Martynas Rimeikis: „Pasitinkant baleto pavasarį“ | Ditė Elzbergaitė

Kas padeda neprarasti energijos?

Anksčiau labai mėgau žvejoti: buvimas gamtoje, meditacija, susitelkimas į vieną tašką. Bet gimus dukrytei teko keisti laiką ir pomėgius. Tarp repeticijų mėgstu pasportuoti – taip gerai išsikraunu. Gal dėl to, kad esu jaunas, energijos netrūksta. Kuo daugiau darbų, tuo daugiau ir energijos.

Kokia kūrybinio gyvenimo filosofija vadovaujatės?

Į dainavimą, į teatrą nežiūriu kaip į darbą – man tai malonumas. Kiekvienas sukurtas vaidmuo – savotiškas mažas gyvenimas, kurio realybėje niekada nepatirsi. Tokia ta filosofija – mėgautis tuo, ką darai. Žiūrovas nėra kvailas. Scenoje esi veidrodis: jeigu tau tikrai nepatinka šis darbas, jauti stresą, nemėgsti to, ką darai, tai persiduoda balsui, visai tavo fizikai.

2021 metų rudenį pasirašėte sutartį su tarptautine italų agentūra In Art Management. Gal jau galite pasigirti šio bendradarbiavimo vaisiais?

Taip, per šį laiką gavau nemažai pasiūlymų. Jau vasario 15 d. išskrendu į Italiją, kur statysime Francesco Cilea operą Adriana Lekuvrer – ji bus rodoma Modenos, Pjačencos, Parmos operos teatruose. Gavau pasiūlymą dainuoti netgi du vaidmenis, iš kurių vienas - pagrindinio personažo partija. Taip pat laukia kūrybiniai susitikimai Romoje, Palerme, Parmoje dėl ateities projektų. Tuo labai džiaugiuosi.

O kada galime tikėtis Jus vėl išvysti Lie tuvoje?

Tikriausiai gegužę, G. Verdi operoje Don Karlas. Apie Rodrigo vaidmenį svajoju jau nuo pat akademijos pirmo kurso. Tai irgi debiutas, kurio labai laukiu. Muzika beprotiškai fantastiška, vaidmuo didelis, sudėtingas ir man tai tikrai didelis iššūkis. n

Martynas Rimeikis:

„Pasitinkant baleto pavasarį“

Smagu, kad po kelerių metų galime vėl drąsiau šnekėti apie naujus spektaklius, o ateities planai nebėra tokie migloti. Baleto trupės gyvenimas, atrodo, jau grįžo į įprastines vėžes. Tai liudija šiame sezone parodyti klasikiniai spektakliai ir suplanuotos premjeros. Būtent apie jas, tai yra apie vėl atgimstančią Paquitą ir Bolero, taip pat apie pavasario pabaigoje numatomą baletų triptiko premjerą, apie lūkesčius ir planus kalbėjomės su baleto meno vadovu Martynu Rimeikiu.

LNOBT baleto trupės meno vadovas Martynas Rimeikis

Ditė Elzbergaitė

Paquita ir Bolero

Pernai vasarą LNOBT Open festivalyje žiūrovai turėjo galimybę tą patį vakarą pamatyti du, atrodytų, labai skirtingus spektaklius – Paquitą ir Bolero. Kas lėmė tokį pasirinkimą ir kaip šie kūriniai susiję?

Dėliodami festivalio programą pirmiausia siekėme sukurti žiūrovams šventę. Tada tai buvo ypač svarbu, nes po sunkaus pandemijos laikotarpio norėjosi patirti kažką gražaus, kažką aukščiau buities ir visų problemų. Norėjosi parodyti du skirtingus kūrinius, geriausiai tinkančius tokiam vakarui. Paquita, vienas gražiausių klasikinio baleto spektaklių, LNOBT scenoje nematyta jau trisdešimt metų. Tuo tarpu Bolero – publikos jau pamiltas kūrinys, puikiai galintis egzistuoti savarankiškai. Bendras šių kūrinių vardiklis – didingumas, grožis ir pakili, bet skirtingai perteikta nuotaika. Nors abu spektakliai žiūrovų jau matyti, tikiu, kad LNOBT scenoje jie sužibės naujai. Kokių pokyčių ar patobulinimų galima tikėtis? Valdovų rūmų erdvėje, scenoje po atviru dangumi, be abejo, prireikė tam tikrų scenografinių adaptacijų. Mūsų teatre šie spektakliai atrodys kiek kitaip. Išvysite pirminį – koks jis buvo per premjerą – Bolero vaizdą. O Paquitoje atsiras naujų scenografinių elementų, kurių nebuvo Valdovų rūmų scenoje. Bet tebūnie tai staigmena.

Paquita dažnai laikoma klasikinio šokio perlu, bet diptike matome tik dalį šio baleto, tai yra grand pas classique. Gal buvo kilę minčių statyti visą spektaklį?

Tokių minčių tikrai buvo. Tai neabejotinai vienas gražiausių klasikinio baleto kūrinių, kurio teatre dar neturime. Todėl manau, kad netolimoje ateityje šis planas bus įgyvendintas.

Baletų triptiko premjera

Gegužės pabaigoje numatyta baletų triptiko premjera. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti, kas mūsų laukia?

Baletų triptike bus rodomi trys vienaveiksmiai spektakliai: Wayne’o McGregoro Infra, Ivano Perezo Flesh ir mano Dienos, minutės. Mcgregoras – išskirtinio braižo choreografas, kurio kūrinius atliko Paryžiaus operos, San Francisko, Štutgarto, Niujorko, Australijos baleto trupės. Spektaklis Infra pirmąkart buvo pastatytas su Anglijos karališkuoju baletu. Perezas – buvęs Nyderlandų šokio teatro šokėjas, spektakliu Flesh 2011 m. ten debiutavęs kaip choreografas. Nuo tada jis kūrė Paryžiaus operos teatro, Maskvos ir kitoms baleto trupėms. Į triptiką įeis ir 2019 m. mano sukurtas baletas Dienos, minutės. Formuojant šį baletų vakarą norėjosi, kad trupė susipažintų su choreografais, kurių šokio leksika skirtinga ir dar gerai nepažinta, todėl tai bus nauja ir, manau, labai vertinga.

Ar šiuos tris spektaklius sies bendra tematika, o gal tai visai atskiri darbai?

Tai yra šiuolaikinio šokio spektaklių vakaras. Infra žvelgia į tai, kas vyksta po judraus miesto, po žmogaus paviršiumi, atskleidžia daugybę santykių ir visuomenės portretų. Spektaklyje Flesh choreografas kvestionuoja savąjį atminties, praradimo, meilės ir mirties suvokimą. Dienos, minutės – kūrinys apie šių dienų žmogaus akistatą su begaliniu informacijos srautu ir apie tai, kaip ,,viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu“. Tai temos, kurios dabar visus jaudina. Svarbu apie tai kalbėti ir šokio kalba.

LNOBT repertuare sparčiai daugėja baletų diptikų ir triptikų. Kodėl renkamasi rodyti vienaveiksmius baletus?

Diptikai ir triptikai rodomi tada, kai žiūrovams per vieną vakarą norima pristatyti skirtingų kūrėjų darbus. Europos ir pasaulio teatruose pastebiu mažųjų formų spektaklių tendenciją, bet man asmeniškai artimesni ilgametražiai spektakliai. Tokiame teatre kaip mūsiškis jie ir turėtų sudaryti repertuaro pagrindą. O tai, kad daugėja diptikų ir triptikų, labiau nulemta aplinkybių, bet ne repertuaro politikos. Būsimuose sezonuose daugiau dėmesio sulauks ilgametražiai spektakliai.

Choreografas Wayne‘as McGregoras. Fotografas Pål Hansen