Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės RenataBaltrušaitytė

Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės

2020 m. balandžio 30-ąją, pačiame karantino įkarštyje, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė kolegas į virtualų forumą Lietuvos kultūros lyderiai: patirtys, iššūkiai ir galimybės. Sudėtingojo laikotarpio patirtimi jame dalijosi Operomanijos, šiuolaikinės operos festivalio NOA ir LMTA Meno centro vadovė, prodiuserė Ana Ablamonova, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Vilnius City Opera meno vadovė, režisierė ir prodiuserė Dalia ibelhauptaitė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė ir festivalio NaujasisBaltijos šokis vadovė Gintarė Masteikaitė, festivalio kino pavasaris vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška, LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir Nacionalinio kauno dramos teatro generalinis direktorius egidijus Stancikas. Forumą moderavo aktorius ir žurnalistas Ridas Jasiulionis. Bravissimo skaitytojams siūlome įdomiausių forumo pasisakymų santrauką.

Ridas Jasiulionis: Sveiki gyvi. Šį virtualų forumą surengė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Tai buvo jūsų idėja. kodėl nusprendėte, kad kultūros lyderiams reikia pasikalbėti?

Jonas Sakalauskas: Trupučiuką apie idėją. Mes visi išgyvename sunkius laikus, apie tai daug girdime ir patys jaučiame. Bet norisi pakalbėti, ko mus ši krizė išmokė, galbūt atvėrė kokių nors galimybių. Galime pažvelgti į tai kaip į galimybę ir galime – kaip į nuostolį. Tad aš kviečiu visus žvelgti kaip į galimybę – tegul tai būna ne nuostolis, bet brangiausia ir galbūt skaudžiausia, bet visgi pamoka, iš kurios išeisime iškėlę galvą. Tai pagrindinė mūsų viltis. Norėjosi suburti visus ir parodyti, kad kultūra ir kultūrininkai yra gyvi.

Algirdas Ramaška: Mes buvome pirmieji, kurie susidūrėme su virusu festivalių kontekste. kadangi viskas jau buvo padaryta, o kino pavasario biudžetas – beveik 1,5 mln. eur ir jame dirba per 100 žmonių, tai tiesiog ne-

galėjome atsitraukti ir nieko nedaryti, ką vėliau pasirin- live’us radome naujų gerbėjų – geimeriai iš viso pasaulio ko daugelis festivalių. Mes tokios prabangos neturėjome, pradėjo komentuoti elektroninės muzikos koncertus. nes tai, ko gero, būtų reiškę mūsų asociacijos pabaigą. kaip nepriklausoma organizacija Operomanija gavoTaigi tapome pirmuoju festivaliu, kuris buvo perkeltas me įvairių pasiūlymų iš tarptautinių festivalių rodyti savo iš fizinės erdvės į virtualią. išsaugojome 85 proc. darbuo- dabartinių spektaklių įrašus tarptautinėse platformose, tojų, jie dirbo ir gavo atlygį, parodėme 69 proc. programos bet to atsisakėme: manau, kad spektaklių transliavimas – tiek, kiek kūrėjai mums leido rodyti virtualiai. Suge- numuša bilietų pardavimus realioje erdvėje. Dovanodami bėjome išlaviruoti ir nepatirti bankroto – buvo nupirk- juos publikai, negauname jokių pajamų. Vyksta derybos ta apie 56 tūkst. bilietų. Tyrimai rodo, kad namie filmus su tarptautiniais festivaliais, bet įvairiose šalyse nuotaižiūrėjo vidutiniškai dviese, tad turėjome beveik 120 tūkst. kos skirtingos: britai apie 2020 metus net nenori kalbėti, žiūrovų. Vadinasi, panašu į tai, ką turėdavome kino tea- Maskvos festivaliai kurį laiką buvo dingę, bet dabar turi truose, tik finansiškai dvigubai nuostolingiau. vilčių, kad rudenį kas nors įvyks. O kinijos ar Čekijos iš patirties galiu pasakyti, kad filmo žiūrėjimas per festivaliai, į kuriuos planuojame važiuoti, yra optimiskompiuterį, projektorių ar televizorių niekada neatstos tai. Nežinios labai daug, bet nesinori švaistyti kūrybinės patirties, kurią galima gauti kino teatre festivalio metu. energijos įvairioms transliacijoms arba tam, kas nėra orTai tik tam tikra momentinė alternatyva: kai tik bus gali- ganizacijos esmė. internete pasirodė drive in spektaklių ma, grįšime prie įprastos formos ir dar labiau įvertinsime, pavyzdžių. Galbūt kinui tai priimtina, bet scenos meką turėjome. Bet prisitaikyti prie sąlygų reikia – jų igno- nams – netinkama forma. Nesinori turimų kūrinių kelti į ruoti neįmanoma ir negalima. Dabar atidaryta nemažai virtualią erdvę, nes tai pakenktų jų kokybei. Gaila kūrėjų. drive in kino teatrų, jie atidaromi visoje Lietuvoje – puiki Taip sutapo, kad turime vieną, kaip mes vadiname, iniciatyva, leidžianti alternatyviai suburti žmones. Bet koroninį darbą. Jis buvo kuriamas trejus metus (čia apie mes norėjome, kad tai būtų kokybiška ir kūrybiška patir- tai, kad kokybę reikia sukurti...). Tai Glaistas – garso patis, todėl ieškojome įdomios vietos ir kokybiško ekrano, tirtis Vilniaus gete, kai maža grupė žiūrovų vaikšto senao ne kažkokio besiplaikstančio. Dabar turime fantastišką miesčio gatvėmis. Bet pasirodė informacija, kad turime erdvę oro uoste – absoliučiai unikali erdvė, į kurią šiaip užtikrinti 10 kvadratinių metrų plotą vienam žmogui, o to žmonės patekti negali. Turime ekraną, prie kurio galima padaryti negalime... sumontuoti ir sceną, galima sugalvoti visokių crazy performansų, įdomių Gintarė Masteikaitė: Trumpai sudalykų. pažindinsiu, ką daro Lietuvos šokio informacijos centras. kadangi visą

Ana Ablamonova: Buvau paprašyta Jonas Sakalauskas: Mes visi laiką dirbome labiau nuotoliniu kalbėti pozityviai, tai bandysiu būti išgyvename sunkius laikus, būdu, didelių pokyčių, nors ir išsipozityvi. Per metus LMTA generuoja apie tai daug girdime ir patys vaikščiojome iš biuro, nepajutome. apie 500 įvairių žanrų įvykių – tai ki- jaučiame. Bet norisi pakalbėti, Bet, aišku, sustojo visi tarptautiniai nas, teatras, šokis. Akademijos priva- ko mus ši krizė išmokė, projektai, kurių turime nemažai: valumas šioje situacijoje yra tai, kad čia galbūt atvėrė kokių nors žinėjome po scenos meno muges, kuriamas menas susijęs su studijų galimybių. Galime pažvelgti padėdavome organizuoti turus, aktyprocesu ir negeneruoja pajamų. Šiuo į tai kaip į galimybę ir galime viai dirbome su įvairiomis užsienio atveju mūsų padėtis nėra tokia jau – kaip į nuostolį. Tad aš organizacijomis ir Lietuvos diplomabloga. kviečiu visus žvelgti kaip į tinėmis atstovybėmis. kovo pabaigoje sugalvojome nau- galimybę – tegul tai būna ne Jau antrą savaitę supratome, kad ją projektą – įkūrėme savo televiziją nuostolis, bet brangiausia ir festivalis Naujasis Baltijos šokis tiLMTA TV, kas antrą dieną rodančią galbūt skaudžiausia, bet visgi kriausiai neįvyks. kadangi nenorėjoarchyvinius įvairių spektaklių, kon- pamoka, iš kurios išeisime me jo kelti į skaitmeninę erdvę, buvo certų, diskusijų įrašus. Į šį projektą iškėlę galvą. du keliai: arba atšaukti, arba perkelti įsitraukė ir kompozitoriai, pristatan- į vėlesnį laiką. Nusprendėme jį pertys elektroninės muzikos live’us. Sakyčiau, tai bene vie- kelti į lapkričio pabaigą–gruodžio pradžią. Įsivaizduokinintelė forma, kai žiūrovas nenukenčia patirdamas meno me trijų savaičių festivalį su 11 trupių iš 9 pasaulio šalių, kūrinį: užsidėjęs ausines jis girdi kokybišką rezultatą. Tas 32 renginiais ir didelėm gastrolėm Lietuvos regionuose... repertuaras yra galimybė susiburti ir palaikyti žiūrovus, Tikrai didelis iššūkis, nes festivalio organizavimas yra taip pat tai yra erdvė įvairiems eksperimentams. Trans- visų metų, kartais net pusantrų ar dvejų metų darbas. Paliuodami kai kuriuos renginius per YouTube, susidūrėme vyko išsaugoti 80 proc. programos, negaliu dar patvirtinti, su techninėmis problemomis, tad suradome kitą platfor- ar toks procentas liks lapkričio pabaigoje, nes nežinome, mą – Twitch TV, kurią geriausiai žino elektroninių žaidi- kokia bus situacija. Psichologiškai esame pasirengę, kad mų vartotojai. Transliuodami per ją elektroninės muzikos jeigu negalėsime parodyti dalies ar visos užsienio pro-

gramos, bandysime dirbti su Latvija, kytojų peržiūrų, todėl manome, kad estija ir Lietuva. tai pasiteisino. kai kurie mūsų eduTai ką mes padarėme? Pirmiausia kaciniai žaidimai yra lavinamieji, tai peržiūrėjome biudžetą ir sutaupytas Dalia Ibelhauptaitė: net ir mokyklos, mokytojai skambino, lėšas investavome į savo sektorių. At- Kuo buvo ir yra puikus rašė, kad gal daugiau galėtume tokių sirinkome žmones, kurie šiuo metu šis laikas – tai kad vis pateikti. sunkiai išgyvena, ir investuojame į dėlto ir valstybinės, Aišku, virtualizacija niekada nejuos. Aišku, investuojame ir į eduka- ir nevyriausybinės atstos gyvo bendravimo su meno šeciją, naujų informacinių leidinių lei- organizacijos susivienijo. devrais, archeologijos vertybėmis ir dybą. Man tai didelis širdies pan. Šis įdomus laikas leido nuveikti Įdomumo dėlei galiu pasakyti, džiaugsmas, nes mūsų yra darbus, kuriems vis nebūdavo laiko: kad scenos menų sektorius (į jį įei- daug, mes esam stiprūs, daugiau dėmesio skirti saugykloms, na ir teatras, ir šokis, ir opera) iki mes auginam ir esame leidybai, moksliniams tyrimams, net rudens yra atšaukęs apie 300 rengi- išauginę labai daug talentų, ekspozicijų atnaujinimui ir sandėlių nių, kurių vertė netoli 1 mln. eur. Tai kurie konkuruoja ir dirba sutvarkymui. Net ir kai kurios mūsų pinigėliai, kurie turėjo padėti meni- pasaulinėje rinkoje. nuolatinės ekspozicijos atrodys gana ninkams mokėti atlyginimus ir kurti naujai. naują produkciją. ir šitų pinigų dabar kitos mūsų parodos, kiti projektai neturime. kaip tai išgyvensime? kalbamės su valdžia ir stumiasi tolyn, kai kurie – net į kitus metus. Bet vis tiek bandome išguiti požiūrį, kad nevyriausybininkai nie- žiūrime su viltimi. Dauguma projektų anksčiau ar vėliau kam nepriklauso. Mūsų yra daugiau kaip 500 organiza- bus įgyvendinti, nes jau yra gana didelis įdirbis. cijų, mes kuriame tikrai didelę pridėtinę vertę. ir galime Vis dėlto kas mėnesį prarandame apie 60 tūkst. eur, pasigirti, kad 2019 m. Lietuva skambėjo pasaulyje vien kuriuos paprastai surinkdavome iš bilietų, kitos veiklos ir dėl nevyriausybininkų valios ir įdirbio. investuodavome į parodinę, edukacinę ar kitokią veiklą.

Renaldas Gudauskas: krizės sąlygomis bibliotekos vi- džetininkai, šimtaprocentinio finansavimo nėra. suomenei yra ne tiek problema, kiek sprendimas. ŠianAišku, tai tikrai atsilieps muziejams, nes nors esame biudien spaudoje buvo paminėta, kad šiemet labiausiai kris Dalia Ibelhauptaitė: kuo buvo ir yra puikus šis laikas –išlaidos poilsiui ir kultūrai, lietuviai tam išleis mažiau nei tai kad vis dėlto ir valstybinės, ir nevyriausybinės orgapernai. Būdami biudžetinis sektorius, galime pasiūlyti nizacijos susivienijo. Man tai didelis širdies džiaugsmas, nemokamas paslaugas. Šia proga prisiminiau Vytauto nes mūsų yra daug, mes esam stiprūs, mes auginam ir Mačernio frazę „išlikti dūžtančiose formose“. Tai mes da- esame išauginę labai daug talentų, kurie konkuruoja ir bar ir bandome daryti. dirba pasaulinėje rinkoje. kaip žinote, aš meilės šokį iš principo tai galime pavadinti skaitmeninės trans- su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru sėkmingai formacijos procesu. 90 proc. darbuotojų dirba nuotoliniu šoku jau 13 metų, bet dabar mūsų padėtis kritinė. būdu,labaisuintensyvėjomūsųtelevizijosstudijosveikla– Visiškai nesiskundžiu, tiktai noriu pateikti realų vaizparengta 50 autorinių laidų. Taip pat galima lankytis dą. Neparodyti 8 spektakliai, kurie praktiškai jau buvo mūsų virtualiose parodose. Jų yra daug, bet viena mums parduoti. 5800 žmonių dabar sėdi su bilietu į mūsų operą ypač svarbi. Tai Zenono Nekrošiaus ir Virgilijaus Uscina- ir nežino, ką daryti. Jeigu reikės atiduoti šiems žmonėms vičiaus 1988–1991 m. fotografijų paroda kelias į laisvę. pinigėlius, turėsime bankrutuoti. Nes labai daug pinigėknygos išduodamos ir grąžinamos labai intensyviai. lių jau išleista. Tokia yra mūsų bėda. Balansuojame ant Jokių skolų karantino laikotarpiu nereikia mokėti. bankroto ribos, bet nusprendėme neliūdėti ir neverkti. Reikia ką nors sugalvoti.

Vydas Dolinskas: Viena iš mūsų parodų buvo atidaryta Džiaugiuosi visais muzikantais ir solistais, kurie grokovo 11-ąją. Ji veikė kovo 12-ą, o kovo 13-ą jau nebevei- ja iš namų. kai mes tai darome labdaros tikslais, tai yra kė... iš pradžių gal net pasimetimo buvo, reikėjo sustoti nuostabu, ir esame surinkę nemažai pinigėlių ta proga. ir permąstyti, o kaip toliau. Pasirinkome populiarųjį vir- Bet kokia yra kokybė, jeigu aš groju iš namų arba dainuotualizacijos metodą. Aišku, muziejai tai irgi seniai jau ju? Na, viskas miela, bet kokybės tai kaip ir nėra... Todėl daro. Lietuvoje šalia bibliotekų sistemos LiBiS egzistuoja norime kai kuriuos dalykus kurti vien tiktai internetui, o ir LiMiS, tad jau seniai įkėlėme savo eksponatus, paveldą ne perkelti ten senus spektaklius. Nes jeigu dabar paroį virtualią erdvę. Tą darome ir toliau, bet norėjosi kažko dysime visas operas per televiziją ir internetą, tai po metų gyvesnio... Vienas iš tokių labiausiai vykusių projektų – bankrutuosime, nes niekas į jas neis – visi jau bus pažiūvirtualios ekskursijos. Sukūrėme septynis, aštuonis ar rėję, ir po daug kartų. daugiau filmukų, kurių bendra trukmė daugiau kaip aš- Be proto pavydžiu Algirdui, kuris gali pastatyti kino tuonios valandos. Sulaukėme keliolikos tūkstančių lan- ekraną ir sukviesti visus su mašinomis. Jeigu aš taip ga-

lėčiau, iš karto padaryčiau. Bet visa bėda, kad opera yra Šį metą išgyvename viltingai, nors piniginiai nuostogyvas dainavimas ir žmonės moka pinigus už garsą. Aš liai didžiuliai ir visi suvokiame, kad laukia dar daug sunnegaliu jiems liepti užsidaryti langų. Jeigu langai bus už- kumų. Pasakysiu tik tiek, kad mūsų teatre 12 metų vyko daryti, o garsą paleisiu per radiją, visi sakys: „ko mums restauravimo darbai, bet mes neužsidarėme, vaidinome tavęs klausyt, mes ir Metropolitan operos per radiją galim įvairiausiuose savo teatro kampeliuose. ir šiandien, žvelpaklausyti.“ giant atgal, galima pasakyti, kad tas sunkiausias laikas Mane jaudina dar vienas dalykas: kas bus, kai mums buvo ir pats įdomiausias. leis atsidaryti. Nes jeigu lieps, kad kas trečioj kėdėj žmogus sėdėtų, tai čia irgi bus katastrofa. Nes biudže- Jonas Sakalauskas: Opera europa dabar organizuoja tai suskaičiuoti. ir jeigu sodinsi kas antrą žmogų – irgi nemažai virtualių konferencijų: visi nori rengti bendrus bankrotas, nes tuomet bilietas turi brangti dvigubai, o dokumentus, bendras deklaracijas ir bendradarbiauti žmonių mokumas nėra toks, kad tai galėtum daryti. Dėl dalydamiesi informacija. Tokios vienybės europos, netgi to bijau rudens ir noriu organizuoti renginį lauke, nes pasaulio teatruose turbūt niekada nebuvo. Šis laikotarpis kur aš padėsiu žmones, jeigu jiems reikės daug ploto atvėrė mums galimybę kai kuriose koprodukcijose užimviduje? ti pirmą vietą, būsim pirmieji, kurie parodysim pasauliNeatmenu, kelintais metais, buvo kiaulių gripas. ir vi- nes premjeras. siems buvo rekomenduojama nerodyti spektaklių. Dau- Turbūt vienas svarbiausių dalykų tas, kad mūsų kogelis valstybinių teatrų taip ir darė. Mūsų buvo parduoti lektyvas suprato, kaip svarbu būti ir kurti. Grojome labai 5 Svynio Todo spektakliai. Pamaniau, bus krachas, jeigu daug spektaklių, nuovargis kai kada prasiverždavo nejų neparodysiu. ir mes, pasitarę su solistais, nusprendė- gatyviais dalykais. Bet dabar visi nori kuo greičiau grįžti, me rodyti. Susitarėme su vaistinėmis, ir kiekvienas įei- nes menas nėra tiesiog darbas. kūrybinė, sceninė veikla nantis žiūrovas gavo nemokamai po yra gyvenimo būdas, tolygus maiskaukę, su kuria žiūrėjo spektaklį. Ne- tui, tolygus miegui, tolygus kitiems patikėsite: Asmik Grigorian iki šios gyvybiškai svarbiems dalykams. dienos kaip baisiausią nakties koš- Mes laukiame išsiilgusio kolektyvo. marą prisimena vaizdą tūkstančio Egidijus Stancikas: šį Nuostoliai neišvengiami, bet tai, kad žmonių, žiūrinčių į ją su kaukėmis. metą išgyvename viltingai, supratome, ką turime ir kad turime Nes ji nesuprato, gyva ji ar jau mirė... nors piniginiai nuostoliai labai daug, irgi labai svarbu. Bet negavome nė vieno skundo, kad didžiuliai ir visi suvokiame, žmonės būtų susirgę. Vadinasi, turi- kad laukia dar daug Ridas Jasiulionis: Vyriausybė sakė, me nebijoti. sunkumų. Pasakysiu tik tiek, kad renginiai, spektakliai sugrįš pakad mūsų teatre 12 metų skutiniai. Ar tai problema, kurią kaip

Egidijus Stancikas: Pandemijos vyko restauravimo darbai, nors būtų galima judinti, klibinti? laikotarpį pradėjome viltingai tikė- bet mes neužsidarėme, dami parodyti premjerą – slovėnų vaidinome įvairiausiuose Egidijus Stancikas: kalbėjau komanda statė spektaklį elektra savo teatro kampeliuose. apie tą pasėtą psichologinę baimę, antikiniais motyvais. Jau didžiojoje Ir šiandien, žvelgiant atgal, kai nežinia, kas su kuo kelyje iš scenoje repetavome, buvo suplanuo- galima pasakyti, kad tas namų iki teatro repeticijos ar susitos generalinės repeticijos. ir viskas sunkiausias laikas buvo ir tiko, ar bendravo, dėl to karantino sustojo... pats įdomiausias. pradžioje nutraukėme repeticijas. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į Buvo neįmanoma repetuoti laikangera. Mūsų 7 metus vykdytas vir- tis reikalavimų, nes artumas ir fizitualaus teatro projektas dabar tarsi įgavo prasmę, nes nis kontaktas spektaklyje būtini. Todėl, manau, atverbuvome paruošę daugybę archyvinių spektaklių įrašų, sime duris vėliausiai. Tai natūralu – kas iš to, jei kas interviu su kūrėjais – apie 40 pozicijų. kai prasidėjo penktą vietą ar eilę sudėliosime, kad žmonės galėtų karantino laikotarpis, pirmiausia atvėrėme šį savo vir- žiūrėti. Labai jau dideli kaštai pasidaro. Man regis, tualų pasaulį. ir tyrimai parodė, kad prasibrovėme iki geriau išlaukti panaudojant naujas formas. karanti18–24 metų amžiaus žiūrovų, kuriuos paprastai sun- no metu režisierius Žilvinas Vingelis kartu su kauno kiausia į teatrą prisivilioti. Nebijome rodyti ir pačių kameriniu teatru ir mūsų teatro jaunaisiais aktoriais einamiausių spektaklių tikėdami, kad žmogus, pama- parodė virtualų premjerinį spektaklį protestas. Dabar tęs spektaklį virtualiai, bus angažuotas atėjęs į teatrą su režisieriumi Artūru Areima pradėjome kalbėtis... pamatyti jį gyvai. Gimsta internetinis teatras, kurio patirties neturėjoPer šį laikotarpį buvo daugiau nei 16 tūkst. peržiūrų. me. ką gali žinoti, gal reikia tik drąsos, rizikos nebijoJei paverstume valandomis, būtų netoli 3 tūkst. valandų ti, ir galbūt atsiras kokia nors nauja meno forma, kuri žiūrėjimo laiko. Džiuginantys duomenys! šiandien mus gąsdina.

Ridas Jasiulionis: O ar gali atsirasti internetinė opera?

Dalia Ibelhauptaitė: Aš manau, kad opera – tai visų pirma gyvas balsas. Įrašų, visokių formų gali atsirasti, bet gyvo balso neatstos. O problemą reikia spręsti ieškant, kaip apsaugoti žmones. kaip apsaugoti žiūrovus, galime rasti būdų, kaip apsaugoti savo darbuotojus – taip pat. Šventai tikiu, kad visi turime susijungti ir visi kartu –biudžetiniai, valstybiniai, nevalstybiniai – padaryti labai didelę akciją. Turime kokius nors kryžiukus išdėlioti katedros aikštėje ar kokiame kitame dideliame plote kas 2 metrus. ir turime pakviesti ateiti ir atsistoti tenai kiekvieną Lietuvos aktorių, šokėją, menininką ar darbuotoją bet kokios kultūros institucijos, kuri dabar yra sustabdyta nežinioje. Nes, man atrodo, kad ir kaip garsiai šnekėtume, vis vien liekame nuošalyje.

Ana Ablamonova: Tai valdžios atstovų požiūris, kad kultūra yra paskutinėje vietoje. Mes tiesiog nieko negalime padaryti ir esame priversti suktis iš padėties. Jeigu menininkai, kūrėjai žinotų, kas jų laukia, esu tikra, jie pasirinktų kitą profesiją, nežaistų su visom tom virtualybėm, kurios daugeliu atvejų yra chaltūra. ir tai, kad bandome kurti kažkokį virtualų scenos menų organizacijų gyvenimą, tėra gyvybės palaikymas. Bet realiai scenos menai yra gyvas menininkų susitikimas su žiūrovais. Taip, atsirado naujas spektaklis, galbūt tai nauja kryptis, bet iš esmės virtualumas nėra palankus scenos menams. Buvo geras komentaras, kad dabar reikia rengti koncertus bažnyčiose. Jei bažnyčioje gali vykti mišios, tai tikriausiai gali ir koncertai...

Gintarė Masteikaitė: Nesakyčiau, kad nėra sėkmingų scenos darbų, perkeltų į virtualią erdvę. karantino metu vyko nuostabus festivalis, kuris rodė šiuolaikinio šokio spektaklius, sukurtus ir nufilmuotus kamera. Tai nėra dokumentinė archyvuota medžiaga, kurią dabar dažnai matome internete, – tai kūrinys, padarytas su labai daug kamerų, labai daug investicijų. ir tai yra gražu žiūrėti. Aš manau, kad sėdime skirtinguose laivuose. Vienos organizacijos turi biudžetus ar paramą – tai viena situacija, o kitos organizacijos sėdi laive, kuriame jokių pajamų veiklai vykdyti nėra. ir jos gyvena didžiulėje nežinioje. Nevyriausybinis sektorius jokių atostogų šiemet neturės, nes tai išgyvenimo klausimas. klaipėdoje gal mažiau bus problemų, bet Vilniuje ir kaune bus labai didelė problema dėl aikštelių. Nacionaliniai ir valstybiniai teatrai, kai jau galės grįžti visu pajėgumu, norės rodyti kuo daugiau savo repertuaro, ir tada įeiti kitiems su savo produkcija bus be galo sunku.

Egidijus Stancikas: esame pajėgūs suteikti erdvę nevyriausybiniam sektoriui, bet reikėtų aptarti galimybes. Dabartiniai nuomos įkainiai galbūt nustatyti per dideli, jie galėtų būti Vyriausybės sprendimu šiek tiek sumažinti, kad būtų jautriau pažvelgta į nevyriausybinio sektoriaus galimybes rodyti savo renginius.

Dalia Ibelhauptaitė: Aš dar apie požiūrį pasakysiu. Pavyzdžiui, Anglijos nacionalinė opera sumokėjo visiems solistams, kurie turėjo dainuoti spektakliuose, bet nedainavo, visus honorarus. Jonas, matyt, pasakys, kad mes to padaryti negalime, nes neturime finansų, nes yra kitoks požiūris.

Algirdas Ramaška: Mes irgi esame nevyriausybininkai, negalime eiti atostogų. Mes dabar rengiame trečią festivalį, tiesiog triskart daugiau turime dirbti, kad išgyventume ir kad žmonėms turėtume ką sumokėti. Manau, reikėtų labai kritiškai žiūrėti į skaitmenizavimą. Čia anksčiau buvo paminėta, kad mūsų žmonės turi bullshito detektorių ir iškart supranta, kas yra kas. Tiesiog sukelti į internetą turinį – jokio meno nėra. kita vertus, drįsčiau paprieštarauti damoms. Manau, ir scenos menai gali rasti naujų formų. Niekas nesiginčija, kad tai nebus tas pat, kas rodyti operą tinkamos akustikos aplinkoje. Bet gal galima rasti kūrybiškų būdų, kaip atkreipti į save dėmesį, kaip rengti kokius nors performansus? Gal net ir mecenatai padėtų ir daugiau susimokėtų? Galima surengti koncertą vienam žmogui, kuris mokės tiek, kiek tūkstantis paprastų žmogelių.

Ana Ablamonova: Sakėte, galima rengti kokius nors performansus. Tai kokius nors rengti galima, bet sukurti aukšto meninio lygio produkciją tikrai reikia labai daug laiko, tai imlus laikui procesas.

Gintarė Masteikaitė: Aš nesakiau, kad nieko negalim padaryti. Dalyvauju daugelyje diskusijų, ir šokėjai labai kūrybingai į tai žiūri. Netgi Šiuolaikinio šokio asociacija pradėjo vesti visuomenei pamokas, jų peržiūrų skaičius siekia keliasdešimt tūkstančių. Niekada nemanėme, kad tiek žmonių pasieks tokios pamokos. Labai gera iniciatyva kaune, kur kultūra atvyksta į kiemus, po balkonais. Tenai dalyvauja šiuolaikinio šokio šokėjai, puikiausiai rodo kokybiškus pastatymus. Visi galvoja, kaip pritaikyti arba kurti naujos formos darbus, kuriuos būtų galima rodyti, kai pradėsime išeiti iš karantino, bet dar negalėsime grįžti į įprastas erdves. Nes salės bus labai didelė problema tiek dėl kas antros ar kas trečios kėdės, tiek dėl įėjimo, tiek dėl pačių žmonių pritraukimo, kad ateitų. Jeigu kils antra pandemijos banga, turėsime tiesiog verstis per galvą ir galvoti. Šokėjams palaikyti techninę formą dabar daug sunkiau. Taip, visi sako: repetuokite namie. Bet jeigu šokėjas nuomoja labai mažą butą, blogu oru kieme jis nerepetuos, jam reikia linoleumo. Ne visi tai gali gauti. Žinau, Jonas išsiuntinėjo baleto artistams po gabalą linoleumo sekdamas vokiečių pavyzdžiu, bet ne visi tai gali.

Algirdas Ramaška: Padėtį reikėtų panaudoti ir viso kultūros sektoriaus edukavimui – vadovų, lyderių ugdymui ir mokymuisi vieniems iš kitų. Anksčiau nebuvo labai daug vienybės, o to labai reikia. Nes, mano akimis, yra daug iniciatyvų, kurios šiek tiek stringa, arba organizacijų, kurios turi gerų specialistų, bet jiems trūksta elementarių vadybos žinių. kūrėjams, menininkams finansinio raštingumo pamokas reikia vesti. Taigi kviesčiau daugiau dalytis ir daugiau bendrų iniciatyvų turėti.

Renaldas Gudauskas: kvietimas būti partneriais vyriausybiniam ir nevyriausybiniam sektoriui – paprasta, aišku ir teisinga. Tai pamoka, kurią turėtume šiuo pokalbiu sustiprinti. Sakoma, kad krizės metu stiprūs tampa dar stipresni. Nacionalinėje bibliotekoje labai geras belaidis interneto ryšys. Daug jaunimo ateina su savo įrenginiais ir gali ruoštis paskaitoms, bendrauti saugiu atstumu. Čia daug erdvės dirbti, bendrauti ir bendradarbiauti.

Ridas Jasiulionis: Apsukome keletą ratų, regis, aiškios ir problemos, ir iššūkiai, ir galimybės ryškėja. Jonai, kaip jūs jaučiatės po šio forumo?

Jonas Sakalauskas: Jaučiuosi gerai. Tik aš neskirstyčiau kultūros lauko į vyriausybinį ir nevyriausybinį –statyti dirbtines sienas netoliaregiška ir netgi pavojinga Lietuvai. Tikras kultūrininkas tiesiog kovoja už geresnę kultūrą. Visi esame atviri tiek, kiek galime. Be abejo, sistema turi šiokių tokių problemų: biudžetinėje įstaigoje elgiesi taip, kaip numato įvairūs nutarimai, kuriuos pakeisti labai sunku. Per šį pokalbį supratau vieną labai svarbų dalyką: darykime taip, kad pati brangiausia XXi amžiaus pamoka būtų išmokta. krizėms pasiruošti sunku – įmanoma tik būti lankstesniems, greitesniems, stipresniems. Mums teatre atrodė, kad viskas eina tik geryn, žiūrovų skaičius rekordinis, valstybė atsigręžė į mus ir padėjo išbristi iš didelių problemų, veržliai judėjome į priekį. ir pačiu piko metu ištiko šis viruso protrūkis, pandemija. ir smogė labai stipriai. Visko tikėjomės –įvairių krizių, bet tiktai ne šito. ir tai įvyko. Tai yra krizės pamoka. n