Pažintis su baritonu Steponu Zoniu: „Scenoje gyvenu vis kitą gyvenimą“ | Ingrida Milašiūtė

Balandžio 2 d., šeštadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas Didvyrio gyvenimas

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistas JUSTUS GRIMM (violončelė) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS A. Maskats, E. d’Albert, R. Strauss

Balandžio 6 d., trečiadienį, 19 val.

Opera-monodrama

Tuščios valandos

KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS Vokalinis ansamblis SINGCHRONIZE Solistė AGNĖ STANČIKAITĖ (sopranas) Aktorė MONIKA VALKŪNAITĖ GAIVILĖ SIMAITYTĖ (fortepijonas) Dirigentas ALEXIS SORIANO Kompozitorius RICARDO LLORCA Režisierė LORETA VASKOVA Kostiumų dailininkė ŽANETA ČERNĖ Vaizdo projekcijų autorius RIMAS SAKALAUSKAS R. Llorca

Balandžio 9 d., šeštadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas Svečiuose Olivier Grangeanas ir Guoda Gedvilaitė

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė GUODA GEDVILAITĖ (fortepijonas) Dirigentas OLIVIER GRANGEAN M. Ravel, L. van Beethoven

Balandžio 13 d., trečiadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas O/Modernt“ Vilniuje

Kamerinis orkestras O/MODERNT Vadovas, solistas ir dirigentas HUGO TICCIATI (smuikas) A. Pärt, H. von Bingen, L. van Beethoven, H. Purcell, B. Britten

Balandžio 20 d., trečiadienį, 19 val.

Kamerinės muzikos koncertas Vilniaus kvartetas griežia su Sergejumi Krylovu ir Kristina Miller

VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS SERGEJ KRYLOV (smuikas) KRISTINA MILLER (fortepijonas) E. Chausson, F. Schubert

SEZONO PARTNERIAI: Balandžio 23 d., šeštadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas Sergejus Krylovas muzikuoja su Giedre Šlekyte

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistas SERGEJ KRYLOV (smuikas) Dirigentė GIEDRĖ ŠLEKYTĖ S. Gubaidulina, S. Rachmaninov

Balandžio 30 d., šeštadienį, 19 val.

Orkestro muzikos koncertas Variacijos su orkestru

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė PINA NAPOLITANO (fortepijonas) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS J. Brahms, E. Elgar

Gegužės 4 d., trečiadienį, 19 val.

Kamerinės muzikos koncertas Lietuva sutinka Lenkiją

VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS DALIA KUZNECOVAITĖ (smuikas) TYMOTEUSZ BIES (fortepijonas) Dalyvauja DONATAS BAGURSKAS (kontrabosas) J. Kačinskas, G. Bacewicz, F. Latėnas, F. Chopin

Gegužės 7 d., šeštadienį, 19 val.

Orkestro muzikos koncertas Amžinoji klasika

LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistė ELENA DAUNYTĖ (violončelė) Dirigentas ANDRZEJ KOSENDIAK F. X. Richter, C. Ph. E. Bach, W. A. Mozart

Gegužės 14 d., šeštadienį, 19 val.

Orkestro muzikos koncertų 81-ojo sezono pabaigai Šlovinimo giesmė

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistai: AGNĖ STANČIKAITĖ (sopranas) JUSTINA GRINGYTĖ (mecosopranas) RAFAŁ BARTMIŃSKI (tenoras) KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS A. Schönberg, F. Mendelssohn

www.filharmonija.lt

Bilietus platina

Pažintis su baritonu

Steponu 2022 | 1 |Zoniu: „Scenoje gyvenu vis kitą gyvenimą“

Vos prieš kelerius metus Lietuvos operos ir baleto teatro solistų gretas papildęs jaunosios kartos baritonas Steponas Zonys akimirksniu pelnė operos profesionalų pripažinimą ir žiūrovų simpatijas. Ryškius Pingo operoje Turandot, Grafo Danilos operetėje Linksmoji našlė, pagrindinius Don Žuano, Figaro, Eugenijaus Onegino ir daugelį kitų vaidmenų sukūręs artistas, laimėjęs nemažai tarptautinių konkursų. 2019 m. jis pelnė LNOBT Metų operos vilties apdovanojimą, o 2022 m. jam buvo suteiktas ir Metų operos solisto titulas. S. Zonys nestokoja charizmos, energijos ir nenumaldomo noro žengti vis pirmyn operos meno keliu. Pokalbyje su operos solistu – jo patirtis, mintys ir kūrybiniai siekiai. Ingrida Milašiūtė

Už herojaus įvaizdį dėkojame parduotuvei Suitsupply ir stilistui Pauliui Stumbrai

Kokia Jūsų draugystės su muzika pradžia?

Su muzika draugauti pradėjau nuo trylikos metų. Gyvenau Klaipėdoje, tad įstojau į Juozo Karoso muzikos mokyklos gitaros specialybę. Savarankiškai grojau gitara ir nutariau, kad reikia pasimokyti profesionaliau. Po metų teko rinktis gimnaziją ar konservatoriją. Vos metai gitaros mokslų muzikos mokykloje yra labai mažai, tad įstojau į dainavimą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Taip viskas ir prasidėjo: žingsnis po žingsnio baigiau mokslus, pradėjau dirbti teatre.

Gal pamenate pirmąją muzikinę patirtį?

Mano tėtis anksčiau grojo gitara, kurią man ir padovanojo. Iš pradžių nelabai patiko su gitara bendrauti: ir stygos metalinės, ir pirštai skaudėdavo. Vidurinėje mokykloje veikė įvairių būrelių, tarp jų – ir gitaros. Ten truputį pagrodavau, taip ir susidomėjau. Su kitais moksleiviais buvome sukūrę grupelę, pakoncertuodavome, norėjosi toliau eiti tuo keliu. Bet tai buvo visiškai mėgėjiškas lygis, tikrai nemąsčiau apie profesionalią sceną, teatrą, juolab operą. Mano galvoje buvo ne opera, o džiazas, bliuzas, rokas. Manau, tai nutiko Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Tiesą sakant, pirmaisiais metais dainuoti nelabai patiko: nei tos vokalizės, nei tos arijos man buvo artimos. Ne mano tai buvo stilius, bet vis tiek mokiausi. Reikėjo mokytis, reikėjo egzaminus išlaikyti. Tuometinis dėstytojas Vytautas Kliukinskas pastebėjo mano galimybes. Nuvažiavome į Kauną, į respublikinį Juozo Gruodžio dainininkų konkursą. Taip įvyko, kad laimėjau ten pirmąją vietą. Na, ką, manau, reikia giliau pasikapstyti. Ir taip metai po metų, konkursas po konkurso vis labiau susidraugavau su opera. Po keleto konkursų supratau, kad visai gerai sekasi ir kad tai yra man. Pradėjau labai domėtis opera, užsienio dainininkais, lankytis koncertuose.

Galima sakyti, Jus įkvėpė sėkmė.

Nežinau, kiek sėkmė, o kiek – atsitiktinumas. Balsą aš turbūt visada turėjau. Ne operą dainuodavau, bet roką, popmuziką. Balsas, ritmo pojūtis visada buvo. Tiesiog nemaniau, kad galiu ištobulinti balsą taip, kad ir opera gerai skambėtų.

Kuo dabar Jus žavi operos žanras?

Nuoširdžiai pamėgau tas melodijas. Pradėjo traukti ir orkestras, ir buvimas scenoje: tai ne tik dainavimas, bet ir aktorystė. Baigęs konservatoriją pradėjau dirbti Klaipėdos

muzikiniame teatre. Ėmė žavėti ir vaidmenų kūrimas, ir darbas su dirigentais, režisieriais. Daugelis dainininkų sako, kad scenoje tarsi gyveni kito gyvenimą: tokį, kokio negali patirti tikrovėje. Tai labiausiai ir sudomino – esi ir dainininkas, ir aktorius. To tikriausiai nepavyktų patirti populiariojoje scenoje.

LMTA baigėte prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasę, daug stažavotės užsienyje. Kokia patirtis įsimintiniausia?

Visada labai patiko dirbti su profesoriumi E. Kaniava. Mūsų santykiai buvo labai draugiški, net kolegiški, nebuvo jausmo, kad aš – studentas, o jis – profesorius. Anksti pradėjau dirbti teatre ir buvau ne tik profesoriaus dainavimo klasės studentas – teatre buvome ir kolegos. Mūsų darbą atsiminsiu visą gyvenimą. O užsienyje stažuotis pradėjau ketvirtame bakalauro kurse. Vykau į Londoną pas kelis dėstytojus, labai norėjau studijuoti Karališkojoje muzikos akademijoje magistrantūroje, bet taip susiklostė, kad nepavyko ten įstoti. Tai buvo pirmieji žingsniai užsienyje: pamačiau, kokia konkurencija, kokie dainininkai. Buvo įdomu, kaip kas dainuoja, kaip ruošiasi. Tai tikrai įspūdinga patirtis. Bet konkurencija žvėriška, o kartais ir sėkmės pritrūksta.

Gana anksti pradėjote dirbti Klaipėdos muzikiniame teatre, vėliau persikėlėte ir į LNOBT. Ar lengvas buvo kelias į didžiąją sceną?

O, tikrai nelengvas. Pirmas rimtesnis vaidmuo Klaipėdos muzikiniame teatre buvo Moralesas Georges’o Bizet operoje Karmen. Taip sutapo, kad debiutavau operos pastatymo premjeroje, kurią dirigavo maestro Juozas Domarkas. Studentui iš karto atsidurti scenoje greta J. Domarko buvo nelengva. Iš karto

Marčelas G. Puccini op. Bohema

Aizenštainas J. Strausso op. Šikšnosparnis

buvau įmestas į atvirus vandenis, ir, be abejo, pasitaikė visko. Ateiti į teatrą vos dvidešimties, kai kolegos už tave vyresni penkiolika ar net dvidešimčia metų, susidainavę, susibuvę teatre, bendraujantys šeimomis, o tu – dar nieko nežinantis, specifikos neišmanantis studentas, – tikrai sunku. Į LNOBT patekau jau apsilaužęs sparnus, jau kuprą užsiauginęs, tad Vilniuje pavyko įsilieti į teatro gyvenimą gan lengvai. Jau buvau tam pasiruošęs.

Pelnėte nemažai apdovanojimų konkursuose, 2019 m. Jums įteiktas LNOBT Metų operos vilties apdovanojimas, o šiemet tapote Metų operos solistu. Koks jausmas būti įvertintam, kiek tai įpareigoja?

O, jausmas fantastiškas! O įpareigojimas – dar didesnis. Nelaikyčiau to našta, bet pats sau taip aukštai kartelę iškeli, kad visada turi viską daryti taip pat arba net geriau, bet tikrai ne blogiau. Visi įpratę matyti, kad visada ateini pasiruošęs, atlieki viską maksimaliai, viskas pavyksta. Bet kartais tiesiog padarai nelogiškų, kvailų klaidų, ir visų akys iš karto nukrypsta į tave: kaip, kodėl tu čia taip padarei? Išsikeltą kartelę psichologiškai sunku tokiame lygyje išlaikyti, o kelti ją reikia nuolat. Tai didžiulis iššūkis. Tai kartu ir malonu, ir sunku.

Esate sukūręs daugelį pagrindinių baritono vaidmenų. Kuris personažas artimiausias širdžiai?

Labai įsiminė Figaro vaidmuo Gioacchino Rossini operoje Sevilijos kirpėjas. Jį pamilau dar konservatorijoje, tikiuosi jį sukurti ir kituose teatruose. Man tas vaidmuo – kaip vizitinė kortelė. Figaras yra šaunuolis: gudrus, linksmas, paslaugus, visų gerbiamas, mėgstamas. Jis pats sau šeimininkas, tad kas nenorėtų gyventi tokio gyvenimo? Taip pat paminėčiau Herkaus Manto vaidmenį operoje Prūsai. Man tai buvo nepaprastas iššūkis, nes vaidmuo parašytas tenorui Virgilijui Noreikai. Susidūriau su daug sunkumų, bet ir pamilau tą vaidmenį. Jame daug skausmo, susijusio su tėvyne, ši tema mūsų valstybės patriotams labai artima.

Visai neseniai LNOBT debiutavote P. Čaikovskio operos Eugenijus Oneginas spektaklyje. Kokių naujų spalvų atradote kurdamas Onegino partiją?

Belkorė G. Donizetti op. Meilės eliksyras

Viskas vyko labai greitai ir netikėtai, iššūkis buvo ir pačią medžiagą išmokt: tai pagrindinis operos personažas, medžiagos daug, ji sudėtinga tiek vokaliai, tiek psichologiškai. O spalvų atradau daug, nes pats personažas - labai spalvingas: nuo narciziškumo, beprotiško savęs mylėjimo, pasitikėjimo, žinojimo, ką daro kiekviename žingsnyje, iki visiškos desperacijos, kai viskas slysta iš rankų. Buvo labai įdomu dirbti.

Kaip pavyksta susigyventi su skirtingais vaidmenimis?

Tenka susigyventi. Visada prisimenu Rolando Kazlo žodžius: „Jei grįžus iš teatro namie šuo pradeda ant manęs loti ir neatpažįsta, vadinasi, tikrai gerai įsikūnijau į vaidmenį.“ Bet pasitaiko visaip: atlieki rimtesnius vaidmenis, o tuoj po jų turi šokti į kokius nors linksmesnius, pavyzdžiui, Figaro ar Faninalio iš Rožės kavalieriaus. Be abejo, reikia įsikūnyti į vaidmenį, apsigyventi jame. Labai mėgstu perskaityti libretą ir knygas, kad suprasčiau, koks tai personažas, kodėl jis toks, net perimti visą jo fiziką: kaip vaikšto, kaip žiūri į žmones. Kai viską paimi iš vaidmens, be abejo, jis būna pavykęs.

Daug dėmesio skiriate aktorystei?

Tiek, kiek pavyksta. Pirmiausia esame dainininkai. Jeigu mūsų aktorystę pradėtų vertinti tikri aktoriai, manau, daugeliu aspektų jie ir pasijuoktų iš mūsų. Kaip ir mes pasijuoktume iš jų dainavimo. Bet darome, ką galime, dirbame su įvairiais režisieriais, aktoriais, stažuojamės. Reikia skirti tam dėmesio, ypač šiais laikais, kai negana vien atsistoti, gražiai padainuoti, nusilenkti ir išeiti iš scenos. Bet visada pirmoje vietoje yra muzika, dainavimas, o visa kita stengiuosi padaryti kiek įmanoma geriau.

Esate jaunosios kartos atstovas, o jaunystei visada būdingas entuziazmas ir didelės ambicijos. Kas Jus motyvuoja? Gal pasaulinės karjeros siekis?

Taip, labai tiksliai pasakėte. Mane motyvuoja siekis nuolat kelti kartelę, o tai savaime pereina į norą siekti europinės, pasaulinės karjeros. Viskas motyvuoja: kad visada gerai atliktum savo darbą, kad atsirastų naujų galimybių, kad visada sulauktum gerų atsiliepimų. Susideda daug mažų dalykų.

Scena neišvengiamai susijusi su žinomumu, atpažįstamumu. Kiek tai svarbu Jums?

Viešumo išties esama, bet operos žanras nėra toks populiarus. Žmonės, einantys į televiziją ar populiariąją sceną, labiau žiūrimi, atpažįstami. Bet, aišku, tai svarbu – būti įvertintam. Tas, kuris sakys priešingai, meluos sau. Visi mes – dainininkai, instrumentininkai, šokėjai – norime būti įvertinti. Netgi bankininkas, sėdintis prie savo langelio, to nori.

Scena daugeliui artistų yra jų Gyvenimas. Kiek joje yra personažo, į kurį įsikūnijate, o kiek – Jūsų paties?

Geras klausimas. Kurdamas vaidmenis nesistengiu užsimaskuoti, kiekviename jų esu tas pats žmogus. Skirtingiems vaidmenims, charakteriams suteikiu kitą spalvą, bandau įsikūnyti į personažą. Bet tikrai esu toks, koks esu, ir į kiekvieną vaidmenį įdedu daug savęs.

Didelė Jūsų darbo dalis yra kūrybinis bendradarbiavimas su dirigentais ir režisieriais. Kuo įdomi ši patirtis, kiek tenka prisitaikyti?

Prisitaikyti visada reikia. Dirigentų būna įvairių, bet jie daugiau ar mažiau laikosi atlikimo standartų. O režisieriai vieni labai statiški, kiti laisvi, leidžiantys daug improvizuoti. Tai labai įdomu, turi save perlaužti. Neseniai dirbau su režisieriumi, kuris viską susako, o kitą mėnesį kitame pastatyme jau turiu, kaip sugebu, improvizuoti. Tai nelengva, bet labai įdomu.

Su kokiomis asmenybėmis buvo įdomiausia dirbti?

Dirbti teko su daug kuo. Buvo įdomu susipažinti su režisieriumi Robertu Wilsonu, su kuriuo statėme Turandot. Pats pastatymas visiškai kitoks: jo suvokimas, mintys, tai, kaip jis mato žmones, kokias užduotis jiems skiria... Labai įdomi asmenybė. Taip pat Vincent’as Boussard’as, Vasilijus Barchatovas. Neseniai Estijoje susipažinau su legendiniu baritonu Mariuszu Kwiecieńiu, kuris dabar yra Vroclavo operos meno vadovas. Tai asmenybės, šalia kurių norisi atsistoti ir tiesiog jų klausyti. Tai nuostabu.

Operos solistai dažnai priversti laikytis ypatingo režimo. Kaip atrodo Jūsų rutina, ar turite savų ritualų?

Taip, turiu. Tie ritualai nuolat keičiasi, nes bėgant metams kiekvienas pastatymas suteikia daugiau išminties. Bet nesu iš tų, kurie viską sau draudžia. Nuo pat pradžių profesoriaus E. Kaniavos buvau mokomas negyventi tarsi šiltnamyje. Geriu vitaminus, kad imuninė sistema būtų stipri, sportuoju, rūpinuosi sveikata. Juk be jos nebus nieko. Stengiuosi tarp repeticijų daugiau patylėti, atsigauti, ypač jei darbas intensyvus. Geriausiai pailsėti padeda tyla.

O psichologinis pasirengimas spektak liams?

Psichologinis pasirengimas – vėl ta pati tyla, poilsis. Ne visada pavyksta, bet siekiu neleisti užvaldyti kvailoms mintims, stengiuosi atsipalaiduoti, mėgautis procesu. Daug kas priklauso nuo kolegų, statytojų. Vieni pastatymai lengvi, susirenki kaip šeima, į teatrą eini kaip į namus. Bet būna, kad tavo ir statytojų biolaukai nesutampa, yra daug prieštaravimų. Tada jau daugiau streso: reikia daryti, ką liepia, bet nematai to prasmės. Visko pasitaiko.