trokštu atlikti juos visus!“ Gražina Montvidaitė

Steponas Zonys: „Įmanoma, jei labai nori“

Baritonas Steponas Zonys šį sezoną tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariu. Jaunosios kartos operos solistas jau turi įvairios patirties Lietuvos teatrų ir koncertų salių, taip pat užsienio scenose, o tai skatina pakalbinti jį apie operą ir apskritai muziką. elvina Baužaitė

Steponai, prisiminkite savo vaikystę muzikine prasme.

Muzika domėjausi ne visai nuo vaikystės. Pažinti ją ėmiau, kai, gavęs iš tėčio dovanų akustinę gitarą, pradėjau savarankiškai mokytis groti. Tiesą sakant, sekėsi ne taip ir gerai, skaudėjo pirštus (juokiasi), todėl numečiau ją į šoną. Bet maždaug po metų vėl paėmiau gitarą į rankas ir padedamas interneto mokiausi groti. Vėliau pradėjau mokykloje lankyti muzikos būrelį. Jo vadovas skambino gitara, tad ėmė mokyti ir mane. Pramokęs groti, ėmiau ir šiek tiek dainuoti, bet norėjau būti gitaristas. Aštuntoje klasėje reikėjo rinktis kitą mokyklą. Svarsčiau apie studijas konservatorijoje, todėl užsirašiau į Juozo karoso muzikos mokyklą. Aukščiausiu balu buvau priimtas į gitaros specialybę. Bet kadangi nepažinojau natų, gitaros dėstytojas mane nuteikė, kad nelabai spėsiu ko nors išmokti ir beveik neturiu galimybės įstoti į konservatoriją. Tada nutariau pabandyti dainuoti ir susiradau privačių mokytojų. Po kelių pamokų viena mokytoja pasakė, kad neturiu balso ir reikėtų rinktis kitą kelią. Ji nusiuntė mane pas kolegą, o šis, nesuteikdamas man vilčių, jai pritarė. Taigi mano vaikystės prisiminimuose muzikos mažai – vos muzikos pamokos mokykloje ir savarankiškas mokymasis groti gitara.

Ką ryškiausiai prisimenate iš mokslų Stasio Šimkaus konservatorijoje? Kokių pamokų, tuomet galbūt nesuvoktų, prasminė vertė iškyla šiandien, žvelgiant atgal?

Man atrodo, įstojau visai netyčia. Galbūt dėstytojai įžvelgė labai labai giliai pasislėpusį mano balsą. egzaminas buvo iš dviejų dalių – dainavimo ir solfedžio. Dainavimo egzamine buvau su gitara. Visi renkasi akademinius kūrinius su fortepijono pritarimu, o aš su savo gitara atlikau eltono Johno dainą Sacrifice. komisija buvo priblokšta, bet įvertino gerai – aštuonetu. Paskui vyko solfedžio egzaminas. Čia reikia pažinti natas, o to aš nemokėjau. Taigi nesugebėjau atsakyti į egzamino klausimus. Paprašė sudainuoti bent jau C-dur gamą – ir to nemokėjau. Tada paprašė padainuoti bent tokią gamą, kokią mokykloje dainuoja. Tai ir padainavau: do, re, mi, fa, sol, la, si, do. (juokiasi) Taip ir įstojau. Mano dėstytojas buvo Vytautas kliukinskas. Pirmus mėnesius sekėsi labai nekaip, net nesupratau, kad turėsiu mokytis operos (klasikinio dainavimo), nes maniau, kad galėsiu dainuoti roką. Laikui bėgant pavyko persilaužti. kaip tik šis dėstytojas paskatino domėtis opera, balso galimybėmis, uždegė norą siekti kuo geresnių rezultatų. Jau pirmųjų mokslo metų pabaigoje kaune vyko respublikinis dainininkų konkursas, dėstytojas įkalbi-

no į jį važiuoti, ir taip nutiko, kad laimėjau pirmą vietą. Pajutęs pergalės skonį, fanatiškai įnikau į dainavimą. Dėstytojas V. kliukinskas mane labai saugojo. Jo patarimai tuo metu man atrodė absurdiški. Trečiais ketvirtais mokymosi metais norėjau dainuoti sudėtingus kūrinius, bet dėstytojas griežtai draudė. Dabar, baigęs mokslus, būdamas operos solistas, suprantu, kad tai buvo labai teisingas požiūris ir mokymas tausojant balsą, palaipsniui auginant, tobulinant. esu jam dėkingas už tai.

Vėliau studijavote profesoriaus Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. Prisiminkite šią patirtį. Kokius esminius dainavimo meno dalykus perėmėte iš šio mokytojo?

Tuometinio klaipėdos universiteto Menų fakulteto (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesoriaus eduardo kaniavos dainavimo klasėje atsidūriau netikėtai. Dvyliktoje konservatorijos klasėje svarsčiau apie įvairias studijas Lietuvoje ir užsienyje, bet galiausiai ryžausi nueiti į universitetą ir tiesiog įžūliai pasibeldžiau į profesoriaus klasės duris. Jis mane priėmė, pasišnekėjome. e. kaniava palaikė mano norą ir priėmė į savo klasę. Labai norėjau mokytis pas jį, nes praeityje jis buvo vienas geriausių šalies baritonų, žavėjausi jo balsu ir charizma. iš jo išmokau labai daug, o svarbiausia – žiūrėti į dainavimą ne kaip į pareigą ar darbą, o kaip į malonumą (juk dėl to žmogus ir pradeda dainuoti). Žinoma, be vokalinės technikos ir interpretavimo žinių nebūčiau žengęs ir pirmųjų žingsnių profesionalioje scenoje.

Ką bendrąja prasme reiškia mokyti(s) dainuoti?

Kiek, Jūsų nuomone, tai yra talentas kaip duotybė, o kiek lemia nusiteikimas, ryžtas, taigi charakteris ir valia išlavinti turimą instrumentą – save; kiek tai mokytojo galia, gebėjimas perteikti žinias, atrakinti ir uždegti mokinį, atskleisti jo instrumentą?

Mokymasis dainuoti – labai ilgas, kruopštus, įdomus, labai varginantis, bet ir malonus procesas, kurio metu labai daug sužinai, kaip veikia tavo organizmas; išmoksti klausyti ne tik savo balso, bet ir vidaus; su-

Grafas Danila F. Leharo op. Linksmoji našlė

sipažįsti su savo kūnu iš labai arti. Už fizinį aspektą ne mažiau svarbus ir psichologinis, nes jei vieną dieną esi laimingas, balsas skamba gerai, o jei esi piktas, pavargęs, jau gali būti kas nors negerai. Nuo paauglystės iki pat dabar žmonės man sako, kad esu labai talentingas, bet aš tam neteikiu daug dėmesio. Man mokymasis dainuoti – juodas darbas. Galbūt vienintelis mano talentas – gebėjimas susitelkti ir suprasti, ką žmonės sako. O visi balso, muzikiniai niuansai yra sunkus, kruopštus, be galo ilgas darbas. Pedagoginiu požiūriu mokymas kiekvienu atveju yra labai individualus ir asmeniškas. Manęs labai uždegti ir įtikinėti nereikia. Aš labai norėjau pats! Į muzikos mokyklą nuėjau pats! Į konservatoriją – taip pat (net be tėvų žinios); į universitetą – taip pat; konkursų ieškodavau irgi pats! Buvau ir esu labai motyvuotas ir trokštu žinių. Tai matydami dėstytojai norėdavo padėti. Jų pastabas priimdavau labai noriai, dėl to ir pavyko šio to pasiekti.

Jūsų karjera plėtojasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame 2019 m. buvote įvertintas Metų operos vilties apdovanojimu. Tai įpareigojimas ir galimybė skleistis talentui. Kaip šiandien menate darbo KVMT ir LNOBT pradžią?

kVMT pasirodžiau dar studijuodamas trečiame bakalauro kurse – pakvietė kurti vaidmenį vaikiškame spektaklyje. Vėliau pasiūlė Moraleso vaidmenį Georges’o Bizet operoje karmen, kurią dirigavo pats maestro Juozas Domarkas. Tokiam jaunam solistui tai buvo ypatinga patirtis, nors ir labai mažas vaidmuo. Vėliau netrukus gavau pasiūlymą prisidėti prie teatro trupės, ėmiau kurti vaidmenis įvairių žanrų spektakliuose. kaupiau sceninį bagažą. Atėjo įsimintinas sezonas, kai man pasiūlė dainuoti Giacomo Puccini Bohemoje ir Ruggero Leoncavallo Pajacuose (bendras kVMT ir Vilnius City Opera pastatymas). Tai buvo neįkainojama patirtis. Panorau išbandyti jėgas ir kasmetinėje LNOBT solistų perklausoje. Čia man labai pasisekė, nes buvau tik pirmo kurso magistrantas (o galima buvo dalyvauti tik nuo antro magistrantūros kurso). Buvau pakviestas į stažuotojų trupę. Stažuodamasis debiutavau LNOBT nemažais vaidmenimis: Šonaro G. Puccini operoje Bohema, Belkorės Gaetano Donizetti Meilėseliksyreir kt. Aišku, tie metai buvo labai sunkūs, nes teko derinti darbą dviejuose teatruose. kartais keturis ar penkis kartus per savaitę reikėdavo važiuoti iš Vilniaus į klaipėdą arba priešinga kryptimi. Pradžia abiejuose teatruose buvo sunki, nes buvau labai jaunas, turėjau mažai patirties, slėgė didelė at-

sakomybė. Tai išbandymas, kai kolegos už tave dvidešimt ir daugiau metų vyresni. Norisi nuo jų neatsilikti, bet dėl patirties skirtumų tai neįmanoma. Stengiausi viską atlikti geriausiai, kaip tuo metu galėjau. Dabartinė mano padėtis, siūlomi vaidmenys leidžia manyti, kad man visai neblogai pavyko. kiekvieną pasiūlytą vaidmenį visuomet priimu kaip avansą ir stengiuosi jį įkūnyti šimtu procentų, nes Lietuva yra dainininkų – ir gerų dainininkų, turinčių didelę patirtį, – šalis. Neskirstau vaidmenų į didelius ir mažus. išnagrinėju personažo charakterį ir mėginu jį perteikti, kaip pats suvokiu.

Šio – šimtojo – sezono premjeros svariai ženklina

LNOBT gyvenimą. Kas Jums kaip operos solistui yra vertingiausia galimybė tobulėti?

Šis sezonas man išskirtinis tuo, kad buvau pakviestas į LNOBT trupę, tapau solistu. Sezonas įsimintinas ir tuo, kad šiemet debiutavau šešiais skirtingais vaidmenimis: Marčelo G. Puccini operoje Bohema (režisierė ir spektaklio koncepcijos autorė Cristina Mazzavillani Muti), Maksimiliano Leonardo Bernsteino operetėje kandidas (režisierius Vincent’as Boussard’as), Veidrodžio šokio operoje Amžinybė ir viena diena (režisierius, choreografas, poezijos autorius, scenografijos, kostiumų ir šviesų dailininkas itzikas Galili), Aizenštaino Johanno Strausso operetėje šikšnosparnis (režisierius Gediminas Šeduikis), Astlėjaus Sergejaus Prokofjevo operoje Lošėjas (režisierius Vasilijus Barchatovas) ir Bretinji Jules’io Massenet operoje manon (režisierius ir kostiumų dailininkas V. Boussard’as). Šie debiutai rodo, kad kūrėjai manimi pasitiki, mato mano norą dirbti ir kurti kartu su jais. esu jiems labai dėkingas.

Kaip vertinate LNOBT, kiek čia yra galimybių skleistis jaunam solistui?

esu labai dėkingas teatrui už galimybę būti jo dalimi. kaip jaunas solistas, turėjau labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Dažnai tai priklauso ne tik nuo teatro, bet ir nuo paties atlikėjo ambicijų. Teatras suteikia visas įmanomas galimybes, bet ir konkurencija čia labai didelė. Pats atsakai už tai, kaip parengsi vaidmenis, kaip pasirodysi spektakliuose ir kaip gebėsi pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis. Juk norinčiųjų dainuoti labai daug.

Steponai, kas, Jūsų manymu, šiandienos žmogui yra opera? Kaip ji turėtų kalbėti: klasika, o gal drąsūs sušiuolaikinti sprendimai yra paveikesni?

Ne visada sušiuolaikinimas yra gerai. kai kurie žmonės nori tradicinės operos, klasikinio pastatymo. Yra operų, kurioms netinka šiuolaikiniai pastatymo rėmai. Manau, opera turi būti įvairi ir visiems prieinama; svarbu, kad ji žadintų jausmus, skatintų mąstyti, diskutuoti, bendrauti tarpusavyje. Šiame elektronikos amžiuje žmonės linkę užsidaryti savo komforto zonoje ir įnikti į mobiliuosius įrenginius. Geras operos spektaklis gali atitraukti nuo kasdienės rutinos, gali šokiruoti ir priversti susimąstyti, pasidomėti vaizduojama istorija, taigi plėsti akiratį ir bendrauti su gyvais žmonėmis, o ne su virtualybe.

Koks esate žiūrovas, kiek gebate atsiriboti nuo profesijos ir pasinerti į scenos vyksmą? Ar menate pirmąjį regėtą spektaklį?

Žiūrovas aš esu tragiškas... iškart imu galvoti apie specialybės niuansus, bet jei spektaklis labai kokybiškas, atlikėjai profesionaliai atlieka savo darbą, iškart pasineriu į muziką ir atsipalaiduoju. Man tai – malonumas. Vienas pirmųjų matytų spektaklių – Johanno Strausso operetė Vienos kraujas, kuri man labai labai patiko. Taip pat su klase važiavome į LNOBT klausytis Giuseppe’s Verdi otelo (režisierius eimuntas Nekrošius), jis tiesiog įstrigo atmintyje. Operos teatras tada man atrodė sunkiai pasiekiamas, kaip kosmosas. Atvažiavus iš klaipėdos, viskas atrodė labai įspūdinga.

Opera, operetė, miuziklas Jums, solistui: aktoriui, kuris dainuoja, ar dainininkui, kuris vaidina.

ir taip, ir taip. Deja, miuziklo žanro muzika manęs nelabai traukia, labiau linkstu prie operos, ji – mano tikslas. Šiandienos operoje vien dainuoti neužtenka, turi būti geras aktorius, atletas. kad palaikyčiau formą, tris keturis kartus per savaitę prakaituoju sporto salėje. Tai puikiai atsispindi Roberto Wilsono režisuotoje G. Puccini operoje Turandot, kur mano personažas Pingas turi būti ne tik geras dainininkas, bet ir puikus, atletiškas aktorius. Operetėje kandidas visiems privalu būti puikiems aktoriams, ir apskritai, jei nori dainuodamas perteikti emocijas, be aktoriškumo neišsiversi. Tai lygiaverčiai dalykai. kad atsiskleistų charizma, dainininkui privalomas visas kompleksas.

Jūsų instrumentas – balsas, tad nusakykite jį – save – baritoną.

iš tiesų balsas – mano instrumentas, be jo neįsivaizduočiau savo kasdienybės. kaip kiekvienam statybininkui svarbi jo įrankių dėžutė, taip manoji įrankių dėžutė – balsas. Baritonas – vienas dažniausių balso tipų, tad konkurencijos atžvilgiu tai toli gražu nepadeda. (šypteli)

kartu tai įpareigoja kasdien ieškoti būdų, kaip eiti pirmyn ir tobulėti. Rasti, kaip išsiskirti iš daugybės kitų, žinoma, gerąja prasme.

Steponai, kas vyksta Jumyse prieš spektaklį ir po jo?

Prieš spektaklį esu labai susikaupęs, stengiuosi neblaškyti dėmesio, mėgstu tylą, ramybę, kad dieną sukauptą energiją vakare atiduočiau žiūrovams. O po –atsipalaidavimas, nuovargis, iškrova ir džiaugsmas, jei viskas gerai pavyko.

Kas Jums yra spektaklis bendrąja prasme? Kiek įsigyvenate į personažą, kiek siekiate ir gebate nuo jo atsiriboti?

kiekvienu vaidmeniu, spektakliu tarsi ieškau dalies savęs, kitokios istorijos. Rolandas kazlas yra pasakęs: „Aš stengiuosi įsigyventi į personažą, ir kai grįžus namo šuo manęs neatpažįsta ir pradeda loti, vadinasi, įsigyvenau įtikinamai.“ Aš taip ir stengiuosi. Būna, save pagauni, kad elgiesi kaip kitas žmogus, kad esi ne tu, o personažas, net imi mąstyti kaip jis. Atsiriboti sunku, jei įsigyveni šimtu procentų, grįžęs po spektaklio namo dar jauti emocijas, girdi ausyse muziką, turi kelios valandos praeiti, kol nusiramini ir gali užmigti.

Ką juntate išgirdęs apie būsimą vaidmenį?

Pirmiausia apsidžiaugiu. ir iškart kimbu į darbą.

Ryškiausia įkūnytų, sukurtų vaidmenų patirtis – kokia ji?

Patirties būta visokios, nes vaidmenys labai skirtingi. Vienas įsimintiniausių yra pagrindinis Herkaus Manto vaidmuo Giedriaus kuprevičiaus operoje Prūsai (režisierius G. Šeduikis) – labai dramatiškas, vyrauja stiprūs vidiniai išgyvenimai dėl mylimosios, kuri yra vokiečių pusėje, dėl savo tautos, žemės, žmonių. Visiškai kitoks yra Figaro vaidmuo Gioacchino Rossini operoje Sevilijoskirpėjas (režisierius emilio Sagi) – tai kirpėjas, žinomas miesto žmogus, visų galų meistras, lekiantis per gyvenimą su vėjeliu ir daina. kiekvienas vaidmuo turi savo istoriją, tuo teatras ir yra žavus, kad per vieną savo gyvenimą čia gali nugyventi daug skirtingų mažų gyvenimų.

Scenos nuotykis, kurį visados prisiminsite.

Viename spektaklyje dalyvauja daug gyvūnų ir yra labai aukšta konstrukcija. Po romantiško meilės dueto mane pradeda vytis mylimosios vyras, norintis mane nužudyti, ir aš turiu staigiai leistis laiptais žemyn. Bebėgdamas pamatau, kad laiptų apačioje asilas, kuris neseniai buvo scenoje, atliko gamtinius reikalus... Nuo laiptų mudu nušokome labai sulėtintai, kaip filme Matrica. Juokinga ir savotiška patirtis, kurios tikrai nepamiršiu.

Didžiausi išbandymai – tai, kas atrodė neįmanoma, bet išsipildė.

iš prigimties labai bijau aukščio, bet mama karma, kaip tyčia, siunčia man tokius pastatymus, kur reikia laipioti, vaikščioti ir viską daryti aukštai. Tai, manau, vienas didžiausių sunkumų, kuriuos tenka įveikti scenoje. Bet viskas įmanoma, jei labai nori.

Scena, galimybė kurti vaidmenis, dainuoti žmonėms – kas tai Jums?

Dainavimas man – didžiulis malonumas. Užsidaręs kambaryje ar klasėje ir dainuodamas vien sienoms, malonumo nepatirsi – norisi, kad tave išgirstų, įvertintų. Man scena reiškia labai daug, tai galimybė dalytis savo malonumu su kitais. Tikiuosi, kad jie irgi patiria tą scenoje iš manęs sklindantį malonumą.

Ko palinkėtumėte operos meno kūrėjams, patyrėjams ir sau pačiam?

Linkiu, kad kuo daugiau jaunų žmonių pažintų operą, įsimylėtų šią muziką, patirtų jos galią. Linkiu visiems ne tik klausytis, bet ir išgirsti – ne tik operą, muziką, bet ir vieniems kitus. Spinduliuoti gėrį, optimizmą, o svarbiausia – kad žmogus žmogui būtų žmogus. n