Karolina Matačinaitė: „Baletas pasirinko mane“ Jūratė Terleckaitė

jūratė terleckaitė

Karolina Matačinaitė, 2014 m. baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tais pačiais metais pradėjo šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2015 m. pelnė Metų baleto vilties apdovanojimą. Sukurti vaidmenys: Pamotė (Pelenė); Mažojo teatro Pelių Karalienė, Rusų šokio, valso ir Snaigių solistė (Spragtukas); indų šokio, Grand pas, šešėlių scenos solistė (Bajaderė); energijos Fėja, Grand pas solistė, Brangakmenis (Miegančioji gražuolė); Kitri Draugė (Don Kichotas); vengrų šokio, Didžiųjų Gulbių solistė (Gulbių ežeras); Pas de quatre (Piaf); Fėja (Sniego karalienė), zulmėja, Odaliska (Korsaras). Solistė kuria emocingus, spalvingus, įtaigius vaidmenis, pasižymi precizika, lengvumu, muzikalumu.

– Kodėl pasirinkote šokėjos profesiją? Ar nuo vaikystės svajojote šokti, o gal į baletą atvedė atsitiktinumas?

– Į baletą mane atvedė iš dalies atsitiktinumas, iš dalies likimas. Bendravau kieme su viena mergaite, kuri tuo metu mokėsi baleto. Ji dažnai su užsidegimu apie tai kalbėdavo ir kartą pasiūlė man apsilankyti baleto pamokoje. Nedvejodama sutikau, ir taip prasidėjo mano šokio kelionė, kuri trunka iki šiol. Neslėpsiu, pradžioje nebuvau labai sužavėta ir užsidegusi, nemaniau, kad šoksiu visą likusį gyvenimą. Tačiau bėgant metams šokis man vis labiau patiko.

– Kas buvo Jūsų mokytojai? Kuriuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogus pirmiausia prisimenate ir kodėl?

– Pirmiausia atsimenu Beatričę Tomaševičienę, Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę ir Neli Berediną. iš jų labiausiai norėčiau išskirti Beatričę, nes jos įskiepytą metodiką taikau iki šiol. Ji išmokė nuostatos, kad kiekvieno profesionalaus baleto artisto šokis prasideda galvoje. Niekada nenustok svajoti, galvoti ir norėti, nes mintys materializuojasi ir minčių galia gali pasiekti labai daug.

– Ką Jums davė Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla? Su kokiu bagažu išleido Jus į gyvenimą, į teatrą?

– šią mokyklą galima lyginti su karine mokykla. Joje išmokau savarankiškumo, drausmės, atkaklumo ir supratimo, kad viskas priklauso tik nuo manęs ir mano įdėto darbo. Be šių savybių, manau, teatre būtų buvę sunkiau.

– Kurie vaidmenys Jums artimiausi, labiausiai pavykę ir kodėl?

– zulmėja Korsare, Kitri Draugė Don Kichote ir Didžioji Gulbė Gulbių ežere. Kurdama šiuos vaidmenis, pasijusdavau, kad nebeegzistuoju, pakylu kažkur aukščiau. Juos sušokusi naktimis negalėdavau užmigti, atrodydavo, net nesuprantu, kad laikas grįžti į save, kad gyvenimas tęsiasi, rytoj vėl reikės keltis ir eiti į baleto salę.

– Jūsų vaidmenys, ypač Zulmėja, Kitri Draugė, tarsi Jums sukurti. Kas labiausiai padeda ruošti vaidmenis? Ar iš karto pavyksta perprasti vaidmens stilistiką, ar žiūrite vaizdo įrašus, ar įkvepia kiti dalykai?

– Rengiant zulmėją buvo nelengva perprasti ir perimti pačią šokio choreografiją, išmokti tekstą, suprasti, kaip šokti su bateliais. Bet pati nuotaika, charakteris yra mano širdyje, šis vaidmuo tikrai tarsi man sukurtas. Panašiai galiu pasakyti ir apie Kitri Draugę. Tai absoliuti klasika, technika sudėtinga, bet judesiai aiškūs. Kurdama vaidmenis visada žiūriu kitų šokėjų vaizdo įrašus, semiuosi idėjų ir įkvėpimo.

– Į kokius personažus lengviausiai įsikūnijate?

Ar jie savo vidumi turi būti artimi dvasiškai?

– Geriausiai pavyksta įsikūnyti į linksmus, gyvybingus, pasižyminčius ekspresija personažus, jie man ir yra artimiausi. visai su kita nuotaika juos šoki scenoje nei tuos, kurie yra liūdni.

– Ar namiškiai lengvai Jus atpažįsta scenoje įsikūnijusią į personažą?

– Namiškiai visada sako, kad kas plačiausiai ir gražiausiai šypsosi, natūraliai džiaugiasi būvimu scenoje ir, atrodo, joje gyvena, tai ir yra Karolina. Sako, jog kaip tik dėl šito labai lengva mane išskirti iš atlikėjų.

Šešėlių variacija (Bajaderė)

– Ar ilgai gyvenate su personažu, „miegate“ su juo?

– Jei personažas gyvybingas, džiaugsmingas, jo nuotaika persiduoda ir į kasdienybę, dažniau norisi šypsotis, džiaugtis paprastais dalykais, tiesiog gyvenimu. visiškai priešingai veikia niūrūs, liūdni tiek spektakliai, tiek personažai. Tada ir nuotaika slogi, ir viskas aplink atrodo liūdna. esu labai jautri ir labai giliai išgyvenu personažus scenoje, labai sunku būna juos paleisti paprastame gyvenime.

– Kurie spektakliai ypač padėjo atsiskleisti?

– Manau, kad Bajaderė, nes tai pats pirmasis spektaklis, kuriame gavau šokti labai techniškai sunkų ir fizinės ištvermės reikalaujantį šokį grand pas. šokau tik antrą sezoną ir buvau pati jauniausia, patirties neturinti iš kitų trijų, jau daug metų teatre šokančių balerinų.

O po kelių mėnesių įvyko Don Kichoto premjera ir man buvo paskirtas Kitri Draugės vaidmuo. išskirčiau šiuos spektaklius, padėjusius man atsiskleisti kaip balerinai.

– Ar turite nuolatinį scenos partnerį? Jei ne, kas labiausiai padeda prisitaikyti, susiderinti? Ką labiausiai vertinate?

– Neturiu. Bet su kiekvienu partneriu reikia repetuoti, kalbėtis, pažinti vienas kito trūkumus ir privalumus, o tai ateina tik repetuojant.

– Kas iš dirigentų geriausiai supranta šokėjų poreikius? Ar yra dirigentas, dalyvaujantis Baleto trupės repeticijose, jas stebintis?

– Prie kiekvieno dirigento reikia prisiderinti. Su vienais tai pavyksta greičiau, su kitais lėčiau. Prieš spektaklius dirigentai ateina į salę, derinamės, tariamės, kaip kas turėtų vykti. Kaip šiuo požiūriu patogiausius išskirčiau dirigentus Modestą Barkauską ir Ričardą šumilą.

– Su kuriais pedagogais daugiausia dirbate teatre? Ar jaučiatės suprasta?

– Daugiausia dirbu su živile Baikštyte ir Rasa Taučiūte. Nesipykstame, viskas vyksta sklandžiai ir darbingai.

– Kokios svajonės neišsipildė, kokių vaidmenų dar nešokote?

– Mano didžiausia svajonė – šokti Odetą-Odiliją Gulbių ežere. šis šokis, mano manymu, yra harmonijos balete pavyzdys, jame tobulai dera muzika, plastika ir judesiai. Tai kuria unikalias emocijas. Taip pat labai norėčiau šokti Kitri, Gamzati, Mirtą.

– Mano manymu, Jūs būtumėte puiki Kitri! Ar esate išreiškusi norą atlikti šį vaidmenį?

– Manau, vaidmenis turi skirti repetitoriai ir teatro vadovai, nes jie mato, kaip tau sekasi šokti ir ar pavyktų atlikti tam tikrus judesius. Aš pasitikiu jų sprendimais ir kompetencija, todėl kol kas nematau reikalo rašyti paraiškos dėl šių vaidmenų.

– Su kokiais choreografais yra tekę dirbti? Kaip su jais sekėsi?

– Kurti vaidmenis padėjo Stanislavas Fečo, vasilijus Medvedevas. Su jais dirbau teatre šokdama tik antrą sezoną, kai jie statė Don Kichotą. Labai jaudinausi dėl patirties stokos, būdavau labai įsitempusi, bet jie parodė supratingumą, palaikydavo mane ir per premjerą leido šokti Kitri Draugę.

Daugiausia įtakos man padarė didelį pedagogo talentą turintis buvęs baleto primarijus, choreografas Manuelis Legris. Jo pastabos buvo itin tikslios, labai aiškiai suformuluotos, kas labai padėdavo scenoje ištaisyti judesius.

– Kaip reaguojate į choreografų, pedagogų pastabas?

– Pastabos man daug priimtinesnės už pagyrimus. Tik jos man padeda tobulėti ir geriau šokti. Todėl sakyčiau, kad kuo daugiau balete pastabų, tuo geriau.

– Kokios žiūrovų reakcijos į sukurtą vaidmenį tikitės sulaukti?

– žiūrovų reakcijos nelaukiu apskritai, apie tai net negalvoju.

– Kaip vertinate mūsų žiūrovus?

– vertinu teigiamai, ovacijų būna daug, jos pamalonina širdį.

– Ar tikslo siekiate bet kokia kaina, per kraują?

– Nelygu koks tas tikslas, bet dažniausiai tikrai darau viską, kad jį pasiekčiau. Tiesiog yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, ir tada stengtis ir siekti yra labai slidu. Bet jei galiu pasiekti pati, tada darysiu tikrai viską.

– Ar nesigailėjote pasirinkusi šią profesiją?

– Tikrai tikrai ne.

– Ar tapti baleto soliste užtenka vien darbo ir valios? Kokios savybės būtinos norint būti įdomia balerina?

– Be darbo ir valios dar išskirčiau besąlyginį norą tobulėti ir siekti vis aukštesnių rezultatų. Kartais man atrodo, kad net ne aš pasirinkau šią profesiją, o ji mane. šioje profesijoje labai svarbu miklumas priimti ir suvokti informaciją, negali miegoti, nes paprasčiausiai nėra daug laiko repetuoti ir bandyti. Parodė vieną kartą kombinaciją, stoji ir šoki, nėra kada atsipalaiduoti.

– Ar jaučiatės deramai įvertinta?

– esu pelniusi Baleto vilties apdovanojimą. Manau, kad kolegos, kurie įvertinti aukštesniais apdovanojimais, tikrai to nusipelnę, todėl nejaučiu, kad būčiau neįvertinta.

– Kaip žiūrite į gastroles?

– esu dėkinga už galimybę pamatyti kitų kraštų ir kultūrų teatrus, scenas, praplėsti akiratį. Kita medalio pusė ta, kad gastrolės dažnai būna nelengvos, ypač Kinijoje, nes tenka išvažiuoti ilgam. Daug jėgų atima spektakliai, pasiilgstu namų, šeimos.

– Ar turite balerinos idealą? – Taip, – Marianela Núñez.

– Mėgstamiausi kompozitoriai?

– Piotras Čaikovskis, Sergejus Prokofjevas.

– Kuriuos baleto, šokio spektaklius labiausiai mėgstate?

– esu neabejinga visiems klasikiniams baleto spektakliams.

– Kas Jums balete svarbiausia?

– Manau, kiekvienam šokėjui svarbiausia prisidėti prie baleto spektaklio pastatymo, įdėti į jį visą savo širdį.

– Ką Jums davė baletas?

– Baletas man – visas gyvenimas, be jo aš savęs tiesiog neįsivaizduoju. Jis man padėjo augti, tobulėti, įgyti charakterį, išgyventi personažų gyvenimus.

– Kas Jums svarbiausia gyvenime? – Man gyvenime svarbiausia šeima.

– Galbūt per anksti klausti, bet ar pasvarstote, ką norėtumėte veikti baigusi balerinos karjerą?

– Kol kas apie tai dar nesvarsčiau.

– Ar turite hobį?

– Labiausiai man patinka keliauti, lankytis kitose šalyse. iki karantino mėgau vaikščioti po parduotuves, bet dabar tai sėkmingai darau internetu, ką nors nusiperku, pasipuošiu – ir iškart nuotaika geresnė. Dar mėgstu žiūrėti filmus, dažniausiai įtempto siužeto arba siaubo. Negaliu atsitraukti nuo baleto vaizdo įrašų – esu peržiūrėjusi turbūt visus youTube klasikinio baleto įrašus. ir patinka būti namie su šeima.

– Kaip pavyksta įveikti pandemijos sukeltas psichologines problemas – galbūt liūdesį, pyktį ir pan.? Kas labiausiai padeda?

– žinoma, pandemija atėmė iš mūsų sceną, didžiąją dalį veiklos. Tai labai liūdina. Bet man šiuo nelengvu laikotarpiu labai padeda artimieji, šeima, laiko leidimas su jais.

– Ar per Jūsų darbo teatre metus Baleto trupė pasikeitė ir kaip?

– šoku teatre jau septintą sezoną, todėl normalu, kad Baleto trupė keitėsi: daug kas baigė karjerą, yra daug naujų narių. Pradžioje buvo ganėtinai nejauku, nes daugelis šokėjų buvo už mane vyresni, bet kasmet mūsų gretas papildo nauji šokėjai, daug atėjo iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos tokių, su kuriais buvome draugai nuo pat mažens. Taigi trupėje jaučiuosi kaip namie, visi artimi.

– Dėkoju už pokalbį. n