Bravissimo 2023 | 3

Page 1

TEATRO NAUJIENOS

4 LNOBT vasarą pasitinka didžių pokyčių lūkesčiais / Lina Bieliauskaitė

7 Choreografas Martynas Rimeikis apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija

10 LNOBT Metų solistais pripažinti Marija Kastorina ir Steponas Zonys

LNOBT OPEN FESTIVALIS

15 2023-iųjų festivalis LNOBT Open: pokalbis su Meninės veiklos departamento vadove Jurgita Skiotyte-Norvaišiene / Ingrida Milašiūtė

20 Festivalio LNOBT Open skambesyje skleidžiasi istorinė Valdovų rūmų savastis / Lina Bieliauskaitė

24 Dieviškoji kūryba žmoguje: režisieriaus Fabio Ceresos žvilgsnis į Josepho Haydno oratoriją Pasaulio sutvėrimas / Ingrida Milašiūtė

RAMPOS ŠVIESOJE

30 Arlekino milijonų premjera / Ditė Elzbergaitė

40 III tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas paskelbė nugalėtoją

42 Rigoleto ir Arlekino milijonų recenzijų konkurso nugalėtoju tapo Valdas Puteikis

VIS - A - VIS

52 Choreografė ir režisierė Jūratė Sodytė: „Man neužtenka septynių dienų“ / Eglė Ulienė

68 Baleto solistas Jeronimas Krivickas: „Visada plėsti horizontą“ / Elvina Baužaitė

PAŽINTIS

73 Ukrainiečių dirigentė M. Grynyvetska: „Jaučiausi nesibaigiančiame sapne, iš kurio norėjosi pabusti“ / Renata Baltrušaitytė

MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

79 Baleto žemaitis. Solistui ir pedagogui Danieliui Kiršiui – 70 / Helmutas Šabasevičius

IN MEMORIAM

84 Užgesusi tenoro Jono Valucko žvaigždė / Kristupas Antanaitis

87 Kilniausio operos riterio netekus. In memoriam Jonui Bruveriui / Eglė Ulienė

LNOBT BIČIULIAI

88 Projektas Fortissimo: keičiame klasikinės muzikos suvokimą / Konstancija Zubrickaitė

CODA

96 Kryžiažodis

4 2023 | 3 | TURINYS / 2023 / 3 / BIRŽELIS

Mielieji Bravissimo skaitytojai,

atskleisiu nedidelę paslaptį: šio į Jūsų rankas nutūpusio žurnalo numerio turėjo... tiesiog nebūti. Drauge su leidėjų grupe parengę vasario mėnesio Bravissimo, tarsi lengviau atsikvėpėme: teatre prasideda renovacija, scenoje nebeskambės dainininkų balsai, jos nebeglostys šokėjų pėdos... Taigi mūsų laukia poilsis ir savotiškos atostogos! Kitą numerį planavome parengti iki pagrindinėje LNOBT scenoje lapkričio mėnesį visas mūzas sugrįžti pakviesiančios pirmosios naujojo sezono premjeros – egzotiškojo Giuseppe’s Verdi brangakmenio Aida.

Kaip jau supratote, šis planas žlugo: už lango toli gražu ne lapkritis – pirmuosius žingsnius žengia pasiilgtoji vasara, o jai įkandin regime naująjį Bravissimo. Pokyčio priežastis kelianti pagarbą ir pasididžiavimą savo teatru: pasirodo, net ir užvėrus sunkias LNOBT pastato A. Vienuolio gatvėje duris, mūsų kolektyvų veikla ne tik kad nesustojo, bet net dar labiau suintensyvėjo. Apie jokias ankstyvas atostogas nėra nė kalbos! Prieš pat renovaciją įvykusios premjeros, apdovanojimai, vėliau – Baleto trupės ir operos solistų gastrolės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, jau tradicija tapęs festivalis

LNOBT Open, pasirengimas naujo sezono projektams... Net ir laikinai likęs be namų, teatras dūzgia kaip avilys. Niekaip negalėjome atsilikti, tiesiog privalėjome bent šiek tiek to dūzgesio perkelti į naujo, vasarinio, žurnalo numerio puslapius.

Rengdama šį neplanuotą Bravissimo nuolat susimąstydavau apie įdomų reiškinį: kaip nuostabu, kad teatras jokiu būdu nesiriboja vien pastatu. Taip, visi esame pripratę, kad LNOBT – tai stebuklingi sietynai, prabangus raudonas kilimas, puikiausias visoje Lietuvoje karštas šokoladas. Bet iš esmės tai tėra labai malonios atmosferiškos detalės, o tikrasis teatras – visų pirma žmonės, kurie jį kuria, ir tai rašydama turiu omenyje ne tik atlikėjus ir jiems užkulisiuose padedančius darbuotojus, bet ir žiūrovus. Net ir žengęs už savo pastato sienų, teatras neprarado aktualumo ir gyvasties. Mes ir toliau visa širdimi dirbame Jums – šokame, grojame, dainuojame, rašome.

Ir kai mūsų pastangos susijungia su Jūsų, žiūrovų, mintimis ir jausmais, toje bendroje erdvėje ko gero ir gimsta ta magija, kurią esame įpratę vadinti teatru. Tikra alchemija.

Tad tebūnie Jums vasaros metas darnus ir saulėtas, brangūs teatro kūrėjai – tie, kurie scenoje, už jos, priešais ją. Nekantraujame vėl susitikti naujajame LNOBT sezone!

Nuoširdžiai

Laūra Karnavičiūtė

5
REDAKTORĖS ŽODIS
Fotografas Tadas Kazakevičius

LNOBT vasarą pasitinka didžių pokyčių lūkesčiais

Dėl suplanuotų renovavimo darbų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras išgyvena kiek neįprastą, bet energingą, darbingą ir neabejotinai įdomų veiklos laikotarpį. Ilgai lauktiems pokyčiams įsisukus į teatro erdves, gausiai meno bendruomenei tenka ne tik jaukintis gyvenimą ant ratų – greta gastrolių vyksta ir pasirengimas tradiciniams vasaros renginiams bei jau nauju raudonuoju kilimu įžengsiančiam 2023–2024 m. LNOBT sezonui.

Šimtai kilometrų gastrolių

Nors tiek moraliai, tiek konceptualiai LNOBT pastato modernizavimui ruoštasi ne vienerius metus, prasidėję esminiai atsinaujinimo darbai gerokai pakoregavo kasdienę įstaigos ir daugiau nei 600 čia dirbančių žmonių rutiną. Pirmasis pokyčių pranašas – kur kas anksčiau nei įprastai pasibaigęs teatro sezonas: šiemet LNOBT rūmai duris publikai užvėrė jau pirmosiomis balandžio dienomis.

„Vyksta didžiuliai darbai: šiltinamos sienos, stogas, keičiami langai, modernizuojamos inžinerinės vidaus sistemos ir kita, kartu, kaip numatyta, bus atnaujinta ir orkestro ložė, – nušviečia realijas laikinasis LNOBT generalinis direktorius Audrius Kundrotas. – Tad vasarą teatras pirmiausia gyvens renovacijos rūpesčiais ir, be abejo, mūsų trupės gastrolėmis.“

Vien balandį ir gegužę teatro artistai surengė dešimtis pasirodymų įvairiuose Lietuvos miestuose: Klaipėdoje, Kaune, Alytuje,

Panevėžyje, Utenoje, Molėtuose, Mažeikiuose, taip pat ir kaimyninėse šalyse: Latvijoje (Liepoja) ir Lenkijoje (Bydgoščius).

Jubiliejinių sostinės renginių

sūkuryje

Išvykose siekta publiką supažindinti su įvairialype LNOBT programa, pradedant Adolphe’o Adamo baletu Žizel, simfoniniu koncertu Ekspresionizmo genijai, baigiant ispaniškos muzikos operete Sarsuela ir Davido Sebbos opera visai šeimai Alisa Stebuklų šalyje.

Į gastroles bus vykstama ir šį mėnesį, o Pažaislio muzikos festivalį birželio 2­ąją koncertiniu Pietro Mascagni operos Kaimo garbė atlikimu pradėjęs teatras pirmojo vasaros mėnesio pasirodymus birželio 27–liepos 6 d. vainikuos tradiciniu, šiemet Vilniaus 700 m. jubiliejui skirtu LNOBT Open festivaliu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiajame kieme.

6 2023 | 3 |
TEATRO NAUJIENOS
Lina Bieliauskaitė

Kaip viešosios įstaigos Go Vilnius partneris LNOBT prisideda ir prie kitų jubiliejinių sostinės renginių. Specialus projektas Opera.Connect: Vilnius – operos miestas tęsia Operos ant ratų iniciatyvą, o renginių ciklo kulminacija taps taip pat Valdovų rūmuose rugsėjo 2 ir 3 d. vyksianti intriguojanti premjera – AIopera Pasitelkę dirbtinį intelektą, kūrėjai rekonstruos XVII a. pirmąkart Vilniuje skambėjusią operą.

Niekada nebus tinkamo meto

Kaip pripažino A. Kundrotas, nors šiandien teatro komanda likusi be nuolatinių namų, situacijoje galima įžvelgti ir privalumų. „Kurį laiką tam tikra prasme būsime klajojantis teatras, ir tai, be abejo, kelia nemažai sunkumų. Bet kitų, net ir atokesnių, šalies regionų publikai ši situacija kaip tik suteikia pridėtinę vertę – galimybę mus išvysti ir išgirsti arčiau namų“, – kalbėjo laikinasis teatro vadovas.

Kartu pašnekovas pripažino, kad tokio masto pertvarkai, kokia šiuo metu vyksta LNOBT pastate, turbūt niekada neatsirastų tinkamo laiko. Aktyvusis teatro sezonas paprastai trunka devynis ar dešimt mėnesių, publikai kasmet pasiūloma apie 200 renginių. „Norime nenorime, bet vienas sezonas bus trumpesnis, o kitas prasidės vėliau, todėl ypač svarbu racionaliai suplanuoti veiklą, kad per gana trumpą laiką spėtume atlikti numatytus darbus“, – sako A. Kundrotas. Pašnekovo žodžiais, teatro komandos nuotaikų barometras leidžia manyti, kad darbuotojai supratingai vertina padėtį.

Sugrįžimui – nemari operos klasika

„Manau, visi supranta, kodėl tai darome, kodėl reikia glaustis laikinuose namuose, kodėl reikia keliauti. Kartu tai gana trumpas laiko tarpas nuveikti tokiai daugybei tokių sudėtingų, bet neišvengiamų darbų, kad teatras taptų ne tik gražesnis, patogesnis, bet ir šiltesnis, o

Laikinasis LNOBT generalinis direktorius Audrius Kundrotas

energinės sąnaudos – pakeliamos. Tad jei norime pokyčių, jei norime gyventi nepalyginti taupiau, turime nueiti šį nepatogumų kelią“, –kalbėjo laikinasis LNOBT vadovas.

Renovacijos laikotarpiu orkestro ir solistų repeticijoms LNOBT nuomosis LinkMenų fabriko patalpas.

Žinia apie artėjantį sezoną taip pat jau paskelbta – lapkričio 10 d. teatrą oficialiai atidarys Giuseppe’s Verdi operos Aida premjera. Tad iki to laiko, kaip teigia A. Kundrotas, numatyta atlikti visus suplanuotus orkestro ložės rekonstravimo ir pastato renovavimo darbus. 2023­iuosius vainikuos dar viena – nacionalinio baleto Pradžioje nebuvo nieko – premjera. Atsinaujinęs teatras pakvies ir į daugelį kitų, publikos jau pamėgtų, spektaklių: operas Giacomo Puccini Bohema, G. Verdi Traviata, baletus Arlekino milijonai, Žizel, Barbora Radvilaitė

Naujai sušvis ir istoriniai sietynai

Dauguma LNOBT gruodžio repertuaro renginių bilietų jau išpirkti. Kaip pripažino A. Kundrotas,

ši tendencija ne tik džiugina, bet ir disciplinuoja.

„Mūsų gerbėjai skuba kuo anksčiau pasirūpinti bilietais – į daugelį spektaklių jie išparduodami prieš kelis mėnesius. Savo ruožtu teatrui veiklos strategiją reikia planuoti gerokai iš anksto – turime pasistengti, kad jau vos ne prieš metus būtų galima įsigyti bilietų į spektaklius, kitus renginius“, – kalbėjo laikinasis LNOBT vadovas.

Šiandienos aplinkybėmis taip pat reikia ieškoti nekasdienių sprendimų, kaip kompensuoti bemaž penkių mėnesių praradimą dėl trumpesnių teatro sezonų. „Sunkiausia suplanuoti visus darbus taip, kad ne tik galėtume plėtoti veiklą, bet ir gebėtume užsitikrinti jai pajamų. Tad ir šia prasme teatro laukia nelengvi laikai. Vis dėlto naująjį sezoną pasitinkame su viltimi, kad publika mūsų bus dar labiau išsiilgusi, –šyptelėjo pašnekovas. – Juolab kad po pastato renovacijos reprezentacinėje Raudonojoje fojė žiūrovus pasitiks patiesti nauji kilimai ir dar ryškiau sužibę sietynai, kurie šiuo metu jau nuleisti ir išardyti. Žinoma, laukia ir daugiau didelių pokyčių.“ n

8 2023 | 3 | TEATRO NAUJIENOS

Choreografas

Martynas Rimeikis apdovanotas LR Vyriausybės kultūros

ir meno premija

Vasario 15­ąją Lietuvos kultūros bendruomenę pasiekė žinia apie LR Vyriausybės kultūros ir meno premijų skyrimą. Tarp dvylikos šių metų laureatų – ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.

Šias pareigas 2020 m. choreografas perėmė iš anksčiau LNOBT baleto trupei vadovavusio Krzysztofo Pastoro. Anksčiau nuo 1999­ųjų M. Rimeikis buvo tos pačios trupės solistas ir teatro žiūrovams įsiminė vaidmenimis baletuose Don Kichotas, Graikas Zorba, Žizel, Dezdemona, Žydrasis Dunojus, Barbora Radvilaitė, Kopelija, Silfidė, Tristanas ir Izolda, Čiurlionis ir kt. 2012 m. K. Pastoro inicijuotas Kūrybinio impulso projektas šokėjui tapo tramplinu į choreografiją. Jau tais pačiais metais M. Rimeikio pristatyta kompozicija Belaukiant Godo vėliau buvo rodyta ir tarptautinėje šokio mugėje Internationale Tanzmesse NRW. 2013 m. Kūrybiniame impulse M. Rimeikis pristatė kompoziciją Kelionė, 2014 m. – Adagio styginiams, 2016 m. – Vienas

TEATRO NAUJIENOS

2015 m. LNOBT vienaveiksmių baletų triptike Bolero+ įvyko M. Rimeikio baleto Visur kur mes nebuvom premjera; šis spektaklis jam pelnė Auksinį scenos kryžių už geriausią metų choreografiją. 2017 m. LNOBT buvo pristatytas pirmasis M. Rimeikio pilno metro baletas Procesas; už jį jam skirtas antrasis Auksinis scenos kryžius. Trečiąjį tokį pat apdovanojimą choreografui pelnė 2019 m. pristatyti baletai Dienos, minutės (LNOBT) ir Eglė žalčių karalienė (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras). Procesas ir Eglė žalčių karalienė tapo pirmaisiais lietuvių teatro spektakliais, kurių įrašus transliavo tarptautinis Mezzo TV kanalas.

2020 m. Poznanės S. Moniuszkos didžiajame teatre M. Rimeikis sukūrė vienaveiksmį baletą Blind Words. 2021 m. LNOBT scenoje pristatė Šventąjį pavasarį pagal Igorio Stravinskio muziką. 2022 m., LNOBT rengiant Felikso Bajoro operos­baleto Dievo avinėlis pastatymą, M. Rimeikis tapo ne tik šio spektaklio choreografu, bet ir režisieriumi.

Garbingo apdovanojimo proga paprašėme LNOBT baleto meno vadovą atsakyti į keletą klausimų.

Įprasta gavus apdovanojimą sakyti: „Tai ne mano vieno, o visos komandos nuopelnas“.

Ar pritaikytumėte šią formuluotę ką tik paskirtai LR Vyriausybės premijai?

Be jokios abejonės. Vienas choreografas be trupės ir be vadovų komandos palaikymo teatre nepadarytų nieko. Todėl vertinu jį ne kaip savo asmeninį laimėjimą, o kaip LNOBT baleto trupės ir tuo pačiu viso teatro kolektyvo nuopelnų pripažinimą.

Kiekviena premija – tai kartu ir įpareigojimas ateičiai. Kokią LNOBT baleto trupę artimiausiais metais norėtumėte matyti?

Kokios artimiausios baleto premjeros?

Ar šią vasarą, dėl rūmų rekonstrukcijos artistams likus be didžiosios scenos, bus rengiamas Kūrybinis impulsas?

Pagrindiniu tikslu įvardinčiau nuolatinį mūsų baleto trupės šokėjų profesionalumo kėlimą – tam ir toliau skirsiu pagrindinį dėmesį. Mane žavi didžiulis jaunų žmonių, ateinančių į trupę, atsidavimas ir susidomėjimas savo profesija. Todėl LNOBT baleto trupę ateityje matyčiau kaip augančią ir turinčią gražių perspektyvų. Šių metų vasaros festivalyje planuojame rodyti išskirtinį, šventišką Baleto Gala koncertą, kuriame, be mūsų trupės artistų, dalyvaus ir žymūs užsienio baleto meistrai. Kūrybinio impulso pasirodymai taipogi vyks, bet kur ir kaip – nuspręs patys šiuo renginiu

besirūpinantys baleto artistai. Kadangi teatras dėl rekonstrukcijos žiūrovams jau pavasarį bus uždarytas, jie ieškos labiausiai jų idėjoms tinkančios erdvės ir tikriausiai ne tik publiką, bet ir mane maloniai nustebins.

Naujausias Jūsų pastatymas – Felikso Bajoro Dievo avinėlis – buvo suvienijęs visą LNOBT kolektyvą: ranka rankon dirbo baletas, choras, orkestras, operos solistai, taip pat visi, kurių pareiga buvo palydėti šį nacionalinį kūrinį iki ilgai lauktos akistatos su žiūrovais. Jums turėtų būti skaudu regint, kaip pastarosiomis savaitėmis kolektyvo vienybė pamažu byra...

Dievo avinėlio pastatymas išties buvo ypatingas, nes tai spektaklis apie mus, lietuvius, apie mūsų išgyventus istorijos perversmus. Todėl viso kūrybinio proceso metu jautėsi ypatingas visų teatro tarnybų susitelkimas bendram tikslui. Bet ypatingo susiskaldymo aš ir šiuo metu nejaučiu: atvirkščiai, matau kolektyvo susivienijimą ir drąsų jo nuomonės reiškimą, kuris demokratiškoje aplinkoje visus džiugintų. Liūdina tai, kad į šią nuomonę neatsižvelgiama, viską nurašant vieno žmogaus ambicijoms ir nesusitaikymui su pralaimėjimu. Bet tai yra netiesa. Gerbiu didžiosios LNOBT kolektyvo dalies nuomonę ir to paties tikėčiausi iš valdžios atstovų, kurie turėtų atsakyti į kolektyvo iškeltus klausimus. n

LNOBT Metų solistais pripažinti

Marija Kastorina ir Steponas Zonys

Vasario 23-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengta Metų solistų apdovanojimų ceremonija. Geriausius vaidmenis 2022 m. sukūrusiems operos ir baleto artistams įteikti diplomai, Auksinės rūtos skulptūrėlės ir teatro rėmėjų dovanos.

Tradicija pagerbti solistus, kurių vaidmenys praėjusių metų spektakliuose išrinkti geriausiais, didžiausiame šalies teatre puoselėjama nuo 2002 m. Metų solistus atrenka vertinimo komisija, sudaryta iš LNOBT vadovų ir teatro meno kolektyvų atstovų.

TEATRO NAUJIENOS
Apdovanojimų ceremonijos vedėjais šįmet tapo baleto solistė Greta Gylytė ir operos solistas Rafailas Karpis

TEATRO NAUJIENOS

Metų baleto soliste už Kitri vaidmenį Don Kichote ir Gamzati vaidmenį Bajaderėje pripažinta balerina Marija Kastorina

„Pernai šokau ir Medorą Korsare, be to, pasirodžiau choreografo Wayne’o McGregoro šiuolaikiniame balete Infra. Na, o dabar ruošiu pagrindinį Kolombinos vaidmenį artėjančioje Arlekino milijonų premjeroje. Pagrindinis šio spektaklio bruožas – įdomi ir sudėtinga judesių technika. Choreografas Alexei

Ratmansky prašo mūsų judesių laisvės, kurią tenka derinti su aukšto techninio meistriškumo reikalaujančiais baleto elementais“, – pasakoja laureatė.

Metų solistų apdovanojimuose kasmet paskatinami ir geriausiai pasirodę jaunieji teatro artistai. Metų baleto viltimi už baletuose Žizel ir Spragtukas sukurtus vaidmenis šįkart tapo pirmą sezoną LNOBT trupėje šokanti Nora Straukaitė

Metų operos solistu už Tito vaidmenį Dievo avinėlyje ir Markizo Pozos vaidmenį Don Karle pripažintas baritonas Steponas Zonys. Toks apdovanojimas jam suteiktas antrus metus iš eilės.

„Savo 2022­ųjų viršūne vadinčiau Tito vaidmenį – ir todėl, kad tai pagrindinis ilgai lauktos Felikso Bajoro veikalo premjeros personažas, ir todėl, kad šis kūrinys atspindi iki šiol jautrų Lietuvos istorijai laikotarpį. Be to, tai opera–baletas, todėl man, dainininkui, scenoje teko gerokai pajudėti. Netrukus, jau po savaitės, išvykstu į Parmos operos teatrą ruoštis ten suplanuotam operos Adriana Lekuvrer pastatymui. Turiu ir daugiau kūrybinių pasiūlymų iš užsienio“, – neslepia S. Zonys.

Metų operos viltimis išrinkti net du jaunieji solistai: mecosopranas Gabrielė Kupšytė už Romeo vaidmenį operoje Montekiai ir Kapulečiai bei tenoras Karolis Kašiuba už Tigrūdžio vaidmenį Dievo avinėlyje

TEATRO NAUJIENOS

Jau antrus metus už savo favoritus turėjo galimybę balsuoti ir teatro žiūrovai. Daugiausiai jų balsų surinko ir Mylimiausiu teatro solistu pripažintas ilgametis baleto trupės vedantysis solistas Genadijus Žukovskis, atliekantis pagrindinius vaidmenis daugelyje LNOBT baleto pastatymų.

Tradicinė Padėkos premija šįmet įteikta režisieriaus asistentei Jūratei Sodytei-Bradauskienei. Ji kolegų apdovanota už ištikimą tarnystę LNOBT scenai, už kūrybingumą, profesionalumą bei neblėstantį tikėjimą teatro kuriamu stebuklu.

2023­iųjų festivalis

LNOBT Open: pokalbis su Meninės veiklos departamento vadove

Jurgita Skiotyte­

Norvaišiene

LNOBT OPEN FESTIVALIS Fotografė Reda Mickevičiūtė

Jau trečius metus birželio ir liepos mėnesiais Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia žiūrovus į vasaros ritmu alsuojantį festivalį LNOBT Open, vykstantį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Didžiajame kieme. Operos ir baleto mėgėjams festivalis kasmet siūlo įvairialypę programą, sudominančią ne tik išskirtiniais kūrėjais bei rečiau atliekamais kūriniais, bet ir nuostabiais pasaulinio garso solistais, įvairių Europos teatrų gastrolėmis. Šių metų festivalio programą pristato LNOBT Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.

Jau ne pirmi metai LNOBT kviečia į vasaros festivalį LNOBT Open. Kokia šių metų festivalio koncepcija?

Viskas prasidėjo nuo Valdovų rūmų vadovų noro bendradarbiauti su LNOBT ir A. Ponchielli operos Lietuviai parodymo Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Prieš daugelį metų Operos teatras rengė lauko spektaklius, pasirodymus Trakuose, ir tai nebuvo naujiena. Atsiradus Valdovų rūmams, jų vadovų iniciatyva

tą tradiciją nutarta atgaivinti ir tęsti. Opera Lietuviai buvo vienas iš esminių taškų. Mūsų supratimu, festivalio renginiai neturi nutolti nuo pagrindinio teatro repertuaro: tai operų arba baletų, stambaus žanro kūrinių pastatymai atviroje erdvėje, kas leistų pritraukti publiką, kuri paprastai neateina į Operos teatrą, bet mielai lankosi atvirose erdvėse. Visi didesni Europos teatrai vasarą organizuoja lauko renginius, ciklus arba festivalius, tad ir mes nenorėjome atsilikti.

LNOBT OPEN FESTIVALIS
Ingrida Milašiūtė

Svarstydami apie festivalio programą iš pradžių ketinome į lauko sceną perkelti repertuaro spektaklius. Bet po metų pamanėme: kodėl negalėtume pastatyti spektaklių būtent Valdovų rūmams? Neturime tokio finansavimo, kuris leistų statyti papildomus spektaklius ne stacionare, vis dėlto jau prieš porą metų ryžomės bent po vieną tokį sumanymą įgyvendinti. 2021 m. tai buvo baletai Paquita ir Bolero, šiemet pristatysime Josepho Haydno oratorijos Pasaulio sutvėrimas premjerą.

Kaip žinome, mūsų šalies orai ne visada palankūs teatro menui, todėl ne visus kūrinius įmanoma rodyti lauke. Todėl kasmet po festivalio leidžiamės į repertuaro paieškas. Visus metus svarstome, ką parodyti. Tai ir rečiau atliekami kūriniai, ir atviro teatro koncepcijos įprasminimas bendradarbiaujant su kitomis įstaigomis, kitų šalių meno kolektyvais.

Valdovų rūmų Didysis kiemas – išskirtinė vieta. Ar lengva perkelti teatro atmosferą į šią erdvę?

Valdovų rūmai – paranki vieta teatro atmosferai ir festivalio nuotaikai sukurti. Vis dėlto

reikia pripažinti, jog dėl įvairių techninių niuansų – negalima pakelti dekoracijų, trūksta užkulisių – ne visi kūrėjai sutinka, kad jų kūriniai būtų atliekami lauko sąlygomis. Yra kūrėjų, kuriuos kvietėme kurti festivaliui, bet jie nesutiko, matyt, suprasdami, kad ir oras, ir šviesūs lietuviški vakarai ne visada leidžia įgyvendinti visus sumanymus, nukenčia kai kurių spektaklių šviesų efektai. Juk tamsa kuria teatrinį įspūdį.

Pernai vykstant festivaliui orai buvo gana prasti, lijo, o šokti baletą ant šlapio grindinio – didelis stresas kolektyvui. Kiekvieną rytą stebime orų prognozes, meldžiamės, kad tik oras būtų geras. Deja, vieną Žizel spektaklį dėl smarkios liūties pernai teko nutraukti.

Kokią programą festivalis pasiūlys šiemet?

Kaip minėjau, A. Ponchielli operos Lietuviai atlikimas bus esminis ir šiemet. Kasmet norime žiūrovams pateikti ką nors nauja: operai yra dirigavęs ir maestro Gintaras Rinkevičius (2021), ir Ukrainos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas Mykola Diadiura (2022).

LNOBT OPEN FESTIVALIS

Jei nesutrukdys karo veiksmai, šiemet operos Lietuviai koncertinį atlikimą mums padovanos Ukrainos nacionalinės operos teatras. Tiesa, Ukrainos valstybė nenoriai išleidžia vyrus iš karo zonos, bet tikimės, kad atvyks Kyjivo nacionalinės operos orkestras, choras ir solistai.

Taip pat šiemet pakvietėme Traviatos režisierių Fabio Ceresą ir scenografą Tiziano Santi, kurie festivalyje pristatys teatralizuotą J. Haydno oratoriją Pasaulio sutvėrimas. Tai įdomus, konceptualus pastatymas, kuriame dalyvaus Milano baleto trupė ir mūsų solistai. Tai pradžia, suteiksianti festivaliui nemenko svorio ir išskirtinumo.

Festivalio žiūrovus žadame nustebinti ir Pietro Mascagni operos Kaimo garbė koncertiniu atlikimu. Esame netgi svarstę festivalį paversti renginiu, kuriame skamba retai atliekamų operų koncertiniai atlikimai, bet manome, kad mūsų publika labai skirtinga ir jai reikia įvairaus repertuaro. Vadovaujamės visiems atviro teatro koncepcija, tad turime ją įgyvendinti visomis prasmėmis ir rinkdamiesi kuo įvairesnį repertuarą.

Baleto mėgėjams šį kartą siūlome šventinį gala koncertą su baleto žvaigždėmis. Į Lietuvą po ilgo laiko grįžta baleto solistė Jurgita Dronina, atvyks baleto artistų iš Latvijos ir Paryžiaus nacionalinių operų. Manau, jie pradžiugins ne vieną baleto mėgėją. O galbūt vėliau sulauksime ir naujų žiūrovų, juk, pamačius baleto šokėjus koncerte, sužadinamas smalsumas ateiti į teatrą ir pažiūrėti visą spektaklį.

Šiemet bendradarbiaujate ir su Pažaislio muzikos festivaliu, kuriame taip pat skambės LNOBT kolektyvo atliekama P. Mascagni opera Kaimo garbė. Kuo ypatinga ši bendrystė?

Tai sietina su gražia LNOBT ir Pažaislio muzikos festivalio meno vadovo Edgaro Montvido draugyste. P. Mascagni opera Kaimo garbė –seniai girdėtas kūrinys, gražiai suskambėsiantis abiejuose festivaliuose.

Simboliška, kad Mindaugo karūnavimo dienos proga tradiciškai rodomą A. Ponchielli operą Lietuviai šiemet atliks Ukrainos nacionalinės operos artistai. Kaip kilo mintis plėtoti gražius LNOBT ir Ukrainos menininkų ryšius?

Mintį bendradarbiauti su Ukrainos menininkais padiktavo pati karo situacija. Buvęs LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas jau anksčiau puoselėjo draugystę su Ukrainos teatrų vadovais, bendradarbiavome

ir su kai kuriais solistais. Prasidėjus karui jis suprato, kad būtų labai gražu rasti būdų pagelbėti Ukrainos menininkams toliau tęsti darbą. Taip atsirado dvejos Charkivo operos ir baleto teatro gastrolės, pasirūpinome kolektyvo apgyvendinimu Lietuvoje. Ši mūsų veikla buvo pastebėta ir nominuota 2022 m. LRT Metų apdovanojimuose kaip Metų kultūros reiškinys.

Tai savotiškai mus įpareigojo nepamiršti šios krypties ir toliau ją plėtoti, nes karas vyksta visoje Ukrainoje. Matydami skausmą, vargą, kurį išgyvena Ukrainos žmonės, žinodami, kad esame gražiai įvertinti už panašias iniciatyvas, norėjome ir festivalyje dar kartą parodyti tą dėmesį šaliai, kuri kovoja ir už mūsų laisvę.

Kokie garsūs solistai papuoš festivalio programą?

Festivalyje žiūrovai išvys puikių Lietuvos ir užsienio atlikėjų. J. Haydno oratoriją Pasaulio sutvėrimas dainuos Lina Dambrauskaitė, Ruairi Bowenas (Didžioji Britanija), Liudas Mikalauskas, Monika Pleškytė, Joris Rubinovas, o prie dirigento pulto stos nuostabus kroatų dirigentas Valentinas Egelis.

P. Mascagni operą Kaimo garbė atliks Viktorija Miškūnaitė, Aleksandras Antonenko (Latvija), Rita Preikšaitė, Andrei Bondarenko (Ukraina) ir Maria Bondarenko (Ukraina), diriguos LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

Apibendrinkite, kuo šių metų festivalis bus patrauklus žiūrovams.

Matyt, visais čia paminėtais renginiais, nes jie tenkins kiekvieno skonį ir visiems leis pasidžiaugti gražiu reginiu, nuostabia muzika po atviru dangumi. Planuojama ir daugiau akcijų, renginių, kurie vyks ne Valdovų rūmų kieme. Tai papildys festivalį ir, manau, sudomins žiūrovus. n

20 2023 | 3 |
Fotografė
Mickevičiūtė
Reda

Festivalio LNOBT Open

skambesyje skleidžiasi istorinė

Valdovų rūmų savastis

Pirmąjį kuklų jubiliejų švenčiantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros festivalis LNOBT Open organiškai įsiliejo į sostinės ir šalies kultūrinį gyvenimą. Turbūt jau prieš penkerius metus, tik nuvilnijus renginio premjerai, nekilo abejonių: kur kitur, jei ne istorinėje operos užgimimo vietoje, turėtų skambėti ši muzikos šventė.

Lina Bieliauskaitė Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinis direktorius Vydas Dolinskas

Valstybės diena truputį kitaip

„Mintis surengti operos ir šokio meno festivalį Valdovų rūmų kieme nebuvo spontaniška, priešingai, joje susipina ilgametės dviejų įstaigų partnerystės tradicijos“, – sako Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinis direktorius Vydas Dolinskas.

„Su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, atskirais jo muzikais, atlikėjais bendraujame nuo pat savo veiklos pradžios. Apie tai, kas ir kaip čia galėtų vykti, diskutavome nuo tada, vos tik atsirado planai atkurti Valdovų rūmus“, – prisiminė V. Dolinskas.

Pašnekovo skaičiavimu, mintis, kurią būtų galima pavadinti LNOBT Open festivalio apyaušriu, kilo bemaž prieš dešimtį metų. „Tada svarstėme, kaip būtų galima iškilmingai ir kartu truputį kitaip įprasminti Liepos 6­ąją. Taip drauge su teatru subrandinome sumanymą švęsti Valstybės dieną skambant vienam garsiausių XIX a. italų kūrinių – kompozitoriaus Amilcare’s Ponchielli romantiškai operai Lietuviai (I Lituani), – vieningai sutarę, kad tai turėtų tapti kasmete tradicija. Labai apsidžiaugėme, kai tuometis teatro vadovas Jonas Sakalauskas su savo komanda dar labiau išplėtojo šią mintį – kad galėtume parodyti ne vien Liepos 6­ajai skirtą pastatymą, bet ir surengtume visą operinio ir šokio meno festivalį, kuris prasidėtų birželį, o pasibaigtų įspūdinga baigiamąja gaida – opera Lietuviai“, – į LNOBT Open ištakas mintimis grįžo Valdovų rūmų muziejaus vadovas.

Lietuvos operos lopšyje

V. Dolinsko teigimu, tiek renginio erdvę, tiek programinį jo leitmotyvą neabejotinai nulėmė istorinės aplinkybės – būtent Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose jau XVII a. pr. buvo pastatytos pirmosios italų operos.

„Net ir mūsų muzikologams, kurie atkakliai švenčia Lietuvos operos šimtmetį, tenka vis priminti: tai pasakytina tik apie lietuviškąją, nacionalinę, operą. O operos kaip italų, europinio fenomeno ištakos kur kas giliau – opera Lietuvoje gyvuoja jau beveik 400 metų“, – priminė kultūros istorikas.

Pašnekovas sakė, jog tai, kad italų opera Lietuvoje suskambo netgi anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, kad ne vien muzikinės, bet ir kitos naujovės pas mus atėjo anksčiau nei į kitus Europos didmiesčius, iškalbingai byloja, kas buvo ano meto Vilnius, kokį vaidmenį vaidino jame rezidavę Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai bei kokiomis finansinėmis galimybėmis

disponavo, kokiais organizaciniais pajėgumais pasižymėjo solidus, pažangus tuometis valdovų dvaras.

„Pačios operos Lietuviai reikšmė daugialypė. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Net ir didesnės tautos, pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai, negali didžiuotis kuo nors panašiu – kad kažkur Italijoje vienas garsiausių XIX a. romantizmo kompozitorių būtų parašęs operą tokiu nacionaliniu pavadinimu ir tema“, – kalbėjo V. Dolinskas.

Muzikos kalba – universali

Pašnekovo žodžiais, vien jau ši aplinkybė yra istorinio pasididžiavimo objektas, tai, ką gerąja to žodžio prasme galime parduoti Europai ir pasauliui, prisistatydami, kad esame sena, kultūringa Europos tauta, turinti savas tradicijas ir labai šviesų, glaudų istorinį ir kultūrinį ryšį su europine civilizacija ir svarbiausiais jos reiškiniais. Be to, pastarojo meto įvykių – karo Ukrainoje – kontekste A. Ponchielli kūrinys dar aktualesnis.

„Labai svarbu ir tai, kad minint savo valstybės šventę ši opera mums primena Lietuvos istoriją, jos kovas už laisvę, nepriklausomybę, – tai aktualu ir šiandienos Europai. Anuomet, kai Lietuviai išvydo dienos šviesą, italai taip pat kovojo už nepriklausomybę. Tikėtina, kad tiek libreto autoriui, tiek kompozitoriui tai buvo tarsi užkoduota tema, paralelė: lietuviai kovoja su vokiečiais, tarsi italai kovotų su austrais. Kaip tik taip šis kūrinys buvo suprantamas XIX a. Italijoje. Beje, La Scala teatre anuomet pastatyti Lietuviai turėjo didžiulį pasisekimą“, – istorinius faktus paminėjo muziejininkas.

XIX a., šio žanro klestėjimo laikais, sukurta gausybė operų, tad šiandien A. Ponchielli Lietuviai statomi ne taip jau dažnai, bet LNOBT Open festivalį tai kaip tik daro išskirtinį.

„Mums pavyko rasti muzikine prasme ne tik labai aukšto lygio, bet ir retesnę operą, kuri pelnytai gali būti Lietuvos, jos kultūros, jos diplomatijos ryšių ir daugelio kitų dalykų vizitinė kortelė“, – pabrėžė V. Dolinskas.

Aplinka kuria ypatingą aurą

Kad tai išties įtaigus ir labai gražus, melodingas kūrinys, kurį neabejotinai verta išgirsti bent kartą per metus, pašnekovo pastebėjimu, įvertino ir festivalio publika. Neabejotina, kad savito žavesio ir autentikos operai suteikia ir Valdovų rūmų kiemo aplinka.

„Kad ir būdami atkurti, rūmai alsuoja XVI–XVII a. dvasia, o tiksliau – itališka dvasia, kurią atliepia mūsų atviros galerijos per du ar tris

23 2023 | 3 |
LNOBT OPEN FESTIVALIS
Monika Požerskytės
Fotografė

aukštus. Juk ložinių operos teatrų salių konstruktai kaip tik ir išsirutuliojo iš tokių atvirų galerijų kiemų. Mūsų Didžiajam kiemui būdinga tokia teatro pirmtako stilistika, tad čia natūraliai vietą randa teatriniai, tarp jų – ir operų spektakliai. Sykiu ši vieta traukia žmones – ji unikali, pasižyminti mistine aura. Į ne vieną pasirodymą čia atvyksta netgi daugiau, nei teoriškai galėtų tilpti, žiūrovų. Mat XVI a. šis kiemas buvo gana erdvus, o šiandien, kai renginyje dalyvauja didžiulis orkestras, choras, pasirodo, kad ne toks jis ir didelis“, – šyptelėjo pašnekovas.

Kaip pripažino A. Dolinskas, kitaip nei Europos pietuose, vasaros renginių po atviru dangumi rengėjams Lietuvoje neišvengiamai tenka susidurti su neprognozuojamais orais. „Kasmet prieš festivalį juokaujame, kad organizatoriai turi užsakyti mišias šv. Kazimierui. Žinoma, pasitaiko įvairių kliūčių, bet pasibūti šiltą vasaros vakarą su užburiančia klasikine muzika ar šokiu, įspūdingu reginiu – didžiulis malonumas ir džiaugsmas. Toks aukštosios kultūros reiškinys, mano manymu, natūraliai, subtiliai lavina visuomenę. Man, kaip italų klasikinės romantinės muzikos gerbėjui, juo džiugiau ir smagiau, kad mūsų Valdovų rūmų kieme skamba tokios ryškios asmenybės kūrinys.“

Tyrėjų akiratyje – ištakų paieškos

V. Dolinskas neleidžia abejoti – LNOBT Open festivalis muziejui yra visais atžvilgiais svarbus renginys, simboliškai pateisinantis savo pavadinimą: pradėdamas vasaros sezoną Valdovų rūmų kieme, jis tarsi paskelbia ištisą vėliau vyksiančių festivalių ciklą.

„Nepabijosiu to įvardyti strategine dviejų nacionalinių kultūros įstaigų partneryste. Savo ruožtu mes, renginio šeimininkai, stengiamės ne tik sudaryti visas sąlygas tiek atlikėjams, tiek publikai džiaugtis šia istorine aplinka, šiek tiek mistiška jos aura. Prisidedame ir idėjomis, organizaciniais gebėjimais, finansų paieškomis ir daugeliu kitų dalykų“, – vardijo Valdovų rūmų vadovas.

Be abejo, vienas iš svarbesnių mūsų įnašų –operinio žanro aktualinimas ir jo šaknų paieškos.

„Esame išleidę jau tris knygas apie senąją operą, suradę XVII a.–XVIII a. pab. lituanistinių ar su Lietuva susijusių autorių operų libretų publikacijų. Paminėčiau ir žymaus italų kompozitoriaus bei teoretiko Marco Scacchi muzikinių kanonų knygą, – pasakojo kultūros istorikas. – Galbūt ateityje tas senąsias operas pavyktų atkurti? Iš dalies mums tai pavyko padaryti, kai per Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių iškilmes 2018 m. pristatėme Elenos pagrobimo – pirmosios operos Lietuvoje – ištraukų koncertinį atlikimą. Yra

išlikęs tik šio kūrinio libretas, bet maždaug žinome, kas buvo kompozitorius, tad remiantis tais motyvais mėginta atkurti ir muziką.“

Ar Europa švęs su Lietuviais?

Anot V. Dolinsko, dėsninga, kad Valdovų rūmus kaip vieną iš senosios muzikinės kultūros aktualinimo centrų glaudi ilgametė partnerystė sieja ne tik su Operos ir baleto teatru, bet ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

„Norėtųsi, kad LNOBT Open festivalis, nesvarbu, kokie pokyčiai vyktų teatre, taptų

2023 | 3 |
LNOBT OPEN FESTIVALIS

nuolatine, ilgalaike tradicija. Juk jo net pandemija nesustabdė, – šyptelėjo pašnekovas. – Taip pat norisi tikėti, kad jau netolimoje ateityje opera Lietuviai iš koncertinio pasirodymo išaugs į kostiuminį pastatymą, – tam vis dar nepavyko išsirūpinti finansavimo, tad kol kas verčiamės esamu sprendimu.“

Iliustruodamas Neringoje vykstančiu Thomo Manno festivaliu, V. Dolinskas pripažino, kad kurti tradicijas – ilgas ir nelengvas darbas, bet LNOBT Open nueitas penkerių metų kelias jau yra gana svari paraiška. „Thomo Manno festivaliui prireikė keliolikos metų, kad tradicija

stipriai įsišaknytų ir gyvuotų. Šiandien prie šio renginio vokiečių klausytojai – literatūros, muzikos, pašnekesių mėgėjai, kiti inteligentai ir intelektualai – netgi derina atostogas. Gal tokių nėra labai daug, vos kelios dešimtys, bet šie žmonės jau ištikimi tam festivaliui, tapę neatsiejama jo dalimi. Gal kada nors bus taip, jog ir Liepos 6­ąją Europa rinksis į Vilnių, kad Valdovų rūmuose išvystų ir išgirstų A. Ponchielli Lietuvius“, – viliasi muziejaus vadovas V. Dolinskas. n

25 2023 | 3 |

Dieviškoji kūryba

žmoguje:

režisieriaus Fabio Ceresos žvilgsnis į

Josepho Haydno oratoriją

Pasaulio sutvėrimas

„Tai pasaulietinis, ekumeninis įvykis, visiškai atsiduodantis gamtai ir žmogui, suprantamas kaip neatsiejama to dalis, žaidimas garso skaidrumu ir kūrinijos muzikos imitavimu“, – apie Josepho Haydno oratoriją Pasaulio sutvėrimas, kurią režisavo ir Itrijos slėnio vasaros festivalyje (Italija) 2021 m. pristatė vienas įdomiausių italų jaunosios kartos operos režisierių Fabio Ceresa, rašė žymus italų meno kritikas Alessandro Cammarano. Ir tai visiškai nestebina, nes spektaklio kūrėjų komanda – išskirtinė. Kartu su F. Ceresa jį statė choreografas Mattia Agatiello, scenografas Tiziano Santi, šviesų dailininkas Pasquale Mari, kostiumų dailininkai Gianluca Falaschi ir Gianmaria Sposito. Šį itin konceptualų darbą, kuriuo birželio 27 ir 28 d. šiemet startuoja

LNOBT Open festivalis, galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai. Su režisieriumi F. Ceresa kalbamės apie spektaklio viziją, apie žmogiškąjį ir dieviškąjį kūrybos pradus J. Haydno oratorijoje Pasaulio sutvėrimas.

Lietuvos operos ir baleto teatro žiūrovai jau spėjo Jus įvertinti ir pamilti kaip Giuseppe’s Verdi operos Traviata režisierių. Ką jaučiate galėdamas vėl grįžti į Lietuvą kurti?

Jausmas puikus. Statydamas Traviatą mačiau tik lietuvišką žiemą, nes dirbau čia lapkričio–gruodžio mėnesiais. Dabar labai smalsu patirti, kaip miestas pasikeičia vasarą. Turiu nuostabių prisiminimų apie laiką, praleistą Vilniuje, ir netveriu džiaugsmu nuo minties vėl dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Šįkart statote J. Haydno oratoriją Pasaulio sutvėrimas. Kaip suvokiate šį opusą?

Traviata – viena dažniausiai muzikos istorijoje atliekamų operų. Vilniuje įvairūs jos pastatymai taip pat buvo rodomi dešimtis kartų, ją atliko dešimtys įvairių atlikėjų, dirigentų. Tad aš – tik dar vienas vardas ilgame šios operos kūrėjų sąraše. Svarbiausia, ko iš manęs pageidavo teatro vadovai, – sukurti spektaklį, kuris taptų puikiu reginiu, patiktų visuomenei, kurį galima būtų rodyti kasmet ir kuris nė vieno nenuviltų.

27 2023 | 3 |
Ingrida Milašiūtė
LNOBT OPEN FESTIVALIS

O į tokį kūrinį kaip J. Haydno Pasaulio sutvėrimas, parašytą kaip oratorija, todėl paprastai atliekamą koncertine, o ne scenine forma, reikia žvelgti visiškai kitaip, ir režisieriaus įtaka čia kur kas didesnė. Dramaturginė interpretacija čia visai kitokia ir daug pranašesnė. Statant Traviatą reikia būti atsargiems, kad, palyginti su G. Verdi ir libretisto Francesco Maria’os Piave sumanymu, jos perskaitymas nebūtų pernelyg sudėtingas. Interpretuojant J. Haydno Pasaulio sutvėrimą svarbu neleisti sau užgožti kūrinio pateikiant publikai itin asmenišką jo suvokimą, ką aš ir stengiausi daryti.

Spektaklis bus rodomas ypatingoje erdvėje – Valdovų rūmų kieme. Ar jau apsilankėte ten?

Ne, dar nesu buvęs. Šis spektaklis jau buvo rodomas Italijoje, Martinos Frankos mieste, XVII a. Dožų rūmuose. Taigi situacija labai panaši kaip ir Vilniuje. Neįtikėtina, kaip panašios erdvės gali susieti dvi tokias skirtingas geografines realijas: Dožų rūmus pietų Italijoje, Apulijos širdyje, ir Valdovų rūmus Vilniuje, Europos šiaurės rytuose.

Pasaulio sutvėrimas – tai spektaklis, sumanytas rodyti lauke, panašioje scenoje, kuri išdėstyta labiau į plotį nei į gylį, tad manau, kad atgimdamas Vilniuje pastatymas nenukentės.

Tiesa, kad režisuoti spektaklį lauke – gana nelengva?

Žymus orkestro dirigentas Arturo Toscanini sakydavo, kad lauke žaidžiama tik bočia (vyresniosios kartos italų pamėgtas lauko žaidimas rutuliais). Akivaizdu, kad renginys po atviru dangumi visada susiduria su sunkumais: nepastovūs orai, muzikai nepritaikyta lauko erdvės akustika, instrumentus išderinanti oro drėgmė. Gan absurdiška netgi tai, kad pasirodymą reikia pradėti vėlai vakare, sulaukus nakties tamsos, kad būtų galima sukurti teatro magiją, ir tai labai svarbu, nes J. Haydno oratorija prasideda būtent nuo tamsos, iš kurios gimsta šviesa. Laimei, spektaklis gana trumpas, tad galima palaukti!

Esu pastatęs ne vieną spektaklį po atviru dangumi. Vienas žinomiausių – Antonio Vivaldi Įniršęs Rolandas (2017) – gimė tiesiog lauke, tame pačiame Martinos Frankos Dožų rūmų kieme. Kiti mano režisuoti lauko spektakliai: Giuseppe’s Verdi opera Žana d’Ark Itrijos slėnio vasaros festivalyje (2013), taip pat Traviata Kome (2012). Vasara – ypač gražus metų laikas, jos naktyse tiek magijos, kokios nesukurtų net teatro sienos. Atsisakius galimybės

kūrinį pastatyti tam skirtoje vietoje – teatre, čia patiriama atmosfera, kvapai ir pojūčiai. Žvaigždėta naktis lauko teatrui – neprilygstama dovana.

Jūsų LNOBT sukurtoji Traviata tviska ypatinga prabanga, dėmesiu detalėms. Koks bus Pasaulio sutvėrimas?

Tai vasaros festivalio spektaklis, turintis daug mažiau išteklių, taip pat ir finansinių, tad stengėmės maksimaliai panaudoti tai, kas yra. Kita vertus, su scenografu Tiziano Santi, su kuriuo statėme ir Traviatą, stengėmės neišduoti savo stiliaus. Kostiumų dailininkas – taip pat žinomas italų teatro vardas Gianluca Falaschi, kuris keletą pastarųjų sezonų kūrė Milano La Scala teatre, o dabar, be kita ko, yra kviečiamas ir kaip režisierius.

Kurdamas lieku ištikimas grožio dvasiai, ieškau patrauklios estetikos ir spalvų, nes man tai – nepakeičiamas elementas. Spalvos šiame spektaklyje itin svarbios. Šviesą, kuri persmelkia spektaklio erdvę nuo pat pradžios per visus oratorijos veiksmus – šešias dienas, per kurias Dievas sukūrė pasaulį, – įsivaizdavome kaip per prizmę lūžtančią veidrodyje. Todėl kiekviena iš šešių kūrimo dienų bus nuspalvinta viena iš šešių chromatinio spektro spalvų. Pradėsime nuo violetinės ir judėsime atgal: mėlyna, žalia, geltona, oranžinė, o pabaigoje – ciklameno raudonis, simbolizuojantis paskutinę pasaulio sukūrimo dieną. Šios spalvos atlieps ir kostiumus, o visas kartu jas pamatysime vaivorykštėje, simbolizuojančioje dieviškojo darbo apoteozę.

Oratorijos pagrindas – biblinis siužetas apie pasaulio sukūrimą ir Johno Miltono poema Prarastasis rojus. Kiek artima Jums kūrinio dramaturgija?

J. Haydno libretistas, remdamasis Biblijos tekstu ir kitomis tradicijomis, perkūrė J. Miltono Prarastąjį rojų. Pavyzdžiui, tam tikru momentu kalbama apie Dievo kovą su bibline pabaisa monstru Leviatanu.

Spektaklyje nutarėme pateikti paralelę, atspindinčią dieviškosios kūrybos patirtį atsižvelgiant į žmogiškąjį jos aspektą. Įsivaizdavome žmogui labai artimą Dievą – belytį vaiką, kuris pirmą kartą priartėja prie kūrybiškumo patirties, kuriam visa yra nauja. Todėl atsiranda ir Dievui padedančių arkangelų Rapolo, Gabrieliaus ir Urielio sfera kaip Jo augimo, dieviškosios būties evoliucijos kelias. Tai laisvieji menai.

Kiekvieną dieviškosios kūrybos dieną sugretinome su vienu iš šešių didžiosios Europos

28 2023 | 3 |
LNOBT OPEN FESTIVALIS

tradicijos menų: architektūra, poezija, tapyba, muzika, šokiu ir skulptūra. Taigi yra Dievas architektas, Dievas poetas ar dailininkas. Jūros sukūrimo scenoje regėsime išsiliejančias poezijos upes, kalnų, gėlių ir sodų sukūrimo epizode išvysime Dievą dailininką, gebantį tapyti. Saulės ir Mėnulio, kuriais žmonės kliaujasi nustatydami laiką, kūrimo metu pamatysime Dievą kompozitorių, kuriantį muziką, dalijančią laiką į taktus. Kurdamas žuvis ir paukščius Dievas tampa šokėju, judančiu tarsi žuvys ir paukščiai. Kurdamas žmogų Jis tampa skulptoriumi, o visą pasaulį – puikiu architektu, tad pirmoji diena ir atitinka architektūrą, simbolizuojančią erdvės, kurioje vyksta didysis žmogiškumo ir dieviškumo nuotykis, sukūrimą.

Ypatingą reikšmę ši dramaturginė interpretacija įgyja paskutinėje oratorijos dalyje, kurioje veikia nebe Dievas, o Adomas ir Ieva. Septintąją dieną Dievas užminga ir įgauna kūną – tampa žmogumi. Taigi Dievas sukuria žmogų, o žmogus, remdamasis pasaulio, kuriame gyvena, grožiu, sukuria Dievą ir religiją.

Man ypač brangus finalinis choras, kuriame sakoma, kad visomis kalbomis reikia dėkoti Dievui ir Jį švęsti. Šiame epizode pateiksime istorinių Dievo interpretacijų versijų. Pradėsime nuo Biblijos Dievo, tada, išvilktas iš biblinio apdaro, jis taps Dzeusu, Šiaurės Europos tradicijos Odinu, vėliau transformuosis ir įgis egiptiečių, afrikiečių, Tolimųjų Rytų dievybių bruožų, taps Buda, šintoistų Dievu, kol pasieks Dievo vaizdavimo apoteozę ir taps artimiausias mūsų tradicijai – įgis Jėzaus Kristaus kūną. Galiausiai jis nusimes visus tuos apdarus ir atsiskleis kaip tas, kas iš tiesų yra, – žmogus.

Taigi Dievas kūrėjas iš tiesų yra žmogus, turintis kūrybinių galių...

Kaip tik tai ir siekiu perteikti: ne atskleisti Dievą, o švęsti dieviškumą, esantį žmoguje. Žmogus ir Dievas nuolatos keičiasi: žmogus kuria Dievą, Dievas kuria pasaulį, menus, kuria žmogų žemiškajame rojuje, kuriame gera gyventi. Taip perskaitytame kūrinyje daug ateizmo ir agnosticizmo, bet kartu tai ir kvietimas ieškoti dieviškosios kibirkšties, slypinčios kiekviename iš mūsų.

Lietuvių kompozitorius Giedrius Kuprevičius rašė: „Kiekvienas kūrinys yra pilna paslapčių enciklopedija.“ Kokia J. Haydno oratorijos paslaptis?

Ji kupina paslapčių. Kalbama apie XVIII a. pabaigą – pereinamąjį iš baroko į klasicizmą laikotarpį. Esu baroko muzikos entuziastas – ji nuostabi, kiekviena arija – tarsi kristalizuota intencija, idėja, koncepcija. Baroke esama audros, miego, sapnų arijų. Klausydamiesi A. Vivaldi arijos, kurioje kalbama apie miegą, tarsi regime jį bandantį muzika išreikšti sapno sampratą, pojūčius.

J. Haydnas paveldi šias puikias muzikines tradicijas ir sujungia tai, kas muzikoje vyko XVIII a. ir kas vyks XIX a. Be jo neturėtume Beethoveno, Rossini. Jo muzika eina dar giliau ir virsta prie ribinių abstrakcijų priartėjančiomis koncepcijomis. Chaosą jis paverčia aiškios konstrukcijos muzika. Muzikoje jis atskleidžia šviesos, Didžiojo Sprogimo, visa ko pradžios idėją ir eina dar toliau: penktąją (paukščių kūrimo) dieną, kuri man asocijuojasi su šokiu, yra momentas, kai choras dainuoja: „Tebūna amžina Viešpaties garbė“, kur žodžio „amžina“ pirmasis balsis tęsiamas net per dešimt taktų. Taigi orkestras ir choras šia tęsiama nata, tampančia beribės meilės visatai deklaracija, reprezentuoja amžinybės kaip ilgo laiko tarpo konceptą. Esu tiesiog įsimylėjęs šią oratoriją ir šį spektaklį!

Išties spinduliuojate meilę šiam spektakliui. O ko palinkėtumėte žiūrovams?

Norėčiau, kad žiūrovai išeitų iš spektaklio su mintimi, jog tai mūsų žmonijos, gebančios kurti grožį, šventė. Kaip tai darė J. Haydnas, kaip mes tai darome kasdien kurdami meną. Juk menas yra tai, dėl ko verta gyventi. Kaip tik gebėjimas jį kurti – nuo freskų priešistoriniuose urvuose iki pirmųjų eilėraščių – mus skiria nuo gyvūnų. Seniausias žmogaus liudijimas yra architektūra, iš kartos į kartą perduodami genčių šokiai ar netgi nedidukės bronzos amžiaus Veneros skulptūrėlės. Menas yra tai, kas mus išskyrė ir paskatino tobulėti kaip rūšį, vadinasi, turime juo didžiuotis. n

30 2023 | 3 | LNOBT OPEN FESTIVALIS
RAMPOS ŠVIESOJE
Arlekinas – Edvinas Jakonis

Arlekino milijonų premjera

2023 m. kovo 23 ir 24 d. įvyko ilgai laukta Arlekino milijonų premjera. Išsiilgusiems klasikinio baleto ir linksmo, nuotaikingo vakaro – tokiai tikslinei publikai skirtas šis spektaklis. Į paskutinę sezono premjerą susirinkę svečiai galėjo ne tik pasimėgauti gražiu reginiu, bet ir ilgesniam laikui atsisveikinti su teatru, mat jis duris užvėrė iki lapkričio.

Arlekino milijonai – vienas iš Mariuso Petipa baletų, atidžiai, remiantis išlikusiais originalaus

1900 m. pastatymo notacijos užrašais, choreografo Alexey’aus Ratmansky’io perkeltas į šiuolaikinius teatrus. Spektaklis 2018 m. debiutavo Niujorke, 2022 m. – Australijoje, o štai 2023 m., taigi nuo premjeros praėjus 123 metams, parodytas ir Lietuvoje.

Dėl spalvingos scenografijos, kostiumų ir bendro vizualaus vaizdo šis baletas kone visose recenzijose apibūdinamas kaip saldus ir ryškus. Išties, jeigu net pats scenografijos ir kostiumų dailininkas Robertas Perdziola siūlo neieškoti jame gilesnių prasmių ir tiesiog mėgautis pramoga, neatkreipti dėmesio į šį puikiai suderintą spalvų kaleidoskopą niekaip nepavyks.

Choreografo A. Ratmansky’io išskirtinumas –meilė seniesiems baletams, o ypač – originaliai jų formai, jei tik ją įmanoma atkurti po dešimtmečių nepriežiūros ar neva originalių adaptacijų. Dėl šios priežasties Arlekino milijonai –tarsi praeities vizija, primenanti, ką XX a. pradžioje regėjo Sankt Peterburgo Ermitažo teatro publika. Siekdamas atsiriboti nuo vėlesnių spektaklio versijų ir nenorėdamas kurti savos

RAMPOS ŠVIESOJE
Ditė Elzbergaitė

interpretacijos, A. Ratmansky užsibrėžė išgryninti tikrąją M. Petipa choreografiją. Žinoma, tiksliai žodžiais užrašyti visus šokio žingsnelius, šokėjų išsidėstymą ir judėjimą scenoje buvo sunku, todėl šio choreografo indėlis į Arlekino milijonus neabejotinai jaučiamas, nes be to spektaklis nebūtų sklandus ir vientisas.

Kaip ir daugelio kitų to meto klasikinių baletų, taip ir šio siužetas nepasižymi daugiaprasmiškumu. Veikėjai, įkvėpti populiarios XVIII a. teatro formos, dar žinomos kaip commedia dell’arte, čia tampa spektaklio pagrindu. Šioje romantinėje komedijoje Arlekinas atkakliai siekia Kolombinos rankos, bet griežtas merginos tėtis ją jau yra numatęs ištekinti už turtuolio Leandro. Taigi mergina užrakinama namuose, o raktas atiduodamas Pjero, kuris, žinoma, jį praranda. Vis dėlto, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, Kolombinos tėtį pavyksta perkalbėti ir meilė galiausiai laimi.

Pirmajame veiksme siužetas rutuliojasi palengva, supažindindamas žiūrovus su pagrindiniais veikėjais ir skirtingais jų charakteriais. Tiesa, stebėti reikia labai atidžiai, o neperskaičius spektaklio programėlės gali būti sunku sekti veiksmą scenoje. Tokia ryški pantomima gan neįprasta prie šiuolaikinio teatro repertuaro vis labiau priprantančiai publikai. Kad ir kaip skirtųsi žiūrovų humoro jausmas, čia pradedamas pildyti pažadas parodyti linksmą ir nuotaikingą spektaklį. Net jei iš lietuvių mažai tikėtina balete sulaukti garsaus juoko, atsipalaidavusius ir nuo lūkesčio pamatyti tradiciškai rimtą,

Kasandras – Laimis Roslekas, Pjero –Jeronimas Krivickas Pjero –Jeronimas Krivickas Kolombina –Kristina Gudžiūnaitė Arlekinas –Genadijus Žukovskis Kolombina –Kristina Gudžiūnaitė
37 2023 | 3 |
Pjeretė – Olesia Šaitanova, Pjero – Jeronimas Krivickas Pjeretė – Olesia Šaitanova, Pjero – Jeronimas Krivickas Arlekinas – Genadijus Žukovskis
|
ŠVIESOJE
RAMPOS
Pjero – Zsolt Kovacs Arlekinas – Edvinas Jakonis, Kolombina – Marija Kastorina Karininkas – Aistis Kavaliauskas Pjeretės kavalierius – Jonas Laucius, Pjeretė – Gohar Mkrtchyan Kolombina – Marija Kastorina Geroji fėja – Rūta Lataitė, Arlekinas – Edvinas Jakonis Leandras – Voicech Žuromskas
2023 |
Baleto tarnybos direktorė Rūta Butvilienė, choreografo asistentė Tatiana Ratmasky, solistė Olesia Šaitanova, choreografas statytojas Alexei Ratmansky Spektaklio kūrybinė komanda po premjeros

suaugusiesiems skirtą baletą atsiribojusius žiūrovus smagiai nuteikia scenoje matoma vaidyba. Bet kuriuo atveju siužetas Arlekino milijonuose – tik pretekstas šokti, o šokio šiame spektaklyje tikrai netrūksta. Pagrindinė spektaklio pora – Arlekinas (Genadijus Žukovskis, Edvinas Jakonis) ir Kolombina (Kristina Gudžiūnaitė, Marija Kastorina). Pirmosios premjeros pora jau puikiai pažįstama, susišokusi, todėl ir jos šokis brandus. G. Žukovskio kuriamas Arlekinas drąsus ir pasitikintis, o K. Gudžiūnaitės Kolombina lengvutė it tas vieversėlis, kurį antrajame spektaklio veiksme vejasi Arlekinas. Antrojoje premjeroje jaunosios solistų kartos atstovų E. Jakonio ir M. Kastorinos duetas, kaip ir pridera, persmelktas šiam spektakliui būtinos energijos. M. Kastorina scenoje – padykusi jauna mergina, įsimenanti nuoširdžia vaidyba ir šilta šypsena, kuri lydi visus jos judesius. E. Jakonis kaip visad lengvai, it be jokių pastangų, atliko šuoliukus ir sukinius ir kūrė žaismingą, vėjavaikišką Arlekiną. Spektakliui ne mažiau svarbi ir antroji pora – Pjero (Jeronimas Krivickas, Zsoltas Kovacsas) ir Pjeretė (Olesia Šaitanova, Gohar Mkrtchyan).

Tiek J. Krivicko, tiek Z. Kovacso kuriamas Pjero tradiciškai liūdnas, melancholiškas, bet šokėjams pavyko kiekvienam savaip perteikti šio veikėjo charakterį. Z. Kovacso Pjero linksmesnis, išraiškingesnis, tuo tarpu J. Krivickas meistriškai balansavo tarp ilgesingo ir nuotaikingo, o kartu atviraširdžio veikėjo. Nuo Pjero neatsiliko ir Pjeretė. O. Šaitanova, ne kartą pasižymėjusi kaip puikiai besijaučianti atlikdama panašius valiūkiškus vaidmenis, suteikė spektakliui prigimtinės charizmos, o kiek nuosaikesnė, ramesnė G. Mkrtchyan atsvėrė Z. Kovacso kuriamą personažo dramatizmą.

Pantomimos gausiame spektaklyje negalėjo neįsiminti ir Voicecho Žuromsko Leandras – ekstravagantiška, susireikšminusi persona, puikiai perteikta šokėjo. Magijos elementą Arlekino milijonuose įkūnijo Geroji Fėja (Greta Gylytė, Rūta Lataitė), kurios burtų lazdelė, ko gero, įkvėps ne vieną mažąją žiūrovę dažniau apsilankyti teatre. Privalu paminėti ir ovacijų sulaukusius Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokinius, kurių scenoje buvo itin daug. Tai išskirtinė galimybė būsimiems baleto artistams tarsi pasimatuoti didžiąją sceną ir šokti šalia geriausių trupės artistų.

Spektaklio scenografijos ir kostiumų autorius R. Perdziola, kurdamas kostiumus, kaip ir A. Ratmansky, išanalizavo 1900 m. pastatymo užrašus ir maketus. Dailininkas atskleidė, kad išlikę kostiumų pavyzdžiai, nors jam ir patiko, premjeriniame pastatyme neprilygo originaliam dailininko užmojui. Taigi spalvingi kostiumai ir

scenografija, matomi Lietuvos teatro scenoje, yra ne tik atkurti pagal pirminį sumanymą, bet ir pagaliau pateikti taip, kaip ir turėjo būti: su visa savo didybe. Išties, minimalizmo Arlekino milijonuose nesitikėkite. Čia vyrauja ryškios, vaiskios spalvos, klasikinio baleto formos ir ranka tapytos dekoracijos. Įtraukus vaizdas ne tik netrukdo, bet ir paryškina išskirtinius veikėjų charakterius ir garantuoja, kad žiūrovai tikrai prisimins šio spektaklio vizualiąją pusę.

Tad ar pavyko Arlekino milijonams įgyvendinti choreografo A. Ratmansky’io užsibrėžtą tikslą sukurti džiaugsmo ir linksmybių kupiną baletą?

Į

šį klausimą gali atsakyti tik spektaklį matę žiūrovai. Vis dėlto puikūs atsiliepimai ir išparduoti bilietai į tik šių metų gruodį vyksiančius spektaklius liudija, kad Lietuvos scenoje senojo teatro magija alsuojantis baletas tikrai užsiliks. n

41 2023 | 3 | RAMPOS ŠVIESOJE
Geroji fėja – Greta Gylytė

III tarptautinis Virgilijaus Noreikos dainininkų konkursas paskelbė nugalėtoją

Balandžio 4 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro gala koncerte paskelbti prestižinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso nugalėtojai. Pagrindinis 10 000 eurų prizas šiemet atiteko armėnui Grishai Martirosyanui. Jam duris atveria ir didžiosios pasaulio scenos, ir įvairūs muzikos festivaliai.

Į finalą patekę jaunieji solistai iš šešių valstybių gražiausiomis operų arijomis – nuo Karmen iki Bohemos, nuo Traviatos iki Pajacų – ir, žinoma, nuostabiais balsais bandė pakerėti tarptautinę žiuri ir LNOBT publiką.

III tarptautinis Virgilijaus Noreikos konkursas sulaukė neįtikėtino viso pasaulio dainininkų susidomėjimo: savo talentą jame siekė išbandyti beveik 200 dalyvių iš 40 pasaulio šalių.

Dalyvius vertino žiuri pirmininkas Peteris Dvorský (Slovakija), nariai Ludwigas Baumannas (Vokietija), Davidas Gowlandas (Jungtinė Karalystė), Riikka Hakola (Suomija), Asta Krikščiūnaitė (Lietuva), Edgaras Montvidas (Lietuva, Jungtinė Karalystė), Ernesto Palacio (Italija).

„Pats gražiausias sveikinimas mums visiems, o ypač Virgilijui Noreikai, kai solistas

42 2023 | 3 | RAMPOS ŠVIESOJE
Konkurso nugalėtojas Grisha Martirosyanas

scenoje viską atiduoda dainavimui“, – sakė žiuri pirmininkas P. Dvorský, kurio vadovaujama komisija nutarė pagrindinį prizą skirti solistui iš Armėnijos G. Martirosyanui. Antrąją vietą pelnė kroatė Darija Auguštan (6 000 eurų premija), o dviem trečiosios vietos laimėtojams – Vladyslavui Tlushchui (Ukraina) ir Jaesung Kimui (Pietų Korėja) – atiteko po 2 500 eurų. Konkurso prizų fondą šiemet papildė koncertiniai ir specialieji prizai, kurių vienas – Vilniaus klubo įsteigta 3 000 eurų premija. Ji įteikta kroatei D. Auguštan, kuri susižėrė daugiausia apdovanojimų – net šešis.

Specialieji diplomai kartu su 1 000 eurų premija atiteko ispanei Mar Morán, ukrainietei

Marianai Mazur ir solistui iš Mongolijos Ochirsaikhanui Erdenee. Garbę atsiimti EMCY prizą pelnė jauniausia konkurso dalyvė iš Lietuvos

– Emilija Fingėjevaitė.

Šis konkursas kaip niekad buvo dosnus

galimybe dirbti įvairiose pasaulio scenose ir festivaliuose. Koncertinius prizus įsteigė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Pažaislio ir Kintų muzikos festivaliai, Klaipėdos

valstybinis muzikinis teatras ir Klaipėdos koncertų salė.

Kvietimą debiutuoti Immling festivalyje gavo solistas iš Ukrainos V. Tlushchas. Jį jaunajam atlikėjui įteikė muzikė grafienė Cornelia van Kerssenbrock. Antrosios vietos laimėtojos D. Auguštan laukia debiutas Pietro Mascagni muzikos festivalyje. O dainininkas iš Pietų Korėjos Jaesung Kimas vyks į meistriškumo kursus Kopenhagos operos festivalyje.

Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso direktorius, Tarptautinių kultūros projektų centro vadovas Eugenijus Butvydas pabrėžė, jog jauniesiems solistams dalyvauti konkurse svarbu dar ir dėl to, kad jo stebėti atvyko operos teatrų agentai iš Jungtinės Karalystės, Italijos ir Danijos. O tai – galimybė pradėti tarptautinę karjerą.

Konkurso favoritą rinko ir operinio dainavimo mėgėjai, už patinkantį konkursantą balsuodami internetu. Nedažnas atvejis, kai žiūrovų ir žiuri nuomonės sutapo, – Publikos simpatijų prizas ir Menų turo įsteigta piniginė premija įteikta G. Martirosyanui.

Konkurso finalo dalyviai ir žiuri nariai

Rigoleto ir Arlekino milijonų recenzijų konkurso nugalėtoju tapo

Valdas Puteikis

Visą sezoną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai buvo kviečiami recenzuoti premjerinius spektaklius. Interneto portale www.opera.lt skelbtas Arlekino milijonų ir Rigoleto recenzijas galėjo reitinguoti visi jų skaitytojai, o geriausios recenzijos autorių rinko kompetentinga vertinimo komisija, kurioje dirbo šokio kritikė Skaidrė Baranskaja, LRT Klasika programos vadovas Julijus Grickevičius, muzikologė, Lietuvos kultūros tarybos narė Jūratė Katinaitė, muzikologė Živilė Ramoškaitė, menotyrininkas, šokio istorikas Helmutas Šabasevičius ir muzikologė Audronė Žiūraitytė.

Šį kartą – renkant geriausias premjerinių Rigoleto ir Arlekino milijonų spektaklių recenzijas – nugalėjo daugiausia komisijos balų sulaukęs autorius Valdas Puteikis, pasirašęs Adomo Bradesos ir Emilijos Ringytės slapyvardžiais. Kviečiame Bravissimo skaitytojus susipažinti su abiem tekstais.

Juokdario kaukėje –meilės, rūpesčio, garbės ir keršto tonacijos

Žodis apie Rigoletą, žiūrėtą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2023 m. kovo 2 d. Mėginau įsitikinti, ar teisus buvo prancūzų teatro teoretikas Antoninas Artaud, pareikšdamas, kad nėra stipresnio spektaklio už gyvenimą, kad neegzistuoja teatras – yra tik gyvenimas. Rigoletas. Ar iš tikrųjų, kaip prieš premjerą yra teigęs psichologas, kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek rigoletas (pranc. rigoler – „juokauti, pokštauti, šaipytis“)?

Visada einu prie šaltinio. Retai kada žiūriu sceninį darbą nesusipažinęs su pirminiu veikalu – tekstu, kuris scenoje virsta balsu ir vaizdu arba kuris yra operos, baleto, dramos teatro spektaklio replika ar inspiracija. Romantinė penkių veiksmų Victoro Hugo pjesė Karalius linksminasi (Le roi sʼamuse), kurią prieš eidamas į operos spektaklį perskaičiau atsisiuntęs pdf formatu ir kurią, kaip Rigoleto pamatą, daugiau nei prieš 170 metų pasirinko Francesco Maria Piave, šiandien Lietuvos žiūrovus pasitinka septintuoju pastatymu (pirmasis – 1872 m.). Tiltu tarp romantizmo ir realizmo tituluojamas V. Hugo šią romantinę pjesę parašė 1832­aisiais ir tais pačiais metais, taigi praėjus vos porai metų nuo Prancūzijos Liepos revoliucijos, ji buvo pastatyta Paryžiuje, trijų dramaturgijos banginių – Corneilleʼio, Molièreʼo ir Racineʼo – laikus menančiame teatre Comédie Française. Valdžios atstovai į šią ironišką XVI a. karaliaus Pranciškaus I dvaro pajuoką pažvelgė reakcingai, kur kas aštriau,

44 2023 | 3 | RAMPOS ŠVIESOJE
Laikinasis LNOBT generalinis direktorius Audrius Kundrotas ir Valdas Puteikis

nei šiandienos politikai pasitinka knygomis virstančius žurnalistinius tyrimus. O ir žiūrovai, tarp kurių gausu buvo bankininkų, teisininkų, rašytojų ir įvairių sričių menininkų, dramos veikalą vertino gana skeptiškai. Galiausiai nutarta kūrinį uždrausti. Nors pasipiktinęs V. Hugo parašė atvirą laišką laikraščio National redaktoriui, nors buvo bylinėjamasi ir vyko teisiniai ginčai, dramos veikalas Karalius linksminasi būtų taip ir likęs marginaliu, nišiniu rašytojo kūriniu, jei ne kompozitorius Giuseppe Verdi ir libreto autorius F. M. Piave, kurie pavertė jį Rigoletu – iki mūsų dienų viena dažniausiai pasaulyje statomų operų.

Kai iš pirmojo pjesės leidimo graviūros regiu į mane žvelgiant juokdarį Tribulė (Triboulet) ir kai LNOBT scenoje matau kone identišką to paties herojaus stilizaciją – Rigoletą, įkūnijamą iš Rumunijos kilusio amerikiečių baritono Sebastiano Catanos, kuris pirmasis iš visų artistų pasirodo scenoje spektaklio pradžioje, jau šis pirmasis vaizdas dar kartą įtikina operos režisieriaus ir scenografo Franco Zeffirelli (1923–2019) estetine ištikimybe kultūros praeičiai ir jo pastangomis tą praeitį idealiai susieti su dabartimi. Ticianiškas, botičeliškas Renesanso puošnumas, subtiliai keisdamasis

laiko diktuojamais pavidalais, keliaudamas per baroką, romantizmą, Belle Époque ir siekdamas XX a. vidurio Holivudo prašmatnybę, lydėjo visą italų kino ir operos režisieriaus F. Zeffirelli kūrybą. G. Verdi Rigoletą gyvenime jis statė net keturis kartus – paskutinis šios operos spektaklis, kurio režisieriumi statytoju italų kino ir operos patriarchas pasirinko jaunosios kartos kūrėją Stefano Trespidi (jiedu bendradarbiavo nuo 2003­iųjų), su visu zefirelišku puošnumu pasiekė ir Lietuvos sceną. Jeigu jau prakalbau apie vaizdinę spektaklio pusę, drįstu teigti, kad šioje imituojamoje butaforinėje prabangoje, sekdamas kiekvieną italų metro brėžinio štrichą, scenografas statytojas Carlo Centolavigna įgyvendino tai, kas būdinga romantinei dramai, sustiprintai italų kultūrai būdingų simbolių: veiksmo užuomazgoje – Mantujos rūmai, kurių epicentre dvi romėnišku stiliumi dekoruotos kolonos (sąsaja su antikine Roma), galios simbolis, tiesa, jų auksinis dekoras kičinis, kaip kičiniai ir kai kurie kiti elementai, pavyzdžiui, danguje skraidantys plastikiniai šventieji, paskui –mažas sodelis, supamas masyvių sienų ir primenantis romėniškų namų atriumą, – būtent čia nuskamba įspūdingoji Džildos ištikimybės

Scena iš spektaklio Rigoletas

arija, būtent čia stipriai žiūrovą veikia vienas elementas – gal altorių, gal postamentą, gal sarkofagą primenanti archeologinė antikinės Romos „liekana“, iš kraštų išpuošta akanto lapais. Ką užkodavę akanto lapai įsimylėjėlių dramoje, aiškinti nereikia, nes tektų vėl grįžti į antiką. Centrinė antro veiksmo scenografijos figūra – lekiantis raitelis ant žirgo, be kurio gyvenimo neįsivaizdavo nei Prancūzijos karalius Pranciškus I (pagal V. Hugo pjesę), nei Mantujos hercogas (pagal F. M. Piave Rigoleto libretą). Ristūnas spektakliui suteikia tokios dinamikos ir aistros, kad, regis, jis ką tik atšuoliavo nuo Kapitolijaus kalvos, – šis scenografijos elementas eksponentine kreive stiprina Rigoleto siužetą, kai keliaujama į kulminaciją, kurią žiūrovas pasitinka užutėkyje, kur prisišvartavę burinis laivas (sudriskusi jo burė, kaip ir skylėti kraštai, – irgi iškalbingos spektaklio detalės) ir valtelė. Užutėkis ir audra danguje idealiai tinka dramai, kaip ir spektaklio atomazgai, nes žiūrovui suponuojama mintis, kad šie laivai galbūt jau niekada niekur nebeišplauks, nebent su keltininku Charonu Stikso upe Hado karalystėje...

Nepaisant pernelyg moderniai disonuojančių žvilgančių, „metalizuotų“ lazdelių uždangos, scenografinis Rigoleto naratyvas įtaigus ir veikiantis; keliskart besikeičiantis scenovaizdis nėra statiškas, jis gyvas ir provokuojantis šifruoti butaforinius kodus. Kartu su Renesanso epochą pabrėžiančiais kostiumais (dailininkas Maurizio Millenotti) jis sudaro vizualų dramos kūrinio vienį. Nemažai tarptautinių

apdovanojimų pelnęs kostiumų dailininkas, akivaizdu, taip pasinėrė į XVI a. Vakarų Europos kostiumo istoriją, kad ne vieno dvariškį operoje vaidinančio artisto įvaizdis supanašėja su Luvro muziejuje į mus iš portreto žvelgiančiu Prancūzijos karaliumi Pranciškumi I. Kostiumai ne tik kuria personažų charakterius, pabrėžia jų statusą Mantujos rūmuose; technologiškai jie taip sumodeliuoti ir taip kokybiškai pasiūti, kad artistai gali visiškai laisvai judėti, drapiruodamiesi drabužiai spektaklio paveikslą daro dar gyvesnį. O juk vis dėlto opera gana dinamiška, choreografiniai sprendimai žiūrovo nestumia į nuobodulį, negana to, jie verčia sėdint kėdėje tiesinti nugarą.

Nugarą tiesinti žiūrovą verčia ir artistų vaidyba, ir – o tai svarbiausia – vokalinis talentas. Rigoleto vaidmenį atliekantis S. Catana savo baritoną šioje operoje valdo taip laisvai, kad, regis, galėtų lygiai taip pat dainuoti net ir kilnodamas svarmenis. Sielvartą dėl dukters Džildos, kaip ir keršto planus, siekį apginti garbę, atremti likimo strėles solistas perteikia taip įtaigiai, kad jo balsas, mimika, žvilgsnis neleidžia šio personažo pamesti iš akių nė sekundės. Tolygus dainavimas, kai neforsuojama nė viena nata, kai susidaro toks vokalinės laisvės pojūtis, tarytum artistas ne dainuotų, o tiesiog kalbėtų, – tai jau didelės meistrystės rezultatas. Stuomeningas dainininkas savo fizine konstitucija gerokai pranoko įsivaizduojamą hercogo rūmų juokdarį, juolab kad ir V. Hugo pjesėje, ir Rigoleto librete jis yra kuprius, tad labiau tikiesi, kad tokį jis ir vaidins.

46
RAMPOS ŠVIESOJE
Džilda – Leonor Bonilla Caballos Rigoletas – Sebastianas Catana

Kaip teigia istoriniai šaltiniai, Rigoleto prototipas karaliaus Pranciškaus I juokdarys Tribulė buvo keistos, netgi atstumiančios išvaizdos: neįprastos formos kaukole, ilga, kumpa nosimi, žemakaktis. Tačiau šis dvaro linksmintojas puikiai šoko, dainavo ir kiekvieną gebėjo pamėgdžioti taip, kad niekas ant jo nepyko. Be kita ko, juokdario statusas viduramžiais karalių dvaruose buvo kur kas reikšmingesnis nei šiandien prezidento ar premjero viešųjų ryšių tarnybos vadovo.

Džildos vokalinei partijai būtinas ypatingas koloratūrinis sopranas, kuriame vienu metu tiesiog lydytųsi ir jėga, ir švelnumas. Ispanų solistė Leonor Bonilla Caballos kovo 2­osios vakarą atrodė sukurta šiam vaidmeniui: tiek jos solinės arijos, tiek dainavimas duetu skraidino žiūrovus ten, kur danguje supasi angelai ir šventieji. Lengvai, grakščiai puristiniu stiliumi išdainuotos natos, palydimos įtaigios ir nuoširdžios vaidybos, rafinuotai aristokratiška, bet sykiu itin laisva sceninė kūno kalba kūrė tokį spektaklį, kad šiek tiek pasistengti reikėjo Mantujos hercogo vaidmenį atlikusiam italų lyriniam tenorui Denizui Leone. Šiojo dainuojama hercogo baladė Nebus meilės,

jei nėra laisvės spektaklio pradžioje skambėjo kiek nedrąsiai, bet veiksmui rutuliojantis Denizo tenoras darėsi vis stipresnis, artistas sulig kiekviena nata įgavo vis daugiau pasitikėjimo, ir aksominis tenoriškas balso minkštumas kartu su chrestomatine dainele Moteris nepastovi kaip plunksna vėjyje (La donna è mobile) lengvai sklido į žiūrovų širdis. Derėtų išskirti ir nepagrindinių vaidmenų atlikėjus –Jovitą Vaškevičiūtę (Džovana), Tadą Girininką (Sparafučilė), o ypač Ievą Prudnikovaitę, oriai koketiškai suvaidinusią Madaleną.

Kai visus šiuos vaidmenis palydi subtiliai galingas LNOBT vyrų choras ir orkestras, tąvakar diriguojamas operos meno vadovo Sesto Quatrini, kurio riešo sąnarys ir akys, su kiekvienu muzikantu palaikydamos kontaktą, atrodo, nepraleidžia neišmylėtos nė vienos natos, štai tada belieka skeptikus ar meno pavyduolius nuraminti, kad Rigoletas nėra „miesčioniška seniena“, kaip nėra seniena pats Giuseppe Verdi ar mūsų teatro pastanga turėti paskutinį kino ir operos patriarcho italų režisieriaus Franco Zeffirelli darbą. n

47 2023 | 3 |
Scena iš spektaklio Rigoletas

Šokantys Nuostabiosios epochos paveikslėliai

Nedidelės refleksijos, kilusios po baleto Arlekino milijonai spektaklio, žiūrėto šių metų kovo 29 d. Ir iškart pasakysiu savo įspūdžių kvintesenciją. Reikia didelio talento, pagarbos ir meilės kultūros istorijai norint archyvų dulkėmis apneštą rankraštį aktualizuoti ir įkūnyti į spektaklį taip, kad šis žadintų pasaulio piliečio, gyvenančio informacinių technologijų amžiuje, estetinius jausmus.

Laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo, kai klestėjo Europos ekonomika ir kultūra, vadiname Belle Époque, lietuviškai – Gražiąja arba Nuostabiąja epocha. Kaip tik tada galėjo rastis estetizmo (menas menui) srovė su Oscaru Wildeʼu priešakyje, kaip tik tada radosi toks ornamentiškai estetiškas,

teatrališkai įtaigus, choreografiškai gyvybingas, sinchroniškas ir simetriškas baleto spektaklis Arlekino milijonai. Po daugiau nei 120 metų šis choreografo Mariuso Petipa kūrinys, tiesa, prieš penkerius metus rekonstruotas ir Niujorko Metropolitan scenoje pastatytas ukrainiečių choreografo Aleksejaus Ratmanskio, šį pavasarį kaip savarankiškas ukrainiečio darbas atgijo LNOBT scenoje.

Le petit pas (liet. „žingsnelis“) prancūziškai tariame „petipa“ – taip, kaip ir vieno žymiausių savo epochos choreografų M. Petipa pavardę. Sakykime, kad šis fonetinis sutapimas – lemtingas atsitiktinumas. O ar atsitiktinumas tai, kad XIX a. viduryje (1847 m. gegužę) prancūzų šokio menininkas iš Paryžiaus garlaiviu

48 2023 | 3 |
RAMPOS ŠVIESOJE
Arlekinas – Genadijus Žukovskis

atplaukė į Sankt Peterburgą, galima sakyti, tiesiai į baltąsias naktis, ir savo talentą bei gyvenimą paskyrė Rusijos imperatoriškiesiems teatrams? Būtent Petro Pirmojo mieste ir gimė Arlekino milijonų šokio eskizai, būtent čia italų kompozitoriui Riccardo Drigo, į Sankt Peterburgą atvykusiam trimis dešimtmečiais vėliau už M. Petipa, atėjo įkvėpimas, paskatintas pasivaikščiojimų po Vasaros sodą ir Nevos krantinėmis, parašyti šio baleto muziką. Negana to, premjerinio spektaklio pagrindinį – Arlekino –vaidmenį anuomet, 1900­aisiais, Ermitažo teatre šoko iš Lietuvos kilęs artistas Jurgis Kėkštas (rus. Georgijus Kiakštas). Štai ši istorija, galimas daiktas, būtų ir likusi tik šaltiniuose, be tęsinio, jei choreografas A. Ratmanskis su archeologiniu kruopštumu ir atradėjo aistra nebūtų atsidėjęs darbui Harvardo universiteto Teatro skyriaus archyvuose, kur saugoma per 30 nuo bolševikų revoliucijos išgelbėtų baleto spektaklių rankraščių, parašytų specialia ženklų metodika, sukurta anuomet Imperatoriškajame teatre šokusio artisto Vladimiro Stepanovo. Tarp jų – ir Arlekino milijonai. Štai su tokia istorine introdukcija praveriu LNOBT duris, ir man prieš akis – idealios simetrijos ir rafinuotos ornamentikos retro stiliaus scenos

užsklanda su Arlekino kauke, tarsi vizualūs vartai į Art Nouveau pasaulį.

Romeo ir Džuljetos archetipas, ateinantis dar iš senovės Graikijos mitų ir tragikų parašytų dramų, keliaujantis per įvairių tautų liaudies pasakas, kabinantis renesansiškąjį Williamą Shakespeareʼą, kai vaikų meilei (įsimylėjimui) pasipriešina tėvai, tampa ir Arlekino milijonų siužeto užuomazga. Jau nuo pirmų mizanscenų aiškėja, kad tai bus ne tik šokio, bet ir teatro, pantomimos spektaklis. Pats choreografas A. Ratmanskis savo darbą įvardijo kaip „tylų protesto manifestą prieš „baleto cirką“, kuriame svarbiausia, kiek aukštai virš galvos šokėjas gali iškelti koją arba kiek kartų sugeba apsisukti ore. Mes jau baigiame pamiršti pantomimą balete, o juk ji šokėją augina kaip artistą.“

Valdinga Kasandro, kurio vaidmenį atlieka Laimis Roslekas, eisena, o ir pati teatrališkai valdinga laikysena, tiesa, gal kiek komiška (visa, kas pernelyg sureikšminta, perauga į komizmą), išduoda priešišką tėvo požiūrį į įsižiebusią Kolombinos (Kristina Gudžiūnaitė) ir Arlekino (Genadijus Žukovskis) meilę. Nors baleto šokio piešiniui atlikti nereikia sudėtingų šuolių, pakėlimų, kitų klasikiniam baletui būdingų elementų, spektaklis, kad ir

49 2023 | 3 |
Pjero – Jeronimas Krivickas, Pjeretė – Olesia Šaitanova Kolombina – Kristina Gudžiūnaitė

ką sakytume, vis dėlto yra chrestomatinis klasikinio baleto pavyzdys. Tad akivaizdu, kad sudėtingiems elementams kompensuoti choreografas rinkosi kitą šokių efektą – lengvą, ažūrišką, galima sakyti, efemeriškai permatomą Arlekino milijonų judesių piešinį, sukurtą paties M. Petipa, kurį ukrainietis A. Ratmanskis kruopščiai ir išradingai adaptavo XXI amžiaus šokėjų sąnariams. Nepriekaištinga kūno plastika, judesių juvelyrika, trapumo ir dūžtamumo efektas, užburianti šokėjų sinchronija atliekant tiek duetų, tiek masinių scenų junginius ir, žinoma, pantomima, žvilgsnių kalba. Šie kriterijai ir yra esminiai kodai, iššifruojantys Arlekino milijonų pasaką.

Kaip tik tai ir randame pagrindinių vaidmenų atlikėjų kūryboje: ir K. Gudžiūnaitė, ir G. Žukovskis demonstravo itin plastišką trapumą. Tiesa, po kai kurių sukinių Kristinai buvo kiek nelengva preciziškai fiksuoti paskutinę judesio fazę: kai reikėdavo staiga sustoti, kartkartėmis ji šiek tiek papildomai grybštelėdavo pėdos pirštų galais scenos grindis, bet technines klaideles atpirko judesio vitališkumas. Gal tik vaidybinė mimika pasirodė kiek vienodoka. O štai G. Žukovskis nustebino visapusiškai: jam pavyko sportinę jėgą, būtiną tokiems vaidmenims kaip Bazilis (Don Kichotas), Lankadamas (Korsaras), sutramdyti iki teatrališkos plastikos. Iš anksto buvau įsitikinusi, kad kitoje spektaklio sudėtyje Arlekino vaidmenį

atliekantis Edvinas Jakonis kiek tinkamesnis būti Arlekinu, nes šis solistas turi labiau išreikštą klasikinio baleto šokėjo talentą (tai, ką jis beveik prieš metus sukūrė spektaklyje Pachita, buvo tiesiog porcelianiškai gražu), tačiau... Genadijus! Iš Baltarusijos kilęs mūsų solistas, Arlekino milijonuose pasitelkęs gausų pantomimos judesių arsenalą, atsiskleidė ir kaip draminio teatro aktorius. Regis, kiekviena ląstele jis buvo įsijautęs į visą Arlekino charakterį nuo dramatiškų išgyvenimų iki happy end su vestuvių epizodu, o kiekvieną situaciją lydėjo ne tik gelbstinti Gerosios Fėjos (šis personažas spektaklyje veikia kaip deus ex machina) lazdelė, ne tik klouno kaukė, bet ir personažo gebėjimas neprarasti ironijos. Be šios savybės tiesiog būtų neįmanomas Arlekino milijonų spektaklis, atstovaujantis commedia dellʼarte žanrui, išpopuliarėjusiam Renesanso epochoje, kai vaidinant buvo naudojamos kaukės, išraiškingas grimas ir pantomima. Negana to, Arlekino personažas, kaip ir pasakose vaizduojamas trečias brolis Jonas, visada laimi, nes... geram žmogui visur gera.

Regis, dar gyvybingiau už pagrindinį personažą commedia dellʼarte žanro principus realizuoja Pjero (Jeronimas Krivickas). Ištikimas ir lojalus Kasandro tarnas, padedantis šiam saugoti dukters Kolombinos „reputaciją“, anaiptol nepasirodė statiškas – dar ir koks vulkaniškas! Sceninę kūno kalbą, kūno poziciją (ilgi

50
RAMPOS ŠVIESOJE
Babešo žmona – Vilija Montrimaitė, Babešas – Mantas Daraškevičius

žingsniai, ekspresyvūs sukiniai ir kojų pakėlimai) erdvėje Pjero išlaiko tokią, tarsi norėtų savimi aprėpti ir pratęsti visą miestelį, kuriame vyksta veiksmas. Netgi ketvirčiu pailgintos platėjančios atlasinio kostiumo marškinių rankovės iliustruoja šio personažo buvimą visur, jo prisiimamą didelę atsakomybę už viską (ne tik saugant kambario, kuriame tėvas užrakino Kolombiną, raktą). Bet sykiu nepalankiais gyvenimo momentais parodomas ir Pjero uždarumas, mėginimas susigūžti ir tomis rankovėmis užsisklęsti savyje ar... pratrūkti, kai užverda kaltės jausmas dėl išduoto ir per grumtynes pro balkoną išmesto Arlekino... Pjero (Jeronimo) ekspresiją perteikia ne tik judesiai, bet ir mimika, kurią sustiprina baltas grimas. Intensyvios emocijos itin pabrėžtinai atsiskleidžia jo santykiuose su žmona Pjerete (Olesia Šaitanova), kai ši, nepataikaudama Kasandrui, išlaisvina Kolombiną ir visame spektaklyje demonstruoja šių dienų sociumui būdingą moterų

pasaulio solidarumą. Itin techniškai atliekami O. Šaitanovos baleto elementai organiškai pinasi su jos emocijų raiška: mimika, žvilgsnis, koketiškumas, netgi šiek tiek klastos, – viskas žiūrovams pateikiama įtaigiai ir šviežiai.

Šviežiai ir veržliai scenoje žydi ir visas kordebaletas, kartu ir kelios dešimtys mažųjų čiurlioniukų – jie pripildo dvarą itin nuotaikingų, choreografiškai tikslių ir stebėtinai sinchroniškų šokių pynių, kurias palydi orkestro, diriguojamo Margarytos Grynyvetskos, subtiliai atliekama R. Drigo muzika.

Būtent sinchronija, simetrija ir ornamentika, tarsi atitinkant visus Art Nouveau estetikos kanonus, pasižymi Arlekino milijonų scenografija ir kostiumų dizainas. Viso to kaltininkas – tarptautinį pripažinimą pelnęs Robertas Perdziola. Kruopščiai ištyrinėjęs pirmųjų spektaklių kostiumus ir dekoracijas, šis meistras padarė tai, ką beveik keturis dešimtmečius Chanel mados namams kūrė Karlas

51 2023 | 3 |
Scena iš spektaklio Arlekino milijonai

Lagerfeldas: išlaikydamas Coco Chanel kūriniams būdingas silueto linijas ir proporcijas, audinių faktūras, atkartodamas kai kurias detales, sykiu iki paskutinio atodūsio jis pristatė itin modernias kolekcijas. Tai unikalus pavyzdys, kai pagarba istoriniam paveldui sulydoma su modernumu ir subtiliai pateikiama XXI a. vartotojams. Kaip tik šiuo keliu ėjo ir R. Perdziola: Sankt Peterburgo teatro muziejuje ištyrinėjęs pirmojo 1900­ųjų spektaklio scenografijos maketus ir kostiumų dizainą, lyginęs visa tai su nuotraukomis, Robertas dėjo visas pastangas, kad pirminė vizualioji spektaklio idėja kuo autentiškiau sušvistų XXI a. kontekste

– su technologiškai naujais audiniais (šilkas, organza, atlasas, elastanas), su autentiškomis rankų darbo dekoracijomis, kurios, nutviekstos Levo Kleino šviesų dizaino, sukūrė scenografinę magiją.

Kaip Arlekino milijonų muzikos autorius R. Drigo gyveno Italijos ilgesiu vaikščiodamas po Sankt Peterburgo Vasaros sodą, taip ir mes, žiūrovai, iškankinti XXI a. garsų ir vaizdų cunamių, padedami šio spektaklio kūrėjų, radome galimybę pabėgti nuo gyvenimo triukšmo ir kiekvienas savaip mėgautis „vasaros sodais“ – klasikinio baleto garsų ir vaizdų poezija. n

l Spektakliai, kurių recenzijos bus vertinamos: Rigoletas, Planeta Deluxe, Dievo avinėlis, Užburtos akys, Arlekino milijonai ir viena projekto Operos genomas premjera.

l Recenzijų apimtis – nuo 2000 iki 8000 spaudos ženklų. Jos bus skelbiamos www.opera.lt, o geriausios gali būti publikuojamos teatro leidiniuose, žiniasklaidoje.

l Pateikdami recenzijas, autoriai sutinka, kad jos būtų skelbiamos viešai. Recenzentai turi teisę pasirašyti slapyvardžiu, bet atrinktų recenzijų autoriai turės atskleisti savo tapatybę.

l Po kiekvienos premjeros pagrindinį konkurso nugalėtoją renka komisija, jis apdovanojamas 400 eurų prizu. Dviejų daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukusių (aukščiausiai reitinguotų) recenzijų autorių lauks kvietimai į kitą premjerą.

l Konkurso rezultatai skelbiami praėjus trims savaitėms po recenzijų pateikimo termino pabaigos.

l Recenzentai gali gauti vietą spektaklyje, apie kurį rašys (vietų skaičius ribotas). Prašymai priimami el. paštu info@opera.lt.

l Teatras pasilieka teisę nepriimti ir neskelbti recenzijų, kurios neatitinka etikos normų ar grubiai pažeidžia asmens orumą.

2023 | 3 | PAŽINTIS
Konkurso sąlygos ir prizai

Choreografė ir režisierė

Jūratė Sodytė:

„Man neužtenka septynių dienų“

Turime gražią tradiciją drauge su Metų solistais Padėkos premija apdovanoti mūsų teatrui itin nusipelniusį žmogų. Jos laureatais yra tapę koncertmeisterė Olga Eleonora Taškinaitė, vyr. šviesų dailininkas Levas Kleinas, Meninės pastatymų tarnybos vadovas Viktoras Vyskupaitis. 2022 m. Padėkos premija įteikta režisierei ir choreografei Jūratei Sodytei-Bradauskienei. Šie žmonės buvimą teatre skaičiuoja ne metais, o dešimtmečiais ir per tą laiką teatrui atidavė ne vien savo darbą, laisvalaikį, bet ir širdį. Tokių žmonių teatre gerokai daugiau nei šiame laureatų sąraše, vis dėlto Jūratė tarp jų – ypatinga.

Visas Tavo gyvenimas teatre tarsi dalijasi į dvi dalis – baleto ir režisūros. Ar vaikystėje norėjai šokti?

Apie šokį vaikystėje nieko nežinojau. Į darželį nėjau, kaip Tarzanas laipiodavau po medžius. Mėgau žaisti Tadą Blindą, labai patiko filmas apie jį. Jau tada buvau režisierė: skirdavau draugėms vaidmenis, susakydavau, ką jos turi daryti. Aš, aišku, būdavau Tadas Blinda. Kadangi priekaištaudavo, kad šis vaidmuo visada tenka man, iš bėdos dar sutikdavau būti Čigonas, bet iki Jeronimo nenusileisdavau, kad arkliui užpakalį bučiuočiau. Nebuvo nieko panašaus į šokius, nelankiau jokių būrelių.

Iš vaikystės atmenu, kad labai norėjau eiti į mokyklą. Mano vyresniosios sesės jau ėjo, tad jaučiausi tarsi nevisavertė, o štai mokykloje – ten tai bent gyvenimas! Pirmoji mokytoja –mano didžiausia meilė, buvome jos pirmoji klasė. Po daugelio metų klasės susitikime ji sakė, kad fizinio lavinimo pamokose derėdavausi: „Galima nedaryti pratimų? Aš verčiau pašoksiu.“ Bet nepamenu to.

Tai kaip patekai į baleto mokyklą?

Mano sesė buvo geriausia mokinė, jos nuotrauka kabojo garbės lentoje, ji lankė muzikos mokyklą, grojo akordeonu. Man būtinai reikėjo ja sekti! Nuėjau į muzikos mokyklą, solfedžio nepatiko, bet vis vien užsispyrusi lankiau pianino klasę. Tai ir buvo mano vienintelė meninė veikla.

Bet nuo likimo nepabėgsi. Vieną dieną mokytoja pasakė, kad atvažiuoja iš Vilniaus rinkti gabių vaikų, o kadangi lankiau muzikos mokyklą, pasiūlė ten nueiti. Paruošiau etiudą ir atėjusi laukiu, kada reikės groti. O mane guldo ant grindų, kilnoja kojas, nesuprantu, kas čia vyksta! Patekau tarp atrinktųjų, pasikvietė mus ir sako: turėsit važiuoti į Vilnių, į choreografijos mokyklą, laikyti stojamųjų egzaminų. Einu namo ir baisiai bijau, nes juk turėjau į fortepijono klasę pakliūti. Parėjusi ir sakau: „Mane atrinko. Bet ne į pianiną.“ – „Tai kur?!“ – „Į baletą.“ Mama susiėmė už galvos – į kokį baletą?! Namie kilo triukšmas, bet taip norėjau važiuoti, kad buvo tas pat kur.

55 2023 | 3 |
Eglė Ulienė
VIS ­ A ­ VIS

Važiuoti į Vilnių man buvo tarsi nuskristi į mėnulį, nes, be savo ir draugių kiemų, Kretingoje nieko daugiau nebuvau mačiusi.

Nuvažiavom, egzaminus išlaikiau ir patekau į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyrių. Įdomu buvo gal savaitę, o tada supratau, kad namų, o svarbiausia – mamos, kuri buvo visas pasaulis, nebėra. Arčiau gyvenantys tėvai aplankydavo vaikus arba patys vaikai savaitgaliais išvažiuodavo. Mano tėvai atvažiavo po mėnesio, o į Kretingą grįždavau tik per atostogas. Devynmetei tai buvo labai sunku. Buvau uždaras vaikas, tad atsimenu labai stiprų ilgesį ir praverktas naktis. Mama pasakojo, kad likus porai dienų iki grįžimo į mokyklą nebekalbėdavau, tyliai kampe žliumbdavau. Dabar suvokiu, kaip sunku tai turėjo būti mamai. Ji sakydavo: „Gal nebevažiuok, niekas tavęs neverčia...“ Bet buvau tokia užsispyrusi!

Vėliau, kai jau ūgtelėjau, susigyvenau su draugais, klase, sakydavau: „Mama, man liūdna tik čia, o kai nuvažiuoju, viskas gerai.“ Prisirišau prie mokyklos, baigusi mokslus labai jos ilgėjausi, net bendrabučio... Tada vėl jaučiausi taip, lyg žemė iš po kojų būtų išsprūdusi, vėl nauji žmonės. Iš mano klasės atėjom į teatrą penkiese: Audronis Imbrasas, Raimundas Maskaliūnas, Romas Rinkevičius, Irina Bezručko (ji vėliau žuvo). Dabar likausi tik aš.

Kaip sekėsi teatre?

1982­ieji buvo naujo gyvenimo pradžia. Sunkiai priprantu prie naujų žmonių, man tam reikia laiko. Nebuvo lengva: reikėjo greitai įeiti į spektaklius, mokiausi repertuaro, tais laikais

teatre labai jautėsi hierarchija, kaip kokioje armijoje, didelis stresas. Prisimenu, pasitreniruoju prie atramos ir – į bufetą, kol kartą Vytautas Brazdylis sako: „Sodyte, susiimk vieną kartą, mes tave priėmėme manydami, kad iš tavęs kas nors išeis...“ Kaip tai mane paveikė! Tada statėme Kopeliją. Užsispyriau, kad galiu. Matyt, reikėjo tokio botago. Tada ir prasidėjo kova, kad įrodyčiau, jog galiu! Dirbau ir dirbau. Atėjo ir vaidmenys: iš pradžių mažesni, vėliau didesni, pasitikėjimo daugiau atsirado.

Bet mano kūnas labiau tiko šiuolaikiniam šokiui, niekada nebūčiau galėjusi šokti Kitri ar Odetos. Esu labai dėkinga Jurijui Smoriginui už galimybę šokti šiuo stiliumi: susibūrė tarsi trupė trupėje. Su didele nostalgija ir meile žvelgiu į tą laiką. Drauge buvo Jonas Katakinas, Loreta Bartusevičiūtė, Rūta Railaitė, Valentina Tarasova, Vilija Parutytė, Aušra Gineitytė, Raimundas Maskaliūnas, Vytautas Budra, Jolanta Davolytė, Laimutė Petersonaitė, Deimantė Karpušenkovaitė. Kartos keitėsi, atėjo Živilė Baikštytė, Igoris Zaripovas, Rūta Kudžmaitė, Goda Bernotaitė, Aurelijus Daraškevičius. Keturios dramos, Requiem, Albos namai, Bohema... Buvo nuostabu dirbti, nereikėjo nė atlygio, tik leiskite repetuoti! Ir požiūris į mus ėmė keistis. Didžiausias mano džiaugsmas buvo A proba, kur realizavau save kaip šiuolaikinio šokio atlikėją.

Kokius dar žmones prisimeni iš to meto?

Mano guru buvo repetitorė Lilijana Dišlerė. Juokdavomės, kuri kurią įveiks. Ji sakydavo: „Gana, lauk iš salės, iškviesiu miliciją!“ O aš

Su Günteriu Krämeriu Don Karlo repeticijoje

negalėdavau baigti nenušlifavusi judesio. Tas beprotiškas tobulumo siekis, be to, užsispyręs charakteris... Bet taip dirbti nėra gerai, reikia pailsėti. Kūnas turi ribas, o mano protas – ne. Tai nepraėjo be pasekmių, prireikė operuoti dešinės pėdos čiurną – už ambicijas reikia mokėti. Bet tai buvo nuostabus laikas.

Porą metų šokai Krokuvos teatre.

Šokau ten 1988–1990 m., vos prasidėjus Sąjūdžiui. Išvažiavau iš vienos Lietuvos, grįžau į kitą: nesupratau pokyčių, nepažinau popierinių pinigų, ant kurių buvo vaizduojami gyvūnėliai. Krokuvoje gavau progą save realizuoti, išsipildė svajonė šokti Karmen siuitą, dalyvavau koncertinėje veikloje, televizijos projektuose. Bet ilgainiui supratau, kad nebėra kur augti, o ir gyvenimo sąlygos netenkino. Dukra nutolo nuo Lietuvos, kartą pribėgusi sako neprisimenanti, kaip pasakyti lietuviškai, ir prakalbo lenkiškai (nors buvau net lietuviškų vadovėlių nusivežusi!). Supratau: viskas, reikia važiuoti atgal.

Parvažiavau pasibaigus sezonui, sutarties

Krokuvoje vis dėlto nenutraukusi. Teatre pasakiau, kad noriu grįžti, nesvarbu, į kokią poziciją. Ir buvau priimta! Esu dėkinga Tatjanai Sedunovai. Tuo metu buvau geros formos, karjera kilo, turėjau ir vaidybinių vaidmenų: Madam Hortans Graike Zorboje, Auklė Romeo ir

Džuljetoje

Vis dėlto buvau pragmatiškai nusiteikusi suėjus terminui palikti sceną. Padariau karjeroje darbų daugiau, nei būčiau galėjusi pagal galimybes. Artėjant karjeros pabaigai, išvykau studijuoti į Ukrainą.

Spektaklio Zuikis Puikis repeticijos Spektaklio Madam Baterflai repeticija

Kokie tai buvo mokslai?

Penkerių metų neakivaizdinės studijos, suteikiančios baletmeisterio repetitoriaus kvalifikaciją. Buvo sunku: repertuaras intensyvus, mokytis reikėjo rusiškai. Esu dėkinga Alionai Malikėnienei – labai daug man padėjo. Diplominio darbo tema – Baletmeisterio repetitoriaus darbas profesionaliame kolektyve. Rašiau apie mūsų kolektyvą, turėdama labai gerą savo repetitorės L. Dišlerės pavyzdį. Ir dabar pravažiuodama su nostalgija žvelgiu į Mokslų akademijos biblioteką, kur praleista daug laiko tarp repeticijų, užmigta prie socialinių mokslų vadovėlio. Mokiausi net buhalterijos!

Teatre tuo metu vyko kartų kaita. Iš Kultūros ministerijos buvau gavusi dvejų metų stipendiją ruoštis repetitorės darbui. Grįžau su diplomu, ir pasirodė, kad manęs nebereikia. Po penkerių itin intensyvių metų likau be nieko. Buvo baisu. Susiradau kompiuterinio raštingumo kursus, toliau mokiausi anglų kalbos, baigiau Make Up For Ever kursus... Pagaliau gavau pasiūlymą dirbti dar tik atsidarysiančioje turizmo agentūroje. Maniau: kūrybingas darbas, kelionės, bendravimas su žmonėmis, pasaulio pažinimas – kodėl gi ne? Bet atsitiko kitaip.

Vis dėlto likai teatre?

Studijuojant reikėjo atlikti praktiką. Atlikau ją mūsų teatre su choru. Tuomet buvo statomos Karmen, Traviata, mano darbas buvo repetuoti choro šokius. Vėliau, prasidėjus naujam sezonui, maestro Česlovas Radžiūnas manęs pasigedo. Sulaukiau Kęstučio Minderio skambučio užeiti. Pakvietė grįžti. Darbo su choru buvo gerokai per maža, o ir ambicijos didesnės. Nutarėme, kad dirbsiu ir su baletu operose. Pirmas darbas – Linksmoji našlė, kurią statė režisierė Monika Wiesler. Labai šauniai bendradarbiavome, išgirdau daug gražių žodžių ir labai daug ko išmokau. Muzikantus man buvo sunku perprasti, ritmą, muziką dainininkai girdi kitaip nei baleto žmonės. Jie dainuoja melodiją ir ją, o ne ritmą girdi pirmiau. Kol tai perpratau, prireikė šiek tiek laiko.

Solistams ne visiems lengva šokti. Rafailas Karpis tada rengė Negušo vaidmenį, ir M. Wiesler sakė nemananti, kad jam pavyks. O aš tikėjau juo. Ir jam puikiai pavyko! Rafailas –vienas iš solistų, su kuriais malonu dirbti, jis visada pasirengęs repetuoti iki tobulybės. Ir choras mūsų dabar fantastiškas – choristai ne tik puikiai dainuoja, jie šoka, vaidina. Kai Virgilijaus Noreikos Operos studija statė Eugenijų Oneginą, pasiūliau, kad visus ekosezus,

60 2023 | 3 | VIS ­ A ­ VIS
Su Eimuntu Nekrošiumi Otelo pristatyme

mazurkas, valsus šoktų choras! Buvo fantastiška! Juk tai natūralu, nes pokyliuose ir šoka patys žmonės, ne baletas. Teko ir kituose teatruose dirbti, džiaugiuosi, kad mūsų choras išskirtinis.

Beje, kaip nuo tos praktikos pasisuko mano likimas... Jei būtų kas pasakęs, kad režisuosiu operas, Operos studijoje mokysiu studentus, būčiau nepatikėjusi. Bet baletinė patirtis man labai svarbi – spektaklyje ypač rūpi solistų, choro artistų judesiai, jų prasmės ir spalvos. Neverbalinė kalba – kūno pozicija, veido išraiška, rankų judesiai – labai daug pasako. Į tą labai kreipiu dėmesį, tai labai papildo aktorines galimybes. Balete nėra garsinio teksto, tad kūno kalba padeda artistams sukurti turtingesnį vaidmenį. Ir publikai lengviau suvokti, kas vyksta, ką kūnas kalba. Džiaugiuosi, kad likimas davė ir viena, ir kita patirti, suprasti.

Kaip vyko tas virsmas iš baleto į operą? Iš šokio į režisavimą? Iš vaidmens įkūnijimo į viso veikalo pateikimą?

Choreografas yra ir režisierius, tik jo raiškos priemonės kitos. Man keista, kad sakoma: buvai choreografė, o tapai režisiere... Nieko panašaus! Klasikoje gal truputį kitaip, bet,

tarkim, Ana Karenina ar Martyno Rimeikio Procesas, Dievo avinėlis – juk tai dramos!

O dėl to virsmo – likimas veda, niekur nepabėgsi. Kai pradėjau dirbti su šokiais, liepė pačiai susirašyti pareigas, nes nežinia, ar čia aš operoje, ar balete... Taip tapau choreografe, dirbančia su baletu operoje, su solistais ir choru, jeigu jie šoka.

Tais metais Jonathanas Milleris perkėlė pas mus savo režisuotą Traviatą. Dirbau kartu su spektaklio choreografu. Prieš pat Kalėdas, baigiantis repeticijoms, J. Milleris priėjęs ir sako: „Tau reikėtų būti režisieriaus asistente.“ Padėkojau, tai buvo labai netikėta. Išsiskyrėme, o po švenčių skambina K. Minderis, sako, kad mums trūksta režisieriaus asistentų ir kaip aš į tai žiūriu. Gerai, sakau, bet gal galėčiau pasimokyti? Nėra kada, sako, dirbti reikia. Net į stažuotę neišvykau.

Koks buvo pirmas Tavo, kaip režisieriaus padėjėjos, spektaklis?

Pirmas mano spektaklis buvo tikra mėsmalė, tai įveikus, nebebaisu jau niekas. Tai Davido Aldeno režisuota Salomėja. Tuo pat metu dirbau su Dalia Ibelhauptaite (statėme Bohemą), ir pirma darbo Salomėjoje diena sutapo su Bohemos

Spektaklio Madam Baterflai repeticija

premjera. Nieko neįtardama paprašiau, gal galėčiau neatvykti į pirmąją repeticiją, nes yra spektaklio premjera. Juk pirmoji repeticija dažnai nėra labai svarbi. D. Aldenas leido, gerai. Kitą dieną ateinu, o jis sako: „Tai dabar pasakyk solistams visus kjuzus.“ – „Betgi jūs vakar mane atleidote nuo repeticijos?!“ – „Tai čia tavo problema.“ Taip ir pradėjau, drebančiomis rankomis. Jaučiausi kaip pastatyta į kampą. Ėmiausi darbo, o tai buvo Richardas Straussas, ne taip lengva dirbti su tokia muzika.

D. Aldenas neabejotinas genijus, bet labai sudėtinga asmenybė. Dirbo be klavyro – mokėjo net ne atskirų solistų partijas, o visą partitūrą! Kasdien buvo katorga. Jis sekė mane kiekvieną akimirką, sekė, kaip greitai reaguoju į jo žodžius... Tokios įtampos daugiau niekada nepatyriau. Tame spektaklyje žinojau absoliučiai viską – nuo šviesų numerių iki butaforijos elementų. Gerai, kad ne trys ar keturi veiksmai. Jaučiausi kaip tarp KGB agentų. Žinoma, aš užsispyrusi, po darbo dirbdavau savarankiškai iki išnaktų, norėdama tobulai pasiruošti. Tai buvo mano apsauga, skydas.

Buvo momentas, kurio niekada nepamiršiu. Pasisukdama netyčia užverčiau klavyrą. Išpylė prakaitas, greit nesurandu, kur esame. Klausiu suflerės Liudos Kopyrinos, o toji – „Nežinau.“ Ir tada Aldenas pratrūko: „She is lost! Look at her, she is lost!“ („Ji nežino, kur esame! Žiūrėkite, ji pasiklydo!“) Na ir kas?! Juk aš nešvilpauju mintinai partitūros kaip jis, nes man toli iki jo.

O kulminacija buvo tokia. Spektaklio scenografijoje buvo tokia sofa kaip iš mūsų teatro interjero. Ir štai repetuojame, viena scena, kita, visi pavargę, viena klaida po kitos: kažkas nepaėmė rekvizito, scenos vadovas kažko neišleido, mergaitės laiku neišėjo... Visi tie vampyrai susėdę ant tos sofos stebi, ir tai buvo pirma repeticija, kai jis ant manęs nerėkė. Bet atsisuko ir taip į mane pasižiūrėjo... Mano taurė jau perpildyta, sakau: „Chebra, kas čia vyksta?“ Jau pakeltu tonu... O jis man: „Com’on, Jūrate.“ („Tęskite, Jūrate.“) Padėjau ant tos sofos klavyrą, perlipau per juos ir išėjau. Durys trinktelėjo gan garsiai. O koridoriuje – visiškai kitas pasaulis! Vyksta kažkoks vaikų renginys, vaikai piešia, aplinkui mamos, tėčiai, kabina

62 2023 | 3 |
VIS ­ A ­ VIS
Spektaklio Eugenijus Oneginas repeticija

piešinius, saulė šviečia... Atsidūriau tarsi kitoje planetoje! Ir galvoju: viskas, reikia bėgti namo. O kita pusė (gal tai mano angelas sargas) sako: „Apsisuki, grįžti į salę, atsiprašai ir dirbi toliau.“ O įeiti taip baisu! Atrodė, stovėjau ten valandą... Bet apsisukau, atidariau duris, o ten – lyg Miegančiojoje gražuolėje: kaip palikau visus šokiruotus, taip visi sustingę ir stovi. Mirtina tyla. Aš toje tyloje vėl perlipu per juos ir tą sofą, pasiimu klavyrą, o D. Aldenas ramiai sako: „Tęsiame repeticiją nuo tos ir tos vietos.“ Tada atsisuka į mane: „O tu gali eiti namo.“ Bet likau, ir repeticijos pabaiga buvo tokia gera, visi taip susikaupę dirbo, matyt, visa ta įtampa taip ir nusprogo.

Bet po truputį kilau jo akyse – tiek, kad leido man sukurti Septynių skraisčių šokio choreografiją su mergaitėmis ir Erodu. Sakė: „Klausyk muzikos šimtą kartų ir parink geriausius baleto judesius.“ Toje scenoje blaškėsi daug Salomėjų, lyg kokių Erodo haliucinacijų. Patikėjo man šią sceną! Dar buvo paskutinė Salomėjos arija su Johanano galva, kur tam tikru momentu į tam tikrą vietą turėjo kristi lelijos. Visus tuos taškus ir momentus išmokau tobulai.

Kai jau persikėlėme repetuoti į teatrą, turėdavau sėdėti salėje ant laiptelių, kad būčiau žemiau nei jis, o jis iš viršaus mane stebėdavo.

Iš kitos pusės sėdinti dailininkė irgi mane sekdavo ir priėjusi vis klausdavo, ar teisingai suprato jo žodžius. Arba šviesos. „Gal gali kas atsigulti vietoj Salomėjos?“ Aš. Bėgte į sceną, atsigulu... Eina pro šalį Viktoras Vyskupaitis: „Ilsiesi, ar ne?“ Taigi ribos gerokai prasiplečia, bet patirtis neįkainojama. Režisieriaus asistentui nelabai būtina išmanyti šviesų numerius, bet, jeigu ir tą sugebi, puiku. Po premjeros D. Aldenas priėjo ir sako: „Na, įdomu buvo?“ Atsakiau, kad buvo naudinga. Toks paskutinis mūsų pokalbis.

Kita vertus, po tiek laiko žvelgdama į aną patirtį, esu jam dėkinga. Iššūkis buvo didžiulis, bet kartu ir mokykla. Užtai ir jaunimui visada sakau, kad jeigu norite šioje profesijoje eiti į priekį, negailėkite savęs, nebūkite tarsi išlepintos mimozos. Čia didelė konkurencija. Reikia greitai mokytis, patiems skintis kelią ir dirbti. O jaunimas mano: uždariau teatro duris ir galiu imtis ko nors kito. Šitoje profesijoje taip nebūna. Čia niekada neuždarai durų, tai neįmanoma, jei nori atsakingai siekti maksimalaus rezultato.

Bet buvo ne tik D. Aldenas. Kokios dar asmenybės turėjo įtakos, formavo Tave?

D. Aldenas – mano kančios objektas, daugiau tokių nebuvo. Nors ir kiti – nelengvos

63 2023 | 3 |
Su Jean-Claude Berutti ir Sandra Janušaite spektaklio Ernanis repeticijoje

asmenybės, bet niekada neterorizavo, nežemino. Jei jau gauni velnių, vadinasi, nusipelnei.

Eimuntas Nekrošius – žmogus, kurio beprotiškai ilgiuosi. Nuostabus jo darbas – Otelas. Bijojau jo, galvojau, kaip čia bus, sklido gandai, kad jis mažai kalba, nerimavau, ar gebėsiu kartu dirbti, ar sutapsime... Taip, jis kalba, kada reikia ir ką reikia. O humoro jausmas –fantastiškas! Vien pažinti tokį žmogų buvo tarsi euforija. Jis tiesiog aukščiau visko, beribis ypatingo žmogiškumo žmogus. Tas jo gebėjimas kiaurai matyti, ištraukti iš visko esmę... (ašaros akyse) Ilgiuosi.

Otelą vėliau du kartus statėme Italijoje. Ir vėl buvo „egzaminų“... Į Kaljarį važiavau viena, nes visa komanda dirbo Lenkijoje, Didžiajame teatre, o Eimuntas pasirodė tik likus paskutinėms penkioms dienoms. Su pirmąja sudėtimi viskas buvo gerai, bet antroji... Kai pamatė ją, sako: „Negali važiuoti namo. Juk nestovėsiu už kulisų ir nerodysiu, kur kam eiti...“ O man jau teatre repeticijos suplanuotos. Atsiprašiau iš teatro, Eimis nupirko kitą bilietą, ir likau. Atsakomybė, kai lieki vienas, labai slėgė. Su Otelo vaidmens atlikėju surepetavome iki pat pabaigos. Pirma repeticija su orkestru, ir solisto

atsisakė – per silpnas balsas. Buvau šokiruota! Spektaklis jau pastatytas! Atvažiavo kitas solistas, pasakiau: dirbsime dieną naktį. Paprašiau keturių repeticijų per dieną... Visi buvo pašiurpę, bet ištvėrė. O choras? Jei nedainuoja, tai kalbasi scenoje. Nekrošiaus spektaklyje choras yra vaidmuo! Aš verčiu juos vaidinti, ne prašau, verčiu, o jie žiūri paklaikę, ypač vyresnieji... Sustabdžiau ir pasakiau: jei taip, premjeros nebus.

Kai išvažiavai, apie Tave, matyt, kalbėjo

kaip mes – apie D. Aldeną.

Tokia mokykla, atleisk. (juokiasi)

Tada prieina tokia pagyvenusi pora ir sako: „Sinjora, jūs taip nepykite ant mūsų, mes juk pripratę, kad mus gražiai aprengia, ir tada stovime tarsi dekoracija. O jūs mums liepiate vaidinti...“ Sakau, nepykstu, bet scenoje turi būti drausmė. Taigi, kai palygini, mūsų choras fantastiškas.

Labai ilgiuosi E. Nekrošiaus, jį ir darbą su juo prisimenu su didele šiluma.

Kita nuostabi asmenybė – Günteris Krämeris, antroji mano sielos pusė. Žydę gavau jau po premjeros, man buvo patikėta dirbti su

64 2023 | 3 | VIS ­ A ­ VIS
Su Günteriu Krämeriu, Liudu Mikalausku ir Česlovu Nausėda spektaklio Don Karlas repeticijoje

antrąja sudėtimi, o spektaklį pamačiau tik per premjerą. Turėjau tik vaizdo kasetę ir ne visą sužymėtą klavyrą, kurį paliko asistentas, dirbęs tik dalį repeticijų. Labai stengiausi, artistams sakiau, kad jie girdėjo, ko reikalavo režisierius, analizavau įrašą, ir visai neblogai pasiruošėme. Rachelę dainavusiai Sandrai Janušaitei prireikė daugiau laiko: ji labai išsamiai analizuoja visą spektaklio medžiagą, tai labai pagirtina. Kai po vienos iš paskutinių repeticijų mums likus dviese mažojoje baleto salėje paprašiau atlikti romansą dar sykį, šiurpas ėjo, kokia ji buvo nuostabi. Tai didžiulė mūsų abiejų pergalė. Atsimenu, jos kolegė Irena Zelenkauskaitė priėjusi pasakė: „Ačiū už Sandrą.“ Tai labai didelis įvertinimas.

Viską teko atlikti be G. Krämerio, tad vis kildavo abejonių. O susitikau su juo, kai ruošėme Žydę gastrolėms Vengrijoje. Daug kartų žiūrint spektaklį kyla visokių minčių, klausimų. Paklausiau jo, gal galima būtų truputį kitaip. Jis stabtelėjo, atsisuko: „O kur tu buvai, kai stačiau?“ Pavyko jį prikalbinti Liublianos festivalyje pamatyti savo spektaklį (jis iš tų, kurie pastato ir palieka). Baisiai bijojau, kaip jis pažiūrės. Kai po spektaklio pasakė, kad buvo geriau nei per premjerą, jaučiausi devintam

danguj! Apkabino visus solistus, man buvo taip saugu ir gera... Gal dėl tos Žydės pakvietė mane asistente statydamas Don Karlą. Po generalinės jis paėmė mane už rankos ir pasakė, kad dabar tai jau mano kūdikis. Mudu labai jaučiame vienas kitą, man visiškai aiškūs jo sprendimai. Matau, kaip jam reikia tylos, kaip jis tarsi skenuoja sceną. Kažkuo primena E. Nekrošių. Abu jie – mano režisieriai.

Labai myliu Vasilijų Barchatovą – jis toks talentingas. Kai statėme Eugenijų Oneginą, buvo toks jaunas, o jau toks brandus. Beprotiškas humoro jausmas, išskirtinis gebėjimas pateikti medžiagą, pagrįsti originalius sprendimus. Labai preciziškas, gan kategoriškas, scenoje jam svarbu milimetrai. Man tai irgi svarbu, todėl tenepyksta ant manęs artistai – mane taip išauklėjo visi tie grandai.

O kokia Madam Baterflai istorija?

Šį spektaklį reikėtų išskirti iš visų kitų darbų. Tai šedevras! Iki gyvenimo pabaigos reikėtų mokytis Carolyn Choa gebėjimo bendrauti tyloje... Kito tokio grožio, tokios švaros spektaklio nėra. Viskas išplaukia iš statytojų – tokio trapumo ir kartu tokios jėgos spektaklis. Anthony Minghellos ir Carolyn tandemas

65 2023 | 3 |
Spektaklio Don Karlas repeticija

padarė kažką tokio, ką reikėtų sudėti į kapsulę ir palikti ateities civilizacijoms! Rytietiška švara, tiek dvasinė, tiek mentalinė, netgi muzikinės koncepcijos niuansai... Tarsi pranykstantys scenoje bunraku – žiūrovai jų nemato. Kaip kūnas turi judėti, kokia plastika turi būti, kad tai pasiektum.

Bet spektaklis dyla, širmos sunkiau juda, jas reikia stumti. Norint išgauti tą patį efektą, tenka ieškoti kitų sprendimų. Tas spektaklis – tarsi religija, bunraku veikia kaip telepatai. Spektaklis, šventas mums visiems. Net už kulisų jokiame kitame spektaklyje nebūna taip tylu... Repeticijų pradžioje vyko taidzi meditacijos, visi gavome puskojines, niekas po sceną su batais nevaikščiojo, ateidavai kaip į šventovę. Žinoma, pradžioje buvo keista, bet netrukus salė ėmė pilnėti, ateidavo solistų, choras, bunraku, nors nebuvo privaloma. Tvyrojo ypatinga atmosfera. Didžiulis džiaugsmas būna, kai Baterflai grįžta. Iš pradžių nesupratau, kodėl reikia tiek daug laiko repeticijoms. Su bunraku valandas repetavome širmų pozicijas. Itin svarbu tikslumas – greitis, atstumai, laikas. Carolyn tyliai tyliai, ramiai paaiškino, kad jei su širma neatvažiuosite į tą vietą tuo momentu, nėra prasmės toliau dirbti. Širmų judėjimas kuria reikiamą sceninį efektą. Neįtikėtinai sunku įtraukti į šį spektaklį naujus žmones, nes scenoje ne veiksmas, o būsena. Ypač lėlininkus, juk čia trys žmonės veikia kaip vienas kūnas. Aš neturiu tokios kompetencijos, nesu bunraku teatro specialistė, aš tik repetitorė, režisieriaus asistentė. Tiksliai žinau, kaip turi būti, bet kaip žmones paruošti? Tam turi būti profesionalas.

Nuostabi Baterflai buvo I. Zelenkauskaitė, vėliau atėjo Sandra. Tai labai stipri asmenybė, ir visas trečias veiksmas yra jos. Bet du pirmuosius teko daug šlifuoti, ji labai preciziškai stengiasi viską atlikti. Kūno plastika tame spektaklyje labai nelengva, mums, europiečiams, įvaldyti ją, oi, kaip sunku. Kiekvienas galvos judesys, žvilgsnis, kūno laikysena, rankos padavimas... Geiša yra meno kūrinys. Štai sceną, kurioje Baterflai iš dėžutės ima savo daiktelius ir rodo, su Sandra kūrėme gerą valandą! O tai juk tik vienas epizodas. Reikia labai daug laiko repeticijoms, nes kai spektaklis rodomas nuolat, solistai nepamiršta. O kai grįžta po poros metų, reikia viską atkurti. To šedevro nevalia suniokoti, negalima atlikti atmestinai.

Rodėme Baterflai Kinijoje. Iš pradžių vyko trys lėlininkai, Laima Jonutytė (Suzuki), Olga Taškinaitė, Giedrė Rubežienė. Man buvo patikėta įtraukti į spektaklį Hui He, žvaigždę, kinų sopraną, Fabio Sartori (Pinkertoną), Carlo Striuli (Šarplesą). Vėliau atvyko Vytautas

Juozapaitis, Cynthia Lawrence ir Adamas Diegelis. L. Jonutytė buvo vienintelė Suzuki.

Iš pradžių ten irgi vyko ginčai, kodėl taip ar kitaip. Tenoras buvo nuostabus, balsu, siela gyveno visame tame. O sopranas – labai kaprizingas, pyko, kad fabrike žmonės taip nedirba, kaip aš reikalauju, netiko rytinės repeticijos. Pasiūliau pradėti vėliau, bet vis tiek dirbsime tiek pat valandų.

Repetavome Suzuki ir Baterflai duetą su gėlėmis. Čia labai svarbu, kada, kaip, kur tas gėles paimti ir padėti. (Po D. Aldeno apie gėles žinau viską!) O Hui He manęs klausia, ar čia būtinai reikia taip tiksliai. O anksčiau ji sakė, kad mes profesionalai, mums nereikia tiek laiko repetuoti. Taigi vėluojame, gaištame laiką kalboms.

Išrašiau visą duetą pagal muziką: kada tas gėles paimti ir kur nunešti. Ryte priėjusi padaviau jai. Atsivertė, sako: „Kada visa tai išmokti?..“

O aš jai: „Juk jūs profesionalė, jums daug laiko nereikia.“ Net išraudo iš pykčio... Bet kitą dieną mokėjo VISKĄ! Ji tikrai buvo profesionalė.

Šiame spektaklyje viskas išplaukia iš vidaus. Pirmo veiksmo Baterflai ir Pinkertono duete kūnai, regis, pranyksta, lieka tik sielos. Apgaubia ypatinga atmosfera: virpulys, meilės jausmas, trapumas... Ne nuo judesio, bet iš vidaus. Atradus tą palaimos, skrydžio būseną, kūnas tampa lengvas, grakštus. Solistė tą suprato. Ir tai, kad Kinijoje per spektaklį žiūrovai nevalgė, irgi buvo didelė pergalė. Dirigentas Danielis Orenas buvo D. Aldeno ,,draugas“ –kaip jis šaukdavo! Bet kokią preciziką išgavo! Sakė: „Puccini turi ne vieną – milijoną spalvų!” Ir jos visos skambėjo.

Bet tai, ką pasakoji, yra kitų žmonių minčių įgyvendinimas. O kaip yra, kai pati statai spektaklį? Kai turi ne tik išmąstyti, kaip įgyvendinti, bet ir patį žodį sugalvoti?

Kadangi šį procesą pažįstu iš vidaus, žinau, kaip tai sudėtinga, koks tai gan kankinantis dalykas. Todėl labai svarbu gera komanda. Tą pajaučiau kurdama savo spektaklius. Zuikis puikis, mano meilė, kiek čia man pagelbėjo dailininkė Neringa Keršulytė! O Sarsuela –teko iš pastišo spektaklį padaryti. Kiek gerų patarimų gavau iš koncertmeisterės Linos Giedraitytės! Visada sieki aukščiausios kokybės, bet daug kas priklauso nuo sąlygų, laiko. Kūrybai reikia pastangų, supratimo. Vėliau ateina nemigo naktys, nes smegenys nepaliauja dirbusios. Atsiguli kokią antrą valandą, prisakiusi sau: „Tik nemąstyk“, bet vos netyčia paleidi kokią mintį, ir viskas, iki paryčių smegenys nenurims. Ir kartais ateina puikių minčių! O rytą tai užsirašai.

67 2023 | 3 | MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

E. Nekrošius užsirašinėdavo, ką pastebėjo žmonėse, aplinkoje, mokė ir mane tai daryti. Juk kas yra spektaklis? Gyvenimas. Tai mes, žmonės, tik reikia išgauti koncentratą, nes sceninis laikas labai suspaustas, emocijos koncentruotos, reikia gerai pamiklinti savo proto raumenį. Geriausiai man pavyksta komediniai spektakliai.

Bet komediją pastatyti sunkiau nei tragediją...

Taip, čia daug spalvų, ir man patinka juokingos situacijos. Kūryba – tarsi užklasinė veikla: dirbi teatre visokius darbus, laikas spaudžia, ir staiga iššoka mintis, ir supranti, kad štai taip ir turi būti! Man reikia pasiruošti darbui. Be abejo, kartais kyla minčių ir dirbant, bet pagrindas jau turi būti. Smagu, kai atlikėjai kūrybingi, pasiūlo ką nors savita. Štai Sarsueloje ir dabar daug pokyčių, solistai kaip šeima, daug širdies įdeda į vaidmenis. Tai lengvesnio žanro, pramoginis spektaklis, žmogui jame turi būti smagu, o artistai turi būti aukščiausio lygio. Kitur yra stipri kompozitoriaus sukurta spektaklio medžiaga, o čia viskas priklauso nuo atlikėjų. Labai džiaugiuosi, nes jie čia nuostabūs!

O ką dar norėtum pastatyti?

Labiausiai norėčiau pastatyti gerą operetę – man šis žanras patinka, o gal Giacomo Puccini Kregždutę. Per daug veiklos, nebespėju. Bet jeigu priremia prie sienos, niekur nedingsi. Kaip Pulko duktė Klaipėdoje, pirmas mano ilgametražis spektaklis. Esu be galo dėkinga Laimai Vilimienei už pasitikėjimą, už įžvalgą, kad galiu pastatyti šią komišką operą. Fantastiška muzika, puikūs solistai, nuostabi kūrybinė grupė: Sigita Šimkūnaitė, Andrius Stasiulis, Agnė Kuzmickaitė. Gera buvo dirbti, visi labai įsiklausė į mano viziją.

Dirbant LMTA Operos studijoje tenka būti ir režisiere, ir scenografe, ir dizainere, ir choreografe... Nusipieši sceną, butaforiją, kostiumus, tada imi dėlioti personažus. Todėl buvo nuostabu, kad čia užteko papasakoti, ir manimi patikėjo. Ir mums pavyko! Spektaklis nuolat sulaukia bravo! Apgalvojau kiekvieną detalę, galiu atsakyti į visus kodėl. Bet vienas lauke ne karys, rezultatas – visų nuopelnas.

Tai toli gražu ne pabaiga, bet tam tikras etapas, tarsi užfiksuotas tos Padėkos premijos. Ar džiaugiesi tuo? Ir kuo džiaugiesi labiausiai? O kas toliau?

VIS ­ A ­ VIS
Su spektaklio Sarsuela kūrybine komanda

Džiaugiuosi viskuo, kas įvyko. Ir geri, ir sunkūs etapai ko nors išmoko. Pamokos nelengvos, bet būtinos norint tobulėti. Kaip sakydavo mano mama: „Arba peržengsi slenkstį, arba ne.“ Daug aš tų slenksčių peržengiau, kad ir smarkiai abejodama, kad ir kartais labai sunkiai.

Gyvenime buvo daug spalvingų momentų, yra ką prisiminti. Gal vertėtų rašyti dienoraštį? Prisimindama ir kvatojuosi, ir paverkiu... Gal ir pradėsiu rašyti. O šiaip, kai pagalvoju, lyg nieko ypatingo ir nenuveikiau...

Kai Audrius paskambino pranešti apie premiją, jam ir sakau, kad negaliu ateiti, nes man repeticija! Tik paskui atsitokėjau, kad čia trumpam, tik minutei į sceną... Buvo juokinga. Labai malonu, kai tave, jau beveik keturiasdešimt metų einančią savo keliu, pastebi, nors nemanei, kad tavo nuopelnai milžiniški. Vis atrodo, kad dar daug reikia padaryti, be to, esu labai savikritiška. Matau, kad yra kur tobulėti, stengtis, tik gaila, kad per mažai laiko: visoms knygoms perskaityti, kalboms išmokti, profesionaliai skambinti gitara, lankyti dainavimo pamokas, kasdien paplaukioti baseine, nes bėgioti negaliu dėl balete paliktos kojos, o ir vaikams reikia laiko rasti... Man nepakanka septynių dienų ir dvidešimt keturių valandų! n

|
Spektaklio Zuikis Puikis repeticijos
|

Baleto solistas

Jeronimas

Krivickas: „Visada plėsti horizontą“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro

baleto solistas Jeronimas Krivickas kovo 26­ąją

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengtoje Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonijoje, vykusioje pasitinkant Tarptautinę teatro dieną, minimą kovo 27­ąją, paskelbtas 2022 m. baleto solistu už Kvedaro vaidmenį Felikso Bajoro operoje­balete Dievo avinėlis (libreto autorius

Rimantas Šavelis, režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, 2022), už vaidmenį

Wayneʼo McGregoro balete Infra (LNOBT, 2022) ir už Orfėjo vaidmenį šiuolaikiniame tarpdisci-

plininiame baleto spektaklyje Orfėjas, Euridikė (idėjos autoriai – Twenty Fingers Duo: smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, violončelininkas Arnas Kmieliauskas, muzikos autoriai – kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Albertas Navickas, libreto autorius Rimantas Ribačiauskas, spektaklio choreografijos autorius Martynas Rimeikis, Dūmų fabrikas, 2022). Primintina, kad 2016 m. LNOBT J. Krivicką paskelbė Metų baleto viltimi, o 2018 m. išrinko Metų baleto solistu. Baleto solistui pelnius šį naujausią įvertinimą, sukurtų ir įkūnytų darbų kontekste su juo kalbamės apie patirtį šokio meno tikrovėje.

Jeronimai, kalbamės Jums ką tik pelnius aukščiausią Lietuvoje profesionaliojo scenos meno įvertinimo ženklą – Auksinį scenos kryžių. Atskleiskite savąją Felikso Bajoro operos-baleto Dievo avinėlis pajautą.

Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėjęs dalyvauti šioje premjeroje. Tai nauja, neįprasta ir labai praturtinanti patirtis, kuri leido giliau pažvelgti į tragiškus pokario Lietuvos įvykius ir to meto žmonių likimus, jų sukrečiančias istorijas. Šis spektaklis yra įvykis, leidžiantis saugoti ir puoselėti jų atminimą. Džiaugiuosi nors kiek prie to prisidėjęs.

Wayneʼo McGregoro baletas Infra – šiuolaikinio šokio kūrinys, kuriame žvelgiama į miestą, visuomenę, žmogų siekiant atskleisti, kas slypi po viso to paviršiumi. O kokios Jūsų įžvalgos atliekant šią choreografiją?

Visas šis kūrybos procesas, darbas su choreografo asistentais, Infra premjera padarė neišdildomą įspūdį. Šokti W. McGregoro choreografiją buvo viena iš mano svajonių. Džiaugiuosi, kad tai buvo būtent Infra. Unikali šio spektaklio choreografija, muzika leido atskleisti įvairių emocinių atspalvių. Tai labai jautrus, trapus, kupinas vilties spektaklis, keliantis nostalgiškus jausmus.

71 2023 | 3 |
VIS ­ A ­ VIS
Elvina Baužaitė

Tarpdisciplininis šiuolaikinio baleto spektaklis Orfėjas, Euridikė – išskirtinis šokio meno reiškinys Lietuvoje. Jame susijungė įvairios meno asmenybės, jų atstovaujamos kūrybos sritys. Papasakoti, įprasminti antikos mitą be žodžių, vien muzikos ir šokio menų sampyna – nemenkas išbandymas. Jeronimai, kaip Jūs žvelgiate į šį spektaklį ir vaidmenį jame?

Tai ypatingas spektaklis. Kad jis atsirado, įstabu. Visa kūrybinė komanda, su kuria dirbome, leido įgyti unikalios, tikrai išskirtinės patirties. Antikos mitas pats savaime yra išbandymas, bet jį įveikėme glaudžiai bendradarbiaudami, jausdami tarpusavio pasitikėjimą. Kurti scenoje su Lora ir Arnu, regint jų pasitelkiamus įrankius, ir buvo didžiausias įkvėpimas įkūnyti Orfėją.

Kaip minėta, LNOBT 2016 m. Jus paskelbė Metų baleto viltimi, 2018 m. – Metų baleto solistu, o ką tik buvote apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip išlaikyti meistrystę šokant jau ne kartą šoktą repertuaro spektaklį?

Tereikia prisiminti, kad nesvarbu, ar tai pirmas, ar šimtas pirmas spektaklis, bet salėje galbūt sėdi žiūrovas, kuriam jis yra pirmas gyvenime. Scenoje viskas vyksta dėl žiūrovo. Tai žinant ir neleidžiant sau pamiršti šios misijos daug lengviau kas vakarą virsti baltu lapu ir šokti naujai.

Šokyje labai svarbu technika, šokėjo pasirengimas, bet baleto spektaklyje dar reikia gebėti megzti ir kurti partnerystę. Kaip Jūs nusakytumėte partnerystės jausmą, tą autentišką ir unikalų ryšį scenoje?

Partnerystę scenoje dažnai suvokiame kaip šokėjų poros ryšį. Bet šis ryšys sieja mus visus, esančius scenoje. Iš dalies tai komandinis darbas. Ar šoktume poroje, ar po vieną, esame partneriai, bendraminčiai. Partnerystė – tai kito jautimas, pasitikėjimas juo.

2023 | 3 | VIS ­ A ­ VIS
Su Gohar Mkrtchyan balete Infra Kvedaras op. Dievo avinėlis

Baigėte Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, tobulinotės Ženevos šokio centre. Ką, remdamasis dabartiniu suvokimu, laikytumėte mokantis gautomis svarbiausiomis dovanomis, kuriomis naudojatės šiandien plėtodamas baleto solisto karjerą?

Esu dėkingas visiems mokytojams, kuriuos buvo lemta sutikti. Jie ir yra tos likimo dovanos, iš kurių mokausi ir mokysiuos visą likusį gyvenimą.

Kas šiandien Jus domina, įkvepia, ką siekiate atrasti savyje, kad kitaip ar tapačiai nertumėte gilyn?

Noriu praplėsti akiratį ir geriau pažinti šokį, patį kūną. Atrasti iš naujo, ką reiškia šokti. Tai mano siekis ir motyvas.

Kas Jums yra choreografas, o kas, Jūsų suvokimu, jam esate Jūs – šokėjas?

Choreografas – tai žmogus, turintis idėją, mintį, viziją. Kad visa tai būtų įgyvendinta ir perteikta žiūrovams, jis turi turėti laidininką. Tas laidininkas, įrankis ir esu aš, šokėjas, įgalinantis choreografą pasiekti žiūrovus, jiems papasakoti, perteikti mintis, leisti pajausti vizijos idėją.

Būdamas LNOBT Baleto trupės narys, atskleiskite, kokią ją regite.

Nešališkai sakau, kad į trupę žvelgiu labai pozityviai, taip tikrai yra! Šiuo metu ji išgyvena žydėjimą. Žvelgdamas į dar neilgą savo patirtį LNOBT, sakyčiau, kad trupė pasikeitusi. Keičiasi

ir pats teatras – keičiasi žmonės. Dabartyje tikrai justi žydėjimas, kurį įkvepia, stiprina trupės tarptautiškumas, o ypač tai akivaizdžiai rodo jauni žmonės, degantys didžiuliu noru, su azartu žvelgiantys į darbą, atsiduodantys jam šimtu procentų. Jų aistra skatina kilti kokybę – tiek asmeninę, tiek visos trupės, paties teatro.

LNOBT – viena didelė, darni komanda. Esame bendražygiai, vienas kitą palaikantys ne paviršutiniškai, o iš tikrųjų. Ši bendrystė, kolektyvinė partnerystė ir yra išgyvenamo pakilimo pagrindas.

Žvelgdamas į pačią artimiausią ir kiek tolesnę ateitį, ko sau palinkėtumėte, kad repeticijų salėje dar mokyklos laikais ir dabar praleistos dienos ir naktys nuolat ieškant, bandant rasti savyje personažų choreografiją, tęstų Jūsų baleto asmenybės istoriją?

Kuo platesnis akiratis, tuo platesnis pasaulio suvokimas. Kuo platesnis suvokimas, tuo skvarbesnis protas, tuo turtingesnis ir šokis. Linkiu visada plėsti horizontą.

Pokalbio pabaigoje tarkite keletą žodžių

LNOBT Baleto trupei, visiems baleto kūrėjams ir gerbėjams, kurie ateis autentiškai išgyventi šokio stebuklo.

Spektaklis – akimirkos stebuklas. Branginkime tas trapias akimirkas, kuriose telpa ištisi gyvenimai. n

74 2023 | 3 | VIS ­ A ­ VIS

Ukrainiečių

dirigentė

Margaryta Grynyvetska: „Jaučiausi nesibaigiančiame sapne, iš kurio norėjosi pabusti“

Apie šią jauną moterį pirmą kartą jums pasakojome prieš metus, kai LNOBT rengėsi Ukrainos palaikymo koncertui Stiprūs kartu. Tuomet ji pasakojo apie išgyvenimus su trijų mėnesių kūdikiu bėgant nuo bombų pirmąją karo naktį ir numylėtą Odesos nacionalinę operą, kurioje karo išvakarėse dirigavo Spragtuko spektaklį.

Ką Vokietijoje apsistojusi 28­erių metų ukrainiečių dirigentė Margaryta Grynyvetska apie savo patirtis pasakoja dabar, prabėgus metams? „Mano gyvenimas primena ėjimą tiršto-

je migloje mediniu tilteliu virš gilios bedugnės. Palengva apčiuopi kojomis vis naują lentelę ir žengi, nematydama nieko nei priekyje, nei sau už nugaros“, – sako mažą sūnelį auginanti mama.

Vilniuje su LNOBT simfoniniu orkestru M. Grynyvetska parengė Riccardo Drigo baleto Arlekino milijonai premjerą. Tai jau ketvirtasis jos pasirodymas LNOBT – po koncerto Stiprūs kartu ir Žizel bei Don Kichoto spektaklių, kuriuos sėkmingai čia dirigavo šį sezoną.

Renata Baltrušaitytė

Ar pavadintumėte save baleto dirigente?

Norėtųsi būti universalia, bet su baletu mano santykiai tikrai puikūs. Operoje dirigentas kontroliuoja visą scenos veiksmą, o balete jo valioje – tik orkestrinė ir šokio bei muzikos ryšys. Tai reiškia, kad spektaklio metu negali galvoti vien apie muziką – reikia visąlaik atidžiai stebėti sceną.

Tarkim, jei turi tris spektaklius, kuriuose pasirodo skirtingos šokėjų sudėtys – privalai įsiminti kiekvieno iš atlikėjų savitumus. Viena solisčių galbūt greitesnė – turi ją palaikyti, kad jai būtų patogu šokti. Kita galbūt aukštesnė, ilgesnių kojų, ir tiems patiems judesiams atlikti jai reikia truputį daugiau laiko. Kiekvieną baleto akimirką turi numatyti iš anksto, turi skaičiuoti – tai nuolatinė tempų kaita. Dirigentas turi įsiminti ir konkrečias solistų pozas, į kurias orkestrui reikės pataikyti su baigiamuoju akordu.

Tiesiog įsimenate jas ar kaip nors pasižymite partitūroje?

Prisipažinsiu – darau mažus piešinukus. Ir aš ne viena tokia: Don Kichoto partitūroje, kurią gavau į rankas šiame teatre, irgi radau panašių piešinukų. Kai baleto scena būna sudėtingesnė, ne vien tikslaus akordo reikalaujanti – pasižymiu „akinukus“ tose vietose, kuriose būtina atidžiai stebėti sceną.

77 2023 | 3 | PAŽINTIS
Baleto Arlekino milijonai premjera

Ar jums anksčiau yra tekę bendradarbiauti su choreografu Aleksejumi Ratmanskiu?

Su juo anksčiau susitikti neteko, bet žinau, kad jis garsėja kaip muziką gerbiantis choreografas. Ir tai labai džiugu, nes būna, kad su šiuolaikiniais baletų statytojais tenka diskutuoti bandant apginti pačią muziką. Dažniausiai tokios diskusijos vyksta statant populiariausius baletus, kurių muzika puikiai pažįstama plačiajai auditorijai.

Arlekino milijonų diriguoti man dar neteko, nes tai nėra plačiai statomas baletas. Odesos nacionalinės operos repertuare jo nebuvo. Bet tikrai rekomenduosiu ateičiai, nes dirbdama su partitūra ir orkestru patyriau didžiulį malonumą. Sakyčiau, kad R. Drigo muzika apskritai labai tinka moterims dirigentėms: melodinga ir spalvinga.

Prisiminkime, kad būtent šiam italų kompozitoriui po Piotro Čaikovskio mirties velionio brolis suteikė oficialų leidimą redaguoti Gulbių ežerą. Ir tikrai, Arlekino milijonuose įsiklausius galima išgirsti panašios harmonijos ir orkestruočių. Tai graži, bet nenuobodi, turininga muzika. Jos galima klausytis kaip simfonijos.

Arlekino milijonų premjera – jau ketvirtasis jūsų darbas LNOBT. Su kokiais jausmais grįžtate į Vilnių?

Į LNOBT jau sugrįžtu kaip į namus. Teatro orkestrą laikau savo draugu – toks šiltas čia

būna priėmimas. Orkestrantai pasitiki manimi, aš pasitikiu jais, o kai tai susiklosto – orkestras skamba visiškai kitaip. Gera energija persiima baleto šokėjai, ir susiformuoja galingas energetinis užtaisas. Po Don Kichoto spektaklių, kuriuos čia dirigavau, girdėjau būtent tokių atsiliepimų.

Neslėpsiu – turiu vilčių ilgesniam laikui apsigyventi Vilniuje. Čia man artimas žmonių mentalitetas, čia tarsi iš naujo pajutau žemę po kojomis. Pagaliau čia mano sūnelis Leonas šią žiemą pirmą kartą lankėsi vaikiškame spektaklyje – Odesoje jis tam buvo dar per mažas. Sausio 13­ąją stebėjome Gedimino prospekte degamus laužus, minias žmonių su tautinėmis vėliavomis.

O namai Vokietijoje, tiesą sakant, man taip ir liko tarpinė stotelė. Kai manęs klausia, kur gyvenu – net nežinau, ką žmonėms atsakyti, nes dažniausiai gyvenu „ant lagaminų“. Dabar aš Vilniuje, kur būsiu balandį – dar nežinau. Vėliau pusantro mėnesio dirbsiu Šveicarijoje. Apskritai karas visus išmoko gyventi šia diena, geriausiu atveju – rytojumi. Planuoti savo keliones ir prieš pusmetį pirkti pigesnius lėktuvų bilietus, kaip anksčiau, nebeišeina. Nebeliko nei dukart per mėnesį reguliariai gaunamo atlyginimo, nei kitų iki tol savaime suprantamų dalykų. Prabundi ryte ir galvoji, ką nuveiksi šiandien, ką tau dovanoja ši diena.

Fotografas Maciek Jaźwiecki

Ar galėtumėte trumpai papasakoti, kas jūsų gyvenime nutiko per šiuos sudėtingus metus?

Apie tai daug galvojau vasario 24­ąją, kai sukako metai nuo mūsų pasitraukimo iš Odesos. Į kurią, beje, taip ir nebuvau daugiau sugrįžusi. Galiu pasakyti tik tiek, kad per metus, praleistus Vokietijoje, mano gyvenime pasikeitė absoliučiai viskas: tiek profesinė situacija, tiek ir šeimyninė.

Vietoj anksčiau įprasto darbo viename teatre dabar tenka keliauti po įvairias šalis, ruošiant skirtingas koncertines programas. Prisimenu, kai pernai kovą pirmąkart atskridau į Vilnių – neturėjau nei dirigentei priderančio kostiumo, nei savo batutos. Dveji džinsai, pora megztukų ir sportbačiai buvo visi mano daiktai, kuriuos tuomet atsivežiau. Teatro darbuotoja vedėsi mane į prekybos centrą ir aiškino, kur ką galima nusipirkti.

Per karo išbandymus ir žmonės keičiasi: persikėlę į svetimą šalį abu su vyru pajutome, kad mūsų interesai pradėjo skirtis. Todėl sūnumi, padedama savo tėvų, dabar rūpinuosi pati. Dėkoju likimui bent už tai, kad tėvams sveikiems pavyko palikti Ukrainą.

Ši kelionė į Vilnių – man pirmoji tokia ilga be sūnelio šalia. Tai nebus lengva. Bet vaikai auga, o dirigentės tokia profesija, jog ne kiekvieną vakarą galėsime būti kartu. Raminu save, kad būdama čia aš rūpinuosi ir jo ateitimi.

Kas labiausiai trukdė prigyti Vokietijoje, kodėl ten nepasijutote sava? Ar sulaukdavote darbo pasiūlymų iš Vokietijos teatrų?

Pasiūlymų buvo, bet intuicija sakė, kad priimti jų neverta. Jaučiu, kur man reikia būti ir kur geriau nelikti, bent jau kol kas. Netgi pati vokiečių kalba man priešinasi: esu laisvo mąstymo žmogus ir nemoku prisitaikyti prie itin griežtos žodžių tvarkos vokiškame sakinyje. Bendraujant su žmonėmis man norisi reikšti emocijas, o ne mąstyti apie teisingą žodžių seką. Buitiniu lygmeniu lengvai susikalbu, bet darbui to nebeužtektų.

Be to, Vokietija jau nebėra ta visuotinės tvarkos ir tikslumo imperija, kuria anksčiau visi žavėdavomės. Apie visuomeninį transportą ten nieko gero negalėčiau pasakyti. Praktiškai nebūna kelionės, kad numatytu laiku atsidurtum reikalingoje vietoje: visąlaik kas nors sugenda ar dėl kitų priežasčių laiku neatvažiuoja.

Ar palaikote ryšius su Odesos operos ir baleto teatru, kuriame dirbote anksčiau?

Suprantama. Žinau, kad neseniai ten įvyko didelė ukrainiečių kompozitoriaus Oleksandro

79 2023 | 3 |
PAŽINTIS

Rodino operos Kateryna premjera. Spektaklio kostiumai buvo gaminami Charkive ir bombarduojamais keliais gabenami į Odesą. Spektaklio kūrėjai į repeticijas skraidė iš Vakarų Europos šalių, kuriose dabar gyvena. Žodžiu, viskas buvo labai sudėtinga, bet rezultatas išėjo įspūdingas. Šią operą jau transliavo ARTE televizijos kanalas.

Taigi spektakliai Odesos nacionalinėje operoje vyksta. Jei pasirodymo metu paskelbiamas oro pavojus – visi palieka salę ir leidžiasi slėptuvėn. Jei oro pavojus tęsiasi ilgiau kaip valandą – spektaklis atšaukiamas, jei trumpiau – grįžtama salėn ir pratęsiama nuo tos vietos, kurioje jis buvo nutrauktas.

Ar Odesos teatro trupei netrūksta atlikėjų? Juk nemažai jų prieš metus pasklido po pasaulį...

Žinau, kad į orkestrą vietoj išvykusiųjų priimta daug naujų jaunų muzikantų. Kažkas iš išvykusiųjų sugrįžta, ypač tie, kurie Ukrainoje

paliko savo šeimas, tėvus, artimuosius. Kitiems tiesiog per sunku buvo be namų, per stiprų Odesos ilgesį jie juto.

Aš gimto miesto irgi be galo ilgiuosi, bet suprantu, kad esu atsakinga už mažą sūnelį ir rizikuoti jo sveikata bei gyvybe negaliu sau leisti. Bet kai skridau koncertuoti į Barseloną ir pro lėktuvo langą apačioje pamačiau jūros krantą – apsiverkiau.

Ir kartu pajutau, kad dar esu gyva. Nes beveik metus jaučiausi tarsi keistame nesibaigiančiame sapne, iš kurio labai norėjosi pabusti. Pabusti savame Odesos bute, kuriam mes taip ilgai taupėme, padarėme nepigų remontą, o vos po trijų mėnesių paskubomis jį palikome.

Mano gyvenimas dabar primena ėjimą tirštoje migloje mediniu tilteliu virš gilios bedugnės. Palengva apčiuopi kojomis vis naują lentelę ir žengi, nematydama nieko nei priekyje, nei sau už nugaros. Tiesiog plauki migloje ir džiaugiesi, kad judi į priekį, nors nežinai, kas tavęs laukia kitoje tilto pusėje. n

80 2023 | 3 |
PAŽINTIS
Su Margarita Levchuk koncerte Stiprūs kartu. Fotografas Tomas Ivanauskas
2023 | Baleto žemaitis Solistui ir pedagogui Danieliui Kiršiui – 70 Albertas balete Žizel

Helmutas Šabasevičius

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogo, buvusio Lietu vos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto Danieliaus Kiršio (g. 1953 m. gegužės 17 d.) asmeniniame archyve – vos viena sceninė nuotrauka. Per dvidešimt vienus karjeros metus solisto nesistengta kaupti fotografijų, afišų, spaudos iškarpų.

Žemaitijoje, Rietave, gimusį šokio menininką nelengva buvo prikalbinti susitikti, o ir susitikus atsakymai į klausimus buvo žemaitiškai trumpi. Tėvelis – stalius, mama – namų šeimininkė. Trys broliai, iš kurių Danielius – vyriausias. 1966 m. į Rietavą iš Vilniaus, tuometės Meno mokyklos, atvyko keli Choreografijos skyriaus pedagogai, tarp kurių buvo ir baleto solistė Pranutė Sargūnaitė, rinkti šokiui gabių vaikų. Nors apie baletą iki tol nebuvo tekę girdėti, tai, kad dalyvavo liaudies šokių būrelyje, paskatino D. Kiršį pabandyti. Iš visų Lietuvos miestų ir miestelių atrinktus vaikus Vilniuje dar tikrino pedagogai iš Maskvos – buvo sudaryta šešiolikos moksleivių grupė, kurią pedagogė Leokadija Šveikauskaitė­Dumšaitienė palydėjo į Maskvos choreografijos mokyklą.

Pirmieji metai buvo nelengvi – atvykęs į Rusijos sostinę dar nesulaukęs keturiolikos metų, D. Kiršys rusų kalbos visai nemokėjo, todėl per pamokas dažniausiai tylėdavo. Gerai, kad buvo atsivežęs lietuviškų bendrojo lavinimo knygų –iš jų mokėsi, o atsakymus rusiškai išmokdavo atmintinai. Mokytojo paklaustas, klausimo nesuprasdavo ir iškaltas frazes pradėdavo sakyti iš naujo. Po metų palengva pramoko rusiškai, pritapti prie Maskvos padėjo ir tuo metu čia mokęsis choreografas Vytautas Brazdylis, besimokančiais lietuviais domėjosi ir juos kartais aplankydavo Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro baleto pedagogai Henrikas Banys, Česlovas Žebrauskas.

Maskvos choreografijos mokykloje specialybės dalyką – klasikinį šokį – dvejus metus dėstė Viačeslavas Jelaginas, ketverius – Piotras

Pestovas (tarp šio garsaus pedagogo mokinių – Vytautas Kudžma, Viačeslavas Gordejevas, Nikolajus Ciskaridzė, Vladimiras Malachovas, Aleksejus Ratmanskis ir daugelis kitų), duetinio šokio mokė puikus artistas ir pedagogas latvis Māris Liepa. Įprastai baleto būdavo mokomasi aštuonerius metus, bet tąkart nutarta atlikti eksperimentą ir mokslą sutrumpinti iki šešerių metų. Trijose klasėse mokėsi per trisdešimt vaikų – iš Kazachstano, Turkmėnijos, atokesnių Rusijos miestų. Mokantis teko šokti ir Didžiojo teatro baleto spektakliuose – įsiminė dalyvavimas Michailo Čulakio balete Pasaka apie popą ir jo tarną Baldą, o šokant Piotro Čaikovskio Spragtuke kartu su kitais choreografijos mokyklos moksleiviais ūgį teko matuotis ir su pagrindinio vaidmens atlikėju Vladimiru Vasiljevu.

Su Maskvos choreografijos mokyklos pažymėjimu buvo galima patekti į visų teatrų spektaklius, tad teko matyti ir daug baletų. Iš jų D. Kiršys iki šiol prisimena Aramo Chačaturiano baletą Spartakas, kurį pastatė choreografas Jurijus Grigorovičius.

Iš šešiolikos atvykusių į Maskvą lietuvių moksleivių būrio 1972 m. mokyklą baigė tik D. Kiršys ir Egidijus Domeika. Tą gegužę protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją Kaune susidegino Romas Kalanta, tad lietuviams dalyvauti baigiamajame koncerte nebuvo leista – po egzaminų juos tiesiog išsiuntė namo pažadėję atsiųsti diplomus.

Su būsima žmona Marija D. Kiršys taip pat susipažino mokydamasis Maskvoje – ji buvo paskirta į Maskvos trupę Jaunųjų baletas, bet pasirinko vykti į Vilnių. Marija Smirnova­Kiršienė visą savo kūrybinę energiją atidavė Lietuvos operos ir baleto teatrui, čia kūrė mažesnius solinius vaidmenis, o šiuo metu dėsto Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Marijos ir Danieliaus Kiršių dukra Evelina taip pat buvo LNOBT baleto artistė. Baigusi sceninę karjerą ir Lietuvos edukologijos universitetą, šiuo metu ji vadovauja baleto studijai Evolution

82 2023 | 3 | MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
2023 |
Su Leokadija Aškelovičiūte balete Vienuoliai Fotografas Algimantas Žižiūnas

Grįžus į Lietuvą, D. Kiršiui metus dar teko šokti senajame Operos ir baleto teatre Jono Basanavičiaus gatvėje. Tada pagrindinius vaidmenis baleto scenoje kūrė Vytautas Kudžma, Antanas Beliukevičius, tad lygiuotis buvo į ką. Pirmas spektaklis, kuriame D. Kiršys gavo solo partiją, – į besiužečių baletų programą Apmąstymai šokyje įtrauktas kartvelų choreografo Georgijaus Aleksidzės kūrinys Klasikinė simfonija pagal Sergejaus Prokofjevo simfoniją. Netrukus choreografo Elegijaus Bukaičio sukurtame P. Čaikovskio Spragtuke D. Kiršys atliko Piemenėlių šokį, o teatrui persikėlus į naujuosius rūmus parengė Pas de trois iš Gulbių ežero. Pirmą ryškų ir didelį vaidmenį – Albertą Adolphe’o Adamo balete Žizel – D. Kiršys šoko su solistėmis Rūta Krugiškyte, Gražina Sakalauskaite, vėliau sukūrė Ąžuolo vaidmenį Eduardo Balsio balete Eglė žalčių karalienė (choreografas E. Bukaitis), Mėlynąjį Paukštį P. Čaikovskio Miegančiojoje gražuolėje, Kalnietį Justino Bašinsko balete Užkeiktieji vienuoliai (šoko su Leokadija Aškelovičiūte; choreografas Vytautas Grivickas). Solisto šokis traukė dėmesį santūriomis formomis, atidumu partnerei. D. Kiršiui teko šokti spektaklių Žizel, Miegančioji gražuolė fragmentus su Jolanta Valeikaite, kai ji pirmoji iš Lietuvos solistų pradėjo dalyvauti tarptautiniuose baleto konkursuose.

Pašokusį teatre dešimt metų, pedagogė L. Šveikauskaitė­Dumšaitienė pakvietė D. Kiršį bendradarbiauti su tuometės Meno mokyklos Choreografijos skyriumi – estų choreografas

Enno Suve su moksleiviais statė S. Prokofjevo baletą Pelenė. Princo vaidmenį D. Kiršys rengė su šio skyriaus mokine Jolanta Vymeryte, bet iki premjeros likus porai savaičių ji patyrė traumą, tad šokti pirmajame spektaklyje buvo pakviesta balerina iš Estijos. Vėliau Pelenėje ne kartą teko šokti su Rūta Railaite. Šis baletas repertuare išlikęs iki šiol, o Princo vaidmenį jame yra šokę beveik visi D. Kiršio mokiniai.

Mokydamas D. Kiršys remiasi Agrippinos Vaganovos metodika, derina ją su kitais baleto pedagogikos modeliais, bet svarbiausia – stengiasi iš kiekvieno mokinio išgauti tai, ką jis gali, kas jam labiausiai sekasi, kad scenoje parodytų pačias geriausias savo savybes. Juk kai kurie šokėjai yra tiesiog gimę baletui, o kitiems tenka kur kas daugiau dirbti. Visais atvejais svarbiausia šiame mene – atsidavimas, kantrybė ir darbas.

„Manęs nėra. Yra mano mokiniai“, – sako D. Kiršys. O jų – per keturiasdešimt. Tarp pirmosios laidos absolventų – Mindaugas Baužys, vėliau D. Kiršio klasę baigė Nerijus Juška, Aurimas Paulauskas, Igoris Zaripovas, Romas ir Tomas Ceizariai, Andrius Žužžalkinas, Martynas Rimeikis, Donatas Bakėjus, Ignas Armalis,

Laimis Roslekas, Ernestas Barčaitis, Jonas Bernardas Kertenis ir daugelis kitų. Ne vienas jų – buvę ar esami Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai, kai kurie – jau ir pedagogai. Mokytojas didžiuojasi jų pasiekimais, Auksinio scenos kryžiaus ir kitais apdovanojimais. Keletas D. Kiršio mokinių dirba ir kitose šalyse: JAV baleto solisto karjerą baigė, o dabar ten dėsto M. Baužys, Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre šoko Linas Kavaliauskas, Lenkijoje, Lodzės didžiajame teatre, pagrindinius vaidmenis kuria Gintautas Potockas, baigęs Lodzės humanitarinių ir ekonominių mokslų akademiją ir čia dėstantis šokio meną, už nuopelnus Lenkijos kultūrai apdovanotas bronzos medaliu Gloria Artis

Šiemet D. Kiršio klasę baigė trys vaikinai: Robertas Vaištaras, Adrianas Klimaševskis ir Nedas Nedzveckas – dar viena talentingo pedagogo Lietuvos baletui parengta Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventų laida.

Mokiniai apie Mokytoją

Baleto solistas Ignas Armalis:

Danielius Kiršys davė man tai, ko retai gali sulaukti iš mokytojų: jis ragino būti savimi, niekada nevertė siekti abstrakčių tikslų, o skatino ieškoti ir suprasti, kas esi ir kaip save išreikšti kuriant vaidmenį. Buvo nuostabus mokytojas: su juo visada galėdavau atvirai pasikalbėti, jis be reikalo nekritikuodavo, o visada patardavo. Abu esame iš Žemaitijos, tad lengvai vienas kitą suprasdavome. Esu jam už viską nuoširdžiai dėkingas.

Baleto artistas, pedagogas

Donatas Bakėjus:

M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus aukštesniosiose klasėse turėjau ne vieną klasikinio šokio mokytoją, kuris vienaip ar kitaip mane tobulino kaip mokinį. Vienas jų – Danielius Kiršys. Jis buvo reiklus, skatino siekti tikslo, duodavo gerų patarimų, kaip parengti vaidmenį. Tiek mokykloje, tiek ir vėliau teatre man patiko jo tvirtas charakteris, kokio aš kol kas neišsiugdžiau.

Baleto solistas Ernest Barčaitis:

Mokytojas Danielius Kiršys visada būdavo ramus, santūrus, nekonfliktiškas. Jis visada žinodavo, kokias pamokas užduoti, kokias kombinacijas parinkti. Pavadinčiau jį strategišku mokytoju. Jo tikslas buvo išugdyti baleto artistus, ir jam tai puikiai sekdavosi. Dauguma

84 2023 | 3 |
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ

jo mokinių šoko ir šoka solinius vaidmenis, o tai juk daug reiškia! Vadinasi jo metodai, kaip mokyti vaikus, buvo efektyvūs.

Baleto solistas, pedagogas

Mindaugas Baužys:

Danielius Kiršys buvo nepaprastai svarbi asmenybė mano jaunystėje, nes jis ne tik mokė baleto technikos, bet ir skatino augti, tobulėti. Jo įkvėpimas ir palaikymas turėjo didžiulį poveikį mano gyvenimui ir karjerai. Danielius –ypatinga asmenybė, tai žmogus, turintis puikų humoro jausmą, ir nuostabus baleto mokytojas.

Baleto solistas Romas Ceizaris:

Danielių Kiršį iki šiol vadinu Mokytoju. Taip į jį kreipiausi ir kai jis kurį laiką dirbo Operos ir baleto teatre scenos režisieriaus padėjėju, taip apie jį galvoju ir dabar. Tai labai išmintingas žmogus, suskaičiuoti tokius mokytojus pakaktų vienos rankos pirštų. Buvo ganėtinai griežtas, bet labai teisingas, įskiepijo tokį požiūrį į darbą ir teatrą, kokiu vadovaujuosi iki šiol. Per pamokas sunkiai dirbome, buvo griežta drausmė, bet prireikus padarydavo ir nuolaidų, vertino mus labai supratingai. Išmokė ne tik šokti, bet ir gyventi.

Baleto solistas, pedagogas

Nerijus Juška:

Pirma, ką galiu pasakyti apie mokytoją Danielių Kiršį, – autoritetingai griežtas ir reiklus. Lyderio savybėmis pasižymintis, bet įkvepiantis ir auginantis disciplinuotas, savikritiškas, nuolat tobulėti siekiančias asmenybes. Dėl šio mokytojo tikriausiai pirmą kartą istorijoje savo noru pasilikau mokykloje antriems metams. Baigiamuosius egzaminus išlaikiau gana prastai, o po metų rezultatas buvo visiškai kitoks. Patekęs į jo klasę, stebėjausi, ką sugeba ir ko yra išmokę naujieji klasiokai. Tai man buvo didelis stimulas stengtis ir tobulėti. Per metus dirbdamas su manimi Danielius Kiršys suformavo valios ir užsispyrimo nestokojančią baleto asmenybę, gebančią siekti karjeros aukštumų, – mažais laipteliais kopti nuo Mažojo Pažo iki Princo...

Baleto artistas Linas Kavaliauskas:

Viena mokytojo Danieliaus Kiršio frazė mane lydi per visą baleto karjerą. Pirmaisiais darbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre metais jis man pasakė: „Manai, kad tu baletui reikalingas? Ne, tai tau reikia baleto.“ Ši frazė leido suprasti, kaip siekti tikslų ir tenkinti ambicijas nesusireikšminant. Esu jam labai dėkingas už pamokas ir ilgą karjerą.

Baleto artistas

Jonas Bernardas Kertenis:

Danielius Kiršys – atkakli, ryžtinga ir charizmatiška asmenybė, užauginusi daug stiprių baleto šokėjų. Džiaugiuosi, kad jis buvo mano mokytojas ir prisidėjo prie mano profesinio tobulėjimo, padėjo įprasminti klasikinio šokio techniką ir charakterį, įrodė, kad tik sunkus darbas ir ryžtas išugdo gerą šokėją. O svarbiausia – leido suprasti, kad nereikia bijoti kristi, nes tik tada supranti, kur suklydai.

Baleto solistas, pedagogas

Gintautas Potockas:

Patys maloniausi prisiminimai apie mokytoją Danielių Kiršį. Jis buvo tvirtas, griežtas, neleido iškrypti iš kelio. Visai mūsų klasei labai pasisekė, kad jis mokė. Kaip pedagogas man davė labai daug, jo metodiką taikau ir dėstydamas Lodzės humanitarinių ir ekonominių mokslų akademijoje, kur vadovauju Šokio fakultetui. Esu jam labai dėkingas už visą karjerą, už tai, kad išmokė dirbti. Talentas, truputėlis sėkmės – svarbu, bet darbas yra svarbiausia.

Baleto solistas, choreografas

Martynas Rimeikis:

Mokytojas baleto artisto gyvenime yra be galo svarbus. Džiaugiuosi, kad mano mokytoju buvo būtent Danielius Kiršys – ypatinga asmenybė ir vienas iš Lietuvos baleto vyriško šokio formuotojų. Jis išugdė disciplinos, atsakomybės jausmą. Jo tėviškas rūpestis visuomet teikė atramą ir rodė pavyzdį. Už viską, ką šokau, esu dėkingas jam.

Baleto artistas Laimis Roslekas:

Iki šiol prisimenu mokytojo ištartą frazę, kuri lydi kaip patarimas per visą karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: „Kiekvienam savo.“ Tai reiškia, kad kiekvienas artistas turi surasti savąjį „aš“ ir susitelkti į savo stipriąsias savybes. Labai gerbiu mokytoją už kantrybę, nes nėra lengva ugdyti moksleivių individualybes, parengti juos profesionalaus baleto artisto darbui.

Baleto solistas Igoris Zaripovas:

Danielius Kiršys – mokytojas, kuris nuo pirmų dienų leido suprasti, kas yra kasdienis baleto artisto darbas, disciplina. Nieko nepagražindamas ir neslėpdamas jis padėjo suvokti, kas yra mūsų profesija, kas mūsų laukia teatre. Parengė mus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, o kartu išugdė didžiulę meilę baletui. n

85 2023 | 3 |

Užgesusi

tenoro Jono Valucko žvaigždė

Šių metų kovo 23 d. mirė ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tenoras Jonas Valuckas. Gimęs 1950 m. lapkričio 19 d. Branduoliškiuose (Šakių r.), 1978 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1977–2016 m. – LNOBT solistas, vėliau ir choro artistas. Teatre sukūrė daugiau kaip šimtą vaidmenų, tarp jų – Almavivą (W. A. Mozarto Figaro vedybos), Flavijų (V. Bellini Norma), Abdalą (G. Verdi Nabukas), Rodrigą (G. Verdi Otelas), Gastoną (G. Verdi Traviata), De Klerką (R. Wagnerio Tanhoizeris), Vairininką (R. Wagnerio Skrajojantis olandas), Normaną, Artūrą (G. Donizetti Liučija di Lamermur), Remenadą (G. Bizet Karmen), Šauklį (G. Verdi Aida), Spoletą (G. Puccini Toska), Pedrilį (W. A. Mozarto Pagrobimas iš seralio), Malkolmą (G. Verdi Makbetas), Pangą (G. Puccini Turandot), Buratiną, Pjerą (J. Gaižausko Buratinas), Žemynėlį (J. Juozapaičio Marių paukštė) ir kt. Vidmanto Bartulio oratorijoje Nelaimėlis Jobas, Josepho Haydno oratorijoje Metų laikai atliko solo partijas. Su LNOBT trupe gastroliavo Maskvos Didžiajame teatre, Čikagos lietuvių operoje, Vokietijos, Olandijos, Taivano teatruose, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Savonlinoje (Suomija), Busete

(Italija), Notingame (Jungtinė Karalystė), Švedijoje. Surengė solo koncertų. 1975–1993 m. buvo ansamblio Armonika solistas. Dalyvavo apie tūkstantyje koncertų Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, pirmasis atliko daug J. Juozapaičio, S. Liupkevičiaus, V. Mikalausko, A. Raudonikio ir kitų kompozitorių dainų.

Ilgametė teatro pianistė ir bibliotekininkė Birutė Šernaitė­Barauskienė apie tenorą atsiliepė kaip apie menininką, pasižymėjusį gera atmintimi. „Jis mokėjo visų solistų partijas, tad per repeticijas galėdavo dainuoti bet kurio personažo eilutes, net sufleruoti, jei greta nebūdavo suflerio. Buvo labai draugiškas, pasižymėjo erudicija ir diplomatiškumu.“ B. Šernaitei­Barauskienei antrino ir operos solistė Sofija Jonaitytė. Ji sakė iki šiol negalinti susitaikyti su draugo netektimi:

„Su Jonu daug bendravome scenoje, nes drauge dainavome ne tik teatre, bet ir Armonikos ansamblyje. Buvo nemažai kelionių, koncertų, apvažiavome visą Lietuvą. Jis buvo žaismingas, nuoširdus, šiltas žmogus. Gebėjo puikiai vaidinti. Su juo buvo gera bendradarbiauti. Jam lengvai sekėsi išmokti tekstus. Jo brolis Antanas grojo mūsų teatro orkestre, abu buvo itin šilti žmonės.

Apie Joną – patys šilčiausi prisiminimai.“

2023 | 3 |
IN MEMORIAM
87 2023 | 3 |
Su Vytautu Bakula op. Džanis Skikis Su baleto artiste Aušra Gineityte Su choro artistėmis Kristina Paulauskaite ir Ramute Adamonienė Spektaklyje Hofmano istorijos

Choro artistė Inga Bagaliūnienė prisiminė: „Kolega įrašydavo visus teatro spektaklius, kokius tik rodė televizija. Jonas dirbo ir chore, bet vis dar dainuodavo smulkesnes solisto partijas (pavyzdžiui, Vėjelį Bruknelėje ir t. t.). Buvo labai paprastas, toks tikras grynuolis.“ Kolegei pritarė ir Jūratė Rudžianskaitė, taip pat dainuojanti chore: „Su Jonu susipažinau 1994 m., kai dainavau Malviną, o jis buvo Buratinas. Jis buvo labai tikras, mielas, nepasipūtęs, paprastas ir draugiškas. Jaunam žmogui teatre iš pradžių būna sunku, tad jis visada tokius palaikydavo. Kai Jonas, baigęs solisto karjerą, atėjo dirbti į chorą, ypač susidraugavome, nes abu gyvenome Antakalnyje, tad dažnai važiuodavome kartu namo. Ypatingas dalykas – esame gimę tą pačią dieną, tad kasmet sveikindavome vienas kitą. Ateidavo pas mus į kambarį, atnešdavo iš sodybos obuolių. Tai buvo įvairiaplanis solistas, dėl to jis man itin patiko.“

Su solistais daug dirbanti koncertmeisterė Olga Taškinaitė sakė, kad išlikę patys šilčiausi prisiminimai apie J. Valucką. „Tai dainininkas, neturėjęs jokių techninių sunkumų. Puiki

atmintis, muzikalumas, ritmo pojūtis. Jis mokėjo ne tik savo, bet ir kitų partijas. Neretai ekstra atvejais pakeisdavo susirgusius kolegas. Be kita ko, jam yra tekę perrašinėti ir partitūras. Tai buvo talentingas žmogus.“

Operos solistė Irena Zelenkauskaitė apie J. Valucką pasakojo: „Mielas, nepaprastai draugiškas, šiltas žmogus buvo Jonas. Nors taip nenori mano vidus ištarti „buvo“. Jo pozityvumas išliks kaip pavyzdys, kad visada reikia neprarasti geros nuotaikos. O gerą nuotaiką jis mokėjo ir sukurti, ir palaikyti. Ne kartą teko su teatro trupe važiuoti į gastroles. Jos nebūdavo rožėmis klotos, bet Jonas visuomet su šypsena, pilnas įvairiausių anekdotų, išgyventų juokingų istorijų. Niekada neleido sau pasakyti nieko blogo apie kolegas. Jis buvo pilnas meilės žmonėms. Teko valgyti ir jo pagautos žuvies. Sykį užsiminiau, kad labai gražiai pasakoja apie savo žvejo laimikį. Na, ir ką sau manote, – skambutis į duris, – stovi Jonas su visu krepšiu žuvies! Dosnus ir rūpestingas šeimai buvo. Teatre Jonas daugiausia dainavo epizodinius ir charakterinius vaidmenis. Man labiausiai patiko jo Abdalas (G. Verdi Nabukas), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J. Offenbacho Hofmano istorijos) ir nepamirštamai juokingas Gerardas (G. Puccini Džanis Skikis).“

O štai ilgametis LNOBT solistas Vytautas Juozapaitis prisiminė: „J. Valuckas yra viena ryškiausių Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro istoriją kūrusių asmenybių. Įstabus tenoras, kelis dešimtmečius kūręs įvairaus plano vaidmenis, puikus, unikalios patirties turintis vokalinės muzikos profesionalas, mintinai mokėjęs ne tik savo, bet ir visų spektaklio personažų partijas, jis buvo labai šiltas ir mielas žmogus, pagarbus ir gerbiamas kolega, neretai stebindavęs ypatingomis žiniomis. Jonas turėjo tuo metu retam prieinamą unikalią pasaulio scenose filmuotų operų vaizdo įrašų kolekciją ir jais mielai dalijosi. Kadangi sekė pasaulines operos tendencijas, visada būdavo malonu ir įdomu su juo padiskutuoti. Kalbu apie laiką, kai internetas pas mus dar buvo iš fantastikos srities, o ką jau kalbėti apie YouTube ir pan. Teatre sukūręs per šimtą operų personažų, Jonas tuo pat metu kiekvienam lietuviui buvo pažįstamas kaip įtaigus ir nuoširdus liaudies dainų atlikėjas. Tuo metu beprotiškai populiaraus Armonikos ansamblio solisto J. Valucko įdainuotos ir į Lietuvos radijo ir televizijos aukso fondą patekusios dainos dar ilgai šildys ir džiugins žiūrovus ir klausytojus.“ Telieka tik liūdėti, kad vis dažniau netenkame didžių, Lietuvos operos istorijai daug nusipelniusių artistų.

Kristupas Antanaitis

88 2023 | 3 |
IN MEMORIAM
Su Ramučiu Kaspariūnu Armonikos ansamblio koncerte

Kilniausio operos riterio netekus.

In memoriam Jonui Bruveriui

Kovo 18 d. Lietuvos muzikos ir teatro bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidamas 84­uosius mirė muzikologas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Vytautas Bruveris (1939–2023).

Sunku būtų rasti labiau Lietuvos operai nusipelniusį muzikologijos mokslininką nei J. V. Bruveris. Greta gausių straipsnių apie lietuvių ir užsienio muziką, M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą, lietuvių operos formavimąsi ir raidą, Vilniaus kultūrinį gyvenimą ir jo istoriją,

įvairius aktualius dalykus ir muzikos reiškinius – ir reikšmingiausias Profesoriaus veikalas. Tai 2006 m. išleista monografija Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Už šį darbą muzikologui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

J. V. Bruveris buvo didžiausias autoritetas Lietuvoje operos ir baleto teatro istorijos ir dabarties klausimais. Nors nė iš tolo neprilygstu Jam erudicija ir proto gelme, vis dėlto jau daugiau nei 25 metus bandau tęsti teatre Profesoriaus darbus. Ir kaip dažnai, susidūrusi su

2023 |

kokiu nors klausimu, atsakymo ieškau Jo paliktuose tekstuose, kaip džiaugiuosi, kai randu Jo parengtą programėlę (nes žinau, kad išsamiau ir tiksliau parašyta nerasiu jokiame šaltinyje), kaip dažnai, prieš priimdama kokį sprendimą, pagalvoju: o ką apie tai pasakytų, kaip tai vertintų Bruveris? Neradusi atsakymo, imdavau telefoną ir skambindavau, kalbėdavau... Nebuvo pokalbio, kuriame nebūčiau išgirdusi įdomiausių dalykų, nesužinojusi sau netikėtų, bet akivaizdžių istorinių ar dalykinių sąsajų. Nuo pat studijų metų, nuo diplominio rašymo, nuo pirmųjų darbų visada jaučiausi globojama, visada jaučiausi tikra, kad neliksiu viena operos ir baleto teatro problemų tyruose. Manau, taip jautėsi visi Jo buvę studentai ir studentės, taip rūpestingai, su švelniausiu tėvišku rūpesčiu, pagarba ir džentelmeniškumu vadintos „mergaitėmis“... Šiandien galvodama apie šį žmogų, apie daugelio mūsų mylimiausią Dėstytoją, jaučiuosi truputį našlaitė.

Kalbant apie J. V. Bruverį, šalia mokslinės, publicistinės, pedagoginės ir kitos reikšmingos Jo veiklos neįmanoma neužsiminti apie Jo asmenybę, atsiriboti nuo reto žmogiškumo, ypatingos pagarbos ir meilės kupino jo požiūrio į žmones. Išskirtinė inteligencija ir elegancija, absoliutus nuoširdumas ir kilniausia širdis tarsi kilstelėjo Jį aukščiau smulkių kasdienybės sūkurių. Sunkiai įsivaizduoju ką nors šalia, kam kultūra būtų buvusi ne tik domėjimosi objektas, bet ir gyvenimo būdas, kas gebėtų taip beatodairiškai ginti tikrąsias kultūros vertybes ir taip nuosekliai, nepavargstamai ugdyti gerą skonį. Jo nuomonė visada buvo grindžiama aiškiais etiniais, moraliniais kriterijais.

„Bruveris buvo tarsi tarpininkas tarp dievų ir žmonių“, – prisiminimuose apie Jį feisbuke rašė etnomuzikologė Daiva Vyčinienė. Visi Jį pažinojusieji paliudytų, kad dieviškumo atspindys pačia šilčiausia, gražiausio žmogiškumo kibirkštimi švietė Jo asmenybėje itin skaisčiai, ir šie žodžiai Jį pažinojusiems, su Juo bendravusiems neatrodo nei perdėti, nei pompastiški.

Deja, aprėpti viso Profesoriaus Jono Vytauto Bruverio darbų ir asmenybės savybių lauko tiesiog neįmanoma, kaip neįmanoma ir surašyti visų Jam skirtų gražių žodžių ir jausmų. Bet labai norėtųsi, kad tokie žmonės būtų prisimenami kuo dažniau – mintyse, maldose, darbuose. Tesiilsi ramybėje.

Su didžiausiu dėkingumu ir pagarba

Eglė Ulienė

Projektas Fortissimo: keičiame klasikinės muzikos suvokimą

Konstancija Zubrickaitė

2023 | 3 |
IN MEMORIAM

Didingame karalių mieste Vienoje kovo mėnesį, kuklia šios publikacijos autorės nuomone, įvyko itin svarbus muzikos mokymuisi ir edukacijai skirto projekto Fortissimo partnerių susitikimas, žymintis jo darbų pradžią. Itin svarbus, nes projekto tikslas – sukurti muzikos mokymosi įrankius, kurie būtų lengvai pritaikomi visose Europos šalyse. Projektą Fortissimo iš dalies finansuoja Europos Sąjungos programa Kūrybiška Europa. Pirmajam susitikimui pasirinktas miestas įkvėpė projekto partnerius kūrybingam darbui – juk Vienoje gyveno ir kūrė Wolfgangas Amadeus Mozartas, Johannas Straussas, o ir pats šis miestas yra tiesiog nuostabiai gražus.

Nepastebimai prabėgo trys dienos, kupinos idėjų ir bendro darbo su įkvepiančiomis asmenybėmis, kurios visos tvirtina tą patį: klasikinė muzika yra svarbi! Muzika kaip universalus elementas kuria stiprų emocinį ryšį tarp žmonių. Ji ugdo pažintinius įgūdžius, kūrybiškumą ir komandinį darbą, didina gebėjimą susikaupti ir dėmesingumą.

91 2023 | 3 |
LNOBT BIČIULIAI
Dominik Told nuotraukos

LNOBT BIČIULIAI

Fortissimo – tai muzikinis Europos projektas: 24 partneriai (vienas jų – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) iš 14 ES šalių siekia ilgainiui pakeisti klasikinės muzikos pasaulį. Skamba išdidžiai? Iš tiesų, nieko panašaus. Visoje Europoje susiduriama su tais pačiais sunkumais, vos tik užsimenama apie muzikos pamokas mokyklose ir muzikos edukaciją. Tikriausiai neatsitiktinai pasirinktas ir projekto pavadinimas. Žodis fortissimo reiškia labai garsiai, taigi juo tarsi siekiama pagaliau atkreipti institucijų dėmesį į tai, kad nėra bendro požiūrio į muzikos edukacijai ir pamokoms skirtų įrankių trūkumą. Juk pasaulinė edukacinių klasikinės muzikos programų rinka (tiek fizinė, tiek virtuali) vis dar visiškai neišplėtota. Visoje Europoje kiekviena kultūros įstaiga atskirai stengiasi kurti edukacijai patrauklų turinį, jį pritaikyti ir pateikti mokymo įstaigoms ir taip pamažu pratinti jaunuosius klausytojus prie klasikinės muzikos. Bet kai visais aspektais tenka rūpintis kiekvienam atskirai, pasirengti pagrindiniam iš jų – muzikos pamokoms – laiko lieka labai mažai. Tuo tikslu ir atsirado Fortissimo – kad taptų tarpininku tarp šių institucijų. Europos kultūros įstaigos – projekto partnerės – bendradarbiauja kurdamos trijų lygių įrankius, kuriuos netrukus pasiūlys vienuolika Europos kalbų (tarp jų ir lietuvių).

Šiuo metu intensyviai kuriamos visų trijų lygių priemonės: programėlė, kuria bus galima naudotis tiek telefone, tiek dirbant stacionariu

kompiuteriu (su jos pagalba pradėti pažintį su klasikine muzika tiesiog namie galės tiek vaikai, tiek tėvai – tam nebūtinos muzikos pamokos), mokytojams skirti bukletai muzikos pamokoms ruoštis (kiekvieną jų sudaro 6–8 pamokos, padėsiančios pažinti konkretų kūrinį, mokytis jį išgirsti) ir virtualios realybės muzikos salė, suteiksianti naujos patirties – joje ne tik bus galima pamatyti griežiantį orkestrą 360 laipsnių kampu, bet ir pačiam kurti muziką ir stebėti sukurtą ištrauką atliekant. Kol kas programėlė ir keletas bukletų prieinami tik vokiečių kalba, bet Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nori padaryti juos kuo greičiau pasiekiamus ir lietuvių kalba. Fortissimo komanda ir partneriai siekia, kad pažintis su klasikine muzika būtų žaisminga, lengva, interaktyvi ir nepamirštama patirtis kiekvienam. Tikimasi žaismingai padėti mokiniams įgyti reikiamų įgūdžių, kad mokytis būtų malonu. Mokymuisi naudojamos inovatyvios technologijos. Tai skatina mokinius ir mokytojus bendradarbiauti, dalytis žiniomis ir sudaro sąlygas individualizuotai mokymosi aplinkai.

Projektu norima pakeisti klasikinės muzikos suvokimą, kad ji vėl taptų patraukli jauniesiems klausytojams. Juk muzika – universalus elementas, kuriantis stiprų emocinį ryšį tarp žmonių. Tad linkime projektui lengvos pradžios ir džiuginančių rezultatų, kad naujos idėjos išmokytų visus (iš naujo) klausytis klasikinės muzikos. n

92 2023 | 3 |
KURKIME TEATRĄ KARTU! DALYVAUKITE ASMENINIO RĖMIMO PROGRAMOJE www.opera.lt Dideli dalykai prasideda nuo mažų

KLAUSIMAI:

1. Deivė, prie kurios šventyklos rengiamasi vestuvėms D. Verdžio Aidoje

2. Mėnuo, kai LNOBT įvyko Arlekino milijonų premjera.

3. Personažas iš D. Verdžio Otelo

4. Operos ar baleto įžanga.

5. Tenoro Montvido vardas.

6. Tempas, greitesnis už andante.

7. Kretos karaliaus sūnus V. A. Mocarto Idomenėjuje.

8. Teatro meno šaka.

9. Š. Guno opera.

10. Tenoro N. Gedos tautybė.

11. Kūrinys, apdainuojantis reikšmingus įvykius ar žygdarbius.

12. Metų laikas, kai teatras atostogauja.

13. Baritono Chrebtovo vardas.

14. K. V. Gliuko Orfėjo ir Euridikės personažas.

15. Raidinis garso re-diez pavadinimas.

16. Natų rašybos ženklas, rodantis, kokio aukštumo yra penklinėje esančios natos.

17. Baletmeisteris, parašęs knygą Noriu šokti šimtą metų.

18. Vilniaus savivaldybės choras ... muzika

19. Senasis artojas iš J. Haidno Metų laikų

20. K. Chačaturiano baletas vaikams.

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2023 m. spalio 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus / Sudarė Viktoras Paulavičius

ATSAKYMAI:

1. Halka 8. Madam 15. Ausies

2. Nilas 9. Astoras 16. Dalia

3. Arija 10. Selimas 17. Iksas

4. Partitūra 11. Otelas 18. Afiša

5. Leitmotyvas 12. Elgeta 19. Rožės

6. Kastanjetės 13. Afonija 20. Odeta

7. Penas 14. Tyluma 21. Janušaitė

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ:

FALSTAFAS. LNOBT suvenyrų rinkinį laimėjo Marija Česynienė. Sveikiname!

Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

ISSN 1822-3001

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

2023 / 3

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė

Dizainerė Jūratė Juozėnienė

Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt

Spausdino Tiražas 1200 egz.

Pirmame viršelyje:

Choreografė, režisierė Jūratė Sodytė

Fotografas Martynas Aleksa

Stilistė Milda Metlovaitė

Grimo dailininkė Emilija Kastečkaitė Šukuosenos meistrė Katrė Bosikytė Suknelė multi.

Aksesuarai Laura Antiques Fine Jewellery

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

98 2023 | 3
CODA
14 12 7 16 2 3 17 9 1 10 4 11 6 12 5 15 13
99 2023 | 3 |
|

Turn static files into dynamic content formats.

Create a flipbook
Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.