BRAVISSIMO 2020| Nr. 2/3

1

2 0 2 0

– 2

/ 3

2 0 2 0 2/3

2

2 0 2 0

– 2

/ 3

R E D A K T O R Ė S

Ž O D I 3S

2 0 2 0

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2020 l 2–3 / 111–112 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino KOPA Tiražas 1900 egz.

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

Pirmame viršelyje: LNOBT Baleto trupės meno vadovas Martynas Rimeikis Fotografas Martynas Aleksa

– 2

/

Mielieji Bravissimo skaitytojai,

3

tikriausiai daugeliui iš jūsų yra tekę girdėti garsiąją Williamo Shakespeare’o frazę, kad „visas pasaulis yra teatras“. Bet turbūt nesuklysiu sakydama, kad niekas iš mūsų negalėjo numatyti, jog šį pavasarį Gyvenimo Režisierius sukurs tokį įspūdingą, visa apimantį spektaklį, kurio aktoriais nejučia taps visa žmonija. Apie pasaulinės COVID-19 pandemijos padarinius jau pasakyta labai daug (ypač kultūros srityje, kurios nuostoliai bene patys didžiausi), tad belieka žvelgti į priekį, bandant bent kiek nuspėti, kaip toliau rutuliosis šis improvizuotas likimo žaidimas.

Kaip ir kitose gyvenimo situacijose, taip ir šioje viskas priklauso nuo požiūrio. Įdomu buvo stebėti, kaip skirtingai reaguota į netikėtą išbandymą: vieni karantiną laikė aukštybių dovana, padėjusia sugrįžti į savo gelmes, kiti patyrė didžiulį visokeriopą sukrėtimą ir turėjo labai pasistengti, kad ištvertų pasikeitusią kasdienybę. Visų meno kūrėjų širdis neabejotinai virpino nuotraukos, įamžinančios staiga pasikeitusią koncertų salių, teatrų būtį: staiga sustingusios tyloje, šios vietos spinduliavo liūdesį, laukimą ir viltį, kad netrukus į jas grįš išsiilgę žiūrovai. Atrodo, tai nutiks jau visai netrukus: po truputį laisvėjant ribojimams vėl atsiveria durys ir žengiami nors ir nedideli, bet svarbūs žingsniai link mums visiems įprastesnių scenarijų. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pas savo publiką turėtų grįžti jau rugpjūčio viduryje – labai tikiuosi, kad šį dvigubą žurnalo numerį vartysite atėję į Žizel ar Anos Bolenos premjeras.

Kad ir kas nutiktų, įkvepia LNOBT generalinio direktoriaus Jono Sakalausko žodžiai: „Mes visi gyvename sunkų metą, apie tai daug girdime ir patys jaučiame. Bet norisi pakalbėti, ko mus ši krizė išmokė, galbūt atvėrė kokių nors galimybių. Galime pažvelgti į tai kaip į galimybę ir galime – kaip į nuostolį. Tad aš kviečiu visus žvelgti kaip į galimybę: tegul tai būna ne nuostolis, bet brangiausia ir galbūt skaudžiausia, bet vis dėlto pamoka, iš kurios išeisime iškėlę galvą.“ Iš tiesų, šiandien LNOBT nusiteikęs tvirtai ir optimistiškai: parengtas puikus naujas sezonas, gausus gražių įvykių – tikėkimės, kad visus juos pavyks sėkmingai įgyvendinti.

O vienas gražiausių įvykių, kuris jau nutiko ir yra vertas atskiro paminėjimo – tai Martyno Rimeikio skyrimas naujuoju LNOBT Baleto meno vadovu. Kai prieš devynerius metus šiose pareigose sveikinome Krzysztofą Pastorą, visi aiškiai pajutome, kad jis padovanos daugybę nuostabių dovanų visai Lietuvos šokio bendruomenei. Viena tų dovanų – preciziškai išugdytas didžiulis M. Rimeikio talentas, kuris jau spėjo sužibėti choreografiniuose darbuose, ir, tikiu, globėjiška šviesa sušildys visą LNOBT Baleto trupę. Linkiu didžiausios sėkmės!

O jūs, mieli skaitytojai – būkite sveiki, ir iki džiaugsmingo pasimatymo teatre!

Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

t u r i n y s

T

u

/

r

2 0 2 0

i

n

y

s

/

1

2020 / 2–3

2 0 2 0

– 2

/ 3

R a mpo s š vie s o je 3 Jonas Sakalauskas: „Visas žvaigždynas bus čia“ / Renata Baltrušaitytė 5 Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės / Renata Baltrušaitytė 12 Atkakliausių operos gerbėjų liūtis iš Valdovų rūmų kiemo neišbaidė Vi s- à-Vis 17 Naujasis LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis: „Sieksiu išlaikyti darnią pusiausvyrą / Renata Baltrušaitytė 20 Liudas Mikalauskas: „Ar turiu tarnauti balsui?

Manau, kad balsas turi tarnauti man“ / Rasa Murauskaitė P remje rą pasitinkant 27 Šokti iki mirties. Šimtas septyniasdešimt aštuoneri baleto Žizel metai / Helmutas Šabasevičius 34 „Klasikinis baletas man – tarsi brangakmenis“ Pokalbis su baleto Žizel choreografe Lola de Ávila / Ingrida Milašiūtė Pažintis 40 Jade Longley: „Noriu kiekvieno vaidmens, trokštu atlikti juos visus!“ / Gražina Montvidaitė 46 Steponas Zonys: „Įmanoma, jei labai nori“ / Elvina Baužaitė I n me moriam ● 54 In memoriam Liepsnojančiam Maestro – Elegijui Bukaičiui / Eglė Ulienė 55 Danguolė Juodikaitytė: gyvenimas – it paukščio šokis... / Daina Adamkevičiūtė

● 57

63

V i rgilijaus Nore ikos konkursas Maestro Virgilijaus Noreikos palaimintas konkursas metė iššūkį viruso sukeltai nežinomybei / Rasa Murauskaitė Britų muzikos vadybininkas Robertas Gilderis: „Nuo tos minutės, kai užlipi ant scenos, iki tol, kol nulipi, esi atlikėjas“ / Rasa Murauskaitė

A sme ninio rė mimo programa 68 Advokatas Linas Sabaliauskas: „Ciniškas požiūris – tiesiog nemandagu“ / Renata Baltrušaitytė

● 7 1 ● 74

M enu akimirką žavingą Kompozitorius Vytautas Laurušas: su kaupu išsipildęs gyvenimas / Rūta Gaidamavičiūtė Mąstyti šokiu. Baleto solisto, choreografo, pedagogo Česlovo Žebrausko / 1930–2016 / jubiliejui / Helmutas Šabasevičius

80

Coda Kryžiažodis

2

3

2 0 2 0

– 2

/ 3

Jonas Sakalauskas:

„Visas

žvaigždynas bus čia“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradeda 101-ąjį sezoną, kurio viduryje laukia didinga Lietuvos operos šimtmečio sukaktis. LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas neabejoja, kad šiai progai skirta Traviatos premjera bus įspūdinga, ir kviečia žiūrovus tikėtis malonių staigmenų.

Sezone, kurio pradžią pakoregavo pavasarį išgyventa karantino pauzė, žiūrovų laukia keturios didžiosios scenos premjeros: iš praeito sezono perkeliamos Žizel ir Ana Bolena, taip pat Traviata ir vienaveiksmių baletų vakaras. Daug tai ar mažai?

Jei prisimintume, kad, be minėtų premjerų, dar bus rodomi du po ilgos pertraukos į repertuarą grįžtantys ir naujų detalių įgyjantys operos spektakliai – Giuseppe’s Verdi Ernanis ir Jacques’o Fromentalio Halévy Žydė, – matytume išskirtinę situaciją, kai viena premjera eina paskui kitą.

Bet ne premjerų kiekis lemia sezono sėkmę. Laukiant Lietuvos operos 100-mečio sukakties, pagrindinės pastangos bus sutelktos į naują, prašmatnų G. Verdi operos Traviata pastatymą. Jau dabar jam skiriame daug laiko ir jėgų.

Vieną iš anksčiau numatytų premjerų – G. Verdi operą Rigoletas, planuotą statyti pagal garsiojo italų režisieriaus Franco Zeffirelli (1923–2019) mintyse užgimusią ir jo bendražygiams paliktą įgyvendinti viziją, – teko nukelti, nes dėl karantino atidėta šį rugsėjį Omane, Maskato karališkajame operos teatre, turėjusi įvykti pasaulinė šio pastatymo premjera. Tai pakoregavo ir Rigoleto premjerų Veronoje, Romoje, Zagrebe ir Vilniuje tvarkaraštį.

Be to, kitą vasarą ketiname imtis keturis mėnesius truksiančios orkestro ložės rekonstrukcijos, dėl ko labai pagerės žiūrovų salės akustika. Dėl šios priežasties 101-asis LNOBT sezonas bus trumpesnis, nei įprasta: jau gegužę didžiojoje salėje nebebus rodoma spektaklių. Bet bus nedidelių premjerų, apie kurias iš anksto neskelbiame. Jas siejame su nauja programa, skirta

r a m p o s

š v i e s o j e

jaunųjų menininkų kuriamų operų pristatymui. Tad laukite malonių netikėtumų! Teatro lankytojams žadame aktyvų, įvairialypį sezoną. Stengsimės būti matomi, girdimi ne tik repertuariniais spektakliais ir ne kartą jus nustebinsime.

2 0 2 0

– 2

/ 3

Grįžkime prie svarbiausio sezono akcento – Traviatos. Ar karantinas neapkarpė didingų premjeros užmojų?

Su Traviatos eskizais teatro kolektyvą spėta supažindinti dar žiemą, jais remiantis ir vyksta darbai. O spektaklių kūrėjai, nesvarbu, kokie būtų laikai – geri ar sunkūs, visada pageidauja daugiau, nei teatrai gali jiems suteikti.

Statydami kanoninę Traviatą, vieni skrupulingai laikosi tradicijų, kiti bando laužyti nusistovėjusias taisykles. Režisieriaus Fabio Ceresos mūsų teatre rengiama premjera bus nuosaiki, bet kartu originali ir nestokojanti jaunatviškos energijos. Visiems puikiai žinomi Violetos, Alfredo, Žermono personažai įgis naujų potėpių. Nūdienos žiūrovai teatre pastebi daug daugiau spektaklio detalių, todėl vienodai svarbus tampa tiek dramaturginių, tiek ir scenos kostiumų linijų tikslumas. Apskritai esu įsitikinęs, kad operos šiuolaikiškumą nusako ne avangardo ir tradicionalizmo kategorijos, o tempas, ekspresija, formos grynumas ir kokybė.

Vienaveiksmius baletus statysiantys choreografai Krzysztofas Pastoras ir Martynas Rimeikis rinkosi puikiai žinomus avangardistinius modernizmo epochos kūrinius – Arnoldo Schönbergo Pragiedrėjusią naktį (1899) ir Igorio Stravinskio Šventąjį pavasarį (1913).

Devynioliktasis amžius premjeroje perduoda muzikinę estafetę dvidešimtajam, o K. Pastoras užleidžia LNOBT baleto meno vadovo postą savo asistentui M. Rimeikiui... Šis žingsnis nuoseklus ir mano seniai planuotas.

Baleto meno vairą Lietuvoje perima nauja karta: Nacio­ nalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui jau keletą metų vadovauja Eligijus Butkus, dabar M. Rimeikis tampa LNOBT Baleto trupės meno vadovu.

Gerbdami savo pedagogus ir šalies baleto istoriją, ne griaudami, o kurdami, jie turės galimybę žengti naują žingsnį.

Vienaveiksmių baletų vakare išvysime modernizmą be aštrių kampų, užtat su giliomis įžvalgomis ir šiuolaikiškai pulsuojantį. K. Pastoras Pragiedrėjusią naktį įsivaizduoja kaip savo kūrybos retrospektyvą. Šis choreografas išsiskiria tuo, kad geba jausti šiuolaikinį šokį, o kartu vertina klasikinę tradiciją. Ne kartą iš baleto mėgėjų girdėjau, kad K. Pastoro LNOBT pastatytas Spragtukas – viena geriausių šio baleto versijų, jų regėtų pasaulio scenose.

4

M. Rimeikis turi autentišką braižą, nenuginčijamą kūrybos liniją ir labai aiškiai mato būsimą spektaklį.

Kiekvienas naujas jo darbas savaip įdomus, preciziškas, ištobulintas ir gilus. Esu įsitikinęs, kad Šventasis pavasaris šiuo požiūriu nebus išimtis, juolab tapęs trupės meno vadovu M. Rimeikis galės atsisakyti kompromisų ir dar tiesiau sekti savo minčių vingiais.

Neseniai Valdovų rūmų kieme žiūrovai turėjo progą klausytis Amilcare’s Ponchielli operos Lietuviai – tai LNOBT ir Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų partnerystės rezultatas. Švęsdami Lietuvos operos šimtmetį, bendradarbiausime su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru, iki šiol veikiančiu pastate, kuriame prieš šimtą metų buvo parodytas pirmasis Lietuvoje profesionalus operos spektaklis.

Pradėsiu nuo to, kad 2021 m. liepos 6-ąją Valdovų rūmuose, kuriuos neklysdami galime vadinti operos žanro Lietuvoje lopšiu, planuojame parodyti nebe koncertinę, o sceninę A. Ponchielli Lietuvių versiją.

Kartu su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru ir Nacionaliniu Kauno dramos teatru inicijavome programą, skirtą Lietuvos profesionaliojo teatro 100-mečiui.

Tuomet, 1920-aisiais, Kaune po vienu stogu draugiškai sugyveno ir dramos, ir operos trupės, vėliau jų keliai išsiskyrė. Tinkamiausia vieta minėti Lietuvos teatro 100metį yra Kauno valstybinio muzikinio teatro rūmai, menantys juose veikusį Valstybės teatrą. Kaip tik ten kartu su partneriais gruodžio 19-osios vakarą pristatysime įspūdingą šventinio gala koncerto programą.

Bet įspūdingų koncertų nebus pagailėta ir LNOBT žiūrovams...

Jau rugsėjį mūsų teatre dainuos tituluočiausia lietuvių operos solistė Asmik Grigorian – koncertas bus skirtas jos tėvo, operos solisto Gehamo Grigoriano atminimui ir Armėnijos nepriklausomybės 30-mečiui.

Gruodžio mėnesį klausysimės sparčiai kylančios operos žvaigždės, išeivės iš Lietuvos Olgos Peretiatko gala koncerto. Daug garsių dainininkų pasirodys 2021 m. sausio 13-ąją skambėsiančiame G. Verdi Requiem.

Repertuariniuose sezono spektakliuose taip pat girdėsime kaip niekada daug žymių lietuvių solistų: be jau minėtos A. Grigorian, dainuos Justina Gringytė, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Kristianas Benediktas, Katerina Tretjakova... Tariamasi ir su Violeta Urmana, Aušrine Stundyte, su užsienyje įsitvirtinusiais lietuvių dirigentais, dar nedirigavusiais spektaklių LNOBT. Visas žvaigždynas bus čia, kaip senais gerais laikais. n

5

2 0 2 0

– 2

/ 3

Lietuvos kultūros lyderiai:

patirtys, iššūkiai ir galimybės 2020 m. balandžio 30-ąją, pačiame karantino įkarštyje, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė kolegas į virtualų forumą Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės. Sudėtingojo laikotarpio patirtimi jame dalijosi Operomanijos, šiuolaikinės operos festivalio NOA ir LMTA Meno centro vadovė, prodiuserė Ana Ablamonova, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr.

Vydas Dolinskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Vilnius City Opera meno vadovė, režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė ir festivalio Naujasis Baltijos šokis vadovė Gintarė Masteikaitė, festivalio Kino pavasaris vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška, LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas. Forumą moderavo aktorius ir žurnalistas Ridas Jasiulionis. Bravissimo skaitytojams siūlome įdomiausių forumo pasisakymų santrauką.

Ridas Jasiulionis: Sveiki gyvi. Šį virtualų forumą surengė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Tai buvo jūsų idėja. Kodėl nusprendėte, kad kultūros lyderiams reikia pasikalbėti?

Jonas Sakalauskas: Trupučiuką apie idėją. Mes visi išgyvename sunkius laikus, apie tai daug girdime ir patys jaučiame. Bet norisi pakalbėti, ko mus ši krizė išmokė, galbūt atvėrė kokių nors galimybių. Galime pažvelgti į tai kaip į galimybę ir galime – kaip į nuostolį. Tad aš kviečiu visus žvelgti kaip į galimybę – tegul tai būna ne nuostolis, bet brangiausia ir galbūt skaudžiausia, bet visgi pamoka, iš kurios išeisime iškėlę galvą. Tai pagrindinė mūsų viltis. Norėjosi suburti visus ir parodyti, kad kultūra ir kultūrininkai yra gyvi.

Algirdas Ramaška: Mes buvome pirmieji, kurie susidūrėme su virusu festivalių kontekste. Kadangi viskas jau buvo padaryta, o Kino pavasario biudžetas – beveik 1,5 mln. Eur ir jame dirba per 100 žmonių, tai tiesiog ne-

r a m p o s

2 0 2 0

– 2

/ 3

š v i e s o j e

galėjome atsitraukti ir nieko nedaryti, ką vėliau pasirinko daugelis festivalių. Mes tokios prabangos neturėjome, nes tai, ko gero, būtų reiškę mūsų asociacijos pabaigą.

Taigi tapome pirmuoju festivaliu, kuris buvo perkeltas iš fizinės erdvės į virtualią. Išsaugojome 85 proc. darbuotojų, jie dirbo ir gavo atlygį, parodėme 69 proc. programos – tiek, kiek kūrėjai mums leido rodyti virtualiai. Sugebėjome išlaviruoti ir nepatirti bankroto – buvo nupirkta apie 56 tūkst. bilietų. Tyrimai rodo, kad namie filmus žiūrėjo vidutiniškai dviese, tad turėjome beveik 120 tūkst. žiūrovų. Vadinasi, panašu į tai, ką turėdavome kino teatruose, tik finansiškai dvigubai nuostolingiau.

Iš patirties galiu pasakyti, kad filmo žiūrėjimas per kompiuterį, projektorių ar televizorių niekada neatstos patirties, kurią galima gauti kino teatre festivalio metu.

Tai tik tam tikra momentinė alternatyva: kai tik bus galima, grįšime prie įprastos formos ir dar labiau įvertinsime, ką turėjome. Bet prisitaikyti prie sąlygų reikia – jų ignoruoti neįmanoma ir negalima. Dabar atidaryta nemažai drive in kino teatrų, jie atidaromi visoje Lietuvoje – puiki iniciatyva, leidžianti alternatyviai suburti žmones. Bet mes norėjome, kad tai būtų kokybiška ir kūrybiška patirtis, todėl ieškojome įdomios vietos ir kokybiško ekrano, o ne kažkokio besiplaikstančio. Dabar turime fantastišką erdvę oro uoste – absoliučiai unikali erdvė, į kurią šiaip žmonės patekti negali. Turime ekraną, prie kurio galima sumontuoti ir sceną, galima sugalvoti visokių crazy performansų, įdomių dalykų.

6

live’us radome naujų gerbėjų – geimeriai iš viso pasaulio pradėjo komentuoti elektroninės muzikos koncertus.

Kaip nepriklausoma organizacija Operomanija gavome įvairių pasiūlymų iš tarptautinių festivalių rodyti savo dabartinių spektaklių įrašus tarptautinėse platformose, bet to atsisakėme: manau, kad spektaklių transliavimas numuša bilietų pardavimus realioje erdvėje. Dovanodami juos publikai, negauname jokių pajamų. Vyksta derybos su tarptautiniais festivaliais, bet įvairiose šalyse nuotaikos skirtingos: britai apie 2020 metus net nenori kalbėti, Maskvos festivaliai kurį laiką buvo dingę, bet dabar turi vilčių, kad rudenį kas nors įvyks. O Kinijos ar Čekijos festivaliai, į kuriuos planuojame važiuoti, yra optimistai. Nežinios labai daug, bet nesinori švaistyti kūrybinės energijos įvairioms transliacijoms arba tam, kas nėra organizacijos esmė. Internete pasirodė drive in spektaklių pavyzdžių. Galbūt kinui tai priimtina, bet scenos menams – netinkama forma. Nesinori turimų kūrinių kelti į virtualią erdvę, nes tai pakenktų jų kokybei. Gaila kūrėjų.

Taip sutapo, kad turime vieną, kaip mes vadiname, koroninį darbą. Jis buvo kuriamas trejus metus (čia apie tai, kad kokybę reikia sukurti...). Tai Glaistas – garso patirtis Vilniaus gete, kai maža grupė žiūrovų vaikšto senamiesčio gatvėmis. Bet pasirodė informacija, kad turime užtikrinti 10 kvadratinių metrų plotą vienam žmogui, o to padaryti negalime...

Gintarė Masteikaitė: Trumpai su­ pažindinsiu, ką daro Lietuvos šokio informacijos centras. Kadangi visą Jonas Sakalauskas: Mes visi Ana Ablamonova: Buvau paprašyta laiką dirbome labiau nuotoliniu išgyvename sunkius laikus, kalbėti pozityviai, tai bandysiu būti būdu, didelių pokyčių, nors ir išsiapie tai daug girdime ir patys vaikščiojome iš biuro, nepajutome. pozityvi. Per metus LMTA generuoja jaučiame. Bet norisi pakalbėti, Bet, aišku, sustojo visi tarptautiniai apie 500 įvairių žanrų įvykių – tai kiko mus ši krizė išmokė, nas, teatras, šokis. Akademijos privaprojektai, kurių turime nemažai: vagalbūt atvėrė kokių nors lumas šioje situacijoje yra tai, kad čia žinėjome po scenos meno muges, galimybių. Galime pažvelgti kuriamas menas susijęs su studijų padėdavome organizuoti turus, aktyį tai kaip į galimybę ir galime viai dirbome su įvairiomis užsienio procesu ir negeneruoja pajamų. Šiuo – kaip į nuostolį. Tad aš organizacijomis ir Lietuvos diplomaatveju mūsų padėtis nėra tokia jau kviečiu visus žvelgti kaip į tinėmis atstovybėmis. bloga. galimybę – tegul tai būna ne Jau antrą savaitę supratome, kad Kovo pabaigoje sugalvojome naunuostolis, bet brangiausia ir ją projektą – įkūrėme savo televiziją festivalis Naujasis Baltijos šokis tigalbūt skaudžiausia, bet visgi kriausiai neįvyks. Kadangi nenorėjoLMTA TV, kas antrą dieną rodančią pamoka, iš kurios išeisime me jo kelti į skaitmeninę erdvę, buvo archyvinius įvairių spektaklių, koniškėlę galvą. certų, diskusijų įrašus. Į šį projektą du keliai: arba atšaukti, arba perkelti įsitraukė ir kompozitoriai, pristatanį vėlesnį laiką. Nusprendėme jį pertys elektroninės muzikos live’us. Sakyčiau, tai bene viekelti į lapkričio pabaigą–gruodžio pradžią. Įsivaizduokinintelė forma, kai žiūrovas nenukenčia patirdamas meno me trijų savaičių festivalį su 11 trupių iš 9 pasaulio šalių, kūrinį: užsidėjęs ausines jis girdi kokybišką rezultatą. Tas 32 renginiais ir didelėm gastrolėm Lietuvos regionuose... repertuaras yra galimybė susiburti ir palaikyti žiūrovus, Tikrai didelis iššūkis, nes festivalio organizavimas yra taip pat tai yra erdvė įvairiems eksperimentams. Transvisų metų, kartais net pusantrų ar dvejų metų darbas. Paliuodami kai kuriuos renginius per YouTube, susidūrėme vyko išsaugoti 80 proc. programos, negaliu dar patvirtinti, su techninėmis problemomis, tad suradome kitą platforar toks procentas liks lapkričio pabaigoje, nes nežinome, mą – Twitch TV, kurią geriausiai žino elektroninių žaidikokia bus situacija. Psichologiškai esame pasirengę, kad mų vartotojai. Transliuodami per ją elektroninės muzikos jeigu negalėsime parodyti dalies ar visos užsienio pro-

7

gramos, bandysime dirbti su Latvija, kytojų peržiūrų, todėl manome, kad Estija ir Lietuva. tai pasiteisino. Kai kurie mūsų edukaciniai žaidimai yra lavinamieji, tai Tai ką mes padarėme? Pirmiausia Dalia Ibelhauptaitė: net ir mokyklos, mokytojai skambino, peržiūrėjome biudžetą ir sutaupytas Kuo buvo ir yra puikus rašė, kad gal daugiau galėtume tokių lėšas investavome į savo sektorių. Atšis laikas – tai kad vis sirinkome žmones, kurie šiuo metu pateikti. dėlto ir valstybinės, sunkiai išgyvena, ir investuojame į Aišku, virtualizacija niekada neir nevyriausybinės atstos gyvo bendravimo su meno šejuos. Aišku, investuojame ir į edukaorganizacijos susivienijo. ciją, naujų informacinių leidinių leidevrais, archeologijos vertybėmis ir Man tai didelis širdies dybą. pan. Šis įdomus laikas leido nuveikti džiaugsmas, nes mūsų yra Įdomumo dėlei galiu pasakyti, darbus, kuriems vis nebūdavo laiko: daug, mes esam stiprūs, kad scenos menų sektorius (į jį įeidaugiau dėmesio skirti saugykloms, mes auginam ir esame na ir teatras, ir šokis, ir opera) iki leidybai, moksliniams tyrimams, net išauginę labai daug talentų, rudens yra atšaukęs apie 300 rengiekspozicijų atnaujinimui ir sandėlių kurie konkuruoja ir dirba nių, kurių vertė netoli 1 mln. Eur. Tai sutvarkymui. Net ir kai kurios mūsų pasaulinėje rinkoje. pinigėliai, kurie turėjo padėti meninuolatinės ekspozicijos atrodys gana ninkams mo­kėti atlyginimus ir kurti naujai. naują pro­dukciją. Ir šitų pinigų dabar Kitos mūsų parodos, kiti projektai neturime. Kaip tai išgyvensime? Kalbamės su valdžia ir stumiasi tolyn, kai kurie – net į kitus metus. Bet vis tiek bandome išguiti požiūrį, kad nevyriausybininkai niežiūrime su viltimi. Dauguma projektų anksčiau ar vėliau kam nepriklauso. Mūsų yra daugiau kaip 500 organizabus įgyvendinti, nes jau yra gana didelis įdirbis. cijų, mes kuriame tikrai didelę pridėtinę vertę. Ir galime Vis dėlto kas mėnesį prarandame apie 60 tūkst. Eur, pasigirti, kad 2019 m. Lietuva skambėjo pasaulyje vien kuriuos paprastai surinkdavome iš bilietų, kitos veiklos ir dėl nevyriausybininkų valios ir įdirbio. investuodavome į parodinę, edukacinę ar kitokią veiklą.

Aišku, tai tikrai atsilieps muziejams, nes nors esame biudžetininkai, šimtaprocentinio finansavimo nėra.

Renaldas Gudauskas: Krizės sąlygomis bibliotekos visuomenei yra ne tiek problema, kiek sprendimas. ŠianDalia Ibelhauptaitė: Kuo buvo ir yra puikus šis laikas – dien spaudoje buvo paminėta, kad šiemet labiausiai kris tai kad vis dėlto ir valstybinės, ir nevyriausybinės orgaišlaidos poilsiui ir kultūrai, lietuviai tam išleis mažiau nei nizacijos susivienijo. Man tai didelis širdies džiaugsmas, pernai. Būdami biudžetinis sektorius, galime pasiūlyti nes mūsų yra daug, mes esam stiprūs, mes auginam ir nemokamas paslaugas. Šia proga prisiminiau Vytauto esame išauginę labai daug talentų, kurie konkuruoja ir Mačernio frazę „Išlikti dūžtančiose formose“. Tai mes dabar ir bandome daryti. dirba pasaulinėje rinkoje. Kaip žinote, aš meilės šokį Iš principo tai galime pavadinti skaitmeninės transsu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru sėkmingai formacijos procesu. 90 proc. darbuotojų dirba nuotoliniu šoku jau 13 metų, bet dabar mūsų padėtis kritinė. būdu, labai suintensyvėjo mūsų televizijos studijos veikla – Visiškai nesiskundžiu, tiktai noriu pateikti realų vaizparengta 50 autorinių laidų. Taip pat galima lankytis dą. Neparodyti 8 spektakliai, kurie praktiškai jau buvo mūsų virtualiose parodose. Jų yra daug, bet viena mums parduoti. 5800 žmonių dabar sėdi su bilietu į mūsų operą ypač svarbi. Tai Zenono Nekrošiaus ir Virgilijaus Uscinair nežino, ką daryti. Jeigu reikės atiduoti šiems žmonėms vičiaus 1988–1991 m. fotografijų paroda Kelias į laisvę. pinigėlius, turėsime bankrutuoti. Nes labai daug pinigėlių jau išleista. Tokia yra mūsų bėda. Balansuojame ant Knygos išduodamos ir grąžinamos labai intensyviai. bankroto ribos, bet nusprendėme neliūdėti ir neverkti.

Jokių skolų karantino laikotarpiu nereikia mokėti.

Reikia ką nors sugalvoti.

Vydas Dolinskas: Viena iš mūsų parodų buvo atidaryta Džiaugiuosi visais muzikantais ir solistais, kurie groja iš namų. Kai mes tai darome labdaros tikslais, tai yra kovo 11-ąją. Ji veikė kovo 12-ą, o kovo 13-ą jau nebeveikė... Iš pradžių gal net pasimetimo buvo, reikėjo sustoti nuostabu, ir esame surinkę nemažai pinigėlių ta proga. ir permąstyti, o kaip toliau. Pasirinkome populiarųjį virBet kokia yra kokybė, jeigu aš groju iš namų arba dainuotualizacijos metodą. Aišku, muziejai tai irgi seniai jau ju? Na, viskas miela, bet kokybės tai kaip ir nėra... Todėl daro. Lietuvoje šalia bibliotekų sistemos LIBIS egzistuoja norime kai kuriuos dalykus kurti vien tiktai internetui, o ir LIMIS, tad jau seniai įkėlėme savo eksponatus, paveldą ne perkelti ten senus spektaklius. Nes jeigu dabar parodysime visas operas per televiziją ir internetą, tai po metų į virtualią erdvę. Tą darome ir toliau, bet norėjosi kažko bankrutuosime, nes niekas į jas neis – visi jau bus pažiūgyvesnio... Vienas iš tokių labiausiai vykusių projektų – rėję, ir po daug kartų. virtualios ekskursijos. Sukūrėme septynis, aštuonis ar Be proto pavydžiu Algirdui, kuris gali pastatyti kino daugiau filmukų, kurių bendra trukmė daugiau kaip aštuonios valandos. Sulaukėme keliolikos tūkstančių lanekraną ir sukviesti visus su mašinomis. Jeigu aš taip ga-

2 0 2 0

– 2

/ 3

r a m p o s

2 0 2 0

– 2

/ 3

š v i e s o j e

8

lėčiau, iš karto padaryčiau. Bet visa bėda, kad opera yra Šį metą išgyvename viltingai, nors piniginiai nuostoliai didžiuliai ir visi suvokiame, kad laukia dar daug sungyvas dainavimas ir žmonės moka pinigus už garsą. Aš kumų. Pasakysiu tik tiek, kad mūsų teatre 12 metų vyko negaliu jiems liepti užsidaryti langų. Jeigu langai bus uždaryti, o garsą paleisiu per radiją, visi sakys: „Ko mums restauravimo darbai, bet mes neužsidarėme, vaidinome tavęs klausyt, mes ir Metropolitan operos per radiją galim įvairiausiuose savo teatro kampeliuose. Ir šiandien, žvelgiant atgal, galima pasakyti, kad tas sunkiausias laikas paklausyti.“ buvo ir pats įdomiausias.

Mane jaudina dar vienas dalykas: kas bus, kai mums leis atsidaryti. Nes jeigu lieps, kad kas trečioj kėdėj Jonas Sakalauskas: Opera Europa dabar organizuoja žmogus sėdėtų, tai čia irgi bus katastrofa. Nes biudžetai suskaičiuoti. Ir jeigu sodinsi kas antrą žmogų – irgi nemažai virtualių konferencijų: visi nori rengti bendrus bankrotas, nes tuomet bilietas turi brangti dvigubai, o dokumentus, bendras deklaracijas ir bendradarbiauti žmonių mokumas nėra toks, kad tai galėtum daryti. Dėl dalydamiesi informacija. Tokios vienybės Europos, netgi to bijau rudens ir noriu organizuoti renginį lauke, nes pasaulio teatruose turbūt niekada nebuvo. Šis laikotarpis kur aš padėsiu žmones, jeigu jiems reikės daug ploto atvėrė mums galimybę kai kuriose koprodukcijose užimti pirmą vietą, būsim pirmieji, kurie parodysim pasaulividuje? nes premjeras.

Neatmenu, kelintais metais, buvo kiaulių gripas. Ir visiems buvo rekomenduojama nerodyti spektaklių. DauTurbūt vienas svarbiausių dalykų tas, kad mūsų kogelis valstybinių teatrų taip ir darė. Mūsų buvo parduoti lektyvas suprato, kaip svarbu būti ir kurti. Grojome labai 5 Svynio Todo spektakliai. Pamaniau, bus krachas, jeigu daug spektaklių, nuovargis kai kada prasiverždavo negatyviais dalykais. Bet dabar visi nori kuo greičiau grįžti, jų neparodysiu. Ir mes, pasitarę su solistais, nusprendėme rodyti. Susitarėme su vaistinėmis, ir kiekvienas įeines menas nėra tiesiog darbas. Kūrybinė, sceninė veikla nantis žiūrovas gavo nemokamai po yra gyvenimo būdas, tolygus maistui, tolygus miegui, tolygus kitiems kaukę, su kuria žiūrėjo spektaklį. Nepatikėsite: Asmik Grigorian iki šios gyvybiškai svarbiems dalykams. dienos kaip baisiausią nakties košMes laukiame išsiilgusio kolektyvo. marą prisimena vaizdą tūkstančio Nuostoliai neišvengiami, bet tai, kad Egidijus Stancikas: šį žmonių, žiūrinčių į ją su kaukėmis. supratome, ką turime ir kad turime metą išgyvename viltingai, Nes ji nesuprato, gyva ji ar jau mirė... labai daug, irgi labai svarbu. nors piniginiai nuostoliai Bet negavome nė vieno skundo, kad didžiuliai ir visi suvokiame, Ridas Jasiulionis: Vyriausybė sakė, žmonės būtų susirgę. Vadinasi, turikad laukia dar daug me nebijoti. kad renginiai, spektakliai sugrįš pasunkumų. Pasakysiu tik tiek, skutiniai. Ar tai problema, kurią kaip kad mūsų teatre 12 metų Egidijus Stancikas: Pandemijos nors būtų galima judinti, klibinti? vyko restauravimo darbai, laikotarpį pradėjome viltingai tikėbet mes neužsidarėme, Egidijus Stancikas: Kalbėjau dami parodyti premjerą – slovėnų vaidinome įvairiausiuose apie tą pasėtą psichologinę baimę, komanda statė spektaklį Elektra savo teatro kampeliuose. antikiniais motyvais. Jau didžiojoje kai nežinia, kas su kuo kelyje iš Ir šiandien, žvelgiant atgal, scenoje repetavome, buvo suplanuonamų iki teatro repeticijos ar susigalima pasakyti, kad tas tos generalinės repeticijos. Ir viskas tiko, ar bendravo, dėl to karantino sunkiausias laikas buvo ir sustojo... pradžioje nutraukėme repeticijas. pats įdomiausias.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į Buvo neįmanoma repetuoti laikantis reikalavimų, nes artumas ir fizigera. Mūsų 7 metus vykdytas virtualaus teatro projektas dabar tarsi įgavo prasmę, nes nis kontaktas spektaklyje būtini. Todėl, manau, atversime duris vėliausiai. Tai natūralu – kas iš to, jei kas buvome paruošę daugybę archyvinių spektaklių įrašų, penktą vietą ar eilę sudėliosime, kad žmonės galėtų interviu su kūrėjais – apie 40 pozicijų. Kai prasidėjo žiūrėti. Labai jau dideli kaštai pasidaro. Man regis, karantino laikotarpis, pirmiausia atvėrėme šį savo virtualų pasaulį. Ir tyrimai parodė, kad prasibrovėme iki geriau išlaukti panaudojant naujas formas. Karantino metu režisierius Žilvinas Vingelis kartu su Kauno 18–24 metų amžiaus žiūrovų, kuriuos paprastai sunkiausia į teatrą prisivilioti. Nebijome rodyti ir pačių kameriniu teatru ir mūsų teatro jaunaisiais aktoriais einamiausių spektaklių tikėdami, kad žmogus, pamaparodė virtualų premjerinį spektaklį Protestas. Dabar tęs spektaklį virtualiai, bus angažuotas atėjęs į teatrą su režisieriumi Artūru Areima pradėjome kalbėtis... pamatyti jį gyvai.

Gimsta internetinis teatras, kurio patirties neturėjome. Ką gali žinoti, gal reikia tik drąsos, rizikos nebijoPer šį laikotarpį buvo daugiau nei 16 tūkst. peržiūrų. ti, ir galbūt atsiras kokia nors nauja meno forma, kuri Jei paverstume valandomis, būtų netoli 3 tūkst. valandų šiandien mus gąsdina. žiūrėjimo laiko. Džiuginantys duomenys!

9

2 0 2 0

– 2

/ 3

Ridas Jasiulionis: O ar gali atsirasti internetinė opera?

Dalia Ibelhauptaitė: Aš manau, kad opera – tai visų pirma gyvas balsas. Įrašų, visokių formų gali atsirasti, bet gyvo balso neatstos. O problemą reikia spręsti ieškant, kaip apsaugoti žmones. Kaip apsaugoti žiūrovus, galime rasti būdų, kaip apsaugoti savo darbuotojus – taip pat. Šventai tikiu, kad visi turime susijungti ir visi kartu – biudžetiniai, valstybiniai, nevalstybiniai – padaryti labai didelę akciją. Turime kokius nors kryžiukus išdėlioti Katedros aikštėje ar kokiame kitame dideliame plote kas 2 metrus. Ir turime pakviesti ateiti ir atsistoti tenai kiekvieną Lietuvos aktorių, šokėją, menininką ar darbuotoją bet kokios kultūros institucijos, kuri dabar yra sustabdyta nežinioje. Nes, man atrodo, kad ir kaip garsiai šnekėtume, vis vien liekame nuošalyje.

Ana Ablamonova: Tai valdžios atstovų požiūris, kad kultūra yra paskutinėje vietoje. Mes tiesiog nieko negalime padaryti ir esame priversti suktis iš padėties. Jeigu menininkai, kūrėjai žinotų, kas jų laukia, esu tikra, jie pasirinktų kitą profesiją, nežaistų su visom tom virtualybėm, kurios daugeliu atvejų yra chaltūra. Ir tai, kad bandome kurti kažkokį virtualų scenos menų organizacijų gyvenimą, tėra gyvybės palaikymas. Bet realiai scenos menai yra gyvas menininkų susitikimas su žiūrovais.

Taip, atsirado naujas spektaklis, galbūt tai nauja kryptis, bet iš esmės virtualumas nėra palankus scenos menams.

Buvo geras komentaras, kad dabar reikia rengti koncertus bažnyčiose. Jei bažnyčioje gali vykti mišios, tai tikriausiai gali ir koncertai...

Gintarė Masteikaitė: Nesakyčiau, kad nėra sėkmingų scenos darbų, perkeltų į virtualią erdvę. Karantino metu vyko nuostabus festivalis, kuris rodė šiuolaikinio šokio spektaklius, sukurtus ir nufilmuotus kamera. Tai nėra dokumentinė archyvuota medžiaga, kurią dabar dažnai matome internete, – tai kūrinys, padarytas su labai daug kamerų, labai daug investicijų. Ir tai yra gražu žiūrėti.

Aš manau, kad sėdime skirtinguose laivuose. Vienos organizacijos turi biudžetus ar paramą – tai viena situacija, o kitos organizacijos sėdi laive, kuriame jokių pajamų veiklai vykdyti nėra. Ir jos gyvena didžiulėje nežinioje.

Nevyriausybinis sektorius jokių atostogų šiemet neturės, nes tai išgyvenimo klausimas. Klaipėdoje gal mažiau bus problemų, bet Vilniuje ir Kaune bus labai didelė problema dėl aikštelių. Nacionaliniai ir valstybiniai teatrai, kai jau galės grįžti visu pajėgumu, norės rodyti kuo daugiau savo repertuaro, ir tada įeiti kitiems su savo produkcija bus be galo sunku.

Egidijus Stancikas: Esame pajėgūs suteikti erdvę nevyriausybiniam sektoriui, bet reikėtų aptarti galimybes.

Dabartiniai nuomos įkainiai galbūt nustatyti per dideli, jie galėtų būti Vyriausybės sprendimu šiek tiek sumažinti, kad būtų jautriau pažvelgta į nevyriausybinio sektoriaus galimybes rodyti savo renginius.

r a m p o s

š v i e s o j e

Dalia Ibelhauptaitė: Aš dar apie požiūrį pasakysiu.

Pavyzdžiui, Anglijos nacionalinė opera sumokėjo visiems solistams, kurie turėjo dainuoti spektakliuose, bet nedainavo, visus honorarus. Jonas, matyt, pasakys, kad mes to padaryti negalime, nes neturime finansų, nes yra kitoks požiūris.

2 0 2 0

– 2

/ 3

Algirdas Ramaška: Mes irgi esame nevyriausybininkai, negalime eiti atostogų. Mes dabar rengiame trečią festivalį, tiesiog triskart daugiau turime dirbti, kad išgyventume ir kad žmonėms turėtume ką sumokėti.

Manau, reikėtų labai kritiškai žiūrėti į skaitmenizavimą. Čia anksčiau buvo paminėta, kad mūsų žmonės turi bullshito detektorių ir iškart supranta, kas yra kas.

Tiesiog sukelti į internetą turinį – jokio meno nėra.

Kita vertus, drįsčiau paprieštarauti damoms. Manau, ir scenos menai gali rasti naujų formų. Niekas nesiginčija, kad tai nebus tas pat, kas rodyti operą tinkamos akustikos aplinkoje. Bet gal galima rasti kūrybiškų būdų, kaip atkreipti į save dėmesį, kaip rengti kokius nors performansus? Gal net ir mecenatai padėtų ir daugiau susimokėtų? Galima surengti koncertą vienam žmogui, kuris mokės tiek, kiek tūkstantis paprastų žmogelių.

10

nerepetuos, jam reikia linoleumo. Ne visi tai gali gauti. Žinau, Jonas išsiuntinėjo baleto artistams po gabalą linoleumo sekdamas vokiečių pavyzdžiu, bet ne visi tai gali.

Algirdas Ramaška: Padėtį reikėtų panaudoti ir viso kultūros sektoriaus edukavimui – vadovų, lyderių ugdymui ir mokymuisi vieniems iš kitų. Anksčiau nebuvo labai daug vienybės, o to labai reikia. Nes, mano akimis, yra daug iniciatyvų, kurios šiek tiek stringa, arba organizacijų, kurios turi gerų specialistų, bet jiems trūksta elementarių vadybos žinių. Kūrėjams, menininkams finansinio raštingumo pamokas reikia vesti.

Taigi kviesčiau daugiau dalytis ir daugiau bendrų iniciatyvų turėti.

Renaldas Gudauskas: Kvietimas būti partneriais vyriausybiniam ir nevyriausybiniam sektoriui – paprasta, aišku ir teisinga. Tai pamoka, kurią turėtume šiuo pokalbiu sustiprinti. Sakoma, kad krizės metu stiprūs tampa dar stipresni. Nacionalinėje bibliotekoje labai geras belaidis interneto ryšys. Daug jaunimo ateina su savo įrenginiais ir gali ruoštis paskaitoms, bendrauti saugiu atstumu. Čia daug erdvės dirbti, bendrauti ir bendradarbiauti.

Ana Ablamonova: Sakėte, galima rengti kokius nors performansus. Tai kokius nors rengti galima, bet sukurti aukšto meninio lygio produkciją tikrai reikia labai daug laiko, tai imlus laikui procesas.

Ridas Jasiulionis: Apsukome keletą ratų, regis, aiškios ir problemos, ir iššūkiai, ir galimybės ryškėja. Jonai, kaip jūs jaučiatės po šio forumo?

Gintarė Masteikaitė: Aš nesakiau, kad nieko negalim padaryti. Dalyvauju daugelyje diskusijų, ir šokėjai labai kūrybingai į tai žiūri. Netgi Šiuolaikinio šokio asociacija pradėjo vesti visuomenei pamokas, jų peržiūrų skaičius siekia keliasdešimt tūkstančių. Niekada nemanėme, kad tiek žmonių pasieks tokios pamokos.

Labai gera iniciatyva Kaune, kur kultūra atvyksta į kiemus, po balkonais. Tenai dalyvauja šiuolaikinio šokio šokėjai, puikiausiai rodo kokybiškus pastatymus. Visi galvoja, kaip pritaikyti arba kurti naujos formos darbus, kuriuos būtų galima rodyti, kai pradėsime išeiti iš karantino, bet dar negalėsime grįžti į įprastas erdves.

Nes salės bus labai didelė problema tiek dėl kas antros ar kas trečios kėdės, tiek dėl įėjimo, tiek dėl pačių žmonių pritraukimo, kad ateitų. Jeigu kils antra pandemijos banga, turėsime tiesiog verstis per galvą ir galvoti. Šokėjams palaikyti techninę formą dabar daug sunkiau. Taip, visi sako: repetuokite namie. Bet jeigu šokėjas nuomoja labai mažą butą, blogu oru kieme jis

Jonas Sakalauskas: Jaučiuosi gerai. Tik aš neskirstyčiau kultūros lauko į vyriausybinį ir nevyriausybinį – statyti dirbtines sienas netoliaregiška ir netgi pavojinga Lietuvai. Tikras kultūrininkas tiesiog kovoja už geresnę kultūrą. Visi esame atviri tiek, kiek galime. Be abejo, sistema turi šiokių tokių problemų: biudžetinėje įstaigoje elgiesi taip, kaip numato įvairūs nutarimai, kuriuos pakeisti labai sunku.

Per šį pokalbį supratau vieną labai svarbų dalyką: darykime taip, kad pati brangiausia XXI amžiaus pamoka būtų išmokta. Krizėms pasiruošti sunku – įmanoma tik būti lankstesniems, greitesniems, stipresniems. Mums teatre atrodė, kad viskas eina tik geryn, žiūrovų skaičius rekordinis, valstybė atsigręžė į mus ir padėjo išbristi iš didelių problemų, veržliai judėjome į priekį. Ir pačiu piko metu ištiko šis viruso protrūkis, pandemija. Ir smogė labai stipriai. Visko tikėjomės – įvairių krizių, bet tiktai ne šito. Ir tai įvyko. Tai yra krizės pamoka. n

11

2 0 2 0

– 2

/ 3

r a m p o s

2 0 2 0

– 2

/ 3

š v i e s o j e

12

Atkakliausių operos gerbėjų liūtis iš Valdovų rūmų kiemo neišbaidė Šventinį vakarą Valdovų rūmų Didžiajame kieme skambėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atlikėjų pristatyta italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli opera Lietuviai. Šios operos, pasakojančios apie didvyriškas lietuvių kovas su kryžiuočiais, libretas sukurtas Adomo Mickevičiaus poemos Konradas Valenrodas motyvais.

13

2 0 2 0

– 2

/ 3

14

2 0 2 Koncerto vedėja Eglė Ulienė 0

LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas

– 2

/ 3

Vitoldas – Arūnas Malikėnas

Koncerto dirigentas, maestro Gintaras Rinkevičius

Valteris / Konradas – Mickael Spadaccini

Aldona – Sandra Janušaitė

Arnoldas – Vytautas Juozapaitis

Albanis – Liudas Norvaišas

r a m p o s

Šventinį vakarą nuo scenos Valdovų rūmų kieme žodį taręs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas pabrėžė, kad, iškėlęs asmens įsipareigojimo savo valstybei idėją, poetas tapo įrašytas ir pasaulio operos istorijon: „Nuo viduramžių iki dabarties, nepaisant įvairiausių išbandymų, kuriuos patiriame ir šiandieną, čia ir dabar, išlieka lietuviškosios tapatybės konstantos.

Tarp jų – įsitikinimas, kad geriausiai savo gyvenimą kurti ir tvarkytis savo žemėje gebame patys. Žinoma, kai tą atsakomybę prisiimame, kai jos nevengiame, kai siekiame kurti gyvenimą Lietuvoje kuo geriau ir sąžiningiau“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

Pirmosios premjeros 1874 m. sulaukusi Milano La Scala teatre, italų kompozitoriaus A. Ponchielli (1834– 1886) opera Lietuviai po gero šimtmečio, 1981 m., buvo pristatyta Čikagos lietuvių operoje. Ten jos itališką libretą į lietuvių kalbą išvertė garsus poetas Stasys Santvaras. 1991 m. Čikagoje ta pati opera nuskambėjo dar kartą, ir tai buvo pirmasis kartas po geležinės uždangos griuvimo, kai kartu su JAV lietuvių atlikėjais spektaklį kūrė iš nepriklausomos Lietuvos pakviesti profesionalūs menininkai: dirigentas Vytautas Viržonis, režisierius Eligijus Domarkas, dailininkė Janina

š v i e s o j e

Malinauskaitė, solistai Irena Milkevičiūtė ir Virgilijus Noreika. Tais pačiais metais koncertinis šio kūrinio variantas buvo atliktas ir LNOBT. Lietuvoje opera Lietuviai pirmą kartą atlikta 2009 m.

Trakų pilyje, švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetį. Ir tuomet, ir šių metų liepos 6-ąją Valdovų rūmų kieme Aldonos vaid­ muo patikėtas LNOBT solistei Sandrai Janušaitei. Aldonos vyro, atkaklaus kovotojo Valterio partiją šįkart lietuviškai dainavo italų-belgų tenoras Mickaelis Spadaccini.

Lietaus nepabūgę, į koncerto rengėjų išdalintus neperšlampančius lietpalčius įsisupę žiūrovai Valdovų rūmų kieme plojo ir kitiems operos atlikėjams – Vytautui Juozapaičiui, Liudui Norvaišui, Arūnui Malikėnui. Žinoma, ir dirigentui Gintarui Rinkevičiui, kurio batutos mostams šventinį vakarą pakluso LNOBT simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Ričardas Šumila) bei LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas).

Tikimasi, kad A. Ponchielli opera Lietuviai Valdovų rūmų kieme skambės kasmet ir ši opera taps nauja muzikine Valstybės dienos minėjimo tradicija. n

15

2 0 2 0

– 2

/ 3

16

2 0 2 0

– 2

/ 3

V i s - à - V i s

17

Naujasis LNOBT baleto meno vadovas

Martynas Rimeikis:

„Sieksiu išlaikyti darnią pusiausvyrą“

2 0 2 0

– 2

/

Liepos mėnesį choreografas Martynas Rimeikis oficialiai perėmė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovo postą iš devynerius metus šias pareigas ėjusio lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro.

Naujasis trupės vadovas skuba nuraminti visus baleto mėgėjus: šiuolaikinio ir klasikinio baleto spektaklių santykio teatre keisti neketinama.

Renata Baltrušaitytė

Šiame teatre dirbate jau 21-erius metus. Ar galėtumėte objektyviai diagnozuoti, kokios būklės baleto trupę perimate į savo rankas? Kokių naujovių imsitės ją formuodamas ateityje?

Kalbant apie klasikinį baletą, svarbu suprasti, kad tai ypatinga sritis, reikalaujanti tęstinumo ir nuoseklumo. Kita vertus, klasikinis baletas yra kintantis: nuolat kyla tiek kūrybiniai, interpretaciniai, tiek techniniai jo atlikimo reikalavimai. Mano tikslas – tęsti klasikinę tradiciją ir tuo pat metu gyvai reaguoti į pokyčius.

Tam būtina skirti ypatingą dėmesį šokėjų ir repetitorių rengimui, repertuaro formavimui. Tiesa, ne mažiau svarbūs ir šiuolaikinio šokio spektakliai, atsirandantys mūsų repertuare, – norėčiau, kad jie atitiktų naujausias šių dienų šokio tendencijas.

Džiaugiuosi, kad šiandien LNOBT Baleto trupė yra jauna, perspektyvi, motyvuota, pasirengusi meniniams iššūkiams. Kartu su ankstesniuoju meno vadovu K. Pastoru į mūsų trupę atėjo ryškesnis europietiškas stilius: tiek darbo organizavimo, tiek ir bendravimo, trupės mikroklimato prasme. Kadangi šie principai svarbūs ir man pačiam, ypač trupės kūrybiškumas ir darbo atmosferos formavimas, kreipsiu į tai ypatingą dėmesį.

Stengsiuosi, kad trupė plėstųsi, nes spektaklių apimtys didėja, tad pajėgų nuolat trūksta. LNOBT rengiamos tarptautinės baleto artistų peržiūros, kaip šokėjų atrankos į trupę priemonė, išliks, tik šiemet ji buvo atšaukta dėl pandemijos. Sulaukėme daugybės laiškų su klausimais, ar peržiūra bus rengiama, nors, mano žiniomis, šiemet peržiūros nevyko nė viename Europos

teatre. Žinoma, prioritetas teikiamas šokėjams, ateinantiems iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos: šiemet taip pat priimsime du jos absolventus.

Vienas iš jų, perspektyvusis Edvinas Jakonis, jau spėjo baigti mokslus ir Miuncheno baleto akademijoje.

Ko, Jūsų manymu, trūksta dabartiniam trupės repertuarui? Kokių veikalų, kokių kūrėjų?

Kai po sezono pristatymo spaudos konferencijos buvo klausiama, ko tikisi žiūrovai, man patiko vienas atsakymas: „Šedevrų!“ Norėčiau daugiau spektaklių, sukurtų specialiai mūsų trupei, kad nebūtume tik jau egzistuojančių kūrinių atkartotojai. Žinoma, to irgi reikia, bet autentiški pastatymai visada turi didesnę prasmę.

Taip pat svarbu repertuare turėti ryškių mūsų dienų kūrėjų pavardžių. Vienas iš tokių – britas Wayne’as McGregoras, su kuriuo šiuo metu vyksta derybos dėl spektaklio. Tikiuosi, viskas pavyks, – tai būtų didelė dovana žiūrovams ir iššūkis šokėjams.

Ar įmanoma kalbėti apie savitą LNOBT Baleto trupės veidą? Kuo ji išskirtinė?

LNOBT Baleto trupės išskirtinumas – klasikinis baletas, turintis ilgametę 95 sezonų istoriją: esame vienintelė šalies trupė, gebanti šokti klasikinį baletą. Kita vertus, pasauliui galime būti įdomūs ne tik kaip klasikos atlikėjai, bet ir kaip trupė, turinti savo požiūrį į šiuolaikinį baletą, – būtent šis aspektas galėtų taikliai reprezentuoti mus tarptautinėje erdvėje. Todėl siekčiau

3

18

2 0 2 0

– 2

/ 3

Martynas Rimeikis:

„Džiaugiuosi, kad šiandien LNOBT Baleto trupė yra jauna, perspektyvi, motyvuota, pasirengusi meniniams iššūkiams“

V i s - à - V i s19

2 0 2 0

– 2

/ 3

20

išlaikyti darnią pusiausvyrą tarp klasikinio repertuaro puoselėjimo ir autentiškos šiuolaikinės choreografinės kalbos gryninimo.

2 0 2 0

– 2

/ 3

Paminėjote kūrybiškumą, kuris dažniausiai siejamas su Kūrybinio impulso projektu. Koks jo likimas?

Tai vienas sėkmingiausių LNOBT projektų, todėl privalu jį tęsti. Po aštuonerių metų veiklos, mano nuomone, būtų sveika paieškoti naujų Kūrybinio impulso formų ir erdvių: to reikia ne tik siekiant nustebinti žiūrovus, bet visų pirma norint išprovokuoti projekto dalyvius, dar labiau sužadinti jų kūrybiškumą.

Balete, kaip ir sporte, egzistuoja dvi strategijos: vieni žvaigždes perka, kiti – auginasi. Kuri iš jų mažiau rizikinga? Žinoma, ugdyti savo šokėjus yra prasmingiau. Priimti čia pat baleto mokyklą baigusį šokėją ir toliau auginti jį teatre, stebint jo karjeros raidą, – tai ir yra vadovo pareiga. Net jei vėliau toks šokėjas tęs karjerą už Lietuvos ribų, jis vis tiek garsins mūsų šalies baleto meną. Artistas tarnauja menui, o ne konkrečiam teatro pastatui. Todėl lygiai taip pat džiugu matyti iš kitų šalių atvykusius šokėjus, mūsų trupėje darančius didžiulę pažangą. Šiame sezone numatytos Jūsų ir K. Pastoro naujų vienaveiksmių baletų premjeros. Ar tai bus simbolinis „raktų perdavimas“?

Numatytoji premjera – tai K. Pastoro idėja. Beje, kokį kūrinį pasirinksime, vienas su kitu nederinome.

Jau seniai norėjau prisiliesti prie Igorio Stravinskio Šventojo pavasario. Šioje muzikoje girdžiu pirminius, juslinius ir su išlikimu susijusius žmogaus būties principus. Įdomu, kad būtent pasaulinės pandemijos situacija tam tikra prasme sugrąžino mus prie šių principų, todėl pasirodė prasminga Šventojo pavasario imtis kaip tik dabar.

Kaip pandemija paveikė užsienio teatruose planuotus Jūsų pastatymus? Kada laukti premjerų?

Poznanės didžiajame teatre balandį turėjo vykti trijų choreografų (Roberto Bondaros, Alexanderio Ekmano ir mano) kurtų vienaveiksmių spektaklių triptiko, pavadinto akronimu BER, premjera. Suprantama, ji neįvyko. Mano sukurtą spektaklį Akli žodžiai Poznanės žiūrovai turėtų išvysti lapkritį.

Tuo pat metu, lapkritį, Rygoje planuota Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėn perkelto Proceso premjera atidėta, greičiausiai – metams. Tai suteiks man progą dar labiau susitelkti į LNOBT veiklą ir skirti daugiau dėmesio mūsų baleto trupei. n

Neringos Rutkauskienės nuotrauka

V i s - à - V i s

Liudas Mikalauskas:

„Ar turiu tarnauti balsui? Manau, kad balsas turi tarnauti man“ Įsimintinų vaidmenų operos solisto, boso Liudo Mikalausko kūrybinėje biografijoje netrūksta, todėl nieko nenustebino, kad jis kartu su kolega Rafailu Karpiu buvo įvertintas Metų operos solisto apdovanojimu. Vis dėlto dainininkas apdovanojimų nesureikšmina, kaip ir priverstinės kelių mėnesių pertraukos, kurią šviesios nuotaikos praleido sodyboje su šeima, meistraudamas stalą, suolus ir ruošdamas Henriko partiją iš operos

Ana Bolena. Mūsų pokalbis – apie įsimintiniausius vaidmenis, artimo santykio su žiūrovais paieškas ir avilius, kuriuos po penkiolikos metų L. Mikalauskas pagaliau parsigabeno namo.

21

2 0 2 0

– 2

/ 3

V i s - à - V i s

2 0 2 0

– 2

Rasa Murauskaitė

/ 3

Kalbamės likus dienai iki oficialios karantino pabaigos, tad nuo šios temos turbūt nepabėgsime. Kokiomis nuotaikomis išgyvenote šią priverstinę pertrauką be scenos, koncertų?

Meluoti ar sakyti teisybę?

Sakykit teisybę.

Geresnio laiko nei dabar gyvenime nesu patyręs.

Mano veikla labai plati – ne tik operos teatras, bet ir kiti teatrai, dažniausiai pastatymus pradedantys tuo pačiu metu. Taip pat įvairūs festivaliai, kiti renginiai, kuriuos remia Kultūros taryba ir kuriuos įgyvendinti reikia pradėti pavasarį. Po gruodžio nuotaika dažnai būna kritusi, kitą kartą nė į natas ar sceną nebesinori žiūrėti. O šiemet išties buvau labai pavargęs.

Kai atėjo karantinas, supratau, kad tai didelė tragedija Lietuvai, bet, man atrodo, su ja buvo sklandžiai susitvarkyta. O man tie du mėnesiai buvo nuostabūs – galėjau padėti darbus į šoną ir leisti laiką kaime. Buvau nepopuliarus – niekada feisbuke nesiskundžiau, kad pasiilgau operos, scenos, neprašiau greičiau leisti mane atgal. Taip ir maniau, kad karantinas truks kokius du mėnesius, ne daugiau. O tiek, man atrodo, visi galime išgyventi ir be koncertų, ir be scenos.

Kai ateidavo didelio nuovargio metas, svajodavau, kad dingtų mobilieji telefonai – ne tik mano, bet visų. Iki karantino kasdien sulaukdavau 10–15 skambučių, dar 15 būdavo praleistų – vien atskambinti visiems reikia poros valandų. Tad karantinas man buvo tikra svajonė – niekas neskambina, visi laukia. Aš tikrai ne iš tų, kuris skųsis, kaip man blogai.

Smagu girdėti. Daug pastaruoju metu šia tema su menininkais teko kalbėtis – pasitaikė tiek teigiamų, tiek neigiamų nuomonių.

22

Svarstau, kaip čia bus su renginiais: žmonės eis ar neis. Turbūt bus koks nors adaptacijos laikotarpis, bet du mėnesiai šitoj laiko jūroj yra niekis. Gal mėnesį bus sutrikęs koncertų lankomumas, bet žmonės išsiilgs ir sugrįš. Prieš dvi dienas buvo koncertas Kauno muzikinio teatro balkone – prisirinko pilnas Laisvės alėjos kiemelis. Žmonės šoko, sėdėjo ant žolės, piknikavo, bendravo. Pasiilgstame ne tik kultūros, mylimų atlikėjų, bet ir buvimo tarp žmonių. Manau, šis poreikis greičiausiai ir pasijaus. Žmonės gal ne taip gausiai, šiek tiek pasisaugodami, bet eis į koncertus, ypač vasarą, kai vyksta festivaliai, kai nereikia eiti į salę ir sėdėti tris valandas Operos ir baleto teatre. Nesakau, kad tai negerai, bet vasarą to nesinori. Norisi būti lauke. Manau, kad čia žmonių tikrai netrūks.

Kai kurie muzikai jaudinasi, kaip ši pertrauka paveiks jų formą. Turbūt ypač sunku didelių kolektyvų – orkestrų, chorų – nariams, ilgą laiką negalėjusiems repetuoti kartu. O kaip solistai dainininkai? Kaip pats šiuo metu palaikėte formą?

Tai didesnė problema, su kuria susiduriame kasdien.

Nelabai praktikavau įvairiausių prasidainavimų, balso lavinimo pratimų, nes intensyviu laikotarpiu turėdavau po 4–5, kartais net 6 koncertus per savaitę. Nebūdavo kada balsui atsigauti, raumuo nuolatos įtemptas, bet ir jokių sunkumų dainuojant nebuvo. O tada – poros mėnesių pertrauka. Namie, žinoma, šiek tiek prasidainuoju, o renginiams vėl prasidėjus pamačiau, kad pirmasis buvo šiek tiek sunkesnis, antras – jau lengvesnis, trečias – dar lengvesnis, nors dar nesu tokios formos, kai visiškai lengva atlaikyti renginį. Tikiu, kad dar po poros savaičių viskas sugrįš.

Reikia suprasti, kad gali namie dainuoti, šūkauti, kiek nori, bet prasidainavimai – dar ne viskas. Reikia dirbti su kolegomis, scenos partneriais. Labiausiai laukiame intensyvesnio darbo, tada ir bus įmanoma formą susigrąžinti. Tai kaip sportas. Gali įsijungęs kokią nors jutubo transliaciją bandyti sportuoti. Bet tai ne tas pats, kas susirinkti sporto salėje ir sportuoti su kitais. Noras, azartas sportuoti būryje didesnis, o rasti stiprybės skirti tam valandą namie kasdien gerokai sunkiau. Tas pats ir su dainavimu.

Norėčiau grįžti prie teatro. Šiemet su kolega Rafailu Karpiu buvote įvertinti gražiu Metų operos solisto apdovanojimu. Buvo išskirtas Jūsų Pangloso vaidmuo Kandide – ne pagrindinis, bet labai ryškus.

Papasakokite, kaip jį rengėte, kokie paties pastatymo įspūdžiai.

Spektaklis buvo labai įdomus vien dėl to, kad dirbome su Vincent’u Boussard’u. Su šiuo režisieriumi ruošiau jau gal trečią spektaklį. Jis man per darbo teatre metus padarė bene didžiausią įtaką. Mėgstu vien žiūrėti, kaip jis pasakoja apie vaidmens kūrimą. Šis režisierius

23

2 0 2 0

– 2

/ 3

Kapelijus V. Bellini op. Kapulečiai ir Montekiai

Ponas Benas R. Šerkšnytės op. Penki Merės stebuklai (ponia Ben – Joana Gedmintaitė)

V i s - à - V i s

24

2 0 2 0

– 2

/ 3

Panglosas L. Bernsteino op. Kandidas visuomet randa laiko pasikalbėti su kiekvienu atlikėju atskirai – ne papasakoti, kaip vaidmuo turi būti sukurtas, bet užvesti ant kelio, sudominti. Po tokių pokalbių iškart įnikdavau į internetą, imdavau naršyti jutube ieškodamas konkrečių spektaklių, atitikčių. Prisimenu, kai rengėme operą Kapulečiai ir Montekiai, kurdamas Kapelijaus vaidmenį išžiūrėjau daugybę psichodelinių filmų, klipų iš psichiatrinės ligoninės stebėdamas, kaip žmonės elgiasi, kokia jų kūno kalba, nes režisierius norėjo sukurti tokį vaidmenį, – tai ir įdomu. Taip labai pleti savo paties pasaulėžiūrą.

Tas pat ir su Panglosu – žiūrėjau daugybę filmų, kuriuose vaidina Johnny Deppas, nes norėjau perimti jo plastiką. Taip gimsta spektakliai, tik niekada ne premjeriniai. Nesuprantu žiūrovų, kurie perka bilietus į premjerinius spektaklius, moka už juos didžiausius pinigus tikėdamiesi pamatyti geriausią rezultatą. Anomalija. Jie pamato vieną iš prastesnių variantų. Nuolatiniams operos lankytojams norėčiau pasiūlyti eiti į kokį septintą ar dešimtą spektaklį, juolab kad ir bilietai pigesni, ir gali pamatyti premjerinę sudėtį, jau suvaidinusią 5–6 spektaklius, susigyvenusią. Artistai bus daugiau mažiau paruošę vaidmenis, nes tai įvyksta tikrai ne premjeros dieną, o vėliau. Prieš pat karantiną pats atradau džiaugsmą

dainuoti Panglosą. Gavęs apdovanojimą dar buvau ieškojimų etape. Šiek tiek keista priimti apdovanojimą už vaidmenis, kurie dar ne iki galo paruošti. Juk yra spektaklių, pastatytų prieš dvejus metus, jų vaidmenys išgryninti. Džiaugsmas juose vaidinti, bet už juos niekas apdovanojimų neskiria.

Esate minėjęs, kad šis įvertinimas – ne vien už Panglosą, o labiau apskritai už veiklą teatre. Kurie vaidmenys Jums pačiam buvo įdomiausi, galbūt sudėtingiausi?

Man labai įdomus buvo Bartolas iš Sevilijos kirpėjo – šią operą visuomet prisimenu su didžiausia nostalgija.

Feisbuke gausu prisiminimų, nuotraukų – taip ir norėsi grįžti į tą laiką. Bartolas man buvo šioks toks iššūkis, nes į spektaklį atėjau kaip Bazilijus. Kadangi teatras neteko Bartolo vaidmens atlikėjų, reikėjo per tris dienas išmokti mintinai itališkai ir po savaitės padainuoti premjerą. Prisimenu tai kaip išbandymą, bet buvo didžiulis malonumas dainuoti Bartolą Operos teatre.

Labai patiko ir Don Karlas, taip pat jau tapęs istorija.

Patiko operetės, kuriose dainavome kartu su R. Karpiu.

Drąsiai galiu pasakyti, kad Linksmajai našlei ar Vienos kraujui po dvidešimties metų mudu su Rafailu įliejome

25

šviežumo. Daugiau improvizavome, bet tos improvizacijos suteikė daug džiaugsmo, manau, kad spektakliai tapo šiek tiek spalvingesni. Bet ir šie pastatymai dėl amžiaus, kostiumų, scenografijos jau traukiasi į užmarštį.

Paminėjote spektaklius, kurie pasensta. Daugėja šiuolaikiškų pastatymų. Koks Jūsų santykis su jais?

Klasikinis ar modernus žvilgsnis į operos režisūrą Jums artimesnis?

Jeigu yra protingas režisierius, gebantis įtikinti artistus modernia koncepcija, įkvepiantis atsikratyti klasikinių klišių, pažvelgti į personažą kitaip, – kodėl gi ne? Mes, artistai, esame ne režisieriai – nesame tokie protingi ir originalūs. Kiekvienas ateiname su tam tikrais štampais.

Mokydamiesi partijas įsijungiame jutubą, kitas platformas, peržiūrime daugybę pastatymų, kurie dažniausiai yra klasikiniai, nes juos geriausiai suprantame, tad ir ateiname su tam tikromis klišėmis. Jeigu režisierius toks talentingas, kad sugeba pakeisti tavo įsitikinimus, tuomet nepaprastai įdomu rengti šiuolaikišką pastatymą.

Bet jeigu ne, tada geriau klasikinis pastatymas – gal tada jį išgelbės ne režisierius, o scenografas, kostiumų dailininkas. Klasikiniai drabužiai visada daro didesnį įspūdį negu kokie nors modernūs treningai.

Bartolas G. Rossini op. Sevilijos kirpėjas

Pokalbio pradžioje minėjote, kad turite daug veik­ los. Dainuojate ne tik LNOBT, bet ir kituose teatruose, daug keliaujate po Lietuvą su koncertais. Iš čia kyla du klausimai. Pirmasis – apie teatro reikšmę Jūsų gyvenime, antrasis – apie keliones po Lietuvą. Ar laikote jas savotiška savo misija? Kuo šie koncertai, neretai nuvedantys į nedidelius miestelius, Jums brangūs?

Esu atlikėjas, mėgstantis matyti žmones. Tai savotiška priklausomybė. Kamerinėse programose prieš save matau sėdinčius žiūrovus, jų akis, šypsenas. Man šiek tiek patinka ir manipuliuoti publika. Pastebėti, kad žmogus jaudinasi, ir tada dar įpilti benzino, kad gal ir ašarą išspaustų. Jei matau, kad šypteli, galiu labiau pralinksminti, kad salėje nuaidėtų juokas. Man svarbus šis žaidimas su publika naudojant įvairias menines priemones, įvairų repertuarą. Visi mano pianistai žino, jog nebus taip, kad Liudas pasakys prieš tris dienas, kokią programą dainuos. Aš atvažiuoju į salę, pasižiūriu, kokia erdvė, kokie žmonės, kaip pats tądien jaučiuosi. Tada, likus penkioms minutėms iki koncerto, pasakau pianistui, kokius kūrinius atliksiu. Daug kam tai stresas, bet dėl to ir turiu kelis pianistus, kurie gali su manimi groti 4–5 valandas.

2 0 2 0

– 2

/ 3

V i s - à - V i s

2 0 2 0

– 2

/ 3

Teatro scenoje galimybės taip pažaisti nėra, ji gana statiška. Žmonių priešais save nematai – tik šviečiančius prožektorius, siluetus, sėdinčius už orkestro duobės. Kurti vaidmenis įdomu, bet ateina laikas, kai nebesinori ieškoti naujų spalvų arba ima varžyti kūrybinė grupė. Per daug improvizuoti negalima, yra tam tikri rėmai: pastatymas, režisieriaus, dirigento nurodymai – turi jų laikytis. Kol yra kūryba, laisvė, tol man teatrinė veikla įdomi. Bet jeigu matau, kad jau toliau eiti nebėra kur, pasidaro nebeįdomu. Gaila, kad teatro scenoje nejauti publikos, – tai didžiausias trūkumas.

Prisipažinsiu, man didžiausias džiaugsmas – koncertinė veikla. Teatras – gyvenimo svajonė. Mokydamiesi akademijoje visą laiką svajojome dainuoti teatre ir ta svajonė pildosi kiekvieną dieną. Kaskart į teatro sceną iš kamerinių programų stengiuosi atnešti tą džiaugsmą, žaidimą, improvizaciją, bet tikrai niekas iš manęs nėra išgirdęs, kad be teatro neįsivaizduoju gyvenimo.

Minėjote, kad koncertinėse programose daug improvizuojate, keičiate. Kaip jas rengiate? Kas Jums įdomiausia? Kokios muzikos joms ieškote?

Didžioji dalis muzikos – lietuviška. Ieškau įdomesnės lietuvių kompozitorių kūrybos, noriu, kad programose būtų ne tik tradicinės dainos, bet ir kas nors nauja.

Negalima apsistoti prie vieno repertuaro, reikia nuolatos ieškoti naujų dainų. Muzikos parašyta daugybė, bet būna, kad atlieki kūrinį ir supranti, jog daugiau gyvenime jo nebedainuosi. Pamatai, kad kompozitorius rašė „į stalčių“, o ne žmogui. Taip pamažu ir atsirenki kūrinius, kurie užburia žmones. Man taip pat svarbu istorija. Noriu, kad koncertinė programa būtų tarsi pasakojimas – su pradžia, plėtojimu, pabaiga. Žmonės ateina, išgyvena šventę, išgirsta istoriją ir eina namo patenkinti.

Sakėte, kad teatras – dar studijų laikų svajonė. O kaip su kita svajone – šturmuoti pasaulį, žymiausius teatrus? Ar niekada nenorėjote daugiau dėmesio skirti tarptautinei karjerai, ilgiau išvykti į užsienį?

Niekada. Tiksliau, galvoti tai mes visi galvojame, žengiame tam tikrus žingsnius, bet aš to niekada nenorėjau.

Esu 13 tarptautinių konkursų laureatas, daugybę jų išvažinėjęs, bendravęs su įvairiais dainininkais. Iki šiandien prisimenu vieną graikų dainininkę. Sėdėjome su ja, gėrėme alų kavinėje. Žiūriu, šalia ji turi lagaminą. Sako: „Žinai, turiu lagaminą, jame drabužiai. Nuvažiuoju į vieną viešbutį, išsiskalbiu, į kitą – vėl išsiskalbiu, į trečią...

Taip ir važinėju su tuo lagaminu.“ Man tai nuskambėjo taip graudžiai, kad pasakiau sau, jog niekada gyvenime taip negyvensiu, ne mano tai gyvenimo kelias.

Mokiausi Kardife, gyvenau ten gal aštuonis mėnesius.

Man buvo didžiulė tragedija, kad negaliu šaltibarščių pasidaryti, nes rūgpienis ten ne toks. Prisimenu, agentas man surengė perklausą Berlyno Komische Oper. Jis

26

mane truputį provokavo, kad turiu kur nors nuvažiuoti.

Dėl šventos ramybės nuvažiavau į tą teatrą, padainavau, pavyko. Paskui man skambina iš ten ir sako, kad nori pasirašyti dvejų metų sutartį. Padėjau ragelį, o po dienos perskambinau ir pasakiau, kad atsisakau. Manęs nesuprato nei teatras, nei agentas, jis pasakė: „Ir eik tu po velnių, jeigu taip, daugiau dėl tavęs nevargsiu.“ Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, bet kai padėjau po pokalbio ragelį, taip gera ant širdies pasidarė, kad jis daugiau nepristos su savo siūlymais. Aš nenoriu. Yra žmonių, kurie gali tokią karjerą daryti, bet kas nors turi ir Lietuvoje dainuoti.

Nejaugi visi imsim ir išvažiuosim? Dėl to, kad dainuoju Lietuvoje, nesijaučiu kažkoks antrarūšis ar trečiarūšis operos atlikėjas. Žinau, kad jeigu nuvažiuočiau į kokį nors Vokietijos miestelį, kur dažnai važiuoja mūsų kolegos latviai, estai, gaučiau ten darbą. Bet ar to reikia? Ar reikia temptis paskui save šeimą, palikti savo mylimą kaimą, kuriame gyvenu, savo sodybą? Ar turiu tarnauti balsui? Manau, kad balsas turi tarnauti man, toks yra mano moto. Manau, kad gana daug duodu Lietuvai. Kiti atiduoda savo talentą atstovaudami jai užsienyje. Tai kiekvieno pasirinkimas. Aš pasirinkau likti čia ir niekur nevažiuosiu.

Sakėte, kad karantiną smagiai leidote namie su šeima. Turbūt buvo daugiau laiko ir širdžiai mielai veiklai? Viename interviu skaičiau, kad anksčiau užsiimdavote bitininkyste.

Mano senelis buvo bitininkas ir aš visą laiką su juo bitininkaudavau. Turėjau keturis avilius. Išvažiavau studijuoti, o pargrįžęs radau ar dėl ligos, ar dėl šaltos žiemos visus avilius išmirusius. Penkiolika metų neradau laiko ir pasiryžimo vėl juos pasistatyti. Ir pagaliau šiemet parsivežiau du avilius, į kuriuos dabar žiūriu.

Gražiausiai bitutės dirba, ruošiuosi po savaitės medų išimti. Jūs pasakykit, kaip kitaip, jeigu ne gyvenant Lietuvoj, galima taip džiaugtis gyvenimu? Dabar pasistačiau du, ketinu pasistatyti dar porą avilių. Susiskambinu su Vytautu Lukočiumi, dirigentu, su kuriuo bičiuliaujamės.

Jis turi devynis avilius. Tai ir pasišnekame kartais ne apie muziką, o apie bites kelias valandas. Beje, karantinas ir paskatino prisiminti tą penkiolikos metų svajonę. Jau net žmona sakydavo: „Kiek gali kalbėti apie tuos avilius, imk ir parsivežk pagaliau.“ Taip ir padariau.

Gal per karantiną buvo laiko ir naujiems vaidmenims ruošti?

Prisėdau ir paruošiau Henriko partiją iš operos Ana Bolena, kad nereikėtų vargti rugpjūčio mėnesį. Išmokau mintinai, o personažą sukursiu pastatymo metu. Liepą jau pradedame statyti. Tai vienintelis darbas, kurį nudirbau. Dar stalą susukau ir du suolus padariau su atlošais – labai neblogus. Tuo mano kūrybinė veikla ir baigėsi. n

pr e mj e rĄ pas i t i n k ant

27

Šokti iki mirties Šimtas septyniasdešimt aštuoneri baleto Žizel metai

/ 3

Baleto Žizel1, arba Vėlės2, kurio premjera įvyko 1841 m. birželio 28 d. Paryžiuje, Karališkosios muzikos akademijos teatre, pirmasis impulsas – kelios eilutės, kurias poetas, rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, dailės ir literatūros kritikas Théophile’is Gautier aptiko vokiečių poeto Heinricho Heine’s esė Apie Vokietiją (De l’Allemagne). Čia rašoma apie mirusių iki vestuvių merginų vėles (willis), kurios, vidurnaktį prisikėlusios iš kapo, mirtinai užšokdina kiekvieną praeivį. Dar vienas Žizel įkvėpimo šaltinis – žymiausio prancūzų romantizmo rašytojo ir poeto Victoro Hugo eilėraštis Vaiduokliai (Fantômes) apie gražią penkiolikmetę ispanę, kuri labai mėgo šokti, pokylyje perkaito, persišaldė ir kitą rytą mirė. Sujungti šias istorijas ir sukurti dramatišką pasakojimą Gautier padėjo žinomas libretistas Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as, muziką nuspręsta užsakyti jau gerai žinomam kompozitoriui Adolphe’ui Adamui. Šis libretą parodė Paryžiaus operos vadovui Léonui Pillet, kaip tik ieškojusiam kūrinio, kuriame galėtų pasirodyti jo proteguojama italų šokėja Carlotta Grisi.

Prisiminimuose Adamas rašė Žizel partitūros juod­ raštį sukūręs per aštuonias dienas, o pabaigti visą partitūrą prireikė trijų savaičių. Spektaklis buvo repetuojamas apie du mėnesius. Per premjerą tapo akivaizdu, kad kartu su dramaturgiškai vientisa Adamo muzika baleto istorija įžengė į naują etapą. Žizel partitūros naujovė – leitmotyvai: Adamas ne tik kartoja temas, bet tai darydamas keičia jų nuotaiką, tempą ir ritmą, siekdamas muzika papildyti dramatinį baleto turinį. Kūrinyje labiausiai pastebimi Alberto (C major), Žizel (G major), Ilariono (E minor) leitmotyvai; pa-

2

Vardas kildinamas iš senovės vokiečių aukštaičių tarmės žodžio gīsal – „įžadas“.

Heinricho Heine’s minimos willis, taip pat prancūziškas šio spektaklio pavadinimas Giselle, ou les Wilis skatina, kalbant apie šį spektaklį ir jo herojes, vietoj dažnai vartojamo žodžio „vilisa“ pasitelkti lietuvišką žodį „vėlė“.

– 2

Helmutas Šabasevičius

1

2 0 2 0

Žizel – Carlotta Grisi (1842 m.)

pr e m j e r Ą

2 0 2 0

– 2

/ 3

grindinę meilės temą perteikia A major leitmotyvas.

1841 m. buvo išleistas tik fortepijoninis partitūros variantas, kuriuo remiantis buvo daromos visų kitų pastatymų orkestruotės, kol prancūzų kompozitorius ir dirigentas Henri Büsseris 1924 m. išleido orkestruotą partitūrą.

Spektaklio premjeroje pagrindinius Žizel ir Alberto vaidmenis atliko minėtoji Grisi ir Luciene’as Petipa.

Grisi šiame spektaklyje beveik be pamainos šoko iki pat 1849-ųjų – paskutinių darbo Paryžiuje metų. Ja žavėjosi daugelis ano meto menininkų, o Heine, pamatęs spektaklį, sakė, kad tarp kitų šokėjų Grisi atrodo kaip apelsinas tarp bulvių3.

Nors Žizel choreografija buvo užsakyta Jeanui Coralli, visus Grisi šokius ir pantomimos scenas sukūrė jos mylimasis Jules’is Perrot4. Pirmajame pastatyme buvo scenų, kurios iki mūsų dienų neišlikusios arba šiandien traktuojamos kitaip. Pavyzdžiui, dabartiniuose pastatymuose Albertas, pabeldęs į Žizel trobelės duris, pasislepia ir iš savo slėptuvės siunčia negalinčiai jo rasti mylimajai oro bučinius, o Gautier baleto scenarijuje rašo: „Žizel iškart pasirodo ir skuba apkabinti mylimojo“5; po šito eina vaidybinė Žizel ir Alberto scena, joje mergina pasakoja jaunuoliui sapną, kuriame sakosi regėjusi jį, įsimylėjusį nuostabią kilmingą merginą.

Pirmajame spektaklio veiksme pasirodydavo raiti medžiotojai, įeidavo didelė vynuogių rinkėjų procesija. Pagrindinių dramaturginių sprendimų gyvybingumą iškalbingiausiai atskleidžia pirmojo veiksmo finalas, kuriame vaizduojamas Žizel išprotėjimas ir mirtis. Scenarijuje jį Gautier aprašė šitaip: „Nepaprastas skausmas atsispindi vargšės merginos veide; jos galvoje visa drumsčiasi, ją užvaldo baisi ir grėsminga beprotybė – apgauta, pražuvusi, paniekinta!.. Jos protas temsta, akys pasrūva ašaromis... Paskui ji nervingai juokiasi. Ima Albertą už rankos, prideda ją sau prie širdies ir čia pat išsigandusi ją atstumia. Sugriebusi ant žemės gulinčią Loiso [taip pasivadina valstiečiu apsimetęs Albertas. – H. Š.] špagą, ji iš pradžių mašinaliai ja žaidžia, paskui nori kristi jai ant smaigalio, bet motina ištraukia ginklą jai iš rankos. Vargšelės sąmonėje iškyla meilės šokiui prisiminimas: jai atrodo, kad girdi šokio, kurį drauge su Albertu šoko, melodiją... Ji pradeda šokti – karštligiškai, aistringai. Bet netikėtas skausmas, gilus sukrėtimas atima gęstančiai merginai jėgas... Gyvybė ją apleidžia...“6 Visiškai kitaip šiandien traktuojamas Batildos vaidmuo – dažniausiai ji vaizduojama kaip tuščiagarbė 3 4 5 6

28

pasitinkant

Dieter Borchmeyer, Drama and the World of Richard Wagner, Princeton: Princeton University Press, 2003, p. 140.

Ivor Guest, Balet romantyczny w Paryżu, Warszawa: Państwowy instytut wydawniczy, 1978, s. 188.

Théophile Gautier, Théâtre: mystère, comédies et ballets, Paris: Charpentier et Cie, 1872, p. 353.

Ten pat, p. 347.

Kompozitorius Adolphe’as Adamas

aristokratė, tuo tarpu Gautier ją vadina „kilnia ir gera“.

Antrajame Žizel veiksme šiandien nebelikę kortuojančių medžiotojų, vėlių ir valstiečių susidūrimo, taip pat scenos, kurioje Albertas stebi Ilariono žūtį, bei spektaklio gale vėl pasirodančios Batildos, kuri su visa svita ateina į kapines ieškoti Alberto: „Žizel vis giliau ir giliau leidžiasi į savo kapą. Žizel rodo Albertui Batildą, suklupusią ir tiesiančią į jį maldaujamai sudėtas rankas. Žizel tarytum prašo mylimojo atiduoti savo meilę ir ištikimybę šiai švelniai mergaitei... Toks jos paskutinis noras, jos prašymas...“7 Gautier scenarijuje nenurodyta, kada vyksta Žizel veiksmas. Pierre’as Ciceri, 1815–1847 m. Paryžiaus operoje dirbęs vyriausiuoju dailininku dekoratoriumi, Žizel scenovaizdžius parinko iš turimų dekoracijų atsargų. Pirmajame veiksme panaudotas trobelės iš Adamo baleto Dunojaus mergelė (La Fille du Danube) vaizdas bei uždanga iš François-Adrieno Boieldieu, Henri-Montano Bertono ir Rudolphe’o Kreutzerio operos Faramondas (Pharamond).

Daugiausia dėmesio Ciceri skyrė antrojo veiksmo scenovaizdžiui: panaudojo apie 200 krūmų ir 120 žydinčių šakų, kad paslėptų specialiuosius efektus ku7

Ten pat, p. 363.

29

riančią scenos techniką. Norėdamas perteikti ežero, esančio scenovaizdžio gilumoje, įspūdį, dalininkas ketino panaudoti veidrodžius, bet to neleido finansinės galimybės. Žizel kostiumus pritaikė ir sukūrė Paulis Lorimeras, Paryžiaus operos kostiumininkas, dirbęs čia nuo 1831 m. Nemaža drabužių buvo paimta iš ankstesnių pastatymų, o stiliaus vienovę padėjo išgauti kostiumuose naudojamos viduramžiškos detalės. Iš 160 spektaklyje panaudotų kostiumų 78 buvo paimti iš operų Vilius Telis (Guillaume Tell) ir Benvenutas Čelinis (Benvenuto Cellini), taip pat iš François Benoist baleto Įsimylėjęs velnias (Le Diable amoureux). Nauji kostiumai pasiūti pagrindiniams personažams ir vėlėms. Heine vėles apibūdino taip: „Apsivilkusios nuotakų drabužiais, su gėlių girliandomis ant galvų ir žybsinčiais žiedais ant pirštų, vėlės šoka mėnesienoje tarytum elfai. Jų veidai balti kaip sniegas, jauni ir gražūs. Jos juokiasi taip apgaulingai, taip gundomai vilioja, jų išraiškos tokios meilios, kad šioms bakchantėms neįmanoma atsispirti.“8 Vėlių kostiumai turėjo nemaža sąsajų su Eugène’o Lami sugalvotais Silfidės (La Sylphide) drabužiais.

8

Ten pat, p. 334.

Marius Petipa ir Carlotta Grisi

Pirmasis Žizel spektaklis truko 105 minutes: valandą užėmė šokis, o 45 minutės buvo skirtos pantomimos scenoms. Valstiečių pas de deux, sukurtas kompozitoriaus Frédérico Burgmüllerio, į partitūrą įtrauktas jau spektaklio premjeroje – kad pamalonintų turtingą rėmėją, kurio meilužė buvo šio epizodo atlikėja Nathalie Fitz-James.

Paryžiaus operos repertuare Žizel išsilaikė iki 1849 m., 1852 m. baletas buvo pastatytas iš naujo, o 1863-iaisiais atgaivintas specialiai rusų balerinos Marfos Muravjovos gastrolėms.

Kitose šalyse spektaklį pradėta statyti netrukus po Paryžiaus premjeros – tais pačiais metais Londone buvo pastatyta drama „Dramatinis, melodramatinis, choreografinis, fantastinis tradicinių prietarų pasakojimas Žizel, arba Naktinės vaiduoklės šokėjos, o po metų – ir Adamo Žizel, kur pagrindinius vaidmenis atliko Grisi ir Perrot; 1843 m. šis baletas pastatytas Milane, 1842 m. – Niujorke, 1846 m. – Bostone.

Rusijoje Žizel pirmą kartą pastatyta Sankt Peterburge – 1842 m. spektaklį sukūrė Antoine’as-Titus Dauchy.

Choreografines spektaklio formas jis atkūrė iš atminties, remdamasis Paryžiuje matyto spektaklio įspū-

Žizel – Carlotta Grisi (1841 m.)

2 0 2 0

– 2

/ 3

pr e m j e r Ą

2 0 2 0

– 2

/ 3

30

pasitinkant

džiais. 1848 m. į Sankt Peterburgą atvyko Perrot, jo pastatyme Alberto vaidmenį atliko Marius Petipa. Petipa statė Žizel 1884, 1887 (šiam pastatymui pagal Riccardo Drigo muziką sukurta nauja pirmojo veiksmo Žizel variacija), 1899 ir 1903 m.; paskutiniame pastatyme Žizel šoko Anna Pavlova; 1909 m. balete debiutavo Tamara Karsavina, 1916 m. – keturiasdešimt ketverių sulaukusi Matilda Kšesinskaja, 1919 m. – Olga Spesivceva.

1907 m. Maskvoje Žizel atnaujino Aleksandras Gorskis. Šiame spektaklyje stengtasi pasiekti kiek įmanoma daugiau istoriškumo: visi personažai apvilkti Direktorijos laikų kostiumais, Albertas įgavo šios epochos puošeivos su fraku ir liemene bruožų, atsirado papildomų personažų (pavyzdžiui, Žizel ir Albertą šnipinėjančios senutės). Spektaklis neteko sąlygiškumo ir buvo interpretuotas kaip buitinė XVIII a. pabaigos Prancūzijoje vykstanti drama. Balerina Vera Karalli vienintelė šoko pagrindinį šio baleto vaidmenį iki 1913 m., jos vaidyboje atsirado daugiau draminių išraiškos priemonių. „Ji leidžia sau demonstruoti <...> po šokio su hercogu nuovargį“, – rašė kritikai; stebėtasi ir tuo, kad išprotėjimo scenoje Karalli juokdavosi balsu9.

Apie spektaklio naujoves vaizdžiai byloja Gorskio laiškas 1922 m. pastatyme šokusiai Margaritai Kandaurovai: „Šokinėkite kaip jauna ožkelė ir išprotėkite tikroviškai. Mirkite išskėtusi kojytes, o ne uždėdama jas vieną ant kitos.“10 Antrame veiksme kitaip traktuoti grupiniai šokiai – nebeliko simetrijos, griežtų brėžinių, vėlės buvo grupuojamos laisvomis pozomis, akcentuojant spektaklio dramatizmą, grimas pabrėžė mirtiną jų blyškumą, juodai ryškinti paakiai11. Į Vakarų Europą Žizel grąžino rusų šokėjai – 1904 m. spektaklis parodytas Varšuvoje (Žizel šoko Pavlova), 1910 m. Diagilevo trupė Paryžiuje parodė Michailo Fokino atnaujintą baletą (pagrindinius vaidmenis atliko Karsavina ir Vaclavas Nižinskis, scenografiją sukūrė Aleksandras Benua), o 1924 m. Paryžiaus operoje spektaklį atgaivino šokėjas ir choreografas Serge’as Lifaris (Žizel šoko Spesivceva).

Antrojoje XX a. pusėje akivaizdus Žizel renesansas – baletą pradėta įtraukti į beveik visų didesniųjų Europos ir Amerikos baleto trupių repertuarą, dažniausiai laikantis senųjų dramaturginių ir choreografinių spektaklio formų. 1969 m. choreografas Davidas Blairas kartu su American Ballet Theatre trupe sukūrė filmą-baletą, kuriame ištikimai laikomasi senųjų dramaturginių ir choreografinių formų, naudojama natūralistinė scenografija. Pagrindinius vaidmenis filme atliko italų balerina Carla Fracci ir danų baleto solistas Erikas Bruhnas.

Е. Суриц, Хореографическое искусство двадцатых годов (тенденции развития), Москва, 1979, c. 134.

10 Ten pat, c. 139.

11 Ten pat, c. 141.

Albertas – Vaclavas Nižinskis

1978 m. Paryžiuje Žizel rekonstravo vienas garsiausių XX a. senosios choreografijos istorikų ir tyrinėtojų Pierre’as Lacotte’as. Panaudodamas visą prieinamą istorinę medžiagą jis siekė kuo labiau priartėti prie šio spektaklio pirmavaizdžio.

Žizel Lietuvoje

Lietuvišką Žizel istoriją pradėjo Kauno valstybės teatre dirbęs rusų baletmeisteris Nikolajus Zverevas – jo pastatyto spektaklio pagal Boriso Romanovo redakciją, buvusią keliaujančio Rusų romantinio teatro repertuare, premjera įvyko 1931 m. spalio 7 d.

Pirmajame veiksme buvo siekiama modernizuoti veiksmą, antrajame – išlaikyti romantinio baleto tradicijas. Pirmajame veiksme atsisakyta šokio ant pirštų technikos, taip pabrėžiant žemišką šios spektaklio dalies pobūdį. Kaip teigia gerokai vėliau šiame pastatyme Ilariono vaidmenį atlikęs Vytautas Grivickas, pirmasis Zverevo Žizel redakcijos veiksmas Žizel ir Alberto susitikimu bei mirties scena buvo artimas klasikiniam; bet čia vyrai šoko su kiltais12 – taigi spektaklio veiksmo vieta iš Vokietijos perkelta į Škotiją, tarytum pridedant baletui Žizel kito romantinės choreografijos kūrinio –

9

12 Vytautas Grivickas, Baleto menas, Vilnius, 2001, p. 49.

31

Silfidės – bruožų. Antrajame šio pastatymo veiksme buvo praleista pirmoji vėlių valdovės Mirtos ir vėlių šokių siuita. Spektaklio scenografijos autorius – Leo Zakas, žydų kilmės menininkas, XX a. trečiajame dešimtmetyje iš Sovietų Rusijos išvykęs į Paryžių.

Vera Nemčinova, pirmoji Lietuvos scenos Žizel, „sukūrė be galo gražų ir gyvą skaisčios nekaltai mylinčios merginos tipą <...>, kuri kokietuoja visai natūraliai: taip, kaip pati gamta mergelei nurodo, kaip širdis pasako“13.

Anatolijus Obuchovas atliko Alberto, pats Zverevas – Ilariono vaidmenį.

1937 m. Žizel atnaujino Bronius Kelbauskas – pats parengė Alberto vaidmenį, o Žizel šoko jauna Valstybės teatro baleto solistė Tamara Kublickaitė14. Kelbauskas Žizel pastatė ir 1940 m. – pagrindinį Žizel vaidmenį atliko Genovaitė Sabaliauskaitė (ji šoko drauge Kelbausku), kiek vėliau spektaklyje debiutavo Tamara Sventickaitė (Žizel) ir Vytautas Aukščiūnas (Albertas).

Pagrindinis XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių Lietuvos choreografas Grivickas retai statė klasikinius baletus. Jo Žizel premjera įvyko 1956 m. balandžio 29 d.

Spektaklyje Grivickas siekė „išvystyti dramaturginę liniją ir tuo pačiu plačiau išskleisti konflikto esmę“15.

Jiedu su dirigentu Chaimu Potašinsku, remdamiesi Lvovo operos ir baleto teatre pastatytos Žizel muzikine redakcija, sukūrė trijų veiksmų spektaklį; antrajame buvo tęsiama pirmojo veiksmo tema – čia choreografas mėgino sustiprinti pirmajame veiksme užsimezgusią Alberto ir Žizel meilės liniją, čia vyko ir lemtinga Žizel mirties scena, tik mergina ne išprotėja, o nusiduria Alberto špaga. Didelę trečiojo veiksmo dalį choreografas perkėlė į Ilariono vaizduotę – joje „Ilarijonas puola Albertą, tačiau Žizel globoja mylimąjį ir sulaiko jo ranką.

Regėjimo iškamuotas, Ilarijonas vis dėlto ryžtasi įveikti savo tragediją ir grįžta į gyvenimą.“16 Spektaklio scenografiją sukūrė dailininkė Regina Songailaitė. 1970 m.

Grivickas pastatė naują Žizel variantą – šį kartą remdamasis Perrot, Coralli ir Petipa redakcija.

Po kelerių metų naujojo Lietuvos operos ir baleto teatro scenai atnaujindamas Žizel17, choreografas Elegijus Bukaitis naudojosi tradicinėmis choreografinėmis šio baleto formomis, pabrėždamas, kad Žizel – fantastinis baletas, todėl būtina ryškinti dviejų pasaulių – realaus ir fantastinio – susidūrimą. Choreografas daug dėmesio skyrė šokio technikai, kordebaleto šokių disciplinai, tokiai reikšmingai antrajame spektaklio veiksme,

13 Don Jozė, „Teatras. Operos ir baleto naujienos“, Naujoji Romuva, 1931, Nr. 44, p. 1055.

14 Atnaujinto spektaklio premjera – 1937 m. spalio 15 d.

15 A. Adamas, Žizel. Spektaklio programėlė, Vilnius: Lietuvos TSR valstybinis operos ir baleto teatras, 1956.

16 R. Dainius, „Žizel“, Tiesa, 1956, gegužės 6.

17 Premjera 1975 m. rugsėjo 27 d., dailininkė – Regina Songailaitė.

Scena iš I-ojo veiksmo (1845 m.)

2 0 2 0

– 2

/ 3

pr e m j e r Ą

2 0 2 0

– 2

/ 3

pasitinkant

taip pat efektingoms dramaturginėms antrojo veiksmo detalėms – vėlių valdovės Mirtos ir Žizel skrydžiams, Žizel pasirodymui lėtai pakylant iš kapo, o spektaklio pabaigoje – lėtai į jį nusileidžiant.

1985 m. birželio 14 d. įvyko dar viena Žizel premjera – pagal Kirovo teatro variantą spektaklį pastatė Olegas Vinogradovas, dailininkas – Igoris Ivanovas. Žizel vaidmenį sukūrė beveik visos Lietuvos baleto solistės – po jau minėtų Tamaros Kublickaitės, Genovaitės Sabaliauskaitės, Tamaros Sventickaitės šį vaidmenį atliko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Gražina Sakalauskaitė, Rūta Krugiškytė, Loreta Bartusevičiūtė, Neli Beredina, Jolanta Valeikaitė, Viltis Algutytė, Eglė Špokaitė, Neli Beliakaitė, Asta Bazevičiūtė, Irina Cymbal, Miki Hamanaka, Anastasija Čumakova, Olga Konošenko. Albertą yra šokę Henrikas Banys, Henrikas Kunavičius, Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Petras Skirmantas, Viačeslavas Šiškinas, Danielius Kiršys, Aleksandras Molodovas, Edvardas Smalakys, Mindaugas Baužys, Aurimas Paulauskas, Nerijus Juška, Romas Ceizaris, Genadijus Žukovskis, Ilarioną – Eugenijus Bandzevičius, Petras Baravykas, Bronius Kelbauskas, Vytautas Grivickas, Antanas Beliukevičius, Voldemaras Chlebinskas, Genadijus Skorobogatovas, Vitalijus Vološinas, Martynas Rimeikis, Andrius Žužžalkinas, Mantas Daraškevičius ir kiti.

Lietuvoje Žizel yra šokusios garsios užsienio balerinos. 1938 m. Valstybės teatre šią heroję įkūnijo rusų balerina Nina Kirsanova, Paryžiaus operos balerina Lycette Darsoval; 1960 m. spalio 29–31 d. Vilniuje, Lietuvos valstybiniame akademiniame operos teatre, – Paryžiaus operos baleto étoile Yvette Chauviré drauge su prancūzų baleto solistu Youly Algaroffu, 1989 m. rugsėjo 15 ir 17 d. – Maurice’o Bejart’o trupės solistė Lynn Charles, taip pat nemažai Rusijos šokėjų; 2010 m. spalio 2 d. – Rusijos didžiojo teatro solistai Svetlana Lunkina ir Nikolajus Ciskaridzė, 2015 m. lapkričio 6 d. – Paryžiaus operos étoile Josua Hoffaltas ir pirmoji šokėja Mélanie Hurel.

Vilniuje keliskart su įvairiais partneriais (tarp jų – Paryžiaus operos étoile Mathias Heymannas, Anglijos nacionalinio baleto solistas Isaacas Hernándezas) Žizel yra šokusi ir šiandien pasaulio scenose garsėjanti Kanados ir Anglijos nacionalinių teatrų primabalerina Jurgita Dronina – buvusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė.

Žizel parafrazės Dar paskutiniais XX a. dešimtmečiais pradėta drąsiau elgtis su Žizel dramaturgija ir choreografiniu paveldu, dažnai jo visai atsisakant ir kuriant naujas šokio formas.

1982 m. Švedijoje atsirado šiuolaikiškas choreografo Matso Eko Žizel sprendimas, sukurtas Cullbergballet

32

trupei, – čia Žizel ne miršta, o patenka į beprotnamį, kuriame vyksta antrasis veiksmas. Išsaugojęs spektaklio partitūrą ir pagrindinę dramaturginę liniją, choreografas radikaliai pakeitė choreografiją, scenografiją ir kostiumus (dailininkė Marie-Louise Ekman).

1983 m. vienas garsiausių dabartinių choreografų Johnas Neumeieris Hamburgo baleto trupei sukūrė naują Žizel variantą, kuriame panaudojo kai kuriuos Jules’io Perrot, Jeano Coralli, Mariaus Petipa choreografijos epizodus, bet gerokai sumodernino grupinius šokius, atsisakė pantomimos, tradicinių scenovaizdžių ir kostiumų (dailininkas Yannis Kokkos). Šis spektaklis prasideda scena, vaizduojančia jau mirusią Žizel, o kitas veiksmas tarytum aiškina tragedijos priešistorę.

1984 m. amerikiečių choreografas Arthuras Mitchelas Harlemo šokio teatre pastatė Žizel, baleto veiksmą nukeldamas į Luizianą, – ši versija susijusi su visuomeninėmis problemomis, kylančiomis kreolų kastų bendruomenėje.

1989 m. choreografė Marcia Haydée Štutgarto baleto trupei sukūrė spektaklį Žizel ir vėlės. Choreografė pertvarkė baleto dramaturgiją – palikusi herojų vardus, pagrindinę vėlių temą, prikūrė nemažai šalutinių detalių ir smulkių siužeto peripetijų: Žizel jos spektaklyje yra vestuviniais šydais pagarsėjusi menininkė, Ilarionas – po ilgų metų namo grįžęs keliautojas, pirmas veiksmas vyksta liaudies šventėje, kurioje dalyvauja spalvingas klounų būrys, o Žizel miršta netyčia, mėgindama išskirti susikivirčijusius Ilarioną ir Albertą. Tiek spektaklio choreografija, tiek scenografija sukurta naujai, bet remiantis romantinio ir klasikinio šokio leksika.

Rusų balerinos Spesivcevos – vienos garsiausių XX a. pirmosios pusės Žizel vaidmens atlikėjų – likimas sutapatino šokėją su jos heroje: 1934 m. prasidėję atminties praradimo priepuoliai privertė ją 1937 m. atsisveikinti su scena; po šešerių metų ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje, kur praleido du dešimtmečius. Savaip interpretuodamas Žizel siužetą ir susiedamas jį su Spesivcevos biografija, rusų choreografas Borisas Eifmanas 1997 m. sukūrė baletą Raudonoji Žizel; 2002 m. jis pastatytas ir Lietuvoje.

Iš Bangladešo kilęs britų choreografas Akramas Khanas Anglijos nacionalinio baleto trupėje 2016 m. sukurtos Žizel veiksmą nukėlė į imigrantų – visuomenės atstumtųjų – bendruomenę.

Naudodami Adamo muziką, savo Žizel interpretaciją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2017 m. sukūrė choreografai Donatas Bakėjus ir Mantas Černeckas. Šiuolaikinio šokio priemonėmis jie papasakojo istoriją apie turtingo fabrikanto sūnaus Alberto meilę paprastai darbininkei Žizel, jos išprievartavimą Batildos surengtame pokylyje, Žizel motinos mirtį ir Žizel išprotėjimą. n

33

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

pr e m j e r Ą

34

pasitinkant

„Klasikinis baletas man – tarsi brangakmenis“ 2 0 2 0

Pokalbis su baleto Žizel choreografe Lola

de Ávila

– 2

/ 3

kas ir kaip vyks toliau. Tai kelia liūdesį ir didžiulį susirūpinimą. Šokėjai negali ilgai būti atitrūkę nuo scenos, negali nešokti. Tam tikra prasme šokti tegalime palyginti trumpą savo gyvenimo laiką. Mūsų, kitaip nei muzikantų, karjera nėra tęstinė, ir mes negalėjome repetuoti, koncertuoti, negalėjome šokti. Viskas sustojo!

Ingrida Milašiūtė

Rugpjūčio 12 d., po penkis mėnesius trukusios pertraukos, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vėl sukvies žiūrovus į teatro salę, kurios scenoje atgims klasikinio baleto gerbėjus žavintis ir visame pasaulyje populiarus romantiškasis baleto spektaklis Žizel. Šįkart savo baleto interpretaciją Lietuvos publikai pristatys išskirtinio talento ispanų choreografė Lola de Ávila, kurios karjeroje – darbai su San Fransisko, Ženevos didžiojo teatro, Paryžiaus operos ir kitomis garsiausiomis pasaulio baleto trupėmis.

Pokalbyje su choreografe – jos mintys apie darbą su LNOBT Baleto trupe, romantinę spektaklio viziją ir didžiulę meilę bei pagarbą klasikiniam baletui.

Šį pavasarį visas meno pasaulis išgyveno gan liūdną metą – atšaukti ar nukelti koncertai, spektakliai, kiti meno renginiai. Štai ir Jūsų režisuojamo baleto Žizel premjera LNOBT, turėjusi įvykti gegužę, nukelta į rugpjūtį. Kaip šį laikotarpį išgyvenote Jūs?

Su liūdesiu, nusivylimu, kaip ir visi kiti. Visam pasauliui tai kitoks metas. Manau, sunkiausia yra nežinia,

Kaip choreografė esate dirbusi su garsiausiomis pasaulio baleto trupėmis, Jūsų statyti šokio spektakliai rodomi geriausiuose teatruose. Ko viliatės iš LNOBT Baleto trupės ir lietuvių publikos?

LNOBT Baleto trupė labai stipri. Matyti, kad artistai pratę dirbti su klasika, kas labai padeda statant Žizel. Šiais laikais ne kiekviena trupė, net pati geriausia, šoka daug klasikinių spektaklių. Taigi LNOBT trupė puiki, džiaugiuosi galėdama su ja dirbti. Na, o lietuvių publikos dar nepažįstu. Tai pirmas kartas, kai kuriu Lietuvoje, tad šiuo spektakliu tikiuosi pasiekti jūsų žiūrovų širdis. Tai iššūkis, ir jis man patinka.

Adolfo Adamo baletas Žizel – vienas populiariausių pasaulyje, jį šokti svajoja kiekviena baleto trupė, kiekviena primabalerina. Kaip šį baletą matote iš choreografės perspektyvos?

Dirbdama su tokiais kūriniais, jaučiuosi esanti ne tiek choreografė, kiek meno kūrinio puoselėtoja. Man patinka atgaivinti seną kūrinį ne jį keičiant, bet įliejant jam gyvybės. Tad statydama Žizel dirbu su baleto artistais, su muzika, su kostiumais ir šviesomis. Tai kūrinio visuma, prilygintina juvelyrikos dirbiniui: čia svarbūs ne vien patys brangakmeniai, bet ir kaip jie išdėstyti.

Tai man labiausiai ir rūpi.

Baleto siužetas – klasikinis romantizmo pavyzdys: tyros, pasiaukojančios ir amžinos meilės tema, teigiamų ir neigiamų personažų priešprieša. Kiek, Jūsų manymu, spektaklyje pasakojama istorija aktuali ir įkvepianti šiandien?

Manau, kad tai graži istorija – nesenstanti, amžina.

Merginos jaunystė, tyrumas ir pirmoji meilė, įskaudin-

35

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

36

2 0 2 0

– 2

/ 3

ta ir sudaužyta širdis – tai aktualu tiek šiandien, tiek rytoj. Bėga amžiai, bet žmonių jausmai išlieka tokie patys. Žizel – jauna, motinos globojama kaimo mergina, neturinti tėvo, bet ypatinga, išskirtinė. Ji nuo visko apsaugota, todėl šiek tiek kitokia nei visos, todėl tokia naivi. Tai amžina visų laikų tema: tyra pirmoji meilė, aistra, svajonės.

Žizel – Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas baletas, LNOBT rodytas ne vienerius metus. Ko naujo, išskirtinio galima tikėtis iš Jūsų meninės spektaklio koncepcijos? Kokia yra Jūsų vizija?

Tai didžiulis iššūkis ir pagrindinė priežastis, dėl ko verta imtis tokių kūrybinių darbų. Ko siekiu spektaklyje Žizel – tai atskleisti ir išgryninti pasakojimo branduolį, esmę, padaryti jį paprastesnį nieko nekeičiant, bet gilinantis į personažų charakterius, jų išgyvenimus. Tikiuosi, kad šiuo baletu man pavyks paliesti žiūrovų širdis. Nepaprastai daug dirbau su kiekviena spektaklio detale: apgalvotas ir išpuoselėtas kiekvienas kostiumas, kiekviena spalva – viskas spektakliui teikia tam tikrą emociją. Tikiuosi, žiūrovai tai įvertins.

Kalbate apie emocijas, spektaklio dvasią. Kokius personažų jausmus norite atskleisti publikai?

Tyrumą. Su trupės artistais dirbu taip, kad kiekvienas jų šokio žingsnelis būtų įprasmintas. Nėra taip, kad choreografija, baleto žingsneliai yra viena, o pasakojama istorija – kita. Noriu, kad šokėjai, įvaldę nepriekaiš-

pr e m j e r Ą

tingą šių laikų šokio techniką, suvoktų, kad kiekvienas judesys turi prasmę. Tai procesas, suteikiantis gyvybės ir natūralumo visam spektakliui.

Manau, kad personažus galima interpretuoti įvairiai. Pavyzdžiui, žymus baleto artistas Rudolfas Nurejevas Alberto vaidmeniui suteikė cinizmo atspalvį: jis nebuvo iš tiesų pamilęs Žizel, tiesiog žaidė, flirtavo su ja. Bet Žizel mirus spektaklyje išryškintas Alberto kaltės jausmas. Tuo tarpu Michailas Barišnikovas, kita baleto žvaigždė, šį vaidmenį šoko visiškai kitaip: jo personažas iškart stipriai susižavi Žizel ir ją pamilsta, gyvena šia akimirka ir negalvoja, kas gali nutikti. Ir tai man primena šių laikų jaunimą, kartais gyvenantį šia diena, nemąstantį apie ateitį ir atsakomybę. Praeityje buvo kitaip: didikas Albertas ir princesė Batildė veikiausiai nemylėjo vienas kito, bet buvo susižadėję. Batildė man labai graži ir elegantiška. Ji nenusimena dėl Alberto ir Žizel jausmų vienas kitam. Ją skaudina tik tai, kad viskas vyksta kitų akyse, iš čia ir kyla konfliktas. Tai tema, kurią man buvo įdomu analizuoti.

pasitinkant

Žizel personažai būdingi romantiniam baletui. Kaip nusakytumėte kiekvieno jų charakterį?

Kunigaikštis – galingas, be galo pasitikintis savimi.

Tai jo valdos, jo miškai, čia jis vaikšto su dukra, linksminasi. Valstiečiai, tarp jų ir Žizel motina, jo prisibijo, todėl yra labai atsargūs. Albertas – jaunas kilmingas vaikinas. Šio vaidmens charakterio spektaklyje kol kas nenoriu atskleisti, tebūnie tai siurprizas. Žizel, kaip minėjau, – jauna, naivi, nuoširdžiai įsimylėjusi mergina. Albertas jai prisistato kaip paprastas valstietis, bet jis kitoks, ypatingas, ir merginai tai patinka. Batildė – nepaprasto grožio dama, kunigaikščio duktė, be abejo, besijaučianti šiose valdose kaip namie. Pasipuošusi prabangiu kostiumu, ji spinduliuoja geraširdiškumą ir kilnumą, dovanoja Žizel brangenybę. Be abejo, išvydusi Žizel ir Alberto jausmus, ji nuliūsta, ir įvykiai klostosi nepalankiai. Žizel motina irgi šiek tiek skiriasi nuo kitų valstiečių.

Albertas jai nepatinka, tad ji stengiasi jį atstumti, nors ir nesupranta, kas vyksta. Ji norėtų, kad Žizel būtų su Hilarionu – paprastu žmogumi, gyvenančiu miškuose ir

37

2 0 2 0

– 2

/ 3

pr e m j e r Ą

2 0 2 0

– 2

/ 3

pasitinkant

mylinčiu jos dukrą. Žizel personažas yra sudėtingas ir dvejopas: pirmajame veiksme tai naivi, nieko neįtarianti mergina, o antrajame ji – dvasia, jau suvokianti, kas ir kodėl nutiko Albertui. Per pirmąją po mirties mėnesieną ji gali išgelbėti Albertą, kurio daugiau nebepamatys ir turės tapti viena iš vilisų. Tačiau ji jau nebeliūdi, tetrokšta padėti mylimajam, išgelbėti jį.

Kas buvo svarbu renkantis artistus šiems vaidmenims?

Rinkausi šokėjus pagal fizinius duomenis ir tai, kaip jie dera tarpusavyje. Tas man ypač svarbu. Tai kažkas fiziško, priklausančio nuo amžiaus, ir to, kaip jie save pateikia. Kartais būna, kad šokėjai savaime yra gražūs, bet tai kažkodėl nejaudina. Tikiuosi, kad pasirinkau teisingai.

Ko reikalaujate iš baleto artistų?

Sąžiningai dirbti, išgyventi tikrus jausmus. Be nuoširdžių jausmų Žizel šokti neįmanoma. Ko gero, tuo iš esmės ir skiriasi manoji šio baleto versija nuo kitų. Aš labai daug dirbu su šokėjų emocijomis – kad jos būtų nesuvaidintos, tikros. Reikalauju ir tikiuosi sąžiningumo ir nuoširdaus atsidavimo. Pati stengiuosi perteikti tai šokėjams ir siekiu, kad jie taip pat atiduotų tai savo kuriamiems vaidmenims.

Baleto choreografijoje remiatės žanro klasikais – Mariusu Petipa, Jeanu Coralli, Jules’iu Perrot. Kiek šiame pastatyme yra jų ir kiek – Jūsų choreografijos?

Išlaikiau klasikinę baleto choreografijos versiją.

Netgi įterpiau vieną labai seną pas de deux – jį paėmiau iš Paryžiaus operos ir šiek tiek patobulinau. Tiesą sakant, niekas dabar jau nebežino, koks šis baletas buvo prieš keletą šimtmečių. Galime tik spėlioti. Bet aš nekeičiau visiems pažįstamos klasikinės choreografijos. Jei ką keičiu, tai patį požiūrį į spektaklį. Kažkada buvo madinga atvykstant kunigaikščio svitai scenoje rodyti šunis ir žirgą. Tai įspūdinga, bet aš viso to atsisakau ir siekiu susitelkti į istorijos esmę, personažų vidų.

Juk jei scenoje pasirodytų tikras žirgas, kas beliktų šokėjui? Pasirodymo žvaigždė būtų žirgas. Aš noriu, kad spektaklio žvaigždė būtų pati istorija!

Kas Jus įkvepia kurti?

Siekis ugdyti šokėjų viduje jausmus. Galėti dirbti su šokėjais, gebančiais reikšti gyvas emocijas. Ir nenorėčiau pasakyti ko nors daugiau, kitaip publika gali nusivilti. Noriu, kad žiūrovai spektaklyje patirtų staigmenų.

Kuriant spektaklį itin svarbus ir scenografijos autoriaus bei kostiumų dailininko darbas. Kaip sekėsi dirbti su kitais šio spektaklio kūrėjais – Raffaelle Del Savio ir Soledad Seseña?

38

Spektaklio scenografija įkvėpta Raffaelle’s Del Savio darbų. Esu dirbusi su jo Žizel versija prieš daugelį metų Florencijos teatre, ir man labai patiko. Įkalbėjau jį atvažiuoti į Lietuvą ir gavau jo eskizus. Bet tikrasis darbas vyko LNOBT dirbtuvėse, ir jis tiesiog nuostabus. Taigi glaudžiai bendradarbiavome su teatro meistrais. O kostiumų dailininkę Soledad pažįstu jau seniai. Puikiai žinojau, kokių kostiumų noriu, tad pabendravusios su Soledad radome puikių bendrų sprendimų. Ji sukūrė kaip tik tai, ko prašiau. Šis spektaklis man tarsi brangenybė: dalyvavau visuose kostiumų matavimuose, bendravau su visais, prisidėjusiais prie kūrybos proceso. Taigi visas kūrinys mano, ne vien choreografija.

Man tai tarsi meno kūrinio išsaugojimas, tarsi apdulkėjusio paveikslo nuvalymas nekeičiant spalvų ir kontūrų, o tik pamažu atskleidžiant jo grožį.

Kaip žiūrite į klasiką šių dienų menininkės, choreografės akimis? Ar būtina aiški takoskyra tarp klasikos ir moderniojo šokio?

Dabar tai visiškai skirtingi dalykai. Labai gerbiu šiuolaikinius choreografus, dauguma jų labai jauni.

Manau, jie nepaprastai talentingi. Aš to daryti nesugebu ir net nemėginu. Stengiuosi, kad baleto artistai šoktų klasikinius kūrinius panaudodami mūsų laikais pasiektą tobulą kūno techniką. Tuo tarpu dauguma šiuolaikinių choreografų jaučia didelę pagarbą klasikai. Negalima paneigti praeities. Tarsi sakytume: „Pamirškite Mozartą!“ – tai neįmanoma. Todėl manau, kad klasikinio baleto šedevrai iki šiol išliko ne be priežasties. Juk aštuonioliktajame, devynioliktajame amžiuje buvo kuriama tiek daug, bet išliko tik geriausi kūriniai.

Menkiausias šokio judesys, žingsnelis per ilgą laiką buvo ištobulintas – ne pakeistas, bet patobulintas.

Kiekvienas šokėjas šoka geriau už savo mokytojus ir dar daugiau perduoda naujajai kartai. Dabar galima choreografiją, spektaklius užfiksuoti, daryti vaizdo įrašus. Bet niekas nepakeis to, ką šokėjų kartos perduoda viena kitai. Be šios gyvos jungties tai neegzistuoja. Tai evoliucija, ir ji nuostabi! n

39

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

40

pažintis

Jade Longley: 2 0 2 0

– 2

„Noriu kiekvieno vaidmens, trokštu atlikti juos visus!“

/ 3

Jaunoji baleto šokėja Jade Longley Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre šoka dar tik antrą sezoną, tačiau ji jau spėjo pasižymėti projekte Kūrybinis impulsas ir teatro rengiamuose kasmetiniuose apdovanojimuose pelnė Metų baleto vilties titulą. J. Longley prie teatro baleto trupės prisijungė iškart po studijų Londone, tad pastarieji du metai jaunai moteriai buvo kupini naujų išgyvenimų.

Maloniai kviečiu susipažinti su jaunos balerinos gyvenimu ir patirtimis Lietuvoje, baleto pasaulyje, scenoje ir kine.

Gražina Montvidaitė

Esate jauna baleto šokėja. Kaip įsivaizdavote balerinos darbą, kai būdama maža nusprendėte ja tapti, ir koks jis Jums atrodo dabar?

Tiesą sakant, esu viena iš tų tipiškų mergaičių, kurios ketverių ar penkerių trokšta tapti balerinomis. Tiesiog man tas noras niekada nepraėjo. Prisimenu, kaip eidavau į pirmąsias baleto pamokas būdama trejų ar ketverių ir kad man jos taip patikdavo. Nuo tada jau žinojau, kad tai ir noriu daryti gyvenime.

Kai esi jauna ir nori būti balerina, įsivaizduoji, kaip kasdien šoksi scenoje mūvėdama puantus. Manau, tai labai primena mano dabartinį darbą. Dabar tikrai jaučiuosi, tarsi gyvenčiau savo svajonėje, kaip įsivaizdavau ją būdama maža. Žinoma, ši profesija reikalauja daug darbo, ko galbūt nesuvokiau maža. Vaikystėje labai mėgau būti scenoje, tėvams svetainėje rengdavau pasirodymus. Kai suaugau, suvokiau, kad būti baleto šokėja – tai ne vien kasdieniai pasirodymai, bet ir sunkus darbas salėje jiems rengiantis, technikos ir judesių tobulinimas.

Prieš dvejus metus baigėte studijas Anglijos nacionalinio baleto mokykloje. Kas lėmė, kad nelikote Anglijoje, o atvykote dirbti į Lietuvą?

Baigiant baleto mokyklą mums patarė patyrinėti įvairius teatrus ir jų repertuarą, paieškoti informacijos ir pa-

nagrinėti, kurie teatrai labiausiai tiktų. Svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kur norisi dirbti, bet ir ką tie teatrai gali pasiūlyti, kad kuo labiau patobulėtum, paaugtum. Pradėjusi eiti į atrankas, gavau keletą darbo pasiūlymų ir ėmiau atidžiau jais domėtis. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare gausu klasikų darbų, o aš visuomet norėjau šokti klasikiniuose baletuose. Be to, repertuare nemažai šiuolaikinio šokio, tad man labai patiko abiejų žanrų pusiausvyra. Be to, atvykus į atranką iškart patiko Vilnius – pajutau, kad tai tinkama man vieta.

Neseniai visi išgyvenome karantiną. Kaip Jūs leidote šį laiką? Gal turėjote daugiau progų geriau pažinti Vilnių ar apžiūrėti kitus mūsų šalies kampelius?

Nemažai vaikščiojau po Vilnių, ypač miškingesnes jo vietas. Nežinau jų pavadinimų. Tiesiog eidavau ir žiūrėdavau, kiek galiu nutolti nuo namų. Buvo puiku patyrinėti ir geriau pažinti miestą, kuriame gyvenu.

Be to, stengiausi laikytis dienos režimo, rytais dalyvauti treniruotėse, nes juk lengva prabusti rytą prastos nuotaikos ir nutarti, kad šiandien nieko nedarysiu. Bet taip praeina viena diena, paskui kita... Maždaug po pirmos savaitės nusprendžiau, kad turiu turėti tikslą, ir net jei per dieną daugiau nieko neveiksiu, būtinai turiu dalyvauti treniruotėse ir laikytis dienos režimo. Be treni-

41

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

paž i nt i s

42

2 0 2 0

– 2

/ 3

ruočių, buvo daugiau laiko tapyti – mėgstu tai, nes mano mama tapytoja, taip pat skaityti ir visam tam, kam anksčiau nerasdavau laiko.

Ar pavyksta palaikyti ryšius su šeima? Kaip suderinti darbą kitoje šalyje ir santykius su namiškiais?

Palaikau glaudžius ryšius su šeima, todėl išvykti buvo sunku. Iki atvykdama į Lietuvą gyvenau su šeima Londone. Staiga atsidūriau kitoje šalyje ir dabar gyvenu viena.

Esu pratusi kas vakarą pasikalbėti su mama. Ir dabar taip darome, bet keista ir nauja tai, kad esame taip toli viena nuo kitos. Tiesiog tokia mano profesija ir reikia rasti, kaip viską suderinti.

Per karantiną buvo daugiau laiko pasikalbėti ir su draugais. Visų mūsų skiriasi darbo grafikai, visi pabirę po pasaulį, todėl ilgai niekaip nepavykdavo susiderinti, bet dabar buvo proga surengti grupinius pokalbius internetu, bent tokiu būdu susiburti.

Kaip dabar dirbate? Ar jau po truputį grįžtate į repeticijų sales?

Iki birželio 1 d. kasdien buvo treniruotės per Zoom programą, o paskui iki liepos 5-osios visi atostogavome.

Tada tikimės rengtis Žizel premjerai rugpjūtį, tad prieš prasidedant sezonui turėtų būti gana įtempta, bet aš tam pasirengusi.

43

Scenoje pasirodantys baleto šokėjai dažniausiai jau būna nusipelnę vieni kitų pagarbos, nes kiekvienas žino, kiek pastangų įdėta norint tapti profesionalu. Visiems svarbu palaikymas, kad scenoje pasirodytų kaip įmanoma geriau. Pastebiu, kad įkvepiantys, mėgstamiausi baleto artistai yra nuoširdūs ir repeticijose, ir gyvenime. Tas pat ir scenoje – iškart matyti, ar šokėjas atviras, nuoširdus ir tikras.

Pamenu, kai buvau jaunesnė, žmonės mano mamos klausinėdavo, ar aš nenoriu pabūti lauke, susirasti draugų, ar nesijaučiu vieniša vien šokdama. Mama atsakydavo, kad pamokose kartu su manimi šoka dar dvidešimt mergaičių. Baletas nėra pavienių šokėjų darbas, ypač jei šoki kordebalete, kur greta tavęs – dar dvidešimt keturios merginos. Kad pastatymas pavyktų, reikia dirbti kaip viena komanda.

Dėl maisto: kad repeticijoms ir spektakliams užtektų energijos, tikrai reikia valgyti protingai, todėl svarbu rinktis tinkamą maistą. Bet to reikia ne tiek dėl išvaizdos, kiek tam, kad turėtum jėgų kuo geriau pasirodyti. Šiemet Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvote apdovanota Metų baleto vilties titulu. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Malonu, kai tavo darbas įvertinamas. Jaučiuosi pagerbta, ypač būdama užsienietė. Man tai labai daug reiškia. Be to, smagu parodyti namiškiams, kad man sekasi.

Bet nenorėčiau, kad dėl apdovanojimo pakistų mano pačios savęs vertinimas. Nenoriu susieti savivertės su išoriniu pripažinimu. Manau, tai turėtų kilti iš vidaus. Tiesiog žinau, kad turiu ir toliau sunkiai dirbti.

Baleto pasaulis kupinas įvairių stereotipų, kurie kilę iš filmų ir medijų. Su baletu tiesiogiai nesusiduriantys žmonės dažnai įsivaizduoja, kad baleto artistai dirba po vieną, rengia tik pagrindinius vaidmenis, tarp jų vyrauja didelė konkurencija, be to, reikia rūpintis kūno formomis. Gal papasakotumėte apie tikrąjį kasdienį, be romantizuoto šydo, baleto artisto gyvenimą.

Baletas dažnai vaizduojamas stereotipiškai. Mokytojai mums pasakodavo, kaip konkurentai šokėjai prikaišioja į puantus adatų, bet tai tik siaubo istorijos. Iš tikrųjų šokėjai labai palaiko vieni kitus ir nuoširdžiai džiaugiasi, jei kitiems kas nors gerai pavyksta. Kiti teatro šokėjai džiaugiasi mano sėkme, o aš nuoširdžiai džiaugiuosi jų.

2019 m. Kūrybinio impulso projektui parengėte etiudą 259 ir šokote Isaaco Evanso kūrinyje Sheep or Not. Ką Jums davė ši patirtis?

Tai buvo geras išbandymas. Abejojau, ar dalyvauti projekte, nes 2019-ieji buvo pirmi mano metai Operos ir baleto teatre, tad buvo nejauku, kad reikės nurodinėti kolegoms, ką ir kaip daryti. Juolab kad nesu patyrusi choreografė, todėl bijojau nesėkmės. Bet prisiverčiau išeiti iš komforto zonos ir surizikuoti, nes jaučiau, kad galiu įgyti naujų įgūdžių.

Buvo labai įdomu atsidurti kitoje pastatymo pusėje, nes iki tol buvau tik šokėja. Neteko atlikti tokio vaidmens, kai stovi nuošalyje, stebi visumą ir kuri choreografiją. Tai patyrusi, pradėjau geriau suprasti sunkumus, su kuriais susiduria choreografai, ir kiek daug streso kelia toks darbas. Turėjau būti kūrybiška, bet kiek kitaip, nei pati šokdama. Baletas – labai kūrybiška meno šaka, bet šokdamas parengtą choreografiją šokėjas turi teisingai atlikti judesius, o kūrybiškumas pasireiškia juos interpretuojant, perteikiant savaip. Kurdama choreografiją turėjau sukurti ir visą kūrinį: pasirūpinti apšvietimu, pagalvoti apie sceninius kostiumus, apie tai, kaip perteikti šokėjams savo idėjas, daugybę kartų permąstyti choreografiją.

2 0 2 0

– 2

/ 3

pažintis

Apie ją galvodavau studijoje ir namie, viską užsirašinėdavau. Buvo labai įdomu. Nežinau, kiek esu talentinga kurti choreografiją, bet dalyvavimas Kūrybiniame impulse labai pravertė, išmokė daugelio dalykų. Esu dėkinga už galimybę dalyvauti šiame projekte.

2 0 2 0

– 2

/ 3

Prakalbote apie sunkumus, su kuriais susiduria choreografai. Gal galėtumėte juos įvardyti?

Man pasisekė, nes šokėjai, atliekantys mano kūrinį, buvo pasirengę padėti, bendradarbiauti. Jie nebuvo nusiteikę priešiškai. Bet kartais, kai atėjusi su idėja bandydavau šokėjams ją nusakyti, jie žiūrėdavo į mane taip, kad suprasdavau, jog to įgyvendinti nepavyks. Vienas iš sunkumų – kaip tai, ką turi galvoje, išversti prieš tave stovintiems žmonėms. Supratau, kad choreografui studijoje su šokėjais lengviau kurti judesius, jeigu jie į tai įsitraukia, yra nusiteikę prisitaikyti, pateikti savo minčių, kad choreografija būtų paveiki. Nes jeigu šokėjai tiktai stovi ir žiūri į choreografą, visa kūrybinė energija tiesiog išgaruoja. Bet kai šokėjai turi minčių ir siūlo variantus, kiekvienas pasirodymo dalyvis tampa ir kūrėju, o choreografo funkcija nebėra vien duoti šokėjams nurodymus.

Matau, jog vis daugiau šiuolaikinio šokio choreografų, su kuriais teko dirbti, nori, kad šokėjai turėtų savo balsą, išsakytų savo mintis, komunikuotų su choreografu. Šokio mokykloje buvome mokomi tiesiog daryti tai, kas pasakyta, taisyklingai atlikti judesius, bet dabar šokyje daugiau bendradarbiavimo.

Kaip Jūs žiūrite į tai?

Manau, tai geras pokytis. Klasikinis baletas labai svarbus ir būtina jį išlaikyti, bet taip pat manau, kad šokis turi žengti pirmyn. Tad kai choreografai labiau įtraukia šokėjus į bendrą darbą, tai tampa ir šokėjų kūriniu. Jie nebejuda vien taip, kaip liepiama, studijoje atsiranda bendra kūrybinė energija, leidžianti atrasti tokių dalykų, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs, pavyzdžiui, naujų būdų judėti. Tai labai jaudinanti patirtis, rodanti, kad šokis juda pirmyn.

Gal plačiau papasakotumėte apie savo darbo 259, sukurto Kūrybiniam impulsui, koncepciją?

Kūrinys 259 pasakoja apie Londone, Šv. Pauliaus katedroje, esančią Šnabždesių galeriją. Taip vadinasi vienas iš katedros bokštų. Apvali jo forma įgalina vienoje patalpos pusėje šnabždamą garsą aiškiai girdėti kitoje. Į Šnabždesių galeriją patenkama užlipus 259 laiptelius – iš čia ir kūrinio pavadinimas. Tai darbas apie apskritimus ir garsą, apie tai, kaip garsas sklinda, bei apie dvasingąją viso to pusę: galerijos sienos mena gausybę istorijų, kurias žmonės joms šnabžda. Perskaičiusi apie šią erdvę, užsidegiau sukurti choreografiją šia tema.

Jūsų darbas turėjo prasmingą idėją. Ar pavyko ją įgyvendinti, perteikti žiūrovams? Pernai pasirodymai

44

buvo trumpesni nei ankstesniais metais. Ar užteko pasirodymui skirto laiko idėjai perteikti?

Kaip anksčiau nekūrusi choreografijos, vargu ar būčiau galėjusi sukurti ilgesnį kūrinį. Nežinau, ar pavyko perteikti idėją, nes kurdamas galiausiai taip įsitrauki į darbą, kad nebegali pažvelgti į jį kito akimis. Vieną dieną kuriama choreografija man patikdavo, atrodydavo, kad darbas paveikus ir išreiškiantis tai, ką noriu. O jau kitą dieną manydavau, kad viskas nesiseka. Aš tik viliuosi, kad žiūrovams mano darbas patiko. Nenorėjau jo labai apkrauti. Patyrę choreografai gali leistis į sudėtingas, politines temas. Aš tiesiog norėjau sukurti kai ką gražaus akiai, kad patiktų žiūrovams, o svarbiausia – kad šokėjams patiktų kūrinį atlikti, nes žinau, ką reiškia šokti pasirodyme, kurį mėgsti. Atliekant tai labai jaučiasi. Kiek girdėjau, šokėjams patiko.

Ar yra tekę dalyvauti panašiuose projektuose kitur, ar tokia iniciatyva gyvuoja tik Lietuvoje? Žinau, kad kiti teatrai rengia choreografų dirbtuves, bet dažniausiai jose dalyvauja tik patyrę profesionalai.

Negaliu pasakyti, ar visur taip yra.

Gera, kad Kūrybinio impulso projekte gali dalyvauti visi norintieji, nesvarbu, turi patirties ar ne. Taip pat puiku, kad šįkart renginys vyko ne didžiojoje teatro salėje, o parodų centre LITEXPO. Mažoje scenoje, mažoje erdvėje buvo jaukiau, lengviau atskleisti kūrybiškumą, eksperimentuoti, be to, aplink buvo daugiau meno objektų. Jaučiau, kad tai tinkama erdvė šiam pasirodymui.

Mokykloje šiek tiek teko prisiliesti prie choreografijos – kasmet vykdavo choreografijos konkursai. Per trejus ten praleistus metus tokiame konkurse dalyvavau dukart. Man patiko kurti choreografiją, bet nemanau, kad turiu tam talentą. Tiesiog pasitaikius galimybei stengiuosi viską išbandyti, o kiekvienas toks iššūkis augina.

Esate jauna, talentinga baleto šokėja. Kokių turite kūrybinių ar karjeros ambicijų?

Visuomet sunku atsakyti į šį klausimą, nes noriu šokti viską. Kai imamės naujo baleto, noriu šokti kaip tik jį, pagrindines jo partijas. Nuolat jaučiuosi įkvėpta matydama, kaip šoka pagrindinių vaidmenų atlikėjai, solistai, ir visada galvoju, kad noriu ir aš tai šokti, kad tai mano svajonių vaidmuo. Paskui pradedame rengti kitą baletą ir man jau atrodo, kad kitas vaidmuo yra mano svajonė. Todėl jaučiuosi godi, nes noriu kiekvieno vaidmens, trokštu atlikti juos visus. Neturiu konkretaus ateities tikslo, nes niekada nežinia, kas gali įvykti, todėl nenoriu nusistatyti, kad mano gyvenime turi nutikti kas nors konkretaus. Aš tik trokštu atlikti kiekvieną vaidmenį kuo geriau, kad baigusi karjerą galėčiau sau pasakyti, jog padariau, ką galėjau, ir neturiu ko gailėtis. Nenoriu, kad baigus karjerą ateitų mintis, jog kur nors pratinginiavau, todėl vėliau nebegalėjau ko nors atlikti. Tiesiog noriu padaryti daugiausia, ką galiu.

45

Kalbate apie karjeros pabaigą. Ar jau galvojate taip toli į ateitį?

Nemėgstu apie tai galvoti. Dabar noriu šokti kuo ilgiau.

Visada sakydavau, kad baigusi šokti noriu būti aktore, bet kažin ar tai įmanoma, tad veikiausiai teks ir toliau ką nors veikti baleto pasaulyje. Baletas mano gyvenime užima tiek daug vietos, kad nežinau, kaip prisitaikyčiau, jei jo nebūtų... Mąstau apie pilateso mokymus, nes labai domina pilateso ir baleto sąsajos: kaip kūno struktūra, techniniai baleto aspektai ir darbo pobūdis padeda rasti būdus judėti nepatiriant traumų. Įdomios ir daugybė kitų sričių, pavyzdžiui, rašymas. Visada norėjau parašyti knygą, tad galbūt vieną dieną taip ir padarysiu, bet kol kas nieko konkretaus neplanuoju.

Jūs pasirodėte vienoje iš legendinio detektyvinio serialo Puaro (2010 m., rež. Danas Reedas; suvaidino jauną Normą Restarick) serijų ir filme Baleto bateliai (2007 m., rež. Sandra Goldbacher; atliko Moth vaidmenį). Gal papasakotumėte, kuo skiriasi baleto šokėjos pasirodymas teatre ir kine. Šiuos vaidmenis atlikau gerokai jaunesnė, bet kaip tik jie ir paskatino mąstyti apie aktorystę baigus baleto šokėjos karjerą.

Skirtumas labai didelis. Šokdamas scenoje turi tik vieną galimybę pasirodyti, žiūrovai sėdi čia pat salėje.

Vaidinant kine nemažai laiko atima scenos laukimas.

Turėjau savo vagonėlį, kuriame tekdavo laukti šešias valandas, tada – šukuosena, grimas. Sulaukus savo scenos, dublį reikia kartoti ir kartoti, o žiūrovais tampa filmavimo komanda. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad filmavimo tempas kur kas lėtesnis, o šokdamas scenoje turi tik vienintelį bandymą, ir jeigu jis nepavyksta, pasitaisyti neįmanoma. Tai įdomu, nes gali stebėti, kaip kadras po kadro gimsta filmas.

Kokius vaidmenis kursite artimiausiu metu, jei bus galima juos parodyti publikai po karantino?

Artimiausia sezono premjera – baletas Žizel rugpjūtį.

Paskui ruošime Don Kichotą, vėliau bus galima pamatyti Spragtuką ir Barborą Radvilaitę, baletą, kurio praeitą sezoną nešokome.

Taigi pagrindinis premjerinis spektaklis – Žizel. Jam ruošimės gana intensyviai, bet tai mane labai džiugina, nes Žizel – pirmas scenoje mano matytas baletas. Tebeturiu to 2004 m. spektaklio Karališkajame operos teatre programą. Manau, jį pamačiusi ir nusprendžiau tapti baleto šokėja, todėl man Žizel – vienas arčiausiai širdies esančių baletų.

Dėkui už pokalbį! n

2 0 2 0

– 2

/ 3

paž i nt i s

2 0 2 0

– 2

/ 3

46

47

Steponas Zonys: „Įmanoma, jei labai nori“

2 0 2 0

– 2

/

Baritonas Steponas Zonys šį sezoną tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariu. Jaunosios kartos operos solistas jau turi įvairios patirties Lietuvos teatrų ir koncertų salių, taip pat užsienio scenose, o tai skatina pakalbinti jį apie operą ir apskritai muziką.

Elvina Baužaitė

Steponai, prisiminkite savo vaikystę muzikine prasme.

Muzika domėjausi ne visai nuo vaikystės. Pažinti ją ėmiau, kai, gavęs iš tėčio dovanų akustinę gitarą, pradėjau savarankiškai mokytis groti. Tiesą sakant, sekėsi ne taip ir gerai, skaudėjo pirštus (juokiasi), todėl numečiau ją į šoną. Bet maždaug po metų vėl paėmiau gitarą į rankas ir padedamas interneto mokiausi groti. Vėliau pradėjau mokykloje lankyti muzikos būrelį.

Jo vadovas skambino gitara, tad ėmė mokyti ir mane.

Pramokęs groti, ėmiau ir šiek tiek dainuoti, bet norėjau būti gitaristas.

Aštuntoje klasėje reikėjo rinktis kitą mokyklą.

Svarsčiau apie studijas konservatorijoje, todėl užsirašiau į Juozo Karoso muzikos mokyklą. Aukščiausiu balu buvau priimtas į gitaros specialybę. Bet kadangi nepažinojau natų, gitaros dėstytojas mane nuteikė, kad nelabai spėsiu ko nors išmokti ir beveik neturiu galimybės įstoti į konservatoriją. Tada nutariau pabandyti dainuoti ir susiradau privačių mokytojų. Po kelių pamokų viena mokytoja pasakė, kad neturiu balso ir reikėtų rinktis kitą kelią. Ji nusiuntė mane pas kolegą, o šis, nesuteikdamas man vilčių, jai pritarė. Taigi mano vaikystės prisiminimuose muzikos mažai – vos muzikos pamokos mokykloje ir savarankiškas mokymasis groti gitara.

Ką ryškiausiai prisimenate iš mokslų Stasio Šimkaus konservatorijoje? Kokių pamokų, tuomet galbūt nesuvoktų, prasminė vertė iškyla šiandien, žvelgiant atgal?

Man atrodo, įstojau visai netyčia. Galbūt dėstytojai įžvelgė labai labai giliai pasislėpusį mano balsą. Egzaminas buvo iš dviejų dalių – dainavimo ir solfedžio.

Dainavimo egzamine buvau su gitara. Visi renkasi akademinius kūrinius su fortepijono pritarimu, o aš su savo gitara atlikau Eltono Johno dainą Sacrifice. Komisija buvo priblokšta, bet įvertino gerai – aštuonetu.

Paskui vyko solfedžio egzaminas. Čia reikia pažinti natas, o to aš nemokėjau. Taigi nesugebėjau atsakyti į egzamino klausimus. Paprašė sudainuoti bent jau C-dur gamą – ir to nemokėjau. Tada paprašė padainuoti bent tokią gamą, kokią mokykloje dainuoja. Tai ir padainavau: do, re, mi, fa, sol, la, si, do. (juokiasi) Taip ir įstojau.

Mano dėstytojas buvo Vytautas Kliukinskas. Pirmus mėnesius sekėsi labai nekaip, net nesupratau, kad turėsiu mokytis operos (klasikinio dainavimo), nes maniau, kad galėsiu dainuoti roką. Laikui bėgant pavyko persilaužti. Kaip tik šis dėstytojas paskatino domėtis opera, balso galimybėmis, uždegė norą siekti kuo geresnių rezultatų.

Jau pirmųjų mokslo metų pabaigoje Kaune vyko respublikinis dainininkų konkursas, dėstytojas įkalbi-

3

pažintis

2 0 2 0

– 2

/ 3

48

no į jį važiuoti, ir taip nutiko, kad laimėjau pirmą vietą.

Pajutęs pergalės skonį, fanatiškai įnikau į dainavimą.

Dėstytojas V. Kliukinskas mane labai saugojo. Jo patarimai tuo metu man atrodė absurdiški. Trečiais ketvirtais mokymosi metais norėjau dainuoti sudėtingus kūrinius, bet dėstytojas griežtai draudė. Dabar, baigęs mokslus, būdamas operos solistas, suprantu, kad tai buvo labai teisingas požiūris ir mokymas tausojant balsą, palaipsniui auginant, tobulinant. Esu jam dėkingas už tai.

pasibeldžiau į profesoriaus klasės duris. Jis mane priėmė, pasišnekėjome. E. Kaniava palaikė mano norą ir priėmė į savo klasę. Labai norėjau mokytis pas jį, nes praeityje jis buvo vienas geriausių šalies baritonų, žavėjausi jo balsu ir charizma. Iš jo išmokau labai daug, o svarbiausia – žiūrėti į dainavimą ne kaip į pareigą ar darbą, o kaip į malonumą (juk dėl to žmogus ir pradeda dainuoti). Žinoma, be vokalinės technikos ir interpretavimo žinių nebūčiau žengęs ir pirmųjų žingsnių profesionalioje scenoje.

Vėliau studijavote profesoriaus Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. Prisiminkite šią patirtį. Kokius esminius dainavimo meno dalykus perėmėte iš šio mokytojo?

Tuometinio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) profesoriaus Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje atsidūriau netikėtai. Dvyliktoje konservatorijos klasėje svarsčiau apie įvairias studijas Lietuvoje ir užsienyje, bet galiausiai ryžausi nueiti į universitetą ir tiesiog įžūliai

Ką bendrąja prasme reiškia mokyti(s) dainuoti?

Kiek, Jūsų nuomone, tai yra talentas kaip duotybė, o kiek lemia nusiteikimas, ryžtas, taigi charakteris ir valia išlavinti turimą instrumentą – save; kiek tai mokytojo galia, gebėjimas perteikti žinias, atrakinti ir uždegti mokinį, atskleisti jo instrumentą?

Mokymasis dainuoti – labai ilgas, kruopštus, įdomus, labai varginantis, bet ir malonus procesas, kurio metu labai daug sužinai, kaip veikia tavo organizmas; išmoksti klausyti ne tik savo balso, bet ir vidaus; su-

Šonaras G. Puccini op. Bohema

49

2 0 2 0

– 2

/ 3

Grafas Danila F. Leharo op. Linksmoji našlė

sipažįsti su savo kūnu iš labai arti. Už fizinį aspektą ne mažiau svarbus ir psichologinis, nes jei vieną dieną esi laimingas, balsas skamba gerai, o jei esi piktas, pavargęs, jau gali būti kas nors negerai. Nuo paauglystės iki pat dabar žmonės man sako, kad esu labai talentingas, bet aš tam neteikiu daug dėmesio. Man mokymasis dainuoti – juodas darbas. Galbūt vienintelis mano talentas – gebėjimas susitelkti ir suprasti, ką žmonės sako. O visi balso, muzikiniai niuansai yra sunkus, kruopštus, be galo ilgas darbas.

Pedagoginiu požiūriu mokymas kiekvienu atveju yra labai individualus ir asmeniškas. Manęs labai uždegti ir įtikinėti nereikia. Aš labai norėjau pats! Į muzikos mokyklą nuėjau pats! Į konservatoriją – taip pat (net be tėvų žinios); į universitetą – taip pat; konkursų ieškodavau irgi pats! Buvau ir esu labai motyvuotas ir trokštu žinių. Tai matydami dėstytojai norėdavo padėti. Jų pastabas priimdavau labai noriai, dėl to ir pavyko šio to pasiekti.

Jūsų karjera plėtojasi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame 2019 m. buvote įvertintas Metų operos vilties apdovanojimu. Tai įpareigojimas ir galimybė skleistis talentui. Kaip šiandien menate darbo KVMT ir LNOBT pradžią?

KVMT pasirodžiau dar studijuodamas trečiame bakalauro kurse – pakvietė kurti vaidmenį vaikiškame spektaklyje. Vėliau pasiūlė Moraleso vaidmenį Georges’o Bizet operoje Karmen, kurią dirigavo pats maestro Juozas Domarkas. Tokiam jaunam solistui tai buvo ypatinga patirtis, nors ir labai mažas vaidmuo. Vėliau netrukus gavau pasiūlymą prisidėti prie teatro trupės, ėmiau kurti vaidmenis įvairių žanrų spektakliuose.

Kaupiau sceninį bagažą.

Atėjo įsimintinas sezonas, kai man pasiūlė dainuoti Giacomo Puccini Bohemoje ir Ruggero Leoncavallo Pajacuose (bendras KVMT ir Vilnius City Opera pastatymas). Tai buvo neįkainojama patirtis. Panorau išbandyti jėgas ir kasmetinėje LNOBT solistų perklausoje. Čia man labai pasisekė, nes buvau tik pirmo kurso magistrantas (o galima buvo dalyvauti tik nuo antro magistrantūros kurso). Buvau pakviestas į stažuotojų trupę. Stažuodamasis debiutavau LNOBT nemažais vaidmenimis: Šonaro G. Puccini operoje Bohema, Belkorės Gaetano Donizetti Meilės eliksyre ir kt. Aišku, tie metai buvo labai sunkūs, nes teko derinti darbą dviejuose teatruose. Kartais keturis ar penkis kartus per savaitę reikėdavo važiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą arba priešinga kryptimi.

Pradžia abiejuose teatruose buvo sunki, nes buvau labai jaunas, turėjau mažai patirties, slėgė didelė at-

50

pažintis

2 0 2 0

– 2

/ 3

sakomybė. Tai išbandymas, kai kolegos už tave dvidešimt ir daugiau metų vyresni. Norisi nuo jų neatsilikti, bet dėl patirties skirtumų tai neįmanoma. Stengiausi viską atlikti geriausiai, kaip tuo metu galėjau. Dabartinė mano padėtis, siūlomi vaidmenys leidžia manyti, kad man visai neblogai pavyko. Kiekvieną pasiūlytą vaidmenį visuomet priimu kaip avansą ir stengiuosi jį įkūnyti šimtu procentų, nes Lietuva yra dainininkų – ir gerų dainininkų, turinčių didelę patirtį, – šalis.

Neskirstau vaidmenų į didelius ir mažus. Išnagrinėju personažo charakterį ir mėginu jį perteikti, kaip pats suvokiu. Šio – šimtojo – sezono premjeros svariai ženklina LNOBT gyvenimą. Kas Jums kaip operos solistui yra vertingiausia galimybė tobulėti? Šis sezonas man išskirtinis tuo, kad buvau pakviestas į LNOBT trupę, tapau solistu. Sezonas įsimintinas ir tuo, kad šiemet debiutavau šešiais skirtingais vaidmenimis: Marčelo G. Puccini operoje Bohema (režisierė ir spektaklio koncepcijos autorė Cristina Mazzavillani Muti), Maksimiliano Leonardo Bernsteino operetėje Kandidas (režisierius Vincent’as Bous-

sard’as), Veidrodžio šokio operoje Amžinybė ir viena diena (režisierius, choreografas, poezijos autorius, scenografijos, kostiumų ir šviesų dailininkas Itzikas Galili), Aizenštaino Johanno Strausso operetėje Šikšnosparnis (režisierius Gediminas Šeduikis), Astlėjaus Sergejaus Prokofjevo operoje Lošėjas (režisierius Vasilijus Barchatovas) ir Bretinji Jules’io Massenet operoje Manon (režisierius ir kostiumų dailininkas V. Boussard’as). Šie debiutai rodo, kad kūrėjai manimi pasitiki, mato mano norą dirbti ir kurti kartu su jais.

Esu jiems labai dėkingas.

Kaip vertinate LNOBT, kiek čia yra galimybių skleistis jaunam solistui?

Esu labai dėkingas teatrui už galimybę būti jo dalimi. Kaip jaunas solistas, turėjau labai geras sąlygas augti ir tobulėti. Dažnai tai priklauso ne tik nuo teatro, bet ir nuo paties atlikėjo ambicijų. Teatras suteikia visas įmanomas galimybes, bet ir konkurencija čia labai didelė. Pats atsakai už tai, kaip parengsi vaidmenis, kaip pasirodysi spektakliuose ir kaip gebėsi pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis. Juk norinčiųjų dainuoti labai daug.

Belkorė G. Donizetti op. Meilės Eliksyras (Adina – Joana Gedmintaitė)

51

2 0 2 0

– 2

/ 3

Steponai, kas, Jūsų manymu, šiandienos žmogui yra opera? Kaip ji turėtų kalbėti: klasika, o gal drąsūs sušiuolaikinti sprendimai yra paveikesni?

Ne visada sušiuolaikinimas yra gerai. Kai kurie žmonės nori tradicinės operos, klasikinio pastatymo.

Yra operų, kurioms netinka šiuolaikiniai pastatymo rėmai. Manau, opera turi būti įvairi ir visiems prieinama; svarbu, kad ji žadintų jausmus, skatintų mąstyti, diskutuoti, bendrauti tarpusavyje. Šiame elektronikos amžiuje žmonės linkę užsidaryti savo komforto zonoje ir įnikti į mobiliuosius įrenginius. Geras operos spektaklis gali atitraukti nuo kasdienės rutinos, gali šokiruoti ir priversti susimąstyti, pasidomėti vaizduojama istorija, taigi plėsti akiratį ir bendrauti su gyvais žmonėmis, o ne su virtualybe.

Koks esate žiūrovas, kiek gebate atsiriboti nuo profesijos ir pasinerti į scenos vyksmą? Ar menate pirmąjį regėtą spektaklį? Žiūrovas aš esu tragiškas... Iškart imu galvoti apie specialybės niuansus, bet jei spektaklis labai kokybiškas, atlikėjai profesionaliai atlieka savo darbą, iškart pasineriu į muziką ir atsipalaiduoju. Man tai – malonumas.

Vienas pirmųjų matytų spektaklių – Johanno Strausso operetė Vienos kraujas, kuri man labai labai patiko. Taip pat su klase važiavome į LNOBT klausytis Giuseppe’s Verdi Otelo (režisierius Eimuntas Nekro-

šius), jis tiesiog įstrigo atmintyje. Operos teatras tada man atrodė sunkiai pasiekiamas, kaip kosmosas. Atvažiavus iš Klaipėdos, viskas atrodė labai įspūdinga.

Opera, operetė, miuziklas Jums, solistui: aktoriui, kuris dainuoja, ar dainininkui, kuris vaidina.

Ir taip, ir taip. Deja, miuziklo žanro muzika manęs nelabai traukia, labiau linkstu prie operos, ji – mano tikslas. Šiandienos operoje vien dainuoti neužtenka, turi būti geras aktorius, atletas. Kad palaikyčiau formą, tris keturis kartus per savaitę prakaituoju sporto salėje. Tai puikiai atsispindi Roberto Wilsono režisuotoje G. Puccini operoje Turandot, kur mano personažas Pingas turi būti ne tik geras dainininkas, bet ir puikus, atletiškas aktorius. Operetėje Kandidas visiems privalu būti puikiems aktoriams, ir apskritai, jei nori dainuodamas perteikti emocijas, be aktoriškumo neišsiversi. Tai lygiaverčiai dalykai. Kad atsiskleistų charizma, dainininkui privalomas visas kompleksas.

Jūsų instrumentas – balsas, tad nusakykite jį – save – baritoną.

Iš tiesų balsas – mano instrumentas, be jo neįsivaizduočiau savo kasdienybės. Kaip kiekvienam statybininkui svarbi jo įrankių dėžutė, taip manoji įrankių dėžutė – balsas.

Baritonas – vienas dažniausių balso tipų, tad konkurencijos atžvilgiu tai toli gražu nepadeda. (šypteli)

pažintis

2 0 2 0

– 2

/ 3

52

Kartu tai įpareigoja kasdien ieškoti būdų, kaip eiti pirmyn ir tobulėti. Rasti, kaip išsiskirti iš daugybės kitų, žinoma, gerąja prasme.

Kiekvienas vaidmuo turi savo istoriją, tuo teatras ir yra žavus, kad per vieną savo gyvenimą čia gali nugyventi daug skirtingų mažų gyvenimų.

Steponai, kas vyksta Jumyse prieš spektaklį ir po jo?

Prieš spektaklį esu labai susikaupęs, stengiuosi neblaškyti dėmesio, mėgstu tylą, ramybę, kad dieną sukauptą energiją vakare atiduočiau žiūrovams. O po – atsipalaidavimas, nuovargis, iškrova ir džiaugsmas, jei viskas gerai pavyko.

Scenos nuotykis, kurį visados prisiminsite.

Viename spektaklyje dalyvauja daug gyvūnų ir yra labai aukšta konstrukcija. Po romantiško meilės dueto mane pradeda vytis mylimosios vyras, norintis mane nužudyti, ir aš turiu staigiai leistis laiptais žemyn. Bebėgdamas pamatau, kad laiptų apačioje asilas, kuris neseniai buvo scenoje, atliko gamtinius reikalus... Nuo laiptų mudu nušokome labai sulėtintai, kaip filme Matrica. Juokinga ir savotiška patirtis, kurios tikrai nepamiršiu.

Kas Jums yra spektaklis bendrąja prasme? Kiek įsigyvenate į personažą, kiek siekiate ir gebate nuo jo atsiriboti?

Kiekvienu vaidmeniu, spektakliu tarsi ieškau dalies savęs, kitokios istorijos. Rolandas Kazlas yra pasakęs: „Aš stengiuosi įsigyventi į personažą, ir kai grįžus namo šuo manęs neatpažįsta ir pradeda loti, vadinasi, įsigyvenau įtikinamai.“ Aš taip ir stengiuosi. Būna, save pagauni, kad elgiesi kaip kitas žmogus, kad esi ne tu, o personažas, net imi mąstyti kaip jis. Atsiriboti sunku, jei įsigyveni šimtu procentų, grįžęs po spektaklio namo dar jauti emocijas, girdi ausyse muziką, turi kelios valandos praeiti, kol nusiramini ir gali užmigti.

Ką juntate išgirdęs apie būsimą vaidmenį?

Pirmiausia apsidžiaugiu. Ir iškart kimbu į darbą.

Ryškiausia įkūnytų, sukurtų vaidmenų patirtis – kokia ji?

Patirties būta visokios, nes vaidmenys labai skirtingi. Vienas įsimintiniausių yra pagrindinis Herkaus Manto vaidmuo Giedriaus Kuprevičiaus operoje Prūsai (režisierius G. Šeduikis) – labai dramatiškas, vyrauja stiprūs vidiniai išgyvenimai dėl mylimosios, kuri yra vokiečių pusėje, dėl savo tautos, žemės, žmonių. Visiškai kitoks yra Figaro vaidmuo Gioacchino Rossini operoje Sevilijos kirpėjas (režisierius Emilio Sagi) – tai kirpėjas, žinomas miesto žmogus, visų galų meistras, lekiantis per gyvenimą su vėjeliu ir daina.

Didžiausi išbandymai – tai, kas atrodė neįmanoma, bet išsipildė.

Iš prigimties labai bijau aukščio, bet mama Karma, kaip tyčia, siunčia man tokius pastatymus, kur reikia laipioti, vaikščioti ir viską daryti aukštai. Tai, manau, vienas didžiausių sunkumų, kuriuos tenka įveikti scenoje. Bet viskas įmanoma, jei labai nori.

Scena, galimybė kurti vaidmenis, dainuoti žmonėms – kas tai Jums?

Dainavimas man – didžiulis malonumas. Užsidaręs kambaryje ar klasėje ir dainuodamas vien sienoms, malonumo nepatirsi – norisi, kad tave išgirstų, įvertintų. Man scena reiškia labai daug, tai galimybė dalytis savo malonumu su kitais. Tikiuosi, kad jie irgi patiria tą scenoje iš manęs sklindantį malonumą.

Ko palinkėtumėte operos meno kūrėjams, patyrėjams ir sau pačiam?

Linkiu, kad kuo daugiau jaunų žmonių pažintų operą, įsimylėtų šią muziką, patirtų jos galią. Linkiu visiems ne tik klausytis, bet ir išgirsti – ne tik operą, muziką, bet ir vieniems kitus. Spinduliuoti gėrį, optimizmą, o svarbiausia – kad žmogus žmogui būtų žmogus. n

L NO B T

r e p e r t u a r o

p e r l a i 53

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

i n

m e m o r i a m

In memoriam Liepsnojančiam Maestro – 2 0 2 0

– 2

Elegijui Bukaičiui

/ 3

„Žinau, kad per savo laiką – man liko 24 metai – pateiksiu dar ne vieną siurprizą. Tokius baletus kaip Čiurlionio Jūra, Goya’os ofortai, Geležinis vilkas ar Laimės žiburys dar galėčiau pastatyti. Nors daug kas sako, kad viltis – kvailių motina, bet aš manau, kad viltis – tai tavo galutinio rezultato įgyvendinimo procesas. Tuos savo 24 metus noriu padalyti į tris dalis: septynerius metus – kūrybai, septynerius – memuarams rašyti ir septynerius – laukti mirties ir jai ruoštis. Žinau, kiek turiu vidinės energijos, žinau, kiek gaunu iš žmonių, kiek gaunu iš kosmoso, – moralė mano sveika, todėl būsiu sveikas.“ Kodėl Dievas juokiasi, kai žmogus planus kuria? Kodėl Dievas skaičiuoja kitais matais, nei žmogus? Kur tie 24 metai, žmogaus skaičiuoti? Kur tie planuoti memuarai?

Kodėl vieną rytą pabudęs, į naktį keliauji jau Amžinybės keliu?

O gal nuojauta buvo? Tiek daug visko aprėpti, daryti, judėti... Nemiegok, sakydavo, nėra kada, išsimiegosim Amžinybėj! Ir pats temiegodavo 4 valandas. O energija per kraštus liejosi! Viena mintis vijo kitą, kūrybos idėjų buvo ne septyneriems, bet septyniasdešimt septyneriems metams. Ir guodėsi, kad dėl to karantino priverstas su katinu namie sėdėti – sūnus neleidžia niekur eiti...

Sunku patikėti, kad choreografas Elegijus Bukaitis išvyko amžiams. Paskutinu metu jis tiek daug keliavo, bet vis grįždavo. Nebūdavo, nebūdavo, ir vieną dieną nejučia pakeldavai akis nuo darbo – už lango mojuoja ir oro bučinį siunčia Maestro.

Užeidavo, pasakodavo, stebėdavosi Dievo pasaulio įvairumu... Kalbėdavo, ir negalėdavai suprasti, kur tiesa, o kur prasideda fantazija, ir viskas su ironija, su potekste... Pasakodavo apie pašoktą Šivos šokį ant Indijos vandenyno kranto, apie pokalbius su Vladimiru Žirinovskiu ir Rimu Tuminu, apie Popiežiaus palaiminimus... Bet viskas baigdavosi baletu. „Tu atėjai išreikšti sielos, o tai galima padaryti tik judesiu“. Choreografija jam buvo alfa ir omega. Bet tik ta, baltoji, pakylėta ir tavo sielą kelianti, skraidinanti, atverianti visas gyvenimo prasmes. Būtinai – estetiška iki begalybės, iki sakralumo, sklidina imperinio baleto elegancijos, grakščiausios pasaulyje plastikos.

54

„Nemėgstu pseudomodernizmo, nes pats didžiausias modernizmas yra atsistoti į pirmą arabeskos pozą taip, kad tave stulbintų.“ „Į choreografiją atėjo sporto plastika ir beribės žmogaus kūno galimybės, bet kiek ten estetikos – klausimas.“ Kūrybą jis suvokė kaip šventą procesą. Menas buvo kažkas aukščiau, kažkas daugiau už kasdienybę. Tai buvo Žmogaus būtį įprasminantis veiksmas. Kalbėjo, kad „kultūroje neliko širdies“, kad „baisiausias vėžys kultūrai – išsibujojusi miesčionija“. Degė viskuo, kas galėjo padėti žmogui, menui, kultūrai. Tai buvo jo, liepsnojančio Maestro, tikslas. „Meilė man duota, intuiciją turiu, todėl į partiją niekad nestojau. Svarbiausia, kad neįklimpau į komunistinį liūną. Įsišėlęs miesčioniškumas yra tarsi laidas, vedantis į Trečiąjį pasaulinį karą, nes žmonės nežino, ko nori. O man dar vaikystėje auklėtojai sakė: „Nusiramink, berniuk, akys negali būti didesnės už pilvą.“ Nejučia pakeli akis – už lango nieko nėra, niekas nemoja. Nebent iš Amžinybės, bet iš ten negrįžtama.

Eglė Ulienė

55

Danguolė Juodikaitytė:

Gyvenimas – it paukščio šokis...

2 0 2 0

– 2

/

Prigimtinė elegancija. Išraiškingos rankos. Minties įkvėptas balsas... Ir begalinis darbštumas. Kartais net fenomenalus, pavyzdžiui, per tris dienas išmokta Adinos partija iš operos Meilės eliksyras arba tą pačią dieną atlikti du Traviatos spektakliai. Šią ištvermę D. Juodikaitytei nuo pat mažens ugdė nepaprastai energinga ir išradinga jos mama Sofija Karaliūtė ir labai disciplinuotas mokytojas, aktyvus visuomenininkas tėvelis Pranas Juodikaitis. Atėjusi į šį pasaulį 1942 m. liepos 28-ąją, per patį Antrojo pasaulinio karo įkarštį, patyrusi pokario sunkumus (šeima tik per plauką išvengė tremties, įspėta suskubo pabėgti į Vilnių, tuo tarpu Danguolės seneliai, turėję nemažai žemės, buvo išvežti į Sibirą, iš kur grįžti tepajėgė 94 metų senelė), Danguolė nuo mažens išsiugdė didelę kantrybę ir gebėjimą tenkintis mažais dalykais. Tėvelio įskiepyta drausmė, kūrybiškumas ir tėvynės meilė tapo nepajudinamomis viso gyvenimo nuostatomis.

Lietuva D. Juodikaitytei visada buvo šventa. Vidujai ji niekada negyveno sovietų sistemoje. Namie visada buvome kitoje erdvėje nei už durų. Bet net ir už durų ji liko ištikima sau, žinoma, tuo nepalengvindama sau profesinio gyvenimo...

Iš mamos paveldėjusi didelį muzikalumą ir fizinę ištvermę (lankė gimnastiką, žaidė krepšinį), o iš tėtušiuko (taip vadindavo tėtį) – ypatingą grožio, saiko, proporcingumo pojūtį, Danguolė nuo pat vaikystės gyveno savo svajonių pasaulyje, dažnai sutelpančiame mažyčiame namų radijo imtuve, iš kurio tuo metu sklisdavo

klasikinė muzika (su vyresniąja sese Rūta mokėjo visas populiarias melodijas ir dainuodavo dviem balsais, Danguolei dažniausiai „turavojant“ antru balsu). Įdomu, kad pirmoji vokalo mokytoja Juozo Tallat-Kelpšos mokykloje ją laikė mecosopranu, kol balsas nuskriejo jos prigimtinės lyrinės koloratūros link...

Leisdama vaikystę ir jaunystę Verkių parko aplinkoje, medžių ir debesų prieglobstyje, ji tarsi perėmė gamtos savybes. Manau, kad jos aktorės talentas skleidėsi būtent gamtos laisvėje, kur ji galėdavo būti viena su savo prigimtimi, niekieno nestebima ir nekontroliuojama...

Kai dar visai vaikas bėgdavo per mišką į Vilniaus Jeruzalės mokyklą arba į bažnyčią, joje visam gyvenimui pasiliko valingos ištvermės ir kantrumo įspaudas... Būtent bažnyčia tapo jos pirmąja muzikos mokymosi vieta. O groti pianinu iš pradžių mokėsi ant stalo nusipaišiusi klaviatūrą, ir tik vėliau tėvai nupirko fortepijoną. Jau būdama profesionali dainininkė, ji kūrė melodingas dainas, pati jas grodavo ir dainuodavo laisvais nuo spektaklių vakarais.

Bažnyčioje pradėta ir bažnyčioje baigta... Jau išėjusi iš Operos teatro, ji tęsė solistės darbą Vilniaus arkikatedroje, giedojo kitose Vilniaus ir Lietuvos bažnyčiose, dažnai lydėdavo monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Net ir sirgdama lėtine obstrukcine plaučių liga (matyt, prie to bus prisidėjęs statant teatrą naudotas asbestas), ji, giedodama iki 74-erių metų, stebino nepaprastai jaunatviška balso spalva. Ji giedojo siela, tai buvo tarsi šokis balsu, pripildantis skliautus ir žmonių širdis.

Jos operos solistės karjeroje išskirčiau du vaidmenis. Vienas jų – pirmoji Lietuvos operos teatro istorijoje Liučija di Lamermur to paties pavadinimo Gaetano Donizetti operoje, kurią ji bene penkiolika metų dainavo viena. Kitas – pirmoji Rozalinda Johanno Strausso operetėje Šikšnosparnis. Pastarasis spektaklis ne tik įėjo į legendinių teatro pastatymų penketuką kaip genialus visų to pastatymo dalyvių visumos vaisius, bet ir jos pačios karjeroje tapo neatkartotu ir tarsi specialiai jai sukurtu vaidmeniu.

3

m e n u

2 0 2 0

– 2

/ 3

akimirką

56

žavingą

Meistriška aktorystė, stiliaus pojūtis, emocingumas, atsispindintys ne tik vaidyboje, bet ir balse, puiki vokalo kokybė – visa tai įelektrindavo žiūrovus. Jos nepamirštamasis duetas – kadencija su fleita Liučijos pamišimo scenoje, kurią ji būtinai per pertrauką grimo kambaryje dar sykį su fleitistu parepetuodavo, – būdavo Įvykis. Ji sakydavo, kad prieš trečiosios oktavos mi bemolį matydavo žiūrovų salės gale degančią raudoną lemputę, ten ir skriedavo ši nata... Štai kaip a. a. Virgilijus Noreika atsiminė savo partnerę: „Aukščiausios klasės mokykla, gražus, didelis balsas, puiki technika, be krašto viršūnės. Teatras įsigijo retos kokybės jauną talentą, kuris jau yra gerai suformuotas ir paruoštas sceniniam darbui.“ Iš savo pedagogo, puikaus tenoro, o vėliau ir mylimo gyvenimo draugo Valentino Adamkevičiaus gavusi tikrą bel canto suvokimą ir puikią kvėpavimo atramą, D. Juodikaitytė iki pat senatvės išlaikė nepaprastai intonaciškai švarų ir techniškai puikios kokybės garsą.

Ji nebijojo jokio repertuaro. Stebina atliktų opusų amplitudė. Pagrindinės partijos (Džilda, Liučija, Violeta, Rozina ir daugelis kitų) operos scenoje, kamerinė, bažnytinė, lietuviškoji muzika (visada laukdavau vasaros „turnė“ Palangos vasaros estradoje su Jurgio Gaižausko kapela), bendri projektai ir gastrolės su Telšių vyrų choru ir Vilniaus Trimito pučiamųjų orkestru...

Liučija G. Donizetti op. Liučija di Lamermur

Džilda G. Verdi op. Rigoletas

Metams bėgant balsas įgavo sodresnių spalvų. Bet kadangi visi buvo pripratę prie jos lyrinio koloratūrinio repertuaro, vieninteliu vaidmeniu dramatiškumo link tapo minėtoji Rozalinda, nors su koncertmeistere Liudmila Kopyrina buvo parengusi ir visą Leonoros partiją. Atsimenu jos repeticijas namie, kaip stebėtinai sodriai, dramatiškai, bet išlaikant senųjų bel canto meistrų stilių, skambėdavo jos balsas...

Artistinis talentas, ilgametė sceninė patirtis, plastinis scenos erdvės pojūtis suteikė jai ypatingą vietą tarp Lietuvos operos solistų. Jos mylimi ir jos karjeroje svarbūs operos režisieriai Juozas Gustaitis, Alfonsas Zauka, Vlada Mikštaitė tikėjo ja, skatino mąstant kurti vaidmenis scenoje. Ji pasakodavo, jog kartais repeticijose užsibūdavo iki vidurnakčio diskutuodami, ieškodami geriausių sprendimų... Tuomet niekas negalvojo, kad už viršvalandžius negaus atlyginimo. Ji degė ant meno aukuro visiškai atsiduodama pašaukimui. Ir taip apgaubdama savo klausytojus aukščiausio meistriškumo menininkui būdinga išraiška.

Ji tikrai gyveno tol, kol dainavo...

Visa tai parašiau ne todėl, kad ji – mano Mama. Ji iš tiesų buvo retas žmogus ir reta menininkė. Kaip su ja didelėje dvasinėje bendrystėje buvęs kun. Ričardas Doveika man kartojo: „Tikrai dideli žmonės užima labai mažai vietos...“ Daina Adamkevičiūtė

57

Maestro Virgilijaus Noreikos palaimintas konkursas metė iššūkį viruso sukeltai nežinomybei

Rasa Murauskaitė

Daugybės atšauktų koncertų, festivalių ir konkursų fone Antrasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas išsiskiria tuo, kad įvyks, kaip ir planuota, šių metų rugsėjo mėnesį. Nors aplinkui tvyro daug nežinomybės, konkurso organizatoriai – VšĮ Natų knygynas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir tarptautinės žiuri nariai – priėmė savotišką iššūkį: pirmieji konkurso turai šįkart rengiami virtualiai, o atvykti į Lietuvą bus kviečiami tik finalininkai. Jie turėtų pasirodyti su simfoniniu orkestru Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksiančiame iškilmingame konkurso finale.Konkursui artėjant susitikome su VšĮ Natų knygynas ir konkurso direktoriumi Vygintu Gasparavičiumi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore, Dainavimo katedros vedėja bei būsimo konkurso žiuri nare Asta Krikščiūnaite. Dalijomės tiek praeito konkurso įspūdžiais, tiek artėjančio konkurso lūkesčiais.

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

2 0 2 0

– 2

/ 3

virgili j a u s

N or e ikos

Natūralu, kad pirmasis konkursas įsimena ilgam.

Kokį įspūdį, žvelgiant iš kelerių metų perspektyvos, daro Pirmasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas?

2 0 2 0

– 2

/ 3

Vygintas Gasparavičius. Bendrame kontekste konkursas atrodė labai stipriai. Jautėme, kad yra poreikis, visa bendruomenė apie tai kalbėjo, bet nemanėme, kad konkursas toks reikalingas ir kad bus tiek norinčiųjų dalyvauti. Palyginti su kitais konkursais, kad ir Jaschos Heifetzo, kuris buvo labai sėkmingas, paraiškų Pirmajame tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse sulaukta rekordiškai daug – per 180.

Be to, tai buvo didžiulė šventė. Man – gal net ir asmeninė, nes tai buvo ne perimtas, o nuo nulio pradėtas darbas, be jokio didelio įdirbio, tradicijų. Nežinojome, kaip bus, todėl pečius slėgė didelė atsakomybė. Bet drauge su akademijos bendruomene drąsiai žengėme milžinišką žingsnį kokius dešimt metų į priekį. Startavome tarsi reaktyvinė raketa.

Asta Krikščiūnaitė. Įspūdžiai, aišku, patys geriausi.

Visi žino, kad Lietuvos dainininkų bendruomenė labai didelė (vien studentų daugiau kaip šimtas, tai viena paklausiausių LMTA specialybių), o opera – mėgstamas žanras. Yra daug gerų dainininkų, visuomet turė-

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

konk u rsas

58

jome gerą mokyklą. Kad tas konkursas atsirado, didelė šventė visiems. Akademijos Didžioji salė visų turų metu lūžo, teatras taip pat buvo pilnas. Manome, kad pirmasis konkursas pavyko visomis prasmėmis, o ir dalyvių lygis gana aukštas. Gauta daug paraiškų, tad norėdami atrinkti verčiausius dalyvauti kartu su a. a.

V. Noreika sėdėjome labai ilgai, bet buvo nepaprastai įdomu. Žinoma, labai svarbu, kad spėjome konkursą surengti maestro dar gyvam esant. O šie metai keisti visiems, ir jeigu konkursas įvyks, tai taip pat bus nepaprasta šventė.

Ar po konkurso žiuri nariai dalijosi įspūdžiais? Atsižvelgiant į jų dalyvavimo įvairiuose tarptautiniuose konkursuose patirtį, kokių atsiliepimų sulaukta?

V. G. Žiuri narių įspūdžių sulaukėme net ir konkursui vykstant, be abejo, ne apie konkrečius atlikėjus, o apie bendrą renginio vaizdą. Sakyčiau, juos net šiek tiek nustebino tiek organizavimo kokybė, tiek dalyvių lygis, nes pirmasis konkursas tikrai buvo stiprus. Nuvažiavę į Pasaulio muzikos konkursų federaciją, asamblėjas, į kurias vykstame kartą ar du per metus, išgirdome kolegų iš Skandinavijos, Rusijos, kitų Europos šalių sveikinimus. Pirmasis konkursas tiesiog šovė ir įsitvirtino konkursų padangėje. Aišku, labai svarbu tęstinumas,

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

59

2 0 2 0

– Konkurso komisijos narė Asta Krikščiūnaitė

kurti tradiciją, formuoti savotišką konkurso veidą. Dabar visi dalyviai vertinami vienoje kategorijoje iki 35 metų, tad galima sakyti, kad konkurso durys atvertos labai plačiai. Galbūt ateityje bus pakeista programa, gal atsiras kategorijos, jeigu dalyvių bus keli šimtai, ir pan.

A. K. Vienas dalykas pakeistas jau šiemet – pirmajame ture atliekamos tik dvi, o ne trys arijos. Žiuri narių įspūdžiai tikrai geri, nes praeitame konkurse viskas buvo suplanuota, apskaičiuota, akivaizdu, kad organizatoriai turi daug patirties. Sistema veikė kaip laikrodis. Vien paskirstyti klases, žmones, pianistus, daugybę atvykstančių žmonių su jų palaikymo komandomis reikia daug laiko ir jėgų, bet viskas puikiai pavyko. Labai gerai apie konkursą atsiliepė žiuri pirmininkė Lilian Sukis. Aišku, šiemet bus kitaip. Dar noriu pasakyti, kad praėjusiame konkurse žiuri balsavo slaptai – nebuvo jokių pasitarimų, aptarimų. Bet buvo gera regėti, kad visi mes vertinome labai panašiai. Daugeliu klausimų komisija buvo beveik vienos nuomonės.

Neabejotina, kad pirmajam konkursui ypatingą aurą suteikė pats V. Noreika. Ką pačiam maestro reiškė tokio konkurso atsiradimas? Kaip jis įsitraukė į organizacinį darbą?

A. K. Maestro buvo labai laimingas, kad konkursas įvyko. Pats visur dalyvavo: visuose posėdžiuose, atrankoje, svarstymuose, kviečiant žiuri narius. Niekas nevyko be jo palaiminimo. Vertindamas dalyvius, jis sąžiningai klausė kiekvieną, užsirašinėjo pastabas.

Didžiulė laimė, kad konkursas įvyko jam dar esant gyvam – tai tarsi palaimino šį konkursą gyvuoti toliau.

Stengsimės jo nenuvilti.

V. G. Manau, kad šis konkursas vainikavo maestro viso gyvenimo darbus. Jeigu mums pavyks tęsti šią tradiciją, manau, kad V. Noreikos vardas ilgam išliks

Konkurso direktorius Vygintas Gasparavičius

2

/ 3

jaunimo lūpose, skambės Operos teatre. Tai brangiau už bet kokį paminklą ar gatvę, pavadintą maestro vardu, nes yra gyvas atminimas. Labai džiaugiuosi, kad teko artimiau su V. Noreika susipažinti, išgirsti gražių, įdomių jo gyvenimo istorijų. Maestro bandė paaiškinti konkurso organizatoriams, kaip pats mato savo karjerą, kūrybos kelią, kodėl jam svarbus tas konkursas.

Labai tikiuosi, kad bent dalis šių istorijų suguls į dokumentinį filmą, apie kurį galvojame. Esame pateikę paraišką Kultūros tarybai ir norime maestro amžininkų, mokinių, kolegų lūpomis šiame filme papasakoti tiek apie konkursą, tiek apie tam tikrus jo paties gyvenimo etapus. Jeigu viskas gerai pavyks, laukdami antrojo konkurso rezultatų, Didžiojoje salėje jau galėsime visi šį filmą pažiūrėti drauge. Tai bus savotiškas maestro istorijos papasakojimas, pirmas dokumentinis prisiminimas jam jau išėjus. Titruosime filmą ir anglų kalba, tad jis turėtų būti įdomus tiek konkurso dalyviams, tiek V. Noreikos gerbėjams, kurių netrūksta.

Gyvename antrojo konkurso, kuris bus šiek tiek kitoks, laukimu. Atsižvelgiant į aplinkybes, nuspręsta, kad pirmieji jo turai vyks virtualiai, o gyvai – tik konkurso finalas. Daugybė konkursų pasaulyje buvo nukelti, tad kodėl nusprendėte nesekti jų pavyzdžiu ir ieškoti alternatyvos? Papasakokite plačiau, kaip viskas atrodys.

V. G. Pavasarį teko atidėti Tarptautinį Balio Dvariono konkursą, bet tada nebuvo kitos išeities. Matome, kaip klostosi aplinkybės, ir akivaizdu, jog niekas negali garantuoti, kad viskas bus gerai kitą pavasarį, rudenį ar vasarą. Yra daug neapibrėžtumo, tad bet koks atidėliojimas niekur neveda. Jeigu aiškiai žinotume, kada atsiras vakcina nuo viruso, efektyvūs vaistai, galėtume drąsiai planuoti. Tačiau vadybos mokslas sako, kad reikia ieškoti sprendimų atsižvelgiant į padėtį. Taigi nusprendėme konkursą įgyvendinti, kaip ir buvo pla-

virgili j a u s

2 0 2 0

– 2

/ 3

N or e ikos

nuota, rudenį, tada ir atsirado virtualių turų variantas.

Silpniausia tokio didelio tarptautinio renginio ypatybė, atsižvelgiant į COVID-19, yra tarptautiškumas – tai, kas visuomet būdavo didžiausia siekiamybė. Visada norėdavome, kad atvyktų kuo daugiau dalyvių iš viso pasaulio, susirinktų Vilniuje, prisiliestų prie mūsų atlikimo meno, kultūros. Dabar viskas apsivertė – tai tapo silpnybe. Galvodami, kaip padaryti, kad kuo mažiau žmonių turėtų atvykti, nusprendėme pirmuosius turus rengti virtualiai. Vis dėlto finalas su simfoniniu orkestru yra labai svarbus tiek konkursui, tiek dalyviams, tiek žiūrovams, todėl šio etapo nėra kaip pakeisti. Visi žiuri nariai pasveikino tokį sprendimą pritardami, kad išties svarbu ne atidėti, o imti ir padaryti, jeigu tik įmanoma.

Ar daug organizacinių, vertinimo pokyčių bus tokios formos konkurse?

A. K. Paprastai atrankiniai konkursų turai vyksta iš įrašų. Taip buvo ir pirmajame V. Noreikos konkurse.

Vertinant pagal tai, kas atvyko, manau, mūsų sprendimas buvo gana tikslus. Dabar, žinoma, bus sunkiau, nes dalyviai turės galimybę įrašinėti kad ir dešimt kartų, pagerinti savo įrašą. Iššūkis bus atpažinti, kur kažkas taisyta, o kur dainavimas natūralus.

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

konk u rsas

60

V. G. Be abejo, tai didelis išbandymas tiek organizatoriams, tiek dalyviams, tiek komisijai. Mes turime atlikti daug užduočių, susijusių su informacinėmis technologijomis, siekdami prisitaikyti prie internetinės formos. Būtina labai tiksliai kiekvienam dalyviui paaiškinti, ko iš jo įrašų tikimasi: tai ir nustatymai, filmavimas, techniniai parametrai, erdvė, kurioje dainuojama, nuotolis nuo mikrofono ir t. t. Turime išsireikalauti, kad dalyviai pateiktų įrašus tokius, kokie turi būti, kad būtų galima vienodai vertinti. Na, ir, be jokios abejonės, didžiulė, laikui imli užduotis – pirmojo ir antrojo turų montažas. Kviesime visus operos mėgėjus stebėti konkursą internetu, o tam, kad būtų įdomu, kad išliktų intriga, per labai trumpą laiką reikės rimtai pasiruošti.

Vis dėlto pagrindinis iššūkis, ko gero, tenka patiems dalyviams. Ar gebės jie padaryti gerą įrašą, kiek skirs tam laiko, ar turės išteklių ir pan. Žinoma, suprasdami, kad dalyviams teks investuoti į pirmųjų turų įrašus, sumažinome dalyvio mokestį. Atkrito apgyvendinimo, skrydžio išlaidos, nes skristi arba nereikės, arba išlaidas padengsime mes. Šiuo metu vykdome intensyvią rinkodaros kampaniją, kurios metu bandome kuo plačiau paskleisti žinią, kaip konkursas vyks.

Ar daug lietuvių dainininkų jau susidomėjo konkursu, kuris gali tapti jų karjeros tramplinu?

61

2 0 2 0

– 2

/ 3

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

A. K. Kaip ir visi konkursai, šis taip pat yra galimybė. Į konkursus kviečiami, atvažiuoja klausytis finalų teatrų, agentūrų atstovai. Tai galimybė save parodyti, o jeigu pasiseka, dar ir kokį nors prizą laimėti. Didžiausia dainininko sėkmė – sutikti žmogų, kuris po pedagogo, studijų ves karjeros keliu. Vienam to padaryti neįmanoma. Deja, Lietuvoje tokių agentūrų neturime, išskyrus kelis teatrus. Tad didžioji jaunų žmonių užduotis – išvažiavus susirasti tokį žmogų, kuris padės rasti darbo. Dėl to nemažai jaunuolių išvyksta į užsienio operų studijas prie teatrų, kas yra labai gerai, arba baigia papildomas studijas ieškodami savo kelio. Mokydamasis esi šiltoje aplinkoje tarp savųjų, o baigus studijas laukia didžiulis gyvenimo išbandymas – rasti savo vietą.

Girdžiu, kad mūsų jaunimas jau ruošiasi, planuoja, – vietinių dalyvių bus tikrai nemažai. Manau, kad Lietuvoje būtų tikslinga turėti ir jaunimo konkursą. Labai gaila, kad nunyko Beatričės Grincevičiūtės dainininkų konkursas – jis nebevyksta jau daug metų. Turime vietinius akademijos bendruomenės konkursus – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, Stasio Baro, bet Lietuvai būtų gerai turėti ir rimtą jaunimui skirtą dainininkų konkursą.

Antrajam tarptautiniam Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursui vėl surinkta įdomi tarptautinė žiuri. Kiek žinau, tęsiama tradicija kviesti lietuvių kilmės užsienio solistus.

V. G. Labai norėčiau, kad tai virstų tradicija, nes žmogiškojo kapitalo turime. Užsienyje gyvenantys lietuvių kilmės menininkai yra mūsų kultūros ir meno ambasadoriai, galintys skleisti žinią apie konkursą, Lietuvos atlikimo meną, mūsų talentus ir jų pasiekimus pasauliui. Labai malonu, kad Carol Vaness (Karolina Vyšniauskaitė) labai apsidžiaugė išgirdusi mūsų pasiūlymą ir sutiko dalyvauti.

A. K. Labai džiugu, kad C. Vaness sutiko būti konkurso žiuri pirmininke. Tai didelis įvykis mums visiems. Žinojau, kad yra tokia dainininkė, kuri daugelį metų buvo Metropolitan Opera žvaigždė. Jos senelis buvo lietuvis. C. Vaness – labai gera dainininkė. Tenorų gildijai atstovaus puikus solistas Badri Maisuradze.

V. G. Atvyksta ir Strasbūro nacionalinio teatro generalinis direktorius. Siekdami sustiprinti vadybinį dėmenį, į finalą ketiname pakviesti vadybininkų, prista-

virgili j a u s

2 0 2 0

– 2

/ 3

N or e ikos

tyti jiems finalininkus. Tai veiksmingas, nors nemažai kainuojantis žingsnis, bet visų į komisiją nepakviesi.

Taigi turime sąrašą kviečiamų asmenų – vadybininkų, impresarijų, akademijos dekanas su jais jau bendrauja.

Aišku, tiek dėl viruso, tiek dėl tvarkaraščių tvyro nežinomybė, bet jeigu viskas bus kaip dabar, manau, sulauksime gana rimtų svečių.

Koks finalo planas B, jei kiltų antroji viruso banga?

V. G. Planas B labai aiškus – rengsime finalą tada, kai galėsime. Pirmieji turai jau bus įvykę, finalininkai atrinkti. Jei matysime, kad neįmanoma surengti finalo su žiūrovais ar be jų, įtraukiant orkestrą, jei uždarytos bus ne tik durys, bet ir langai, stabdysime finalinį etapą ir datą derinsime iš naujo.

A. K. Norisi manyti, kad viskas bus gerai ir nereikės finalo nukelti į geresnius laikus.

Ar yra konkursų, į kuriuos lygiuojasi ar galėtų lygiuotis Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas?

A. K. Mūsų konkursas dar labai jaunas, tad turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis įsitvirtins, sulauks didesnio atgarsio. Be abejo, svarbu atsiliepimai apie konkurso skaidrumą, jo teikiamas galimybes, atvykstančius pa-

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

konk u rsas

62

siklausyti agentus, teatrų direktorius. Prizų fondas – taip pat traukia, o jis ne toks blogas. Man imponuoja Kardifo dainininkų konkursas – jis, sakyčiau, vienas stipriausių pasaulyje, dar galbūt Plácido Domingo konkursas.

V. G. Žvelgiant į kaimynus, tai galėtų būti Stanisławo Moniuszkos konkursas, turintis senas tradicijas. Taip pat Évos Marton konkursas. Nežinau, į ką turėtume lygiuotis galvodami apie prizų fondą, koncertinius prizus. Lygiuotis tarsi yra į ką, bet neaišku, kiek galime užaugti. Pirmiausia regime save kaip svarbų regioninį dėmenį. Po 10–15 metų Virgilijaus Noreikos konkursą matyčiau kaip vieną stipriausių Šiaurės Europoje, turintį didelę atranką, daug kategorijų, svaresnius prizus.

Bet būkime sąžiningi – manau, netapsime stipriausiu konkursu pasaulyje. Tai konkursas šiek tiek apie V. Noreiką, apie mūsų atlikimo meno ugdymą, lietuvišką kultūrą. Manau, jei gebėtume tapti savo finalininkams tramplinu į Europos muzikos teatrus, tai jau būtų didžiulė sėkmė.

Antrasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas vyks rugsėjo 5–23 d. Vilniuje.

Iškilmingas finalas – rugsėjo 23 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

63

2 0 2 0

– 2

/

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

3

Britų muzikos vadybininkas

Robertas Gilderis:

„Nuo tos minutės, kai užlipi ant scenos, iki tol, kol nulipi, esi atlikėjas“

Artėjant Antrajam tarptautiniam Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursui, norisi prisiminti ir išties įspūdingą pirmąjį. O jame viešėjo žymus britų muzikos vadybininkas Robertas Gilderis. Ne vieną dešimtmetį šioje srityje dirbantis specialistas yra bendradarbiavęs su tokiomis akademinės scenos žvaigždėmis kaip Yehudi Menuhinas, Arnaldo Cohenas, Ruth Falcon ir kt. Nuolatos dalyvaudamas įvairių konkursų žiuri, R. Gilderis puikiai jaučia šiandienos operos pasaulio pulsą. Apie tai ir kalbėjomės šiame interviu.

Rasa Murauskaitė Ar pirmąkart viešite Lietuvoje? Kaip susipažinote su lietuviais konkurso organizatoriais ir buvote pakviestas atvykti?

Taip, Lietuvoje esu pirmąkart. Su Vygintu [Vygintu Gasparavičiumi. – Red. past.] keletą kartų susitikome tarptautinėse atlikimo meno bendruomenės konferencijose, vykstančiose dukart per metus: vienąkart vi-

64

2 0 2 0

– 2

/ 3

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

suomet Niujorke, o antrą – kurioje nors kitoje pasaulio vietoje. Jos organizuojamos nuo Melburno iki Malmės, Kopenhagos ir kitų pasaulio miestų.

Prieš kelerius metus Vygintas minėjo, kad netrukus Vilniuje pagaliau bus rengiamas dainininkų konkursas. Manau, jis žinojo, kad jau kurį laiką intensyviai dirbu konkursų žiuri, turiu patirties. Pastaruosius penkerius metus buvau konkursuose Uzbekistane, San Paule, Lince, Minske, Birmingame, Alabamoje... Be to, mano darbas susijęs ir su jaunaisiais dainininkais. Manau, nepaprastai svarbu, kad konkursų žiuri dalyvautų agentai, atstovaujantys muzikos pramonei. Mes galime dalyviams, jauniems dainininkams, pasiūlyti darbo ar bent jau patarti, kur jo ieškoti.

Ar remdamasis patirtimi galėtumėte pasakyti, kad dainininkų, pedagogų ir vadybininkų nuomonės, kas vertas konkursų laurų, kas gali padaryti puikią sceninę karjerą, skiriasi?

Jei kalbėsime apie anksčiau vykusius konkursus – taip, kartais nuomonės skyrėsi, nes būna, kad visus apžavi balsas. Bet šiais laikais tai „tik balsas“, nes daugelis agentūrų, vadybininkų tikisi „viso paketo“. Svarbi net ir žmogaus išorė: ar nėra pernelyg mažo ūgio, per daug stambus ir pan.

Pradėjome kalbėtis apie kriterijus, kurie svarbūs šiandienos operos pramonei. Tad koks šiandien turi

būti dainininkas, kad galėtų tikėtis sėkmingos karjeros?

Pirmiausia privalu turėti gerą techninį pasirengimą – be šito ilgai netrauksi. Dauguma ieško sveikų dainininkų, kurie dainuoja sveikai, pasitiki savimi.

Vakarykštėje perklausoje keletą tokių girdėjome. Svarbu ir gerai suvokti, ką dainuoji, – vakar vienas lietuvis solistas puikiai suvokė, ką daro. Žiūrovų neįmanoma apkvailinti, todėl labai įdomu buvo stebėti jų reakciją į kai kuriuos dainininkus. Tie, kurie atitiko ir mano kriterijus, ne tik atliko kūrinius, bet ir išgyveno vaidmenį, tarsi galėtų iškart dainuoti teatro scenoje. Pastebėjau, kad publika juos taip pat apdovanojo didžiausiomis ovacijomis. Mes, žiuri nariai, neplojame, nes esame užsiėmę pastabų rašymu, bet aš regiu bendrą emociją.

Nepamirškime, kad svarbus tiek puikus atlikimas, tiek gera išvaizda. Ir tai susiję ne su pinigais – reikia tiesiog tvarkingai atrodyti. Keista, bet vakar keli dalyviai nepagalvojo, kaip reikia atrodyti scenoje, pavyzdžiui, pamiršo išsilyginti kelnes, o tai lemia bendrą įvaizdį. Nuo tos minutės, kai užlipi ant scenos, iki tol, kol nulipi, esi atlikėjas. Jauni atlikėjai privalo apie tai pagalvoti. Įdomu, kas Jus patį atvedė į muzikos pramonę?

Muzika visada buvo svarbi mano gyvenime. Būdamas devynerių ar dešimties metų, visus kišenpinigius išleisdavau operos bilietams. Mokykloje ir studijų laikais nuolatos vaidinau, režisavau, grojau fortepijonu,

dainavau... Tai truko, iki man suėjo 21-eri. Grįžau į Londoną, kuriame gimiau ir augau, ir supratau, kad noriu dirbti muzikos srityje, tik dar tiksliai nežinojau kur.

Dirbau keliuose didžiuliuose festivaliuose, o paskui gavau darbą Anglijos nacionalinėje operoje – tai įvyko devintojo dešimtmečio pradžioje. Buvau ten labai laimingas, dirbau ne viename skyriuje, labai daug ko išmokau apie muzikos verslą. Ten sutikau ištisą kartą nuostabių dainininkų – keletas iš jų dar tebedainuoja, bet nedaug, nes kalbame apie devintojo dešimtmečio pradžią. Tai buvo Anglijos operos aukso amžius...

Galiausiai dainininkai, su kuriais dirbau, paskatino save išbandyti kaip muzikos vadybininką. Paklausęs jų, įkūriau nedidelę agentūrą ir tęsiu šią veiklą jau daugiau kaip tris dešimtis metų, tik jau su didele kompanija Londone ir Niujorke. Ypač mėgstu dirbti su jaunaisiais dainininkais. Ką tik grįžau iš Šiaurės Amerikos, kur praleidau didžiąją dalį vasaros. Ten yra nuostabių programų jauniesiems menininkams. Vasarą lankiausi Sent Luise, Vašingtone, Seagull Music Collony, Santa Fė operoje, kuri turi nuostabią programą dainininkams, Naujojo Hampšyro Opera North, Niujorke ir kitur... Negaliu net suskaičiuoti, kiek jaunųjų atlikėjų išgirdau šią vasarą, bet maždaug... 220. Daugelis jų puikūs, ne-

N or e ikos

65

konk u rsas

mažai jų dar mokosi, dalyvauja minėtose programose.

Kai kurie jau pradeda karjerą, ruošiasi perklausoms šį rudenį.

Ką patartumėte jauniesiems atlikėjams? Kaip formuoti karjerą, jei galimybių, apie kurias ką tik užsiminėte, galbūt yra šiek tiek mažiau?

Būtent šiuo atžvilgiu konkursas yra puiki proga – čia girdime lietuvių dainininkus. Jiems tai gera galimybė įvertinti savo lygį kitų Europos, pasaulio dainininkų kontekste. Jie gali pamatyti, ar yra to paties lygio, ar turi dirbti sunkiau.

Per pastaruosius penkerius metus Europoje, ypač Hamburgo aukštojoje mokykloje, man teko sutikti daug lietuvių solistų. Yra keletas žmonių, padedančių jauniesiems Lietuvos atlikėjams išvykti tobulintis į užsienį. Viena tokių – profesorė Raminta Lampsatis, gyvenanti Berlyne. Jauniesiems lietuvių dainininkams ji yra didelė parama – ir ne tik todėl, kad yra puiki koncertmeisterė, bet ir kad padeda jiems atverti duris. Štai Mildą Tubelytę, kurią vakar girdėjau dainuojant Romeo operoje Kapulečiai ir Montekiai, pirmą kartą pamačiau kaip tik Hamburgo aukštojoje mokykloje. Paprastai kasmet ten nuvykstu būtent Ramintos kvietimu. Ji

2 0 2 0

– 2

/ 3

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

virgili j a u s

virgili j a u s

N or e ikos

taip pat puikiai žino, kur Europoje dainuoja lietuviai.

Smagu turėti tokį žmogų, palaikantį ryšį su įvairiais teatrais, galintį padėti bent jau sužinoti apie rengiamas perklausas. Galbūt per jas ne visada pavyksta gauti darbo, bet bent jau galima save parodyti.

2 0 2 0

– 2

/ 3

Muzikos pramonėje dirbate jau taip ilgai, kad galite kalbėti apie tam tikrų pokyčių buvimą ar nebuvimą.

Drįstu abejoti, kad per tris dešimtmečius niekas būtų nepakitę. Kokia Jūsų nuomonė?

Vienas didžiulis pokytis tas, kad atsirado daug daugiau programų jauniesiems menininkams ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Tai labai svarbu, nes jauniems atlikėjams atsiveria daugiau galimybių prisijungti prie operos kompanijų, pradėti karjerą. Šiandien daugelis didžiųjų teatrų turi savo operos studijas, ir tai yra pirmasis laiptelis. Be to, šių laikų atlikėjai turi būti praktiški – ne nuolatos skųstis, kaip sunku, bet reaguoti, ieškoti galimybių. Vakar sutikau vieną dainininkę, apie kurią buvau jau anksčiau girdėjęs. Keletą minučių pasikalbėjome, apsikeitėme kontaktiniais duomenimis, ir jau sulaukiau jos laiško. Tai rodo jos norą – galbūt galėsiu jai kuo nors padėti. Šiais laikais pats dainininkas turi imtis iniciatyvos ir savęs klausti: „Ką galiu padaryti, kad mano karjera būtų sėkminga?“ Apskritai šiais laikais viskas kiek lengviau, visi gali laisvai judėti, bent jau Europoje.

Gyvename interneto amžiuje. Kokią įtaką jo plėtra daro akademinei scenai, viešinimo strategijų tendencijoms?

Taip, jeigu šiandien gauni elektroninį laišką ir iškart neatsakai, po trijų valandų gauni dar vieną su klausimu: „Kodėl neatrašei?“ Štai vakar visą dieną dirbau žiuri ir apie dešimt valandų netikrinau elektroninio pašto, todėl grįžus į viešbutį teko pusantros valandos atsakinėti į laiškus. Anksčiau atsakymo į išsiųstą laišką laukdavai savaitę. Manau, interneto įtaka ir gera, ir bloga. Jauniesiems dainininkams internetas – tai prieitis prie šaltinių, prie kurių mes negalėjome prieiti.

Jutube jie gali klausytis pačių įvairiausių dainininkų repertuaro – iš to galima tiek daug išmokti! Kita vertus, iš dainininkų, dirigentų, pedagogų teko išgirsti, kad internete žmonės dabar leidžia daugiau laiko negu prie partitūrų. Susirašinėja iki paryčių su draugais, o rytą ateina į repeticiją išsekę, nepailsėję...

Viešinimo strategijos, be abejonės, taip pat pakito.

Kartais aplinkui gerokai per daug informacijos, o juk reikia išlaikyti bent dalelę paslapties. Prieš kelerius metus atsidūriau feisbuke, turiu ten nemažai draugų, bet savo paskyrą tikrinu gal tik kartą per savaitę. Ir kitus, norinčius su manimi susisiekti profesiniais klausimais ir gauti greitą atsakymą, kviečiu rašyti elektroniniu paštu, o ne feisbuko žinute. Taigi viskas turi ir

konk u rsas

66

gerų, ir blogų pusių, bet internetas išties viską pakeitė.

Galbūt tokiu atveju galima kalbėti ir apie takoskyros tarp akademinės ir populiariosios scenos formuojamų įvaizdžių nykimą? Regis, operos dainininkai vis dažniau taiko panašias viešinimosi strategijas – rengia akį traukiančias fotosesijas ir pan. Ką apie tai manote?

Mano galva, populiariosios muzikos atlikėjai gali eiti gerokai toliau, jeigu tik nori. Esminis aspektas – pagarba atitinkamai meno formai. Nieko blogo turėti gražių nuotraukų. (Man, pavyzdžiui, patinka, kai moterys atrodo patraukliai, elegantiškai. Bet negražu, kai jos – tarsi perdėm išsipuošę modeliai.) Bet menininko įvaizdis, nuotraukos turi pasakoti istoriją. Nesu nusiteikęs prieš įdomias reklamos kampanijas. Nieko bloga, jei orkestrai, operų kompanijos kuria afišas, kurios priverčia žmones stabtelėti ir perskaityti, kas parašyta.

Prisimenu vieną tokią reklamos kampaniją, kuria siekta paskatinti žmones lankytis operose. Buvo iškabinti didžiuliai plakatai su užrašu: „Kaip šiandien rengsiesi eidamas į operą?“ Šalia antraštės buvo jaunų žmonių, apsirengusių gana skandalingai, nuotraukos. Šia reklama siekta jaunimui pasakyti, kad į operą galima eiti laisvai, kad visai nesvarbu, kaip kas atrodo.

Taigi galima reikalauti dėmesio, bet svarbu nenusipiginti. Dažnai sutinku žmonių, niekada nesilankiusių operos spektaklyje ar klasikinės muzikos koncerte.

Savotiškas iššūkis man būna pamėginti juos įtikinti, kad tai galėtų jiems patikti.

Minėjote, kad teko dirbti daugelyje žiuri visame pasaulyje. Ką šios patirties kontekste galėtumėte pasakyti apie Tarptautinį Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursą?

Jis nepaprastai puikiai organizuotas. Pats neįprasčiausias dalykas jame tas, kad pirmame ture, kuris šiandien baigiasi, dainininkai atlieka net po tris arijas.

Kitur paprastai dainuojamos daugiausia dvi arijos, neretai – vos viena. Labai sunku bus į kitą turą praleisti tik dalį dainininkų, bet bent jau jie visi galėjo atlikti po tris kūrinius, ką laikau teigiamu dalyku. Prisimenu konkursų, kuriuose dainininkai tegaudavo vos po 90 sekundžių – atlikti vieną nedidelę ariją, – o tada jų nepraleisdavome į kitą turą. Kai kurie dėl šių sekundžių būdavo atvykę iš kito pasaulio krašto. Taigi šiame konkurse, nors ir sunku, galėjome dalyvius bent jau tinkamai išklausyti, suteikti jiems laiko.

Du ar trys dainininkai išties pakerėjo. Klausimas, kurį po kiekvieno konkurso užduodu pats sau: ar norėčiau vieną ar kitą dainininką vėl išgirsti rytoj? Kad ir kaip ten būtų, žiuri yra septynios nuomonės... Nors, jei dainininkas išties geras, tai pastebi visi. n

67

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

68

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

asm e ninio

r ė mimo

programa

69

Advokatas Linas Sabaliauskas: „Ciniškas požiūris – tiesiog nemandagu“ 2 0 2 0

– 2

/ 3

Kurkime teatrą kartu! – toks yra 2019 m. pabaigoje startavusios LNOBT asmeninio rėmimo programos šūkis. Pirmuoju jos dalyviu tapo advokatas Linas Sabaliauskas, verslo teisės advokatų kontoros TRINITI valdybos narys. Jis maloniai sutiko papasakoti apie savo muzikinę patirtį: Yehudi Menuhino ir kitų pasaulio garsenybių diriguotus koncertus, dalyvavimą su grupe Skamp Kopenhagoje vykusiame Eurovizijos konkurse, taip pat – apie Lietuvos visuomenės požiūrį į kultūros rėmėjus.

Renata Baltrušaitytė

Su muzika esu susijęs nuo mažų dienų, nes dainavau berniukų chore Ąžuoliukas. Tai buvo metai, kai griuvus geležinei uždangai pamažu vėrėsi sienos, chorui nušvito galimybė dažniau vykti į užsienio gastroles ir dalyvauti tarptautiniuose konkursuose.

Jau 1987 m. su Ąžuoliuku koncertavau Čekijoje, 1988 m. – ir Vakarų Vokietijoje. Ir tai buvo tik pradžia: šaliai atgavus Nepriklausomybę kasmet vykdavome į kelių mėnesių gastrolines turnė po Europą. Kol bendraklasiai trynė suolus mokykloje, aš su choristais važinėjau po pasaulį. Dalyvavau nepamirštamuose koncertuose, kuriuos dirigavo tokios muzikos legendos kaip Yehudi Menuhinas ir kiti garsūs dirigentai.

Teko scenoje ir solo padainuoti. Ąžuoliuko vadovas Vytautas Miškinis buvo nusprendęs, kad tapsiu pirmuoju Lietuvoje kontratenoru, todėl draudė dainuoti vyrišku balsu. Miksto ir kontratenoro registrus pavyko išgauti gan ilgai. Dainavau ne tik Ąžuoliuke, bet ir dirigento Modesto Pitrėno suburtame chore Psalmos, taip pat Vaclovo Augustino vadovaujamame chore Jauna muzika. Koncertavau ir su Gintauto Venislovo vadovaujamu choru Brevis, ir su V. Miškinio vadovaujamu ansambliu Museum musicum.

Galiausiai prasidėjo paauglystė, kai labiau norėjosi draugauti su merginomis, o ne dainuoti scenoje vaikišku balsu... Tada atsirado galimybė save

išbandyti populiariosios muzikos scenoje – buvau a cappella dainuojančio kvarteto Something 4 Soul narys. Vaidilos teatre buvo filmuojama televizijos laida Muzikinis viešbutis, kurioje šis kvartetas buvo tarp populiariausių atlikėjų.

Lyg to būtų maža, mano jaunystės draugai Viktoras Diawara ir Vilius Alesius įkūrė populiarią grupę Skamp, kuri kartu su dainininke Erica Jennings ruošėsi dalyvauti Eurovizijos atrankoje. Jie paprašė padėti su pritariamuoju vokalu. Padėjome ir kartu su Skamp netikėtai atsidūrėme 2001 m. Eurovizijos konkurse, kuris vyko Kopenhagoje. Tai buvo paskutinis mano scenos pasirodymas – tuo metu jau studijavau Vokietijoje teisę.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklius – iš pradžių vaikiškus, o vėliau ir visus kitus – lankydavau su mama. Jai ir turėčiau būti dėkingas už įskiepytą meilę šiam teatrui. Kartu su Ąžuoliuko choristais ne kartą dalyvavau šio teatro pastatymuose, tad pažįstu jo sceną ir užkulisius.

Kadangi pačiam yra tekę dainuoti įvairiausių stilių muziką, klausydamasis operos dainininkų galiu vertinti ne tik jų intonavimą, bet ir stilistines muzikos frazuotes, operos partijų interpretacijas. Tad buvau sužavėtas kalėdinio Asmik Grigorian koncerto: ši operos solistė dabar tikrai yra pačiame jėgų

asm e ninio

2 0 2 0

– 2

/ 3

r ė mimo

programa

žydėjime, klausytis jos balso ir gėrėtis jos charizma scenoje yra nenusakomas malonumas. Buvo smagu jos klausytis Lošėjo premjeroje. Tuo labiau kad su dirigentu M. Pitrėnu draugystė mus sieja iki šiol: didžiuojuosi jo muzikine branda, puikiais pasiekimais teatrų ir koncertų salėse. Taip pat džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime pasaulinio lygio chorų.

Prieš Kalėdas teko su užsienio svečiais lankytis baleto spektaklyje Spragtukas. Buvo be galo malonu girdėti jų komplimentus mūsų baleto trupei, kuri, pasak šio meno ekspertų, niekuo nenusileidžia Londono ar Vienos šokėjams. LNOBT ir Nacionalinė filharmonija apskritai yra tos vietos, kuriose dažniausiai lankomės kartu su Vilniuje viešinčiais verslo partneriais ir kolegomis, nes čia niekada netenka raudonuoti prieš užsienio svečius dėl pasirodymų lygio.

Važiuodamas automobiliu, dažniausiai klausausi radijo stoties LRT Klasika, kas nėra įprasta mano bendraamžiams. Šeimoje buvome susitarę, kad už kultūrinį gyvenimą atsakinga bus mano žmona Nerija, bet ji nerasdavo tam laiko, tad teko susigrąžinti iniciatyvą į savo rankas. Mūsų teatriniai skoniai šiek tiek skiriasi: Nerija yra didelė baleto gerbėja, o aš mieliau lankausi operos spektakliuose. Bet nuostabusis Spragtukas ir mane sugraudino iki ašarų.

Mecenatystės tradicijos užsienio teatruose gerai pastebimos – turiu draugų, kurie yra savo miesto teatro ar kito meno kolektyvo asmeniniai rėmėjai. Pernai teko lankytis Garsingtono operos vasaros festivalyje, kuris buvo pradėtas rengti privačiame dvare iš esmės privačios iniciatyvos dėka. Iš pradžių tai buvo festivalis, kuriame jauni atlikėjai galėdavo sau leisti išbandyti įdomesnes operų interpretacijas, bet publikai tai buvo taip įdomu, kad Garsingtono operos festivalis pamažu išaugo į Glaindborno festivaliui mastu prilygstantį renginį. Mačiau ilgus Garsingtono festivalio rėmėjų sąrašus, bylojančius, kad privačiomis lėšomis galima organizuoti netgi tokio lygio operos festivalius.

Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado pirmosios asmeninio rėmimo programos, ir nusprendžiau jas palaikyti. Man pritarė ir žmona Nerija, kuriai mecenatystės idėjos niekada nebuvo svetimos, – ji irgi tapo LNOBT rėmėja. Tikiu, kad Lietuvoje atsiras daug panašiai manančių žmonių. Nemažai tokių sutikau Vilniaus klube: dauguma jo narių remia menininkus, nors ne visi pageidauja būti viešinami.

Tačiau ciniku būti lengviau ir patogiau nei pozityviai nusiteikusiu žmogumi. Iš turtingiausių Lie-

70

tuvos verslininkų lūpų ne kartą teko girdėti kitokių nuomonių: kam to reikia, kam čia švaistytis, jeigu galima pelningai investuoti... Vilniaus klube, organizuojančiame susitikimus su žymiais šalies menininkais bei išvykas į užsienio teatrus ir koncertų sales, panašūs klausimai niekam nekyla. Ciniškas požiūris į mecenatystę šiame rate būtų tiesiog nemandagus.

Nors socialinė atskirtis vis dar aiškiai pastebima, mūsų visuomenė sveiksta, gydosi praeities žaizdas.

Pagal vienam šalies gyventojui tenkančios bendrojo vidaus produkto dalies rodiklį daromės vis turtingesni: 1995 m. vienam žmogui teko daugiau kaip 5 tūkst. JAV dolerių, o dabar – jau daugiau kaip 35 tūkst. JAV dolerių. Pažanga iš tiesų milžiniška, o pasisotinęs ir aprūpinęs savo artimuosius žmogus natūraliai gręžiasi į meną ir kultūrą. Ir nebūtinai vien iš savanaudiškų paskatų.

Mūsų šalyje vis dar pastebima keista takoskyra tarp meno ir verslo: menininkus, radusius privačių rėmėjų, jų pačių kolegos ima vertinti kaip parsidavinėjančius konformistus. Manau, toks požiūris neteisingas ir žalingas patiems menininkams. Jis palaiko klaidingus įsitikinimus, kad, iš vienos pusės, rėmėjai mainais už pinigus reikalauja menininkų jiems lankstytis, iš kitos pusės – kad su parama kuriamas menas nėra tikras menas. Vis dėlto pagrindinis vertinimo matas turėtų būti ne finansavimo šaltiniai, bet sukuriama meninė kokybė ir iš to išplaukiantis lėšų panaudojimo efektyvumas.

Po puikaus koncerto ar įsimintino spektaklio viduje jautiesi tauresnis. Rengdamasis vakarui teatre, tarkim, iš anksto susipažindamas su spektaklio libretu, gali pasidaryti mažytę šventę. Dar svarbesnis būna spektaklio aptarimas šeimos ar draugų būrelyje. Visa tai kartu su puikiais atlikėjais, puošnia publika ir puodeliu karšto šokolado ir sukuria unikalią, nepakartojamą LNOBT atmosferą.

Ko palinkėčiau šiam teatrui? Skaitydamas The New York Times, Financial Times ar kitus populiarius pasaulio leidinius, randu naujų pastatymų viso pasaulio teatruose recenzijų ar rekomendacijų. Be Niujorko ir Londono, ten dažnai mirga Amsterdamo, Berlyno, Vienos teatrų premjerų antraštės. Mano svajonė – kad Vilnius taip pat taptų miestu, į kurį žmonės iš užsienio atskrenda pažiūrėti naujo spektaklio. Būtent tokių turistų, o ne bernvakarių šventėjų linkėčiau Lietuvos sostinei. n

m e n u

akimirką

žavingą

71

2 0 2 0

– 2

/ 3

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Su kaupu išsipildęs gyvenimas „Vieni kompozitoriai palaipsniui prisiderina prie visuomenės skonio, kiti meta iššūkį, sudirgina.

Kaip kas stiprus jaučiasi.“1

Rūta Gaidamavičiūtė

Tokį įspūdį gali susidaryti žvelgdamas į labai šakotą, su keliomis svarbiausiomis Lietuvos muzikos gyvenimo sritimis susijusį Vytauto Laurušo gyvenimo kelią. Net ir vienos kurios iš jų, lygiagrečiai derinamos su kūryba, būtų daug, o čia – visos trys: Kompozitorių sąjunga, Operos ir baleto teatras, Konservatorija (Muzikos akademija). Gimęs vytautiniais metais (1930 05 08), gavo vardą, įpareigojantį turėti platesnių siekių.

1

„Reikia mokėti save padalinti. R. Gaidamavičiūtės ir V. Laurušo pokalbis“, in Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais, Vilnius: LMTA, 2005, p. 208.

m e n u

2 0 2 0

– 2

/ 3

akimirką

žavingą

Šiandien turbūt ne kiekvienas, sėdintis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salėje, žino, kam turėtų būti dėkingas už tai, kad šie rūmai stovi ir kad jie yra tokie, kokie yra. Deficito laikais pasiekti, kad būtų panaudota visa, kas geriausia, ir kad apskritai visi ratukai suktųsi reikiamu tempu, nebuvo taip paprasta.

V. Laurušas su Operos ir baleto teatru susijęs labiau nei tiesiog kaip operas rašantis kompozitorius. Teatrą jis matė iš labai skirtingų pusių. Aišku, iš laiko perspektyvos svarbiausia liks kūrėjo dalis. Bet kompozitorius mokėjo kurti ir žmonių santykius. Gal todėl jam taip sekėsi burti įvairias kūrėjų bendruomenes ir joms vadovauti, kartais net kelioms vienu metu. Pradėjęs nuo tokio sudėtingo organizmo kaip Operos ir baleto teatras direktoriaus, tuo metu jauniausio (1963–1975), pareigų, po kiek laiko buvo išrinktas ir Kompozitorių sąjungos pirmininku (1972–1989) ir dar juo būdamas tapo ir Konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) rektoriumi (1983–1994). Lemtingais 1989–1990 m. buvo SSRS liaudies deputatas ir, sakoma, daug prisidėjo prie to, kad būtų sustabdytas antrojo Seimo puolimas2.

Jam vadovaujant Operos teatrui buvo sukurta nemažai lietuviškų operų, teatras kelis kartus gastroliavo Maskvoje, o tai buvo nelengvai pasiekiama. Nenuneigiamas jo ryžtas statant naująjį teatro pastatą. O kur dar pedagoginis darbas... Lyg to būtų buvę negana, jis nuolat ką nors statė.

Iki pat senatvės išliko giedros dvasios, mokėjo pajuokauti ir priimti kritiką. Į jį, kaip ir į kiekvieną vadovą, suplaukdavo daug srovių, bet jis mokėjo tarp jų laviruoti įsiklausydamas ir geranoriškai padėdamas.

Tai, matyt, daugiausia atėjo iš šeimos (tėvai abu buvo puikūs siuvėjai, be profesinių savybių, turėjo mokėti sutarti ir su klientais) ir iš pamokų, gautų patarnaujant jėzuitų bažnytėlėje. 1949 m. ši praktika buvo nutraukta, bet, paties kompozitoriaus žodžiais, tai buvo „savęs pažinimo, dvasinio brendimo metas. Kraujyje liko ne viena nuostata: visiems atleisti, nepriekaištauti, priimti nuoskaudas kaip Dievo siųstus išbandymus. Išmokau tolerancijos, sutarti su žmonėmis, geranoriškai padėti, neįtarinėti žmogaus, nes tai jį žemina.“3 O gal žinojo jis ir tokią amžinąją tiesą, kad kūrėjo etinė laikysena lemia ir jo kūrybinį potencialą.

Buvo iš tos senosios kartos vadybininkų, kurie nebuvo specialiai ruošiami, o iškilo natūraliosios atrankos būdu, padedami gabumų, charakterio savybių ir derindami tai su stipriu gretutiniu profesiniu pasirengimu. Ilgai vadovaujantys žmonės dažnai įgyja dikta-

2

3

„Vytauto Laurušo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika. Su kompozitoriumi kalbasi Anatolijus Lapinskas“, Muzikos barai, 2014, gruodis, p. 12–18.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Vytautas Laurušas. Gyvenimo realybės ir kūrybos interpretacijos, Vilnius: LKS, MRU, 2009, p. 88.

72

toriaus savybių. V. Laurušas to išvengė. Net ir ideologų spaudžiamas reikiama kryptimi planuoti, tarkim, Kompozitorių sąjungos narių kūrybinį procesą, gebėdavo išsisukti. Anuomet nuolat išsakomi priekaištai, kad kompozitoriai nerašo masinių žanrų kūrinių, sulaukdavo argumentuoto pirmininko atsako. Muzikologės Audronės Jasinevičiūtės klausiamas apie tolygią visų žanrų plėtrą, atsakė: „(...) planuoti gali. Tačiau dažnai kompozitorius, numatęs vieną kūrinį, parašo kitą. Bet jeigu kūrinys yra geras, džiaugiamės ir mes, ir klausytojai. Detaliai koordinuoti labai sunku, praktiškai neįmanoma ir nebūtina.“4 Rimas Geniušas yra liudijęs, kad „V. Laurušo mąstymo ir vadovavimo stilius buvo visai „ne tarybinis“.

Buvo žinoma daug atvejų, kai jis nevykdydavo arba savaip interpretuodavo valdžios nurodymus, net įsakymus. Jam beveik visuomet pavykdavo išsisukti nuo rimtesnių nuobaudų, sugebėdavo išsiteisinti, išaiškinti situaciją, argumentuoti savo sprendimus ir patvirtinti teatrui reikšmingus nutarimus.“5 V. Laurušas turėjo autoritetą, į jo nuomonę būdavo įsiklausoma. Donatas Katkus pabrėžė, kad jis „(...) nuosekliai palaikė visus talentus. Jis priėmė į teatrą tokius išskirtinius menininkus kaip dirigentas Jonas Aleksa, režisierė Vlada Mikštaitė. Labai palaikė Virgilijų Noreiką, kitus jaunuosius, bet kartu rėmė ir geriausius vyresnės kartos dainininkus, nors aplinkybės buvo toli gražu ne liberalios, o sovietinės, kai viskas kontroliuojama.“6 Turėdamas neeilinės diplomatinės patirties, V. Laurušas vis dėlto netapo slidžiu funkcionieriumi. Jis išsaugojo savyje vaiko pagavą, gebėjimą džiaugtis, stebėtis, nuoširdžiai juoktis ir tuo patraukdavo žmones.

Ir savo muzikoje galėjo sukurti nuoširdžią melodiją, kuri patraukdavo klausytoją ir padėdavo jam priimti modernesnius sonoristinius ar dodekafoninius elementus. Kadangi gausybė laiko buvo atiduota organizacinei veiklai, V. Laurušo kūryba nėra labai gausi, bet ryškių opusų joje daug.

Daugelis kompozitoriaus kūrybos viršukalnių susijusios su vokaline muzika, pradedant Arece auksą mūsų chorui padėjusiais pelnyti Nakties balsais (1969), vėliau – dažnai atliekamu vokaliniu ciklu Bangos (1966), kantata Liepsnojanti naktis (1982), pageidavimų koncertų klausytojų pamėgta Ežerų krašto daina ar Trimis romansais (žodžiai Alfonso Maldonio, 1975).

Vėlyvuoju laikotarpiu parašė Penkis sonetus (Justino Marcinkevičiaus žodžiai, 2012). Šiandien gal ir nelabai aišku, kas tie paklydę paukščiai. Taip anuomet buvo įvardyti karo nublokšti lietu-

4 5 6

Ten pat, p. 133.

Ten pat, p. 174–175.

Donatas Katkus, „Romantiškas muzikos deglas. In memoriam Vytautui Laurušui“, Kultūros barai, 2019, Nr. 5, p. 45–46.

73

vių emigrantai. Operos Paklydę paukščiai libreto autoriai Algimantas Kalinauskas ir Eugenijus Matuzevičius bandė atspindėti skirtingų visuomenės sluoksnių atstovų galeriją. Pagrindinį herojų Tadą įkūnijo Virgilijus Noreika. Solisto nuomone, šis vaidmuo iš lietuvių operų išsiskiria „(...) užbaigtumu ir tobulumu. Tai ryšku tiek vokaliniu-muzikiniu, tiek dramaturginiu požiūriu. Kompozitoriui ir libreto autoriams pavyko išvengti dažno blogio – schematiškumo. Vaidmuo aiškus ir jaudinantis, įpareigojantis dainininką ieškoti originalaus dramatinio sprendimo.“7 Jo partnerei Elenai Saulevičiūtei teko dramatiškas situaciją atliepiančios, mylinčios Rūtos vaidmuo. Populiariausias operos numeris tuo metu buvo Paukščių daina. Palyginti nauja buvo harmoninė kalba, kompozitorius rėmėsi leitmotyvais.

R. Geniušas pabrėžė, kad operoje „patogios solinės partijos, subtiliai instrumentuota partitūra“8.

Prisimindamas šią operą D. Katkus rašė: „Pamenu, į Vytauto Laurušo operą Paklydę paukščiai ėjau iš anksto kritiškai nusiteikęs, juk spektaklis išeivijos tema, taigi neišvengiamai bus „falšyvas“. Pirmasis į sceną išėjo Noreika ir man atvipo lūpa – toks raiškus, artistiškas, jautrus buvo pats pirmas muzikinis sakinys. Taip ir sėdėjau, gaudydamas kiekvieną Noreikos personažo krustelėjimą. Opera pasirodė ne tokia jau „falšyva“, kaip maniau.“9 Tai buvo tryliktoji nacionalinė opera.

Kūrinys labai palankiai įvertintas Maskvoje – kartu su Vytauto Paltanavičiaus opera Kryžkelėje sąjunginiame konkurse jis pelnė antrąją premiją.

Viena kitą keičiančios kultūros įstaigų vadovo pareigos vėliau trukdė kompozitoriui atsidėti didesniems kūrybiniams sumanymams. Bet polinkis į dramatizmą ir meilė vokalui pasąmonėje brandino mintį kurti naują operą. Kompozitorius dairėsi temos ir jo dėmesys apsistojo prie istorinės Mindaugo asmenybės.

Dar 1979 m. V. Laurušas sakė, kad ant darbo stalo dabar guli opera Mindaugas, o paklaustas, ar jau įsivaizduoja jos pastatymą, atsakė: „Kiekvienas kompozitorius nori būti ir režisierius, ir dirigentas. Bet pavykusiame kūrinyje paprastai yra dalykų, kurių autorius nemato ir kuriuos randa režisierius. Iš anksto išsakyta pozicija tokius ieškojimus, ko gero, apribotų. Režisierius pasinaudoja kompozitoriaus mintimis tiek, kiek jų sudėta į partitūrą. O savąjį variantą kompozitorius „pamato“ sapne, kur tasai dažniausiai nušvilpiamas.“10

7 8 9

10

O. Godunavičienė, „Paklydę paukščiai“, Tiesa, 1967, lapkričio 4.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, min. veik., p. 175. Žr. <https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/donatas-katkusvirgilijaus-noreikos-lietuviska-sviesa.d?id=77646843>. „Reikia mokėti save padalinti. R. Gaidamavičiūtės ir V. Laurušo pokalbis“, p. 205.

Reikšmingi kompozitoriaus kelyje ir kiti žmogaus balsui artimi instrumentai – altas ir violončelė. Brandžiajame kūrybos etape buvo sukurti tokie svarbūs darbai kaip Concerto di corde (2005) dviem altams, kurio versijos violončelėms prašė Davidas Geringas. Šiam atlikėjui su simfoniniu orkestru buvo parašytas Discorso concitato (Jausmingas pokalbis, 2003), o 2007 m. – įspūdingas kūrinys Concerto da camera septynioms violončelėms. Kompozitorius džiaugėsi, kad nemažai jo partitūrų yra išleidusi garsioji Schott leidykla.

Stebėtinai kūrybingas kompozitorius buvo paskutiniu kūrybos laikotarpiu. Vienas emocingiausių ir sėkmingiausių vėlyvojo laikotarpio kūrinių – Maldų simfonija (2000), kurioje V. Laurušas atskleidė tai, kas jam esminga. Apie savo 2001 m. Kauno muzikų užsakytą Antrąjį kvartetą kompozitorius yra sakęs, kad jame „aiškiai girdimi mano kūrybai būdingi bruožai: žmogiškų jausmų proveržis, kontrastas, kulminacijos formavimo principai, jos siekimas, mano mėgstama nutrūkstanti naratyvo frazė“11. Įsimintini buvo ir patys vėlyvieji darbai – Ketvirtoji simfonija (2011), Pragiedrėjimas styginių orkestrui (2013), Pavasario sonata fleitai ir styginių orkestrui (2011), Dramatico mussicale violončelei ir styginių orkestrui (2015).

Iš šios dienos skubos laiko žiūrint, atrodytų, kad tiek veiklų derinantis žmogus turėjo kone blaškytis, bet kompozitorius atrodė visai priešingai, veikė langsam tempu, rasdavo laiko pašnekėti su žmonėmis, todėl žinojo daugelio nuomones, kartu nuoširdžiai domėjosi, kas aktualu konkrečiam artistui ar kūrėjui, ir stengėsi padėti. Pokalbyje prieš keturiasdešimt metų kompozitorius ištarė taiklią frazę: „reikia mokėti save padalinti“12. Padalinti neišsidalinant smulkmenoms. Tam tikro racionalumo gal buvo išmokęs iš savo kompozicijos mokytojo Juliaus Juzeliūno. Sutelkdavo puikias komandas. Kompozitorių sąjungoje tarp bendradarbių turėjo Tėtės pravardę. Visa muzikų bendruomenė buvo lyg didžiulė jo šeima. n

11 Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, min. veik., p. 226.

12 „Reikia mokėti save padalinti. R. Gaidamavičiūtės ir V. Laurušo pokalbis“, p. 204–209.

2 0 2 0

– 2

/ 3

m e n u

akimirką

žavingą

74

Mąstyti šokiu 2 0 2 0

Baleto solisto, choreografo, pedagogo

Česlovo Žebrausko / 1930–2016 / jubiliejui

– 2

/ 3

Helmutas Šabasevičius Devyniasdešimtmečio proga prisimindami baleto solistą ir choreografą Česlovą Žebrauską (1930–2016), mintimis nusikeliame į XX a. šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius, kai stiprėjo paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais nualinta Lietuvos baleto kultūra, tada netekusi daug vidurinės ir jaunosios kartos artistų. Baleto studija, veikusi prie Valstybės (vėliau – Valstybinio operos ir baleto) teatro, rengė šokėjus savo scenai. Č. Žebrauskas – išimtis: 1949-aisiais baigęs šią studiją, jis tapo vienu iš nedaugelio Lietuvos artistų, pabandžiusių šokėjo karjeros siekti svetur, bet, nepaisydamas sėkmingai besiklostančios kūrybinės biografijos, grįžo į tėvynę.

Nebėra kaip paklausti artisto apie pirmąjį susidūrimą su šokiu, baletu, teatru. Gimęs Kaune, jis anksti neteko tėvo. Liko užfiksuotas faktas, pasakojantis apie jo, dešimtmečio, šokį stovykloje, sužavėjusį bendraamžius ir mokytojus, – matyt, tuomet ir buvo suvokta, kad kūnu ir judesiu galima išreikšti muzikos grožį. Bet gyvenimas vertė ieškoti praktiškesnio kelio: 1945–1947 m. mokytasi Kauno amatų mokykloje, 1947 m. įstota į Kauno kūno kultūros institutą. Vis dėlto šokio trauka nugalėjo: pastebėjus skelbimą laikraštyje, tais pačiais metais pradėta lankyti baleto studija, veikusi prie Valstybinio operos ir baleto teatro, 1948 m. kartu su teatru persikelta į Vilnių.

Pamokos ir darbas teatre buvo greta: kaip kordebaleto artistas Č. Žebrauskas dalyvavo Jurgio Karnavičiaus ope-

ros Gražina (1949) pastatyme, tais pačiais metais sukūrė Akrobato vaidmenį balete Raudonoji aguona, dar vieną Akrobatą vaidino Bedřicho Smetanos operoje Parduotoji nuotaka (1950). Artistas šoko ir vaidino Barilją Aleksandro Kreino Laurensijoje (1950), atliko hopaką Piotro Čaikovskio operoje Mazepa (1951). Po smulkių partijų atėjo ir pirmas didesnis, choreografiniu požiūriu atsakingesnis Vaclavo vaidmuo Boriso Asafjevo balete Bachčisarajaus fontanas (1951).

Nuo 1951 m. rudens Č. Žebrauskas šoko Sverdlovske, Anatolijaus Lunačiarskio operos ir baleto teatre. Čia jis netruko įsitvirtinti kaip mažesnių, o greitai – ir pagrindinių vaidmenų atlikėjas: jau antraisiais darbo metais šoko Vaclavą Bachčisarajaus fontane (1952), netrukus parengė Mėlynojo Paukščio vaidmenį P. Čaikovskio Miegančiojoje gražuolėje.

1952–1953 m. Č. Žebrauskas mokėsi Maskvos choreografijos mokykloje pas garsų Didžiojo teatro solistą ir pedagogą Nikolajų Tarasovą (1902–1975), tarp kurio mokinių – ir Michailas Lavrovskis, Jurijus Ždanovas, Maris Liepa. Šie metai buvo reikšmingi: neabejotinai sutvirtėjo šokio technika, susiformavo kūrybiškas požiūris į baleto vaidmenis, nes grįžęs į Sverdlovską jis šoko svarbiausius klasikinio repertuaro vaidmenis: Bazilį Don Kichote (1954), princą Zygfrydą Gulbių ežere (1954), Frondosą Laurensijoje (1956), Princą Spragtuke (1957), Francą Žydrajame Dunojuje (1958) ir kt. Č. Žebrauskas šoko ir naujuose to meto baletuose, statytuose Sverdlovske, – buvo pirmasis pagrindinio vaidmens atlikėjas trijų veiksmų balete Kairys (1954) pagal taip pat pavadintą Nikolajaus Leskovo apsakymą (baletą parašė kompozitorius Borisas Aleksandrovas, pastatė choreografas Jakovas Romanovskis). Taip pat artistas sukūrė Karandyševo vaidmenį balete Bekraitė (1958) pagal Aleksandro Ostrovskio apsakymą (kompozitorius Aleksandras Fridlenderis, choreografas Georgijus Jazvinskis). Spektakliai buvo rodomi per Sverdlovs­ko teatro gastroles Maskvoje, Č. Žebrausko vaidmenis įvertino kritika, už juos jis gavo Rusijos nusipelniusio artisto vardą.

Klodas Frolo C. Pugni balete Esmeralda

75

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

76

2 0 2 0

– 2

/ 3

Džančioto P. Čaikovskio balete Frančeska iš Rimini

Su Leokadija Aškelovičiūte M. Čiulaki balete Dviejų ponų tarnas

Sverdlovske dirbęs iki 1959 m. (čia susituokė su baleto artiste Valentina Lapina, čia gimė dukra Liusija, sūnus Andrius), artistas nusprendė grįžti į Lietuvą. Įdomu, kad apie tai 1959 m. spalio 26 d. numeryje pranešė net Klivlande (JAV) leistas laikraštis Dirva: „Sverdlovsko teatre Česlovas Žebrauskas iškilo į pirmos eilės baleto solistus. <...> Dabar Vilniaus teatras parsiviliojo savo auk­lėtinį ir tautietį atgal.“ Tų pačių metų gruodžio 13 d. Vilniuje įvykusioje trijų vienaveiksmių baletų programoje Nikolajaus Rimskio-Korsakovo balete Šecherezada Č. Žebrauskas jau įrašytas kaip Negro vaidmens atlikėjas (greta Henriko Kunavičiaus ir Henriko Banio), kitąmet pastatytame Eduardo Balsio balete Eglė žalčių karalienė (1960) baletmeisteris Vytautas Grivickas jam skyrė pagrindinį Žilvino vaidmenį, Romualdo Grynblato balete Rigonda artistas atliko Ako vaidmenį (1960), šoko Jonį ir Marių (Ant marių kranto, 1960), Šuralė (Šuralė, 1961), Vytą (Šiaurės sapnas, 1961), Trufaldiną (Tariamasis sužadėtinis, 1962), Džiančiotą (Frančeska da Rimini, 1962), Hormodijų (Spartakas, 1964), Velą (Gęstantis kryžius, 1966), Kunotą (Audronė, 1969), Chuliganą (Panelė ir chuliganas, 1971) ir kitus. „Tai mąstantis aktorius, geros formos šokėjas, jo kūryba laisva nuo improvizacijos – kiekviena detalė apgalvota, išbaigta, solistas daug dėmesio skiria muzikai, ieškodamas šokio bei muzikos organiško ryšio, jo kuriami personažai individualūs, neštampuoti“, – rašė apie solistą baleto istorikė ir kritikė Aliodija Ruzgaitė. Žiūrovus ir kritikus Č. Žebrauskas žavėjo ne tik kaip šokėjas, bet ir kaip aktorius: balete Esmeralda (1962) kurdamas vienuolio Klodo Frolo paveikslą, pasak A. Ruzgaitės, solistas išryškino „jo asketizmą, kuris išreiškiamas jo atšiauriu žvilgsniu, kaulėtomis suspaustomis rankomis.

Karandyševas A. Ostrovskio balete Bekraitė

Todėl dramatizmu padvelkia tos scenos, kuriose Klodas nebesugeba kovoti su savimi, su kylančia aistra.“ Kai kurie kūrybiniai planai liko neįgyvendinti – scenoje sukūręs, pasak A. Ruzgaitės, nerimastingo, iš piktavališkų kerų norinčio išsiveržti Žilvino paveikslą, Č. Žeb­ rauskas buvo pakviestas į kino bandymus 1965-aisiais kuriant pirmąjį lietuvišką filmą-baletą Eglė žalčių karalienė – yra išlikęs įrašas, kuriame jis šoka Žilviną drauge su Egle – Leokadija Aškelovičiūte. Su šia soliste sukurta nemažai vaidmenų, tarp jų – Princas Spragtuke, Zygfrydas Gulbių ežere. L. Aškelovičiūtė ir šiandien jį prisimena kaip patikimą partnerį, atsakingą, reiklų sau ir kitiems artistą.

Akių liga pristabdė aktyvią sceninę Č. Žebrausko veiklą, bet 1964 m. jis pradėjo dėstyti M. K. Čiurlionio menų mokykloje, dar kiek vėliau, 1966–1968 m., stažavosi tuometinio Leningrado mažajame operos ir baleto teatre kaip baletmeisteris. Č. Žebrauskas kūrė ir kaip choreografas. Pats reikšmingiausias jo darbas – Andrejaus Petrovo baletas Vilties krantas. Nors ideologizuoto turinio, šis spektaklis buvo vienas pirmųjų baletų, kuriame vengta tiesiogiai perpasakoti siužetą ir psichologizuotų vaidmenų, būdingų XX a. šeštojo dešimtmečio „dramoms-baletams“. Pirmasis šį baletą 1959 m. Leningrado S. Kirovo teatre pastatė balet­ meisteris Igoris Belskis. Jis sulaukė nemažai priekaištų dėl sąlyginės šokio kalbos. Vietoj konkrečių personažų balete veikė Žvejas, Mylimoji, Juodasis Žmogus, Maldavimas, Neviltis, Viltis, Žuvėdrų grupė. Spektaklis buvo be dekoracijų, kostiumai priminė artistų aprangą per repeticijas, choreografinė kalba buvo sąmoningai supaprastinta. „Spektaklyje nemaža gerų, nusisekusių šokėjiškų scenų, ansamblių. Prie tokių priskirtina išraiškinga savo

77

2 0 2 0

– 2

/ 3

Scena iš TV spektaklio Afrikietiški eskizai

šokiu merginų laukimo scena pirmajame veiksme. Labai lyriškas ir emocionalus Žvejo ir jo Mylimosios adagio, kupinas poezijos, švelnumo, tyros ir šviesios meilės“, – po spektaklio premjeros rašė baleto kritikė Lidija Motiejūnaitė.

Po kurio laiko Č. Žebrauskas atnaujino Igorio Morozovo baletą Daktaras Aiskauda, Bogdano Pawłowskio Snieguolę ir septynis nykštukus, o paskutinis jo kaip choreografo kūrinys – Benjamino Gorbulskio baletas vaikams Mikės nuotykiai (1983). Č. Žebrauskas statė šokius operoms, muzikiniams ir dramos spektakliams – iš jų minėtini Juozo Miltinio režisuotas spektaklis Frankas V (1969) Panevėžio dramos teatre, Žmogus iš Lamančos (1970) ir Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą (1981) Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, Pepė Ilgakojinė (1971) Valstybiniame jaunimo teatre.

Svarbi ir Č. Žebrausko kaip, pasak baletmeisterio V. Grivicko, „choreografinių miniatiūrų meistro“ veikla.

Iš keliolikos kūrinių išlikę Afrikietiškų eskizų nuotraukos, Ekscentriško šokio ir Lietuvos televizijai pastatyto Nepap­rasto susitikimo vaizdo įrašai. Pastarojo epizodo veiksmas vyksta kosmose – čia Kosmonautas (jo vaid­ menį atlieka pats choreografas) sutinka Žvaigždžių merginą (L. Aškelovičiūtė). Ilgą laiką įvairiausiuose koncertuose buvo atliekama miniatiūra Palangos Juzė pagal Miko Vaitkevičiaus muziką; šį nuotaikingą choreografinį vaizdelį yra šokę žinomi baleto solistai Ramutė Janavičiūtė, Rūta Krugiškytė, Gražina Sakalauskaitė, Loreta Bartusevičiūtė, Voldemaras Chlebinskas, Jonas Katakinas, Aleksandras Semionovas ir pats choreografas. 2016 m., rengiant Lietuvos choreografų kūrinių retrospektyvą Baleto atmintis, M. K. Čiurlionio menų mokyklos peda-

Su Irena Kalvaityte A. Kreino balete Laurensija

gogų Gražinos Sakalauskaitės ir Aleksandro Semionovo dėka šis epizodas buvo restauruotas, papildė Baleto skyriaus koncertinį repertuarą, o jo vaizdo įrašas – lietuvių choreografijos archyvą.

Lietuvos šokio ir teatro kultūrai nusipelnė ir Č. Žeb­ rausko žmona V. Lapina-Žebrauskienė. Ji šoko ir vaidino Operos ir baleto teatre, dėstė Baleto skyriuje, dirbo su saviveikliniais šokių kolektyvais. Artisto sūnus Andrius Žebrauskas, žinomas Lietuvos aktorius ir pedagogas, prisimena savo mažus vaidmenis tėčio pastatytame balete vaikams Daktaras Aiskauda bei paauglystėje pajaustą judesio reikšmę fizinei ir emocinei žmogaus savijautai.

Pasak aktoriaus, klasikinis baletas jo visai neveikė, bet pirmą tikrai didžiulį sukrėtimą jis patyrė, kai į Vilnių atvažiavo Joffrey baletas iš Niujorko. „Orkestro duobėje, šalia klasikinio orkestro, įsitaisė amerikiečių grupė Vegetables. Kai tas orkestras kartu su ta grupe užgrojo, kai išskrido į sceną baleto šokėjai, maniau, sprogsiu! Gūdžiais sovietiniais laikais tai buvo neapsakomas gyvybės, aistros gūsis. Tai vienas didžiausių įspūdžių, nuo tada aš ir pamėgau šokį“, – yra sakęs A. Žebrauskas, kalbėdamas su menotyrininke Elvina Baužaite. Nors scenoje įsitikinti aktoriaus kaip šokėjo talentu buvo nedaug progų, iki šiol atmintyje išlikęs jo sukurtas ryškus, dinamiškas, plastiniu ir jausminiu požiūriu niuansuotas Karlito vaidmuo Anželikos Cholinos šokio spektaklyje Moterų dainos; ypatinga plastika pasižymėjo ir jo Auklė Oskaro Koršunovo spektaklyje Labas Sonia Nauji metai. 2009 m. A. Žeb­ rauskas įsteigė improvizacijos mokyklą ir teatrą Kitas kampas, veda pagal savo metodiką Godopoco rengiamus improvizuoto bendravimo mokymus, yra sertifikuotas dinamiško judesio praktikos 5rhythms mokytojas. n

78

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

s i n i j e i l i b u J

nat i o na l p h i l ha r m o n i c .t v

fi l ha r m o n i ja . lt

79

J u oz a s Domarkas

Sergej Kr ylov Modestas Pitrėnas

2 0 2 0

David Geringas

Andrius Žlabys

– 2

/ 3

Mūza Rubackytė

Gidon Kremer

Guoda Gedvilaitė Vilmanta s Kaliūnas

Ed g a r a s Montvida s

Pina Napolitano

Pijus P a š ke v i č i u s Justina Gring ytė

Lukas Geniušas

Caroline Stinson Camille Thomas

Gabrielius Alekna

Re m ė j a i

T h e Q u e e n's S i x

80

c o d a

9

6

4

2 0 2 0

5

3

2

– 2

8

/ 3

1

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

7

KLAUSIMAI: Baleto Meilės pergalė autorius ... Medinis.

Opera ... vedybos.

Dirigento lazdelė.

A. Duchovos šiuolaikinių šokių studija.

Austrų kompozitorius, sukūręs operetę Išsiskyrusi moteris.

J. S. Bacho ... kantata.

Baleto artistės.

LNOBT solistas Arūnas ... .

Baleto Paradas autorius.

Tenoro N. Gedos tautybė.

Išpjovos styginių instrumentų rezonatoriaus viršelyje. Šio žymaus kompozitoriaus 210-ąsias metines minėjome kovo pradžioje.

Kauno muzikinio teatro elektroninės muzikos grupė.

Ką balerinos veikia scenoje?

Koncertinis fortepijonas.

Terpė, kuria mus pasiekia garsai.

Dainininkės Prudnikovaitės vardas.

Personažas iš L. Minkaus Bajaderės.

Lietuvių kompozitoriaus, operos Čigonai autoriaus Zodiako ženklas.

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki lapkričio 16 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus pakvietimą dviems asmenims į vieną iš LNOBT spektaklių. / Sudarė Viktoras Paulavičius

1. Dalando

7. Dodonas

13. Danas

2. Akmuo

8. Svajonė

14. Inesa

3. Daina

9. Bajanas

15. Duktė

4. Prudnikovas

10. Naxos

16. Marti

5. Audronė

11. Evita

17. Jurašas

6. Intrada

12. Moduliacija

18. Mėnulio

Iš sunumeruotų langelių: LOŠĖJAS Pakvietimus į spektaklį laimėjo Ana Raubienė.

Sveikiname!

Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

81

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

/ 3

82

2 0 2 0

â&#x20AC;&#x201C; 2

LIETUVOS

operai

/ 3

Naujas 2020 / 2021 sezonas Susitikime teatre!