kompozitorius Vytautas Laurušas: su kaupu išsipildęs gyvenimas Rūta Gaidamavičiūtė

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Su kaupu išsipildęs gyvenimas

Rūta Gaidamavičiūtė

„Vieni kompozitoriai palaipsniui prisiderina prie visuomenės skonio, kiti meta iššūkį, sudirgina. kaip kas stiprus jaučiasi.“1

Tokį įspūdį gali susidaryti žvelgdamas į labai šakotą, su keliomis svarbiausiomis Lietuvos muzikos gyvenimo sritimis susijusį Vytauto Laurušo gyvenimo kelią. Net ir vienos kurios iš jų, lygiagrečiai derinamos su kūryba, būtų daug, o čia – visos trys: kompozitorių sąjunga, Operos ir baleto teatras, konservatorija (Muzikos akademija). Gimęs vytautiniais metais (1930 05 08), gavo vardą, įpareigojantį turėti platesnių siekių.

1 „Reikia mokėti save padalinti. R. Gaidamavičiūtės ir V. Laurušo pokalbis“, in kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais, Vilnius: LMTA, 2005, p. 208.

Šiandien turbūt ne kiekvienas, sėdintis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salėje, žino, kam turėtų būti dėkingas už tai, kad šie rūmai stovi ir kad jie yra tokie, kokie yra. Deficito laikais pasiekti, kad būtų panaudota visa, kas geriausia, ir kad apskritai visi ratukai suktųsi reikiamu tempu, nebuvo taip paprasta. V. Laurušas su Operos ir baleto teatru susijęs labiau nei tiesiog kaip operas rašantis kompozitorius. Teatrą jis matė iš labai skirtingų pusių. Aišku, iš laiko perspektyvos svarbiausia liks kūrėjo dalis. Bet kompozitorius mokėjo kurti ir žmonių santykius. Gal todėl jam taip sekėsi burti įvairias kūrėjų bendruomenes ir joms vadovauti, kartais net kelioms vienu metu. Pradėjęs nuo tokio sudėtingo organizmo kaip Operos ir baleto teatras direktoriaus, tuo metu jauniausio (1963–1975), pareigų, po kiek laiko buvo išrinktas ir kompozitorių sąjungos pirmininku (1972–1989) ir dar juo būdamas tapo ir konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) rektoriumi (1983–1994). Lemtingais 1989–1990 m. buvo SSRS liaudies deputatas ir, sakoma, daug prisidėjo prie to, kad būtų sustabdytas antrojo Seimo puolimas2 . Jam vadovaujant Operos teatrui buvo sukurta nemažai lietuviškų operų, teatras kelis kartus gastroliavo Maskvoje, o tai buvo nelengvai pasiekiama. Nenuneigiamas jo ryžtas statant naująjį teatro pastatą. O kur dar pedagoginis darbas... Lyg to būtų buvę negana, jis nuolat ką nors statė. iki pat senatvės išliko giedros dvasios, mokėjo pajuokauti ir priimti kritiką. Į jį, kaip ir į kiekvieną vadovą, suplaukdavo daug srovių, bet jis mokėjo tarp jų laviruoti įsiklausydamas ir geranoriškai padėdamas. Tai, matyt, daugiausia atėjo iš šeimos (tėvai abu buvo puikūs siuvėjai, be profesinių savybių, turėjo mokėti sutarti ir su klientais) ir iš pamokų, gautų patarnaujant jėzuitų bažnytėlėje. 1949 m. ši praktika buvo nutraukta, bet, paties kompozitoriaus žodžiais, tai buvo „savęs pažinimo, dvasinio brendimo metas. kraujyje liko ne viena nuostata: visiems atleisti, nepriekaištauti, priimti nuoskaudas kaip Dievo siųstus išbandymus. išmokau tolerancijos, sutarti su žmonėmis, geranoriškai padėti, neįtarinėti žmogaus, nes tai jį žemina.“3 O gal žinojo jis ir tokią amžinąją tiesą, kad kūrėjo etinė laikysena lemia ir jo kūrybinį potencialą. Buvo iš tos senosios kartos vadybininkų, kurie nebuvo specialiai ruošiami, o iškilo natūraliosios atrankos būdu, padedami gabumų, charakterio savybių ir derindami tai su stipriu gretutiniu profesiniu pasirengimu. ilgai vadovaujantys žmonės dažnai įgyja dikta-

2 „Vytauto Laurušo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika. Su kompozitoriumi kalbasi Anatolijus Lapinskas“, Muzikos barai, 2014, gruodis, p. 12–18. 3 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Vytautas Laurušas. Gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos, Vilnius: LkS, MRU, 2009, p. 88. toriaus savybių. V. Laurušas to išvengė. Net ir ideologų spaudžiamas reikiama kryptimi planuoti, tarkim, kompozitorių sąjungos narių kūrybinį procesą, gebėdavo išsisukti. Anuomet nuolat išsakomi priekaištai, kad kompozitoriai nerašo masinių žanrų kūrinių, sulaukdavo argumentuoto pirmininko atsako. Muzikologės Audronės Jasinevičiūtės klausiamas apie tolygią visų žanrų plėtrą, atsakė: „(...) planuoti gali. Tačiau dažnai kompozitorius, numatęs vieną kūrinį, parašo kitą. Bet jeigu kūrinys yra geras, džiaugiamės ir mes, ir klausytojai. Detaliai koordinuoti labai sunku, praktiškai neįmanoma ir nebūtina.“4 Rimas Geniušas yra liudijęs, kad „V. Laurušo mąstymo ir vadovavimo stilius buvo visai „ne tarybinis“. Buvo žinoma daug atvejų, kai jis nevykdydavo arba savaip interpretuodavo valdžios nurodymus, net įsakymus. Jam beveik visuomet pavykdavo išsisukti nuo rimtesnių nuobaudų, sugebėdavo išsiteisinti, išaiškinti situaciją, argumentuoti savo sprendimus ir patvirtinti teatrui reikšmingus nutarimus.“5 V. Laurušas turėjo autoritetą, į jo nuomonę būdavo įsiklausoma. Donatas katkus pabrėžė, kad jis „(...) nuosekliai palaikė visus talentus. Jis priėmė į teatrą tokius išskirtinius menininkus kaip dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė. Labai palaikė Virgilijų Noreiką, kitus jaunuosius, bet kartu rėmė ir geriausius vyresnės kartos dainininkus, nors aplinkybės buvo toli gražu ne liberalios, o sovietinės, kai viskas kontroliuojama.“6 Turėdamas neeilinės diplomatinės patirties, V. Laurušas vis dėlto netapo slidžiu funkcionieriumi. Jis išsaugojo savyje vaiko pagavą, gebėjimą džiaugtis, stebėtis, nuoširdžiai juoktis ir tuo patraukdavo žmones. ir savo muzikoje galėjo sukurti nuoširdžią melodiją, kuri patraukdavo klausytoją ir padėdavo jam priimti modernesnius sonoristinius ar dodekafoninius elementus. kadangi gausybė laiko buvo atiduota organizacinei veiklai, V. Laurušo kūryba nėra labai gausi, bet ryškių opusų joje daug. Daugelis kompozitoriaus kūrybos viršukalnių susijusios su vokaline muzika, pradedant Arece auksą mūsų chorui padėjusiais pelnyti Naktiesbalsais(1969), vėliau – dažnai atliekamu vokaliniu ciklu Bangos (1966), kantata Liepsnojanti naktis (1982), pageidavimų koncertų klausytojų pamėgta ežerų krašto daina ar Trimis romansais (žodžiai Alfonso Maldonio, 1975). Vėlyvuoju laikotarpiu parašė penkis sonetus (Justino Marcinkevičiaus žodžiai, 2012). Šiandien gal ir nelabai aišku, kas tie paklydępaukščiai. Taip anuomet buvo įvardyti karo nublokšti lietu-

4 Ten pat, p. 133. 5 Ten pat, p. 174–175. 6 Donatas katkus, „Romantiškas muzikos deglas. in memoriam Vytautui Laurušui“, kultūros barai, 2019, Nr. 5, p. 45–46.

vių emigrantai. Operos Paklydępaukščiai libreto autoriai Algimantas kalinauskas ir eugenijus Matuzevičius bandė atspindėti skirtingų visuomenės sluoksnių atstovų galeriją. Pagrindinį herojų Tadą įkūnijo Virgilijus Noreika. Solisto nuomone, šis vaidmuo iš lietuvių operų išsiskiria „(...) užbaigtumu ir tobulumu. Tai ryšku tiek vokaliniu-muzikiniu, tiek dramaturginiu požiūriu. kompozitoriui ir libreto autoriams pavyko išvengti dažno blogio – schematiškumo. Vaidmuo aiškus ir jaudinantis, įpareigojantis dainininką ieškoti originalaus dramatinio sprendimo.“7 Jo partnerei elenai Saulevičiūtei teko dramatiškas situaciją atliepiančios, mylinčios Rūtos vaidmuo. Populiariausias operos numeris tuo metu buvo Paukščių daina. Palyginti nauja buvo harmoninė kalba, kompozitorius rėmėsi leitmotyvais. R. Geniušas pabrėžė, kad operoje „patogios solinės partijos, subtiliai instrumentuota partitūra“8 . Prisimindamas šią operą D. katkus rašė: „Pamenu, į Vytauto Laurušo operą Paklydępaukščiaiėjau iš anksto kritiškai nusiteikęs, juk spektaklis išeivijos tema, taigi neišvengiamai bus „falšyvas“. Pirmasis į sceną išėjo Noreika ir man atvipo lūpa – toks raiškus, artistiškas, jautrus buvo pats pirmas muzikinis sakinys. Taip ir sėdėjau, gaudydamas kiekvieną Noreikos personažo krustelėjimą. Opera pasirodė ne tokia jau „falšyva“, kaip maniau.“9 Tai buvo tryliktoji nacionalinė opera. kūrinys labai palankiai įvertintas Maskvoje – kartu su Vytauto Paltanavičiaus opera kryžkelėjesąjunginiame konkurse jis pelnė antrąją premiją. Viena kitą keičiančios kultūros įstaigų vadovo pareigos vėliau trukdė kompozitoriui atsidėti didesniems kūrybiniams sumanymams. Bet polinkis į dramatizmą ir meilė vokalui pasąmonėje brandino mintį kurti naują operą. kompozitorius dairėsi temos ir jo dėmesys apsistojo prie istorinės Mindaugo asmenybės. Dar 1979 m. V. Laurušas sakė, kad ant darbo stalo dabar guli opera Mindaugas, o paklaustas, ar jau įsivaizduoja jos pastatymą, atsakė: „kiekvienas kompozitorius nori būti ir režisierius, ir dirigentas. Bet pavykusiame kūrinyje paprastai yra dalykų, kurių autorius nemato ir kuriuos randa režisierius. iš anksto išsakyta pozicija tokius ieškojimus, ko gero, apribotų. Režisierius pasinaudoja kompozitoriaus mintimis tiek, kiek jų sudėta į partitūrą. O savąjį variantą kompozitorius „pamato“ sapne, kur tasai dažniausiai nušvilpiamas.“10 Reikšmingi kompozitoriaus kelyje ir kiti žmogaus balsui artimi instrumentai – altas ir violončelė. Brandžiajame kūrybos etape buvo sukurti tokie svarbūs darbai kaip Concerto di corde (2005) dviem altams, kurio versijos violončelėms prašė Davidas Geringas. Šiam atlikėjui su simfoniniu orkestru buvo parašytas Discorso concitato (Jausmingas pokalbis, 2003), o 2007 m. –įspūdingas kūrinys Concerto da camera septynioms violončelėms. kompozitorius džiaugėsi, kad nemažai jo partitūrų yra išleidusi garsioji schott leidykla. Stebėtinai kūrybingas kompozitorius buvo paskutiniu kūrybos laikotarpiu. Vienas emocingiausių ir sėkmingiausių vėlyvojo laikotarpio kūrinių – Maldų simfonija (2000), kurioje V. Laurušas atskleidė tai, kas jam esminga. Apie savo 2001 m. kauno muzikų užsakytą Antrąjį kvartetą kompozitorius yra sakęs, kad jame „aiškiai girdimi mano kūrybai būdingi bruožai: žmogiškų jausmų proveržis, kontrastas, kulminacijos formavimo principai, jos siekimas, mano mėgstama nutrūkstanti naratyvo frazė“11 . Įsimintini buvo ir patys vėlyvieji darbai – ketvirtoji simfonija (2011), Pragiedrėjimas styginių orkestrui (2013), Pavasario sonata fleitai ir styginių orkestrui (2011), Dramatico mussicale violončelei ir styginių orkestrui (2015). iš šios dienos skubos laiko žiūrint, atrodytų, kad tiek veiklų derinantis žmogus turėjo kone blaškytis, bet kompozitorius atrodė visai priešingai, veikė langsam tempu, rasdavo laiko pašnekėti su žmonėmis, todėl žinojo daugelio nuomones, kartu nuoširdžiai domėjosi, kas aktualu konkrečiam artistui ar kūrėjui, ir stengėsi padėti. Pokalbyje prieš keturiasdešimt metų kompozitorius ištarė taiklią frazę: „reikia mokėti save padalinti“12 . Padalinti neišsidalinant smulkmenoms. Tam tikro racionalumo gal buvo išmokęs iš savo kompozicijos mokytojo Juliaus Juzeliūno. Sutelkdavo puikias komandas. kompozitorių sąjungoje tarp bendradarbių turėjo Tėtės pravardę. Visa muzikų bendruomenė buvo lyg didžiulė jo šeima. n

7 O. Godunavičienė, „Paklydę paukščiai“, Tiesa, 1967, lapkričio 4. 8 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, min. veik., p. 175. 9 Žr. <https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/donatas-katkus virgilijaus-noreikos-lietuviska-sviesa.d?id=77646843>. 10 „Reikia mokėti save padalinti. R. Gaidamavičiūtės ir V. Laurušo pokalbis“, p. 205. 11 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, min. veik., p. 226.