Dirigentas Julius Geniušas: „Mano stichija – opera“ | Eglė Ulienė

perteikti jauniems muzikantams savo aistrą pasirinktai profesijai – tai nuostabus dalykas, kuris visada jaunina. Pirmuoju mokiniu visada laikau save patį – juk dėstydamas mokausi ir iš savo mokinių. Taip, esu labai reiklus studentams, bet vien dėl aistros muzikai. Tačiau šis reiklumas tikrai kyla ne iš poreikio įtvirtinti savo kaip profesoriaus ar maestro vaidmenį, tai man visiškai neįdomu. Muzikoje tiek daug subtilių niuansų, grožio, tiek gelmės ir prasmingo turinio, kad, pačiam visa tai regint, norisi perteikti ir kitiems. Jaunam, mažiau patyrusiam žmogui daug ką dar reikia išmokti. Grodamas orkestre turėjau daug puikių mokytojų, sutikau nuostabių dirigentų. Tas pat yra ir su orkestru: daug reikalauju iš artistų, nes tikiu, kad muzikoje visada galima pasiekti daugiau.

Dėstydamas studentams, jauniems atlikėjams, regite ir jų asmenines istorijas. Kas atveria kelią į didžiąją sceną: talentas, sėkmė ar pasiaukojamas darbas?

Svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir atvirumas kritikai, nes ji padeda tobulėti. Pažįstu menininkų, kuriuose susijungė didelis talentas ir charakterio stiprybė. Be charakterio, pasitikėjimo nieko nenuveiksi. Neseniai perskaičiau gerą knygą – puikaus amerikiečių režisieriaus Woody Alleno autobiografiją, be galo įdomią, juokingą, bet ir labai dramatišką. Joje jis prisiminė frazę, išgirstą iš filmo prodiuserio: „Jei nesi pasiruošęs nesėkmei, geriau pakeisk profesiją.“ Taigi natūralu, kad nesėkmė gali ištikti. Žinoma, be talento ir studijų meninių rezultatų nepasieksi, bet tam, kad pasisektų, pirmiausia reikia charakterio.

Muzikai skiriate daugiausia laiko. Ar lieka jo dar kam nors?

Šeimai. Esu vedęs, turiu du vaikus. Jie jau užaugę, gyvena skirtinguose miestuose, bet vis tiek svarbu skirti jiems laiko. Taip pat mėgstu skaityti – tai kita didelė aistra. Patinka menas, teatras, kinas. Muzika, be abejo, svarbiausia, bet literatūra – visi puikūs rusų, prancūzų, italų, XIX a. anglų rašytojai – tikrai didelis mano gyvenimo džiaugsmas.

Ar laisvalaikiu klausydamas muzikos, lankydamasis teatre atsipalaiduojate? Ar visgi išlieka profesinis kritiškumas?

Turiu pripažinti, kad muzikos visada klausausi kritine ausimi, nebent tai būtų nepaprastas spektaklis. Deja. Bet tikrai niekada negalvoju: „Ak, aš padaryčiau geriau.“ Gerbiu atlikėjus, nes puikiai žinau, kad muzikuoti, režisuoti, dainuoti operą – beprotiškai sunku.

Augote kultūrą branginančioje šeimoje. Kiek svarbu visuomenei skiepyti meilę muzikai, teatrui?

Labai svarbu. Man tai buvo natūralu ir spontaniška: šeimoje vyravo meilė muzikai, tiek mama, tiek tėtis labai mėgo operą, kiną, teatrą. Be abejo, svarbu įgyvendinti tokią kultūros politiką, kad teatrai būtų atviri meną mylintiems žmonėms, stokojantieji pinigų galėtų apsilankyti teatre daug neišlaidaudami. Apskritai mokykla yra svarbiausia visuomenėje, ir čia būtina veiksmingai bendradarbiauti su koncertinėmis įstaigomis, teatrais. Kaip priversti kultūra nesidominčius žmones pamilti muziką, teatrą, nežinau. Bet tikrai galima palengvinti gyvenimą tiems, kurie instinktyviai linkę į šiuos dalykus.

Ko palinkėtumėte žiūrovams, ateisiantiems į LNOBT salę pamatyti Jūsų diriguojamo Ernanio?

Tikiuosi jų atlaidumo ir geranoriškumo! Teks pasistengti, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką. Lietuvos teatro trupės artistai – puikūs menininkai. Turime padovanoti vakarą, kuriame atsiskleistų visas mūsų pasaulis, spektaklio meninė vizija, muzikinės išraiškos intensyvumas ir įsitraukimas. Tai mūsų užduotis ir pareiga. Jei taip įvyks, visuomenė tai įvertins. n

Dirigentas Julius Geniušas:

„Mano stichija – opera“

Eglė Ulienė

Geniušų pavardė, ko gero, žinoma kiekvienam mūsų šalies muzikos mėgėjui. Vyresnieji turbūt prisimena Rimo Geniušo diriguotas operas, o šiuolaikiniai melomanai, kurie domisi fortepijonine muzika, tikriausiai klausosi Petro ar Luko Geniušų. Savo gerbėjų ratą operoje turi ir dirigentas Julius Geniušas. Jubiliejaus proga kalbamės su juo, garsiosios Geniušų dinastijos atstovu, apie kūrybą ir gyvenimą. Žemaitis. Tėčio dirigento darbas irgi ne visą dieną teatre, ne kasdien. Taip ir bėgo mūsų vaikystė – arba namie, arba pas senelius. Namuose visada buvo fortepijonas (dabar yra du fortepijonai ir pianinas, neskaitant elektrinių klaviatūrų), pas senelius stovėjo pianinas, juo grodavo senelis, o mums tai buvo ir baldas, ant kurio galima užlipti, ir, aišku, smagiausias žaislas! Klaviatūra būdavo atidengta, ir mes ją barškindavome. Dabar taip žaidžia mūsų anūkė Elzė... O pirmas muzikinis įspūdis yra iš tų laikų, kai tėvas iš kažkur gavo patefoną, tokį čemodanėlį su garsiakalbiu. Plokštelių turėjo, buvo prikaupęs nuo studijų Leningrade laikų. Pirma plokštelė, kurią savo gyvenime išgirdau, buvo Sevilijos kirpėjas. Buvau gal penkerių metų, į mokyklą dar nėjau. Uvertiūra man tada taip įstrigo! Gražus sutapimas, kad pirmas mano tėvo diriguotas spektaklis irgi buvo Sevilijos kirpėjas. O Vilniuje pirmas mano pastatymas – taip pat Sevilijos kirpėjas.

Jūsų vaikystėje muzika visada buvo šalia, namai buvo pilni muzikos, tėčio veikla, operomanė mama...

Tai jūs viską ir pasakėte! (juokiasi)

Bet kokie buvo pirmi įspūdžiai, ką prisi menate?

Vaikystėje mudu su broliu niekada nelankėme darželio. Mums labai pasisekė – netoli namų, už Medicinos fakulteto bendrabučių, link Vingio parko, M. K. Čiurlionio gatvės gale, gyveno mūsų senelis prof. Zigmas

Lemtinga opera?

Taip! Muzika skambėdavo visą laiką. Grodavo mama, kartais su tėčiu jie susėsdavo keturiomis rankomis pagroti. Metas, kai muzikos tik klausoma, buvo labai neilgas, gal tik pirmus penkerius gyvenimo metus. O, atmetus ne visai sąmoningus pirmuosius metus, lieka tik tie pora pirmųjų įspūdžių metų, tada, pradėję lankyti M. K. Čiurlionio mokyklą, jau ir patys grojom. Petras grojimu susidomėjo kaip reikiant, aš ne taip stipriai.

Tačiau namie buvo ne tik tėčio muzika, bet ir mamos dailė. Ir mama, nors ir dailininkė, buvo didelė operos mėgėja. Taigi muzika laimėjo?

Su broliu pianistu Petru Geniušu

Mama – ypatinga operomanė! Iki šiol, kai grįžtu vakarepo spektaklio, prie vakarienės visada pasakoja, ką matė per Mezzo kanalą, žiūri visus Žiemojimus su opera, aptariame spektaklius, turiu papasakoti savo spektaklio įspūdžius. Neatsitraukia niekada nuo operos.

Tad visai logiškas kelias nuo namų fortepijono į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ar iš pradžių irgi buvote pianistas?

Ne. Daugeliui pasaulio dirigentų pirmoji profesija būna ne dirigavimas. Dažniausiai jie ateina iš instrumentininkų – pianistų, smuikininkų, violončelininkų. Kaip jau esu ne kartą sakęs, tėtis savo dvi profesijas – pianisto ir dirigento – padalijo dviem savo vaikams. Brolis mokėsi fortepijono, o mane nuo pirmos klasės leido į dirigavimą, mokiausi chorinio dirigavimo. Tad esu dirigentas nuo pat pradžių.

Patiko tai, ką darėte nuo pat pirmos klasės? Nebuvo kitų minčių?

Patiko... Bet minčių buvo. Kritinis lūžis įvyko baigus mokyklą. Čia gal mamos giminės įtaka. Mano dėdė Tadas Žemaitis buvo garsus fizikas, matematikas, nuo pat vaikystės prisimenu jo kambarį, pilną išardytų senovinių radijo imtuvų, lydmetalio kvapo... Man tai buvo kažkas nuostabaus! Petras prie technikos absoliučiai nelinkęs, o aš iki šiol mėgstu ką nors daryti. Tuomet, kai buvau kokių penkiolikos metų, buvo magnetofonų era: juostinių magnetofonų įrašai, džiazas. Tai man tokį įspūdį darė, įrašinėdavau, perrašinėdavau... Maniau, muzikinis išsilavinimas – labai gerai, bet norėjau ir savo pomėgiui skirti laiko. Buvo kilusi mintis studijuoti garso režisūrą. Lietuvoj tuo metu to nemokė, tikėjausi mokytis Lenkijoje. Bet ne taip viskas paprasta.

Atkalbėjo?

Įstojau į Jono Aleksos dirigavimo klasę, ir tos mintys greit išgaravo. Nežinau, kaip būtų buvę, gal būčiau grįžęs po poros metų nusivylęs... Bet nieko iš tų garso režisūros

studijų neišėjo, juk tuo metu, apie devintąjį dešimtmetį, net į turistinę kelionę Lenkijon nelabai lengvai išvažiuodavai, o studijuoti... Be prošvaisčių. Dabar nesigailiu. Pomėgis daryti įrašus, aišku, nebe juostinius, bet skaitmeninius, niekur nedingo. Smagu turėti sutvarkytą fonoteką, kad viskas būtų kompiuteryje.

Akademijoje didžiausias autoritetas, neabejoju, ir buvo Jonas Aleksa?

Taip, žinoma.

Kaip jį prisimenate?

Aš negyvenu prisiminimais apie Aleksą. Tai visiška dabartis! Kad ir ką daryčiau: ar ruoščiausi repeticijai, ar diriguočiau spektaklį, ar studijuočiau partitūrą, visada klausiu savęs, kaip Aleksa darytų. Visada tai tarsi koks pasitikrinimas. Aišku, buvo ir tėvo kontrolės.

Tokie du autoritetai šalia!

Taip, bet jie visiškai skirtingi. Tėvas yra tėvas: matydamas kokį nors mano rūpestį, bandydavo taip pakreipti, kad tai ne rūpestis, kad tai lengva išspręsti. Saugodavo mane. Aleksa manęs visai nesaugojo, pagrindinis jo principas: jeigu jau pasirinkai tokią profesiją, turi būti labai stiprus. Ir jei kyla nors kokių abejonių ar tau atrodo, kad tai labai paprasta, – negerai. Dirigento profesijos sudėtingumą jis tiesiog įkalė nuo pirmos dienos.

O pats ar jautėte tą sudėtingumą?

Taip, taip! Ir ne baimę, o gal atsakomybę... Žinau dirigentų, kurie eina repetuoti ar į spektaklį atsipalaidavę, geros nuotaikos: kaip pavyks, taip bus gerai. Gal jų kitokia patirtis, bet man iki šiol skamba Aleksos žodžiai, kad dirigentas vienu savo žodžiu gali viską pataisyti, bet dažniausiai – ir pagadinti.

Ar pavykdavo Jums rasti tokį žodį?

Norėdamas ką nors pasakyti, labai renki žodžius, kad nebūtų to blogojo ar blogai suprasto. Tai tam tikras saugiklis. Tad dažniausiai nutari, kad geriausia patylėti. Tačiau dirigentas turi ką nors sakyti, bet ir pastabos būna labai įvairios, ir dirigentas dirigentui nelygu. Turi šnekėti apie techninius dalykus, tembrą, tempą, dinamiką, ieškoti pusiausvyros... Bet jeigu dirigentas pradeda šnekėti apie muziką – nieko gero. Aišku, yra, kas šneka, ir tegul. Bet labai daug galima pasiekti ne šnekant, o pačia muzika, rankomis, juk tam dirigentui jos ir duotos, juk mokaisi manualinės technikos. Pamokos akademijoje vykdavo su fortepijonu. Diriguoji, o Aleksa sako: tu negirdi, kad fagotas groja! Galvoju, iš kur jis žino? Taigi viskas matyti dirigento rankose, kiekviena detalė. Tad jei maksimaliai išstudijavai partitūrą (nors „maksimaliai“ nereiškia „visiškai“, nes tai neįmanoma) ir žinai kiekvieną detalę – instrumentuotės, dinamikos, – viskas lieka rankose, ir orkestrantai tą jaučia. O kartais užtenka žvilgsnio, ir orkestrantas supranta, ko prašau. Žinoma, jei po trečio žvilgsnio nepagroja, tai stabdai ir kalbi. Bet manau, kad dirigentai veltui gaišta laiką stabdydami ir šnekėdami. Daug dirigentų yra tiesiog vaikščiojančios enciklopedijos, jie galėtų atsistoti prieš orkestrą ir nuo pirmos minutės kalbėti, kalba ir užbaigti, orkestrui nė vienos natos nepagrojus. Bet nežinau, ar orkestrantams tai patiktų.

Aleksa turbūt irgi daug nešnekėdavo?

Taip, jo pastabos būdavo taiklios ir reiklios. Jis daug repetuodavo, šiais laikais tam nėra laiko. Bet negalima lyginti, nes dabar muzikantų, dainininkų, choro lygis toks, kad iš esmės didesnė pusė ano darbo nebereikalinga. O tuomet, Dieve, kiek reikėdavo repetuoti, kad ką nors pasiektum.

Kas Jums iš Aleksos darbo labiausiai įstrigę? Ką bandėte perimti, kokį jo bruožą?

Norėtųsi viską perimti, bet kiekvienam savo. Kopijuoti šioje profesijoje apskritai neįmanoma, juk kiekvieno vidus kitoks, ir jis lemia. Šiais laikais gali prisižiūrėti visokiausių dirigentų įrašų, deja, vien dėl to geresnis netapsi. Tad perimti galiu gal tik jo fanatišką meilę muzikai, partitūros studijavimo gylį... Jis sakydavo, kad muzika ne gaidose, o tarp gaidų. Šis momentas ir jo maksimalistinis požiūris į muziką – viską partitūroje turi žinoti. Nebūtinai reikia visiems pasakoti, ką sužinojai, bet tas žinių bagažas ir lemia atlikimo rezultatą. Pirmoje vietoje – partitūros studijos. Vienas brangiausių man potyrių, kai Aleksa pakvietė kartu diriguoti B. Britteno Karo requiem. Jis dirigavo didžiajam, aš – kameriniam orkestrui. Tai neišsemiama patirtis – tą patį kūrinį diriguoti su JUO! Daug ruošėmės, studijavome partitūrą. Skirtingų orkestrų koncertai vyko Rygoje, Taline ir Vilniuje (tai buvo apie 1993 m.). Taline kartu gyvenome

teatro viešbutėlyje. Atsikėlęs eidavau pro jo kambarį, o jis visada jau sėdėdavo prie stalo: kava, cigaretė, be jokių pusryčių ir varto partitūrą... Visuomet pakviesdavo užeiti. Partitūrą buvo išstudijavęs unikaliai, Karo requiem galėjo diriguoti mintinai, bet jam nebuvo galo, prieš kiekvieną repeticiją vis vartydavo, vis dar ieškodavo ko nors naujo. Poreikis kuo daugiau gyventi su partitūra man labai įdiegtas. Prieš repeticiją iš jaudulio man visada širdis baladojasi kulnuose, jis irgi būdavo nervingas. Įdomu, manau, paklausiu: maestro, o jūs prieš repeticiją jaudinatės? Jis atsisuko ir sako: labai. Labai! Man tai buvo didelis padrąsinimas, kad ne aš vienas jaudinuosi stodamas prieš orkestrą. Repeticijoje man penkiskart sunkiau nei spektaklyje. Ten atėjai, padirigavai – ir pasibaigė, o per repeticiją begalę dalykų turi sužiūrėti.

Kas iš Aleksos darbų, pastatymų padarė didžiausią įspūdį?

Iš spektaklių labai gerai prisimenu 1982 m. statytą Borisą Godunovą. Sakoma, kad tas pats

orkestras su skirtingais dirigentais skamba skirtingai. Vario skambėjimas, tokį dabar kartais atpažįstu: štai, suskambėjo kaip Aleksos Borise Godunove. O iš simfoninių koncertų? Važinėdavau į jo koncertus Peterburge, Rygoje. Prisimenu du, kurie mane ir visą publiką tiesiog pribloškė. A. Brucknerio Devintoji simfonija ir R. Strausso Symphonia domestica. Šiuos du kūrinius dirigavo Peterburge. Jis ten, Maskvoje, Peterburge, buvo labai mėgstamas, fantastiškai vertinamas.

Šalia buvo ir kitas garsus dirigentas – Rimas Geniušas. Ar po studijų jautėte kokią nors jų abiejų globą?

Nelabai, nes Aleksa dirbo dar daugiau, nei aš Kaune, tėtis dirigavo Vilniuje, tad į mano spektaklius Kaune retai atvažiuodavo, nebent į kokią premjerą. Po studijų teko savarankiškai įgyvendinti tai, ko mane mokė. Žinoma, konsultacijų buvo, rengdamas naujus kūrinius pagalbos ir globos visada galėjau tikėtis. Bet pradžioje labai reikia, ne kad tavo spektaklius žiūrėtų, bet kad pabūtų repeticijose ir pasakytų, kas gerai, o kas ne. To visai nesu turėjęs ištisus 35 metus, iš jokių dirigentų nesu sulaukęs nei patarimų (na, juos dar gali susirinkti iš pokalbių), nei pastabų. Vėliau jau, Vilniuje, kai dirigavau Traviatą, Aleksa ateidavo pažiūrėti. Sakė: „Oi, kokią jūs pažangą padarėt!“ Jis visada kreipdavosi „jūs“...

Kur dar mokėtės?

Man taip niekur daugiau ir neteko mokytis. Ilgai buvau vienintelis „nacionalinis“ dirigentas. Viena vertus, gal ir gaila, kita vertus, galiu tuo didžiuotis. Buvau pirmas simfoninis dirigentas akademijoje. Netgi Dirigavimo katedros nebuvo, baigiau Teorijos katedroje. Sudėtingas laikas buvo. Studijuoti dirigavimą tada galėjai Leningrade ar Maskvoje. Ir Aleksa, ir tėvas ten mokėsi, iš jų perėmiau patirtį. O Vakaruose mokytis tuo metu jokių galimybių nebuvo. Baigęs akademiją gal ir būčiau galėjęs išvykti, bet lemtingas atsitiktinumas lėmė, kad atsidūriau Kauno muzikiniame teatre. Pradėjęs dirbti, 1987 m. ruošiausi į vasaros kursus Veimare. Jau net žinojau, kad ten bus statomas Rigoletas. Bet tuometis Kauno teatro meno vadovas pasakė: išvažiuosi, dar bus laiko, o dabar turi pastatyti V. Kuprevičiaus operą vaikams Žiogas ir skruzdės, čia tavo darbas, po savaitės – repeticijos. Taip ir nuplaukė ta galimybė, o paskui irgi nebebuvo kada, premjera po premjeros. Sunku dabar įsivaizduoti, juk net natų, plokštelių įsigyti buvo nelengva. Ieškodavom Rygoje, Leningrade. Ką gaudavai, tą turėjai, o dabar turi tai, ko nori. Gal anų laikų žavesys tas, kad daugiau laiko skirdavai saviruošai. Daug grodavome patys, juk kaip dirigentui išmokti kūrinį, jei nėra įrašo? Tik grojant fortepijonu! A. Toscanini, pavyzdžiui, veždavosi partitūras į kalnus, kur net fortepijono nebūdavo, ir išstudijuodavo jas taip, kad stojęs priešais orkestrą viską žinodavo! Žinoma, klausytis įrašų – didžiulis patogumas. Dar prisimenu iš akademijos laikų, kai tėvas iš Amerikos gavo C. Orffo Carmina burana plokštelę. Kitą dieną pasikvietė Aleksą, abu sėdėjo ir klausė. Tai buvo įvykis! Tokia retenybė! Keisdavosi plokštelėm, partitūrom, nes buvo neprieinama. Nemanau, kad daug klausydamas imsi kopijuoti, vis tiek atsirenki ir kuri savo interpretaciją. Mokaisi iš legendinių garsiųjų dirigentų, Karajano ar pan., senų ar naujų įrašų. Studijavimas dabar visai kitoks, ir apie kopijavimą nėra ko kalbėti. Nors sklandė tokia legenda, kad Karajanas nuo Bernsteino nukopijavo G. Mahlerio Devintosios simfonijos atlikimą, nes tas paliko Berlyne savo gaidas su visom pastabom. (šypsosi)

Bet ar, galėdamas viską rasti, visko paklausyti, jaunas dirigentas geba išgauti kitą kokybę? Ar šios galimybės išaugina tokias asmenybes kaip Aleksa ar Rimas Geniušas?

Tai priklauso nuo žmogaus. Aš labai džiaugiuosi, kad sėdėdamas namie galiu turėti visą pasaulį. Bet kartais jaunas žmogus gauna viską sukramtyta, nelieka stimulo ieškoti pačiam. O man labai įdomu lyginti orkestrų skambesį, to paties kūrinio interpretacijas. Tuo remdamasis galiu kurti. Mažai yra etalonų, gal iš dabartinių dirigentų labiausiai pasitikiu A. Pappano. Begalinis jo įrašytas repertuaras, man jo interpretacijos labai patinka.

Minėjot, kad į Kauną pakliuvote atsitiktinai.

Juozo Domarko dėka. Baigus studijas, kaip ir visiems tuo metu, virš galvos kabojo armija. Vilniaus operos teatras tuo metu gastroliavo Maskvoje. Aleksa patarė: atitarnauk, tada žiūrėsim. Ir išvažiavo. Netikėtai paskambino J. Domarkas. Ateik, reikia pasišnekėti. Tuomet vyr. dirigentu Kaune dirbo jo brolis Stanislovas. Jis, sako, stato operetę Mano puikioji ledi, labai užsiėmęs, dirigentų nėra. Dar

buvo Stanislovas Čepinskis, ir viskas. Sako, pagalvok, jaunam dirigentui labai sveika susipažinti su visu teatriniu mėšlu. Na, jaunam dirigentui taip neatrodė, bet pradėjau dirbti. Buvo labai smalsu, muzika neįprasta: miuziklai, operetės... Bet teko eiti į armiją. Tarnavau Vilniuje, sąlygos buvo tokios geros, kad bent kartą per mėnesį išleisdavo padiriguoti spektaklio Kaune. Įsivaizduokit, nuo tų dviaukščių gultų – į teatrą! Po spektaklio turėdavau grįžti nustatytu laiku, iki dvyliktos. Lėkdavau atgal su uniforma. Ir kaip laukdavau kito spektaklio! Taip prie to teatro ir prisirišau. O paskui kad užgriuvo... Net minties nebuvo kur nors išvykti, nes tada jau likau ten vos ne vienas. Per dešimt metų dirigavau per tūkstantį spektaklių! Rekordiniais metais (aš, kaip ir tėtis, viską užsirašinėju) per sezoną diriguoti 147 spektakliai!

Kaune parengėte labai didelį repertuarą. Kas labiausiai patiko?

Šį klausimą dažnai keliu ir sau: kas, koks kompozitorius, kokia opera? Atsakymas paprastas: tai, ką tuo metu statai, ir atrodo geriausia. Bet paklaustas, ką įdomaus esu pastatęs, ko gero, išskirčiau U. Giordano Andrė Šenjė. Retai statoma fantastiško grožio opera. Kai stačiau, taip buvau pasinėręs, kad, atrodė, gražesnės nėra. Paskui – Liučija di Lamermur, taip pat Faustas... Diriguodavau jį, ilgas spektaklis, ir nusilenkęs publikai galvodavau: va, dabar tai norėčiau vėl iš naujo dar kartą padiriguoti... Ir dabar kartais taip būna – iškart vėl norisi diriguoti. Dar vienas šedevras – Ch. Gounod Romeo ir Džuljeta, opera, kurią turėjau didžiulį džiaugsmą statyti kartu su J. Aleksa. Dar, aišku, Rožės kavalierius.

Į šį kūrinį, jo partitūros studijas, ko gero, įdėjau daugiausia darbo. Artėja Mėlynbarzdis, nuostabus, laukiu...

O kaip klausytojas kokią muziką renkatės?

Klausyti labiau traukia simfoninė.

Klausyti, o diriguoti?

Ne, diriguoju mieliau operas. Net jeigu tektų rinktis kategoriškai, tai tik jas. Tai mano stichija.

Opera – ne vien orkestras, yra ir solistai, choras, viską reikia girdėti, išmanyti.

To išmanymo neišmoksi nei iš vadovėlių, nei akademijoje, tai ateina tik per patirtį. Kiek ką išmanau, tai yra visų daugiau nei 2700 diriguotų spektaklių rezultatas. Visuomet ką nors skaitai, kuo nors domiesi, konsultuojiesi, bet išmanymas – tik iš praktikos. Ir su orkestru panašiai, juk akademijoje mokaisi su fortepijonu, pradėjęs dirbti, atsistoji prieš orkestrą, tik tada ir sužinosi, geras tu ar nelabai. Ir spektaklis – tik paskutinis momentas, daug svarbiau yra ruošti kūrinį, ugdyti orkestrą, repetuoti.

Daugelį metų buvote ir vyriausiasis dirigentas, o į jo pareigas įeina ne vien rengti spektaklius, bet ir daug kitų pareigų. Kaip sekėsi?

Labai sunkus laikotarpis tai buvo (jau galiu sakyti, kad buvo, nors ir dabar dar Kaune diriguoju). Vyriausiuoju dirigentu tapau jaunas, visos tos pareigos labai varginančios.Kita vertus, Kauno teatras unikalus savo žmogiškais santykiais: visi labai draugiški, teatras nedidelis, darbuotojų nedaug, visi čia pat. Taigi to, ką sakė J. Domarkas, Kauno teatre neradau. Man pasisekė, kad daug metų dirbau su Gintu Žiliu. Daug spektaklių statėm kartu, radom bendrą kalbą formuodami repertuarą, ieškodami naujų veikalų, tai buvo labai kūrybingas laikotarpis. Džiugu, kai gali rodyti iniciatyvą, padiskutuoti, rasti vertingiausią tai dienai ar tam sezonui variantą. Tai didelis privalumas. Mano repertuare – 56 pavadinimų spektakliai. Visos premjeros man labai reikšmingos. Kauno teatras turi operetės teatro įvaizdį, bet tai ne visai tiesa. Operečių spektaklių skaičius didelis, vien Šikšnosparnį dirigavau 360 kartų, nes labai dažnai rodydavo, Grafą Liuksemburgą esu dirigavęs vos ne 200 kartų. Bet operų mano repertuare gerokai daugiau. Leháras, Kálmánas, Ábrahámas – gal tai ir kita muzikos kategorija, bet dirigavau juos su didele meile. Tarp tokios daugybės spektaklių buvo ir katastrofiškų, po spektaklio plaukus rautis norėdavosi. Bet jei dėl pačios muzikos, tai neteko privalomai diriguoti to, ko nenorėčiau. Ir tai yra laimė.

Ilgai dirbote Kauno muzikiniame teatre, dabar esate Vilniuje. Kokie šių teatrų skirtumai?

Kauno teatras turi privalumų. Vien tai, kad orkestro ložė siaura, gal kiek ilgesnė, visus orkestrantus matai prieš save. Visada yra ryšys tarp dirigento ir muzikantų, net kai jie nežiūri į dirigentą. Tai kam tada jis reikalingas, kaip daugelis klausia? Nežiūri, bet mato. Aš mėgstu su orkestrantais palaikyti akių kontaktą, Kauno teatro orkestrinėje tai labai patogu. Ten teatras kompaktiškas, puiki akustika. Kartais ateidavo į galvą toks palyginimas. Kaune orkestrą gali valdyti kaip kokią sportinę mašiną: staigiai pristabdyti, momentaliai padaryti posūkį. O Vilniuje orkestras – tai jau toks prabangus didžiulis limuzinas: sėdi, veža komfortiškai, bet staigiai stabdyti ir pasukti kur kas sunkiau. Prie to reikia priprasti.

O kas iš dirigentų Jūsų idealas?

Aleksa!

Ar yra Jūsų svajonių opera?

Nežinau, gal Wagneris. Tai gal kiekvieno dirigento svajonė. Tėtis, pavyzdžiui, tik išėjęs į pensiją išstudijavo visas jo partitūras ir galėjo cituoti, mintinai groti visus jo leitmotyvus. Gal ir aš kada mėgausiuosi Wagneriu. (šypsosi)

Kažkokioj laidoj muzikantų buvo klausiama: Wagneris ar Mozartas? O kas Jums?

Aišku, Wagneris. Arba bent jau ta kryptis. Laimė buvo dirbti su Rožės kavalieriumi, man tai tos krypties spektaklis. Ko gero, ir simfoninė, ir operinė Richardo Strausso muzika man yra įdomiausia, tai mano svajonių kompozitorius. Kartkarčiais G. Rinkevičius pakviečia padiriguoti koncerto. Tai visiškas komfortas, nes gali pasirinkti simfoninį repertuarą, tik solisto ne. Didžiausias džiaugsmas buvo diriguoti R. Strausso Rožės kavalieriaus siuitą, Salomėjos skraisčių šokį...