociškai.

istorijos laikotarpiai, pradedant 1937 m. ir baigiant 2020-aisiais. Kiekviename jų glaustai apibūdinami pagrindiniai pokyčiai, pateikiamos nuotraukos.

Knygoje stengtasi atspindėti ir viešosios bib­lio­ tekos, ir jos filialų veiklą.

Viešosios bib­lio­tekos projektą „Fotoalbumo „Radviliškio bib­lio­teka nuotraukose leidyba“ parengė Kraštotyros-leidybos skyrius, projektui lėšų skyrė Radviliškio rajono savivaldybė.

Kitas ką tik pasirodęs šios bib­lio­tekos leidinys – „Mažosios architektūros objektai Šiaulėnų ir Šaukoto krašte (kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai)“.

Leidinį sudarė, objektų nuotraukas ir aprašymus pateikė viešosios bib­lio­tekos Šaukoto, Šiaulėnų ir Žeimių filialų darbuotojai. Jų parengtas projektas „Mažoji architektūra Šiaulėnų ir Šaukoto parapijose“ skirtas Tautodailės ir UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metams paminėti.

KNYGŲ, PARODŲ PRISTATYMAI Akmenė. Viešojoje bibliotekoje parengta spaudinių paroda „Žurnalistas, kraštotyrininkas, publicistas, Akmenės rajono garbės pilietis Leopoldas Rozga“, skirta bibliotekos bičiulio L. Rozgos jubiliejinei sukakčiai paminėti. L Rozga ilgus metus vadovavo Kraštotyros draugijos Akmenės skyriui, jo iniciatyva ir pastangomis Papilėje atidarytas Simono Daukanto memorialinis muziejus. Yra parengęs rajono teritorijoje buvusių ir jau išnykusių kaimų istorijas, daugelio knygų autorius ir sudarytojas. Už produktyvią žurnalistinę ir kraštotyrinę veiklą yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Direktorė Z. Sinkevičienė ir L. Rozga. Dalios Markulienės nuotr.

Viešosios bibliotekos nuotr.

RADVILIŠKIS

Knygoje spausdinamas ir istoriko Gintauto Pabilionio straipsnis „Kryždirbystė Lietuvoje ir Radviliškio krašte“, apibūdinantis šio paveldo reikšmę ir išskirtinumą, ryškiausius jo bruožus.

Atskirai pristatomi sakraliniai objektai, išlikę Šiaulėnų ir Šaukoto parapijose. Pateikiamos nuotraukos ir iš įvairių šaltinių surinkti duomenys apie objektų atsiradimo istoriją, savitumą, šiandienę būklę ir t. t. Buvo siekiama suregistruoti, užfiksuoti, įamžinti ir taip išsaugoti ateičiai šių vietovių mažosios architektūros sakralinius objektus. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Bib­lio­teka išleido dvi knygas. Įgyvendindama projektą viešoji bib­lio­teka išleido knygą „Rad­ viliškio bib­lio­teka nuotraukose“. Šį spalvotą 200 puslapių fotoalbumą (tiražas 200 egz.) išspausdino UAB „Utenos Indra“. Tekstus į anglų kalbą išvertė Rima Tarbūnienė.

Leidinio idėją subrandino per tam tikrą laiką įvykusios bib­lio­tekos permainos. „Kaskart aktualiau atrodė tai įamžinti, koncentruoti, kad ir patys nepamirštume, ir savo svečiui ar bet kuriam kultūros smalsuoliui, bičiuliui galėtume savo raidą, pokyčius priminti, pagaliau ateičiai palikti kaip bib­lio­tekos praeities ir dabarties liudijimą“, – rašoma knygos leidėjų įžanginiame žodyje „Vaizdų kelionė“.

Knygos pradžioje – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyr. metodininkės Dalios Jaskonienės straipsnis, apžvelgiantis ir palankiai įvertinantis Radviliškio bib­lio­tekos veiklą, vietą šalies bib­lio­tekų kontekste. Skaitytojui atskirai pateikiami penki Radviliškio bib­lio­tekos

MOBIS – progimnazijos bib­l io­t ekoje.

Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazija pirmoji rajone atvėrė duris į išmaniąją bib­lio­teką.

Edukacijų centre „Indigo miestas“ nuo rugsėjo 1-osios pradėjo veikti mokyklų bib­lio­tekų informacinė sistema MOBIS. Pagrindinis sistemos privalumas – ji leidžia visiškai automatizuoti bib­lio­tekos darbą: kataloguoti, komplektuoti fondus, aptarnauti skaitytojus, pateikti katalogą internete. Elektroninė sistema MOBIS – tai viešas progimnazijos bib­lio­ tekos katalogas, suteikiantis galimybę mokyklos bendruomenei, atsidarius progimnazijos puslapį ir paspaudus nuorodą (imobis), patekti į mokyklos skaitmeninę bib­lio­teką, pamatyti visų bib­lio­tekoje esančių knygų sąrašą. Galima užsisakyti knygas patogiu progimnazijos bendruomenei laiku, neapsilankant bib­lio­tekoje. Kadangi šiuo metu vyksta nuotolinis mokymasis, mokiniai turi galimybę pasitikrinti, ar mokyklos bib­lio­tekoje yra norima

Lida Žukauskaitė

TRUMPAI

Radviliškio viešosios bib­lio­tekos informacija

Gargždai. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje spalio 8 d. įvyko seniai lauktas Magdalenos Zeniauskaitės-Razbadauskienės kūrybos rinktinės „Nebaigti jausmai“ pristatymas. Autorė – Klaipėdos r. Ketvergių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja, Klaipėdos r. literatų klubo „Potekstė“ narė. Vakaro nuotaiką kūrė autorės kolegos ir ugdytiniai: Rasa Urmonienė skaitė eilėraščius, Eglė Avilovienė virpino smuiką, mokinė Monika Narkutė – respublikinės etnokultūros olimpiados II vietos laimėtoja – skaitė žemaitišką tekstą.

Zarasai. Rajono viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje parengta paroda „Pirmoji raidelė“, sudaryta iš puošnių iš eilės išsirikiavusių didžiųjų raidžių. Visos sukurtos įdedant daug išmonės ir kruopštaus darbo, naudojant įvairiausias medžiagas – medieną, kartoną, popierių, siūlus, papuoštos gėlėmis, sąvaržėlėmis ir adatėlėmis, sagomis, siūlų kutais. Jų autoriai – „Lakštingalos“ mokyklos ugdytiniai, o darbelių temos sumanytoja – pedagogė Ramunė Dainienė. Rankomis mojančios, besišypsančios ir netgi šviečiančios raidės kvietė sustoti ir jomis pasidžiaugti.

Pirmoji raidelė. Zinos Černovienės nuotr.

Informaciją pateikė Zita Sinkevičienė, Giedrė Ilginienė, Zina Černovienė

43

VILKAVIŠKIS

knyga, ją užsakyti ar prasitęsti jos skaitymo laiką.

Skaitytojui pageidaujant, bib­lio­tekininkės gali atsakyti į norimus klausimus: ar reikalinga knyga yra bib­lio­tekoje, kiek jos egzempliorių yra iš viso, ar ji šiuo metu laisva ir ar galima ją pasiskolinti į namus. Pradėjusi veikti elektroninė sistema MOBIS jau gerokai praplėtė bib­lio­tekos skaitytojų ratą. Šiuo metu mokyklos MOBIS el. kataloge galima rasti per 5800 knygų, tai lietuvių bei užsienio autorių kūriniai, mokomoji literatūra, naujausia šiuolaikinė suaugusiųjų bei jaunimo literatūra.

Dar viena mokyklos įgyvendinama naujovė – elektroniniai mokinių pažymėjimai, kurie bus funkcionalūs mokykloje ir už jos ribų. Jie sujungs progimnazijos bib­lio­teką, el. apyrankę ir transporto pavėžėjimo pažymėjimus.

Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos informacija

Apie augalus ir jų savybes. Minėdama vaistininkės, žolininkės, etnografės habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės metus, Vilkaviškio viešoji bib­lio­teka į renginį pasikvietė viešnią iš tolimo Žemaitijos krašto Giedrę Bružienę, kuri šmaikščiai papasakojo apie pievose augančių žolynų paslaptis.

Pasak viešnios, viena geriausių žolelių – tai paprastas varputis, kurio šaknis galima naudoti visus metus. Badmečiu varpučio šaknų maišydavo į duoną, kad skalsesnė būtų, kad visiems kąsnelio užtektų. Pavasarį, pritrūkus miltų duonai kepti, tikdavo ir jauni asiūklio ūgliai. G. Bružienė papasakojo ir apie žoleles, su kuriomis reikėtų elgtis atsargiai. O kad būtų lengviau viską atsiminti, ji atsivežė savo naują knygą „Ir ateis ta diena...“ Leidinyje – ne tik nuotaikingi pasakojimai apie augalus ir jų gydomąją galią, bet ir Lino Bružo nuotraukos, padedančios augalus atpažinti ir jais pasinaudoti. Savo ūkyje žolininkė priskina apie 80 rūšių gyduolių – tikrai yra iš ko pasirinkti, daug ligų jomis galima gydyti. Žolininkės teigimu, „vienintelė liga, nuo kurios vaisto nėra, – tai durnumas“. Šį teiginį

G. Bružienė atskleidžia augalų paslaptis. Roberto Šūmakario nuotr.

viešnia pagrindė tikra istorija apie į medį įlipusį katiną. Po ilgų gelbėjimo darbų jis vėl į kitą medį liuoktelėjo. „Taip ir su durnumu – kaip begelbėtum, neišgelbėsi, jei pats to nenori, nei žmogaus, nei katino“, – šmaikščiai kalbėjo R. Bružienė. Renginio dalyviams ji palinkėjo būti sveikiems, džiaugtis spalvingu rudeniu, o vakarais patarė mėgautis vasaros prisiminimais kvepiančia arbata.

Gitana Pumerytė-Vosylienė

IN MEMORIAM

DANGUOLĖ PLATELYTĖ [1961 06 18–2020 10 14] 2020 m. spalio 14 d. netekome ilgametės Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotojos, kolegės Danguolės Platelytės.

D. Platelytė gimė 1961 m. birželio 18 d. Šiauliuose. 1982 m. pradėjo dirbti bibliotekininke Šiaulių viešojoje (dabar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio) bibliotekoje, kartu dar ėjo ir redaktoriaus pareigas. Čia dirbdama 1981–1987 m. studijavo tuometiniame Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete, kur baigė bibliotekininkystės studijas.

1988 m. pabaigoje Ji iš Šiaulių viešosios bibliotekos buvo perkelta į Birštono miesto biblioteką, čia 4,5 metų taip pat dirbo bibliotekininke.

1993 m. D. Platelytė vėl grįžo į Šiaulių apskrities viešąją biblioteką (ŠAVB). Eidama vyresniojo (vėliau – vyriausiojo) bibliotekininko pareigas, dirbo įvairiuose skyriuose ir padaliniuose – nuo skaitytojų registravimo ir aptarnavimo Meno ir muzikos, Abonemento bei Periodikos skyriuose iki knygų nurašymo ar inventorinimo, metaduomenų kūrimo Komplektavimo, Fondų organizavimo skyriuose.

D. Platelytė bibliotekai ir mėgstamam darbui atidavė 39 savo gyvenimo metus. ŠAVB darbuotojai Ją prisimena kaip darbščią, atsakingą, paslaugią kolegę, mėgusią domėtis naujovėmis ir daug skaityti – ne tik romanus ar poeziją, bet ir knygas apie meną, gamtą, gyvūnus, sveikatą, psichologiją. Namie buvo sukaupusi didžiulę knygų kolekciją pačiomis įvairiausiomis temomis.

Taip pat mėgo fotografuoti, ypač gamtą ir savo mylimus augintinius, laisvalaikiu užsiėmė rankdarbiais, dažnai puošėsi savo rankų darbo mezginiais. Dar mėgo gėles ir gebėjo jomis rūpintis. Kolegių atneštus ligotus, nusilpusius augalus Ji stebuklingai atgaivindavo ir grąžindavo savininkui. ŠAVB kolektyvas liūdi dėl kolegės D. Platelytės netekties ir reiškia gilią užuojautą artimiesiems. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kolektyvas 44

IN THIS ISSUE Rima Kuprytė. Lithuania Now Visible Within the Field of International Partnership 1

Diana Norkūnienė. A. T. Kuršaitis’s Rare Manuscripts Newly Acquired by the National Library 18

This year, Lithuania celebrates the 30th anniversary of the restoration of its independence. On this occasion, the authors of the heading #Gyvasžodis, professionals in their respective domains, share their thoughts about changes that Lithuania’s libraries underwent during these three decades. This issue’s guest is Rima Kuprytė, Managing Director of the international organisation EIFL (Electronic Information for Libraries), who gets an insight how performance of Lithuanian libraries looks like in the context of Europe‘s and the world’s libraries.

She says that today‘s Lithuanian libraries are of equivalent standard to libraries of other countries – now they are in the position to be able to share their experience with others.

Diana Norkūnienė from the Rare Books and Manuscripts Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania introduces newly acquired valuable documents. In 2020, the National Library managed to obtain part of the archive of Aleksandras Teodoras Kuršaitis (1857–1944) (18 items). The author, by elaborating on some documents related to the personality of this linguist from Lithuania Minor, and to his activities also characterises the circumstances for education as well as that for learning and teaching the Lithuanian language in Lithuania Minor in the second half of the 19th century.

Džiuljeta Maskuliūnienė. Publishing Activities of Libraries Strengthening the Identity of the Region (and Not Only of That) 3 It would be difficult to overestimate the significant role that Lithuania‘s regional libraries play in generating and implementing the regional cultural policy. In this article, the Professor at Šiauliai University the literary critic Džiuljeta Maskuliūnienė, by presenting examples of the performance of libraries of the Šiauliai Region (namely publishing projects), shows how libraries, by issuing periodicals and publishing creative work of local authors, introduce the region‘s cultural life and personalities acting within the cultural domain.

The author elaborates on publishing activities of the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library and the Šiauliai Region Municipal Public Library.

Time for Challenges and Possibilities: Events During the Quarantine

6

On 7 November, the second quarantine was declared in Lithuania because of the COVID-19 pandemic. Representatives from the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, the Klaipėda County Ieva Simonaitytė Public Library, the Šiauliai County Povilas Višinskis Public Library and the Kaunas City Municipality Vincas Kudirka Public Library speak about how these Libraries organise events during the pandemic and what new forms of their implementation have been invented. The article is also about lessons learnt and activities which surpassed even the boldest expectations. (Prepared by Vaiva Markevičiūtė, Andželika Rimkuvienė and Aina Kirdulienė)

Daiva Janavičienė. Maintenance and Lending of Non-Paper Media at Libraries 10 Dr. Daiva Janavičienė, the senior methodologist and researcher from the Librarianship and Bibliography Research Unit of the Department of Information and Communication Sciences at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, analyses peculiarities of the maintenance of sound and video documents, microfiches and digital documents on physical media at libraries. The article also includes a comment by a representative of the Ministry of Culture on lending of this category of documents in light of provisions of the Law on Copyright and Related Rights of the Republic of Lithuania

Jolė Stimbirytė. The Dream That was Shaping the Aesthetics of Lithuanian Puppet Theatre

14

Tarp knygų publishes the last (the seventh) article of a series as part of a 2020 project introducing documents included into the Lithuanian National Registry of UNESCO’s Memory of the World Programme in 2019. In this issue, Jolė Stimbirytė from the Lithuanian Central State Archives introduces the short film Storulio sapnas (“Fatty’s Dream”) created in 1938 by one of the most innovative Lithuanian artists Stasys Ušinskas (1905–1974). It is the first sound puppet film created in Lithuania. Drafts of constructions of puppets involved in the film have been given the status of a documentary heritage object of national interest as well as included into the Lithuanian National Registry of UNESCO’s Memory of the World Programme.

Danguolė Narkevičienė. Reflections of Repressions Against Jews in the Daily Draugas of Lithuanians in USA 20 This article is a true candy for a researcher. Danguolė Narkevičienė, a senior bibliographer from the Librarianship and Bibliography Research Unit at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, by going through the first pages of the newspaper Draugas of Lithuanian expatriates in USA of one year (1933), presents structured and statistical information about messages mentioning repressions against Jews. As is well known, the National Socialist German Workers‘ Party (the Nazis), after winning the 1933 parliamentary election, began implementing nationalist anti-Semitic policy.

Aliucija Orentaitė. Though not Socrates, But...

24

The article is about the personal collection of the teacher at Vilnius University, philosopher, bibliophile and bibliographer Ipolitas Ledas (1935– 2015) preserved at the Vilnius University Library. Aliucija Orentaitė from this Library‘s Manuscripts Division surveys a collection of manuscript documents consisting of almost 2,000 provisional preservation items covering 1923–2015. The survived documents of the philosopher’s collection gives a rather detailed view of Ledas‘s professional activities, leisure pursuits and relationships with his family and native region.

F. Bajoraitis‘s Lithuanian Words in Šilutė

28

The heading “Library and Its Name” speaks about how the Šilutė Region Municipality Fridrichas Bajoraitis Public Library promotes this social and cultural figure of Lithuania Minor throughout Lithuania and abroad and what traditions related to the popularisation of the poet’s creative work it generates and fosters. (Prepared by Virginija Veiverienė and Vaiva Markevičiūtė)

Ekaterina Prakapene, Tomas Pauliuščenka. The Strategic Line “Youth”, or Why Young People Are Important for the Library 32 Do always activities offered by libraries match interests and demands of young people and modes of receiving and processing information used by them? Are they interesting for them? What could and should be done so that these questions get positive answers? The answers to these questions are provided in this article by staff members of the Šiauliai County Povilas Višinskas Public Library. To quote the article’s authors, “In recent years, we were consistently, in a goal-oriented manner and systematically seeking to create the library’s image that would be attractive to young people”. To this end, proper competences of the staff have been developed and projects that are important for young people implemented in non-traditional ways.

Lara Lempertienė. The National Library Commemorates the Year of Elijah 35 After the Seimas of the Republic Of Lithuania declared 2020 the Year of Vilna Gaon and Lithuanian Jewish History, the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania realised several educational, cultural and publishing events. One of the leading events of commemorating the Year of Vilna Gaon was the exhibition of books and documents “Shenot Eliyahu / The Years of Elijah: The Impact of Vilna Gaon on Lithuanian Jewish Culture” launched at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania on 20 October. The article presents the main exhibits as well as informs that because of the restrictions imposed by the coronavirus lockdown, a virtual tour around the exhibition in the Lithuanian and English languages has been offered.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

PRENUMERATA! Jeigu Jūsų nėra TARP KNYGŲ, Jūsų nėra TARP BIBLIOTEKŲ.

Primename, kad žurnalo „Tarp knygų“ prenumerata priimama visuose AB Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat žurnalą galima įsigyti Nacionalinės bibliotekos (Gedimino pr. 51, Vilnius) Informacijos ir registracijos punkte (II a., tel. (8 5) 249 7028) ir Leidybos skyriuje (tel. (8 5) 263 9111 arba el. paštu violeta.kuzmaite@lnb.lt).

Vieno numerio kaina – 2,25 Eur

2020 Nr. 11 (742) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2020 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2020-11-20 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 510 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 11 (742) 2020 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2020 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt