in memoriam

In memoriam Liepsnojančiam Maestro – elegijui Bukaičiui

„Žinau, kad per savo laiką – man liko 24 metai – pateiksiu dar ne vieną siurprizą. Tokius baletus kaip Čiurlionio Jūra, Goya’os ofortai, Geležinis vilkas ar Laimės žiburys dar galėčiau pastatyti. Nors daug kas sako, kad viltis –kvailių motina, bet aš manau, kad viltis – tai tavo galutinio rezultato įgyvendinimo procesas. Tuos savo 24 metus noriu padalyti į tris dalis: septynerius metus – kūrybai, septynerius – memuarams rašyti ir septynerius – laukti mirties ir jai ruoštis. Žinau, kiek turiu vidinės energijos, žinau, kiek gaunu iš žmonių, kiek gaunu iš kosmoso, –moralė mano sveika, todėl būsiu sveikas.“ kodėl Dievas juokiasi, kai žmogus planus kuria? kodėl Dievas skaičiuoja kitais matais, nei žmogus? kur tie 24 metai, žmogaus skaičiuoti? kur tie planuoti memuarai? kodėl vieną rytą pabudęs, į naktį keliauji jau Amžinybės keliu? O gal nuojauta buvo? Tiek daug visko aprėpti, daryti, judėti... Nemiegok, sakydavo, nėra kada, išsimiegosim Amžinybėj! ir pats temiegodavo 4 valandas. O energija per kraštus liejosi! Viena mintis vijo kitą, kūrybos idėjų buvo ne septyneriems, bet septyniasdešimt septyneriems metams. ir guodėsi, kad dėl to karantino priverstas su katinu namie sėdėti – sūnus neleidžia niekur eiti... Sunku patikėti, kad choreografas elegijus Bukaitis išvyko amžiams. Paskutinu metu jis tiek daug keliavo, bet vis grįždavo. Nebūdavo, nebūdavo, ir vieną dieną nejučia pakeldavai akis nuo darbo – už lango mojuoja ir oro bučinį siunčia Maestro. Užeidavo, pasakodavo, stebėdavosi Dievo pasaulio įvairumu... kalbėdavo, ir negalėdavai suprasti, kur tiesa, o kur prasideda fantazija, ir viskas su ironija, su potekste... Pasakodavo apie pašoktą Šivos šokį ant indijos vandenyno kranto, apie pokalbius su Vladimiru Žirinovskiu ir Rimu Tuminu, apie Popiežiaus palaiminimus... Bet viskas baigdavosi baletu. „Tu atėjai išreikšti sielos, o tai galima padaryti tik judesiu“. Choreografija jam buvo alfa ir omega. Bet tik ta, baltoji, pakylėta ir tavo sielą kelianti, skraidinanti, atverianti visas gyvenimo prasmes. Būtinai – estetiška iki begalybės, iki sakralumo, sklidina imperinio baleto elegancijos, grakščiausios pasaulyje plastikos. „Nemėgstu pseudomodernizmo, nes pats didžiausias modernizmas yra atsistoti į pirmą arabeskos pozą taip, kad tave stulbintų.“ „Į choreografiją atėjo sporto plastika ir beribės žmogaus kūno galimybės, bet kiek ten estetikos –klausimas.“ kūrybą jis suvokė kaip šventą procesą. Menas buvo kažkas aukščiau, kažkas daugiau už kasdienybę. Tai buvo Žmogaus būtį įprasminantis veiksmas. kalbėjo, kad „kultūroje neliko širdies“, kad „baisiausias vėžys kultūrai –išsibujojusi miesčionija“. Degė viskuo, kas galėjo padėti žmogui, menui, kultūrai. Tai buvo jo, liepsnojančio Maestro, tikslas. „Meilė man duota, intuiciją turiu, todėl į partiją niekad nestojau. Svarbiausia, kad neįklimpau į komunistinį liūną. Įsišėlęs miesčioniškumas yra tarsi laidas, vedantis į Trečiąjį pasaulinį karą, nes žmonės nežino, ko nori. O man dar vaikystėje auklėtojai sakė: „Nusiramink, berniuk, akys negali būti didesnės už pilvą.“ Nejučia pakeli akis – už lango nieko nėra, niekas nemoja. Nebent iš Amžinybės, bet iš ten negrįžtama.

Eglė Ulienė

Danguolė juodikaitytė: Gyvenimas – it paukščio šokis...

Prigimtinė elegancija. išraiškingos rankos. Minties įkvėptas balsas... ir begalinis darbštumas. kartais net fenomenalus, pavyzdžiui, per tris dienas išmokta Adinos partija iš operos Meilės eliksyras arba tą pačią dieną atlikti du Traviatos spektakliai. Šią ištvermę D. Juodikaitytei nuo pat mažens ugdė nepaprastai energinga ir išradinga jos mama Sofija karaliūtė ir labai disciplinuotas mokytojas, aktyvus visuomenininkas tėvelis Pranas Juodikaitis. Atėjusi į šį pasaulį 1942 m. liepos 28-ąją, per patį Antrojo pasaulinio karo įkarštį, patyrusi pokario sunkumus (šeima tik per plauką išvengė tremties, įspėta suskubo pabėgti į Vilnių, tuo tarpu Danguolės seneliai, turėję nemažai žemės, buvo išvežti į Sibirą, iš kur grįžti tepajėgė 94 metų senelė), Danguolė nuo mažens išsiugdė didelę kantrybę ir gebėjimą tenkintis mažais dalykais. Tėvelio įskiepyta drausmė, kūrybiškumas ir tėvynės meilė tapo nepajudinamomis viso gyvenimo nuostatomis. Lietuva D. Juodikaitytei visada buvo šventa. Vidujai ji niekada negyveno sovietų sistemoje. Namie visada buvome kitoje erdvėje nei už durų. Bet net ir už durų ji liko ištikima sau, žinoma, tuo nepalengvindama sau profesinio gyvenimo... iš mamos paveldėjusi didelį muzikalumą ir fizinę ištvermę (lankė gimnastiką, žaidė krepšinį), o iš tėtušiuko (taip vadindavo tėtį) – ypatingą grožio, saiko, proporcingumo pojūtį, Danguolė nuo pat vaikystės gyveno savo svajonių pasaulyje, dažnai sutelpančiame mažyčiame namų radijo imtuve, iš kurio tuo metu sklisdavo klasikinė muzika (su vyresniąja sese Rūta mokėjo visas populiarias melodijas ir dainuodavo dviem balsais, Danguolei dažniausiai „turavojant“ antru balsu). Įdomu, kad pirmoji vokalo mokytoja Juozo Tallat-kelpšos mokykloje ją laikė mecosopranu, kol balsas nuskriejo jos prigimtinės lyrinės koloratūros link... Leisdama vaikystę ir jaunystę Verkių parko aplinkoje, medžių ir debesų prieglobstyje, ji tarsi perėmė gamtos savybes. Manau, kad jos aktorės talentas skleidėsi būtent gamtos laisvėje, kur ji galėdavo būti viena su savo prigimtimi, niekieno nestebima ir nekontroliuojama... kai dar visai vaikas bėgdavo per mišką į Vilniaus Jeruzalės mokyklą arba į bažnyčią, joje visam gyvenimui pasiliko valingos ištvermės ir kantrumo įspaudas... Būtent bažnyčia tapo jos pirmąja muzikos mokymosi vieta. O groti pianinu iš pradžių mokėsi ant stalo nusipaišiusi klaviatūrą, ir tik vėliau tėvai nupirko fortepijoną. Jau būdama profesionali dainininkė, ji kūrė melodingas dainas, pati jas grodavo ir dainuodavo laisvais nuo spektaklių vakarais. Bažnyčioje pradėta ir bažnyčioje baigta... Jau išėjusi iš Operos teatro, ji tęsė solistės darbą Vilniaus arkikatedroje, giedojo kitose Vilniaus ir Lietuvos bažnyčiose, dažnai lydėdavo monsinjorą kazimierą Vasiliauską. Net ir sirgdama lėtine obstrukcine plaučių liga (matyt, prie to bus prisidėjęs statant teatrą naudotas asbestas), ji, giedodama iki 74-erių metų, stebino nepaprastai jaunatviška balso spalva. Ji giedojo siela, tai buvo tarsi šokis balsu, pripildantis skliautus ir žmonių širdis. Jos operos solistės karjeroje išskirčiau du vaidmenis. Vienas jų – pirmoji Lietuvos operos teatro istorijoje Liučija di Lamermur to paties pavadinimo Gaetano Donizetti operoje, kurią ji bene penkiolika metų dainavo viena. kitas – pirmoji Rozalinda Johanno Strausso operetėje Šikšnosparnis. Pastarasis spektaklis ne tik įėjo į legendinių teatro pastatymų penketuką kaip genialus visų to pastatymo dalyvių visumos vaisius, bet ir jos pačios karjeroje tapo neatkartotu ir tarsi specialiai jai sukurtu vaidmeniu.

Meistriška aktorystė, stiliaus pojūtis, emocingumas, atsispindintys ne tik vaidyboje, bet ir balse, puiki vokalo kokybė – visa tai įelektrindavo žiūrovus. Jos nepamirštamasis duetas – kadencija su fleita Liučijos pamišimo scenoje, kurią ji būtinai per pertrauką grimo kambaryje dar sykį su fleitistu parepetuodavo, – būdavo Įvykis. Ji sakydavo, kad prieš trečiosios oktavos mi bemolį matydavo žiūrovų salės gale degančią raudoną lemputę, ten ir skriedavo ši nata... Štai kaip a. a. Virgilijus Noreika atsiminė savo partnerę: „Aukščiausios klasės mokykla, gražus, didelis balsas, puiki technika, be krašto viršūnės. Teatras įsigijo retos kokybės jauną talentą, kuris jau yra gerai suformuotas ir paruoštas sceniniam darbui.“ iš savo pedagogo, puikaus tenoro, o vėliau ir mylimo gyvenimo draugo Valentino Adamkevičiaus gavusi tikrą bel canto suvokimą ir puikią kvėpavimo atramą, D. Juodikaitytė iki pat senatvės išlaikė nepaprastai intonaciškai švarų ir techniškai puikios kokybės garsą. Ji nebijojo jokio repertuaro. Stebina atliktų opusų amplitudė. Pagrindinės partijos (Džilda, Liučija, Violeta, Rozina ir daugelis kitų) operos scenoje, kamerinė, bažnytinė, lietuviškoji muzika (visada laukdavau vasaros „turnė“ Palangos vasaros estradoje su Jurgio Gaižausko kapela), bendri projektai ir gastrolės su Telšių vyrų choru ir vilniaus Trimito pučiamųjų orkestru... Džilda G. Verdi op. Rigoletas

Metams bėgant balsas įgavo sodresnių spalvų. Bet kadangi visi buvo pripratę prie jos lyrinio koloratūrinio repertuaro, vieninteliu vaidmeniu dramatiškumo link tapo minėtoji Rozalinda, nors su koncertmeistere Liudmila kopyrina buvo parengusi ir visą Leonoros partiją. Atsimenu jos repeticijas namie, kaip stebėtinai sodriai, dramatiškai, bet išlaikant senųjų bel canto meistrų stilių, skambėdavo jos balsas... Artistinis talentas, ilgametė sceninė patirtis, plastinis scenos erdvės pojūtis suteikė jai ypatingą vietą tarp Lietuvos operos solistų. Jos mylimi ir jos karjeroje svarbūs operos režisieriai Juozas Gustaitis, Alfonsas Zauka, Vlada Mikštaitė tikėjo ja, skatino mąstant kurti vaidmenis scenoje. Ji pasakodavo, jog kartais repeticijose užsibūdavo iki vidurnakčio diskutuodami, ieškodami geriausių sprendimų... Tuomet niekas negalvojo, kad už viršvalandžius negaus atlyginimo. Ji degė ant meno aukuro visiškai atsiduodama pašaukimui. ir taip apgaubdama savo klausytojus aukščiausio meistriškumo menininkui būdinga išraiška. Ji tikrai gyveno tol, kol dainavo... Visa tai parašiau ne todėl, kad ji – mano Mama. Ji iš tiesų buvo retas žmogus ir reta menininkė. kaip su ja didelėje dvasinėje bendrystėje buvęs kun. Ričardas Doveika man kartojo: „Tikrai dideli žmonės užima labai mažai vietos...“

Daina Adamkevičiūtė