Smuikininkė Angelė Litvaitytė: „Būtina gyventi tuo, ką darai“ Laūra Karnavičiūtė

smuikininkė angelė Litvaitytė: „Būtina gyventi tuo, ką darai”

Pandemijos metu startavusios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tinklalaidės Tekstūra herojai – įdomūs, saviti ir slepiantys daugybę teatrinių istorijų. viena iš tokių yra ypatinga LNOBT asmenybė – ilgametė orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė. Didžiąją gyvenimo dalį atidavusi scenos menui, šių metų pradžioje pagrindines orkestro pareigas ji perdavė jaunajam kolegai Dainiui Peseckui, bet teatro nepalieka: A. Litvaitytės smuiko garsai ir toliau puoš LNOBT orkestro skambesį, kai tik šiek tiek atsileis pandemijos gniaužtai. O kol jie tvirtai sugniaužti, susitikome pasikalbėti Tekstūroje.

Laūra karnavičiūtė

Miela Angele, pokalbį norėčiau pradėti nuo standartinio klausimo: koks buvo Jūsų kelias į

Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą? Kas įkvėpė paimti į rankas tą stebuklingą instrumentą smuiką?

Turbūt galėčiau pradėti nuo pačios kūdikystės. Galbūt tai atrodys keistai, bet tėveliai pasakojo, kad dar gulėdama vežimėlyje įjungus radiją judėdavau pagal muzikos ritmą; jiems tai atrodė lyg stebuklas! vėliau lankiau darželį Kaune, ir auklėtojos pastebėjo, kad man puikiai sekasi dainuoti gamą, – joks kitas vaikas iš mano grupės negalėjo to padaryti, o man tai buvo visiškai natūralu ir paprasta. Auklėtojos apie tai prasitarė tėveliams, ir šie mane nuvedė į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą. Stojamuosius egzaminus laikiau būdama šešerių: komisijai reikėjo padainuoti dainelę, mušti ritmą, tikrino ir klausą. Su dainele taip juokingai išėjo, nes niekas manęs nieko specialiai nemokė, bet iš kažkur – galbūt iš kokio šeimos pobūvio? – išmokau Svogūnėlį ir Petrušką: „Svogūnėlis ir Petruška, ramtadrylia olialia, kartą kėlė vakarušką, ramtadrylia olialia...“ žinoma, komisijai tai padarė įspūdį. (juokiasi) Tada mušiau ritmą, o paskui mano būsimasis mokytojas, ilgametė Kauno smuiko pažiba Kęstutis ivaškevičius, patikrino klausą – atspėjau visas jo grojamas gaidas. Anot tėvelių, tada mane tiesiog paėmė už rankutės ir nusivedė. Prasidėjo mokslai. žinoma, mokykloje buvo visko: po aštuntos klasės mokytojas pasakė, kad mano pernelyg trumpos rankos ir su smuiku nieko nebus. Tačiau aš labai gerai skambinau fortepijonu, kurio meno mokiausi pas violetą Kulvietienę, – ji matė, kad šis instrumentas man labai patinka, todėl daug ir nuoširdžiai su manimi dirbo. Galėjau pereiti į fortepijoną, bet kai prasitariau apie tai smuiko pedagogui, sulaukiau prieštaravimo. Taigi tradiciškai baigiau mokyklą ir įstojau į tuometę Konservatoriją. Tada kaip tik rinko studentus pedagoginiam skyriui, ir aš, kaip gerai išlaikiusi egzaminus, buvau pasiūlyta būtent į jį. Labai verkiau, nes norėjau groti, o ne kitus mokyti... vis dėlto susiklostė taip, kad atsidūriau tarp atlikėjų. Patekau į prof. Audronės vainiūnaitės klasę – iki šiol dėkoju už tai Apvaizdai, nes tai neeilinė asmenybė ir mokytoja, ji visiškai mane pakeitė. žinoma, Kaune gavau nuostabius pagrindus, bet prieš A. vainiūnaitę galėčiau atsiklaupti ant kelių. Didžiulį indėlį į mano muzikinę raidą įdėjo ir prof. Kornelija Kalinauskaitė – ji manyje išlaisvino muziką. visada buvau labai tvarkinga mergaitė, ir man trūko laisvės, išraiškos. Jos dėstymas, pastabos ir meilė padėjo atsiskleisti kitai mano pusei. Niekada neapleidau ir fortepijono – manau, tai labai stipriai išugdė harmoninę klausą ir kitas muzikui būdingas savybes. Beje, lankiau ir vokalo pamokas: turėjau labai didelį diapazoną.

Klausausi ir galvoju: esate šimtu procentų teatro žmogus – Jūsų išsilavinimas kone idealus koncertmeisterio profesijai.

Tai, kad atsidūriau teatre, yra savotiška tėvelių dovana: nepraleisdavome nė vieno Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklio, lankydavome ir dramos teatrą. Į LNOBT patekau penktame kurse: tuo metu egzistavo maestro Rimo Geniušo suburtas Operos studijos orkestras, kuriam vadovavo Aleksandras Batovas. Kai jis pasiūlė groti teatro spektakliuose, laimės buvo ištisa jūra! Tarybiniais laikais nebuvo jokių konkursų – tik paskyrimai. Savo didžiam nusivylimui, gavau vardinį kvietimą tapti Juozo Naujalio meno mokyklos mokytoja –

matyt, pasistengė mano pedagogas. Tačiau prof. A. vainiūnaitės ir prof. Sauliaus Sondeckio dėka vis dėlto likau vilniuje. Į studentų skirstymą atėjo maestro Jonas Aleksa kartu su virgilijumi Noreika. Prof. S. Sondeckis pamokė: sakyk, kad nori dirbti Operos ir baleto teatre. Taip ir nutiko! Didžiulė mano svajonė išsipildė. Nuo pat pirmos dienos, kai atėjau į teatrą, įsimylėjau absoliučiai viską – ir spektaklius, ir žmones.

Tiesa, negaliu nepaminėti, kad visos savo karjeros metu taip pat dirbau ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Jo dėka sugrotas visas pagrindinis repertuaras – tai nepaprastai praturtino mano mąstymą, supratimą, ir itin pravertė vėliau atliekant simfoninius kūrinius kartu su LNOBT orkestru. esu iš visos širdies dėkinga maestro Juozui Domarkui, maestro Modestui Pitrėnui už suteiktą galimybę tobulėti, prisiliesti prie pasaulinių šedevrų. Man tai – didžiausias turtas.

Įsivaizduokime tokią situaciją: prie Jūsų prieina žmogus, niekada nebuvęs teatre ar klasikinės muzikos koncerte. Ir jis Jūsų paklausia, kas gi yra tas orkestro koncertmeisteris. Kodėl ši profesija tokia svarbi? Man pačiai ne kartą teko girdėti, kad koncertmeisteris – tai antras pagal svarbą orkestro žmogus po dirigento.

Pradėčiau nuo to, kad tam tikra prasme tokia profesija netgi neegzistuoja, nes oficialiai koncertmeisterių niekas nerengia. žinoma, turi būti puikus smuiko specialybės profesionalas, bet tai dar nieko nereiškia – tai tik mažoji dalis to, ko reikia. Daug kas išugdoma bėgant metams – supratimas, prisitaikymas, lankstumas, bet visų šitų savybių užuomazgas žmogus turi natūraliai turėti. Koncertmeisteriui būtini ir pedagoginiai gebėjimai, mat reikia dirbti su žmonėmis, kolegomis: kartais tenka vesti pirmųjų, antrųjų smuikų ar net visų styginių instrumentų repeticijas. vadinasi, reikia žinoti kiekvieno žmogaus pajėgumus. Toliau – psichologija: labai svarbu gera grupės, viso orkestro atmosfera. Niekas nenori kivirčų, barnių ar pykčių, nes dirbti turime visi kartu, sėdėti šalia kolegų ir su jais bendradarbiauti. Nėra taip paprasta... Koncertmeisteris turi turėti vedlio savybių, bet kartu tam tikrose situacijose turi ir tiesiog akompanuoti. Negana to, būtina ne tik išmokti savo partiją, bet ir atidžiai ją išstudijuoti, pamatyti, kas slypi už natų. Grodamas operoje, privalai atmintinai mokėti visų solistų partijas – tada galėsi deramai akompanuoti jausdamas dainininko kvėpavimą. Baletų stilistika irgi labai skiriasi ir būtina prie to prisitaikyti. O, ko gero, svarbiausia bendra pastaba būtų tokia: būtina gyventi tuo, ką darai. Jei tik atėjęs atgrosi ir išeisi, – nieko gero nebus.

Šalia visų šių savybių, koncertmeisteris yra ir labai stiprus instrumentininkas.

Prisimenu tokį įdomų epizodą: turėjome koncertą su baleto trupe, iš Maskvos didžiojo teatro buvo atvažiavęs dirigentas, ir po pasirodymo su juo šnektelėjome. Sakiau jam: „Ak, jūsų teatre, ko gero, groja fantastiški smuikininkai koncertmeisteriai!“ O jis man atsakė, kad nebūtinai geras smuikininkas bus ir geras koncertmeisteris. iš tiesų, svarbiausia yra savybių sintezė. Niekada nepamiršiu Latvijos simfoninio orkestro gastrolių ir jų koncertmeisterio – jis mane tiesiog užbūrė. Tokios visų būtinųjų savybių darnos niekada neteko matyti. Kaip to pasiekti? Kiekvienas turi rasti savo raktą. Tarkim, operos ir baleto koncertmeisteris turi daugybę uždavinių: rasti bendrą vardiklį su savo grupe, tuomet – su dirigentu ir visu orkestru, o galiausiai su solistais, choru, šokėjais. Ko gero, tai sudėtingiausia pozicija.

LNOBT orkestro koncertmeisteris – tai ir labai aktyvi pozicija: tenka groti šitiek spektaklių...

Tai be galo aktyvus darbas. Įdomumo dėlei esu susirašiusi, kiek apskritai per visus darbo metus esu pagrojusi skirtingų pavadinimų operų, baletų spektaklių: tai 99 operos, 50 baletų ir 10 koncertinių programų. Pačių spektaklių, kuriuose grojau, jau neįmanoma suskaičiuoti, bet maždaug galėtų

būti 9–10 tūkstančių. Dažniausiai yra tekę atlikti Giuseppe’s verdi operą Traviata: naujausias jos pastatymas, kurį parodyti teatrui sutrukdė pandemija, man bus šeštasis. vien Traviatos spektaklių esu grojusi daugiau kaip pusę tūkstančio. iš baletų rekordininkas būtų Piotro Čaikovskio Gulbių ežeras: nuo 1985 m., kai jame pirmąkart atlikau smuiko solo, sugrota mažiausiai 120 spektaklių.

Jūsų profesiniame kelyje itin ryškiai šviečia legendinio Lietuvos dirigento Jono Aleksos pavardė. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie jo įtaką Jums ir Jūsų profesiniam tobulėjimui? Ar galima teigti, kad jis taip pat buvo Jūsų mokytojas?

Taip, esate visiškai teisi – netgi pagrindinis mokytojas. Sakyti, kad tai buvo talentingas dirigentas, jokiu būdu negalima: tai jam būtų pernelyg menka. šis žmogus buvo genialus. šalia maestro J. Aleksos buvau dvidešimt metų. Kai esi jaunas, žinoma, visai kitaip viską vertini, bet metams bėgant įgauni kitokios perspektyvos. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo didžiulė mokykla, ypač tai, ką sužinojau apie Giuseppe verdi ir Giacomo Puccini, – stengiuosi tai perduoti ir jauniesiems kolegoms. MaesDmitrijaus Matvejevo nuotrauka

tro J. Aleksa labai mažai kalbėdavo: ištardavo vos vieną kitą žodį, o iš esmės viską išreikšdavo rankomis. Kartais jam užtekdavo menkiausio piršto judesio. vėliau iš to net pats pasijuokdavo – kartais per Linksmąją našlę mano įstojimą, nustojęs diriguoti, parodydavo koja... Atsimenu vieną J. Aleksos frazę, diriguojant ištartą paskutiniais jo gyvenimo metais: „žiūrėkit, žiūrėkit, tokių rankų ilgai nepamatysit...“ ir tai buvo absoliuti tiesa.

Kartais galėdavo pasirodyti, kad J. Aleksa nemėgsta smulkmenų, kita vertus, dėl tų smulkmenų kartais jis mus gerokai pakankindavo. Kartais atsisukęs į mane sakydavo: „Jūs ne apie tai grojat. Apie ką jūs grojat?..“ šią frazę jis perėmė iš savo mokytojo Antano Budriūno, kuris mėgdavo sakyti: „Jūs ne apie tai diriguojat.“ Spektakliai, kuriuos repetuodavome su J. Aleksa, – Makbetas, Don Karlas, Madam Baterflai – nepaprastai giliai įrašyti į mano profesinę patirtį. Tais laikais galėjome sau leisti tris mėnesius intensyviai dirbti su partitūra ir žinojome kiekvieną natą, akordą, žodį, situaciją, emocinę būseną. Dabar viskas pasikeitė – tiesiog toks metas: viskas greičiau, be didelių filosofijų ir metafizikų. Norėtųsi, kad grįžtų analizė, gilumas, teksto ir konteksto suvokimas.

Su kolegėmis gastrolių Izraelyje metu

Kokie spektakliai iš darbo teatre metų Jums labiausiai įsiminė? Ką grojant ypač virpėdavo širdis?

ypač širdis virpėdavo per G. Puccini Madam Baterflai. Kaip ji gali nevirpėti, kai scenoje irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas, o prie dirigento pulto stovi J. Aleksa? Spektaklio pabaigoje visos verkdavome, išėjusios į užkulisius tiesiog sriūbaudavom. ir anas, ir dabartinis Madam Baterflai pastatymai tiesiog puikūs – pastarąjį tikrai įtraukčiau į savo mylimiausių pastatymų penketuką. Tai vienas iš pačių brangiausių ir įsiminusių spektaklių. Taip pat negaliu nepaminėti senojo G. verdi Don Karlo pastatymo, kuriame dainuodavo Gražina Apanavičiūtė, vaclovas Daunoras, i. Milkevičiūtė, G. Grigorianas, vladimiras Prudnikovas, o diriguodavo J. Aleksa... Otelas su maestro vytautu viržoniu ir v. Noreika. iš vėlesnių operos pastatymų stipriai imponuoja Jacques’o Fromentalio Halévy opera žydė – irgi maestro J. Aleksos muzikinis darbas. Tai tiesiog su niekuo nesulyginama. Dar paminėčiau Jules’io Massenet operą Manon – tai vienas tų jausminių spektaklių, kuriuos grodama patiriu didžiulį džiaugsmą. Pastatymą rengė dirigentas Cyrilas Diederichas, ir jo dėka įsivaizduoju, kad prancūziška opera būtent taip ir turėtų skambėti. Tiesa, salėje šio spektaklio iki šiol man neteko matyti, nes visąlaik grodavau orkestre. iš baletų labai patikdavo senoji, choreografo Nikolajaus Bojarčikovo statyta, Sergejaus Prokofjevo Romeo ir Džuljeta. Bet naujasis Krzysztofo Pastoro pastatymas irgi labai pagavus, ypač jo pabaiga mane pribloškia.

O kas Jums labiau patinka: opera ar baletas?

Galbūt klausimas kiek absurdiškas, bet turiu omenyje profesinę pusę – juk šių dviejų žanrų labai skiriasi dramaturgija, atlikimo technika ir t. t.

Tenesupyksta baletas, kurį labai mėgstu, bet mano didžioji meilė yra opera. Sunku būtų pasakyti, kodėl. Tiesa, mano tėvelis buvo neįtikėtinai stiprus baritonas, mokėsi groti smuiku ir pats išmoko groti akordeonu, turėjo nepaprastai daug energijos ir emocijų. Jam buvo siūlyta stoti į vokalą, bet tais nepalankiais laikais tėvelis negalėjo sau to leisti. Galbūt tai iš to? Kita vertus, didelė dalis meilės operai išugdyta būtent teatre. Grodama mintyse dainuoju su visais operos solistais, kartais ir persistengiu – tada po spektaklio negaliu ištarti nė žodžio, gerklė būna lyg užakusi.

Sausio viduryje paaiškėjo, kad LNOBT orkestro koncertmeisterio konkursą laimėjo Dainius

Peseckas, pirmųjų smuikų grupės vadovu tapo

Bernardas Petrauskas, antrųjų smuikų – Linas

Valickas. Ko palinkėtumėte jauniesiems kolegoms?

B. Petrauskas jau penkerius metus groja šalia manęs. Tai mylintis teatrą, daug ką suprantantis žmogus. Jauniesiems kolegoms norėčiau palinkėti įsimylėti muziką, teatrą ir jo žmones, gerbti vieniems kitus, domėtis, studijuoti ir negailėti jėgų, nes darbas bus tikrai labai sunkus. visiems kuo didžiausios sėkmės.

Miela Angele, nuoširdžiausiai dėkoju Jums ne tik už pokalbiui rastą laiką, bet ir už be galo sąžiningą tarnystę teatro menui ir nepaprastą energiją tiek orkestro duobėje, tiek už jos ribų. Iki džiugių susitikimų Lietuvos nacionaliniame

operos ir baleto teatre! n

Viešnagės Oslo operoje metu