Operos ir televizijos draugystė: anksčiau ir dabar Kristupas Antanaitis

operos ir televizijos

draugystė: anksčiau ir dabar

kristupas antanaitis

Kai 2020 m. kovą pasaulis masiškai pradėjo atšaukinėti kultūros renginius ir viskas užsidarė, atrodė, jog prabėgs šiek tiek laiko ir viskas grįš į savas vėžes. Atėjus vasarai niekas nepasikeitė, bet liko viltis, kad ruduo atneš milžiniškų permainų. Gyvenimas tekėjo sava vaga, daugybė teatrų ir operos bei klasikinės muzikos festivalių atvėrė duris klausytojams ir žiūrovams, kiti vaidino, muzikavo ar šoko tuščiose salėse, bet veikla vyko visu pajėgumu. Deja, ruduo vieniems buvo pragaištingas, pavyzdžiui, Niujorko Metropolitan opera teatrui, kuris atšaukė visą būsimą 2020–2021 m. sezoną, kitiems, kad ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, – gana derlingas, mat nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio pradžios parodyta per 30 spektaklių, kad ir apytuštėje salėje.

Socialinių tinklų svarba

Per metus pasaulis pasikeitė – žmonės nebe taip jautriai reaguoja į ligą, išmoko gyventi karantine ir dirbti iš namų, suprato, kad be kaukės į lauką neišeisi. Prie pasikeitusio pasaulio prisitaikė ir uždarytos kultūros įstaigos. Sunku rasti teatrą ar simfoninį orkestrą, kuris veiklos nebūtų perkėlęs į internetą. Tie, kurie neturi lėšų renginius transliuoti gyvai, į rinką išleido įrašus, o tie, kurie jų neturėjo, pasinėrė į visiškai naują žanrą – tinklalaides, interneto kanalus ar socialinius tinklus. Reikia pripažinti, jog teatras ir socialinis tinklas draugauja tik kaip reklamos bičiuliai, vienas iš kito gaunantys naudos. Bet kas galėjo pamanyti, kad ateis diena, kai į socialinius tinklus teks kelti ne tik spektaklių ar koncertų anonsus, bet ir kurti turinį, kuris daugeliu atvejų nėra susijęs su tiesiogine veikla, – rodyti spektaklį. Puikus socialinių tinklų ir visiškai pamirštų naujovių įdiegimo pavyzdys yra LNOBT – jis ne tik atgaivino ar net prikėlė iš mirusiųjų socialinę erdvę ar youTube kanalą, bet ir nuėjo į visiškai kitą pusę – į TikTok platformą, kurioje įkelti keli vaizdo įrašai tiesiog išsprogdino internetą. Pirmą kartą teatro istorijoje internete buvo transliuojami spektakliai, kuriami pokalbiai ne tik žurnale, bet ir tinklalaidžių platformose. Atrodo, teatras turėtų rodyti tik spektaklius, o ne kalbinti choro vadovą ar ilgametę orkestro koncertmeisterę. Bet būtent tokiu būdu žmonėms primenama, kad teatras gyvas ir pasiilgęs savo publikos. Galiu garantuoti, kad jei ne ši pandemija, LNOBT socialiniai tinklai ir visas jų turinys tikrai nebūtų toks, koks yra šiandien.

Tačiau naujoji realybė spektaklius žiūrėti per televizoriaus ekraną ne tokia jau ir baugi. žinoma, tikro reginio nepakeis net ir aukščiausios kokybės vaizdo rezoliucija, bet visiems skeptikams, sakantiems, kad spektaklių internetu žiūrėti neįmanoma, galėčiau paprieštarauti.

Operos ir televizijos draugystė

žvelgiant į istoriją reikėtų prisiminti Niujorko Metropolitan operą, kuri ne tik pati pirmoji pasaulyje pasiūlė operas rodyti kino teatruose, bet ir jau tarpukariu galvojo apie spektaklių rodymą ne teatro patalpose. Suvokimas, kad spektakliai tuo pačiu metu gali vykti ne tik teatre, atėjo kartu su technologijų epocha. 1931 m. prasidėjusios spektaklių transliacijos radijo bangomis netenkino visų teatro vadovų siekių, tad atsiradus televizijai buvo susimąstyta, kaip operas perkelti į žydruosius (tuomet nespalvotus) ekranus. Oficialia transliacijų pradžia laikomi 1977-ieji, tad iki tol teatrui teko nueiti ilgą ir sudėtingą kelią.

Nuo pat 1931 m. radijo transliacijų pradžios teatras aktyviai bendradarbiavo su šalies nacionaliniu transliuotoju NBC, kuris šiandien žinomas kaip vienas didžiausių JAv televizijos kanalų. Dar

Koncertas Barselonos Gran Teatre del Liceu teatre (organizatorių nuotrauka)

tik kuriantis televizijai, NBC savo siųstuvais leido teatrui transliuoti spektaklius per radiją, o 1940 m. gimė idėja specialioje studijoje nufilmuoti koncertą. Teatro vadovas edwardas Johnsonas subūrė 32 žmonių orkestrą, pakvietė dainininkus Licia’ą Albanese, Bruną Castagną, Fredericką Jagelį, Leonardą Warreną ir įrašė kvartetą iš Giuseppe’s verdi operos Rigoletas bei Ruggero Leoncavallo operos Pajacai pirmo veiksmo ištraukas. šią programą transliavo 2000 radijo aparatų.

Tai buvo sėkmingas, bet brangus ir sudėtingas projektas, tad jo nutarta nekartoti. 1948 m. vasarą kilo kur kas ambicingesnė mintis – sumanyta tiesiogiai per televiziją transliuoti sezono atidarymo spektaklį, G. verdi operą Otelas. Per aštuonerius metus buvo smarkiai padaugėję žiūrovų, turinčių namie televizorių. visgi tiesiogiai transliuoti operą buvo ne taip lengva, kaip tikėtasi. vienas didžiausių sunkumų – įmontuoti dideles filmavimo kameras ir kitą techniką žiūrovų salėje bei orkestro duobėje. Galų gale, radus technikai vietą, nufilmuotas vaizdas smarkiai išsikreipė ir buvo neaiškus, mat tais laikais kameros filmavo tiksliai iš to taško, kuriame stovi, tad įstrižai stovinti kamera negalėjo centruoti scenos vaizdo. Pirmosios operos vaizdas atrodė neryškus. Dar viena bėda – garso ir vaizdo neatitikimas. Technikų komandai nepavyko išlaikyti sinchroniškumo, prie kurio esame pripratę šiandien. Kritika smarkiai išpeikė sezono pradžios reginį, matytą per televiziją. Tačiau apskritai sumanymas buvo sėkmingas, kalbos apie jį netilo ištisus mėnesius.

Dvejus metus po šito teatras vėl filmavo ir tiesiogiai transliavo spektaklius. 1949 m. sezoną pradėjo Richardo Strausso Rožių kavalierius, kuriame dainavo to meto žvaigždės Risë Stevens, eleanor Steber, erna Berger, emanuelis Listas ir Giuseppe di Stefano. 1950 m. išrinktas naujasis teatro vadovas Rudolfas Bingas (vienas ilgiausiai teatrui vadovavusių žmonių, prisidėjęs prie naujųjų rūmų Linkolno centre statybos) suprato televizijos reikšmę teatrui, tad nuspręsta tobulinti operų filmavimą. 1950–1951 m. sezoną pradėjo G. verdi Don Karlas su dirigentu Fritzu Stiedry ir tokiomis įžymybėmis kaip Delia Rigal, Fedora Barbieri, Jussi Björlingas, Robertas Merrillas ir Cesare Siepi. Deja, visi minėti įrašai iki šių dienų neišlikę. impresarijaus R. Bingo iniciatyva vyko daug operų transliacijų projektų, bet beveik visi jie buvo nesėkmingi, kol vieną vakarą 27-iuose šalies kino teatruose 70 000 žmonių išvydo genialiąją Karmen. Antrasis spektaklis kine parodytas 1954 m. Tiesa,

tai buvo ne spektaklis, o sezono pradžios koncertas, kuriame daugybė solistų atliko populiariausias operų arijas. Bilietų į šias abi transliacijas parduota rekordiškai daug. Po jų paaiškėjo, kad itin kokybiškai filmuoti vis dar nepavyksta. Nuspręsta atsisakyti filmavimo idėjos ir ieškoti patobulinimų, kurie leistų eiti novatorišku ir drąsiu keliu. Nors patyrė sunkumų, Metropolitanopera jau buvo pagarsėjusi kaip viena moderniausių pasaulio teatrinių įstaigų. Kas nuneigs faktą, kad dabartinis teatro vadovas Peteris Gelbas, 2006 m. pradėjęs kino transliacijas, nepasimokė iš R. Bingo klaidų?

Neišvengiamos klaidos filmuojant privertė teatro vadovybę darkart grįžti prie idėjos operas filmuoti studijoje, kaip filmą. 1953 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Columbia Broadcasting System ir sukurtas Omnibus projektas, kuris leido nebylų spektaklį nufilmuoti studijoje, o realų spektaklį teatre – įrašyti. Tada sujungti garsą su vaizdu ir taip gana nebrangiai sukurti operą-filmą. šiam projektui prireikė milžiniškų montavimo pajėgų ir įgūdžių, tad 1958 m. jį teko nutraukti. šalia Johanno Strausso šikšnosparnio ir Giacomo Puccini Bohemos dar buvo sukurta Jacques’o Offenbacho Perikola. Įdomu, kad šie austrų, italų ir prancūzų autorių kūriniai publikai buvo pristatyti anglų kalba.

Tuo metu Niujorke per CBS televiziją buvo rodomas populiarus edo Sullivano televizijos šou. Remdamasis anksčiau transliuotais Metropolitan opera įrašais, jis sukūrė popuri ir publikai parodė daug įvairių solistų ir jų atliekamų arijų. šou buvo toks populiarus, kad televizijos vadovybė reikalavo kviesti operos žvaigždes į studiją ir dainuoti tiesioginiame eteryje. Taip pat reguliariai buvo rodomos operų ištraukos, teatro filmuotos per repeticijas, be žiūrovų. Taip 1956 m. ekrane debiutavo žymioji Maria Callas – parodyta jos atliekama arija vissi d’arte iš operos Toska antrojo veiksmo. Finansinės naudos teatras negavo jokios, bet viešumas labai padėjo. Smarkiai išaugo parduotų bilietų į spektaklius skaičius.

Tačiau teatro vadovas vis tiek įnirtingai siekė pajamų iš televizijos. Paskutinįkart buvo bandoma 1968 m., kai Japonijos televizija NHK atvyko į Niujorką filmuoti Sevilijos kirpėjo. Kaip matyti iš nuotraukos, parteryje buvo nemažai tuščių vietų, nes jų reikėjo technikai sustatyti. Spektaklis pavyko puikiai, su griausmingomis ovacijomis, mat scenoje pasirodė tokie solistai kaip Teresa Berganza, Luigi Alva, Mario Sereni, Fernando Corena ir Giorgio Tozzi, o dirigavo Richardas Bonynge’as. Spektaklis buvo parodytas tik Japonijoje ir teatrui jokio pelno nedavė. Buvo galutinai atsisakyta idėjos filmuoti renginius, vykstančius teatre. 1972 m. surengtas koncertas, skirtas atsisveikinti su išeinančiu į užtarnautą poilsį R. Bingu. Tai buvo paskutinė Metropolitan opera transliacija, parodyta per CBS televiziją, o jos nespalvotą ir labai trūkinėjantį įrašą dar ir šiandien galima aptikti interneto platybėse.

vis dėlto teatras rado sėkmės formulę – 1977 m. įvyko tiesioginė ir itin sėkminga operos Bohema transliacija. šis spektaklis pritraukė milijonus žiūrovų. Pagaliau išsipildė ir senoji R. Bingo svajonė – transliacija teatrui atnešė milžiniškus pinigus. visų pirma, technika buvo smarkiai pažengusi į priekį, ne tokia milžiniška, filmavo iš bet kurio taško, be jokių problemų. Antra, išaušo vadybininkų laikas, ypač JAv. Jie taip įsuko šio spektaklio reklamą, kad bilietai buvo parduoti prieš gerą pusmetį, o televizija reklamavo operą jau tada, kai dar niekas nežinojo, kaip salėje sustatyti kameras. Tad nuo 1977 m. iki šiol teatras transliuoja savo spektaklius per televiziją. iki pat 2006-ųjų, kai operos persikėlė į kiną, per sezoną šeštadienio vakarais būdavo parodoma 10–15 operų spektaklių. Modelis naudotas toks pats kaip dabar – su interviu, užkulisiais ir vedėju. Pradžioje vedėjas (dažniausiai aktorius) skaitydavo tekstą už kadro, vėliau pradėjo rodytis ekrane. 2006 m. P. Gelbas transliacijas perkėlė į kino teatrus, o praėjus mėnesiui ar dviem po rodymo kine spektaklis būdavo kartojamas per televiziją. ši graži teatro ir televizijos draugystė trunka jau 43 metus. iki šiol parodyti 224 spektakliai. šis teatras dar kartą įrodė savo pirmumą ir 2020 m. kovo 16-ąją nemokamai atvėrė savo archyvus. iki šiol kas vakarą į interneto puslapį keliama opera, kurią nemokamai galima žiūrėti 24 valandas.

operos internetu

Kiti didieji teatrai – Milano La Scala, vienos, Paryžiaus, Londono, Berlyno ar Barselonos operos – taip pat persikėlė į virtualią erdvę. vienas žymiausių renginių įvyko 2020 m. gegužę Barselonos Liceu teatre – ten surengtas koncertas, kurio salėje klausėsi 2000 augalų. Pradžioje daugelis rodė spektaklių įrašus, vasarą vyko spektakliai be žiūrovų (vienas jų – Berlyno valstybinėje operoje įvykusi Richardo Wagnerio operos Lohengrinas premjera su lietuve vida Miknevičiūte), o rudenį prasidėjo specialūs koncertai, ekskursijos po uždarytus pastatus ar specialios konferencijos, pavyzdžiui, San Francisko operos vasario mėnuo, skirtas R. Wagnerio Nibelungo žiedui. Konferencijos metu muzikologai, teatrologai, psichologai, istorikai ir atlikėjai visą mėnesį kasdien analizuoja visas keturias operas iš skirtingų požiūrio taškų. Tiesa, už tai jau reikia susimokėti. Taigi visi ieškojo išeičių ir stengėsi nustebinti. vis dėlto populiariausias sprendimas buvo rengti premjeras arba rodyti senus spektaklius. Anglijos nacionalinė opera nustebino pranešdama, kad tarp 2022 ir 2025 m. publikai pristatys naują Nibelungo žiedo pastatymą, virtualiai stebėti spektaklius žiūrovus kviečia Madrido Real teatras, siūlydamas Normą, Teatro San Carlo – komiškąją Gioacchino Rossini operą Turkas italijoje ar Opéra de Marseille, kurioje galima pamatyti Toską. vasario 25-ąją Maskvos didysis teatras publikai pristatė R. Strausso operą Salomėja su Asmik Grigorian.

Tokios institucijos kaip Maskvos filharmonija, Paryžiaus filharmonija, Bergeno filharmonijos orkestras, Geteborgo simfoninis orkestras, Karališkasis Stokholmo filharmonijos orkestras, Norvegijos radijo orkestras, Gürzenich orkestras, Detroito simfoninis orkestras klasikinės muzikos mėgėjams taip pat siūlė mokamas ar nemokamas koncertų transliacijas, nuo jų neatsiliko ir nemenką turinį pasiūlė tokios radijo, televizijos programos ir interneto svetainės kaip BBC, Mezzo, Classic fm, Operavision. eu (rodė ir prieš metus LNOBT įvykusios operos Lošėjas transliaciją), Arte.tv, Medici.tv, World Concert Hall, BachTrack, Qello Concerts, PBS.

Lietuvos nacionalinė filharmonija savo Skaitmeninėje salėje atvėrė nemažai archyvų ir surengė daug virtualių koncertų, o LRT Klasikos programa visą vasarą leido klausytis Pietų meto koncerto, kuriame dažnai skambėdavo įrašai iš Londono kamerinės vigmor salės, nuo birželio 1-osios rengusios tiesioginius koncertus be žiūrovų.

Karantinas ir pandemija leido suvokti, kad kultūra, apie kurią šiandien dažnai kalbama kaip apie reiškinį, kuris Lietuvoje yra podukros vietoje, vis dėlto yra gyva ir būtina. žmonės vakarus leidžia ne tik su televizija ar žiniomis, bet ir su spektakliais, kuriuos prieš keletą metų būdavo galima pamatyti tik savaitgalio popietėmis arba vakarais per nacionalinę televiziją, ir tai tik iš Lietuvos. Operos pasaulio karaliai Metropolitan opera ar La Scala už nemenkus pinigus siūlė spektaklius kino teatruose, į kuriuos dauguma senjorų paprasčiausiai nenueina, o šiandien net ir vyresnio amžiaus žmonės gali laisvai rinktis, kokį spektaklį ar koncertą žiūrėti, o nepatikus – išjungti ir nesigraužti, kad sumokėjai už bilietą didelius pinigus ir turėjai eiti namo. Deja, virtualumas susijęs su milžiniška vagysčių rizika, kai spektaklio ar koncerto įrašą galima tiesiog parsisiųsti ir nesumokėti įstaigai nė cento. Didžiausias klausimas, kas nutiks su įrašais, kurie iki pandemijos buvo gausiai leidžiami ir perkami.

Reikia tikėtis, kad pandemija jau eina pabaigos link ir kad spektakliai virtualioje erdvėje liks tik smagus prisiminimas, o sales vėl užplūs žiūrovai, nekantriai laukiantys garsiosios LNOBT Traviatos.

n