Sieksiu išlaikyti darnią pusiausvyrą RenataBaltrušaitytė

išlaikyti darnią pusiausvyrą tarp klasikinio repertuaro puoselėjimo ir autentiškos šiuolaikinės choreografinės kalbos gryninimo.

Paminėjote kūrybiškumą, kuris dažniausiai siejamas su Kūrybinio impulso projektu. Koks jo likimas?

Tai vienas sėkmingiausių LNOBT projektų, todėl privalu jį tęsti. Po aštuonerių metų veiklos, mano nuomone, būtų sveika paieškoti naujų kūrybinio impulso formų ir erdvių: to reikia ne tik siekiant nustebinti žiūrovus, bet visų pirma norint išprovokuoti projekto dalyvius, dar labiau sužadinti jų kūrybiškumą.

Balete, kaip ir sporte, egzistuoja dvi strategijos: vieni žvaigždes perka, kiti – auginasi. Kuri iš jų mažiau rizikinga?

Žinoma, ugdyti savo šokėjus yra prasmingiau. Priimti čia pat baleto mokyklą baigusį šokėją ir toliau auginti jį teatre, stebint jo karjeros raidą, – tai ir yra vadovo pareiga. Net jei vėliau toks šokėjas tęs karjerą už Lietuvos ribų, jis vis tiek garsins mūsų šalies baleto meną. Artistas tarnauja menui, o ne konkrečiam teatro pastatui. Todėl lygiai taip pat džiugu matyti iš kitų šalių atvykusius šokėjus, mūsų trupėje darančius didžiulę pažangą.

Šiame sezone numatytos Jūsų ir K. Pastoro naujų vienaveiksmių baletų premjeros. Ar tai bus simbolinis „raktų perdavimas“?

Numatytoji premjera – tai k. Pastoro idėja. Beje, kokį kūrinį pasirinksime, vienas su kitu nederinome. Jau seniai norėjau prisiliesti prie igorio Stravinskio Šventojo pavasario. Šioje muzikoje girdžiu pirminius, juslinius ir su išlikimu susijusius žmogaus būties principus. Įdomu, kad būtent pasaulinės pandemijos situacija tam tikra prasme sugrąžino mus prie šių principų, todėl pasirodė prasminga Šventojopavasario imtis kaip tik dabar.

Kaip pandemija paveikė užsienio teatruose planuotus Jūsų pastatymus? Kada laukti premjerų?

Poznanės didžiajame teatre balandį turėjo vykti trijų choreografų (Roberto Bondaros, Alexanderio ekmano ir mano) kurtų vienaveiksmių spektaklių triptiko, pavadinto akronimu Ber, premjera. Suprantama, ji neįvyko. Mano sukurtą spektaklį Akli žodžiai Poznanės žiūrovai turėtų išvysti lapkritį. Tuo pat metu, lapkritį, Rygoje planuota Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro trupėn perkelto Proceso premjera atidėta, greičiausiai – metams. Tai suteiks man progą dar labiau susitelkti į LNOBT veiklą ir skirti daugiau dėmesio mūsų baleto trupei. n

Liudas mikalauskas:

2 „Ar turiu tarnauti 0 2 balsui? Manau, 0 –2 kad balsas turi / 3 tarnauti man“

Įsimintinų vaidmenų operos solisto, boso Liudo Mikalausko kūrybinėje biografijoje netrūksta, todėl nieko nenustebino, kad jis kartu su kolega Rafailu karpiu buvo įvertintas Metų operos solisto apdovanojimu. Vis dėlto dainininkas apdovanojimų nesureikšmina, kaip ir priverstinės kelių mėnesių pertraukos, kurią šviesios nuotaikos praleido sodyboje su šeima, meistraudamas stalą, suolus ir ruošdamas Henriko partiją iš operos ana Bolena. Mūsų pokalbis – apie įsimintiniausius vaidmenis, artimo santykio su žiūrovais paieškas ir avilius, kuriuos po penkiolikos metų L. Mikalauskas pagaliau parsigabeno namo.

Rasa Murauskaitė

Kalbamės likus dienai iki oficialios karantino pabaigos, tad nuo šios temos turbūt nepabėgsime. Kokiomis nuotaikomis išgyvenote šią priverstinę pertrauką be scenos, koncertų?

Meluoti ar sakyti teisybę?

Sakykit teisybę.

Geresnio laiko nei dabar gyvenime nesu patyręs. Mano veikla labai plati – ne tik operos teatras, bet ir kiti teatrai, dažniausiai pastatymus pradedantys tuo pačiu metu. Taip pat įvairūs festivaliai, kiti renginiai, kuriuos remia kultūros taryba ir kuriuos įgyvendinti reikia pradėti pavasarį. Po gruodžio nuotaika dažnai būna kritusi, kitą kartą nė į natas ar sceną nebesinori žiūrėti. O šiemet išties buvau labai pavargęs. kai atėjo karantinas, supratau, kad tai didelė tragedija Lietuvai, bet, man atrodo, su ja buvo sklandžiai susitvarkyta. O man tie du mėnesiai buvo nuostabūs –galėjau padėti darbus į šoną ir leisti laiką kaime. Buvau nepopuliarus – niekada feisbuke nesiskundžiau, kad pasiilgau operos, scenos, neprašiau greičiau leisti mane atgal. Taip ir maniau, kad karantinas truks kokius du mėnesius, ne daugiau. O tiek, man atrodo, visi galime išgyventi ir be koncertų, ir be scenos. kai ateidavo didelio nuovargio metas, svajodavau, kad dingtų mobilieji telefonai – ne tik mano, bet visų. iki karantino kasdien sulaukdavau 10–15 skambučių, dar 15 būdavo praleistų – vien atskambinti visiems reikia poros valandų. Tad karantinas man buvo tikra svajonė –niekas neskambina, visi laukia. Aš tikrai ne iš tų, kuris skųsis, kaip man blogai.

Smagu girdėti. Daug pastaruoju metu šia tema su menininkais teko kalbėtis – pasitaikė tiek teigiamų, tiek neigiamų nuomonių.

Svarstau, kaip čia bus su renginiais: žmonės eis ar neis. Turbūt bus koks nors adaptacijos laikotarpis, bet du mėnesiai šitoj laiko jūroj yra niekis. Gal mėnesį bus sutrikęs koncertų lankomumas, bet žmonės išsiilgs ir sugrįš. Prieš dvi dienas buvo koncertas kauno muzikinio teatro balkone – prisirinko pilnas Laisvės alėjos kiemelis. Žmonės šoko, sėdėjo ant žolės, piknikavo, bendravo. Pasiilgstame ne tik kultūros, mylimų atlikėjų, bet ir buvimo tarp žmonių. Manau, šis poreikis greičiausiai ir pasijaus. Žmonės gal ne taip gausiai, šiek tiek pasisaugodami, bet eis į koncertus, ypač vasarą, kai vyksta festivaliai, kai nereikia eiti į salę ir sėdėti tris valandas Operos ir baleto teatre. Nesakau, kad tai negerai, bet vasarą to nesinori. Norisi būti lauke. Manau, kad čia žmonių tikrai netrūks.

Kai kurie muzikai jaudinasi, kaip ši pertrauka paveiks jų formą. Turbūt ypač sunku didelių kolektyvų – orkestrų, chorų – nariams, ilgą laiką negalėjusiems repetuoti kartu. O kaip solistai dainininkai? Kaip pats šiuo metu palaikėte formą?

Tai didesnė problema, su kuria susiduriame kasdien. Nelabai praktikavau įvairiausių prasidainavimų, balso lavinimo pratimų, nes intensyviu laikotarpiu turėdavau po 4–5, kartais net 6 koncertus per savaitę. Nebūdavo kada balsui atsigauti, raumuo nuolatos įtemptas, bet ir jokių sunkumų dainuojant nebuvo. O tada – poros mėnesių pertrauka. Namie, žinoma, šiek tiek prasidainuoju, o renginiams vėl prasidėjus pamačiau, kad pirmasis buvo šiek tiek sunkesnis, antras – jau lengvesnis, trečias – dar lengvesnis, nors dar nesu tokios formos, kai visiškai lengva atlaikyti renginį. Tikiu, kad dar po poros savaičių viskas sugrįš. Reikia suprasti, kad gali namie dainuoti, šūkauti, kiek nori, bet prasidainavimai – dar ne viskas. Reikia dirbti su kolegomis, scenos partneriais. Labiausiai laukiame intensyvesnio darbo, tada ir bus įmanoma formą susigrąžinti. Tai kaip sportas. Gali įsijungęs kokią nors jutubo transliaciją bandyti sportuoti. Bet tai ne tas pats, kas susirinkti sporto salėje ir sportuoti su kitais. Noras, azartas sportuoti būryje didesnis, o rasti stiprybės skirti tam valandą namie kasdien gerokai sunkiau. Tas pats ir su dainavimu.

Norėčiau grįžti prie teatro. Šiemet su kolega Rafailu

Karpiu buvote įvertinti gražiu Metų operos solisto apdovanojimu. Buvo išskirtas Jūsų Pangloso vaidmuo Kandide – ne pagrindinis, bet labai ryškus.

Papasakokite, kaip jį rengėte, kokie paties pastatymo įspūdžiai.

Spektaklis buvo labai įdomus vien dėl to, kad dirbome su Vincent’u Boussard’u. Su šiuo režisieriumi ruošiau jau gal trečią spektaklį. Jis man per darbo teatre metus padarė bene didžiausią įtaką. Mėgstu vien žiūrėti, kaip jis pasakoja apie vaidmens kūrimą. Šis režisierius

Kapelijus V. Bellini op. Kapulečiai ir Montekiai

Panglosas L. Bernsteino op. Kandidas

visuomet randa laiko pasikalbėti su kiekvienu atlikėju atskirai – ne papasakoti, kaip vaidmuo turi būti sukurtas, bet užvesti ant kelio, sudominti. Po tokių pokalbių iškart įnikdavau į internetą, imdavau naršyti jutube ieškodamas konkrečių spektaklių, atitikčių. Prisimenu, kai rengėme operą kapulečiai ir Montekiai, kurdamas kapelijaus vaidmenį išžiūrėjau daugybę psichodelinių filmų, klipų iš psichiatrinės ligoninės stebėdamas, kaip žmonės elgiasi, kokia jų kūno kalba, nes režisierius norėjo sukurti tokį vaidmenį, – tai ir įdomu. Taip labai pleti savo paties pasaulėžiūrą. Tas pat ir su Panglosu – žiūrėjau daugybę filmų, kuriuose vaidina Johnny Deppas, nes norėjau perimti jo plastiką. Taip gimsta spektakliai, tik niekada ne premjeriniai. Nesuprantu žiūrovų, kurie perka bilietus į premjerinius spektaklius, moka už juos didžiausius pinigus tikėdamiesi pamatyti geriausią rezultatą. Anomalija. Jie pamato vieną iš prastesnių variantų. Nuolatiniams operos lankytojams norėčiau pasiūlyti eiti į kokį septintą ar dešimtą spektaklį, juolab kad ir bilietai pigesni, ir gali pamatyti premjerinę sudėtį, jau suvaidinusią 5–6 spektaklius, susigyvenusią. Artistai bus daugiau mažiau paruošę vaidmenis, nes tai įvyksta tikrai ne premjeros dieną, o vėliau. Prieš pat karantiną pats atradau džiaugsmą dainuoti Panglosą. Gavęs apdovanojimą dar buvau ieškojimų etape. Šiek tiek keista priimti apdovanojimą už vaidmenis, kurie dar ne iki galo paruošti. Juk yra spektaklių, pastatytų prieš dvejus metus, jų vaidmenys išgryninti. Džiaugsmas juose vaidinti, bet už juos niekas apdovanojimų neskiria.

Esate minėjęs, kad šis įvertinimas – ne vien už Panglosą, o labiau apskritai už veiklą teatre. Kurie vaidmenys Jums pačiam buvo įdomiausi, galbūt sudėtingiausi?

Man labai įdomus buvo Bartolas iš Sevilijoskirpėjo – šią operą visuomet prisimenu su didžiausia nostalgija. Feisbukegausu prisiminimų, nuotraukų – taip ir norėsi grįžti į tą laiką. Bartolas man buvo šioks toks iššūkis, nes į spektaklį atėjau kaip Bazilijus. kadangi teatras neteko Bartolo vaidmens atlikėjų, reikėjo per tris dienas išmokti mintinai itališkai ir po savaitės padainuoti premjerą. Prisimenu tai kaip išbandymą, bet buvo didžiulis malonumas dainuoti Bartolą Operos teatre. Labai patiko ir Don karlas, taip pat jau tapęs istorija. Patiko operetės, kuriose dainavome kartu su R. karpiu. Drąsiai galiu pasakyti, kad Linksmajai našlei ar vienos kraujui po dvidešimties metų mudu su Rafailu įliejome

šviežumo. Daugiau improvizavome, bet tos improvizacijos suteikė daug džiaugsmo, manau, kad spektakliai tapo šiek tiek spalvingesni. Bet ir šie pastatymai dėl amžiaus, kostiumų, scenografijos jau traukiasi į užmarštį.

Paminėjote spektaklius, kurie pasensta. Daugėja šiuolaikiškų pastatymų. Koks Jūsų santykis su jais?

Klasikinis ar modernus žvilgsnis į operos režisūrą

Jums artimesnis?

Jeigu yra protingas režisierius, gebantis įtikinti artistus modernia koncepcija, įkvepiantis atsikratyti klasikinių klišių, pažvelgti į personažą kitaip, – kodėl gi ne? Mes, artistai, esame ne režisieriai – nesame tokie protingi ir originalūs. kiekvienas ateiname su tam tikrais štampais. Mokydamiesi partijas įsijungiame jutubą, kitas platformas, peržiūrime daugybę pastatymų, kurie dažniausiai yra klasikiniai, nes juos geriausiai suprantame, tad ir ateiname su tam tikromis klišėmis. Jeigu režisierius toks talentingas, kad sugeba pakeisti tavo įsitikinimus, tuomet nepaprastai įdomu rengti šiuolaikišką pastatymą. Bet jeigu ne, tada geriau klasikinis pastatymas – gal tada jį išgelbės ne režisierius, o scenografas, kostiumų dailininkas. klasikiniai drabužiai visada daro didesnį įspūdį negu kokie nors modernūs treningai.

Pokalbio pradžioje minėjote, kad turite daug veiklos. Dainuojate ne tik LNOBT, bet ir kituose teatruose, daug keliaujate po Lietuvą su koncertais. Iš čia kyla du klausimai. Pirmasis – apie teatro reikšmę

Jūsų gyvenime, antrasis – apie keliones po Lietuvą. Ar laikote jas savotiška savo misija? Kuo šie koncertai, neretai nuvedantys į nedidelius miestelius, Jums brangūs?

esu atlikėjas, mėgstantis matyti žmones. Tai savotiška priklausomybė. kamerinėse programose prieš save matau sėdinčius žiūrovus, jų akis, šypsenas. Man šiek tiek patinka ir manipuliuoti publika. Pastebėti, kad žmogus jaudinasi, ir tada dar įpilti benzino, kad gal ir ašarą išspaustų. Jei matau, kad šypteli, galiu labiau pralinksminti, kad salėje nuaidėtų juokas. Man svarbus šis žaidimas su publika naudojant įvairias menines priemones, įvairų repertuarą. Visi mano pianistai žino, jog nebus taip, kad Liudas pasakys prieš tris dienas, kokią programą dainuos. Aš atvažiuoju į salę, pasižiūriu, kokia erdvė, kokie žmonės, kaip pats tądien jaučiuosi. Tada, likus penkioms minutėms iki koncerto, pasakau pianistui, kokius kūrinius atliksiu. Daug kam tai stresas, bet dėl to ir turiu kelis pianistus, kurie gali su manimi groti 4–5 valandas.

Teatro scenoje galimybės taip pažaisti nėra, ji gana statiška. Žmonių priešais save nematai – tik šviečiančius prožektorius, siluetus, sėdinčius už orkestro duobės. kurti vaidmenis įdomu, bet ateina laikas, kai nebesinori ieškoti naujų spalvų arba ima varžyti kūrybinė grupė. Per daug improvizuoti negalima, yra tam tikri rėmai: pastatymas, režisieriaus, dirigento nurodymai –turi jų laikytis. kol yra kūryba, laisvė, tol man teatrinė veikla įdomi. Bet jeigu matau, kad jau toliau eiti nebėra kur, pasidaro nebeįdomu. Gaila, kad teatro scenoje nejauti publikos, – tai didžiausias trūkumas. Prisipažinsiu, man didžiausias džiaugsmas – koncertinė veikla. Teatras – gyvenimo svajonė. Mokydamiesi akademijoje visą laiką svajojome dainuoti teatre ir ta svajonė pildosi kiekvieną dieną. kaskart į teatro sceną iš kamerinių programų stengiuosi atnešti tą džiaugsmą, žaidimą, improvizaciją, bet tikrai niekas iš manęs nėra išgirdęs, kad be teatro neįsivaizduoju gyvenimo.

Minėjote, kad koncertinėse programose daug improvizuojate, keičiate. Kaip jas rengiate? Kas Jums įdomiausia? Kokios muzikos joms ieškote?

Didžioji dalis muzikos – lietuviška. ieškau įdomesnės lietuvių kompozitorių kūrybos, noriu, kad programose būtų ne tik tradicinės dainos, bet ir kas nors nauja. Negalima apsistoti prie vieno repertuaro, reikia nuolatos ieškoti naujų dainų. Muzikos parašyta daugybė, bet būna, kad atlieki kūrinį ir supranti, jog daugiau gyvenime jo nebedainuosi. Pamatai, kad kompozitorius rašė „į stalčių“, o ne žmogui. Taip pamažu ir atsirenki kūrinius, kurie užburia žmones. Man taip pat svarbu istorija. Noriu, kad koncertinė programa būtų tarsi pasakojimas –su pradžia, plėtojimu, pabaiga. Žmonės ateina, išgyvena šventę, išgirsta istoriją ir eina namo patenkinti.

Sakėte, kad teatras – dar studijų laikų svajonė. O kaip su kita svajone – šturmuoti pasaulį, žymiausius teatrus? Ar niekada nenorėjote daugiau dėmesio skirti tarptautinei karjerai, ilgiau išvykti į užsienį?

Niekada. Tiksliau, galvoti tai mes visi galvojame, žengiame tam tikrus žingsnius, bet aš to niekada nenorėjau. esu 13 tarptautinių konkursų laureatas, daugybę jų išvažinėjęs, bendravęs su įvairiais dainininkais. iki šiandien prisimenu vieną graikų dainininkę. Sėdėjome su ja, gėrėme alų kavinėje. Žiūriu, šalia ji turi lagaminą. Sako: „Žinai, turiu lagaminą, jame drabužiai. Nuvažiuoju į vieną viešbutį, išsiskalbiu, į kitą – vėl išsiskalbiu, į trečią... Taip ir važinėju su tuo lagaminu.“ Man tai nuskambėjo taip graudžiai, kad pasakiau sau, jog niekada gyvenime taip negyvensiu, ne mano tai gyvenimo kelias. Mokiausi kardife, gyvenau ten gal aštuonis mėnesius. Man buvo didžiulė tragedija, kad negaliu šaltibarščių pasidaryti, nes rūgpienis ten ne toks. Prisimenu, agentas man surengė perklausą Berlyno komischeOper. Jis mane truputį provokavo, kad turiu kur nors nuvažiuoti. Dėl šventos ramybės nuvažiavau į tą teatrą, padainavau, pavyko. Paskui man skambina iš ten ir sako, kad nori pasirašyti dvejų metų sutartį. Padėjau ragelį, o po dienos perskambinau ir pasakiau, kad atsisakau. Manęs nesuprato nei teatras, nei agentas, jis pasakė: „ir eik tu po velnių, jeigu taip, daugiau dėl tavęs nevargsiu.“ Taip ir išsiskyrė mūsų keliai, bet kai padėjau po pokalbio ragelį, taip gera ant širdies pasidarė, kad jis daugiau nepristos su savo siūlymais. Aš nenoriu. Yra žmonių, kurie gali tokią karjerą daryti, bet kas nors turi ir Lietuvoje dainuoti. Nejaugi visi imsim ir išvažiuosim? Dėl to, kad dainuoju Lietuvoje, nesijaučiu kažkoks antrarūšis ar trečiarūšis operos atlikėjas. Žinau, kad jeigu nuvažiuočiau į kokį nors Vokietijos miestelį, kur dažnai važiuoja mūsų kolegos latviai, estai, gaučiau ten darbą. Bet ar to reikia? Ar reikia temptis paskui save šeimą, palikti savo mylimą kaimą, kuriame gyvenu, savo sodybą? Ar turiu tarnauti balsui? Manau, kad balsas turi tarnauti man, toks yra mano moto. Manau, kad gana daug duodu Lietuvai. kiti atiduoda savo talentą atstovaudami jai užsienyje. Tai kiekvieno pasirinkimas. Aš pasirinkau likti čia ir niekur nevažiuosiu.

Sakėte, kad karantiną smagiai leidote namie su šeima. Turbūt buvo daugiau laiko ir širdžiai mielai veiklai? Viename interviu skaičiau, kad anksčiau užsiimdavote bitininkyste.

Mano senelis buvo bitininkas ir aš visą laiką su juo bitininkaudavau. Turėjau keturis avilius. išvažiavau studijuoti, o pargrįžęs radau ar dėl ligos, ar dėl šaltos žiemos visus avilius išmirusius. Penkiolika metų neradau laiko ir pasiryžimo vėl juos pasistatyti. ir pagaliau šiemet parsivežiau du avilius, į kuriuos dabar žiūriu. Gražiausiai bitutės dirba, ruošiuosi po savaitės medų išimti. Jūs pasakykit, kaip kitaip, jeigu ne gyvenant Lietuvoj, galima taip džiaugtis gyvenimu? Dabar pasistačiau du, ketinu pasistatyti dar porą avilių. Susiskambinu su Vytautu Lukočiumi, dirigentu, su kuriuo bičiuliaujamės. Jis turi devynis avilius. Tai ir pasišnekame kartais ne apie muziką, o apie bites kelias valandas. Beje, karantinas ir paskatino prisiminti tą penkiolikos metų svajonę. Jau net žmona sakydavo: „kiek gali kalbėti apie tuos avilius, imk ir parsivežk pagaliau.“ Taip ir padariau.

Gal per karantiną buvo laiko ir naujiems vaidmenims ruošti?

Prisėdau ir paruošiau Henriko partiją iš operos ana Bolena, kad nereikėtų vargti rugpjūčio mėnesį. išmokau mintinai, o personažą sukursiu pastatymo metu. Liepą jau pradedame statyti. Tai vienintelis darbas, kurį nudirbau. Dar stalą susukau ir du suolus padariau su atlošais –labai neblogus. Tuo mano kūrybinė veikla ir baigėsi. n