Kai skubantis pasaulis lieka už durų. Pokalbis su LNOBT orkestro koncertmeisteriu Dainiumi Pesecku Aistė valentaitė

kai skubantis pasaulis lieka už durų

pokalbis su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisteriu dainiumi pesecku

Martyno Siruso nuotrauka

aistė valentaitė

2021 m. sausio 10 d. buvo oficialiai paskelbti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisterio konkurso rezultatai. Kompetentingos tarptautinės konkurso vertinimo komisijos sprendimu naujuoju LNOBT orkestro koncertmeisteriu buvo išrinktas smuikininkas Dainius Peseckas. Labai džiaugiamės, kad atlikėjas sutiko pasidalyti mintimis apie naująsias pareigas, jam patikėtą atsakomybę ir muzikinę patirtį.

Laba diena, Dainiau. Ačiū, kad radote laiko pasikalbėti. Neseniai tapote LNOBT orkestro koncertmeisteriu. Ta proga nuoširdžiai Jus sveikinu.

Manau, kad žurnalo Bravissimo skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jus ir Jūsų veiklą. Tad prašyčiau prisistatyti papasakojant apie savo iki šiol nueitą muzikinį kelią.

Labai ačiū už sveikinimus. Mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, nes abu tėvai grojo simfoniniame orkestre smuiku, tad namie nuo pat ankstyvos vaikystės nuolat girdėdavau muziką. Natūraliai susiklostė, kad tėvams kilo mintis, jog ir man verta pabandyti tapti muzikantu. Atėjus laikui, šiek tiek ūgtelėjęs įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir pradėjau ten mokytis groti smuiku. Aktyvesnis muzikinės veiklos laikotarpis prasidėjo įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – dalyvavau įvairiuose muzikiniuose projektuose, meistriškumo kursuose, pradėjau koncertuoti. Įgyvendinant įvairius tarptautinius projektus prasidėjo pirmosios išvykos į užsienį. Taip po truputį plėtėsi muzikinis akiratis. Mokantis trečiame kurse, pavyko patekti į garsiąją Kremerata Baltica. Tuo metu šis orkestras turbūt visiems studentams buvo svajonių darbo vieta jau vien dėl to, kad jam vadovavo legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris. Kartu su juo bendradarbiauti ir muzikuoti buvo neeilinis, išskirtinis įvykis – tokios galimybės niekas nenorėjo praleisti.

Su Kremerata Baltica susijęs gana ilgas mano muzikinio gyvenimo laikotarpis – groju ten penkiolika metų. Įspūdžiai iš šio etapo – tik patys geriausi, nes su šiuo orkestru apkeliavau visą pasaulį ir grojau žymiausiose koncertinėse erdvėse, pradedant Sidnėjaus, Tokijo, baigiant Niujorko ar San Francisko koncertų salėmis. Dalyvaujant Kremerata Baltica veikloje didelis džiaugsmas buvo bendradarbiauti su žymiausiais pasaulinio lygio muzikantais, išskirtiniais artistais, pavyzdžiui, su pianistais Martha Argerich, Daniilu Trifonovu, Jevgenijumi Kissinu. Grodamas Kremeratoje susipažinau ir su išskirtiniais lietuvių muzikantais: tarkim, pirmoji pažintis su Mirga Gražinyte-Tyla irgi įvyko būtent Kremerata Baltica orkestre, kai ji dirigavo koncertinio turo europoje metu. Tada ji dar nebuvo tokia pasaulinio lygio įžymybė, kokia yra dabar, bet jau išsiskyrė charizma ir neeiline energija. Tarp ryškių lietuvių muzikantų paminėčiau ir puikų pianistą Luką Geniušą, su kuriuo susipažinome Kremeratoje. vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad buvau pakalbintas išbandyti laimę konkurse į LNOBT orkestro koncertmeisterio vietą. Kadangi muzikinė veikla dėl pandemijos buvo stipriai suvaržyta, turėjau laisvo laiko ir nutariau priimti šį iššūkį. Konkurse dalyvavau neturėdamas didelių lūkesčių, dėl to rezultatas man taip pat buvo smarkiai netikėtas. Reikėjo laiko apsiprasti su tuo, kas įvyko, ir pradėti iš naujo dėlioti ateities planus. Be abejo, man labai didelė garbė, džiaugsmas ir milžiniška atsakomybė imtis šitų pareigų. Stengsiuosi pateisinti lūkesčius ir kartu su visais siekti muzikinių aukštumų.

Net neabejoju, kad tas naujas muzikines aukštumas pasieksite. Kaip jaučiatės pradėjęs eiti šias atsakingas pareigas? Kokių esminių skirtumų pastebėjote dirbdamas teatro orkestre ir kituose orkestruose, kuriuose esate iki šiol grojęs?

Jausmas tikrai labai įdomus. Manau, prireiks dar nemažai laiko norint įsigroti, nes kol kas spektakliai ir visas didysis muzikinis gyvenimas dar nevyksta. vis dėlto po truputį jau ruošiame mažesnius orkestrinius projektus. Netrukus bus dalijamasi orkestro vaizdo įrašais, tad dirbame mažomis grupėmis. Tikiuosi, kad įsivažiuosime ir netrukus bus galima internetu pasiekti mūsų orkestro muzikinių įrašų transliacijų. esminis skirtumas lyginant, tarkim, darbą kameriniame orkestre ir darbą teatro orkestre yra pati muzikinių programų apimtis: tiek muzikinis diapazonas, tiek kolektyvo dydis, tiek pačių spektaklių kompleksiškumas, vienoje komandoje dirbančių žmonių, siekiančių to paties rezultato, skaičius. Tad kamerinį orkestrą būtų galima palyginti su nedideliu, kompaktišku lėktuvu, o operos teatro orkestras jau yra tarsi transatlantinis Airbus orlaivis...

Pakalbėkime apie patį simfoninio orkestro koncertmeisterio darbą. Kokia jo specifika? Kokia atsakomybė tenka šiam žmogui?

Na, pirmiausia jaučiu atsakomybę už bendrą grupės ir netgi orkestro atmosferą, todėl stengsiuos, kiek tai priklausys nuo manęs, palaikyti konstruktyvų ir gerą klimatą. Manau, kad orkestrui svarbiausia yra susikalbėti, bendrumo jausmas ir bendro muzikinio rezultato siekis. Kadangi groju pirmųjų smuikų grupėje, kartu atsakau ir už šios instrumentų grupės pasirengimą. Džiaugiuosi, kad orkestras mane gerai priėmė – sulaukiau daug gražių, palaikančių žodžių ir manau, kad viskas bus gerai. Kartu judėsime pirmyn ir kursime naujas muzikines pasakas.

Pradėjote dirbti labai keistu ir sunkiu metu – pasaulį vis dar kaustant pandemijai. Su kokiais iššūkiais susiduria orkestras? Ar jau radote veiklos modelių, padedančių kolektyvui toliau užtikrintai tęsti darbą?

Orkestras šiuo metu dirba taip, kad renkamės mažomis grupėmis ir ruošiame muzikines partijas. Pavyzdžiui, susirenka 7–8 pirmieji smuikai ir repetuoja savo programas. Kitą savaitę rinksimės jau po kelis pultus iš kiekvienos instrumentų grupės. Stengiamės išlaikyti atstumus ir atsižvelgti į dabartinius karantino saugos reikalavimus. Jeigu esami ribojimai laisvės, manau, galėsime rengti ir platesnio masto projektus.

Kai pandemija dar tik prasidėjo, buvo labai keista – iš aktyvaus muzikinio gyvenimo patekome į visišką veiklos vakuumą. Pamenu, pernai kovo 12 d. su Kremerata Baltica gastroliavome Stambule, kur ruošėmės pasirodymui su nuostabiu prancūzų pianistu Lucasu Debargue. Mūsų rytinė repeticija dar buvo nespėjusi deramai įsibėgėti, kai atėjo salės direktorius ir apgailestaudamas pranešė, kad paskelbta pasaulinė pandemija ir dėl to šio vakaro koncertas neįvyks. Mums tai buvo didelis smūgis ir pirmas tiesioginis susidūrimas su nauja situacija. iki tol atrodė, kad pandemija kažkur toli ir mūsų nepalies... Tą pačią dieną išskridau namo – per laimingą atsitiktinumą dar pavyko gauti kelionės bilietus. Na, o kovo 13 d. pasaulis sustojo. Manau, niekas netikėjo, kad viskas taip ilgai tęsis. Kita vertus, galbūt tai padėjo mums visiems atrasti ramų gyvenimo tempą, tarsi grįžti atgal prie žemės. Pasirodo, ne taip svarbu, ar versdamasis per galvą

Su Gidonu Kremeriu. Martyno Siruso nuotrauka

groji visus koncertus, repetuoji, lakstai iš vienos vietos į kitą, ar tiesiog namie ramiai išsimiegi, pavalgai, pasivaikštai, paskaitai knygą. Pasaulis nuo to tikrai nesustoja. Galbūt visa ši situacija padėjo suprasti, kad skuba nėra būtina mūsų gyvenimui. Karantinas leido rasti laiko sau, pabūti su šeima, vaikais, imtis įvairių papildomų veiklų. Aišku, kartu ir pasiilgstame aktyvaus koncertinio gyvenimo bei tikimės, kad jis po truputį sugrįš į vėžes.

Visi apie tai svajojame ir tikimės to paties. Dabar norėčiau pakalbėti apie autoritetus. Kokius kūrėjus laikytumėte pačiais svarbiausiais savo gyvenimo šviesuliais? Kam esate dėkingas už įgytą patirtį ir kas ypač padėjo formuoti Jūsų asmenybę?

Akivaizdu, kad didžiausias autoritetas, padaręs tiesiog milžinišką įtaką, yra Gidonas Kremeris, su kuriuo penkiolika metų bendradarbiavau grodamas orkestre Kremerata Baltica. iš jo pasisėmiau labai daug neįkainojamos patirties. Taip pat į šį sąrašą įtraukčiau ir visus savo mokytojus, sutiktus tiek mokykloje, tiek ir vėliau, studijų metais. Taip pat visus ryškius muzikantus, su kuriais teko bendradarbiauti, – kiekvienas jų suteikė įvairiopos patirties. Kuo ryškesnė ir stipresnė asmenybė (ir net nebūtinai iš muzikos srities), tuo didesnį pėdsaką ji palieka gyvenime. šiuos žmones visada prisimeni. Pamenu, teko didelis džiaugsmas groti kelias muzikines programas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Mstislavo Rostropovičiaus. Tai tikrai neeilinė, išskirtinė as-

menybė ir man buvo neapsakomas džiaugsmas muzikuoti jam diriguojant. iš esmės visi žmonės, su kuriais susiduri, vienaip ar kitaip daro įtaką. Puikių asmenybių ir autoritetų labai daug ir visi gyvenime sutikti ryškūs žmonės palieka tavo kelyje vienokią ar kitokią žymę.

Nors šiuo metu visi kasdien susiduriame su neapibrėžtumu ir nežinomybe, vis tiek bandome judėti pirmyn ir mąstyti apie ateitį. Kokie yra

Jūsų ir orkestro artimiausi kūrybiniai planai, svajonės?

Kol kas padėtis miglota, todėl aktyvi koncertinė veikla neįmanoma. visgi stengiamės planuoti ateitį, nes jeigu neplanuosi, niekas ir neįvyks. Taigi bandome kurti planus tikėdamiesi, kad ateityje bus galima tiek koncertuoti, tiek ir rodyti spektaklius. Su atsargiu optimizmu tikimės, kad šiemet padėtis stabilizuosis ir pagaliau bus galima gyventi normalų gyvenimą. Gal tai įvyks jau kitąmet ar netgi šių metų pabaigoje?

Kaip apibūdintumėte šių dienų klausytoją, koncertų ir spektaklių lankytoją? Jūsų nuomone, koks jis?

Nenoriu absoliutinti, bet man dažnai atrodo, kad šių dienų klausytojas turi vis mažiau laiko ir kantrybės. Mes visko norime greitai ir iš karto. Matyt, šiuo metu tokios yra viso pasaulio realijos. žinoma, prie to labai prisidėjo ir internetas. šiomis dienomis kuo nors nustebinti klausytoją ar žiūrovą labai sunku, nes visi tarsi jau yra viską matę ir girdėję socialiniuose tinkluose. visgi iš gyvo atlikimo neįmanoma atimti vieno – emocijos, gyvo skambesio šią akimirką, muzikinio įvykio išgyvenimo sykiu su atlikėjais ar aktoriais. Mano nuomone, šis jausmas unikalus. Dėl to koncerte ar spektaklyje esi tarsi priverstas įsigyventi į kūrinį, negali jo išjungti kaip televizoriaus ar interneto transliacijos. Kartu gyvas muzikos atlikimas klausytojui yra ir tam tikra terapija, kai bėgantis, visko perpildytas pasaulis tarytum lieka už durų. Manau, tai tikrai teigiamai veikia žmonių psichologinę ir emocinę sveikatą.

Prisiminkite ne tokius senus laikus, kai galėjote laisvai keliauti, koncertuoti ir publikai dovanoti gražiausius muzikos kūrinius. Kokių įdomių, netikėtų, galbūt juokingų istorijų galėtumėte papasakoti iš koncertinio gyvenimo?

Linksmų ir kuriozinių situacijų gyvenime tikrai būna. Pavyzdžiui, klausytojui kas nors nepatinka ir viduryje kūrinio jis atsistoja išeiti arba kam nors koncerto metu suskamba telefonas ir niekaip nepavyksta jo išjungti. Bet tai turbūt įprasti dalykai, standartinės muzikantų gyvenimo situacijos.

Keliaujant į užsienį koncertuoti su Kremerata Baltica, dažnai tekdavo skristi jungiamaisiais skrydžiais. Atvykimas būdavo suplanuotas vienu laiku, bet nespėdavome į kitą lėktuvą ir smarkiai pavėluodavome. Pamenu, kartą į Berlyną atvykome likus valandai iki koncerto ir be jokių repeticijų ir pasiruošimo ėjome tiesiai į Berlyno filharmonijos sceną. Dar vienas įdomus išlikęs prisiminimas: kartu su Kremerata Baltica pagroję koncertą Gruzijoje, Tbilisyje, kitą dieną turėjome vykti į Armėniją, Jerevaną. Gruzijos koncertų organizatoriai pranešė, kad kelionė užtruks keturias, na, daugiausia penkias valandas, nors atstumas tarp tų miestų maždaug 280 km. išvažiavome 9 val. ryto, bet tiek dėl duobėto kelio, tiek dėl baisiausio užlaikymo pasienio punkte kelionė užtruko gerokai ilgiau. Atvykome į Jerevaną likus pusvalandžiui iki koncerto – jis turėjo prasidėti 18 val. Koncerto organizatoriai buvo labai supratingi: užuot tekinom bėgę groti koncerto, pirmiausia buvome pakviesti vakarienės. Koncertas prasidėjo apie 19.30 val. Salė buvo pilna, o klausytojai labai laimingi. Kad žmonės taip laukė koncerto ir pusantros valandos vėlavimas jiems nepasirodė didelis trukdis, padarė įspūdį.

Labai ačiū už pokalbį. Linkiu įkvėpimo einant atsakingas ir labai įdomias LNOBT orkestro koncertmeisterio pareigas. Tikiuosi, kad neilgai trukus vėl galėsime susitikti koncertų, teatrų salėse, mėgautis gyvai atliekamos muzikos skambesiu ir nauja, dar neišgyventa muzikine

patirtimi. n