Lietuva – mano meilė

Baleto solisto aleksandro molodovo 60-mečiui

šiemet gražią 60 metų sukaktį mini baleto solistas Aleksandras Molodovas. Lietuvą jis pasirinko savo namais, nors, kaip pats prisimena, atvyko čia tik trumpam – metams... Taigi turime gražią progą atversti dar gana nesenos Lietuvos baleto istorijos puslapius ir pakalbinti gana nemažą laiko tarpą, net 35-erius metus, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šokusį solistą A. Molodovą. Jo sukurtų vaidmenų kraitis labai gausus ir įvairus. Kūno sudėjimas, geri klasikinio šokio pagrindai, technika, ištvermė leido artistui puikiai atsiskleisti klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. ištarus A. Molodovo pavardę nejučia atmintyje prisimena jo sukurti vaidmenys: Princas Miegančiojoje gražuolėje, Albertas žizel, zygfrydas ir Rotbaras Gulbių ežere, Džeimsas Silfidėje, Francas ir Kopelijus Kopelijoje, Bazilis ir Don Kichotas Don Kichote, Francas žydrajame Dunojuje, Kolinas Tuščiame atsargume, Pelių Karalius ir štalbaumas Spragtuke, Judas A Proboje, Favoritas Rusiškajame Hamlete, Čekistas Raudonojoje žizel, Paris ir Tebaldas Romeo ir Džuljetoje, zorba Graike zorboje, žynys šventajame pavasaryje, Didysis Brahmanas Bajaderėje, Diagilevas Diagilevo fantazijose. Daug vaidmenų sukurta ir lietuviškuosiuose baletuose: Jis Auroje, vyras Amžinai gyvuose (abu Antano Rekašiaus), Makbetas Makbete (Osvaldo Balakausko), žilvinas eglėje žalčių karalienėje (eduardo Balsio), Jaunuolis Mergaitėje ir Mirtyje (Anatolijaus šenderovo) ir kt. Na, ir būtina paminėti Sinjoro Pomidoro vaidmenį Kareno Chačaturiano Čipoline, kuriuo solistas prieš penkerius metus atsisveikino su LNOBT scena. Su Aleksandru susitikome jau nebe teatre, o kitoje aplinkoje, kur galėjome ramiai pasikalbėti, o kartu turėjau progą su dideliu susidomėjimu stebėti naująją jo veiklą. Tad pradėkime nuo pradžių.

Aleksandrai, kas paskatino pasirinkti baleto artisto kelią? Kada tam apsisprendėte, o gal buvo dvejonių?

Nuo pat mažumės buvau neabejingas muzikai, judesiui. Dar mokydamasis paprastoje mokykloje sužinojau, kad apie pusė mano klasės mokinių (daugiausia mergaitės) bandys stoti į baleto mokyklą. Nutariau ir aš nepraleisti tokios galimybės. Tai labai rimta mokykla, ten tikrai buvo nelengva įstoti. Buvo didelis konkursas, iš klasės įstojau aš vienintelis. Būsimus artistus ruošė pedagogai iš Maskvos ir

Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Buvo sunku, daug laiko užimdavo vien kelionė iš namų į mokyklą ir atgal. Bet nebuvo nė minties mesti mokslų. Man labai patiko mokytis, visus devynerius metus. Buvau labai energingas ir fiziškai stiprus. Net mokydamasis baleto grįžęs po pamokų žiemą eidavau žaisti ledo ritulio, o atšilus orams – futbolo. Pamenu, kad buvo nelengva nuo baleto pamokų pereiti prie bendrojo lavinimo mokslų, ypač karštuoju metų laiku (vasarą karštis pavėsyje siekdavo iki 40 laipsnių, o kondicionierių tuo metu dar nebuvo): po fizinio krūvio sėdint suole dar ilgai tvinksėdavo galvoje ir prireikdavo laiko atsigauti. Mokslams einant į pabaigą, iš tuometinio Leningrado į mūsų mokyklą atvykusi pedagogė Nadežda Tichonova kažką manyje įžvelgė, tikėjo manimi, būsima mano sėkme. Gavau kvietimą toliau tobulintis Agripinos vaganovos baleto akademijoje su galimybe Leningrade likti ir dirbti. Taip pat 1980 m., tik baigęs mokyklą, buvau pakviestas į Almatos operos ir baleto teatrą kaip pagrindinis solistas. Tais pačiais metais buvau išrinktas atstovauti Kazachstanui Maskvos olimpinių žaidynių atidaryme. Atrinkti geriausi visos šalies šokėjai šokome didžiulės fizinės ištvermės reikalaujantį kazachų tautinį šokį. Gyvenome Maskvoje ir visą mėnesį repetavome iki žaidynių atidarymo. Liko neišdildomų įspūdžių.

Baigiantis vasaros atostogoms, nieko niekam nesakęs, priėmiau N. Tichonovos pasiūlymą ir išvykau į Leningradą pasitobulinti. Tik ten nuvykus paaiškėjo, kad reikia turėti teatro siuntimą. N. Tichonova nuramino ir pasiūlė metams vykti į vilnių, o tada grįžti.

Tad kaip prisimenate pirmuosius savo žingsnius

Lietuvos balete?

Teatre viskas man buvo nauja: aplinka nepažįstama, kalba nesuprantama. O aš toks žmogus, kad negaliu ramiai sėdėti, kiekvienam spektakliui turiu atiduoti visas jėgas ir jausmus. vilniuje iš pradžių mane priėmė į kordebaletą, o per metus žingsnis po žingsnio išaugau iki pagrindinio solisto. Pradėta kalbėti, kad laukia dideli darbai, geros perspektyvos... Ruošiausi savarankiškai ir pavasarį viename konkurse (teatre vykdavo jaunų artistų konkursai kurti kokį nors vaidmenį) šokau Gulbių ežero pas de trois variaciją. Taip buvau pastebėtas Tamaros Sventickaitės kaip galimas Loretos Bartusevičiūtės partneris, kurio ji tuo metu neturėjo. Teatre viskas vyko pamažu, Miegančiojoje gražuolėje iš pradžių buvau Kavalierius, o atvažiavus Piotrui Gusevui T. Sventickaitė pakvietė parodyti jam Princo variaciją. Gavę P. Gusevo rekomendaciją su Loreta važiavome į Leningradą pas Ninel Kurgapkiną ruošti Miegančiosios gražuolės.

Zorba M. Theodorakio balete Graikas Zorba

Gastrolėse su Mstislavu Rostropovičiumi, Valerijumi Fadejevu, Tatjana Sedunova

Žizel ir Tuščias atsargumas su Loreta Bartusevičiūte Gulbių ežero gastrolės su Maskvos karališkuoju baletu

Man atėjus į teatrą baletui vadovavo vytautas Brazdylis, vėliau elegijus Bukaitis ir Tatjana Sedunova. vyravo klasikinis repertuaras, laikui bėgant atsirado šiuolaikinių pastatymų.

Kokius spektaklius maloniausia prisiminti? Su kuo sietumėte Lietuvos baleto pakilimo laikotarpį, kai dar šokote?

Geriausi mano metai susiję su teatru, gyvenimas teatre – nuostabus... Dalyvavau visuose spektakliuose – visuose. Tai aukščiausio lygio klasikiniai spektakliai. Dirbdamas mačiau, kaip Lietuvos baletas augo – juk ne kiekviena baleto trupė turėjo laimę keliauti su Mstislavu Rostropovičiumi ir jo orkestru po pasaulį. Su vladimiro vasiljevo Romeo ir Džuljetos pastatymu aplankyta daugybė šalių ir visur (taip pat ir spaudoje) šalia genialiojo M. Rostropovičiaus ir jo orkestro buvo minimas Lietuvos baletas. šios gastrolės ir geri atsiliepimai išgarsino Lietuvos baletą visame pasaulyje. vienas įsimintinesnių spektaklių – eglė žalčių karalienė ir žilvino vaidmuo jame. Jis man išlikęs kaip vienas iš sudėtingiausių. Baletmeisterio egidijaus Domeikos balete buvo daug ilgų šokių, duetų, kuriems atlikti reikėjo ištvermės ir vidinio pasirengimo.

O kiek Graiko zorbos spektaklių sušokta... Dvylika metų zorbos vaidmenį šokau aš vienas. ir visi spektakliai buvo anšlaginiai, lydimi didžiausių ovacijų. Kuo puikiausiai prisimenu ir savo šokį paskutiniame šio baleto spektaklyje. O kokie žiūrovų mylimi ir laukiami buvo Boriso eifmano Raudonoji žizel ir Rusiškasis Hamletas... Nuostabi muzika, net dabar prisiminus šiurpuliukai per kūną eina.

Prieš dešimtmetį – penkiasdešimties metų jubiliejaus proga – sušokote temperamentingą, charakteringą Zorbą Mikio Theodorakio balete

Graikas Zorba. Atrodo, tokio pobūdžio vaidmenys

Jums labai savi, artimi?

Man patiko gyvi, temperamentingi vaidmenys, pasižymintys emocijomis, ekspresija, jėga, vyrišku charakteriu... Bet sugebėdavau pamilti ne tik charakterinius, bet ir klasikinio romantinio plano vaidmenis.

Atliekant klasikinius vaidmenis, šokant tiek vienam, tiek dviese, reikia preciziškos tvarkos, harmoningų pozų, puikių klasikinio šokio žinių. Duete labai svarbu žinoti, kaip paduoti ranką, kaip prilaikyti, pakelti, laikytis nuoseklumo. Būtent A. vaganovos mokykla man tų žinių suteikė.

Artisto profesija sunki ir tuo, kad negali žiūrovams rodyti savo rūpesčių ar skaudulių. Mažai kas įsivaizduoja, koks tikrasis nuovargis būna po spektaklio ar kokius skausmus jaučiame. iki pat nusileidžiant uždangai scenoje esame vaidmens kūrėjai – atlikėjai. Tik nusilenkę žiūrovams grįžtame į tikrovę.

Kaip kūnas atlaikė fizinį krūvį, ar jaučiate pasekmes? Juk tiek metų scenoje, o darbas kasdienis...

Tuo metu šokdavom bent po tris (kartais ir penkis) spektaklius per savaitę. ir visi skirtingi, sudėtingi. Krūvis buvo didžiulis. Į gastroles kartais važiuodavo tik viena sudėtis, o spektakliai vykdavo kasdien (net iki aštuonių iš eilės), po ilgų pervažiavimų, praleidžiant daugybę valandų autobuse. yra buvę ir taip, kad atvažiavus iš ryto visas spektaklis su kostiumais filmuojamas, o vakare jau spektaklis

su publika. Dabar pagalvoju, jog tikrai esu laimingas, kad nepatyriau didesnių traumų. Paskaudėdavo kiek po spektaklio, bet sunkių traumų pavyko išvengti. Matyt, taip jau esu sudėtas, kad pakeliu fizinę apkrovą.

Atsisveikinimas su scena – labai sunkus momentas kiekvieno artisto gyvenime. Kaip jį išgyvenote? Ar prieš palikdamas teatrą jau aiškiai žinojote, ką veiksite?

Pasitraukimą iš scenos kiekvienas išgyvena skirtingai: vienas labai jautriai, kitas visai neskausmingai. Man šis teatras... Aš dėl jo likau Lietuvoje. Man buvo didelis stresas. Kai esi pripratęs nuolat būti scenoje, prieš publiką... O aš juk dievinu sceną, dievinu muziką, dievinu šokį. Nors tuo metu man jau buvo 55-eri, energijos turėjau daug ir nenumaniau, kur ją panaudoti. Daug keliavau (į Almatą, Tunisą, egiptą), kad negalvočiau, kad nusiraminčiau.

Atėjus rudeniui, kilo mintis susisiekti su geru bičiuliu Anatolijumi Jemeljanovu, Maskvos karališkojo baleto vadovu. Mudu susipažinome, kai kurį laiką kartu dirbome Maskvos baleto festivalyje pas Sergejų Radčenką. Su šia trupe gastroliavome švedijoje, Graikijoje, Lenkijoje, vokietijoje, Sirijoje, Turkijoje, Afrikoje, egipte, Prancūzijoje, Anglijoje, italijoje, ispanijoje, Olandijoje, Danijoje, Amerikoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. Atsitiktinai pamatęs juos feisbuke, paskambinau Anatolijui ir sakau: „Liūdžiu... Noriu šokti...“ O jis man ir sako, kad kaip tik spalį vyksta su Romeo ir Džuljeta į europą, ir klausia, gal galėčiau sušokti Tėvo vaidmenį. O aš: „Tai žinoma!“

Taip atsidūriau dalyvių sąraše ir gavau filmuotą medžiagą, kad išmokčiau vaidmenį. O susitikome Prahoje, kur teatre repetavome, sujungėme viską į visumą. Ten prasidėjo mėnesio trukmės Maskvos karališkojo baleto gastrolės europoje. vėliau, pavasarį, – pusantro mėnesio gastrolės Kanadoje, kur buvo rodomas Don Kichotas, – ten atlikau Kitri tėvo vaidmenį. Rudenį gastroliavome europoje su Gulbių ežeru – gavau Princo Auklėtojo vaidmenį – ir Spragtuku – Droselmajerio vaidmenį. visus vaidmenis mokiausi iš įrašų. vėliau buvo gastrolės su Miegančiąja gražuole, o joje – Fėjos Karabos vaidmuo.

Taigi išėjęs iš LNOBT vos keturis mėnesius atostogavau, o tada prasidėjo kelionės su Maskvos baleto trupe po pasaulį, kurios tęsėsi iki pat karantino pradžios.

Labai džiaugiuosi, kad jau išėjus iš teatro dar kurį laiką LNOBT mane kviesdavo į Don Kichoto, Spragtuko spektaklius atlikti Don Kichoto ir štalbaumo vaidmenų.

visiškai pakeičia profesiją, nebeturi nieko bendra su klasikiniu baletu ar šokiu. Aleksandrai, kaip nutiko pačiam? Ką dabar veikiate?

šokdamas aš buvau labai laimingas, tad ir dabar toli nenuėjau. Tai, kuo užsiimu, yra šalia: muzika, o greta jos šokis, judesys... Dirbu su dailiojo čiuožimo besimokančiais vaikais: vis ką nors kuriu, taisau, bet likau savo srityje. Labai įsitraukiau į šį darbą su vaikais, juk tai vis vien yra klasikinis šokis, vadinasi, tai, kas man pažįstama, kas mano kraujyje. vaikai labai stengiasi atlikti įvairius judesius. Klasikinio šokio pamokose viską atlieku pats, o vaikai paskui mane kartoja judesius ir šuoliukus. Tiems, kurie užsiima dailiuoju čiuožimu, būna sunku ištempti pėdą (dėl to, kad yra su pačiūžomis), daug dėmesio skiriu ir kelių tempimui.

Kai ruošiama programa ant ledo, aš ir ten vaikus mokau, kokios turi būti pozos, rankų judesiai, laikysena. Dirbu individualiai, o prasitampymo pratimai (špagatai, virvutės, varlytės), pratimai nugarai vyksta ir trims ar daugiau mokinių.

Kuriu šokių pradžias ir pabaigas, o toliau prie atliekamų kojų žingsnių, čiuožimo priderinu rankų judesius, galvos padėtį, žvilgsnį. Patariu, kas atliekamam šokiui suteiktų savitą charakterį, įkvėptų gyvybės. Tai nėra lengva, nes čiuožia ant ledo, reikia prisitaikyti. Studijuoju čiuožėjų judesius, čiuožimą, bet, pavyzdžiui, į atliekamus sukinius nesikišu.

Į šį darbą dabar einu kaip į šventę, nes tai mano mylima veikla: girdžiu muziką, kuriu judesius, mokau. Tai yra menas. Buvo organizuojamos ir stovyklos, kur vaikams sukūriau linksmų charakterinių šokių, kad jiems būtų smagu šokti... vaikai – tarsi mano nauja šeima, jaučiuosi kaip namie. Seniau teatras buvo mano antroji šeima, jame ilsėjausi dvasiškai, o dabar – čia. Dirbdamas jaučiu malonumą, darbas su vaikais manęs nevargina. Man patinka, ir vaikai tai jaučia. išėjus iš teatro, labai prasiplėtė draugų ratas: jų atsirado Maskvoj, kelionėse, o ir čia, ant ledo... Mes kaip šeima, vieni kitus pažįstame, o jubiliejaus proga man suruošė staigmeną ant ledo! Džiaugiuosi šiuo ryšiu.

Aleksandrai, ką norėtumėte pasakyti mūsų pokalbio pabaigoje? Ar Jūs patenkintas pasirinkęs Lietuvą savo namais, o baletą – savo profesija? Ko sau dar palinkėtumėte?

Lietuva – mano meilė, ir tuo viskas pasakyta. Daug gastroliavau po pasaulį, bet niekur nesijaučiau taip gerai kaip čia, vilniuje. Pamilau šį miestą ir jau seniai laikau jį savo namais. Kad ir kur nukeliaučiau, traukia grįžti čionai. Man čia visuomet gera, jauku. Į vilnių atsivežiau ir žmoną Svetlaną (abu esame iš Almatos), čia gyvena ir mūsų dukra Darija su šeima – vyru ir dviem dukrytėm.

Geriausi mano metai prabėgo mūsų teatre. Graži mūsų profesija... Gerai, kad gyvenime buvo daug gastrolių, bendravimo. Sau palinkėčiau sveikatos... ir viskas. esu laimingas žmogus, darbo turiu daug, viskas gerai, ūpo netrūksta...

O aš norėčiau nuoširdžiai, su didele pagarba padėkoti už visuomet šiltą mūsų bendravimą. Malonu prisiminti, kad keliuose spektakliuose galėjau džiaugtis mudviejų scenine partneryste: Miegančiojoje gražuolėje buvome Karalius ir Karalienė, Spragtuke – ponai štalbaumai.

Linkiu Aleksandrui sėkmės, o kartu ir toliau taip šviesiai žiūrėti į gyvenimą.

l

Per netrumpą karjerą A. Molodovas turėjo daug scenos partnerių. Tai mūsų teatro solistės Loreta Bartusevičiūtė, Neli Beredina, Rūta Railaitė, Jolanta valeikaitė, Aušra Gineitytė, eglė špokaitė, viltis Algutytė, Asta Bazevičiūtė, Neli Beliakaitė, živilė Baikštytė, Olga Konošenko. Atėjus šiai gražiai jubiliejinei progai, norėtųsi pakalbinti ir jo pirmąją Lietuvoje baleto partnerę – Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę.

Gerbiama Loreta, Jūs buvote pirmoji Lietuvoje

Aleksandro scenos partnerė. Kartu ilgai šokote, gal galėtumėte pasidalyti prisiminimais?

Tuo metu repetavau su T. Sventickaite, ruošiau Auroros vaidmenį (išėjimą, variaciją, kodą), ir 1980 m. teatre pasirodė Aleksandras Molodovas. Pirmas įspūdis buvo labai malonus: simpatiškas, gražus vaikinas, toks jaunas, tikras Molodovas, visada bus jaunas – pagal pavardę. Atrodė, toks ir liks.

T. Sventickaitei jis labai patiko, taip pradėjome kartu repetuoti, iš pradžių Miegančiąją gražuolę, vėliau žizel, vėliau – ir kitus spektaklius. Aleksandras buvo mano partneris. Buvo stiprus, gerai išmanantis, kaip profesionaliai laikyti partnerę. Jis iš pat pradžių žinojo, kaip rankomis atlikti visus perėjimus, nereikėjo atskirai mokyti. Turėjo labai gerus klasikinio, duetinio šokio pagrindus. Galima prisiminti, kaip ilgai jis šoko... Pasižymėjo gražiomis linijomis, vyriškas, jautrus, dėmesingas, nebuvo manieringas ar savimi besižavintis. Dvelkė iš jo romantizmas, jo neįmanoma buvo nuslėpti. Labai atsakingai kūrė vaidmenis. Puikus princų vaidmenų atlikėjas, o koks buvo Bazilis! Buvo didžiausia laimė šokti su juo, su profesionaliu partneriu, su tikru scenos žmogumi. Jo vidinė šviesa, optimizmas dažnai priversdavo nusišypsoti, sumažindavo įtampą. Prisimenu, mums šokant su juo duetu, pasisukęs nugara į žiūrovus, jis man sakydavo: „Nagi, nusišypsok... Nesijaudink...“ ir iškart pasikeisdavo nuotaika, dingdavo įtampa, atrodo, tuo metu tik to ir reikėdavo, iškart pasidarydavo lengviau ir natūraliai nusišypsodavai. Suteikdavo tvirtybės ir pasitikėjimo savimi, optimizmo, gero jausmo.

Su Aleksandru teko ne tik šokti, bet ir repetuoti, kai jis šoko su kitom baleto solistėm. Prisimenu, repetavome choreografo B. eifmano duetus, solistė bijojo atlikti sudėtingus aukštus pakėlimus, o jis ramiai ir sako: „Nieko nedaryk, tik atsispirk aukštyn... Aš viską padarysiu.“ Manau, jis būtų puikus duetinio šokio mokytojas, galėtų labai daug pasakyti, čia tikrai atsiskleistų jo sukauptos žinios ir patirtis. Tai toks partneris, kuriuo visada galėjai pasitikėti. Labai atsakingai žiūrėjo į savo pereigas. Labai mylėjo mūsų teatrą. Mano prisiminimai apie bendrą darbą su juo – patys geriausi.

Paskutinis spektaklis, kurį kartu repetavome su didele kūrybine meile, su dideliu kūrybiniu pakilimu, – baletmeisterio e. Domeikos baletas eglė žalčių karalienė. (Tai buvo mano paskutinis spektaklis.) e. Domeikos choreografija buvo itin sudėtinga – sunkūs duetai, pakėlimai, variacijos. Net dabar ne gėda žiūrėti šio spektaklio. Diriguojant Jonui Aleksai muzika skambėjo nuostabiai, impulsyviai, emocingai. e. Balsio muzikos poveikis labai stiprus, reikėjo labai gerai techniškai pasirengti judesių atlikimui, įvairiems pakėlimams, kad viskas sutaptų su dirigentų J. Aleksos, A. šulčio muzikiniu siužetu. išraiškingais judesiais turėjome atskleisti tų dviejų personažų – eglės ir žilvino – santykius, meilę, kad visi duetai suskambėtų. Prisimenu, po to spektaklio nuovargis buvo didžiulis, ne tik fizinis, bet ir emocinis. eglė žalčių karalienė – labai reikšmingas darbas, mūsų abiejų kūrybinio kelio įvykis. Čia atsiskleidė Aleksandro lietuvių liaudies muzikos ir e. Balsio muzikos supratimas. Jis labai atsakingai žiūrėjo į šį spektaklį, į šį vaidmenį. šokom labai daug eglės žalčių karalienės spektaklių, buvom vienintelė solistų sudėtis, ir džiugu, kad televizijoje išlikęs šio spektaklio įrašas.

Prasidėjus spektakliui, prieš einant į sceną, įtampa būdavo didžiulė, o Aleksandras prieidavo, ir užtekdavo kelių jo žodžių: „viskas bus gerai, nusišypsok...“ ir jie būdavo ištarti tada, kai tikrai to reikėdavo. O ir spektaklyje, mums šokant duetu, vis išgirsdavau: „Na, nesijaudink, nusišypsok, viskas bus gerai.“ Labai draugiškas, kultūringas, inteligentiškas, visada paklausiantis, kaip jautiesi. Mielas, geras žmogus.

Jis dirbo, šoko labai daug. Kokių galimybių teatras jam suteikdavo, visas priimdavo, paruošdavo, ir paruošdavo gerai. Kokį vaidmenį bepažiūrėsi, jis visur tiko. Jis tikrai nusipelno būti prisimintas kaip įrašęs nemenką įrašą lietuvių balete.

Labai džiaugiuosi galėdama taip pasveikinti Aleksandrą jubiliejaus proga. Man jis visada liks puikus scenos partneris ir puikus, dėmesingas žmogus. Labai norėjau pasakyti gerų žodžių apie jį... n