i n
m e m o r i a m
In memoriam Liepsnojančiam Maestro – 2 0 2 0
– 2
Elegijui Bukaičiui
/ 3
„Žinau, kad per savo laiką – man liko 24 metai – pateiksiu dar ne vieną siurprizą. Tokius baletus kaip Čiurlionio Jūra, Goya’os ofortai, Geležinis vilkas ar Laimės žiburys dar galėčiau pastatyti. Nors daug kas sako, kad viltis – kvailių motina, bet aš manau, kad viltis – tai tavo galutinio rezultato įgyvendinimo procesas. Tuos savo 24 metus noriu padalyti į tris dalis: septynerius metus – kūrybai, septynerius – memuarams rašyti ir septynerius – laukti mirties ir jai ruoštis. Žinau, kiek turiu vidinės energijos, žinau, kiek gaunu iš žmonių, kiek gaunu iš kosmoso, – moralė mano sveika, todėl būsiu sveikas.“ Kodėl Dievas juokiasi, kai žmogus planus kuria? Kodėl Dievas skaičiuoja kitais matais, nei žmogus? Kur tie 24 metai, žmogaus skaičiuoti? Kur tie planuoti memuarai? Kodėl vieną rytą pabudęs, į naktį keliauji jau Amžinybės keliu? O gal nuojauta buvo? Tiek daug visko aprėpti, daryti, judėti... Nemiegok, sakydavo, nėra kada, išsimiegosim Amžinybėj! Ir pats temiegodavo 4 valandas. O energija per kraštus liejosi! Viena mintis vijo kitą, kūrybos idėjų buvo ne septyneriems, bet septyniasdešimt septyneriems metams. Ir guodėsi, kad dėl to karantino priverstas su katinu namie sėdėti – sūnus neleidžia niekur eiti... Sunku patikėti, kad choreografas Elegijus Bukaitis išvyko amžiams. Paskutinu metu jis tiek daug keliavo, bet vis grįždavo. Nebūdavo, nebūdavo, ir vieną dieną nejučia pakeldavai akis nuo darbo – už lango mojuoja ir oro bučinį siunčia Maestro. Užeidavo, pasakodavo, stebėdavosi Dievo pasaulio įvairumu... Kalbėdavo, ir negalėdavai suprasti, kur tiesa, o kur prasideda fantazija, ir viskas su ironija, su potekste... Pasakodavo apie pašoktą Šivos šokį ant Indijos vandenyno kranto, apie pokalbius su Vladimiru Žirinovskiu ir Rimu Tuminu, apie Popiežiaus palaiminimus... Bet viskas baigdavosi baletu. „Tu atėjai išreikšti sielos, o tai galima padaryti tik judesiu“. Choreografija jam buvo alfa ir omega. Bet tik ta, baltoji, pakylėta ir tavo sielą kelianti, skraidinanti, atverianti visas gyvenimo prasmes. Būtinai – estetiška iki begalybės, iki sakralumo, sklidina imperinio baleto elegancijos, grakščiausios pasaulyje plastikos.
54
„Nemėgstu pseudomodernizmo, nes pats didžiausias modernizmas yra atsistoti į pirmą arabeskos pozą taip, kad tave stulbintų.“ „Į choreografiją atėjo sporto plastika ir beribės žmogaus kūno galimybės, bet kiek ten estetikos – klausimas.“ Kūrybą jis suvokė kaip šventą procesą. Menas buvo kažkas aukščiau, kažkas daugiau už kasdienybę. Tai buvo Žmogaus būtį įprasminantis veiksmas. Kalbėjo, kad „kultūroje neliko širdies“, kad „baisiausias vėžys kultūrai – išsibujojusi miesčionija“. Degė viskuo, kas galėjo padėti žmogui, menui, kultūrai. Tai buvo jo, liepsnojančio Maestro, tikslas. „Meilė man duota, intuiciją turiu, todėl į partiją niekad nestojau. Svarbiausia, kad neįklimpau į komunistinį liūną. Įsišėlęs miesčioniškumas yra tarsi laidas, vedantis į Trečiąjį pasaulinį karą, nes žmonės nežino, ko nori. O man dar vaikystėje auklėtojai sakė: „Nusiramink, berniuk, akys negali būti didesnės už pilvą.“ Nejučia pakeli akis – už lango nieko nėra, niekas nemoja. Nebent iš Amžinybės, bet iš ten negrįžtama.
Eglė Ulienė
