Mergaitės Marijos istorija – minibaletas mažiausiems teatro lankytojams | Gražina Montvydaitė

Miuzetė – Monika Pleškytė, Alčindoras – Arūnas Malikėnas

Ar tik ne vienintelis Arūnas Malikėnas yra iš senosios Bohemos?

G. Š. Benua turi dainuoti pagyvenęs vyriškis, tad Arūnas pagal metus puikiai tinka. Vis dėlto ketinome pakeisti solistus visus iki vieno, norėjome versti visiškai naują puslapį. Bohemoje turėjo debiutuoti Liudas Mikalauskas, bet dukart tam sutrukdė aplinkybės.

R. Š. O Arūnas, aštuoniasdešimt ar šimtą kartų padainavęs Benua, išėjo tiesiai į sceną iš esmės be repeticijų. (juokiasi)

Judu su Bohema gyvenate jau daugiau kaip dešimtmetį. Ar pasikeitė jūsų pačių santykis su šiuo kūriniu? Ričardas dirigavo šią operą griežiant įvairiems orkestrams, Gediminas statė bent keliose skirtingose erdvėse. Turbūt su Bohema keitėtės ir jūs.

R. Š. Bohemą sieju su savo paties augimu, karjera. Pirmąkart Bohemą dirigavau dar studentas, man tai buvo pirmas ar antras Puccini veikalas. Kai dabar prisimenu, kaip tada šią operą supratau, pasirodo, kad mažai ką suvokiau. Su kiekviena Bohema viskas atrodė kiek kitaip. Manau, dabar jau esu šiek tiek arčiau tiesos. Bet garantuoju, kad po dar dešimties metų atrodys, jog iš tikrųjų šiandien nieko nesupratau. Kalbėjome apie solistų evoliuciją, bet ir pati Bohema evoliucionavo mūsų galvose, bent jau mano. Visai kitaip šiandien ją suprantu.

G. Š. Perėmus spektaklio vadžias, tiek kaip režisieriui, tiek kaip dirigentui mums pirmiausia rūpėjo, kad Bohema nebūtų blogesnė nei tada, kai buvo pastatyta pirmą kartą. Ir Ričardas juk negalėjo sakyti: „Pamirškite, dabar viską darysim iš naujo.“ Iš pradžių jo darbas buvo savotiška G. Rinkevičiaus interpretacijos tąsa, bet po truputį atsirado jo paties interpretacija, kuri gal ir nėra smarkiai nutolusi nuo originaliosios.

R. Š. Labai teisingai pasakei. Pirmąją Bohemą dirigavau vos po vienos repeticijos. Tokiu atveju negali daug nukrypti, nes viskas gali tiesiog sugriūti. O dabar turėjau laiko, repeticijų, be to, buvau dirigavęs senesniame pastatyme, mūsų kolektyvas Bohemą gerai pažįsta, tad jam daug ruoštis nereikėjo. Buvo laiko įgyvendinti kitą interpretaciją.

G. Š. Kai galvoje nuolat nešiojiesi kūrinį, vis grįžti prie jo, tai atėjusiems naujiems dainininkams iš pradžių lyg ir kalbi tą patį. Tą patį pasakoji, padedi dainininkams atrasti tuos pačius charakterius. Tačiau nepastebimai apie tuos pačius dalykus pradedu kalbėti kitaip nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Man pačiam įdomu ir kartais net juokinga. Man Bohema – tarsi mokykla, kurios niekada nebaigi. Aš, kaip režisierius, kūrėjas, mokausi, dainininkai taip pat man padeda mokytis. Anksčiau reikėdavo daugiau laiko naujiems dainininkams parengti. Dabar tai darau labai greitai, nes jau žinau, kur akcentai būtini, o kur kažkas atsitiks savaime. Todėl charakterių psichologinį žemėlapį galiu sudėlioti gerokai greičiau ir veiksmingiau. n

Režisierė, choreografė, scenografijos koncepcijos autorė Jūratė Sodytė

Mergaitės Marijos istorija –

minibaletas mažiausiems teatro lankytojams

Jūratė Sodytė dvidešimt metų šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, vėliau ėmėsi choreografės veiklos, o ilgainiui pati šiame teatre ėmė režisuoti spektaklius ir operas. Teatro lankytojams žinomi šios kūrėjos darbai: opera vaikams Zuikis puikis (2015), operetė Sarsuela (2021). Šį sezoną pristatoma Mergaitės Marijos istorija yra naujas režisierės kūrinys, skirtas mažiausiems teatro lankytojams. Tai muzikinė šokio pasaka, vaikams gerai žinomą Spragtuko ir Marijos istoriją pasakojanti netikėtu būdu: spektaklį kurs du šokėjai, aktorius ir penki instrumentininkai. Vien jau žanrinis apibūdinimas skatina smalsauti, kaip bus įgyvendintas šis ambicingas užmojis, o dar labiau intriguoja, kad spektaklis bus rodomas LNOBT Raudonojoje fojė (iki šiol spektakliai vaikams paprastai vykdavo Kamerinėje salėje). Apie tai, kaip formavosi ši idėja ir su kokiais sunkumais susidurta statant spektaklį vaikams, papasakojo jo režisierė, choreografė ir scenografijos koncepcijos autorė Jūratė Sodytė.

Ne pirmą kartą kuriate vaikams. Kokių reikalavimų spektakliui kelia ši publika?

Vaikai – patys reikliausi žiūrovai. Labai svarbu sukurti vaizdinius, kuriais jie patikėtų. Ne mažiau svarbi ir spektaklio dinamika, tempas, nes blogiausia, kai vaikai pradeda nuobodžiauti. Būtina juos sudominti, įtraukti į spektaklio veiksmą, įsukti į įvykių verpetą. Todėl pačiam reikia tapti vaiku ir stebėti kūrybiniame procese kylančius pojūčius.

Kurti vaikams daugeliui statytojų yra savotiškas iššūkis, o papildomų sunkumų kelia tai, kad kūrinys skirtas ikimokyklinukams ar net dar mažesniems žiūrovams, galbūt į teatrą ateinantiems pirmą kartą. Kaip dėliojamas pasakojimas ir siužetas tokiai publikai?

Jeigu kūrinys sukurtas kompozitoriaus, svarbi yra jo originalioji interpretacija, pritaikyta tam tikrai tikslinei grupei, pavyzdžiui, visai šeimai. Konkrečiu atveju idėja parašyti Mergaitės Marijos istoriją spontaniškai gimė orkestro muzikantams – Karolinai Daukšienei (fleita), Linui Šalnai (obojus), Viliui Kalvėnui (klarnetas), Vyteniui Matučiui (valtorna) ir Robertui Šidiškiui (fagotas) – pasiūlius inscenizuoti jų parengtą siuitą pagal Piotro Čaikovskio baletą Spragtukas. Muzikantams kilo mintis padovanoti spektakliuką patiems mažiesiems žiūrovams, kuriems išbūti visą baleto Spragtukas laiką dar yra per sunku. Tada man ir teko pasukti galvą, kaip, kokiomis priemonėmis įgyvendinti šią puikią idėją. Nusprendžiau, kad pasakojimas turi tapti žodžio, šokio ir muzikos vaizdiniu. Tad šis iššūkis tapo iššūkiu ir visai kūrybinei grupei – kaip minimaliomis priemonėmis susikurti įdomų, patrauklų ir dinamišką spektaklį mažiesiems žiūrovams, teatro gerbėjams. Naudodamasi proga noriu nuoširdžiai padėkoti nuostabiai kūrybinei grupei ir visiems kolegoms, prisidėjusiems prie Mergaitės Marijos istorijos gimimo. Reiškiu didžiulę padėką kūrėjams Juozui Statkevičiui (Lietuva), Viačeslavui Okunevui (Rusija) ir Rafailui Volskiui (Rusija) už galimybę spektaklyje panaudoti jų kurtus kostiumus.

Marija – Gabrielė Marčiukaitytė