Maestro Virgilijaus Noreikos palaimintas konkursas metė iššūkį

Maestro Virgilijaus Noreikos palaimintas konkursas metė iššūkį viruso sukeltai nežinomybei

Rasa Murauskaitė

Daugybės atšauktų koncertų, festivalių ir konkursų fone Antrasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas išsiskiria tuo, kad įvyks, kaip ir planuota, šių metų rugsėjo mėnesį. Nors aplinkui tvyro daug nežinomybės, konkurso organizatoriai – VšĮ Natų knygynas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir tarptautinės žiuri nariai – priėmė savotišką iššūkį: pirmieji konkurso turai šįkart rengiami virtualiai, o atvykti į Lietuvą bus kviečiami tik finalininkai. Jie turėtų pasirodyti su simfoniniu orkestru Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksiančiame iškilmingame konkurso finale.konkursui artėjant susitikome su VšĮ Natų knygynas ir konkurso direktoriumi Vygintu Gasparavičiumi ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore, Dainavimo katedros vedėja bei būsimo konkurso žiuri nare Asta krikščiūnaite. Dalijomės tiek praeito konkurso įspūdžiais, tiek artėjančio konkurso lūkesčiais.

Natūralu, kad pirmasis konkursas įsimena ilgam. Kokį įspūdį, žvelgiant iš kelerių metų perspektyvos, daro Pirmasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas?

Vygintas Gasparavičius. Bendrame kontekste konkursas atrodė labai stipriai. Jautėme, kad yra poreikis, visa bendruomenė apie tai kalbėjo, bet nemanėme, kad konkursas toks reikalingas ir kad bus tiek norinčiųjų dalyvauti. Palyginti su kitais konkursais, kad ir Jaschos Heifetzo, kuris buvo labai sėkmingas, paraiškų Pirmajame tarptautiniame Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurse sulaukta rekordiškai daug – per 180. Be to, tai buvo didžiulė šventė. Man – gal net ir asmeninė, nes tai buvo ne perimtas, o nuo nulio pradėtas darbas, be jokio didelio įdirbio, tradicijų. Nežinojome, kaip bus, todėl pečius slėgė didelė atsakomybė. Bet drauge su akademijos bendruomene drąsiai žengėme milžinišką žingsnį kokius dešimt metų į priekį. Startavome tarsi reaktyvinė raketa.

Asta Krikščiūnaitė. Įspūdžiai, aišku, patys geriausi. Visi žino, kad Lietuvos dainininkų bendruomenė labai didelė (vien studentų daugiau kaip šimtas, tai viena paklausiausių LMTA specialybių), o opera – mėgstamas žanras. Yra daug gerų dainininkų, visuomet turėjome gerą mokyklą. kad tas konkursas atsirado, didelė šventė visiems. Akademijos Didžioji salė visų turų metu lūžo, teatras taip pat buvo pilnas. Manome, kad pirmasis konkursas pavyko visomis prasmėmis, o ir dalyvių lygis gana aukštas. Gauta daug paraiškų, tad norėdami atrinkti verčiausius dalyvauti kartu su a. a. V. Noreika sėdėjome labai ilgai, bet buvo nepaprastai įdomu. Žinoma, labai svarbu, kad spėjome konkursą surengti maestro dar gyvam esant. O šie metai keisti visiems, ir jeigu konkursas įvyks, tai taip pat bus nepaprasta šventė.

Ar po konkurso žiuri nariai dalijosi įspūdžiais? Atsižvelgiant į jų dalyvavimo įvairiuose tarptautiniuose konkursuose patirtį, kokių atsiliepimų sulaukta?

V. G. Žiuri narių įspūdžių sulaukėme net ir konkursui vykstant, be abejo, ne apie konkrečius atlikėjus, o apie bendrą renginio vaizdą. Sakyčiau, juos net šiek tiek nustebino tiek organizavimo kokybė, tiek dalyvių lygis, nes pirmasis konkursas tikrai buvo stiprus. Nuvažiavę į Pasaulio muzikos konkursų federaciją, asamblėjas, į kurias vykstame kartą ar du per metus, išgirdome kolegų iš Skandinavijos, Rusijos, kitų europos šalių sveikinimus. Pirmasis konkursas tiesiog šovė ir įsitvirtino konkursų padangėje. Aišku, labai svarbu tęstinumas,

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

Konkurso komisijos narė Asta Krikščiūnaitė

kurti tradiciją, formuoti savotišką konkurso veidą. Dabar visi dalyviai vertinami vienoje kategorijoje iki 35 metų, tad galima sakyti, kad konkurso durys atvertos labai plačiai. Galbūt ateityje bus pakeista programa, gal atsiras kategorijos, jeigu dalyvių bus keli šimtai, ir pan.

A. K. Vienas dalykas pakeistas jau šiemet – pirmajame ture atliekamos tik dvi, o ne trys arijos. Žiuri narių įspūdžiai tikrai geri, nes praeitame konkurse viskas buvo suplanuota, apskaičiuota, akivaizdu, kad organizatoriai turi daug patirties. Sistema veikė kaip laikrodis. Vien paskirstyti klases, žmones, pianistus, daugybę atvykstančių žmonių su jų palaikymo komandomis reikia daug laiko ir jėgų, bet viskas puikiai pavyko. Labai gerai apie konkursą atsiliepė žiuri pirmininkė Lilian Sukis. Aišku, šiemet bus kitaip. Dar noriu pasakyti, kad praėjusiame konkurse žiuri balsavo slaptai – nebuvo jokių pasitarimų, aptarimų. Bet buvo gera regėti, kad visi mes vertinome labai panašiai. Daugeliu klausimų komisija buvo beveik vienos nuomonės.

Neabejotina, kad pirmajam konkursui ypatingą aurą suteikė pats V. Noreika. Ką pačiam maestro reiškė tokio konkurso atsiradimas? Kaip jis įsitraukė į organizacinį darbą?

A. K. Maestro buvo labai laimingas, kad konkursas įvyko. Pats visur dalyvavo: visuose posėdžiuose, atrankoje, svarstymuose, kviečiant žiuri narius. Niekas nevyko be jo palaiminimo. Vertindamas dalyvius, jis sąžiningai klausė kiekvieną, užsirašinėjo pastabas. Didžiulė laimė, kad konkursas įvyko jam dar esant gyvam – tai tarsi palaimino šį konkursą gyvuoti toliau. Stengsimės jo nenuvilti.

V. G. Manau, kad šis konkursas vainikavo maestro viso gyvenimo darbus. Jeigu mums pavyks tęsti šią tradiciją, manau, kad V. Noreikos vardas ilgam išliks Konkurso direktorius Vygintas Gasparavičius

jaunimo lūpose, skambės Operos teatre. Tai brangiau už bet kokį paminklą ar gatvę, pavadintą maestro vardu, nes yra gyvas atminimas. Labai džiaugiuosi, kad teko artimiau su V. Noreika susipažinti, išgirsti gražių, įdomių jo gyvenimo istorijų. Maestro bandė paaiškinti konkurso organizatoriams, kaip pats mato savo karjerą, kūrybos kelią, kodėl jam svarbus tas konkursas. Labai tikiuosi, kad bent dalis šių istorijų suguls į dokumentinį filmą, apie kurį galvojame. esame pateikę paraišką kultūros tarybai ir norime maestro amžininkų, mokinių, kolegų lūpomis šiame filme papasakoti tiek apie konkursą, tiek apie tam tikrus jo paties gyvenimo etapus. Jeigu viskas gerai pavyks, laukdami antrojo konkurso rezultatų, Didžiojoje salėje jau galėsime visi šį filmą pažiūrėti drauge. Tai bus savotiškas maestro istorijos papasakojimas, pirmas dokumentinis prisiminimas jam jau išėjus. Titruosime filmą ir anglų kalba, tad jis turėtų būti įdomus tiek konkurso dalyviams, tiek V. Noreikos gerbėjams, kurių netrūksta.

Gyvename antrojo konkurso, kuris bus šiek tiek kitoks, laukimu. Atsižvelgiant į aplinkybes, nuspręsta, kad pirmieji jo turai vyks virtualiai, o gyvai – tik konkurso finalas. Daugybė konkursų pasaulyje buvo nukelti, tad kodėl nusprendėte nesekti jų pavyzdžiu ir ieškoti alternatyvos? Papasakokite plačiau, kaip viskas atrodys.

V. G. Pavasarį teko atidėti Tarptautinį Balio Dvariono konkursą, bet tada nebuvo kitos išeities. Matome, kaip klostosi aplinkybės, ir akivaizdu, jog niekas negali garantuoti, kad viskas bus gerai kitą pavasarį, rudenį ar vasarą. Yra daug neapibrėžtumo, tad bet koks atidėliojimas niekur neveda. Jeigu aiškiai žinotume, kada atsiras vakcina nuo viruso, efektyvūs vaistai, galėtume drąsiai planuoti. Tačiau vadybos mokslas sako, kad reikia ieškoti sprendimų atsižvelgiant į padėtį. Taigi nusprendėme konkursą įgyvendinti, kaip ir buvo pla-

nuota, rudenį, tada ir atsirado virtualių turų variantas. Silpniausia tokio didelio tarptautinio renginio ypatybė, atsižvelgiant į COViD-19, yra tarptautiškumas – tai, kas visuomet būdavo didžiausia siekiamybė. Visada norėdavome, kad atvyktų kuo daugiau dalyvių iš viso pasaulio, susirinktų Vilniuje, prisiliestų prie mūsų atlikimo meno, kultūros. Dabar viskas apsivertė – tai tapo silpnybe. Galvodami, kaip padaryti, kad kuo mažiau žmonių turėtų atvykti, nusprendėme pirmuosius turus rengti virtualiai. Vis dėlto finalas su simfoniniu orkestru yra labai svarbus tiek konkursui, tiek dalyviams, tiek žiūrovams, todėl šio etapo nėra kaip pakeisti. Visi žiuri nariai pasveikino tokį sprendimą pritardami, kad išties svarbu ne atidėti, o imti ir padaryti, jeigu tik įmanoma.

Ar daug organizacinių, vertinimo pokyčių bus tokios formos konkurse?

A. K. Paprastai atrankiniai konkursų turai vyksta iš įrašų. Taip buvo ir pirmajame V. Noreikos konkurse. Vertinant pagal tai, kas atvyko, manau, mūsų sprendimas buvo gana tikslus. Dabar, žinoma, bus sunkiau, nes dalyviai turės galimybę įrašinėti kad ir dešimt kartų, pagerinti savo įrašą. iššūkis bus atpažinti, kur kažkas taisyta, o kur dainavimas natūralus.

V. G. Be abejo, tai didelis išbandymas tiek organizatoriams, tiek dalyviams, tiek komisijai. Mes turime atlikti daug užduočių, susijusių su informacinėmis technologijomis, siekdami prisitaikyti prie internetinės formos. Būtina labai tiksliai kiekvienam dalyviui paaiškinti, ko iš jo įrašų tikimasi: tai ir nustatymai, filmavimas, techniniai parametrai, erdvė, kurioje dainuojama, nuotolis nuo mikrofono ir t. t. Turime išsireikalauti, kad dalyviai pateiktų įrašus tokius, kokie turi būti, kad būtų galima vienodai vertinti. Na, ir, be jokios abejonės, didžiulė, laikui imli užduotis – pirmojo ir antrojo turų montažas. kviesime visus operos mėgėjus stebėti konkursą internetu, o tam, kad būtų įdomu, kad išliktų intriga, per labai trumpą laiką reikės rimtai pasiruošti. Vis dėlto pagrindinis iššūkis, ko gero, tenka patiems dalyviams. Ar gebės jie padaryti gerą įrašą, kiek skirs tam laiko, ar turės išteklių ir pan. Žinoma, suprasdami, kad dalyviams teks investuoti į pirmųjų turų įrašus, sumažinome dalyvio mokestį. Atkrito apgyvendinimo, skrydžio išlaidos, nes skristi arba nereikės, arba išlaidas padengsime mes. Šiuo metu vykdome intensyvią rinkodaros kampaniją, kurios metu bandome kuo plačiau paskleisti žinią, kaip konkursas vyks.

Ar daug lietuvių dainininkų jau susidomėjo konkursu, kuris gali tapti jų karjeros tramplinu?

Mindaugo Mikulėno nuotrauka

A. K. kaip ir visi konkursai, šis taip pat yra galimybė. Į konkursus kviečiami, atvažiuoja klausytis finalų teatrų, agentūrų atstovai. Tai galimybė save parodyti, o jeigu pasiseka, dar ir kokį nors prizą laimėti. Didžiausia dainininko sėkmė – sutikti žmogų, kuris po pedagogo, studijų ves karjeros keliu. Vienam to padaryti neįmanoma. Deja, Lietuvoje tokių agentūrų neturime, išskyrus kelis teatrus. Tad didžioji jaunų žmonių užduotis – išvažiavus susirasti tokį žmogų, kuris padės rasti darbo. Dėl to nemažai jaunuolių išvyksta į užsienio operų studijas prie teatrų, kas yra labai gerai, arba baigia papildomas studijas ieškodami savo kelio. Mokydamasis esi šiltoje aplinkoje tarp savųjų, o baigus studijas laukia didžiulis gyvenimo išbandymas – rasti savo vietą. Girdžiu, kad mūsų jaunimas jau ruošiasi, planuoja, – vietinių dalyvių bus tikrai nemažai. Manau, kad Lietuvoje būtų tikslinga turėti ir jaunimo konkursą. Labai gaila, kad nunyko Beatričės Grincevičiūtės dainininkų konkursas – jis nebevyksta jau daug metų. Turime vietinius akademijos bendruomenės konkursus – Vincės Jonuškaitės-Zaunienės, Stasio Baro, bet Lietuvai būtų gerai turėti ir rimtą jaunimui skirtą dainininkų konkursą.

Antrajam tarptautiniam Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursui vėl surinkta įdomi tarptautinė žiuri. Kiek žinau, tęsiama tradicija kviesti lietuvių kilmės užsienio solistus.

V. G. Labai norėčiau, kad tai virstų tradicija, nes žmogiškojo kapitalo turime. Užsienyje gyvenantys lietuvių kilmės menininkai yra mūsų kultūros ir meno ambasadoriai, galintys skleisti žinią apie konkursą, Lietuvos atlikimo meną, mūsų talentus ir jų pasiekimus pasauliui. Labai malonu, kad Carol Vaness (karolina Vyšniauskaitė) labai apsidžiaugė išgirdusi mūsų pasiūlymą ir sutiko dalyvauti.

A. K. Labai džiugu, kad C. Vaness sutiko būti konkurso žiuri pirmininke. Tai didelis įvykis mums visiems. Žinojau, kad yra tokia dainininkė, kuri daugelį metų buvo Metropolitan Opera žvaigždė. Jos senelis buvo lietuvis. C. Vaness – labai gera dainininkė. Tenorų gildijai atstovaus puikus solistas Badri Maisuradze.

V. G. Atvyksta ir Strasbūro nacionalinio teatro generalinis direktorius. Siekdami sustiprinti vadybinį dėmenį, į finalą ketiname pakviesti vadybininkų, prista-

tyti jiems finalininkus. Tai veiksmingas, nors nemažai kainuojantis žingsnis, bet visų į komisiją nepakviesi. Taigi turime sąrašą kviečiamų asmenų – vadybininkų, impresarijų, akademijos dekanas su jais jau bendrauja. Aišku, tiek dėl viruso, tiek dėl tvarkaraščių tvyro nežinomybė, bet jeigu viskas bus kaip dabar, manau, sulauksime gana rimtų svečių.

Koks finalo planas B, jei kiltų antroji viruso banga?

V. G. Planas B labai aiškus – rengsime finalą tada, kai galėsime. Pirmieji turai jau bus įvykę, finalininkai atrinkti. Jei matysime, kad neįmanoma surengti finalo su žiūrovais ar be jų, įtraukiant orkestrą, jei uždarytos bus ne tik durys, bet ir langai, stabdysime finalinį etapą ir datą derinsime iš naujo.

A. K. Norisi manyti, kad viskas bus gerai ir nereikės finalo nukelti į geresnius laikus.

Ar yra konkursų, į kuriuos lygiuojasi ar galėtų lygiuotis Tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas?

A. K. Mūsų konkursas dar labai jaunas, tad turi praeiti šiek tiek laiko, kol jis įsitvirtins, sulauks didesnio atgarsio. Be abejo, svarbu atsiliepimai apie konkurso skaidrumą, jo teikiamas galimybes, atvykstančius pasiklausyti agentus, teatrų direktorius. Prizų fondas –taip pat traukia, o jis ne toks blogas. Man imponuoja kardifo dainininkų konkursas – jis, sakyčiau, vienas stipriausių pasaulyje, dar galbūt Plácido Domingo konkursas.

V. G. Žvelgiant į kaimynus, tai galėtų būti Stanisławo Moniuszkos konkursas, turintis senas tradicijas. Taip pat Évos Marton konkursas. Nežinau, į ką turėtume lygiuotis galvodami apie prizų fondą, koncertinius prizus. Lygiuotis tarsi yra į ką, bet neaišku, kiek galime užaugti. Pirmiausia regime save kaip svarbų regioninį dėmenį. Po 10–15 metų Virgilijaus Noreikos konkursą matyčiau kaip vieną stipriausių Šiaurės europoje, turintį didelę atranką, daug kategorijų, svaresnius prizus. Bet būkime sąžiningi – manau, netapsime stipriausiu konkursu pasaulyje. Tai konkursas šiek tiek apie V. Noreiką, apie mūsų atlikimo meno ugdymą, lietuvišką kultūrą. Manau, jei gebėtume tapti savo finalininkams tramplinu į europos muzikos teatrus, tai jau būtų didžiulė sėkmė.

Antrasis tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas vyks rugsėjo 5–23 d. Vilniuje. Iškilmingas finalas – rugsėjo 23 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.