Dirigentas Marcello Bufalini: „Stengsiuosi, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką“ | Ingrida Milašiūtė

Taip, Jūratė yra Krämeris. Ji gina mano idėjas taip, lyg kurtų savo pačios spektaklį. Kai vėl susitikome man statant Don Karlą, buvo nuostabu. Buvo labai puiku pirmą kartą dirbti drauge nuo pat pradžių. Unikalus potyris. Gyvenime buvo tik du tokie atvejai: Vilniuje galėjau žiūrėti savo spektaklius nealpdamas ir panašiai jaučiausi Berlyne, kur puiki asistentė taip pat kruopščiai rūpinasi visais mano spektakliais – jaučia mano sielą ir ją gina.

Pakalbėjome apie kūrybinę grupę ir dainininkus. Padiskutuokime apie publiką. Ar ji turi įtakos tam, kaip atrodys Jūsų spektaklis? Ar ką nors paimate iš žiūrovų, kas vėliau atsispindi scenoje?

Na, to padaryti negaliu, nes žiūrovai nesėdi mano repeticijose. Ir tai gerai, nes kiekvienas jų turi savo požiūrį, – rasti bendrą nuomonę iš esmės neįmanoma. Teatre susirenka įvairi publika: kartais labiau klasikinė, kartais modernesnė. Ir demokratija šiuo atveju neįmanoma. Todėl man patinka kiekvienąsyk panardinti žiūrovus į vis kitą situaciją. Nenoriu, kad jie prisimintų tik tai, jog spektaklyje buvo graži scenografija, kostiumai ar grimas. Noriu, kad jie sakytų: taip, mačiau šį visiškai kitokį Don Karlą. Noriu ištraukti publiką iš komforto zonos, noriu, kad ji nervintųsi ir reaguotų, mąstytų. Beje, reakcija gali būti ir neigiama. Jeigu žiūrovai reaguoja, vadinasi, jie gyvi. Tai nėra ta tyli minia, kuri nieko nemato.

Jūs provokuojate žiūrovus, skatinate galvoti?

Ne, visiškai nesiekiu publikos provokuoti. Pavyzdžiui, Žydės siužetas pats savaime yra provokuojantis – juk jis apie dvi religijas, kurios, bandydamos apsisaugoti, žudo jaunus žmones. Politinė provokacija jau užfiksuota – ji egzistavo dar XV–XVI a., tad man nereikia nieko daryti, aš ją tiesiog perkėliau į XX a. sceną. Kita vertus, mėgstu versti publiką jaustis nesaugiai: pavyzdžiui, dainininkas, dainuojantis žiūrovų salėje, laužo taisykles. Juk paprastai yra žiūrovai, orkestro duobė ir scena. Jeigu netikėtai dainininkas uždainuoja tarp žiūrovų, šie jaučiasi nepatogiai, negali ramiai sėdėti, nes jis juk turėtų būti scenoje. Man patinka visi žiūrovai – svarbiausia, kad jie ateina žiūrėti mano spektaklių. Vilniuje žmonės mandagūs. Opera čia yra tam tikra institucija, ėjimas į operą – tai malonus laiko leidimas, gražūs apdarai. Tai buržuazinis įvykis, ir man tas patinka. Vokietijoje į operą einama su džinsais ir sportbačiais – čia opera nėra įvykis, o vartojama kaip mėsainis ar makaronai. Vilniuje dažnai jaučiu, kad publika jaučiasi nepatogiai. Žydėje to nėra, nes čia niekas negali pakomentuoti žydų situacijos. Bet štai Don Karlas... Kadangi po Žydės visi su manimi elgėsi labai maloniai, Don Karlą norėjau stumtelėti šiek tiek toliau. Žinau, kad Lietuvoje egzistuoja ortodoksinė katalikybė, bet yra ir daug Romos katalikų. Scenoje su Didžiuoju Inkvizitoriumi aš žaidžiau su senąja bažnyčia, vaizduodamas Inkvizitorių kaip valdžią turintį beprotį. Jis turi galią valdyti politikus. Taip, aš šiek tiek provokuoju, ir tada publika jaučiasi nejaukiai ir nepatogiai. Be to, paprastai kiekvienas į Vilniaus operos teatrą ateinantis žiūrovas žino Don Karlą, taigi tikisi gražių kostiumų, kortežo ir t. t. Vietoj to laukia provokacija, bet norėčiau pažymėti, kad niekada neprovokuoju tuščiai.

Jei teatras po pandemijos galutinai atsigaus ir atsinaujins, koks bus operos vaidmuo toje naujoje realybėje? Kur režisieriai semsis įkvėpimo? Kaip jie naujai pateiks senąsias istorijas, kad įtrauktų publiką į savo pasaulį?

Kiek anksčiau gana arogantiškai kalbėjau, kad džiaugiuosi, jog mano repeticijose nesėdi žiūrovai. Tai šiek tiek ciniška. Manau, ateityje turėsime labiau įsiklausyti į publiką, kad išgirstume, kokios šiuo metu yra pasaulio tendencijos. Publika nėra vien publika – tai valstybės žmonės, ir iš jų mes turime sužinoti valstybės tendencijas. Matau, kad šiuo metu vis labiau krypstama į dešinę, ir tai mane šokiruoja. Galbūt reikia prieš tai kovoti, kita vertus, tuomet prarastume tą publikos dalį, kurią domina dešiniųjų populizmas. Bet nenorėčiau baigti mūsų pokalbio liūdna gaida. Manau, kad teatras išliks visada. Tai kaip toji gėlelė, kuri stebuklingai prasikala pro gatvės asfaltą, – taip turėtų būti visada.

Tekstą parengė Laūra Karnavičiūtė

Rachelė –Joana Gedmintaitė, Kardinolas – Vladimiras Prudnikovas Eudoksija – Regina Šilinskaitė, Kardinolas – Liudas Norvaišas

Dirigentas Marcello

Bufalini: „Stengsiuosi, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką“

Ingrida Milašiūtė

Balandžio 29 ir 30 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje po ilgos pertraukos vėl bus rodoma Giuseppe’s Verdi opera Ernanis. Režisierius Jeanas-Claude’as Berutti, veiksmą perkeldamas į šių dienų muziejų, o pagrindinį moters personažą Elvyrą kaip Moters simbolį įrėmindamas ispanų Renesanso paveiksle, sukūrė netradicinę jos interpretaciją. Spektaklių diriguoti pakviestas italų dirigentas Marcello Bufalini, pripažintas operų žinovas, kurio pasirodymus jau matė prestižiniai Europos teatrai ir koncertų salės. Pokalbyje su dirigentu – apie jo muzikinį kelią, menines įžvalgas ir G. Verdi operą Ernanis.

G. Verdi opera Ernanis, kurią diriguosite balandžio 29–30 d., dėl pandemijos buvo nukelta net du kartus. Kaip jaučiatės galėdamas pagaliau atvykti į Lietuvą?

Esu labai laimingas, man malonu čia atvykti. Lietuvoje lankiausi dukart. Pirmąsyk kaip vienas komisijos narių dalyvavau šios operos solistų atrankoje. Tai buvo pirmas susitikimas su Vilniumi, puikiu teatru, jame dirbančiais nuostabiais žmonėmis. Antrąkart atvykau 2020 m. ir praleidau čia vos kelias dienas, nes Lietuvos Vyriausybė, kaip ir daugelyje Europos šalių, dėl prasidedančios pandemijos nusprendė uždrausti viešus renginius. Pamenu, darbas su solistais, choru jau buvo prasidėjęs ir, likus pusvalandžiui iki pirmos repeticijos su orkestru, viskas buvo atšaukta. Kitą dieną išvykau pasinaudodamas paskutinę akimirką rastu lėktuvo skrydžiu... Labai džiaugiuosi galėdamas grįžti į Vilnių ir tikiuosi, kad šį kartą viskas klostysis gerai.

Kuo Jus patraukė dirigento batuta?

Dirigavimas mane traukė nuo mažens, klasikinės muzikos pradėjau klausytis būdamas devynerių ar dešimties metų. Šeimoje nebuvo muzikantų, bet klasikinė muzika buvo vertinama. Turėjome daug plokštelių, visą dieną galėdavau praleisti klausydamasis Beethoveno simfonijų. Tai pamatę tėvai pradėjo mane vesti į fortepijono, vėliau – ir smuiko pamokas. Sulaukęs dvidešimties gavau altininko diplomą, grojau geruose orkestruose. Vėliau dėl rankos traumos teko sustoti. Pamaniau, kad laikas atgaivinti vaikystės svajonę tapti dirigentu.

Esate puikus operų žinovas, bet diriguojate ir daug kitos muzikos. Kas Jums artimiausia?

Man patinka viskas, ką diriguoju, ir net tai, ko nediriguoju. Mėgstu fortepijoninę, kamerinę muziką, kurios groti nebegaliu, labai

De Silva – Tadas Girininkas, Elvyra – Silvia Dalla Benetta

patinka tiek simfoninė, tiek operinė muzika. Žinoma, opera unikali nepaprasta žmogaus balso svarba, grožiu, jo išraiška, teatras kupinas emocijų, idėjų. Visa tai turi nepakartojamo žavesio. Bet ir simfoniniai šedevrai yra nuostabūs, tad tikrai negaliu pasakyti, kas man artimiau. Žaviuosi visais kompozitoriais, prie kurių muzikos prisiliečiu: Verdi, Schubertu, Raveliu... Mozartas – absoliuti mano meilė.

Ernanis, viena ankstyvųjų G. Verdi operų, pasaulyje statomas palyginti retai. Koks Jūsų santykis su juo?

Mano dirigento karjera prasidėjo nuo pirmųjų Verdi operų (pirmoji buvo Atila – taip pat ankstyvojo laikotarpio kūrinys). Taigi šis stilius man labai pažįstamas, artimas. Nors Ernanis – viena pirmųjų Verdi operų, bet iškart sulaukė sėkmės, kritikų ir žiūrovų pripažinimo, buvo statoma dažniau nei kitos to laikotarpio operos, pavyzdžiui, Nabukas. Ši opera turbūt geriausiai reprezentuoja pirmąjį Verdi kūrybos etapą savo muzikos paprastumu, personažų išraiška, jų aistra, kontrastais, labai efektinga vokaline linija, verdiška stiprybe ir galia, pakeitusia Bellini ir Donizetti bel canto stilių. Genijai visada gimsta iš savo pirmtakų. Bellini ir Donizetti muzika paaiškina daugelį Verdi muzikos niuansų. Bet ši personažų charakterių, jų aistrų stiprybė, atsiskleidžianti ir balso išraiškoje, – akivaizdi naujovė.

Užsiminėte apie operos personažų charakterius, aistras, būdingas psichologinei dramai. Kokių spalvų atrandate Ernanio muzikoje?

Tikra tiesa – čia daug spalvų. Labai svarbi nakties, romantinės atmosferos spalva. Ernanis – labai romantiškas kūrinys, kaip ir V. Hugo pjesė, kuria remiasi operos siužetas. Nakties spalvos yra ir pirmoji Elvyros arija, ir sąmokslas kriptoje trečiajame veiksme. Režisierius siužeto veiksmą interpretuoja kitaip, perkelia jį į muziejaus erdvę, nes šiuolaikiniame pastatyme visiškai normalu permąstyti situacijas. Bet spalva, paslapties jausmas išlieka tokie patys. Operoje daug tamsios romantinės nakties spalvos, bet yra ir Verdi muzikos jėgos kupinų saulės proveržių. Tikiuosi, mums pavyks perteikti šias skirtingas spalvas.

Spektaklio premjera LNOBT įvyko dar 2013 m. Ar esate susipažinęs su pastatymu, kuo jis įdomus?

Deja, viso spektaklio dar nemačiau, tik keletą vaizdo įrašų, nuotraukų. Labai graži, įdomi idėja panaudoti XVII a. Ispanijos dailę. Natūralu, kad po 150 metų režisieriai ieško naujos vizualinės idėjos, aplinkos. Svarbiausia, kad ji derėtų su muzika, o aš tikiu, kad taip ir nutiks. Taip pat istorijos centre yra moters-paveikslo idėja. Juk moteris visada yra romantinės istorijos centre, tiesa? Tai, kad čia ji tapo paveiksle įrėmintu ir naktį atgyjančiu simboliu, – taip pat labai įdomus sumanymas. Juk personažas turi turėti visus bruožus, intensyviai išgyventi jausmus, išlikti gyvas, o ne būti vien paveikslo atvaizdu, simboliu. Tai ir yra Verdi kūrybos stiprybė – intensyvūs jausmai, kuriuos išreiškia visi pagrindiniai veikėjai, o pirmiausia, žinoma, pagrindinis moters vaidmuo.

Dirbote su geriausiais Europos orkestrais, dirigavote prestižiškiausiose koncertų salėse, teatruose. Gal yra vieta, kur vykstate mieliausiai?

Esu ypač prisirišęs prie dviejų miestų, kuriuos prisimenu su didele nostalgija ir meile. Vienas jų – Viena su savo mažyčiu, bet nuostabiu teatru Kammeroper, kur dirigavau savo pirmąją G. Donizetti operą, ir turbūt viena gražiausių pasaulyje koncertų salių Musikverein, kurios akustika nuostabi, o atmosfera nepakartojama. Ir dar vienas teatras, kurį gražiai prisimenu, – Strasbūro Opéra du Rhin, kuriame dirigavau dvi G. Verdi operas: Atilą ir Traviatą. Strasbūras – žavingas Prancūzijos pasienio su Vokietija miestas, kur susipina šios dvi skirtingos kultūros ir kur labai vertinama opera.

Galbūt turite ir svajonių teatrą, kuriame dar nesate buvęs?

O, tokių daug! Pernelyg daug!

LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini prisiminė Jus kaip nuostabų profesorių. Ar reiklus esate studentams, orkestro artistams ir pats sau?

Geras klausimas. Mokymas labai svarbus mano gyvenime. Labai džiaugiuosi galėdamas