Dokumentiniuose kadruose – netikėto diptiko užkulisiai Sigita ivaškaitė

Choreografas Martynas Rimeikis

dokumentiniuose kadruose – netikėto diptiko užkulisiai

sigita ivaškaitė

Kino dokumentika – vienas ryškiausių ir seniausių žanrų. Kitaip nei teatro mene, kur visas pasaulis kas kartą kuriamas iš pagrindų, filme asistuojanti kamera gali fiksuoti vaidinimą ir gyvenimą bet kur ir bet kada. žinoma, viskas priklauso nuo aplinkybių. ir vis dėlto nuo pat kino atsiradimo kamera įgalino žmogų ne tik kurti pasakojimus, nebūtus vaizdinius ir iliuzijas, bet ir atvirkščiai – naujuoju prietaisu fiksuoti nerežisuotą realybę ir demistifikuoti plika akimi neišgvildenamą magiją. Taip dar kita forma patenkinamas nenykstantis žmogaus poreikis visą gyvenimą kaupti jį ženklinančius artefaktus. Materialus įvykio, būties įrodymas – svarbus įrankis norint bet kokioje situacijoje pagrįsti savo tiesą. Joks mokslinis straipsnis ar intelektualus pokalbis neįtikins kito taip, kaip

tą gali padaryti geras dokumentinis filmas, – pirmiausia dėl to, kad lengviausiai tikime tuo, ką matome savo akimis.

Į menus orientuota dokumentika dažnai pasuka į vieną iš savo subkategorijų – į kūrybos užkulisius atskleidžiančius filmus. Ar tai būtų asmenybių portretai, atveriantys už personažų besislepiantį kūrėją, ar vadinamieji „behind the scenes“ ir „making of“ filmai, atskleidžiantys visą gamybos procesą, išnarstantys kūrinio sukurtą magiją į smulkiausias daleles. Atrodytų, kam to reikia? Juk pirma magijos taisyklė: magas niekuomet neatskleidžia savo paslapčių. visgi teatro magija – ne apgavystė, o išmintis. Net ir sukčiausi scenarijai yra išnarpliojami, sudėtingiausi scenos triukai atveriami publikai, o personažai savo vidinius monologus scenoje garsiai išdeklamuoja žiūrovams. Teatro tikslas – skleisti žinią. Tad ką atskleis šiuo metu LNOBT ruošiama naujoji dokumentika?

Jau ne kartą įrodę, kad gali ne tik prisitaikyti, bet ir kūrybiškai žvelgti į pandemijos sunkumus, LNOBT ir režisierius Gediminas šeduikis ėmėsi bene pusmetį truksiančio projekto, – dokumentuoti būsimos baleto premjeros Pragiedrėjusi naktis / šventasis pavasaris kūrybos procesą. Karantino laikotarpiu nutįsusios darbų datos, palyginti ramesnis gamybos cechų tempas, atsiradusios laisvos kūrėjų valandos... visa tai sumanyta panaudoti laike išsibarsčiusiam dokumentavimui – laisva forma, bet turint aiškią idėją fiksuoti kūrybos procesus.

Kitaip nei esame įpratę, šis užkulisius atskleidžiantis filmas prasideda ne nuo repeticijų, – jo sumanytojai seka kūrybos eigą nuo pačių užuomazgų, bręstančių tyloje, ramybėje, gal net vienatvėje ar, kaip sako choreografas Martynas Rimeikis, ilgomis „spoksojimo į lubas“ valandomis. Juk kiek visko kūrėjų galvose ir gyvenimuose įvyksta iki jiems žengiant į repeticijų salę. ėmę fiksuoti šį didžiulį procesą, menininkai netruko pastebėti įdomių detalių, atkreipiančių ne kiekvieno dėmesį. Pirmiausia sunku įsivaizduoti, kad diptiko kompozitoriai kada nors būtų norėję pasirodyti bendrame vakare. Nors vėlyvesniojoje šventąjį pavasarį sukūrusio igorio Stravinskio kūryboje atrandama Arnoldo Schönbergo įtakų, pastarasis jaunesnįjį kolegą vertino itin kritiškai ir net yra jį pravardžiavęs Der kleine Modernsky (Mažasis Modernskis). žinoma, šiandien abu kūrėjai jau yra muzikos istorijos legendos, o klausytojai lenkiasi abiem. Įdomu, kokį bendrą jųdviejų vardiklį ras diptiko muzikinis vadovas Ričardas šumila, viena batuta tą patį vakarą valdysiantis abu įnoringus kompozitorius ir jų kūrinius.

Tačiau tai – tolesnių kūrybos proceso etapų klausimai. Kol kas iškalbingiausi – kūrinių scenografai ir jų fizinę išraišką įgaunančios idėjos. Pragiedrėjusios nakties scenovaizdį kuriantis Adomas Jacovskis tarsi perduoda estafetę sūnui Marijui Jacovskiui. Kaip prisipažino pats Marijus, prieš imantis šventojo pavasario, reikėjo išmesti iš galvos senąjį LNOBT pastatymą, kurio dailininkas buvo jo tėvas. šalia ramaus ir supratingumu dvelkiančio A. Schönbergo kūrinio i. Stravinskio baletas gali pasirodyti lyg skirtas jaunesniajai kartai, jos maištui ar naujam santykiui su aplinka deklaruoti. Puikiai žinoma skandalinga kūrinio premjeros Paryžiuje istorija savotiškai kartojasi visų jo besiimančių kūrėjų santykyje. Geriausias to pavyzdys, žinoma, yra choreografės Pinos Bausch spektaklis, pagaliau išvadavęs šventąjį pavasarį iš mistikos ir atvėręs jame šiuolaikiniam pasauliui aktualią patriarchato temą.

Paradoksalu, kad diptiko kūrinius, kuriuose vyrauja moters likimo linija, kuria vyriškos komandos. visgi jas svarbiai ženklina kostiumų dailininkės Jurgita Jankutė ir elvita Brazdylytė. Būtent jų kūryba, įgalinta baleto artistų energijos ir judesio, užbaigs estetinę ir prasminę kūrinių struktūrą. Neatskleidžiant nei dokumentinių kadrų, nei repeticijų kūrybos paslapčių, galima pasakyti, kad J. Jankutės interpretacijoje svarbus veiksmo vietos – miško – motyvas, per romantinius įvaizdžius virsiantis personažų charakterio detalėmis. Tuo tarpu su baletu ir jo teatru augusiai e. Brazdylytei šventajame pavasaryje rūpi spalvos ir reikšminis bei emocinis jų poveikis. vis dėlto nei šis tekstas, nei dokumentiniai kadrai iš teatro kūrėjų dirbtuvių, repeticijų salių ar gyvi pokalbiai su kūrėjais, atskleisiantys ilgą nematomą darbą iki pirmosios premjeros, negali atverti skaitytojams visų paslapčių. Juk realybe jos virsta tik prieš jūsų akis. n