verslininkas Dainius Dundulis – apie tai, kas padeda apsispręsti remti kultūrą Renata Baltrušaitytė

verslininkas dainius dundulis – apie tai, kas padeda apsispręsti remti kultūrą

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 2020–2021 m. sezono generalinis rėmėjas yra Norfos įmonių grupė. Jos savininkas UAB Rivona generalinis direktorius Dainius Dundulis atvirai išdėstė, ko prisibijo apie kultūros rėmimą galvojantys verslininkai, ir pasiūlė, kas padėtų gerinti teatro žiūrovų aptarnavimą.

renata Baltrušaitytė

Kurie verslininkų požiūrio į menininkus stereotipai teisingi, o kurie klaidingi? Turbūt ne kartą girdėjote nuomonę, kad menininkai tiesiog švaisto kitų uždirbtus pinigus...

Nesakyčiau, kad pats taip niekada nemanau. Jei kalbėsime plačiau, ne apie teatro sritį, tikrai matau pavyzdžių, kai kultūrininkai įsisavina paramos pinigus nesuteikdami visuomenei didesnio grįžtamojo ryšio. Antra vertus, tai irgi reikia vertinti atsargiai prisimenant, kad dauguma genijų pripažįstami tik po mirties.

Nuo senų senovės žmonės žinojo: reikia duonos, reikia ir žaidimų. Kultūra teikia peno visapusiškam išsilavinimui ir savęs pažinimui. žvelgiant iš verslo perspektyvos, šiuolaikinėje pramonėje modernizacija ir automatizacija diegiama taip sparčiai, kad „duonos kąsniui“ sukurti reikia vis mažiau žmogiškųjų išteklių. Todėl ateityje daug žmonių neišvengiamai atsigręš į kitas veiklos sritis, taip pat ir į meną, tuo suteikdami vis stipresnį postūmį mūsų emociniam augimui.

Ar pastebite kultūros žmonių požiūrio į verslininkus stereotipų? Jei taip, tai kokių?

Pasakysiu tik tiek, kad abi stovyklos turi savo suvokimo liniją, kurios nenori peržengti. Teisingai pastebėjote, kad tokia linija yra ir iš menininkų pusės.

Kartais didesnės verslo paramos sulaukusį kolegą patys menininkai laiko parsidavėliu...

Dar niekam nesu sakęs, kad už suteiktą paramą turi atidirbti. Tikrai, nebuvo net tokios įžūlios minties. Nes kam gi verslininkui kištis į jam mažai suprantamą lauką? Mes, pavyzdžiui, ilgiau nei kultūrą remiame krepšinį. Bet aš nė karto nemokiau, kaip sportininkai turėtų žaisti. Aišku, kai tavo remiama komanda pralaimi, būna šiek tiek liūdna. Bet juk pripranti prie to, suvoki, kad visiems pasitaiko pralaimėti... Kultūroje nėra varžybų, todėl nėra ir emocinių sūpuoklių.

Kaip atsirenkate remiamus projektus ir įstaigas? Kuo vadovaujantis formuojamas Norfos įmonių teikiamos paramos paketas?

iki praeitų metų lapkričio visais smulkiais rėmimo projektais užsiėmė mano tėtis – jam ir buvo patikima atranka. Kai tėčio netekau, smulkių rėmimo projektų iš viso atsisakėme, nes į kiekvieną jų reikia atidžiai įsigilinti: deja, apsimetėlių tarp prašytojų netrūksta.

Į mus su siūlymais kreipiasi ir įvairūs paramos fondai, bet nesu tikras, kad pagrindinis tarpininkų tikslas tikrai yra labdara. Todėl pasirinktus projektus stengiamės remti tiesiogiai. 2020 m., prasidėjus COviD-19 pandemijai, beveik 700 tūkst. eur paramą suteikėme medicinos įstaigoms. Už šią sumą nupirkome medikams būtinų apsaugos priemonių. Perskaičiavus tų priemonių vertę tuometinėje rinkoje be mūsų verslo partnerių suteiktų nuolaidų, būtų susidariusi 1,5 mln. eur viršijanti suma. 400 tūkst. eur paramą skyrėme sportui – krepšinio ir futbolo komandoms. Daugiau kaip 100 tūkst. eur parėmėme kultūros įstaigas; didžioji šios sumos dalis atiteko LNOBT. Dar 100 tūkst. eur skirta įvairioms kitoms sritims.

LNOBT pirmasis iš Lietuvos kultūros įstaigų pradėjo diegti Asmeninio rėmimo programas.

Kaip manote, kokio korporatyvinių ir asmeninių rėmėjų lėšų santykio turėtume siekti?

Sakysiu tiesiai šviesiai: mano nuomone, įstaigų teikiamos sumos turėtų būti gerokai didesnės ir sudaryti bent 70–80 proc. privataus rėmimo lėšų. Tai

lemia visų pirma dabar galiojanti mokesčių politika, pagal kurią pusė asmeninių rėmėjų teikiamų lėšų nukeliauja į bendrą valstybės biudžetą. Kitaip sakant, jei bendrovė Norfa ir asmeniškai Dainius Dundulis skirtų LNOBT vienodo dydžio finansinę paramą, tai iš manęs, kaip iš fizinio asmens, į teatrą atėjusi pinigų suma po mokesčių būtų dvigubai mažesnė negu iš Norfos. Taigi menininkams naudingiau paramą gauti iš bendrovės, o ne iš manęs kaip asmeninio rėmėjo. Norint išvengti tokios nelygybės, reikėtų siekti, kad didesnes sumas (pavyzdžiui, nuo 5000 eur) skiriantys asmeniniai rėmėjai būtų atleidžiami nuo pajamų mokesčio. Daugelyje šalių jiems teikiamos panašios lengvatos.

Antra vertus, jei mokesčių politika šiuo sudėtingu kultūros sektoriui metu suteiktų skatinimo priemonių ir kultūrą remiančioms įmonėms, esu tikras, kad tokių įmonių skaičius gerokai išaugtų. žinau, kad yra nemažai svyruojančių bendrovių, kurias toks žingsnis paskatintų apsispręsti. Beje, kino rėmėjams paskatos galioja jau dabar. Kodėl teatrų rėmėjai negalėtų gauti tokių pat lengvatų?

LNOBT, kaip ir kitos kultūros įstaigos, stengiasi palaikyti asmeninį ryšį su savo rėmėjais, siūlo jiems įvairių privilegijų. Ar iš savo patirties galėtumėte nurodyti, kurios priemonės labiausiai pasiteisina?

Įkyraus dėmesio aš, kaip ir daugelis rėmėjų, nemėgstu. Būna ir priešingai: remiamoji pusė paima pinigus, ir tuo viskas pasibaigia.

Tuo tarpu LNOBT nebijo parodyti geranoriškumo ir subtilaus dėmesio. Teatro darbuotojai nuoširdžiai stengiasi, kad jų rėmėjai sulauktų to palaikymo, dėl kurio susitarta. ir dar, kalbant atvirai: kultūros rėmėjų būtų gerokai daugiau, jei įmonės nebijotų, kad jų laisvas apsisprendimas remti vėliau nevirs remiamųjų reikalavimu bendradarbiavimą pratęsti. Juk niekam nėra malonu jaustis spaudžiamam, kai pasibaigus rėmimo sutarčiai viešumon pasipila neigiami pranešimai...

Žinau, kad mėgstate keliauti. Ar svetur viešėdamas lankotės operos teatruose? Jei taip, kokie peršasi palyginimai su mūsų teatru?

žinote, anksčiau manydavau, kad kitur bus kažkoks stebuklas. Bet pradėjęs lankytis užsienio teatruose supratau, kad LNOBT yra konkurencingas ir kitiems nė kiek nenusileidžiantis. žinoma, galima žavėtis istorine Paryžiaus nacionalinės operos ar vienos valstybinės operos architektūra, bet man ir modernus LNOBT pastatas labai gražus. Kuo daugiau pasaulio teatrų aplankau, tuo labiau jis man patinka. O teatrų repertuaras šiandien visur įvairus, ir tie patys žymiausi solistai keliauja per viso pasaulio scenas.

Ką LNOBT veikloje Jums norėtųsi keisti vertinant eilinio žiūrovo požiūriu?

Tiesą sakant, anksčiau apie tai nebuvau susimąstęs. Bet jei paklausėte... Tikriausiai įrengčiau automatinę įeinančių žiūrovų bilietų patikros sistemą, kuri esant dabartinėms gyvenimo realijoms būtų greitesnis ir saugesnis aptarnavimo sprendimas. iš patirties žinome, kaip puikiai tokios sistemos pasiteisina kino teatruose.

Po spektaklių prie rūbinių nusidriekia eilės, tai, mano nuomone, irgi spręstinas dalykas. Pasiimdami paltus, žiūrovai sugaišta maždaug dešimt minučių. Kad to išvengtų, daug kas puola iš salės nesulaukę nusilenkimo pabaigos, o tai trukdo emociškai išgyventi spektaklį iki galo.

Kai kurias teikiamas paslaugas LNOBT galėtų tiesiog geriau išreklamuoti. Tarkim, mane sužavėjo galimybė iš anksto užsisakyti serviruotą staliuką bufete, tačiau apie ją išgirdau atsitiktinai. O juk tai visiems naudingas sprendimas, leidžiantis žiūrovams išvengti eilių, o bufeto darbuotojams – sutaupyti brangaus laiko ir kartu aptarnauti daugiau klientų.

Šeimoje užauginote keturis vaikus. Gal apibūdintumėte, kokią reikšmę teatras turi vaikų lavinimui?

Būsiu atviras: vaikų vedžiojimu po teatrus ir apskritai jų meniniu ugdymu labiau rūpinosi žmona. Ji nuoširdžiai stengėsi suprasdama, kad kultūros pažinimas padeda plėsti vaikų akiratį ir moko visapusiškai vertinti pasaulį. Tiesa, genai vis tiek atliko savo darbą: mūsų vaikai labiau nei menais domėjosi technika ir tiksliaisiais mokslais, ne kartą laimėjo prizines vietas jaunųjų matematikų ir fizikų olimpiadose. ir aš pats šiandien būčiau geresnis operos ir baleto žinovas, jei mane tėvai vaikystėje būtų atvedę į teatrą, parodę bent vieną operos, baleto spektaklį. Bet tokios galimybės gyvenant Gruzdžiuose nebuvo. Aš apskritai į vilnių pirmą kartą atvažiavau su ekskursija būdamas septyniolikos. Kad patekčiau į LNOBT – apie tai galėjau tik pasvajoti. n