ASMeNiNiO RėMiMO PROGRAMA Advokatas Linas Sabaliauskas: „Ciniškas požiūris tiesiog nemandagu

Advokatas Linas Sabaliauskas: „Ciniškas požiūris – tiesiog nemandagu“

kurkime teatrą kartu! – toks yra 2019 m. pabaigoje startavusios LNOBT asmeninio rėmimo programos šūkis. Pirmuoju jos dalyviu tapo advokatas Linas Sabaliauskas, verslo teisės advokatų kontoros TRiNiTi valdybos narys. Jis maloniai sutiko papasakoti apie savo muzikinę patirtį: Yehudi Menuhino ir kitų pasaulio garsenybių diriguotus koncertus, dalyvavimą su grupe Skamp kopenhagoje vykusiame eurovizijos konkurse, taip pat – apie Lietuvos visuomenės požiūrį į kultūros rėmėjus. Renata Baltrušaitytė

Su muzika esu susijęs nuo mažų dienų, nes dainavau berniukų chore ąžuoliukas. Tai buvo metai, kai griuvus geležinei uždangai pamažu vėrėsi sienos, chorui nušvito galimybė dažniau vykti į užsienio gastroles ir dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Jau 1987 m. su ąžuoliuku koncertavau Čekijoje, 1988 m. – ir Vakarų Vokietijoje. ir tai buvo tik pradžia: šaliai atgavus Nepriklausomybę kasmet vykdavome į kelių mėnesių gastrolines turnė po europą. kol bendraklasiai trynė suolus mokykloje, aš su choristais važinėjau po pasaulį. Dalyvavau nepamirštamuose koncertuose, kuriuos dirigavo tokios muzikos legendos kaip Yehudi Menuhinas ir kiti garsūs dirigentai. Teko scenoje ir solo padainuoti. ąžuoliuko vadovas Vytautas Miškinis buvo nusprendęs, kad tapsiu pirmuoju Lietuvoje kontratenoru, todėl draudė dainuoti vyrišku balsu. Miksto ir kontratenoro registrus pavyko išgauti gan ilgai. Dainavau ne tik ąžuoliuke, bet ir dirigento Modesto Pitrėno suburtame chore Psalmos, taip pat Vaclovo Augustino vadovaujamame chore Jauna muzika. koncertavau ir su Gintauto Venislovo vadovaujamu choru Brevis, ir su V. Miškinio vadovaujamu ansambliu Museum musicum. Galiausiai prasidėjo paauglystė, kai labiau norėjosi draugauti su merginomis, o ne dainuoti scenoje vaikišku balsu... Tada atsirado galimybė save išbandyti populiariosios muzikos scenoje – buvau a cappella dainuojančio kvarteto Something 4 Soul narys. Vaidilos teatre buvo filmuojama televizijos laida Muzikinis viešbutis, kurioje šis kvartetas buvo tarp populiariausių atlikėjų. Lyg to būtų maža, mano jaunystės draugai Viktoras Diawara ir Vilius Alesius įkūrė populiarią grupę Skamp, kuri kartu su dainininke erica Jennings ruošėsi dalyvauti eurovizijos atrankoje. Jie paprašė padėti su pritariamuoju vokalu. Padėjome ir kartu su Skamp netikėtai atsidūrėme 2001 m. eurovizijos konkurse, kuris vyko kopenhagoje. Tai buvo paskutinis mano scenos pasirodymas – tuo metu jau studijavau Vokietijoje teisę. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius – iš pradžių vaikiškus, o vėliau ir visus kitus – lankydavau su mama. Jai ir turėčiau būti dėkingas už įskiepytą meilę šiam teatrui. kartu su ąžuoliuko choristais ne kartą dalyvavau šio teatro pastatymuose, tad pažįstu jo sceną ir užkulisius. kadangi pačiam yra tekę dainuoti įvairiausių stilių muziką, klausydamasis operos dainininkų galiu vertinti ne tik jų intonavimą, bet ir stilistines muzikos frazuotes, operos partijų interpretacijas. Tad buvau sužavėtas kalėdinio Asmik Grigorian koncerto: ši operos solistė dabar tikrai yra pačiame jėgų

žydėjime, klausytis jos balso ir gėrėtis jos charizma scenoje yra nenusakomas malonumas. Buvo smagu jos klausytis Lošėjo premjeroje. Tuo labiau kad su dirigentu M. Pitrėnu draugystė mus sieja iki šiol: didžiuojuosi jo muzikine branda, puikiais pasiekimais teatrų ir koncertų salėse. Taip pat džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime pasaulinio lygio chorų. Prieš kalėdas teko su užsienio svečiais lankytis baleto spektaklyje Spragtukas. Buvo be galo malonu girdėti jų komplimentus mūsų baleto trupei, kuri, pasak šio meno ekspertų, niekuo nenusileidžia Londono ar Vienos šokėjams. LNOBT ir Nacionalinė filharmonija apskritai yra tos vietos, kuriose dažniausiai lankomės kartu su Vilniuje viešinčiais verslo partneriais ir kolegomis, nes čia niekada netenka raudonuoti prieš užsienio svečius dėl pasirodymų lygio. Važiuodamas automobiliu, dažniausiai klausausi radijo stoties LRT klasika, kas nėra įprasta mano bendraamžiams. Šeimoje buvome susitarę, kad už kultūrinį gyvenimą atsakinga bus mano žmona Nerija, bet ji nerasdavo tam laiko, tad teko susigrąžinti iniciatyvą į savo rankas. Mūsų teatriniai skoniai šiek tiek skiriasi: Nerija yra didelė baleto gerbėja, o aš mieliau lankausi operos spektakliuose. Bet nuostabusis Spragtukas ir mane sugraudino iki ašarų. Mecenatystės tradicijos užsienio teatruose gerai pastebimos – turiu draugų, kurie yra savo miesto teatro ar kito meno kolektyvo asmeniniai rėmėjai. Pernai teko lankytis Garsingtono operos vasaros festivalyje, kuris buvo pradėtas rengti privačiame dvare iš esmės privačios iniciatyvos dėka. iš pradžių tai buvo festivalis, kuriame jauni atlikėjai galėdavo sau leisti išbandyti įdomesnes operų interpretacijas, bet publikai tai buvo taip įdomu, kad Garsingtono operos festivalis pamažu išaugo į Glaindborno festivaliui mastu prilygstantį renginį. Mačiau ilgus Garsingtono festivalio rėmėjų sąrašus, bylojančius, kad privačiomis lėšomis galima organizuoti netgi tokio lygio operos festivalius. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado pirmosios asmeninio rėmimo programos, ir nusprendžiau jas palaikyti. Man pritarė ir žmona Nerija, kuriai mecenatystės idėjos niekada nebuvo svetimos, – ji irgi tapo LNOBT rėmėja. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras daug panašiai manančių žmonių. Nemažai tokių sutikau Vilniaus klube: dauguma jo narių remia menininkus, nors ne visi pageidauja būti viešinami. Tačiau ciniku būti lengviau ir patogiau nei pozityviai nusiteikusiu žmogumi. iš turtingiausių Lietuvos verslininkų lūpų ne kartą teko girdėti kitokių nuomonių: kam to reikia, kam čia švaistytis, jeigu galima pelningai investuoti... Vilniaus klube, organizuojančiame susitikimus su žymiais šalies menininkais bei išvykas į užsienio teatrus ir koncertų sales, panašūs klausimai niekam nekyla. Ciniškas požiūris į mecenatystę šiame rate būtų tiesiog nemandagus. Nors socialinė atskirtis vis dar aiškiai pastebima, mūsų visuomenė sveiksta, gydosi praeities žaizdas. Pagal vienam šalies gyventojui tenkančios bendrojo vidaus produkto dalies rodiklį daromės vis turtingesni: 1995 m. vienam žmogui teko daugiau kaip 5 tūkst. JAV dolerių, o dabar – jau daugiau kaip 35 tūkst. JAV dolerių. Pažanga iš tiesų milžiniška, o pasisotinęs ir aprūpinęs savo artimuosius žmogus natūraliai gręžiasi į meną ir kultūrą. ir nebūtinai vien iš savanaudiškų paskatų. Mūsų šalyje vis dar pastebima keista takoskyra tarp meno ir verslo: menininkus, radusius privačių rėmėjų, jų pačių kolegos ima vertinti kaip parsidavinėjančius konformistus. Manau, toks požiūris neteisingas ir žalingas patiems menininkams. Jis palaiko klaidingus įsitikinimus, kad, iš vienos pusės, rėmėjai mainais už pinigus reikalauja menininkų jiems lankstytis, iš kitos pusės – kad su parama kuriamas menas nėra tikras menas. Vis dėlto pagrindinis vertinimo matas turėtų būti ne finansavimo šaltiniai, bet sukuriama meninė kokybė ir iš to išplaukiantis lėšų panaudojimo efektyvumas. Po puikaus koncerto ar įsimintino spektaklio viduje jautiesi tauresnis. Rengdamasis vakarui teatre, tarkim, iš anksto susipažindamas su spektaklio libretu, gali pasidaryti mažytę šventę. Dar svarbesnis būna spektaklio aptarimas šeimos ar draugų būrelyje. Visa tai kartu su puikiais atlikėjais, puošnia publika ir puodeliu karšto šokolado ir sukuria unikalią, nepakartojamą LNOBT atmosferą. ko palinkėčiau šiam teatrui? Skaitydamas the New York Times, Financial Times ar kitus populiarius pasaulio leidinius, randu naujų pastatymų viso pasaulio teatruose recenzijų ar rekomendacijų. Be Niujorko ir Londono, ten dažnai mirga Amsterdamo, Berlyno, Vienos teatrų premjerų antraštės. Mano svajonė – kad Vilnius taip pat taptų miestu, į kurį žmonės iš užsienio atskrenda pažiūrėti naujo spektaklio. Būtent tokių turistų, o ne bernvakarių šventėjų linkėčiau Lietuvos sostinei. n