Kostas Smoriginas: „visą gyvenimą svajoju ir viskas išsipildo“ Rasa Murauskaitė

kostas smoriginas:

„visą gyvenimą svajoju ir viskas išsipildo“

Pabandykime mintyse suburti visus Lietuvos operos solistus, kurie žiba tarptautinėse operos scenose, kurie kuria įtaigius, įsimintinus vaidmenis čia, Lietuvos teatruose, – tokia svajonių trupė atrodo išties įspūdingai ir viename interviu baritono Kosto Smorigino mestą mintį apie vilnių, traukiantį žmones taip, kaip traukia viena, paverčia realia svajone. Operos baritonas neseniai tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariu ir tiki, kad čia galima labai daug nuveikti, o ir jam pačiam, prisipažįsta, smagu dažniau pasirodyti Lietuvos scenoje, būti arčiau šeimos. Nors salės pritilusios visame pasaulyje ir planuotų kelionių, koncertų nėra, K. Smoriginas sako, kad veiklos jam netrūksta, – rengiami įrašai, solistas intensyviai dirba pedagoginį darbą, o ir kraustosi į naujus svajonių namus.

rasa murauskaitė

Šiuo metu, kai gyvenimo ritmas pakitęs, mėgstu pašnekovo paklausti, ko pripildyta jo kasdienybė. Kuo Jūs šiuo metu gyvenate, kai teatrai, koncertų salės vis dar pritilę?

Daug kas sako, kad dėl koronaviruso viskas sustojo: dingo darbai, žmonės negali keliauti ir pan. Mano darbo grafikas iki tol buvo itin įtemptas. Lietuvoje tebūdavau porą mėnesių per metus. Gyvenau tarsi du gyvenimus, o šiandien gyvenu vieną ir esu labai laimingas dėl to. Laimingas, nes matau savo vaikus, šeimą, žmoną, tėvus, kai galima su jais susitikti. O, būdavo, atsikeliu vienas, su šeima pasikalbu telefonu ar internetu ir toliau gyvenu vienišo žmogaus gyvenimą. Taip, buvo kolegos, kūrybinis darbas, pastatymai ir pan., bet dabar išmokau gyventi vieną gyvenimą.

Labai daug dirbu su studentais – kasdien. Darbas intensyvus ir sudėtingas, nors anksčiau atrodė, kad dėstyti – ai, ką čia reiškia... Tačiau daugiau pedagogika užsiimdamas suprantu, kad tai labai sudėtinga. išgyveni kiekvieno žmogaus gyvenimą, nuotaikas. žmonės juk labai skirtingi, turi savų problemų. šiuo metu turiu šešis studentus, su kuriais intensyviai dirbu. Dirbu ir su vaikais – mokau mergaitę, kuriai vienuolika metų. Niekada nemaniau, kad galėsiu dirbti su vaikais. Sunku, bet kadangi pats turiu vaikų, matyt, tas supratimas padėjo vaikui prisileisti ir mane.

O daugiau – ir visokių koncertų yra. vokalinė forma tikrai nebloga, nes dainuoju beveik kasdien. Dėstydamas, beje, taip pat. Rytoj turime G. verdi Requiem repeticiją su Gintaru Rinkevičiumi, sekmadienį – įrašus. Taip pat su maestro įrašėme ir CD, Dmitrijaus šostakovičiaus Keturioliktąją simfoniją. Labai sudėtinga muzika. Anksčiau yra tekę dainuoti Tryliktąją simfoniją Prahos filharmonijoje. Keturioliktąją buvo numatyta įrašinėti su Asmik Grigorian, bet ji turi sutartį su kita įrašų kompanija, todėl mums labai pagelbėjo Joana Gedmintaitė. Pavyko gražiai įrašyti, labai laukiame, kada bus išleistas diskas. Taigi veiklos užtenka. Nėra taip, kad sėdžiu namie ir galvoju, ką veikti, kaip palaikyti vokalinę formą. Be to, yra ir kitų malonių rūpesčių – įsikraustėme į naujus namus. Pasistatėme tikrą savo svajonių namą, savo jėgomis.

Kadangi susitikome Jūsų studijoje, o ir atsakydamas į pirmąjį klausimą nemažai dėmesio skyrėte kaip tik pedagogikai, norėčiau šią temą pratęsti.

Mokyti dainavimo – ne tas pat kaip matematikos.

Ką savo studentams siekiate įdiegti, o ką vis dėlto jiems teks suprasti ir atrasti patiems?

Mąstau plačiai, analizuoju padėtį. Pas mane ateina ir tokių žmonių, kurie jau studijuoja dainavimą pas kitus dėstytojus. Nenoriu būti perdėtai kritiškas, tačiau, mano galva, padėtis prasta. Kai kas moko dainuoti nesuvokdamas, kas apskritai yra dainavimas. Dainavimo pagrindas visų pirma – absoliuti laisvė. viskas iš esmės turi išeiti natūraliai. yra daugybė metodikų, kaip žmogui paaiškinti tam tikrus dalykus, bet pirmiausia savo mokiniams dainuojant siekiu įskiepyti laisvę – tiek dainavimo, tiek psichologinę laisvę. Būna, žmonės prisirankioja visokių nereikalingų dalykų, apsilipdo blizgučiais. Bando naudotis kažin kokiais triukais. Tai labai kenkia. O, būna, kiti ateina net nesvajodami apie profesionalo karjerą, ir jiems viskas pavyksta. Kartais labai nustembu – žmogus niekada nesimokė, o jam puikiai išeina. vieniems reikia daug kartoti, kad pasiektų rezultatą, kitiems pavyksta labai greitai. Nežinau, ar tai reikėtų laikyti talentu, ar tiesiog imlumu, pojūčiu. Apskritai dainavimas yra pojūčių menas. viskas ateina iš pojūčių, garso supratimo, girdėjimo. Mes esame gyvi ir iš to kyla grožis. Kiekvienas pasirodymas gali būti kitoks ir tai žavinga. Nemėgstu to, kas nušlifuota.

Neseniai prisidėjote prie LNOBT trupės. Šis sprendimas – staigus, netikėtas ar ilgai svarstytas, diskutuotas, brandintas?

Supratęs, kad koncertinis, kelionių, kontraktų pilnas gyvenimas sustos, daug mąsčiau. Nors kai kas dar manė, kad nesustos. Prieš metus dar vylėmės, kad dirbsim. Nieko panašaus. Tad šis sprendimas susijęs ir su išlikimu. Susitikome su Ričardu šumila, paskui nuėjau ir pas Joną Sakalauską, pasikalbėjome, sutarėme. Tuo metu dar net nebuvo griežto karantino, repetavome Traviatą. žvelgdamas giliau, manau, kad mes čia, Lietuvoje, turime puikias galimybes. Tokie atlikėjai kaip Justina Gringytė, Tadas Girininkas, ieva Prudnikovaitė, tarkim, ir aš, Merūnas, kiti, galėtume suburti itin stiprią trupę ir teatras galėtų žibėti. Dabar problemų yra ir jos turi būti sprendžiamos humaniškai – privalo vykti natūrali atranka. Jeigu šokėjas nebegali šokti, tai nebešoka. Galbūt gali dirbti kitą darbą, tarkim, pedagoginį. Lygiai tas pat galioja ir dainavimui. Nežinau, ar tai teatro, ar visos valstybės problema, bet ją, be abejo, reikia spręsti. O aš turiu viziją, norėčiau prisidėti prie to, kad teatro lygis kiltų, būtų galima pakviesti įvairių žmonių. Taip pat noriu ir daugiau galimybių išeiti į Lietuvos operos sceną, prisidėti prie pastatymų, operos komandos.

Tad kokių planų yra prisidėjus prie šios trupės? Galų gale turbūt ir kitos scenos laukia ir planuoja pasirodymus, kad ir nedrąsiai?

Teatre ko nors ypač naujo nėra suplanuota. Buvo Traviata – man šiek tiek rizikingas, bet įdomus žingsnis. Dainuoti žermoną galbūt ir ne visai tinka mano balsui. Aš galiu jį sudainuoti, vokalinės galimybės leidžia, bet tam reikia didesnių pastangų. Oneginą esu dainavęs daug kartų, bet manau, kad greitai mano kaip Onegino era baigsis – balsas pasikeitęs, nėra labai lengvas, todėl keičiasi ir repertuaras. Dabar su agente kaip tik dėliojame darbus. Turiu nuostabų pasiūlymą 2023 m. Provanso ekso festivalyje dainuoti Kurvenalį operoje Tristanas ir izolda, tas pat vaidmuo laukia ir Liuksemburge. Prasideda mano kaip R. Wagnerio dainininko kelias. Tikiuosi, įvyks ir Brėgenso festivalis, kur kartosime Rigoletą, – ten dainuoju Monteronę. Gana įspūdingas, gražus pastatymas, su galingu mano veikėjo pasirodymu. Taip pat turėčiau vykti į Ciurichą, kur Salomėjoje dainuosiu Joną Krikštytoją. Jau teko jį keliuose pastatymuose atlikti. Turbūt daug kas stebėtųsi, kaip galima po šio vaidmens dainuoti Oneginą ar Grafą Figaro vedybose. Galima. Tai įmanoma, nes metams bėgant atrandu tam tikrų techninių dalykų. Tai tarsi treniruotės, kai labai techniškai dirbant galima išlyginti registrą ir grįžti ten, kur buvai. visą laiką dainuojant tik labai sudėtingą repertuarą kelias gali būti labai trumpas. Na, ir kartais dar padainuosiu jau daugybę kartų dainuotą eskamilją.

Skarpija G. Puccini op. Toska (Roueno opera)

2016 m. interviu sakėte, kad Eskamilją jau tada buvote atlikęs 160 kartų. O kiek kartų būtų iki 2021 m. pradžios?

Matyt, apie 300. Gal dar ne visai tiek, bet beveik. Net nežinau, kaip toks didelis skaičius susidarė. Nepasakyčiau, kad labai mėgstu tą vaidmenį, tiesiog taip atsitiko ir man tiko. Sudėtingas vaidmuo, būta ir sėkmių, ir nesėkmių. Į priekį vedė įdomūs pastatymai, iššūkiai. O, būdavo, ir nesinorėdavo dainuoti – ką ten naujo bepridainuosi... Labai mėgstu klasiką, tą esu daug kartų sakęs. Operoje turi būti jausmas. Jeigu jo nėra... vaikščioti iki pusės nuogai išsirengus? Taip irgi teko. šokinėti per mašinas – taip pat. Bet atėjęs į operą noriu jausti laikmečio dvasią, stilių – tada tai yra tikra. To žmonės, man rodos, operoje ir ieško. Ateidamas į Bohemą noriu, kad būtų sniegas, Kalėdos. Kitaip man negražu.

Bet viename interviu esate kalbėjęs, kad dėl režisūrinių sprendimų dainuoti neatsisakote. Minėjote, kad ir ant galvos stovint dainuoti teko... Ar tai įmanoma?!

Matyt, tai ištraukta iš konteksto. Ne, dainuoti stovint ant galvos neteko. (juokiasi) Bet ekstremalių situacijų buvo. Teko dainuoti ir stovint ant labai aukštos pakylos, ir kabant, ir sėdint ant arklio, ir gulint, ir kai mane nešė... Bet ant galvos stovint – dar ne. Reikėtų pamėginti.

Bet iš Jūsų tono galima justi, kad ne režisūriniai viražai, o muzika, dainavimas, balsas yra svarbiausia.

Jeigu mes, dainininkai, būtume linkę ginčytis su režisieriais, galbūt rastume kokių nors kompromisų. Bet dažnai režisieriai į kompromisus nelinkę, o sugalvoja ką nors, ir tu tiesiog turi mokytis daryti taip, kaip jie nori. Ar tai maišo atlikimui? Be abejo. Mes juk gyvi, kvėpuojantys, o dainavimo menas – sudėtingas. Jeigu nori dainuoti gerai, žinoma. Galima stovėti ant galvos ir dainuoti prastai, bet koks to tikslas? Reikia viduriuko tarp idėjos ir patogumo atlikėjui. Turi būti malonu tai daryti. O kai dainuoji gaudydamas orą kaip žuvis, išmesta į krantą, operos nebėra. Lieka tik kova su atlikimu. Ne kartą esu pasakojęs apie Barry Koski’o pastatymą Covent Garden operoje (beje, jis turėjo vykti ir šiuo metu – turėjau būti Londone). Tai man buvo visiškas siaubas, nes reikėjo eiti tokiais stačiais laiptais nematant, kur statai koją, šokėjai neša tave ant rankų... Būdavo, prieš spektaklį atsibusdavau vidury nakties ir galvodavau, kaip eisiu į sceną. Buvo didžiulis stresas. Ar to reikia einant į sceną?

Nereikia. Normalu jausti jaudulį, bet stresą įveikti gali ne kiekvienas. Aš kažkaip save nugalėdavau, galvodavau: aš stiprus, susiimsiu, galiu. Susitvarkydavau. Tačiau tai atsiliepdavo kitiems dalykams arba kaupdavosi viduje, jausdavausi labai pavargęs. Į sceną eiti turi būti malonu.

Prieš kažkiek laiko teko kalbinti Asmik Grigorian, ir ji pasakodama apie operos tendencijas sakė, kad ilgai vyravus režisieriams dabar tarsi vėl operoje grįžtama prie balso, garso paieškų...

Ar pritariate tam, ar pastebite tai?

Norėčiau, kad taip būtų. Tikrai ne visi režisieriai leidžia elgtis, kaip tu nori. Daug įvairių pastatymų, stilių... Nedažnas duoda laisvę atlikėjui, kad jam būtų patogu ir malonu dainuoti. Be abejo, jeigu gali diskutuoti su režisieriumi apie pastatymą, yra nuostabu. Bet būna ir daug nesąmonių... Pasitaiko, kad režisierius viską sumaišo, galiausiai ir pats nebežino, ko nori, nes idėjų – krūva. Labai smagu dirbti su turinčiais viziją, pasiruošusiais režisieriais. Pasitaiko tokių, kurie išsivertę kiekvieną libreto žodį. žino, kas, kaip ir kodėl bus, gali sudainuoti kiekvieną melodiją. O yra tekę dirbti ir su tokiais režisieriais, kurie nieko nežino ir stato operą su CD lankstinuku. Net labai žymūs režisieriai. visiškai nebijau pasakyti, kad toks žmogus kaip Robertas Carsenas, žymus operos režisierius, pastatęs nuostabių spektaklių, taip daro. Man teko La Scala teatre su juo, Brynu Terfeliu, Barbara Fritolli, kitais statyti Don žuaną. visi buvo sutrikę: ką jis stato, kodėl taip stato? Režisierius buvo visiškai nepasiruošęs, ir taip, deja, būna dažnai. žmonės turi ateiti su savo mintimis – tiek režisieriai, tiek dainininkai. kydavo, kad geras scenos partneris ir tave daro geresnį. visuomet malonu dainuoti šalia aukšto lygio atlikėjo, nes ir tu pakyli iki jo. Kartais prastesnis dainininkas gali pakilti, bet gali ir atvirkščiai būti. Kartais operose, koncertuose žvaigždės kviečiasi prastesnių atlikėjų, kad patys pasirodytų geresni. Tai negražus politinis žaidimas. Kaip tik reikia vesti į sceną tuos, kurie talentingi, suteikti jiems galimybę. Aš gavau galimybių, todėl ir kitiems stengiuosi jų suteikti. Man padėjo, ištiesė ranką, tikėjo manimi. Čia vėl grįžtu prie pedagogikos: pats esu gavęs geros mokyklos dovaną, todėl siekiu perduoti tai, ką žinau.

O kas dar, be nepasiruošimo, erzina operos scenoje? Gal nežinojimas ar perdėtas maksimalizmas, kai žmonės puola dirbti stačia galva, renkasi, nepamatavę savo galimybių, sudėtingiausius vaidmenis? Ar tiesiog atsiribojate nuo visko ir dirbate savo darbą?

visko yra buvę. vienąkart Don žuano pastatyme dainavau su tokiu italu: aš – Don žuaną, jis – Leporelą. Jis man patardavo dėl italų kalbos, kad geriau skambėtų, o pats manęs prašydavo pamokų, patarimų. Ateidavo ir dirbdavome. viename spektaklyje, toje scenoje, kur atgyja Komandoro statula, mudu išsigandę bėgome iš scenos. Aš jį kiek stipriau patempiau už skraistės ir jis man scenoje, atvirai sakant, vos netrenkė. Užkulisiuose rėkė ant manęs itališkai. Buvau šokiruotas. ėmiau klausti savęs, kodėl dalinu save. Kodėl padedu žmogui, kuris leidžia sau tokius dalykus? Nieko jam nebesakiau, bet situacija buvo nemaloni. Bet apskritai stengiuosi kolegoms scenoje padėti. Tėvukas man visada sa- Figaras W. A. Mozarto op. Figaro vedybos

Užsiminėte apie mokyklą. Ar čia, Lietuvoje, didžiausias buvo Vladimiro Prudnikovo indėlis?

Be abejo. Garso supratimas, kiti dalykai. Praėjo dvidešimt metų, bet ir šiandien naudoju tai, ko buvau mokomas. Galbūt prieš dešimt metų to nenaudojau, o šiandien naudoju. Bet įtakos turėjo ir kiti. Užsienyje dirbau su įvairiais dirigentais, dėstytojais. Atsirado kalbos, stiliaus, dirigavimo ypatybių, daugelio kitų dalykų supratimas. Kiekvieną kartą mokaisi ko nors naujo. Daug išmoksti iš gero dirigento.

Dainininko specialybę paprastai siejame su disciplina. Ar išties operos solisto kasdienybė tokia griežtai apribota? Ko reikia norint nuolatos palaikyti aukščiausią lygį, būtiną dainuojant ten, kur dainuojate Jūs?

Aukštam lygiui palaikyti disciplina būtina. esu išbandęs viską. Bohemišką gyvenimo būdą – su artistais, aktoriais, vakarėliais... visko buvo. Buvome jauni, negalvojome apie discipliną. išmiegojęs, neišmiegojęs – koks skirtumas? šiandien taip nebeišeitų – man keturiasdešimt metų. Stengiuosi savęs per daug nealinti, palaikyti fizinę formą, žiūrėti, ką valgau. Svarbu gyvenimiška drausmė. O dėl atlikimo disciplinos – ši rutina nuolatinė. Nuolatinis techninis pasirengimas. Per pandemiją gal kiek mažiau, bet anksčiau žmonės man vis sakydavo: kiek tu gali dainuoti? Per savaitę penkis kartus eidavau pas pianistę. visada. Reikėjo ruošti vieną partiją po kitos. Būdavo, savaitę nepadainuoju ir jau jaučiu, kad kažkas negerai, nebėra formos. Dabar, dirbant pedagoginį darbą, formą lengviau palaikyti, viskas išsilygina natūraliai. šiaip viską galima daryti, bet su saiku. Balsą reikia tausoti – išsiilsėti, išsimiegoti.

Kai jau sudainuota beveik visuose pagrindiniuose operos teatruose, kas yra bene visų, bent jau pradedančiųjų, solistų svajonė, į kokias viršukalnes dar lieka įkopti?

Dar tikrai ne viskas padaryta. yra labai gražių operos teatrų, kuriuose dar norėčiau sudainuoti. Nesu dainavęs vienos valstybinėje operoje, norėčiau Paryžiaus operoje sudainuoti. Salle Pleyel, vienoje žymiausių Paryžiaus koncertinių salių, dainuoti teko, o Paryžiaus operoje – ne. Tiesa, yra ir tokių didžių scenų, į kurias grįžti nenorėčiau.

Pavyzdžiui?

Maskvos didysis teatras. Galbūt ten kam nors ir labai pasisekė, bet man ten teko patirti daug streso. Nemėgstu diktatorių. Galiu atsakyti tuo pačiu, jeigu su manimi taip elgiamasi, bet toks santykis man nepatinka. Padainavęs ten vieną spektaklį išskridau – taip esu padaręs vienintelį kartą gyvenime, ir būtent Maskvoje. Nenorėčiau ten grįžti dėl begalinės įtampos. Ko ten važiuoti? Gal, jei būtų buvęs kitas dirigentas, patirtis būtų buvusi kitokia. vargu ar norėčiau dar dainuoti La Scala teatre – ten irgi daug pasipūtimo. O šiaip reikia dainuoti visur. Anksčiau taikydavomės tik į geriausius teatrus, o šiandien manau kitaip. Dabar svarbiausia dirbti savo darbą gerai, nesvarbu kur. Todėl reikia dainuoti ir Lietuvoj, ir ne Lietuvoj, parvežti čia naujų idėjų. Taip pat man svarbu repertuaras. Turiu minčių apie didelius vaidmenis, pavyzdžiui, Telramundą Lohengrine, nors dainuoti jį pavojinga. yra kitų gražių vaidmenų, kuriuos dar norėčiau paruošti.

Baigdami pokalbį grįžkime prie minties, kurią išsakėte pokalbyje tinklalaidei Tekstūra. Kalbėjote, kad norėtumėte, jog dainininkai į Vilnių veržtųsi taip, kaip veržiasi į Vieną. Iš tikrųjų manote, kad tai įmanoma?

visiškai. Tam būtina sveika konkurencija. Dabar trupėje per dvidešimt žmonių. Kažin ar Lietuvai tiek reikia? Užtektų trupės, kurioje, pavyzdžiui, dvylika žmonių, visi turėtų darbo, visi būtų patenkinti. visi galėtų uždirbti daugiau, nes būtų iš ko atlyginimą mokėti. visi stengtųsi. Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų sistema, kai žmogus dvejiems metams pasirašo kontraktą. Svarbu, kad žmonės jaustų, jog stengdamiesi turės darbą ir bus reikalingi. visuose Lietuvos teatruose matau šią problemą. O mūsų teatre yra tokių, kurie gauna atlygį sudainuodami vieną spektaklį per metus. Arba du. Tai brangiausiai apmokami žmonės teatre – nė vienas negauname už spektaklį tokių honorarų.

Ar galima iš Lietuvos padaryti vieną? Galima. Turime tam visas sąlygas: puikių muzikantų, puikų skonį, mokyklą. Galime suburti dešimt ar dvidešimt puikių atlikėjų ir viską laikyti ant savo pečių. Tokiu atveju po mūsų atsirastų kitos kartos, kurios stengtųsi lygį išlaikyti. Tai tik svajonė. Ar ji gali tapti realybe? Gali. visą gyvenimą svajoju ir viskas išsipildo. visada kuriu planus, mąstau, keičiu. Turiu idée fixe ir ja gyvenu. viską galima įgyvendinti, tik be idėjos, be svajonės nieko nebus. Tai galioja visiems, nesvarbu, ką jie gyvenime veiktų. Tad linkiu visiems svajoti. n