t e a t r o
Jūratė Terleckaitė
ž m o n ė s
Karolina Matačinaitė, 2014 m. baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tais pačiais metais pradėjo šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2015 m. pelnė Metų baleto vilties apdovanojimą. Sukurti vaidmenys: Pamotė (Pelenė); Mažojo teatro Pelių Karalienė, Rusų šokio, Valso ir Snaigių solistė (Spragtukas); Indų šokio, Grand pas, Šešėlių scenos solistė (Bajaderė); Energijos Fėja, Grand pas solistė, Brangakmenis (Miegančioji gražuolė); Kitri Draugė (Don Kichotas); Vengrų šokio, Didžiųjų Gulbių solistė (Gulbių ežeras); Pas de quatre (Piaf); Fėja (Sniego karalienė), Zulmėja, Odaliska (Korsaras). Solistė kuria emocingus, spalvingus, įtaigius vaidmenis, pasižymi precizika, lengvumu, muzikalumu.
43
2 O 2 1 1/2
– Kodėl pasirinkote šokėjos profesiją? Ar nuo vaikystės svajojote šokti, o gal į baletą atvedė atsitiktinumas? – Į baletą mane atvedė iš dalies atsitiktinumas, iš dalies likimas. Bendravau kieme su viena mergaite, kuri tuo metu mokėsi baleto. Ji dažnai su užsidegimu apie tai kalbėdavo ir kartą pasiūlė man apsilankyti baleto pamokoje. Nedvejodama sutikau, ir taip prasidėjo mano šokio kelionė, kuri trunka iki šiol. Neslėpsiu, pradžioje nebuvau labai sužavėta ir užsidegusi, nemaniau, kad šoksiu visą likusį gyvenimą. Tačiau bėgant metams šokis man vis labiau patiko. – Kas buvo Jūsų mokytojai? Kuriuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogus pirmiausia prisimenate ir kodėl? – Pirmiausia atsimenu Beatričę Tomaševičienę, Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę ir Neli Berediną. Iš jų labiausiai norėčiau išskirti Beatričę, nes jos įskiepytą metodiką taikau iki šiol. Ji išmokė nuostatos, kad kiekvieno profesionalaus baleto artisto šokis prasideda galvoje. Niekada nenustok svajoti, galvoti ir norėti, nes mintys materializuojasi ir minčių galia gali pasiekti labai daug. – Ką Jums davė Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla? Su kokiu bagažu išleido Jus į gyvenimą, į teatrą? – Šią mokyklą galima lyginti su karine mokykla. Joje išmokau savarankiškumo, drausmės, atkaklumo ir supratimo, kad viskas priklauso tik nuo manęs ir mano įdėto darbo. Be šių savybių, manau, teatre būtų buvę sunkiau. – Kurie vaidmenys Jums artimiausi, labiausiai pavykę ir kodėl?
– Zulmėja Korsare, Kitri Draugė Don Kichote ir Didžioji Gulbė Gulbių ežere. Kurdama šiuos vaidmenis, pasijusdavau, kad nebeegzistuoju, pakylu kažkur aukščiau. Juos sušokusi naktimis negalėdavau užmigti, atrodydavo, net nesuprantu, kad laikas grįžti į save, kad gyvenimas tęsiasi, rytoj vėl reikės keltis ir eiti į baleto salę. – Jūsų vaidmenys, ypač Zulmėja, Kitri Draugė, tarsi Jums sukurti. Kas labiausiai padeda ruošti vaidmenis? Ar iš karto pavyksta perprasti vaidmens stilistiką, ar žiūrite vaizdo įrašus, ar įkvepia kiti dalykai? – Rengiant Zulmėją buvo nelengva perprasti ir perimti pačią šokio choreografiją, išmokti tekstą, suprasti, kaip šokti su bateliais. Bet pati nuotaika, charakteris yra mano širdyje, šis vaidmuo tikrai tarsi man sukurtas. Panašiai galiu pasakyti ir apie Kitri Draugę. Tai absoliuti klasika, technika sudėtinga, bet judesiai aiškūs. Kurdama vaidmenis visada žiūriu kitų šokėjų vaizdo įrašus, semiuosi idėjų ir įkvėpimo. – Į kokius personažus lengviausiai įsikūnijate? Ar jie savo vidumi turi būti artimi dvasiškai? – Geriausiai pavyksta įsikūnyti į linksmus, gyvybingus, pasižyminčius ekspresija personažus, jie man ir yra artimiausi. Visai su kita nuotaika juos šoki scenoje nei tuos, kurie yra liūdni. – Ar namiškiai lengvai Jus atpažįsta scenoje įsikūnijusią į personažą? – Namiškiai visada sako, kad kas plačiausiai ir gražiausiai šypsosi, natūraliai džiaugiasi būvimu scenoje ir, atrodo, joje gyvena, tai ir yra Karolina. Sako, jog kaip tik dėl šito labai lengva mane išskirti iš atlikėjų.
