M E N U
A K I M I R K Ą
Ž A V I N G Ą
Taigi simfoninis koncertas, bet programa vis tiek operinė... Dar jo simfoninės poemos, Alpių simfonija... Didžiulis malonumas.
2022
|
1
|
Kas dirigentui svarbiausia, kokie charakterio bruožai jam būtini? Tie, kurių aš neturiu! (juokiasi) Ne, čia ne atsakymas!.. Dažnai šį klausimą ir sau užduodu, ir su kitais diskutuoju. Tai neatsakomas klausimas. Yra daugybė pavyzdžių, kai karjerą lemia ne charakterio bruožai, o atsitiktinumas, reklama, geri įrašai. Beje, buvo toks atvejis, kai maestro S. Sondeckis pakvietė įrašyti tris J. S. Bacho koncertus su Albina Šikšniūte. Repetavom, įrašėm. Vėliau Filharmonija gavo laišką iš vieno austro, jis lygino tą įrašą su garsiausiais žinomais atlikėjais, tokio gero jam dar nebuvo tekę girdėti. Šikšniūtė ir Kamerinis orkestras – aukščiausio lygio! Ir kas iš to? Retas kompaktas, nedidelis tiražas... O kitas įrašys kad ir prasčiau, bet puiki reklama, skamba visur, štai tau ir Grammy. Tad reikia net tik talento, ne tik profesinių savybių, svarbi ir visa aplinka, kaip dirigentas geba save pateikti. Deja, tikrai ne visi garsiausi dirigentai yra geriausi muzikantai. Yra dirigentų, kurie išvis nesimokė dirigavimo, pavyzdžiui, Plácido Domingo. Kaip Jūs į tokius žiūrite? Blogai, ir ne tik aš vienas. Bet ir vėl: su kokiais orkestrais Domingo dirba! Jie tokio lygio, kad visi puikiai padiriguotų. O štai pastatykite jį prieš kokį silpną orkestrą, tai kažin kaip būtų. Norite pasakyti, kad orkestrai, kuriems diriguoja P. Domingo, gerai sugrotų ir apskritai be dirigento? Ne, dirigento reikia, kad kartu pradėtų. (juokiasi) Bet štai vienas solistas pasakojo apie patirtį Vienos Staatsoper, kur dainavo Rigolete. Repeticija buvo viena, su fortepijonu, dirigentas nežinomas, tempai tokie, kad vos gali išdainuoti... Bet juk čia Staatsoper, jei taip reikia, kaip nors prisitaikysiu. Bet prasidėjus spektakliui koncertmeisteris iškėlė stryką į viršų – o tai ženklas, kad toliau diriguos jis. Ir toliau spektaklį dirigavo koncertmeisteris.
94
Aš nenoriu pasakyti, kad Domingo – blogas dirigentas. Tai puikus muzikantas, matęs ne vieną geriausią dirigentą ir neabejotinai pasimokęs. Bet jei lygini su dirigentu, kuris mokėsi mažiausiai dešimt metų ir kryptingai ėjo tuo keliu, skirtumas tikrai yra. Ar smagu diriguoti, kai groja brolis? Labai! 2004 m. Kaune buvo pastatytas J. Canderio Kabaretas. Fantastiškas spektaklis, iš miuziklų aukso fondo, tos muzikos šaknys – džiazas, o mudviem su broliu džiazas – tai kažkas tokio! Jame buvo nedidelis orkestriukas scenoje, gal dešimt žmonių, ir Petras ten būdavo pagrindinis solistas. Per šimtą spektaklių įvyko, fantastiškas metas. Juk ne tik koncertuoti, bet ir repetuoti atvažiuodavo, ir muzika tokia, kurią smagu groti. Koncertavau ir su Petru, ir su Luku, persiduoda tas jaudulys, jis dvigubas: ir už save, ir už jį... Išgyveni už kiekvieną solistą, bet kai dar susiduria broliški santykiai, jaudulys ypatingas. Jis malonus, bet kartais diriguodamas pajuntu, kad prarandu kontrolę, nes per daug dėmesio skiriu fortepijono partijai. Gal prisimenate kokį kuriozišką įvykį iš spektaklio? Kad ne, nepasitaikė man jokių išskirtinių kuriozų, ačiū Dievui. Ar, be muzikos, turite kokių nors pomėgių? Ne, jokių pomėgių ar poilsio. Nėra kada! Laisvą tarp repeticijų dieną arba vasarą mintys visada sukasi apie tą patį, apie muziką. Beje, ir mano mama niekada nemėgo nei atostogauti, nei keliauti. Jei kur po Lietuvą keliaudavome, visad be jos. Savotiškas darboholizmas, bet kitaip neišeina. Ypač kai Kaune dirbau, pareigos versdavo galvoje turėti ne vien muziką, bet ir žmogiškų santykių problemas. Bandai jas kažkaip spręsti, nemiegi naktį, supranti, kad neišspręsi, bet tai kada nervintis, jei ne naktį? Nei žvejoju, nei medžioju, nei keliauju, nei sportuoju... Geriausias pomėgis – sėsti į mašiną ir važiuoti. Dažniausiai iš Vilniaus į Kauną. Arba atvirkščiai. n
