PROJEKTAI „Tarp knygų“ redakcija, siekdama aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą, parengė UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro naujienų pristatymo ciklą. Pasitelkdami dokumentinio paveldo tyrinėtojus, žurnalo puslapiuose pristatome po vieną į programos Nacionalinį registrą 2019 m. įtrauktą dokumentą.
SAPNAS, FORMAVĘS LIETUVOS LĖLIŲ TEATRŲ ESTETIKĄ
Prisimenant Stasį Ušinską ir jo marionetes Jolė Stimbirytė
Kadras iš S. Ušinsko filmo „Storulio sapnas“ (1938). Šis ir kiti straipsnyje publikuojami filmo kadrai – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo fondų. LCVA, 2588-35
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomas dailininko, scenografo, vitražininko Stasio Ušinsko (1905–1974) sukurtas filmas „Storulio sapnas“. Šis pirmasis garsinis lėlių marionečių filmas ir dailininko dukters Rasos Ušinskaitės šeimos archyve turimi trumpametražiame filme vaidinančių lėlių marionečių konstrukcijų brėžiniai pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir 2019 m. įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Pristatome plačiau šį unikalų dokumentinio paveldo objektą, kartu prisimindami vieną novatoriškiausių lietuvių menininkų – dailininką S. Ušinską.
Dirbdama archyve, „Storulio sapną“ esu mačiusi ne kartą. Kaskart žiūrėdama, atkreipdavau dėmesį į skirtingus filmo kadrus, akcentus, detales. Vienos filmo scenos sukelia juoką, nes tai – groteskas, kitos žavi iki smulkmenų apgalvotais lėlių marionečių įkūnijamų personažų charakterio bruožais. Vis pagaudavau save galvojant, kad filmas kažkoks kitoniškas, novatoriškas, iš dalies net pralenkiantis savo laiką. Tačiau jis šiek tiek primirštas, jaunajai kartai greičiausiai netgi mažai žinomas. O apie unikalius paties S. Ušinsko sukurtus lėlių marionečių brėžinius žino tik nedidelis būrelis atminties institucijose dirbančių ar dailininko kūryba besidominčių žmonių. „Storulio sapną“ žiūrovai pirmą kartą pamatė 1938-aisiais. Tai – pirmasis lietuviškas garsinis trumpametražis lėlių mario14
nečių filmas. Tuo metu Lietuvos kinematografijoje dominavo dokumentika. 1931 m. netgi buvo išleistas įstatymas, įpareigojantis kino teatrų savininkus kiekviename seanse demonstruoti lietuviškąją kino kroniką. Tačiau kinematografijos entuziastai svajojo kurti vaidybinius filmus. Pirmąja vaidybine juosta tapo „Jonukas ir Onutė“, arba „Nelįsk, kur nereikia“; filmą 1931 m. pastatė „Akies“ bendrovės kino studija. Tuometės spaudos duomenimis, pastatyti filmą kainavo apie 20 tūkst. litų. 1932 m. žiūrovus pasiekė kitas lietuviškas vaidybinis filmas – dviejų dalių komedija „Busteris Keitonas Kaune“ (Busteris Keatonas – žymus XX a. pirmosios pusės komikas – J. S.). Jį pastatė Kauno spaustuvės darbininkas Petras Malinauskas, entuziastingai susižavėjęs kinu, tačiau dėl šio filmo įklimpęs į skolas.
