irena Milkevičiūtė švenčia sceninės veiklos 45 metų jubiliejų eglė Ulienė

irena milkevičiūtė

švenčia sceninės veiklos 45 metų jubiliejų

„Jeigu nieko apie ją nežinotume, o remtumės tik tuo, ką girdėjome aną vakarą, sakytume, jog ji pas mus atklydo iš kurio nors pasaulinio teatro – Metropolitan, Covent Garden, La Scala ar Dievas žino iš kur...“ „Be jokios abejonės, vakaro kulminacija – irenos Milkevičiūtės, primadonos iš Lietuvos, pasirodymas...“ Panašius pasisakymus iš recenzijų apie irenos Milkevičiūtės dainavimą galima būtų cituoti be galo. vardas ir balsas, kurio neužmirši kartą išgirdęs, ištisa epocha Lietuvos operoje. Primadona, kuriai Dievas visko davė su kaupu – talento, muzikalumo, stiprybės ir išbandymų taip pat. Niekada nesiskundusi, niekada nesivėlusi į jokias teatro intrigas, niekada nekeikianti likimo... šie „niekada“ lengvai virsta į „visada“, jei kalbame apie kitas savybes: visada besišypsanti, visada geranoriška kolegoms, studentams, kukli, paprasta ir nepaprastai šilta, šviesi asmenybė gyvenime. Scenoje – Artistė, spinduliuojanti valia ir stiprybe Karalienė, kenčianti ir mylinti Aida, ledinį šaltį tirpdančia meile nušvintanti Turandot, dievišku balsu pakerinti Norma... Pelniusi apdovanojimų daugelyje tarptautinių konkursų, ne kartą tapusi geriausia Lietuvos metų soliste, pakerėjusi publiką garsiausiose pasaulio operos scenose, šiandien irena Milkevičiūtė dar sykį įrodo mūsų operos primadonos, publikos numylėtinės vardų tikrumą. Beveik prieš metus, karantino išvakarėse, pasirodė Aurelijos Arlauskienės monografija Operos legenda irena Milkevičiūtė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020), nuostabi knyga apie mergaitę, kuri pasiekė viską, apie ką svajojo, apie moterį, kuri savo gyvenimą dalijo darbui ir vaikams, apie primadoną, kurios išskirtiniam talentui lenkėsi klausytojai Metropolitan Opera, La Scala ir kitose didžiausiose pasaulio teatrų scenose, apie asmenybę, „angelo globos palytėtą“, dosnia ranka ir širdimi dalijančią visiems savo talentą ir šilumą. Apie nueitą kelią, kuriame irenos Milkevičiūtės sukurti vaidmenys lyg kokioje galerijoje dėliojasi į vientisą visumą.

eglė Ulienė

Miela Irena, ar džiugina tokia dovana jubiliejaus išvakarėse?

žinoma! Kiekvienam artistui linkiu sulaukti tokios dovanos. Knygos įkvėpėjas buvo mano kolega Antanas Tveraga, esu labai dėkinga ir laiminga, kad tokia knyga išėjo. Dėkoju autorei Aurelijai Arlauskienei, kuri neskubėjo, turėjo kantrybės, nes tuo metu buvo sudėtinga susitikti su manimi pasikalbėti, surinko daug medžiagos archyvuose, derino su manimi... Lenkiuosi prieš tą žmogų.

Dėkinga leidėjams – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, redaktorei irenai Daugirdaitei, dailininkei Deimantei Rybakovienei, korektorei virginijai Savickienei, ačiū visiems, kurie kalbėjo ir negailėjo nuostabių žodžių apie mane. esu be galo laiminga, bet kitaip ir būti negalėtų.

Knygoje Jūsų sukurti vaidmenys lyg kokioje galerijoje dėliojasi į vientisą visumą. Jubiliejaus proga kviečiu stabtelėti prie kai kurių. Pirmasis – Violeta. O kas iki jos?

Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kurios neišpasakosi per trumpą laiką, juk tai visas gyvenimas. Keturiolikos metų įstojau į tuometinę Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, į kanklių specialybę,

Violeta G. Verdi op. Traviata Norma V. Bellini op. Norma

nes labai norėjosi muzikos, bet neturėjau muzikinio pasiruošimo. Buvo sunku, tad perėjau į Kauno Juozo Gruodžio mokyklą ir ją baigiau. Turėjau nuostabią dėstytoją, ireną Mintaučkienę, ir mano pirma pergalė tarprespublikiniame liaudininkų konkurse taip pat buvo toje mokykloje mokantis. Baigusi įstojau į Muzikos akademiją, į kanklių specialybę, šalia buvo ir antra – dirigavimas. Gavau labai gerus muzikos mokslo pagrindus, o tai vėliau labai pravertė. ir visada svajojau apie dainavimą. Trečiame kurse gavau darbą Kaišiadorių muzikos mokykloje, galėjau dirbti, tad iš karto perėjau į dainavimą. Priėmė į antrą kursą, pati paruošiau gan sunkią programą: Miuzetės valsą iš Bohemos, vokalizę ir irenos Paukštytės šiuolaikinį kūrinį Rugeli žiemkentėli. Mane priėmė profesorius zenonas Paulauskas, katedros vedėjas. esu jam už viską labai dėkinga, kad padrąsino dalyvauti konkursuose, kuriuose pelnyti apdovanojimai atvėrė kelią eiti toliau. Mano diplominis darbas buvo violetos vaidmuo. Tad taip ir patekau į teatrą. O tik pradėjusi jame dainuoti Michailo Glinkos konkurse laimėjau pirmąją vietą. Tai buvo lemtingas laiptelis į stažuotę La Scaloje.

Violetos vaidmuo, ko gero, pirmasis ir svarbiausias. Dainuotas daugelį kartų, įvairiose scenose, su įvairiais partneriais. Kaip Jūs gyvenote su šiuo vaidmeniu, kaip jis kito?

Jaunai dainininkei – juk tik kelerius metus buvau mokiusis dainavimo – tai sudėtingas vaidmuo. Laimė, netrukus buvau pakviesta į stažuotę italijoje, galėjau tobulėti. Mano violeta ten turėjo laimės būti pakviesta į dešimt spektaklių Parmos teatre, bet tuo metu viskas priklausė nuo Goskoncerto: jis arba išleisdavo, arba ne. esi stažuotoja ir būk ja, ko daugiau? žinoma, gaila, kad dėl politinių dalykų Traviatos spektaklių Parmoje teko atsisakyti. violetą dainavau daug kartų, o trečiasis Traviatos spektaklis įvyko Lodzės operos teatre, dainavome su virgilijumi Noreika. Po šio spektaklio Lodzės teatras atšaukė savo kito vakaro spektaklį ir paprašė dar vienos Traviatos. Dainuoti su v. Noreika kiekvienam jaunam dainininkui buvo didelė pamoka, o man, tik atėjusiai į teatrą, tai prilygo stebuklui. Tai buvo tikra, nemeluojanti tiesa spektaklyje. vėliau kartu dainavome daugelį kartų, dažnai per Naujuosius metus.

Ledi Makbet G. Verdi op. Makbetas Turandot G. Puccini op. Turandot

Mano violetos vaidmuo buvo kitoks, nei buvo įprasta Lietuvos operoje. Gal kaltas lietuviškas charakteris, bet dažnai buvo kuriama švelni, nuolanki, trapi ir lyriška violeta. Mano violeta buvo ryžtinga, kovojanti, nes tokia ji yra ir verdi operoje! Tai spinto soprano vaidmuo, jam reikia prigimtinės technikos pirmo veiksmo violetos arijoje. Ten koloratūros, turi jas išdainuoti, o tai daug lengviau sekasi lyriniam balsui. Tačiau kituose veiksmuose lyrikai dažnai pritrūksta dramatizmo, kurį turi verdi personažas.

Daug dainuota su v. Noreika, Broniumi Tamašausku... Geras partneris yra prabanga scenoje, suteikia pasitikėjimo, gali laisviau jaustis. Bet mes – artistai, juk ne visada būna norimas partneris, gal tas žmogus ne visai atitinka ir tavo charakterį, bet scenoje turi matyti ir girdėti tik tai, ko reikia vaidmeniui.

Labai ilgai dainavau šioje operoje, paskutinius Traviatos spektaklius dainavau Kaune, istoriniame mūsų operos teatre.

Kitas galerijos vaidmuo – Baterflai.

Baterflai mokiausi lietuvių kalba nuostabiam Jono Aleksos ir vlados Mikštaitės pastatymui. Tad stažuotėje La Scaloje, kur reikėjo išmokti ir dainuoti italų kalba, buvo daug lengviau, nes muzikine prasme jau daug žinojau. šį vaidmenį italijoje ruošiau turėdama tikslą dalyvauti Baterflai konkurse Tokijuje. Gludinau kiekvieną natą, gal tai ir lėmė sėkmę konkurse 1986 m.

Mūsų teatre, grįžusi iš stažuotės, Baterflai dainavau su Gehamu Grigorianu. Dainuoti su juo tame spektaklyje buvo ypatinga dovana. Bet tai ir Giacomo Puccini nuopelnas: jei tu muzikalus, jei partneris puikiai dainuoja, negali būti blogo rezultato.

O LRT fonduose radau įrašytą visą vieną pirmųjų savo Madam Baterflai spektaklių su Jonu Antanavičiumi.

Dabar turime kitą, Anthony Minghellos režisuotą, Madam Baterflai pastatymą, jame dainuoja mano mokinė Sandra Janušaitė. Tai kitoks, stebuklingas, spektaklis! Tame pačiame pastatyme Londone dainavo mano dukra Asmik, tad laukiu, gal ji padainuos ir mūsų scenoje. Minghellos pastatyme tiek subtilių detalių, itin tikslaus veiksmo, kad bet kuri solistė, parengusi šią partiją, šiame spektaklyje dainuoti negali, o Asmik tai jau turi.

Vaidmenų galerija didžiulė... Prie kurių dar norisi stabtelėti?

visi spektakliai, kuriuose dainuoji, prie kurių prisilieti, tau brangūs. Daug įdedi savęs. Bet ir atvirkščiai: kiekvienas personažas palieka kažką tavyje.

Didelis įvykis buvo Norma. Buvau pirma lietuvė, dainavusi šį vaidmenį, – man visada patinka dainuoti stiprias herojes. iki šiol žmonės prisimena, rašo man apie tai. Normą daug dainavau varšuvos didžiajame teatre, po Normos sėkmės – ir kitose

jų premjerose, gastrolėse. Daug ten dirbau, turiu ir Lenkijos apdovanojimą. Normą dainavau ir Čikagos lietuvių operoje kartu su Nijole Ambrazaityte. Buvau pirmoji iš sovietinės Lietuvos dainininkių, dalyvavusi jų operos pastatyme. Daug kas apie mane išgirdo po Tokijo konkurso, taip buvau pakviesta ir į Čikagą. Dainavau ten ir kitose operose: Trubadūre, Otele su v. Noreika, Pilėnuose, Lietuviuose. Taip pat Aida, dainavau ją daugelyje teatrų, Splito festivalyje, esu daug dainavusi Sankt Peterburge, Marijos teatre.

Turandot – vienas iš paskutinių mano dainuotų vaidmenų, dramatinė partija, bet ją irgi galima atlikti kiek kitaip, lyriškiau. iš prigimties mano labai geros aukštosios natos, o Turandot partijoje yra man labai tinkama tesitūra. Mėgau tą vaidmenį, gaila, kad pastatymas nelabai ilgai buvo teatro repertuare. Dabar turime jau kitą pastatymą, nuostabų, gražų spektaklį.

Dainuodama G. verdi, G. Puccini ir kitų italų sukurtus vaidmenis, vis svajojau apie Richardo Wagnerio personažus. Man jų labai norėjosi, bet artėjau prie jų labai sunkiai. Dainavau Skrajojančiame olande, vėliau mūsų teatre buvo pastatyta valkirija, ilgai nesiryžau, abejojau, galvojau – yra jauna dainininkė, tedainuoja ji premjeroje... Bet gastrolėse teko dalyvauti, dainuoti. R. Wagneris – genialus, bet man labai nelengvas kompozitorius. Stebuklingas! išmokau ir jo penkias Wesendonck dainas, toks džiaugsmas jas dainuoti...

Tad kurio kompozitoriaus operas labiausiai norisi dainuoti? Ar galbūt kurias lengviausia?

Nieko nėra lengva dainuoti, nors, aišku, svarbu požiūris. G. Puccini, G. verdi, v. Bellini, vėliau R. Wagneris – genialūs kompozitoriai, dainavau, gyvenau jų vaidmenimis, net negaliu išskirti, kuris artimiausias. Dar buvo rusų kompozitoriai, Piotras Čaikovskis, jo Pikų dama, Liza, o štai jau būdama septyniasdešimties padainavau tame spektaklyje Grafienę, ryžausi mecosoprano partijai. Tiesa, dar eugenijuje Onegine dainavau su dukra jos Tatjanos Auklę, o anksčiau buvo Tatjana. Nuostabios Modesto Musorgskio operos, Metropolitan Opera teatre kaip tik jo operoje ir dainavau, o La Scaloje dainavau Chovanščinoje Siuzaną, tai nedidelis vaidmuo, bet džiugu, kad buvau išgirsta, pastebėta, rašė spauda. Dainuoti tokiose garsiose scenose – didelis džiaugsmas, bet ir jaudulys.

Jaukiausia dainuoti namie. Niekad negalvojau, kritikuos mane ar girs, tiesiog mylėjau savo namus, savo teatrą, jis buvo kaip šeima. Labai malonu, kai esi kur nors laukiamas. Daug metų dirbau Rygos teatre, daug gastroliavau su jais, dvejus metus esu dainavusi Madride, gražūs prisiminimai iš varšuvos didžiojo teatro... Labai džiugu, kai esi kviečiama, laukiama, bet namai yra namai.

Ar bėgant laikui vaidmenys keičiasi?

Manau, kiekviename spektaklyje tas pats vaidmuo vis kitoks – priklauso nuo tos dienos nuotaikos, būsenos, kokie tavo gyvenimo džiaugsmai ar vargai šalia... visa tai suteikia spektakliui spalvų, vis ką nors naujo. Niekada nesikartoja tas pats. Kadangi vėliau dainavau dramatiškesnius vaidmenis – Madam Baterflai, Don Karle, Otele, todėl ir balsas truputį dramatiškėjo, sunkėjo, norint grįžti prie aukštesnės tesitūros vaidmenų reikėdavo kokios savaitės laiko, reikėdavo ieškoti kitokių techninių sprendimų, kad išgautum tai, kas partitūroje parašyta. Tai keisdavo interpretaciją, spektaklis įgaudavo dar svaresnį atspalvį. Tuomet kokia nors Traviata, dainuojama tarp dramatiškų vaidmenų, būdavo kaip vaistas balsui, nes tai aukštesnė tesitūra, o juk mano balsas nėra grynai dramatinis, kiekvienam balsui sveika grįžti prie lyrinio prado.

Gyvenimo vaidmenų galerijoje – ir Mamos vaidmuo. Ar lengva su dukra dainuoti vienoje scenoje?

Tada dvigubai jaudinuosi – ir dėl jos, bet labiausiai dėl savęs, kad nesuklysčiau, kad jai nepakenkčiau. Tada norisi, kad viskas būtų kuo geriausiai, todėl nelengva, bet labai gera, kai gali su savo dukra dainuoti. Didelis džiaugsmas, bet ir jaudulys.

Dainininkui sunku būti šeimos galva, auginti vaikus, rūpintis įvairiais buities dalykais, kurie net ne nuo tavęs, bet nuo likimo priklauso. Norisi gerai dainuoti, bet norisi, kad ir namie viskas būtų gerai, norisi užauginti vaikus dorais žmonėmis, kad jie ką nors gyvenime pasiektų. Prieš spektaklį turi būti pailsėjęs, susikaupęs, o kai yra daug visokių rūpesčių – sunku. Balsas viską išduoda, bet žiūrovui nepasakysi, kad šiandien tau „ne ta diena“... Susitelki, kiek gali, gal iš viršaus Likimas man vis padėjo. Aišku, gal dėl tų visų sudėtingų aplinkybių – gyvenau viena, auginau vaikus, tėvelius prižiūrėjau – ir neišvykau daugiau dainuoti užsienyje, bet vis tiek dainavau ir Metropolitane, ir La Scaloje... Tik žinau, galėjo būti daug daugiau ir didelių vaidmenų. Buitis labai daug atima... Bet tai – mano gyvenimas.

Visam tam reikėjo labai daug stiprybės, jėgų... Visi apie Jus kalba su didele meile.

Kas Jums suteikia jėgų ir stiprybės?

Negaliu pasakyti... Labai anksti išėjau iš namų, kaimo vaikas pakliuvau į miestą, turėjau išmokt gyventi pati, sugyventi su žmonėmis, su visom negandom, skriaudom ir bėdom susitvarkyti pati, nes nebuvo kam padėti. Džiaugiuosi, kad niekada netapau dėl savo problemų pikta, o šalia vis atsirasdavo žmonių, visai svetimų, kurie man daug padėjo. ir gyventi atsirasdavo kur, ir pamaitindavo... Tuomet negali būti kitoks, esi dėkingas, laimingas, kad pasiekei tai, ko norėjai, ko siekei. Tai užgrūdina ir stiprina.

Profesorės vaidmuo. Jūsų mokinės garsina

Lietuvos vardą pasaulio operos teatruose. Ką labiausiai norite įduoti savo studentėms, pradedančioms solisto kelią?

žinau, kad negali savęs gailėti, tausoti, – turi visas žinias, viską, ką gali, sugebi, perduoti kitiems. ir psichologiškai labai svarbu būti nuoširdžiai kaip mama, žinoti jų rūpesčius, padėti jiems. Dainavimo specialybėje balso paruošimas, pradmenys labai svarbu. Sesuo Andželika G. Puccini op. Sesuo Andželika

Džiaugiuosi savo studentėmis, joms sekasi, štai ir dukra pas mane baigė dainavimo mokslus, ir Aušrinė Stundytė, Sandra Janušaitė, Joana Gedmintaitė, kitos studentės, jų daug ir visomis jomis džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad mano žinios nenuėjo veltui, kad galiu jomis pasidalyti, kad jos reikalingos.

Kas gyvenime Jums suteikė daugiausia laimės?

Kas Jūsų gyvenime yra laimė?

Man laimė, kad pasiekiau gyvenime tai, ko norėjau, apie ką visada svajojau. Kad mano dukra tęsia mano kelią, kad auga vaikai, anūkai, kad studentėms sekasi. viskas kartu. Tai teikia džiaugsmo, tai ir yra ypatingos laimės akimirkos. Supranti, kad šioj žemėj savo pareigą atlikai. n