m e n u
a k i m i r k ą
ž a v i n gą
72
Irena Milkevičiūtė 2 O 2 1
švenčia sceninės veiklos 45 metų jubiliejų
1/2 „Jeigu nieko apie ją nežinotume, o remtumės tik tuo, ką girdėjome aną vakarą, sakytume, jog ji pas mus atklydo iš kurio nors pasaulinio teatro – Metropolitan, Covent Garden, La Scala ar Dievas žino iš kur...“ „Be jokios abejonės, vakaro kulminacija – Irenos Milkevičiūtės, primadonos iš Lietuvos, pasirodymas...“ Panašius pasisakymus iš recenzijų apie Irenos Milkevičiūtės dainavimą galima būtų cituoti be galo. Vardas ir balsas, kurio neužmirši kartą išgirdęs, ištisa epocha Lietuvos operoje. Primadona, kuriai Dievas visko davė su kaupu – talento, muzikalumo, stiprybės ir išbandymų taip pat. Niekada nesiskundusi, niekada nesivėlusi į jokias teatro intrigas, niekada nekeikianti likimo... Šie „niekada“ lengvai virsta į „visada“, jei kalbame apie kitas savybes: visada besišypsanti, visada geranoriška kolegoms, studentams, kukli, paprasta ir nepaprastai šilta, šviesi asmenybė gyvenime. Scenoje – Artistė, spinduliuojanti valia ir stiprybe Karalienė, kenčianti ir mylinti Aida, ledinį šaltį tirpdančia meile nušvintanti Turandot, dievišku balsu pakerinti Norma... Pelniusi apdovanojimų daugelyje tarptautinių konkursų, ne kartą tapusi geriausia Lietuvos metų soliste, pakerėjusi publiką garsiausiose pasaulio operos scenose, šiandien Irena Milkevičiūtė dar sykį įrodo mūsų operos primadonos, publikos numylėtinės vardų tikrumą. Beveik prieš metus, karantino išvakarėse, pasirodė Aurelijos Arlauskienės monografija Operos legenda Irena Milkevičiūtė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020), nuostabi knyga apie mergaitę, kuri pasiekė viską, apie ką svajojo, apie moterį, kuri savo gyvenimą dalijo darbui ir vaikams, apie primadoną, kurios išskirtiniam talentui lenkėsi klausytojai Metropolitan Opera, La Scala ir kitose didžiausiose pasaulio teatrų scenose, apie asmenybę, „angelo globos palytėtą“, dosnia ranka ir širdimi dalijančią visiems savo talentą ir šilumą. Apie nueitą kelią, kuriame Irenos Milkevičiūtės sukurti vaidmenys lyg kokioje galerijoje dėliojasi į vientisą visumą.
Eglė Ulienė
Miela Irena, ar džiugina tokia dovana jubiliejaus išvakarėse? Žinoma! Kiekvienam artistui linkiu sulaukti tokios dovanos. Knygos įkvėpėjas buvo mano kolega Antanas Tveraga, esu labai dėkinga ir laiminga, kad tokia knyga išėjo. Dėkoju autorei Aurelijai Arlauskienei, kuri neskubėjo, turėjo kantrybės, nes tuo metu buvo sudėtinga susitikti su manimi pasikalbėti, surinko daug medžiagos archyvuose, derino su manimi... Lenkiuosi prieš tą žmogų. Dėkinga leidėjams – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, redaktorei Irenai Daugirdaitei, dailininkei Deimantei Rybakovienei, korektorei Virginijai Savickienei, ačiū visiems, kurie kalbėjo ir negailėjo nuostabių žodžių apie mane. Esu be galo laiminga, bet kitaip ir būti negalėtų. Knygoje Jūsų sukurti vaidmenys lyg kokioje galerijoje dėliojasi į vientisą visumą. Jubiliejaus proga kviečiu stabtelėti prie kai kurių. Pirmasis – Violeta. O kas iki jos? Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kurios neišpasakosi per trumpą laiką, juk tai visas gyvenimas. Keturiolikos metų įstojau į tuometinę Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, į kanklių specialybę,
