PReMJeRą PASiTiNkANT

Helmutas Šabasevičius Šokti iki mirties

Šimtas septyniasdešimt aštuoneri baleto Žizel metai

Baleto Žizel1 , arba Vėlės2 , kurio premjera įvyko 1841 m. birželio 28 d. Paryžiuje, karališkosios muzikos akademijos teatre, pirmasis impulsas – kelios eilutės, kurias poetas, rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, dailės ir literatūros kritikas Théophile’is Gautier aptiko vokiečių poeto Heinricho Heine’s esė Apie Vokietiją (De l’Allemagne). Čia rašoma apie mirusių iki vestuvių merginų vėles (willis), kurios, vidurnaktį prisikėlusios iš kapo, mirtinai užšokdina kiekvieną praeivį. Dar vienas Žizel įkvėpimo šaltinis – žymiausio prancūzų romantizmo rašytojo ir poeto Victoro Hugo eilėraštis vaiduokliai (Fantômes) apie gražią penkiolikmetę ispanę, kuri labai mėgo šokti, pokylyje perkaito, persišaldė ir kitą rytą mirė. Sujungti šias istorijas ir sukurti dramatišką pasakojimą Gautier padėjo žinomas libretistas Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as, muziką nuspręsta užsakyti jau gerai žinomam kompozitoriui Adolphe’ui Adamui. Šis libretą parodė Paryžiaus operos vadovui Léonui Pillet, kaip tik ieškojusiam kūrinio, kuriame galėtų pasirodyti jo proteguojama italų šokėja Carlotta Grisi. Prisiminimuose Adamas rašė Žizel partitūros juodraštį sukūręs per aštuonias dienas, o pabaigti visą partitūrą prireikė trijų savaičių. Spektaklis buvo repetuojamas apie du mėnesius. Per premjerą tapo akivaizdu, kad kartu su dramaturgiškai vientisa Adamo muzika baleto istorija įžengė į naują etapą. Žizel partitūros naujovė – leitmotyvai: Adamas ne tik kartoja temas, bet tai darydamas keičia jų nuotaiką, tempą ir ritmą, siekdamas muzika papildyti dramatinį baleto turinį. kūrinyje labiausiai pastebimi Alberto (C major), Žizel (G major), ilariono (e minor) leitmotyvai; pa-

1 Vardas kildinamas iš senovės vokiečių aukštaičių tarmės žodžio gīsal – „įžadas“. 2 Heinricho Heine’s minimos willis, taip pat prancūziškas šio spektaklio pavadinimas Giselle, ou les Wilis skatina, kalbant apie šį spektaklį ir jo herojes, vietoj dažnai vartojamo žodžio „vilisa“ pasitelkti lietuvišką žodį „vėlė“. Žizel – Carlotta Grisi (1842 m.)

grindinę meilės temą perteikia A major leitmotyvas. 1841 m. buvo išleistas tik fortepijoninis partitūros variantas, kuriuo remiantis buvo daromos visų kitų pastatymų orkestruotės, kol prancūzų kompozitorius ir dirigentas Henri Büsseris 1924 m. išleido orkestruotą partitūrą. Spektaklio premjeroje pagrindinius Žizel ir Alberto vaidmenis atliko minėtoji Grisi ir Luciene’as Petipa. Grisi šiame spektaklyje beveik be pamainos šoko iki pat 1849-ųjų – paskutinių darbo Paryžiuje metų. Ja žavėjosi daugelis ano meto menininkų, o Heine, pamatęs spektaklį, sakė, kad tarp kitų šokėjų Grisi atrodo kaip apelsinas tarp bulvių3 . nors Žizel choreografija buvo užsakyta Jeanui Coralli, visus Grisi šokius ir pantomimos scenas sukūrė jos mylimasis Jules’is Perrot4 . Pirmajame pastatyme buvo scenų, kurios iki mūsų dienų neišlikusios arba šiandien traktuojamos kitaip. Pavyzdžiui, dabartiniuose pastatymuose Albertas, pabeldęs į Žizel trobelės duris, pasislepia ir iš savo slėptuvės siunčia negalinčiai jo rasti mylimajai oro bučinius, o Gautier baleto scenarijuje rašo: „Žizel iškart pasirodo ir skuba apkabinti mylimojo“5; po šito eina vaidybinė Žizel ir Alberto scena, joje mergina pasakoja jaunuoliui sapną, kuriame sakosi regėjusi jį, įsimylėjusį nuostabią kilmingą merginą. Pirmajame spektaklio veiksme pasirodydavo raiti medžiotojai, įeidavo didelė vynuogių rinkėjų procesija. Pagrindinių dramaturginių sprendimų gyvybingumą iškalbingiausiai atskleidžia pirmojo veiksmo finalas, kuriame vaizduojamas Žizel išprotėjimas ir mirtis. Scenarijuje jį Gautier aprašė šitaip: „Nepaprastas skausmas atsispindi vargšės merginos veide; jos galvoje visa drumsčiasi, ją užvaldo baisi ir grėsminga beprotybė – apgauta, pražuvusi, paniekinta!.. Jos protas temsta, akys pasrūva ašaromis... Paskui ji nervingai juokiasi. ima Albertą už rankos, prideda ją sau prie širdies ir čia pat išsigandusi ją atstumia. Sugriebusi ant žemės gulinčią Loiso [taip pasivadina valstiečiu apsimetęs Albertas. – H. Š.] špagą, ji iš pradžių mašinaliai ja žaidžia, paskui nori kristi jai ant smaigalio, bet motina ištraukia ginklą jai iš rankos. Vargšelės sąmonėje iškyla meilės šokiui prisiminimas: jai atrodo, kad girdi šokio, kurį drauge su Albertu šoko, melodiją... Ji pradeda šokti – karštligiškai, aistringai. Bet netikėtas skausmas, gilus sukrėtimas atima gęstančiai merginai jėgas... Gyvybė ją apleidžia...“6 Visiškai kitaip šiandien traktuojamas Batildos vaidmuo – dažniausiai ji vaizduojama kaip tuščiagarbė

3 Dieter Borchmeyer, Drama and the World of RichardWagner, Princeton: Princeton University Press, 2003, p. 140. 4 ivor Guest, Baletromantyczny w Paryżu, Warszawa: Państwowy instytut wydawniczy, 1978, s. 188. 5 Théophile Gautier, Théâtre:mystère, comédies et ballets, Paris: Charpentier et Cie, 1872, p. 353. 6 Ten pat, p. 347. Kompozitorius Adolphe’as Adamas

aristokratė, tuo tarpu Gautier ją vadina „kilnia ir gera“. Antrajame Žizelveiksme šiandien nebelikę kortuojančių medžiotojų, vėlių ir valstiečių susidūrimo, taip pat scenos, kurioje Albertas stebi ilariono žūtį, bei spektaklio gale vėl pasirodančios Batildos, kuri su visa svita ateina į kapines ieškoti Alberto: „Žizel vis giliau ir giliau leidžiasi į savo kapą. Žizel rodo Albertui Batildą, suklupusią ir tiesiančią į jį maldaujamai sudėtas rankas. Žizel tarytum prašo mylimojo atiduoti savo meilę ir ištikimybę šiai švelniai mergaitei... Toks jos paskutinis noras, jos prašymas...“7 Gautier scenarijuje nenurodyta, kada vyksta Žizel veiksmas. Pierre’as Ciceri, 1815–1847 m. Paryžiaus operoje dirbęs vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi, Žizel scenovaizdžius parinko iš turimų dekoracijų atsargų. Pirmajame veiksme panaudotas trobelės iš Adamo baleto Dunojaus mergelė (La Fille du Danube) vaizdas bei uždanga iš François-Adrieno Boieldieu, Henri-Montano Bertono ir Rudolphe’o kreutzerio operos Faramondas (Pharamond). Daugiausia dėmesio Ciceri skyrė antrojo veiksmo scenovaizdžiui: panaudojo apie 200 krūmų ir 120 žydinčių šakų, kad paslėptų specialiuosius efektus ku-

riančią scenos techniką. Norėdamas perteikti ežero, esančio scenovaizdžio gilumoje, įspūdį, dalininkas ketino panaudoti veidrodžius, bet to neleido finansinės galimybės. Žizel kostiumus pritaikė ir sukūrė Paulis Lorimeras, Paryžiaus operos kostiumininkas, dirbęs čia nuo 1831 m. Nemaža drabužių buvo paimta iš ankstesnių pastatymų, o stiliaus vienovę padėjo išgauti kostiumuose naudojamos viduramžiškos detalės. iš 160 spektaklyje panaudotų kostiumų 78 buvo paimti iš operų vilius telis (Guillaume Tell) ir Benvenutas Čelinis(Benvenuto Cellini), taip pat iš François Benoist baleto Įsimylėjęs velnias (Le Diable amoureux). Nauji kostiumai pasiūti pagrindiniams personažams ir vėlėms. Heine vėles apibūdino taip: „Apsivilkusios nuotakų drabužiais, su gėlių girliandomis ant galvų ir žybsinčiais žiedais ant pirštų, vėlės šoka mėnesienoje tarytum elfai. Jų veidai balti kaip sniegas, jauni ir gražūs. Jos juokiasi taip apgaulingai, taip gundomai vilioja, jų išraiškos tokios meilios, kad šioms bakchantėms neįmanoma atsispirti.“8 Vėlių kostiumai turėjo nemaža sąsajų su eugène’o Lami sugalvotais Silfidės(La Sylphide) drabužiais.

8 Ten pat, p. 334. Pirmasis Žizel spektaklis truko 105 minutes: valandą užėmė šokis, o 45 minutės buvo skirtos pantomimos scenoms. Valstiečių pas de deux, sukurtas kompozitoriaus Frédérico Burgmüllerio, į partitūrą įtrauktas jau spektaklio premjeroje – kad pamalonintų turtingą rėmėją, kurio meilužė buvo šio epizodo atlikėja Nathalie Fitz-James. Paryžiaus operos repertuare Žizel išsilaikė iki 1849 m., 1852 m. baletas buvo pastatytas iš naujo, o 1863-iaisiais atgaivintas specialiai rusų balerinos Marfos Muravjovos gastrolėms. kitose šalyse spektaklį pradėta statyti netrukus po Paryžiaus premjeros – tais pačiais metais Londone buvo pastatyta drama „Dramatinis, melodramatinis, choreografinis, fantastinis tradicinių prietarų pasakojimas Žizel, arba Naktinės vaiduoklės šokėjos, o po metų – ir Adamo Žizel, kur pagrindinius vaidmenis atliko Grisi ir Perrot; 1843 m. šis baletas pastatytas Milane, 1842 m. – Niujorke, 1846 m. – Bostone. Rusijoje Žizel pirmą kartą pastatyta Sankt Peterburge – 1842 m. spektaklį sukūrė Antoine’as-Titus Dauchy. Choreografines spektaklio formas jis atkūrė iš atminties, remdamasis Paryžiuje matyto spektaklio įspū-

Marius Petipa ir Carlotta Grisi Žizel – Carlotta Grisi (1841 m.)

džiais. 1848 m. į Sankt Peterburgą atvyko Perrot, jo pastatyme Alberto vaidmenį atliko Marius Petipa. Petipa statė Žizel 1884, 1887 (šiam pastatymui pagal Riccardo Drigo muziką sukurta nauja pirmojo veiksmo Žizel variacija), 1899 ir 1903 m.; paskutiniame pastatyme Žizel šoko Anna Pavlova; 1909 m. balete debiutavo Tamara karsavina, 1916 m. – keturiasdešimt ketverių sulaukusi Matilda kšesinskaja, 1919 m. – Olga Spesivceva. 1907 m. Maskvoje Žizelatnaujino Aleksandras Gorskis. Šiame spektaklyje stengtasi pasiekti kiek įmanoma daugiau istoriškumo: visi personažai apvilkti Direktorijos laikų kostiumais, Albertas įgavo šios epochos puošeivos su fraku ir liemene bruožų, atsirado papildomų personažų (pavyzdžiui, Žizel ir Albertą šnipinėjančios senutės). Spektaklis neteko sąlygiškumo ir buvo interpretuotas kaip buitinė XViii a. pabaigos Prancūzijoje vykstanti drama. Balerina Vera karalli vienintelė šoko pagrindinį šio baleto vaidmenį iki 1913 m., jos vaidyboje atsirado daugiau draminių išraiškos priemonių. „Ji leidžia sau demonstruoti <...> po šokio su hercogu nuovargį“, – rašė kritikai; stebėtasi ir tuo, kad išprotėjimo scenoje karalli juokdavosi balsu9 . Apie spektaklio naujoves vaizdžiai byloja Gorskio laiškas 1922 m. pastatyme šokusiai Margaritai kandaurovai: „Šokinėkite kaip jauna ožkelė ir išprotėkite tikroviškai. Mirkite išskėtusi kojytes, o ne uždėdama jas vieną ant kitos.“10 Antrame veiksme kitaip traktuoti grupiniai šokiai – nebeliko simetrijos, griežtų brėžinių, vėlės buvo grupuojamos laisvomis pozomis, akcentuojant spektaklio dramatizmą, grimas pabrėžė mirtiną jų blyškumą, juodai ryškinti paakiai11 . Į Vakarų europą Žizelgrąžino rusų šokėjai – 1904 m. spektaklis parodytas Varšuvoje (Žizel šoko Pavlova), 1910 m. Diagilevo trupė Paryžiuje parodė Michailo Fokino atnaujintą baletą (pagrindinius vaidmenis atliko karsavina ir Vaclavas Nižinskis, scenografiją sukūrė Aleksandras Benua), o 1924 m. Paryžiaus operoje spektaklį atgaivino šokėjas ir choreografas Serge’as Lifaris (Žizel šoko Spesivceva). Antrojoje XX a. pusėje akivaizdus Žizel renesansas – baletą pradėta įtraukti į beveik visų didesniųjų europos ir Amerikos baleto trupių repertuarą, dažniausiai laikantis senųjų dramaturginių ir choreografinių spektaklio formų. 1969 m. choreografas Davidas Blairas kartu su American Ballet Theatre trupe sukūrė filmą-baletą, kuriame ištikimai laikomasi senųjų dramaturginių ir choreografinių formų, naudojama natūralistinė scenografija. Pagrindinius vaidmenis filme atliko italų balerina Carla Fracci ir danų baleto solistas erikas Bruhnas.

9 Е. Суриц, Хореографическое искусство двадцатых годов (тенденции развития), Москва, 1979, c. 134. 10 Ten pat, c. 139. 11 Ten pat, c. 141. Albertas – Vaclavas Nižinskis

1978 m. Paryžiuje Žizel rekonstravo vienas garsiausių XX a. senosios choreografijos istorikų ir tyrinėtojų Pierre’as Lacotte’as. Panaudodamas visą prieinamą istorinę medžiagą jis siekė kuo labiau priartėti prie šio spektaklio pirmavaizdžio.

Žizel Lietuvoje

Lietuvišką Žizel istoriją pradėjo kauno valstybės teatre dirbęs rusų baletmeisteris Nikolajus Zverevas –jo pastatyto spektaklio pagal Boriso Romanovo redakciją, buvusią keliaujančio Rusų romantinio teatro repertuare, premjera įvyko 1931 m. spalio 7 d. Pirmajame veiksme buvo siekiama modernizuoti veiksmą, antrajame – išlaikyti romantinio baleto tradicijas. Pirmajame veiksme atsisakyta šokio ant pirštų technikos, taip pabrėžiant žemišką šios spektaklio dalies pobūdį. kaip teigia gerokai vėliau šiame pastatyme ilariono vaidmenį atlikęs Vytautas Grivickas, pirmasis Zverevo Žizelredakcijos veiksmas Žizel ir Alberto susitikimu bei mirties scena buvo artimas klasikiniam; bet čia vyrai šoko su kiltais12 – taigi spektaklio veiksmo vieta iš Vokietijos perkelta į Škotiją, tarytum pridedant baletui Žizel kito romantinės choreografijos kūrinio –

Silfidės – bruožų. Antrajame šio pastatymo veiksme buvo praleista pirmoji vėlių valdovės Mirtos ir vėlių šokių siuita. Spektaklio scenografijos autorius – Leo Zakas, žydų kilmės menininkas, XX a. trečiajame dešimtmetyje iš Sovietų Rusijos išvykęs į Paryžių. Vera Nemčinova, pirmoji Lietuvos scenos Žizel, „sukūrė be galo gražų ir gyvą skaisčios nekaltai mylinčios merginos tipą <...>, kuri kokietuoja visai natūraliai: taip, kaip pati gamta mergelei nurodo, kaip širdis pasako“13 . Anatolijus Obuchovas atliko Alberto, pats Zverevas –ilariono vaidmenį. 1937 m. Žizel atnaujino Bronius kelbauskas – pats parengė Alberto vaidmenį, o Žizel šoko jauna Valstybės teatro baleto solistė Tamara kublickaitė14. kelbauskas Žizelpastatė ir 1940 m. – pagrindinį Žizel vaidmenį atliko Genovaitė Sabaliauskaitė (ji šoko drauge kelbausku), kiek vėliau spektaklyje debiutavo Tamara Sventickaitė (Žizel) ir Vytautas Aukščiūnas (Albertas). Pagrindinis XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių Lietuvos choreografas Grivickas retai statė klasikinius baletus. Jo Žizelpremjera įvyko 1956 m. balandžio 29 d. Spektaklyje Grivickas siekė „išvystyti dramaturginę liniją ir tuo pačiu plačiau išskleisti konflikto esmę“15 .

13 Don Jozė, „Teatras. Operos ir baleto naujienos“, Naujoji Romuva, 1931, Nr. 44, p. 1055. 14 Atnaujinto spektaklio premjera – 1937 m. spalio 15 d. 15 A. Adamas, Žizel.Spektaklioprogramėlė, Vilnius: Lietuvos TSR valstybinis operos ir baleto teatras, 1956. Jiedu su dirigentu Chaimu Potašinsku, remdamiesi Lvovo operos ir baleto teatre pastatytos Žizelmuzikine redakcija, sukūrė trijų veiksmų spektaklį; antrajame buvo tęsiama pirmojo veiksmo tema – čia choreografas mėgino sustiprinti pirmajame veiksme užsimezgusią Alberto ir Žizel meilės liniją, čia vyko ir lemtinga Žizel mirties scena, tik mergina ne išprotėja, o nusiduria Alberto špaga. Didelę trečiojo veiksmo dalį choreografas perkėlė į ilariono vaizduotę – joje „ilarijonas puola Albertą, tačiau Žizel globoja mylimąjį ir sulaiko jo ranką. Regėjimo iškamuotas, ilarijonas vis dėlto ryžtasi įveikti savo tragediją ir grįžta į gyvenimą.“16 Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkė Regina Songailaitė. 1970 m. Grivickas pastatė naują Žizel variantą – šį kartą remdamasis Perrot, Coralli ir Petipa redakcija. Po kelerių metų naujojo Lietuvos operos ir baleto teatro scenai atnaujindamas Žizel17 , choreografas elegijus Bukaitis naudojosi tradicinėmis choreografinėmis šio baleto formomis, pabrėždamas, kad Žizel – fantastinis baletas, todėl būtina ryškinti dviejų pasaulių – realaus ir fantastinio – susidūrimą. Choreografas daug dėmesio skyrė šokio technikai, kordebaleto šokių disciplinai, tokiai reikšmingai antrajame spektaklio veiksme,

16 R. Dainius, „Žizel“, tiesa, 1956, gegužės 6. 17 Premjera 1975 m. rugsėjo 27 d., dailininkė – Regina Songailaitė.

taip pat efektingoms dramaturginėms antrojo veiksmo detalėms – vėlių valdovės Mirtos ir Žizel skrydžiams, Žizel pasirodymui lėtai pakylant iš kapo, o spektaklio pabaigoje – lėtai į jį nusileidžiant. 1985 m. birželio 14 d. įvyko dar viena Žizel premjera – pagal kirovo teatro variantą spektaklį pastatė Olegas Vinogradovas, dailininkas – igoris ivanovas. Žizel vaidmenį sukūrė beveik visos Lietuvos baleto solistės – po jau minėtų Tamaros kublickaitės, Genovaitės Sabaliauskaitės, Tamaros Sventickaitės šį vaidmenį atliko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Gražina Sakalauskaitė, Rūta krugiškytė, Loreta Bartusevičiūtė, Neli Beredina, Jolanta Valeikaitė, Viltis Algutytė, eglė Špokaitė, Neli Beliakaitė, Asta Bazevičiūtė, irina Cymbal, Miki Hamanaka, Anastasija Čumakova, Olga konošenko. Albertą yra šokę Henrikas Banys, Henrikas kunavičius, Vytautas kudžma, Jonas katakinas, Petras Skirmantas, Viačeslavas Šiškinas, Danielius kiršys, Aleksandras Molodovas, edvardas Smalakys, Mindaugas Baužys, Aurimas Paulauskas, Nerijus Juška, Romas Ceizaris, Genadijus Žukovskis, ilarioną – eugenijus Bandzevičius, Petras Baravykas, Bronius kelbauskas, Vytautas Grivickas, Antanas Beliukevičius, Voldemaras Chlebinskas, Genadijus Skorobogatovas, Vitalijus Vološinas, Martynas Rimeikis, Andrius Žužžalkinas, Mantas Daraškevičius ir kiti. Lietuvoje Žizel yra šokusios garsios užsienio balerinos. 1938 m. Valstybės teatre šią heroję įkūnijo rusų balerina Nina kirsanova, Paryžiaus operos balerina Lycette Darsoval; 1960 m. spalio 29–31 d. Vilniuje, Lietuvos valstybiniame akademiniame operos teatre, – Paryžiaus operos baleto étoile Yvette Chauviré drauge su prancūzų baleto solistu Youly Algaroffu, 1989 m. rugsėjo 15 ir 17 d. – Maurice’o Bejart’o trupės solistė Lynn Charles, taip pat nemažai Rusijos šokėjų; 2010 m. spalio 2 d. – Rusijos didžiojo teatro solistai Svetlana Lunkina ir Nikolajus Ciskaridzė, 2015 m. lapkričio 6 d. – Paryžiaus operos étoile Josua Hoffaltas ir pirmoji šokėja Mélanie Hurel. Vilniuje keliskart su įvairiais partneriais (tarp jų –Paryžiaus operos étoile Mathias Heymannas, Anglijos nacionalinio baleto solistas isaacas Hernándezas) Žizel yra šokusi ir šiandien pasaulio scenose garsėjanti kanados ir Anglijos nacionalinių teatrų primabalerina Jurgita Dronina – buvusi M. k. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė.

Žizel parafrazės

Dar paskutiniais XX a. dešimtmečiais pradėta drąsiau elgtis su Žizel dramaturgija ir choreografiniu paveldu, dažnai jo visai atsisakant ir kuriant naujas šokio formas. 1982 m. Švedijoje atsirado šiuolaikiškas choreografo matso eko Žizel sprendimas, sukurtas Cullbergballet trupei, – čia Žizel ne miršta, o patenka į beprotnamį, kuriame vyksta antrasis veiksmas. išsaugojęs spektaklio partitūrą ir pagrindinę dramaturginę liniją, choreografas radikaliai pakeitė choreografiją, scenografiją ir kostiumus (dailininkė Marie-Louise ekman). 1983 m. vienas garsiausių dabartinių choreografų Johnas Neumeieris Hamburgo baleto trupei sukūrė naują Žizel variantą, kuriame panaudojo kai kuriuos Jules’io Perrot, Jeano Coralli, Mariaus Petipa choreografijos epizodus, bet gerokai sumodernino grupinius šokius, atsisakė pantomimos, tradicinių scenovaizdžių ir kostiumų (dailininkas Yannis kokkos). Šis spektaklis prasideda scena, vaizduojančia jau mirusią Žizel, o kitas veiksmas tarytum aiškina tragedijos priešistorę. 1984 m. amerikiečių choreografas Arthuras Mitchelas Harlemo šokio teatre pastatė Žizel, baleto veiksmą nukeldamas į Luizianą, – ši versija susijusi su visuomeninėmis problemomis, kylančiomis kreolų kastų bendruomenėje. 1989 m. choreografė Marcia Haydée Štutgarto baleto trupei sukūrė spektaklį Žizel ir vėlės. Choreografė pertvarkė baleto dramaturgiją – palikusi herojų vardus, pagrindinę vėlių temą, prikūrė nemažai šalutinių detalių ir smulkių siužeto peripetijų: Žizel jos spektaklyje yra vestuviniais šydais pagarsėjusi menininkė, ilarionas –po ilgų metų namo grįžęs keliautojas, pirmas veiksmas vyksta liaudies šventėje, kurioje dalyvauja spalvingas klounų būrys, o Žizel miršta netyčia, mėgindama išskirti susikivirčijusius ilarioną ir Albertą. Tiek spektaklio choreografija, tiek scenografija sukurta naujai, bet remiantis romantinio ir klasikinio šokio leksika. Rusų balerinos Spesivcevos – vienos garsiausių XX a. pirmosios pusės Žizel vaidmens atlikėjų – likimas sutapatino šokėją su jos heroje: 1934 m. prasidėję atminties praradimo priepuoliai privertė ją 1937 m. atsisveikinti su scena; po šešerių metų ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kur praleido du dešimtmečius. Savaip interpretuodamas Žizel siužetą ir susiedamas jį su Spesivcevos biografija, rusų choreografas Borisas eifmanas 1997 m. sukūrė baletą RaudonojiŽizel; 2002 m. jis pastatytas ir Lietuvoje. iš Bangladešo kilęs britų choreografas Akramas khanas Anglijos nacionalinio baleto trupėje 2016 m. sukurtos Žizel veiksmą nukėlė į imigrantų – visuomenės atstumtųjų – bendruomenę. Naudodami Adamo muziką, savo Žizel interpretaciją klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2017 m. sukūrė choreografai Donatas Bakėjus ir Mantas Černeckas. Šiuolaikinio šokio priemonėmis jie papasakojo istoriją apie turtingo fabrikanto sūnaus Alberto meilę paprastai darbininkei Žizel, jos išprievartavimą Batildos surengtame pokylyje, Žizel motinos mirtį ir Žizel išprotėjimą. n