Joana Gedmintaitė: „Scena – antras gyvenimas“ elvina Baužaitė

Joana Gedmintaitė: „scena – antras gyvenimas“

elvina Baužaitė

Koncertų ciklu Avanscena, kuriame operos solistai atlieka įvairių operų, operečių arijas skambant fortepijono akompanimentui, kol žiūrovų salė vis dar skendi tamsoje, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia patirti meną. Sausio 31-ąją džiaugėmės soprano Joanos Gedmintaitės balsu ir aktorine charizma. Pasaulinės pandemijos akivaizdoje su soliste kalbamės apie šiandieną, ypatingą dabarties meto patirtį ir apskritai apie ją pačią kaip operos meno asmenybę.

vaidmenys

Kas Jums, gerbiamoji Joana, yra scena koncertų ciklo Avanscena kontekste? Ką reiškia galimybė išgyventi kitą esatį dainuojant?

Turbūt kiekvienam dainininkui, operos solistui, aktoriui scena yra tarsi antras gyvenimas, kuriame patiri visai kitus dalykus negu tikrovėje. vaidinant spektakliuose tenka ir numirti, ir įsimylėti ne kartą vis kitaip, taip pat būti piktai, valdingai, ištraukti savo tamsiąją pusę. ši patirtis praturtina asmeninį gyvenimą. Kitų specialybių atstovai negali išbandyti vis kitų gyvenimo scenarijų, o mes, scenos žmonės, turime labai įvairios emocinės ir jausminės patirties, išplečiančios mūsų pasaulius. ypač dabar, per karantiną, kai net ir mane aplanko liūdnos mintys, kurios šiaip jau yra retos viešnios. Akivaizdžiai pajunti, kaip trūksta buvimo scenoje, kaip reikia tos galimybės save realizuoti, emociškai išsikrauti scenoje. Labai norisi, kad kuo greičiau viskas grįžtų į įprastas vėžes. Nors veikiausiai tikrai nebegyvensime kaip anksčiau... Tačiau pandemijos patirtis leido dar geriau suvokti, koks reikalingas, svarbus, be galo brangus yra buvimas scenoje, – jis teikia pilnatvę, pildo svajones.

Plačiau nusakykite savo talentą – galią balsu kurti ir įkūnyti personažus, kompozitoriaus ir teksto autoriaus idėjas.

Talentas dainuoti yra toji duotybė, kuri skiria mus, dainininkus, ir aktorius. Dainuodamas turi ne tik balsu visa perteikti, bet dar ir vaidinti. Reikia būti labai universaliam, vienu metu atlikti daug užduočių. Aktorius turi platesnę erdvę laike, o dainininkas apribotas muzikinio tempo, ritmo – muzikinės linijos laiko dimensijoje.

Mes atiduodame save, bet taip pat ir labai daug gauname. Todėl ypač svarbus ir be galo reikalingas grįžtamasis ryšys – jausti žiūrovų kvėpavimą, dėmesį ir buvimą kartu. Sakoma, kad niekados neįbrisi į tą pačią upę, taip pat ir niekados vienodai nepadainuosi. viskas priklauso nuo nuotaikos tą dieną, nuo emocijų. Kiekvieną personažą galima išgyventi labai įvairiai. vieną vakarą jį jauti ir supranti vienaip, kitą – kitaip. Netgi ir vokaliai, nors, atrodo, viskas išrašyta partitūroje, žodžiai – tie patys, bet vienąkart kokioje nors vietoje norisi išreikšti mintį kita emocine spalva, perteikti kitu muzikiniu atspalviu.

Kai statomas naujas šiuolaikinio kompozitoriaus spektaklis, viena vertus, labai sudėtinga, nes kūrinys dar nėra gimęs, vyksta procesas, kita vertus, yra unikali galimybė gyvai susitikti su autoriumi. Klasikos savi standartai, kurių daugiau ar mažiau vis dėlto laikomasi, siekiama tų geriausių, visuotinai pripažintų atlikimo variantų, paisoma ilgaamžės tradicijos. Todėl labai nelengva pateikti savitą interpretaciją.

Dainuoti operoje man tarsi lengviau, nes jau su pirmuoju žingsniu scenoje imi įsijausti į vaidmenį, kuriuo gyvensi iki paskutinio akordo, kol nusileis uždanga, žiūrovai paliks salę. Atliekant dainą ar vokalinį ciklą gerokai sudėtingiau – viskas turi išsipildyti per trumpesnį laiką. O dainuodamas keletą skirtingo žanro dainų ar įvairių operų arijas turi labai greitai persiorientuoti ir susikoncentruoti, kiekvieną jų perteikti kaip ištisą operą.

Po spektaklių, koncertų valandą–tris tarsi koks mazgelis užrištas, nesinori ir net negali nei valgyti, nei gerti, gyveni emocijomis. Tačiau visada stengiesi kuo greičiau grįžti į tikrovę. Uždarai teatro duris, palieki meno pasaulį ir savo vaidmenį ten, o pati leidiesi pas šeimą.

Kaip gimsta Jūsų personažai? Kurie iš dviejų dešimčių sukurtų vaidmenų yra artimiausi, atrodo geriausiai pavykę, o kurie – tolimesni, gal dar iki galo neatrakinti?

Turbūt visados didžiausią įspūdį daro pirmasis vaidmuo. Aš dainavau Doną Aną Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Don žuanas. Atrodė, tarsi visos svajonės, kurios regėjosi tokios tolimos, nepasiekiamos, staiga išsipildė. ši opera ypatinga ir darbu su jau amžiną atilsį dirigentu Jonu Aleksa. Tai išliks atmintyje visą gyvenimą. Tąkart patirta ir nusivylimo momentų, ir džiugaus atradimo ašarų. šis pastatymas – mano operos atsiminimų padangės aukštumoje.

Tapatintis su kokiu nors vaidmeniu nelengva, nes kiekvienas jų labai skirtingas. Galbūt Giacomo Puccini Bohemos Mimi man artima gamtos, grožio meile, tikėjimu. Nors pastatymas buvo labai sudėtingas, be galo mėgstu Fromentalio Halévy operą žydė. Mano vaidintoji Rachelė pasiaukojimu, dvasios tvirtybe atliepė mane.

Pradėjusi mokytis naują operą visados pirmiausia gilinuosi į libretą, stengiuosi išnagrinėti istorinius įvykius, nes labai sunku pajusti personažą, jeigu nežinai jo priešistorės, nepažįsti jo charakterio. Naujojoje Gaetano Donizetti operoje Ana Bolena teko gerokai padirbėti su savimi, įveikti prigimtinį charakterį ir tapti griežta, valdinga asmenybe. Ruošdamasi Anos Bolenos vaidmeniui, peržiūrėjau visus šios operos pastatymus, kino filmus, perskaičiau daugybę literatūros, nes tai istorinė asmenybė, nevienareikšmiškai traktuojama įvairiuose spektakliuose. Norėjau rasti savą personažo interpretaciją, išjausti ir perteikti Aną Boleną, kaip ją suvokiu pati. Buvo nelengva, nes šio vaidmens tipažas kitoks, negu esu aš pati, todėl teko pakovoti su savimi. Reikia pažvelgti į save iš šono, pamatyti, kaip atrodai kitų akimis, nes žiūrovai turi patikėti, kad vaidindama esu personažas jo realybėje.

Lemiama patirtis kelyje į operą

Prisiminkite vaikystę. Kas veikė, formavo Jūsų asmenybę? Kas turėjo įtakos pasirenkant operos meną?

Nuo pat mažens norėjau dainuoti. Galbūt lėmė tai, kad mama dainuodavo lopšines, liaudies dainas. Sesuo taip pat turi labai gražų balsą. Taigi augau apsupta muzikos. Bet turbūt lemtingas momentas buvo tas, kai, nepamenu, kelerių metų per televiziją atsitiktinai išgirdau vincenzo Bellini operoje Norma dainuojant ireną Milkevičiūtę. Tas visiškai kitoks dainavimas man buvo labai įspūdingas, padarė neišblėstantį įspūdį. i. Milkevičiūtės Norma mane tiesiog pakerėjo. Atsimenu, klausantis atėmė žadą, tiesiog sustingusi stebėjau tą stebuklą televizoriaus ekrane. Gal būtent tai mane ir pastūmėjo?..

Anksčiau muzikos mokytojai atėję į mokyklas rinkdavosi mokinius, kviesdavo juos mokytis muzikos mokykloje. Daugelis bendraklasių ėjo į perklausą, o paskui ir lankė muzikos mokyklą. Aš taip pat to norėjau, bet tėvai pasakė, kad negalės manęs leisti į muzikos mokyklą. Kaip dažnai būna, vaikai pasielgia priešingai, nei jiems sakoma, tad nuėjau į perklausą ir buvau priimta į muzikos mokyklą. Įstojusi nežinojau, ką pasirinkti. Klasiokė ėjo į akordeono specialybę, pasirinkau akordeoną ir aš, nors neįsivaizdavau, ko ir kaip reikės mokytis... Bijodama tėvų reakcijos, visą mėnesį lankiau mokyklą paslapčia. Akordeonas – labai gražus instrumentas, sunkus... (juokiasi) Melo kojos trumpos, taigi, kaip visada būna, tiesa išaiškėjo. Ačiū Dievui ir ačiū tėveliams, kad jie visados sakydavo, jog ką pradėjai, turi pabaigti. Todėl muzikos mokyklą ir toliau lankiau. veikiausiai muzika jau buvo manyje užkoduota, o kai pamačiau Normą dainuojančią i. Milkevičiūtę, ji tapo mano svajone, kuri vedė į Stasio šimkaus konservatoriją (ten įstojau irgi be didesnio pasiruošimo), paskui – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o galiausiai – į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.

Prisiminkite mokymosi S. Šimkaus konservatorijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metus.

S. šimkaus konservatorijoje įstojau mokytis pas Rūtą Kociūtę-Agafonovienę, pas ją ir baigiau šią mokyklą. Buvau antroji jos mokinė, tad ir jai buvo savotiška pradžia. Manyta, kad aš – mecosopranas, bet mokytoja suabejojo. Apsilankiusi pas gydytoją sužinojau, kad mano balso diapazonas platus, bet aš tikrai ne mecosopranas. Taigi po pusmečio perėjau į sopranus.

S. šimkaus konservatorijos pedagogai davė labai daug. visų neišvardysiu, bet kiekvieną, net ir tuos, kurie man nedėstė, prisimenu labai šiltai. Konservatorija buvo tarsi antri namai. iki tol niekur nebuvau išvažiavusi, tad Klaipėda man prilygo Paryžiui ar kitam užsienio šalies miestui.

Per ketverius mokymosi konservatorijoje metus ne kartą teko vykti į vilnių, dalyvauti seminaruose, bet vilnius taip neišgąsdino kaip Klaipėda pirmąkart... vilniaus įspūdį susidariau per stojamuosius egzaminus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Buvau pripratusi prie drėgno, vėjuoto, vėsesnio Klaipėdos oro, o tuo metu buvo patys karščiai, ir man atrodė, kad vilniuje nėra oro. Buvo taip karšta ir taip sunku dainuoti, kad, maniau, tikrai neįstosiu. Po egzamino sutiktas prof. vladimiras Prudnikovas, pas kurį prieš stojamuosius konsultavausi, pasakė:

Rozina G. Rossini op. Sevilijos kirpėjas

– Toks diapazonas, toks balsas, o per egzaminą papypsėjai. Kur dingo balsas?

Tuo metu man atrodė, kad nuo karščio visa sutinau, o ir stresas – taip baisu buvo, kad net balsą praradau. (juokiasi) vis dėlto įstojau. Rugsėjį vėl gerokai nustebau pamačiusi, kad prie visų įstojusiųjų pavardžių parašyta, pas kokį pedagogą studijuos, o prie mano pavardės – brūkšnelis. „Būsiu studentė pati sau, mokysiuos savarankiškai“, – svarsčiau. Prof. v. Prudnikovas paaiškino: – Mes nenorėjome bet kam atiduoti. Bandyk eiti pas ireną Milkevičiūtę, jeigu ji tave priims, būsi jos studentė.

Taip tarsi gavau antrą galimybę, ir dar pas i. Milkevičiūtę. Susitikimas su ja išliko visam laikui. Nedrąsiai, su širdimi kulnyse nuėjau... Per televiziją žmogus atrodo vienaip – su makiažu, su visais gražiais papuošalais... Tiesa, ir per stojamuosius ją mačiau, bet tada mintys buvo visai kitur... Taigi rugsėjį išvydau labai paprastą žmogų, žemišką, tikrą, tiesiog žmogišką. Sutikau be galo šiltą būtybę. Bet paklausti, ar priims studijuoti, buvo nelengva. iš pradžių atsiprašė sakydama, kad labai užsiėmusi, – tuo metu jos žvaigždė žibėjo ryškiausiai, daug gastroliavo, o su manimi reikėjo nemažai padirbėti. Todėl nenorėdama, kad nukentėtų mano studijos, atsisakė. Tačiau ilgai ir atkakliai prašoma priėmė. Taip pas ją mokiausi visus šešerius metus – ir bakalauro studijose ir magistrantūroje. Labai džiaugiuosi, kad studijavau būtent pas i. Milkevičiūtę. Tarsi svajonė išsipildė.

Gerbiama Joana, ką reiškia mokytis dainavimo meno?

Balsas – labai trapus instrumentas, ne smuikas, nepaimsi ir nepakeisi stygų. O juk net ir smuikai skiriasi, tai ką kalbėti apie kiekvieno žmogaus išskirtinumą, unikalumą. viskas – talentas, charakterio ypatybės, žinios – sueina į vieną. Būna, kad žmogus visą gyvenimą dainuoja vieno tipo balsu, o galiausiai paaiškėja, kad tai ne jo balso tipas, tiesiog jį klaidingai mokė. Todėl manyčiau, kad pedagogo, ypač vokalo pedagogo, profesija pati sudėtingiausia. Turi tarsi įlįsti į žmogaus vidų, kad viską sudėliotum į reikiamas vietas. Bet pats to nepadarysi, turi rasti, kaip perteikti mokiniui technikos subtilybes, turi įduoti jam savojo instrumento valdymo reikmenų rinkinį ir išmokyti juo naudotis. Todėl labai džiaugiuosi patekusi mokytis pas prof. i. Milkevičiūtę.

Violeta G. Verdi op. Traviata (Alfredas – Tomas Pavilionis)

Tačiau operos solistas mokosi visą gyvenimą. Atrodo, kad jau kaip ir viską žinai, išmanai vokalo meną, moki dainuoti, bet vis susiduri su naujais dalykais, atrandi daugybę ypatybių ir suvoki, kad vis dėlto labai daug ko nežinai. Tikrai nėra taip, kad baigei studijas, įgijai diplomą, ir viskas, esi profesionalas, kuriam nebereikia mokytis. Nuolat randi, ką dar tobulinti. Dirbi su savimi, klausai pats savęs, ieškai profesionalo, kuris pasiklausytų tavęs ir padirbėtų kartu. yra toks posakis, jog kai tau prireikia pagalbos, ji ir atsiranda. Labai džiaugiuosi sutikusi operos solistę Romutę Tumuliauskaitę, su kuria iki šiol bendraujame. Ji nuolat rūpinasi mano balsu, ypač dabar, karantino metu, kai negalime kartu dirbti. vis gaunu patarimų, kad viską daryčiau teisingai, galėčiau ilgai dainuoti, mano balsas išliktų jaunas ir skambėtų.

sceninė patirtis

Nusakykite, kas yra repeticija? Kaip ji vyksta?

Kol spektaklis išvysta rampų šviesą, įvyksta labai daug procesų. Pirmiausia skaitai libretą – ką ir kaip kompozitorius norėjo perteikti. išsiverti libretą, nes kiekvienas žodis labai svarbus, turi savo emociją ir muzikinę išraišką. Tai pati pradžia, pasiruošimas. O jau tada prasideda juodas darbas – sėdi prie pianino, mokaisi kiekvieną natą. išmokęs dirbi su pianistu, sieki, kad viskas būtų tikslu, ritmiška, harmoninga. žinoma, daug lengviau, jei opera melodinga. Pavyzdžiui, rugsėjį mūsų teatre numatoma Richardo Strausso operos Rožių kavalierius premjera. Pirmą kartą atsivertus klavyrą, norėjosi verkti. esu dainavusi R. Strausso dainų, bet ne operą. Taip, yra šioje operoje melodija, harmonija, bet nėra žinomų arijų, vyksta ištisinis monologas. Todėl reikia stipraus, gerai pasiruošusio pianisto, nes jis turi išmanyti ne tik grojamą muziką, bet ir solisto personažo muzikinę liniją, kad gebėtų padėti.

Darbas vyksta savaičių savaites, žingsnelis po žingsnelio, kol išmoksti muzikinę medžiagą. Tada repeticijos su dirigentu, jis sujungia ansamblius, duetus. Galiausiai prasideda režisūrinės repeticijos, kada jau viskas išmokta, sudėliota galvoje. Tada turi perprasti vaidmens geografiją – žinoti, kada ir kodėl eisi į dešinę ar į kairę, darysi taip, o ne kitaip. Režisieriaus darbas – pateikti dainininkui personažo geografiją, įsiliejančią į bendrą ope-

ros vyksmą, o šis turi būti darnus, harmoningas ir vientisas, įgyvendinantis to režisieriaus statomo kūrinio idėją. Statoma dažniausiai apie mėnesį. O iki spektaklio režisūros einame ne vieną ir ne du mėnesius. Nors pasitaiko ir kitaip. Pavyzdžiui, yra tekę Giuseppe’s verdi Traviatą – violetos vaidmenį – išmokti per dvi savaites. Bet, kaip pastebėjau, greitai išmokęs, greitai ir pamiršti. Tai patyriau 2020 m. rudenį teatrui statant naująją Traviatą – pasijutau, tarsi ir nebūčiau šio vaidmens anksčiau kūrusi, daug kas tiesiog išsitrynė iš atminties.

Kuriant vaidmenį, repetuojant, svarbiausia yra muzikinis pasiruošimas. Privalai viską išmokti labai tiksliai, be jokių klaidų, nes nėra nieko blogiau, negu taisyti, mokytis iš naujo. Todėl preciziškai siekiu nuo pirmo žodžio ir natos laikytis ritminio, muzikinio tikslumo.

O kaip vertinate operų sušiuolaikinimą?

Būna labai gerų pastatymų, kai talentingas režisierius geba istorinius laikus perkelti į dabartį. Bet man asmeniškai istoriją norisi matyti tokią, kokia ji buvo kuriamuoju laiku. Gal esu konservatyvi, bet man priimtiniau laikytis kompozitoriaus idėjos ir pastatyme perteikti tai, ką jis norėjo pasakyti ir parodyti. Todėl mieliau atlieku vaidmenį tokį, koks jis sukurtas, išgyvendama to meto tikrovę. Perkeliant istoriją pasitaiko, kad nesutampa tekstu išsakomos mintys ir scenos veiksmas. Kūrinio istorijos perkėlimas, interpretacija – didelis iššūkis režisieriui, nes sugadinti galima labai greitai.

Pasidalykite operos scenoje patirtais asmeniniais iššūkiais.

Ak... Daugiausia iššūkių, sakyčiau, patirta F. Halévy žydėje. šiame pastatyme scenos grindys grotuotos ir nelygios, pasvirusios į orkestro ložę. Kiekvienas spektaklis kėlė įtampą. Scenoje stovi kėdės, padėtos lėkštės su macais, peilis. Ne kartą teko pačiai gaudyti kėdes ir lėkštes, kad neįkristų į orkestro ložę pas muzikantus. žiūrovui, manau, kvapą gniaužiantis reginys, kai regi skriejant scenovaizdžio elementus, bet atlikėjui širdis į kulnis nusirita matant, kaip skrenda kėdė, o jis vaidindamas ir dainuodamas turi pagauti... ši opera pasižymėjo ekstremalumu. Kartą nukentėjau pati: spektaklio metu scenoje prietema, o kadangi opera labai emocinga ir vaidybos, ir muzikine prasme, užvaldžius emocijoms, nepastebėjau stovinčios kėdės ir persikirtau raumenį. Kraujo nebuvo, bet mėlynė – didžiulė. ir gastrolėse Lenkijoje žydėje patyriau traumą. visados prieš spektaklį apžiūriu sceną, pabūnu joje iki spektaklio pradžios, bet tąkart nepavyko ir nepamačiau, kad scenoje šalia šoninės sienos yra plyšys. Spektaklyje, kaip įpratusi LNOBT scenoje, bėgu prie sienos ir jaučiu, kaip viena koja prasmenga plyšyje, kita užsikabina batelio kulniuku, o kairiu petimi iš inercijos taip trinktelėjau į sieną, kad net aplinkiniai girdėjo... žiežirbos iš akių pažiro, skausmas baisus, galvoju: aš dar gyva ar negyva? O tuo metu jau turiu dainuoti meilės duetą. Akyse temsta... Kažkaip susiėmiau, atsisukau į sceną ir sudainavau. Batelio kulniukas atlūžo, petį žiauriai skaudėjo, bet padėjo adrenalinas: spektakliui vykstant pamiršau visa tai. Tik per pertrauką pajutau, kad smūgis tikrai buvo, ir stiprus. Gerai, kad į gastroles kartu vyksta medicinos personalas, taigi bemat apšaldė petį ir pabaigiau spektaklį. Bet, pasirodo, traumos pasekmės liko stubure – pasislinko slankstelis. Tai sužinojau vėliau.

W. A. Mozarto Užburtojoje fleitoje sukurta Nakties Karalienė balso požiūriu irgi buvo iššūkis. Turint plataus diapazono balsą, kaip ir kiekvienam sopranui, norisi atskleisti jo galimybes ir išdainuoti aukštąsias natas. Be to, Nakties Karalienė yra blogasis personažas, ji visiškai priešinga mano prigimčiai. Norėjau save išbandyti, ar sugebėsiu ją sukurti ir išgyventi. imdamasi šio vaidmens, siekiau sau įrodyti, kad galiu jį įveikti. Nors vaidmuo gan nedidelis, jo arijos labai sudėtingos, jį laikyčiau tikriausiu iššūkiu ir vienu iš svajonių vaidmenų.

Kad jau prakalbote apie Nakties Karalienę iš W.

A. Mozarto Užburtosios fleitos, norisi pasiteirauti ir apie Bohemiečių trupę, kurios įkūrėja ir vadovė Dalia Ibelhauptaitė šią operą režisavo.

Su Bohemiečiais esate nuo 2003 m. sukurtų

Ruggero Leoncavallo Pajacų, kuriuose įkūnijote Nedą. Gerbiamoji Joana, pasidalykite savąja

Bohemiečių trupės ir Vilnius City Opera pajauta, ryškiausiais išgyvenimais.

Labai gera patirtis ir smagus laikotarpis. Taip, su Dalia ibelhauptaite susitikome anksčiau, negu susikūrė Bohemiečiai, būtent R. Leoncavallo Pajacuose. Dalyvaudama perklausoje, mažai tikėjau, kad pasirinks mane. Tai man buvo tarsi laimingas atsitiktinumas. Nedos vaidmuo nelengvas, kaip man tada atrodė, dar ne visai mano balsui. Tąkart labai patiko dirbti su režisiere D. ibelhauptaite ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Pažintis paliko ryškų pėdsaką, labai vertinau galimybę dirbti su jau gan pripažintais menininkais.

Paskui susikūrė Bohemiečiai, buvo statoma pirmoji jau viso jauno kolektyvo opera. visi dainininkai, dar, galima sakyti, niekam nežinomi, bet vienijami jaunatviško entuziazmo, degėme noru dainuoti, kurti. O sąlygų vilniaus kongresų rūmuose niekada neturėjome tokių, kokios yra LNOBT. Tačiau tai nestabdė, gal net priešingai – įkvėpė dar

labiau. Dabar, kai mintimis grįžtu į kūrybinę praeitį su Bohemiečiais, užplūsta šilti ir gražūs prisiminimai.

Ta pati Užburtoji fleita, kiek ten aukso daug buvo... (juokiasi) veidai, pavargę nuo blizgučių. Paskui juokėmės, kad kovojome su Juozu Statkevičiumi, sakiau: „viskas! Daugiau jokių blizgučių – Papagena nebebūsiu!“, nes labai braižė veidą. Jis rado išeitį – buvome išdažyti auksine bronza. O iš pradžių nubarstydavo blizgučiais, kurie sunkiai nusivalo... ir vis tiek šiandien prisimenant kyla vien patys geriausi jausmai. Labai tuo džiaugiuosi, o ir išvis, kad šalia LNOBT atsirado niša jaunajai kartai.

Kaip apskritai grimas, kostiumai, scenografija veikia, keičia vaidmens kūrybą?

žinoma, labai keičia. Kartais vaidmenį kuri vienaip, o aprengia kostiumu, ir staiga viskas pasirodo kitaip. Pavyzdys – Traviata, kurios pastatyme nedalyvavau, bet per dvi savaites turėjau įsitraukti į jau sukurtą spektaklį. Buvo labai sunku dainuoti, vaidinti. Atrodo, nuogą į dilgėles išleido... O naujasis pastatymas, kurio publika dar taip ir neišvydo, kurio pavyko tik generalinę repeticiją surengti, ir tai be orkestro, be choro, be mimanso artistų, vien su fortepijono akompanimentu, – visiškai kitoks. Atitinkamo laikotarpio prabangios, puošnios suknelės, ištaigingų rūmų dekoracijos ir jausmas, kuriamas aplinkos, įkvepia, imi visai kitaip dainuoti, vaidinti.

Pirmame veiksme violeta turi du skirtingus kostiumus, tad vienu metu tenka dvi sukneles vieną ant kitos vilkėti. Gan juokinga savijauta... O dar aukštakulniai bateliai... Nėra paprasta. Repetavau su medicinine kauke, kuri dainuojant, kai įkvepi oro, lenda į burną, todėl nuolat tenka ją išsitraukti. Generalinėje repeticijoje gavau skydelį. išeinu į sceną, pradedu dainuoti ir staiga matau vien tiktai savo lūpas, nes, pasirodo, skydelis nuo šviesos atspindi mano veidą. Suvokiau, kad nematau dirigento, nematau partnerio, vilkiu dvi sukneles, aviu aukštakulnius ir turiu dainuodama ariją šokti... Jaučiu, kad galiu neišlaikiusi pusiausvyros nugriūti... Laimė, taip nenutiko.

Būna įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, Bohemiečių Giacomo Puccini Bohemos pastatyme (ačiū Dievui, kostiumus tada gavome anksčiau) per generalinę repeticiją suplyšo Asmik Grigorian suknelės sijonas. Jai reikėjo labai greitai bėgti laiptukais, o sijonas – siauras siauras... Tame pastatyme visi turėjome būti labai grakštūs, todėl vilkėjome rūbus su korsetais. Juokdavomės: „Na, įkvepiame ir nebekvėpuojame...“ Taip, visko pasitaiko, ypač kol dar nesusigyventa. Paskui pripranti ir netgi atrodo, jog kitaip būti negali. šiaip ar taip, nuo kostiumų, grimo, šukuosenos, pačios scenografijos labai daug priklauso.

Ponia Ben R. Šerkšnytės op. Penki Merėsstebuklai

Bruknelė J. Tamulionio op. Bruknelė

Geroji tėkmė

Jau esate pelniusi, ko gero, visus Lietuvos operos meno apdovanojimus: 2002 m. – Metų operos vilties, 2004 m. už aptartąjį Rachelės vaidmenį

F. Halévy operoje Žydė, o 2010 m. už Siuzanos vaidmenį W. A. Mozarto operoje Figaro vedybos – Metų operos solistės vardas Operos švyturių apdovanojimuose; 2014 m. – Metų operos solistė; 2015 m. –

Auksinis scenos kryžius už Rozinos vaidmenį Gioacchino Rossini operoje Sevilijos kirpėjas ir Violetos – Giuseppe’s Verdi operoje Traviata. Pelnyta įvairių įvertinimo ženklų tarptautiniuose konkursuose. Apdovanojimai jus įkvepia ar įpareigoja?

Turbūt ne tik mūsų profesijos atstovams, bet ir kiekvienam žmogui visados malonu sulaukti įvertinimo, išgirsti pagyrimą. Kai stengiesi, dirbi, atiduodi save ir esi pastebėtas, įvertintas, tarsi sulauki patvirtinimo, kad esi savame kelyje, eini teisinga linkme. Tai kartu ir įpareigoja, sulig kiekvienu apdovanojimu kartelė kyla vis aukščiau – suvoki, kad neturi teisės mažiau dirbti, prasčiau atlikti. Jauti tikėjimą ir pasitikėjimą tavimi, kad ir toliau stengsiesi mylėdamas savo profesiją. Tai paskata dar labiau stengtis ir siekti, kad žiūrovas iš spektaklio ar koncerto išeitų emociškai pakylėtas. Kartais (kaip man pačiai nutiko per televiziją išgirdus i. Milkevičiūtę dainuojant Normą) tai gali pakeisti – nulemti – gyvenimą: padovanoti svajonę ir įkvėpti jos siekti. Todėl mes, operos solistai, dainininkai, aktoriai, jaučiame didelę atsakomybę skleisti gėrį, dovanoti jį žmonių sieloms. Didžiausias apdovanojimas šiuolaikiniame pasaulyje, pilname įvairių technologijų ir būdų susisiekti, yra grįžus po spektaklio sulaukti nepažįstamo žmogaus padėkos, gyvai patirti, kad kas nors tą vakarą, pamiršęs savo rūpesčius, patyrė džiaugsmą.

Esate operos solistė, o kartu – šeimos žmogus, turite dvi dukras. Vis dar įprasta manyti, jog karjera operos mene ir šeima, ypač moteriai, yra veikiau neįmanoma. Žinoma, esama ir kitokių pavyzdžių, vienas tokių – Jūs. Pasidalykite patirtimi apie šeimos ir karjeros operos scenoje dermę.

Manau, tai tikrai suderinama, tiesiog reikia to labai norėti ir, žinoma, antroji pusė turi norėti, kad šalia esantis žmogus dainuotų. Kaip tik tokia yra mano patirtis. Džiaugiuosi turėdama mylintį, palaikantį vyrą, kuris padeda kiek tik galėdamas. Abi dukros muzikalios. vyresnioji aštuonerius metus lankė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bet pasirinko kitą kelią. Dabar studijuoja užsienyje, gyvena savarankiškai, bet grįžusi namo visados mielai groja pianinu mėgstamus kūrinius. Jaunėlė – antraklasė, lanko Balio Dvariono menų mokyklą, mokosi groti fleita. esu labai laiminga turėdama šeimą. ypač dabar, šiuo sudėtingu karantino laiku, tiesiog neįsivaizduoju, ką daryčiau, kaip jausčiausi būdama viena tarp keturių sienų. Teatre repetuoti galime labai ribotai, spektakliai nevyksta, koncertų nėra... Tikrai būtų daug sunkiau negu dabar, kai esu su savo šeima. Būdama žmona, mama ir turėdama mylimą darbą, esu apdovanota gyvenimo pilnatve.

Pokalbio pabaigoje – Jūsų palinkėjimas operos menui, kai ir vėl meno, kultūros pasaulis skambės aukštosiomis gyvenimo natomis.

Tokioje kaip dabar situacijoje dar turbūt negyventa. vykdavo karai, bet tada žmonės kultūros, meno gėrį skleisdavo emigravę į kitas šalis, o dabar visas pasaulis išgyvena tą patį. ypač kultūrai be galo sudėtinga ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai visur.

Linkiu visiems stiprybės ir kantrybės – reikia išlaukti. Tikiu, kad viskas pasibaigs ir sugrįšime, gal truputėlį kitaip, labiau saugodami vieni kitus. Sunkius laikus išgyveno mūsų proseneliai, seneliai, o kultūra išliko, ji negali žūti, nes be kultūros, be švietimo, meno nėra tautos. Kultūra – mūsų šaknys. Turime tikėti, būti kantrūs ir viltingi. Tik viltis, norai ir svajonės veda į priekį. žmogaus, meno, kūrybos meilė įkvepia ir stiprina. Niekas negali pakeisti gyvo žmonių ryšio, todėl tikiu, kad, net ir atradę įvairių bendravimo platformų, sugrįšime ir vėl dainuosime, vaidinsime regėdami publiką, susitiksime teatruose, koncertų salėse ir būsime kartu. Gyvenimas tekės gerąja tėkme. n