Jade Longley: „Noriu kiekvieno vaidmens

Jade Longley: „Noriu kiekvieno vaidmens, trokštu atlikti juos visus!“

Jaunoji baleto šokėja Jade Longley Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre šoka dar tik antrą sezoną, tačiau ji jau spėjo pasižymėti projekte kūrybinis impulsas ir teatro rengiamuose kasmetiniuose apdovanojimuose pelnė Metų baleto vilties titulą. J. Longley prie teatro baleto trupės prisijungė iškart po studijų Londone, tad pastarieji du metai jaunai moteriai buvo kupini naujų išgyvenimų. Maloniai kviečiu susipažinti su jaunos balerinos gyvenimu ir patirtimis Lietuvoje, baleto pasaulyje, scenoje ir kine. Gražina Montvidaitė

Esate jauna baleto šokėja. Kaip įsivaizdavote balerinos darbą, kai būdama maža nusprendėte ja tapti, ir koks jis Jums atrodo dabar?

Tiesą sakant, esu viena iš tų tipiškų mergaičių, kurios ketverių ar penkerių trokšta tapti balerinomis. Tiesiog man tas noras niekada nepraėjo. Prisimenu, kaip eidavau į pirmąsias baleto pamokas būdama trejų ar ketverių ir kad man jos taip patikdavo. Nuo tada jau žinojau, kad tai ir noriu daryti gyvenime. kai esi jauna ir nori būti balerina, įsivaizduoji, kaip kasdien šoksi scenoje mūvėdama puantus. Manau, tai labai primena mano dabartinį darbą. Dabar tikrai jaučiuosi, tarsi gyvenčiau savo svajonėje, kaip įsivaizdavau ją būdama maža. Žinoma, ši profesija reikalauja daug darbo, ko galbūt nesuvokiau maža. Vaikystėje labai mėgau būti scenoje, tėvams svetainėje rengdavau pasirodymus. kai suaugau, suvokiau, kad būti baleto šokėja – tai ne vien kasdieniai pasirodymai, bet ir sunkus darbas salėje jiems rengiantis, technikos ir judesių tobulinimas.

Prieš dvejus metus baigėte studijas Anglijos nacionalinio baleto mokykloje. Kas lėmė, kad nelikote Anglijoje, o atvykote dirbti į Lietuvą?

Baigiant baleto mokyklą mums patarė patyrinėti įvairius teatrus ir jų repertuarą, paieškoti informacijos ir panagrinėti, kurie teatrai labiausiai tiktų. Svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kur norisi dirbti, bet ir ką tie teatrai gali pasiūlyti, kad kuo labiau patobulėtum, paaugtum. Pradėjusi eiti į atrankas, gavau keletą darbo pasiūlymų ir ėmiau atidžiau jais domėtis. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare gausu klasikų darbų, o aš visuomet norėjau šokti klasikiniuose baletuose. Be to, repertuare nemažai šiuolaikinio šokio, tad man labai patiko abiejų žanrų pusiausvyra. Be to, atvykus į atranką iškart patiko Vilnius – pajutau, kad tai tinkama man vieta.

Neseniai visi išgyvenome karantiną. Kaip Jūs leidote šį laiką? Gal turėjote daugiau progų geriau pažinti Vilnių ar apžiūrėti kitus mūsų šalies kampelius?

Nemažai vaikščiojau po Vilnių, ypač miškingesnes jo vietas. Nežinau jų pavadinimų. Tiesiog eidavau ir žiūrėdavau, kiek galiu nutolti nuo namų. Buvo puiku patyrinėti ir geriau pažinti miestą, kuriame gyvenu. Be to, stengiausi laikytis dienos režimo, rytais dalyvauti treniruotėse, nes juk lengva prabusti rytą prastos nuotaikos ir nutarti, kad šiandien nieko nedarysiu. Bet taip praeina viena diena, paskui kita... Maždaug po pirmos savaitės nusprendžiau, kad turiu turėti tikslą, ir net jei per dieną daugiau nieko neveiksiu, būtinai turiu dalyvauti treniruotėse ir laikytis dienos režimo. Be treni-

ruočių, buvo daugiau laiko tapyti – mėgstu tai, nes mano mama tapytoja, taip pat skaityti ir visam tam, kam anksčiau nerasdavau laiko.

Ar pavyksta palaikyti ryšius su šeima? Kaip suderinti darbą kitoje šalyje ir santykius su namiškiais?

Palaikau glaudžius ryšius su šeima, todėl išvykti buvo sunku. iki atvykdama į Lietuvą gyvenau su šeima Londone. Staiga atsidūriau kitoje šalyje ir dabar gyvenu viena. esu pratusi kas vakarą pasikalbėti su mama. ir dabar taip darome, bet keista ir nauja tai, kad esame taip toli viena nuo kitos. Tiesiog tokia mano profesija ir reikia rasti, kaip viską suderinti. Per karantiną buvo daugiau laiko pasikalbėti ir su draugais. Visų mūsų skiriasi darbo grafikai, visi pabirę po pasaulį, todėl ilgai niekaip nepavykdavo susiderinti, bet dabar buvo proga surengti grupinius pokalbius internetu, bent tokiu būdu susiburti.

Kaip dabar dirbate? Ar jau po truputį grįžtate į repeticijų sales?

iki birželio 1 d. kasdien buvo treniruotės per Zoom programą, o paskui iki liepos 5-osios visi atostogavome. Tada tikimės rengtis Žizel premjerai rugpjūtį, tad prieš prasidedant sezonui turėtų būti gana įtempta, bet aš tam pasirengusi.

Baleto pasaulis kupinas įvairių stereotipų, kurie kilę iš filmų ir medijų. Su baletu tiesiogiai nesusiduriantys žmonės dažnai įsivaizduoja, kad baleto artistai dirba po vieną, rengia tik pagrindinius vaidmenis, tarp jų vyrauja didelė konkurencija, be to, reikia rūpintis kūno formomis. Gal papasakotumėte apie tikrąjį kasdienį, be romantizuoto šydo, baleto artisto gyvenimą.

Baletas dažnai vaizduojamas stereotipiškai. Mokytojai mums pasakodavo, kaip konkurentai šokėjai prikaišioja į puantus adatų, bet tai tik siaubo istorijos. iš tikrųjų šokėjai labai palaiko vieni kitus ir nuoširdžiai džiaugiasi, jei kitiems kas nors gerai pavyksta. kiti teatro šokėjai džiaugiasi mano sėkme, o aš nuoširdžiai džiaugiuosi jų. Scenoje pasirodantys baleto šokėjai dažniausiai jau būna nusipelnę vieni kitų pagarbos, nes kiekvienas žino, kiek pastangų įdėta norint tapti profesionalu. Visiems svarbu palaikymas, kad scenoje pasirodytų kaip įmanoma geriau. Pastebiu, kad įkvepiantys, mėgstamiausi baleto artistai yra nuoširdūs ir repeticijose, ir gyvenime. Tas pat ir scenoje – iškart matyti, ar šokėjas atviras, nuoširdus ir tikras. Pamenu, kai buvau jaunesnė, žmonės mano mamos klausinėdavo, ar aš nenoriu pabūti lauke, susirasti draugų, ar nesijaučiu vieniša vien šokdama. Mama atsakydavo, kad pamokose kartu su manimi šoka dar dvidešimt mergaičių. Baletas nėra pavienių šokėjų darbas, ypač jei šoki kordebalete, kur greta tavęs – dar dvidešimt keturios merginos. kad pastatymas pavyktų, reikia dirbti kaip viena komanda. Dėl maisto: kad repeticijoms ir spektakliams užtektų energijos, tikrai reikia valgyti protingai, todėl svarbu rinktis tinkamą maistą. Bet to reikia ne tiek dėl išvaizdos, kiek tam, kad turėtum jėgų kuo geriau pasirodyti.

Šiemet Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvote apdovanota Metų baleto vilties titulu. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Malonu, kai tavo darbas įvertinamas. Jaučiuosi pagerbta, ypač būdama užsienietė. Man tai labai daug reiškia. Be to, smagu parodyti namiškiams, kad man sekasi. Bet nenorėčiau, kad dėl apdovanojimo pakistų mano pačios savęs vertinimas. Nenoriu susieti savivertės su išoriniu pripažinimu. Manau, tai turėtų kilti iš vidaus. Tiesiog žinau, kad turiu ir toliau sunkiai dirbti.

2019 m. Kūrybinio impulso projektui parengėte etiudą 259 ir šokote Isaaco Evanso kūrinyje Sheep or Not. Ką

Jums davė ši patirtis?

Tai buvo geras išbandymas. Abejojau, ar dalyvauti projekte, nes 2019-ieji buvo pirmi mano metai Operos ir baleto teatre, tad buvo nejauku, kad reikės nurodinėti kolegoms, ką ir kaip daryti. Juolab kad nesu patyrusi choreografė, todėl bijojau nesėkmės. Bet prisiverčiau išeiti iš komforto zonos ir surizikuoti, nes jaučiau, kad galiu įgyti naujų įgūdžių. Buvo labai įdomu atsidurti kitoje pastatymo pusėje, nes iki tol buvau tik šokėja. Neteko atlikti tokio vaidmens, kai stovi nuošalyje, stebi visumą ir kuri choreografiją. Tai patyrusi, pradėjau geriau suprasti sunkumus, su kuriais susiduria choreografai, ir kiek daug streso kelia toks darbas. Turėjau būti kūrybiška, bet kiek kitaip, nei pati šokdama. Baletas – labai kūrybiška meno šaka, bet šokdamas parengtą choreografiją šokėjas turi teisingai atlikti judesius, o kūrybiškumas pasireiškia juos interpretuojant, perteikiant savaip. kurdama choreografiją turėjau sukurti ir visą kūrinį: pasirūpinti apšvietimu, pagalvoti apie sceninius kostiumus, apie tai, kaip perteikti šokėjams savo idėjas, daugybę kartų permąstyti choreografiją.

Apie ją galvodavau studijoje ir namie, viską užsirašinėdavau. Buvo labai įdomu. Nežinau, kiek esu talentinga kurti choreografiją, bet dalyvavimas kūrybiniame impulse labai pravertė, išmokė daugelio dalykų. esu dėkinga už galimybę dalyvauti šiame projekte.

Prakalbote apie sunkumus, su kuriais susiduria choreografai. Gal galėtumėte juos įvardyti?

Man pasisekė, nes šokėjai, atliekantys mano kūrinį, buvo pasirengę padėti, bendradarbiauti. Jie nebuvo nusiteikę priešiškai. Bet kartais, kai atėjusi su idėja bandydavau šokėjams ją nusakyti, jie žiūrėdavo į mane taip, kad suprasdavau, jog to įgyvendinti nepavyks. Vienas iš sunkumų – kaip tai, ką turi galvoje, išversti prieš tave stovintiems žmonėms. Supratau, kad choreografui studijoje su šokėjais lengviau kurti judesius, jeigu jie į tai įsitraukia, yra nusiteikę prisitaikyti, pateikti savo minčių, kad choreografija būtų paveiki. Nes jeigu šokėjai tiktai stovi ir žiūri į choreografą, visa kūrybinė energija tiesiog išgaruoja. Bet kai šokėjai turi minčių ir siūlo variantus, kiekvienas pasirodymo dalyvis tampa ir kūrėju, o choreografo funkcija nebėra vien duoti šokėjams nurodymus. Matau, jog vis daugiau šiuolaikinio šokio choreografų, su kuriais teko dirbti, nori, kad šokėjai turėtų savo balsą, išsakytų savo mintis, komunikuotų su choreografu. Šokio mokykloje buvome mokomi tiesiog daryti tai, kas pasakyta, taisyklingai atlikti judesius, bet dabar šokyje daugiau bendradarbiavimo.

Kaip Jūs žiūrite į tai?

Manau, tai geras pokytis. klasikinis baletas labai svarbus ir būtina jį išlaikyti, bet taip pat manau, kad šokis turi žengti pirmyn. Tad kai choreografai labiau įtraukia šokėjus į bendrą darbą, tai tampa ir šokėjų kūriniu. Jie nebejuda vien taip, kaip liepiama, studijoje atsiranda bendra kūrybinė energija, leidžianti atrasti tokių dalykų, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs, pavyzdžiui, naujų būdų judėti. Tai labai jaudinanti patirtis, rodanti, kad šokis juda pirmyn.

Gal plačiau papasakotumėte apie savo darbo 259, sukurto Kūrybiniam impulsui, koncepciją?

kūrinys 259pasakoja apie Londone, Šv. Pauliaus katedroje, esančią Šnabždesių galeriją. Taip vadinasi vienas iš katedros bokštų. Apvali jo forma įgalina vienoje patalpos pusėje šnabždamą garsą aiškiai girdėti kitoje. Į Šnabždesių galeriją patenkama užlipus 259 laiptelius – iš čia ir kūrinio pavadinimas. Tai darbas apie apskritimus ir garsą, apie tai, kaip garsas sklinda, bei apie dvasingąją viso to pusę: galerijos sienos mena gausybę istorijų, kurias žmonės joms šnabžda. Perskaičiusi apie šią erdvę, užsidegiau sukurti choreografiją šia tema.

buvo trumpesni nei ankstesniais metais. Ar užteko pasirodymui skirto laiko idėjai perteikti?

kaip anksčiau nekūrusi choreografijos, vargu ar būčiau galėjusi sukurti ilgesnį kūrinį. Nežinau, ar pavyko perteikti idėją, nes kurdamas galiausiai taip įsitrauki į darbą, kad nebegali pažvelgti į jį kito akimis. Vieną dieną kuriama choreografija man patikdavo, atrodydavo, kad darbas paveikus ir išreiškiantis tai, ką noriu. O jau kitą dieną manydavau, kad viskas nesiseka. Aš tik viliuosi, kad žiūrovams mano darbas patiko. Nenorėjau jo labai apkrauti. Patyrę choreografai gali leistis į sudėtingas, politines temas. Aš tiesiog norėjau sukurti kai ką gražaus akiai, kad patiktų žiūrovams, o svarbiausia – kad šokėjams patiktų kūrinį atlikti, nes žinau, ką reiškia šokti pasirodyme, kurį mėgsti. Atliekant tai labai jaučiasi. kiek girdėjau, šokėjams patiko.

Ar yra tekę dalyvauti panašiuose projektuose kitur, ar tokia iniciatyva gyvuoja tik Lietuvoje?

Žinau, kad kiti teatrai rengia choreografų dirbtuves, bet dažniausiai jose dalyvauja tik patyrę profesionalai. Negaliu pasakyti, ar visur taip yra. Gera, kad kūrybinio impulso projekte gali dalyvauti visi norintieji, nesvarbu, turi patirties ar ne. Taip pat puiku, kad šįkart renginys vyko ne didžiojoje teatro salėje, o parodų centre LiTeXPO. Mažoje scenoje, mažoje erdvėje buvo jaukiau, lengviau atskleisti kūrybiškumą, eksperimentuoti, be to, aplink buvo daugiau meno objektų. Jaučiau, kad tai tinkama erdvė šiam pasirodymui. Mokykloje šiek tiek teko prisiliesti prie choreografijos – kasmet vykdavo choreografijos konkursai. Per trejus ten praleistus metus tokiame konkurse dalyvavau dukart. Man patiko kurti choreografiją, bet nemanau, kad turiu tam talentą. Tiesiog pasitaikius galimybei stengiuosi viską išbandyti, o kiekvienas toks iššūkis augina.

Esate jauna, talentinga baleto šokėja. Kokių turite kūrybinių ar karjeros ambicijų?

Visuomet sunku atsakyti į šį klausimą, nes noriu šokti viską. kai imamės naujo baleto, noriu šokti kaip tik jį, pagrindines jo partijas. Nuolat jaučiuosi įkvėpta matydama, kaip šoka pagrindinių vaidmenų atlikėjai, solistai, ir visada galvoju, kad noriu ir aš tai šokti, kad tai mano svajonių vaidmuo. Paskui pradedame rengti kitą baletą ir man jau atrodo, kad kitas vaidmuo yra mano svajonė. Todėl jaučiuosi godi, nes noriu kiekvieno vaidmens, trokštu atlikti juos visus. Neturiu konkretaus ateities tikslo, nes niekada nežinia, kas gali įvykti, todėl nenoriu nusistatyti, kad mano gyvenime turi nutikti kas nors konkretaus. Aš tik trokštu atlikti kiekvieną vaidmenį kuo geriau, kad baigusi karjerą galėčiau sau pasakyti, jog padariau, ką galėjau, ir neturiu ko gailėtis. Nenoriu, kad baigus karjerą ateitų mintis, jog kur nors pratinginiavau, todėl vėliau nebegalėjau ko nors atlikti. Tiesiog noriu padaryti daugiausia, ką galiu.

Kalbate apie karjeros pabaigą. Ar jau galvojate taip toli į ateitį?

Nemėgstu apie tai galvoti. Dabar noriu šokti kuo ilgiau. Visada sakydavau, kad baigusi šokti noriu būti aktore, bet kažin ar tai įmanoma, tad veikiausiai teks ir toliau ką nors veikti baleto pasaulyje. Baletas mano gyvenime užima tiek daug vietos, kad nežinau, kaip prisitaikyčiau, jei jo nebūtų... Mąstau apie pilateso mokymus, nes labai domina pilateso ir baleto sąsajos: kaip kūno struktūra, techniniai baleto aspektai ir darbo pobūdis padeda rasti būdus judėti nepatiriant traumų. Įdomios ir daugybė kitų sričių, pavyzdžiui, rašymas. Visada norėjau parašyti knygą, tad galbūt vieną dieną taip ir padarysiu, bet kol kas nieko konkretaus neplanuoju.

Jūs pasirodėte vienoje iš legendinio detektyvinio serialo Puaro (2010 m., rež. Danas Reedas; suvaidino jauną

Normą Restarick) serijų ir filme Baleto bateliai (2007 m., rež. Sandra Goldbacher; atliko Moth vaidmenį). Gal papasakotumėte, kuo skiriasi baleto šokėjos pasirodymas teatre ir kine.

Šiuos vaidmenis atlikau gerokai jaunesnė, bet kaip tik jie ir paskatino mąstyti apie aktorystę baigus baleto šokėjos karjerą. Skirtumas labai didelis. Šokdamas scenoje turi tik vieną galimybę pasirodyti, žiūrovai sėdi čia pat salėje. Vaidinant kine nemažai laiko atima scenos laukimas. Turėjau savo vagonėlį, kuriame tekdavo laukti šešias valandas, tada – šukuosena, grimas. Sulaukus savo scenos, dublį reikia kartoti ir kartoti, o žiūrovais tampa filmavimo komanda. iš savo patirties galiu pasakyti, kad filmavimo tempas kur kas lėtesnis, o šokdamas scenoje turi tik vienintelį bandymą, ir jeigu jis nepavyksta, pasitaisyti neįmanoma. Tai įdomu, nes gali stebėti, kaip kadras po kadro gimsta filmas.

Kokius vaidmenis kursite artimiausiu metu, jei bus galima juos parodyti publikai po karantino?

Artimiausia sezono premjera – baletas Žizel rugpjūtį. Paskui ruošime Don kichotą, vėliau bus galima pamatyti Spragtuką ir Barborą Radvilaitę, baletą, kurio praeitą sezoną nešokome. Taigi pagrindinis premjerinis spektaklis – Žizel. Jam ruošimės gana intensyviai, bet tai mane labai džiugina, nes Žizel – pirmas scenoje mano matytas baletas. Tebeturiu to 2004 m. spektaklio karališkajame operos teatre programą. Manau, jį pamačiusi ir nusprendžiau tapti baleto šokėja, todėl man Žizel– vienas arčiausiai širdies esančių baletų.

Dėkui už pokalbį! n