viruso sukeltai nežinomybei Rasa Murauskaitė

Britų muzikos vadybininkas Robertas Gilderis: „Nuo tos minutės, kai užlipi ant scenos, iki tol, kol nulipi, esi atlikėjas“

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

Artėjant Antrajam tarptautiniam Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursui, norisi prisiminti ir išties įspūdingą pirmąjį. O jame viešėjo žymus britų muzikos vadybininkas Robertas Gilderis. Ne vieną dešimtmetį šioje srityje dirbantis specialistas yra bendradarbiavęs su tokiomis akademinės scenos žvaigždėmis kaip Yehudi Menuhinas, Arnaldo Cohenas, Ruth Falcon ir kt. Nuolatos dalyvaudamas įvairių konkursų žiuri, R. Gilderis puikiai jaučia šiandienos operos pasaulio pulsą. Apie tai ir kalbėjomės šiame interviu.

Rasa Murauskaitė

Ar pirmąkart viešite Lietuvoje? Kaip susipažinote su lietuviais konkurso organizatoriais ir buvote pakviestas atvykti?

Taip, Lietuvoje esu pirmąkart. Su Vygintu [Vygintu Gasparavičiumi. – Red. past.] keletą kartų susitikome tarptautinėse atlikimo meno bendruomenės konferencijose, vykstančiose dukart per metus: vienąkart vi-

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

suomet Niujorke, o antrą – kurioje nors kitoje pasaulio vietoje. Jos organizuojamos nuo Melburno iki Malmės, kopenhagos ir kitų pasaulio miestų. Prieš kelerius metus Vygintas minėjo, kad netrukus Vilniuje pagaliau bus rengiamas dainininkų konkursas. Manau, jis žinojo, kad jau kurį laiką intensyviai dirbu konkursų žiuri, turiu patirties. Pastaruosius penkerius metus buvau konkursuose Uzbekistane, San Paule, Lince, Minske, Birmingame, Alabamoje... Be to, mano darbas susijęs ir su jaunaisiais dainininkais. Manau, nepaprastai svarbu, kad konkursų žiuri dalyvautų agentai, atstovaujantys muzikos pramonei. Mes galime dalyviams, jauniems dainininkams, pasiūlyti darbo ar bent jau patarti, kur jo ieškoti.

Ar remdamasis patirtimi galėtumėte pasakyti, kad dainininkų, pedagogų ir vadybininkų nuomonės, kas vertas konkursų laurų, kas gali padaryti puikią sceninę karjerą, skiriasi?

Jei kalbėsime apie anksčiau vykusius konkursus –taip, kartais nuomonės skyrėsi, nes būna, kad visus apžavi balsas. Bet šiais laikais tai „tik balsas“, nes daugelis agentūrų, vadybininkų tikisi „viso paketo“. Svarbi net ir žmogaus išorė: ar nėra pernelyg mažo ūgio, per daug stambus ir pan.

Pradėjome kalbėtis apie kriterijus, kurie svarbūs šiandienos operos pramonei. Tad koks šiandien turi

būti dainininkas, kad galėtų tikėtis sėkmingos karjeros?

Pirmiausia privalu turėti gerą techninį pasirengimą – be šito ilgai netrauksi. Dauguma ieško sveikų dainininkų, kurie dainuoja sveikai, pasitiki savimi. Vakarykštėje perklausoje keletą tokių girdėjome. Svarbu ir gerai suvokti, ką dainuoji, – vakar vienas lietuvis solistas puikiai suvokė, ką daro. Žiūrovų neįmanoma apkvailinti, todėl labai įdomu buvo stebėti jų reakciją į kai kuriuos dainininkus. Tie, kurie atitiko ir mano kriterijus, ne tik atliko kūrinius, bet ir išgyveno vaidmenį, tarsi galėtų iškart dainuoti teatro scenoje. Pastebėjau, kad publika juos taip pat apdovanojo didžiausiomis ovacijomis. Mes, žiuri nariai, neplojame, nes esame užsiėmę pastabų rašymu, bet aš regiu bendrą emociją. Nepamirškime, kad svarbus tiek puikus atlikimas, tiek gera išvaizda. ir tai susiję ne su pinigais – reikia tiesiog tvarkingai atrodyti. keista, bet vakar keli dalyviai nepagalvojo, kaip reikia atrodyti scenoje, pavyzdžiui, pamiršo išsilyginti kelnes, o tai lemia bendrą įvaizdį. Nuo tos minutės, kai užlipi ant scenos, iki tol, kol nulipi, esi atlikėjas. Jauni atlikėjai privalo apie tai pagalvoti.

Įdomu, kas Jus patį atvedė į muzikos pramonę?

Muzika visada buvo svarbi mano gyvenime. Būdamas devynerių ar dešimties metų, visus kišenpinigius išleisdavau operos bilietams. Mokykloje ir studijų laikais nuolatos vaidinau, režisavau, grojau fortepijonu,

dainavau... Tai truko, iki man suėjo 21-eri. Grįžau į Londoną, kuriame gimiau ir augau, ir supratau, kad noriu dirbti muzikos srityje, tik dar tiksliai nežinojau kur. Dirbau keliuose didžiuliuose festivaliuose, o paskui gavau darbą Anglijos nacionalinėje operoje – tai įvyko devintojo dešimtmečio pradžioje. Buvau ten labai laimingas, dirbau ne viename skyriuje, labai daug ko išmokau apie muzikos verslą. Ten sutikau ištisą kartą nuostabių dainininkų – keletas iš jų dar tebedainuoja, bet nedaug, nes kalbame apie devintojo dešimtmečio pradžią. Tai buvo Anglijos operos aukso amžius... Galiausiai dainininkai, su kuriais dirbau, paskatino save išbandyti kaip muzikos vadybininką. Paklausęs jų, įkūriau nedidelę agentūrą ir tęsiu šią veiklą jau daugiau kaip tris dešimtis metų, tik jau su didele kompanija Londone ir Niujorke. Ypač mėgstu dirbti su jaunaisiais dainininkais. ką tik grįžau iš Šiaurės Amerikos, kur praleidau didžiąją dalį vasaros. Ten yra nuostabių programų jauniesiems menininkams. Vasarą lankiausi Sent Luise, Vašingtone, Seagull Music Collony, Santa Fė operoje, kuri turi nuostabią programą dainininkams, Naujojo Hampšyro Opera North, Niujorke ir kitur... Negaliu net suskaičiuoti, kiek jaunųjų atlikėjų išgirdau šią vasarą, bet maždaug... 220. Daugelis jų puikūs, nemažai jų dar mokosi, dalyvauja minėtose programose. kai kurie jau pradeda karjerą, ruošiasi perklausoms šį rudenį.

Ką patartumėte jauniesiems atlikėjams? Kaip formuoti karjerą, jei galimybių, apie kurias ką tik užsiminėte, galbūt yra šiek tiek mažiau?

Būtent šiuo atžvilgiu konkursas yra puiki proga –čia girdime lietuvių dainininkus. Jiems tai gera galimybė įvertinti savo lygį kitų europos, pasaulio dainininkų kontekste. Jie gali pamatyti, ar yra to paties lygio, ar turi dirbti sunkiau. Per pastaruosius penkerius metus europoje, ypač Hamburgo aukštojoje mokykloje, man teko sutikti daug lietuvių solistų. Yra keletas žmonių, padedančių jauniesiems Lietuvos atlikėjams išvykti tobulintis į užsienį. Viena tokių – profesorė Raminta Lampsatis, gyvenanti Berlyne. Jauniesiems lietuvių dainininkams ji yra didelė parama – ir ne tik todėl, kad yra puiki koncertmeisterė, bet ir kad padeda jiems atverti duris. Štai Mildą Tubelytę, kurią vakar girdėjau dainuojant Romeo operoje kapulečiai ir Montekiai, pirmą kartą pamačiau kaip tik Hamburgo aukštojoje mokykloje. Paprastai kasmet ten nuvykstu būtent Ramintos kvietimu. Ji

taip pat puikiai žino, kur europoje dainuoja lietuviai. Smagu turėti tokį žmogų, palaikantį ryšį su įvairiais teatrais, galintį padėti bent jau sužinoti apie rengiamas perklausas. Galbūt per jas ne visada pavyksta gauti darbo, bet bent jau galima save parodyti.

Muzikos pramonėje dirbate jau taip ilgai, kad galite kalbėti apie tam tikrų pokyčių buvimą ar nebuvimą.

Drįstu abejoti, kad per tris dešimtmečius niekas būtų nepakitę. Kokia Jūsų nuomonė?

Vienas didžiulis pokytis tas, kad atsirado daug daugiau programų jauniesiems menininkams ne tik Amerikoje, bet ir europoje. Tai labai svarbu, nes jauniems atlikėjams atsiveria daugiau galimybių prisijungti prie operos kompanijų, pradėti karjerą. Šiandien daugelis didžiųjų teatrų turi savo operos studijas, ir tai yra pirmasis laiptelis. Be to, šių laikų atlikėjai turi būti praktiški – ne nuolatos skųstis, kaip sunku, bet reaguoti, ieškoti galimybių. Vakar sutikau vieną dainininkę, apie kurią buvau jau anksčiau girdėjęs. keletą minučių pasikalbėjome, apsikeitėme kontaktiniais duomenimis, ir jau sulaukiau jos laiško. Tai rodo jos norą – galbūt galėsiu jai kuo nors padėti. Šiais laikais pats dainininkas turi imtis iniciatyvos ir savęs klausti: „ką galiu padaryti, kad mano karjera būtų sėkminga?“ Apskritai šiais laikais viskas kiek lengviau, visi gali laisvai judėti, bent jau europoje.

Gyvename interneto amžiuje. Kokią įtaką jo plėtra daro akademinei scenai, viešinimo strategijų tendencijoms?

Taip, jeigu šiandien gauni elektroninį laišką ir iškart neatsakai, po trijų valandų gauni dar vieną su klausimu: „kodėl neatrašei?“ Štai vakar visą dieną dirbau žiuri ir apie dešimt valandų netikrinau elektroninio pašto, todėl grįžus į viešbutį teko pusantros valandos atsakinėti į laiškus. Anksčiau atsakymo į išsiųstą laišką laukdavai savaitę. Manau, interneto įtaka ir gera, ir bloga. Jauniesiems dainininkams internetas – tai prieitis prie šaltinių, prie kurių mes negalėjome prieiti. Jutube jie gali klausytis pačių įvairiausių dainininkų repertuaro – iš to galima tiek daug išmokti! kita vertus, iš dainininkų, dirigentų, pedagogų teko išgirsti, kad internete žmonės dabar leidžia daugiau laiko negu prie partitūrų. Susirašinėja iki paryčių su draugais, o rytą ateina į repeticiją išsekę, nepailsėję... Viešinimo strategijos, be abejonės, taip pat pakito. kartais aplinkui gerokai per daug informacijos, o juk reikia išlaikyti bent dalelę paslapties. Prieš kelerius metus atsidūriau feisbuke, turiu ten nemažai draugų, bet savo paskyrą tikrinu gal tik kartą per savaitę. ir kitus, norinčius su manimi susisiekti profesiniais klausimais ir gauti greitą atsakymą, kviečiu rašyti elektroniniu paštu, o ne feisbuko žinute. Taigi viskas turi ir gerų, ir blogų pusių, bet internetas išties viską pakeitė.

Galbūt tokiu atveju galima kalbėti ir apie takoskyros tarp akademinės ir populiariosios scenos formuojamų įvaizdžių nykimą? Regis, operos dainininkai vis dažniau taiko panašias viešinimosi strategijas – rengia akį traukiančias fotosesijas ir pan. ką apie tai manote? Mano galva, populiariosios muzikos atlikėjai gali eiti gerokai toliau, jeigu tik nori. esminis aspektas –pagarba atitinkamai meno formai. Nieko blogo turėti gražių nuotraukų. (Man, pavyzdžiui, patinka, kai moterys atrodo patraukliai, elegantiškai. Bet negražu, kai jos – tarsi perdėm išsipuošę modeliai.) Bet menininko įvaizdis, nuotraukos turi pasakoti istoriją. Nesu nusiteikęs prieš įdomias reklamos kampanijas. Nieko bloga, jei orkestrai, operų kompanijos kuria afišas, kurios priverčia žmones stabtelėti ir perskaityti, kas parašyta. Prisimenu vieną tokią reklamos kampaniją, kuria siekta paskatinti žmones lankytis operose. Buvo iškabinti didžiuliai plakatai su užrašu: „kaip šiandien rengsiesi eidamas į operą?“ Šalia antraštės buvo jaunų žmonių, apsirengusių gana skandalingai, nuotraukos. Šia reklama siekta jaunimui pasakyti, kad į operą galima eiti laisvai, kad visai nesvarbu, kaip kas atrodo. Taigi galima reikalauti dėmesio, bet svarbu nenusipiginti. Dažnai sutinku žmonių, niekada nesilankiusių operos spektaklyje ar klasikinės muzikos koncerte. Savotiškas iššūkis man būna pamėginti juos įtikinti, kad tai galėtų jiems patikti.

Minėjote, kad teko dirbti daugelyje žiuri visame pasaulyje. Ką šios patirties kontekste galėtumėte pasakyti apie Tarptautinį Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursą?

Jis nepaprastai puikiai organizuotas. Pats neįprasčiausias dalykas jame tas, kad pirmame ture, kuris šiandien baigiasi, dainininkai atlieka net po tris arijas. kitur paprastai dainuojamos daugiausia dvi arijos, neretai – vos viena. Labai sunku bus į kitą turą praleisti tik dalį dainininkų, bet bent jau jie visi galėjo atlikti po tris kūrinius, ką laikau teigiamu dalyku. Prisimenu konkursų, kuriuose dainininkai tegaudavo vos po 90 sekundžių – atlikti vieną nedidelę ariją, – o tada jų nepraleisdavome į kitą turą. kai kurie dėl šių sekundžių būdavo atvykę iš kito pasaulio krašto. Taigi šiame konkurse, nors ir sunku, galėjome dalyvius bent jau tinkamai išklausyti, suteikti jiems laiko. Du ar trys dainininkai išties pakerėjo. klausimas, kurį po kiekvieno konkurso užduodu pats sau: ar norėčiau vieną ar kitą dainininką vėl išgirsti rytoj? kad ir kaip ten būtų, žiuri yra septynios nuomonės... Nors, jei dainininkas išties geras, tai pastebi visi. n