eglė špokaitė: „Baletu reikia mėgautis” Gabija Narušytė

eglė špokaitė: „Baletu reikia mėgautis“

Gabija narušytė

Primabalerina eglė špokaitė, baigusi įspūdingą karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dabar patirtį perduoda savo pačios įkurtos baleto mokyklos mokiniams San Diege, Kalifornijoje. viena ryškiausių Lietuvos baleto artisčių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė e. špokaitė, JAv dabar gyvenanti kartu su vyru mokslininku Dainiumi Mačikėnu, daro viską, kad jaunieji šokėjai patirtų baleto meno džiaugsmą, – tai, ko čia, Lietuvoje, galbūt per skubą trūko mūsų artistams. Mąstydama apie baletą, savo pasirinkimą ir nueitą kelią, e. špokaitė sako, kad didžiausia laimė šokėjui scenoje jaustis patogiai, mėgautis tuo, ką daro. O viena svarbiausių baleto artisto savybių – muzikalumas, kurio išmokti beveik neįmanoma. Su egle špokaite kalbėjosi LRT Klasikos programos laidų vedėja, primabalerinos draugė nuo vaikystės, Gabija Narušytė (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tinklalaidė Tekstūra).

Mus skiria tūkstančiai kilometrų, dabar esi labai toli nuo Lietuvos, nuo teatro, kuriame kūrei nepamirštamus vaidmenis. Ir vis dėlto veikla, telpanti į žodį „baletas“, tęsiasi ir dabartiniame gyvenimo etape: Tavo įkurta baleto mokykla Ballet

Institute of San Diego įgauna pagreitį ir jau yra kuo pasidžiaugti. Bet pradėkime nuo atradimų, kurių naujausias – kad baleto galima pradėti mokytis ir nuo dvylikos metų.

iš tiesų, jei kas būtų paklausęs prieš metus, būčiau atsakiusi vienareikšmiškai – ne. Tokio amžiaus tai neįmanoma. Bet štai konkretus atvejis: į mokyklą atėjo dvylikos metų mergaitė, labai norinti tapti balerina. Nenorėjau jos priimti, nes ir fizinės savybės ne balerinos, juo labiau amžius. Bet mergaitės mama, labai šauni moteris iš Havajų, sako: „Mes atvažiuosime į San Diegą, dukra labai nori mokytis baleto meno.“ Tad galiausiai priėmiau. Mokyklos mergaitė nelanko, mokosi namie, todėl baleto pamokas gali lankyti rytais, kai kiti vaikai negali. Pinigų šeima turi. Tai taip pat svarbu. Pradėjau su ja pamokas kaip su mažiukais – septynerių aštuonerių metų vaikais. Jai – dvylika... Pusę metų tai buvo visiška nesąmonė: dvylikametei teko aiškinti dalykus, kurie jau turėtų būti savaime suprantami. Netikėjau, kad tai gali duoti rezultatų.

Bet po pusės metų, mergaitei persikrausčius į San Diegą ir pamokas pradėjus lankyti stabiliai, pamačiau, kad labai po truputį ji vis labiau formuojasi kaip balerina. Tad pasiūliau dirbti su kitom mergaitėm, bet ji sako: „Ne, aš nieko nesuprasiu...“ Čia galima palyginti su pianistu – įsivaizduokime vaiką, kuris mokosi iš Jaunojo pianisto dar tik pusmetį. Bet galiausiai dvylikametė apsisprendė ir sutiko. Supratau, kad ji skiriasi iš kitų vaikų. Gal dėl to, kad mokosi namie, visai kitaip formuojasi, kitaip mąsto. Man, mokytojai, tai buvo atradimas. Tada pradėjau klausinėti, kaip sekasi mokytis, ji sako, kad labai gerai. Mane sužavėjo jos drąsa ir energija! Paprastas pavyzdys – pirmieji puantai: mergaitės juos rišdamosi sugaišta 7–10 minučių. O ji tai padaro per dvi minutes ir jau stovi laukdama! Nepaprastas imlumas. Tiesiog ima viską, ką duodi, ir nori daugiau. ir štai po metų ji šoka! Laimėti, aišku, kol kas dar negali, bet kad ji gali būti gera, net labai gera profesionali šokėja – tikrai. Jei per metus tiek pasiekė nuo visiško nulio! iki šiol sunkiai tuo patikiu. Be abejo, tai lemia ir talentas, ir finansai, drąsa, begalinis noras šokti. Tai man atradimas.

Sunku ir man patikėti, bet tam tikra prasme tai primena ir Tave, nes, kiek pamenu, labai, labai daug dirbai, kol tapai Egle Špokaite. Žvelgiant jau iš perspektyvos, kas lėmė tokį sėkmingą

Tavo kelią: talentas, gabumai ar begalinis noras, skatinęs tiek daug dirbti?

Aš nebuvau gabi. Pamenu, mes su draugėmis, stodamos į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, priėmimo komisijos gydytojui išėjus iš kabineto, pažiūrėjom į specialų aplanką, kur surašyti mūsų pažy-

miai. ir labai gerai pamenu, kad pagal penkių balų sistemą visi mano fizinių duomenų pažymiai buvo trejetai, išskyrus keltį, – ji buvo įvertinta penketu. Taigi fiziniai duomenys yra viena, bet, ką aš dabar suprantu stebėdama ir savo mokinius, – mes atrenkame akimis, rūšiuojame vaikus pagal tai, kurių fiziniai duomenys tinkami, o kurių – ne. Bet vėliau dirbant išryškėja įvairūs kiti dalykai, pavyzdžiui, vaikas yra nemuzikalus, neturi charakterio arba netinkamą įtaką daro tėvai. (yra vaikų, kurie nesiekia tikslo, – jie iš tokių šeimų, kurių tėvai tam tikra prasme yra budistai: kaip bus, taip gerai. ir tai gali sužlugdyti vaiko kelią į baletą.) vis dėlto mokytojai atrenka vaikus, kurių geri fiziniai duomenys, nes juos išsiugdyti labai sunku.

Bet štai pamenu pirmąją savo klasę, kuriai laikinai dėsčiau M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dirbau su mergaitėmis kaip su būsimomis profesionalėmis, bet balerinomis tapo visai kitos, o ne tos, kurių fiziniai duomenys, regis, buvo geriausi. Taigi užslėptos, baletui būtinos savybės išryškėjo vėliau. Be abejo, svarbu charakteris, tėvų palaikymas ir figūra. Dėl figūros tai net negali pasakyti, kaip žmogus atrodys, kai jam bus aštuoniolika. Aišku, yra tam tikra metodika, padedanti mums, mokytojams, prognozuoti, bet... Jei gerai atrodys, turės pirmenybę baleto pasaulyje. Jo galimybės bus kur kas didesnės. Bet to neįmanoma numatyti. Be galo svarbus ir kitas dalykas – tikslo siekimas.

Kokia mano patirtis? Jei savo fizinius duomenis, kurie nebuvo tokie tobuli, kaip reikėtų, būčiau labiau ištobulinusi, ką buvo galima padaryti, jei kas nors būtų man padėjęs, manau, būčiau galėjusi padaryti geresnę karjerą. Bet turėjau kitą privalumą – tai, ką dabar vadinu užslėpta savybe: nuo vaikystės esu labai užsispyrusi, esu tikslo siekėja, turiu charakterį ir esu nepaprastai ambicinga. Man sakydavo: „Na, tu tikras Ožiaragis.“ ir tikrai – galiu griūti, kristi, bet atgal aš niekada neinu. ir dabar štai mudu su vyru Dainiumi kartais sakom: „viskas, jau nebegaliu...“ Bet imu viską šimtu procentų, kas man ką pasiūlo. Neatsisakau. esu persidirbusi, bet imu, ką tik įmanoma.

Dar viena – pati svarbiausia – mano kaip balerinos duotybė yra muzikalumas. Jį iš tėčio paveldėjau. O ir mama dainavo. Tai genai, tikra dovana man. esu labai muzikali nuo pat vaikystės. Muzikalumas balete iš esmės yra pagrindinis dalykas. ir mano dabartiniai mokiniai vieni muzikalūs, kiti – ne. Galima kalbėti apie koordinaciją, judesius, bet baleto artistas turi išjausti muziką, o tai nereiškia, kad tereikia tinkamai ritmiškai ją atkartoti judesiais. To išmokti, manau, neįmanoma, tai įgimta. Tai dovana baleto artistui. Olimpija L. Delibes’o balete Kopelija

Taip, muzikalumas labai svarbu, bet Tau, kaip minėjai, būdinga ir kita savybė – begalinis darbštumas. Sakei, kad net turėdama per daug darbo nieko, ką pasiūlo, neatsisakai. Ar tai reiškia, kad

Tavo mokykla San Diege vis labiau įsitvirtina?

Kaip čia paaiškinus... Kas Amerikoje susidūrė su verslo kūrimu, tas supras... Teoriškai tai sunkiai paaiškinama. viena vertus, visi žino, kad Amerika – verslo šalis, kiekvienas gali čia jo imtis. Kiekvienas gali pasiskelbti esąs santechnikas, statybininkas, baleto mokytojas ar kas tik nori ir pradėti. šimtu procentų kiekvienas. Kita vertus, pasiūla ir paklausa tokia didžiulė, kad atsirinkti, kas profesionalu, o kas tėra geras skelbimas, kai ko nors prireikia, yra net labai sunku. visi čia kenčia dėl autoritetų trūkumo. Amerikoje nėra tokių tradicinių taisyklių kaip europoje, kurios leistų suprasti, kas profesionalu, o kas – ne. Čia tiesiog yra bendra pasiūla.

Sakykim, aš atidarau mokyklą, kurioje siekiu kokybės. Bet kiek ir kaip aš galiu tą kokybę demons-

Kopelija

Michailo Raškovskio nuotraukos

truoti? Tam reikia masiškumo, reikia, kad į mano mokyklą ateitų gabiausi vaikai, – tai svarbiausia. Bet masiškumas – ilgalaikis procesas. štai tau ir uždaras ratas: be masiškumo kokybės nepasieksi. O masiškumas įmanomas tik ten, kur daugelį metų vyksta tas pat, nes amerikiečiai labai inertiški. Jie eina ten, kur visi. Netgi vaikai. Todėl yra taip, kad mano klientai vaikai, deja ar beje, daugiausia yra imigrantai, vis dar išauklėti pagal europines ar azijietiškas taisykles. Mano siekis – užvaldyti ir pačius amerikiečius. ir tai labai sunku, nes kokybė jiems nėra prioritetas. O mano mokykloje yra ir menas, ir kokybė. štai kas yra sunku. Susigyventi su tuo – gigantiškas darbas. vis dėlto viskas labai lėtai, bet juda į priekį.

Bet išmokai žaidimo taisykles ir toliau sieki savo. Ir, regis, Tau sekasi.

Taip. esu išsikėlusi tikslą siekti dar didesnių dalykų. Noriu čia, San Diege, Kalifornijoje, ugdyti meninio skonio pajautimą. ir man atrodo, kad po truputį tai vyksta. Pavyzdžiui, po paskutinių konkursų kitų mokyklų vaikų mamos tegul dar ir neatveda savo vaikų pas mus, bet apie mūsiškę mokyklą jau sako: „Čia toji mokykla, kur patys gražiausi kostiumai ir vaikų šokyje matyti kiekviena detalė.“ Juk tai jau gerai, tiesa? Nes čia amerikietės taip kalba. Manoji mokykla netaps M. K. Čiurlionio menų mokykla, bet galiu kurti erdvę, pritraukiančią kitų mokyklų vaikus. Labai norėčiau surengti konkursą, nes kaip tik konkursas padeda išgryninti svarbiausius šokio prioritetus. Kaip tik ten ir galima būtų įgyvendinti visus tuos man svarbius tikslus. Bet neužtenka laiko. Kasdien nuo 11 iki 21 valandos dirbu salėje, o kur dar visa kita... Tuomet reikėtų mesti mokytojauti, o aš negaliu – nenoriu, nes man labai patinka su vaikais.

Taigi ir sakau, kad esi darboholikė...

Tai blogas dalykas. Reikėtų susiimti, perplanuoti daugelį dalykų. Kartais paskaitau kokių nors

turtingų žmonių pasvarstymus apie vertybes. Man vienintelė vertybė yra laikas. Laikas ir draugai. Aš jau pradėjau suprasti, ką tai reiškia...

Dabar laikas sustojęs, viskas pristabdyta. Kai kalbėjomės prieš metus, kai pandemija buvo dar tik pradėjusi keisti pasaulį, Tu sakei, jog pagalvojai: „Kaip būtų gerai, jei niekur nereikėtų eiti.“

Bet turbūt toli gražu nemanei, kad koronavirusas paralyžiuos visą pasaulį. Ir štai po metų vėl viskas atrodo kitaip. Ko gero, Tavo mokyklai nesibaigiantis karantinas netgi išėjo į naudą. Kokie tai buvo metai?

Manau, kad kiekvienam aktyviam žmogui, turinčiam fantaziją ir užsiėmusiam veikla, kuri leidžia pasireikšti idėjoms ir aktyvumui, prabėgę metai buvo laikas, kada galėjo tai įrodyti. Džiaugiuosi, kad mokykloje, kuriai vadovauju, galiu įgyvendinti savo fantazijas. Be abejo, tam reikia pastangų, ir ne tik mano vienos. Konservatyvesni žmonės paprastai sunkiai ryžtasi naujovėms, bet dabar jie tapo joms kur kas atviresni, nes tiesiog sėdėti namie – nuobodu. Sakykime, vaikai dabar uždaryti namie, tuo tarpu tėvai pasirengę jų meniniam ugdymui, švietimui ar apskritai gerovei skirti daugiau dėmesio.

Taigi mano šeimai, turinčiai baleto mokyklą, atsiveria daug galimybių, kas yra nepaprastai įdomu. Mes įvaldėme nuotolinį mokymą, atskleidėme jo privalumus, bet, be abejo, esminis dalykas, kurio niekas neatstos, yra gyvas bendravimas. visos pamokos vyksta, kaip priklauso, yra ir papildoma veikla tiems, kurie siekia daugiau, tai yra nori dalyvauti konkursuose. Jų geografija plečiasi: anksčiau daugiausia vykdavo regioniniai konkursai ir tik kartais susitikdavome visos europos, visos Amerikos konkursuose, o dabar visi konkursai virtualūs, tad mūsų vaikai gali šokti ir konkuruoti su viso pasaulio vaikais. Ruoštis, be abejo, nelengva, nes reikia laikytis saugos reikalavimų. Mes, suaugusieji, po truputį vargstam nuo to visko ir laukiam, kada bus normalios sąlygos, bet vaikams tai džiaugsmas, jie tai prisimins.

To paties laukiame ir Lietuvoje. Tvyro visiška nežinia. Bet dar pakalbėkime apie Tavo ir Tavo vyro Dainiaus Mačikėno baleto mokyklą. Vyras mokslininkas irgi labai prisideda prie Tavo norų įgyvendinimo, be to, jis dar ir informacinių technologijų specialistas, fotografas. Judu abu šią mokyklą pavertėte pasauline, nes čia mokosi ne tik San Diego, bet ir lietuvių, japonų, šveicarų vaikai. Taigi tinklas plečiasi.

Aišku, tai pavieniai atvejai. Bet gražu, kai taip atsitinka, o kai kurie santykiai netgi labai sustiprėjo. yra mokinių, kurių gyvenimus labai pakeitė susitikimas su baleto mokykla. Jie ėmė daug rimčiau baleto mokytis, sakykim, Čikagoje ar Havajuose.

Svarbiausia, kad dabar, atsiradus daugiau laiko permąstyti, atsiradus nuotolinėms galimybėms, vaikas rastų savo pašaukimą ir turėtų kuo geresnes sąlygas jį įgyvendinti. Sakykime, dabar daug laiko leidžiame prie kompiuterio, tad galime pagalvoti, kaip jį geriau panaudoti. Nors tuo tikrai niekada nepakeisime tikro teatro, tikros meno akimirkos, bet dabar toks laikas, kai viską stebime ekrane. vaikai filmuojasi, siunčia savo šokių vaizdo įrašus. ir tai puiku. Bet galima pagalvoti ir apie meniškumą panaudojant kelias kameras ir pan. Taip geriau perteikiama esmė, be to, įdomiau.

Balerina B. Eifmano balete Raudonoji Žizel . Michailo Raškovskio nuotraukos

Kiekvienas baleto artistas pasakys, jog stebėti baleto repeticiją yra visiškai kita patirtis, dažnai įdomesnė už patį spektaklį. Nes spektaklyje viskas sujungta – orkestras, kostiumai, apšvietimas, tai yra meno kūrinys. O stebėti baleto artistą darbo erdvėje – visai kas kita. Geriau, iš arti pamatai asmenybę, baletas atsiveria visiškai kitaip. visai kiti pojūčiai, nei žiūrint spektaklį. Tai štai, dabar tas laikas, kai galima tai panaudoti.

Visi viliamės, kad šis neįprastas laikas baigsis, o karantino pamokos išeis į naudą. Dabar grįžkime į Tavo metus teatre, į Tavo sceną – į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriame sukūrei ne vieną išskirtinį vaidmenį. Ar dar prisimeni juos, dar sapnuoji?

Įdomus klausimas. (juokiasi) Keliskart sapnavau, kad baigusi karjerą, ką anuomet padariau vidury sezono, sausio mėnesį, vėl grįžau į teatrą ir šoku jame toliau, ir niekaip negaliu išeiti, nors tikro džiaugsmo nėra. Mėginau psichologiškai išsiaiškinti, ką tai reiškia. Bet tikrovėje to niekada nesigailėjau. Dabar iš visų jėgų siekiu perduoti, ką sukaupiau, savo mokiniams ir noriu, kad jie kuo labiau tuo mėgautųsi. Mokau semtis kuo daugiau scenos galimybių. Bet svarbiausia – daryti tai su džiaugsmu, o ne nuolatos jaudinantis, kaip kad mes, artistai, dažnai darome. Tikrai be reikalo tiek daug dėl visko jaudinamės.

O scenos košmarai ar sapnuojasi?

Kai Meno forte eimunto Nekrošiaus spektaklyje Otelas vaidinau Dezdemoną, dažnai sapnuodavosi vienas košmaras. Sapnuoju, kad spektaklis netikėtas, reikia eiti į sceną, o aš neturėjau kada pasikartoti teksto. Dabar pastebėjau, kad to jau nebesapnuoju. Galvoju: gal e. Nekrošiui išėjus ir sapnas mane paliko. Juk tas susidūrimas su dramos teatru buvo labai ryškus. Operos ir baleto teatre tavo kasdienybė įprasta: šoki spektaklius, susitinki su baletmeisteriais. O čia kiekvieną kartą šioks toks šokas, ir tai labai daug davė. Judėk, pereik per stresą... eik, nebijok, ženk žingsnius ir būsi laimingesnė, o paskui būsi labai labai laiminga ir galėsi tuo mėgautis visą savaitę – toks lipimas per save e. Nekrošiaus teatre. Lyg perėjimas per save pačią. išėjimas iš komforto zonos.

Ko gero, mėgsti iššūkius, Tau jų tiesiog reikia. Baletas, dramos teatras, dabar – sava mokykla už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, toli nuo europietiškos kultūros ir tradicijų. Ar tokia Tavo prigimtis?

Manau, kad iš dalies taip. Kita vertus, norėčiau prisiminti pavyzdį, kai jau prieš pat išeinant iš LNOBT vyko paskutiniai mano spektakliai. šokome su Martynu Rimeikiu. Kad ir baletą Kopelija – paskutinį savo spektaklį. Nors spektaklis techniškai labai sunkus, tai buvo toks džiaugsmas ir malonumas, sunkiai nusakomas. Galų gale viskas suėjo į viena: šokti nebuvo nepatogu, nebuvo per daug streso, buvo komforto pojūtis spektaklio metu. Dabar, kai žiūriu to spektaklio vaizdo medžiagą, matau, kad pagaliau viskas jame susiliejo. ir tada pagalvoju: o jeigu būtų buvę kitaip? LNOBT repertuaras juk keičiasi: čia tokia sistema, kad artistai vienu metu šoka iki penkiolikos skirtingų pavadinimų spektaklių. Kitur yra kitokia sistema, pavyzdžiui, keturi spektakliai per metus. Kuri sistema geresnė? Abi turi ir pliusų, ir minusų. Kita vertus, svarstau, kad jeigu būčiau kažką dariusi gerokai daugiau, dažniau, be abejonės, įgūdžiai būtų buvę geresni ir aš, artistė, šokdama būčiau patyrusi daugiau komforto. Galėjusi mėgautis tuo, ką darau. šokis būtų buvęs kokybiškesnis, meniškesnis. Mano gyvenime, kiek atmenu, viskas labiau priminė bėgimą, bėgimą ir dar kartą bėgimą. visi tie konkursai, spektakliai, partneriai, traumos ir t. t. Toks įspūdis, kad tik bandžiau ir bandžiau. O galų gale atradau, puikiai sušokau spektaklį ir... išėjau. Toks liko įspūdis.

Ne veltui mokinius ragini mėgautis, nes Tavo gyvenime, kaip suprantu, buvo daug streso ir nuolatinio bėgimo. Regis, per mažai pasimėgavai darbo vaisiais?

Taip, bet galbūt ir laikas toks buvo. Sunku dabar vertinti. Galima tik pamąstyti apie tai. Perimti geruosius momentus ir perduoti kitiems, kad pasinaudotų gerąja patirtimi. Kaip pagelbėti artistui, kad jaustųsi patogiai, savo vietoje, globojamas, mylimas, kad galėtų ir turėtų laiko kurti? Manau, mūsų laikas buvo ypatingas: juk ką tik atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Turėjome garsinti Lietuvą, kuo geriau ją pristatyti pasauliui, tad daug buvo visokių gastrolių... Dabar kiti laikai. Tad gal galima daugiau užsiimti kūryba, kas artistui labai svarbu.

Kalbėjai apie Kopeliją – spektaklį, į kurį sugulė viskas, kurį šokdama su partneriu tiesiog mėgavaisi. Kodėl būtent jis?

Tiesiog viskas sutapo. Labai patiko choreografija, spektaklis nepaprastai gražus vizualiai, nors techniškai sudėtingas. Scenografas – vienas garsiausių. ir labai artimas, bendramintis, tobulas partneris. Muziką jautėme kartu. Atmenu, tiesiog susitardavome: mėgaukimės. Tiesiog abudu mėgavomės muzika ir šokome. ir visai nebijojom, kad koks piruetas nepavyks. Tai labiausiai įstrigęs spektaklis, beje, ir labai įdomus. Bet tai jau praeitis.

Bet, manau, ne tik tas vienas vaidmuo Tau įstrigęs, kai galėjai šokdama mėgautis, gėrėtis negalvodama apie sudėtingas technines detales...

Be abejo. Baletai Karmen, Romeo ir Džuljeta, Gulbių ežeras. Pastarąjį dabar prisimenu kaip vieną geresnių savo baletų. O yra ir tokių, kurie Lietuvoje nematyti, bet mano labai mylimi. Pavyzdžiui, Latvijoje šoktasis Sidabrinis šydas. Gaila, kad šio puikaus baleto neteko šokti Lietuvoje. Galų gale ir smulkesni darbai... Pavyzdžiui, viena iš Jurijaus Smorigino miniatiūrų. vienu metu kažkokiam konkursui prisireikė ją pailginti. ir Smoriginas prikūrė pradžią. visiškai be garso. Be muzikos. Muzikos buvo tik dalis dainos iš ciklo Dainos apie mirusius vaikus. Taigi jis sukūrė savotišką šios dainos įžangą tyloje. Tik šokis. šokau viena, tik pagal savo judėjimo garsą. ir atmenu, ką tada atradau: naudoti tik tą kojos braukimo per grindis garsą šokiui, nes kai uždūsti – daug stipriau kvėpuoji. ir tai buvo prieš trisdešimt metų. Kaip tai šiuolaikiška! Kiek daug buvo tuomet modernumo.

Galima tai ir dar labiau išplėtoti. Gal dabar tam laikas? Sakykim, gal artistai galėtų ne tik repetuoti, gastrolėms ruoštis ir panašiai. Bet reikia suteikti jiems ir kuo daugiau laisvės, galimybių kūrybinėms paieškoms. Manau, kaip tik čia gimsta įdomybės, naujovės, menui, o ir pačiam artistui labai svarbios idėjos. ir to reikia kuo daugiau.

Kalbamės tuo metu, kai šventi gražų gimtadienį.

Sveikinimai iš Lietuvos! Sakyk, ar džiaugiesi, kad kažkada vaikystėje pasirinkai būti balerina?

Atmenu save trejų metų. Dar prieš susipažindama su baletu, ateidama į šokio kolektyvą Liepsnelė baletą labai giliai jau turėjau savyje. Atmenu, tėvams sakydavau, kad būsiu balerina, o man buvo vos treji metai. Ačiū jiems, kad patikėjo manimi ir nuvedė į pirmąsias baleto pamokas. Buvau laiminga, nes baletas man pritiko. Beje, kažkada Niujorke sutiktas aiškiaregys pasakė, kad aš visuose savo gyvenimuose baletą šokau, šoku ir šoksiu.

O dabar ar esi laiminga?

Dabar man tikrai labai gera. Bet vėlgi tas mano charakteris: esu Ožiaragis, tad būnu laiminga tik kai sekasi. O sekasi, kai mano veikla pasiteisina. Dabar jau turiu bendraminčių, draugų, mokytojų, kurios man skambina, kartu kuriame planus nuo ryto iki vakaro. Pradėjau džiaugtis ir saule, ir vandenynu, ir namais, mokiniais, jų tėvais, kurie tokie geri, nuostabūs. Tikrai esu laiminga. n