Koncertai po teatro skliautais | Kristupas Antanaitis

Marija – Gabrielė Marčiukaitytė

Operų mokyklinio amžiaus vaikams po truputį daugėja, bet spektaklių patiems mažiausiems žiūrovams nėra daug. Kodėl, jūsų nuomone, vis dar neišpopuliarėja spektakliai vaikams, galbūt net nuo pirmųjų gyvenimo metų? Juk užsienio šalių patirtis rodo, kad tai imli ir gausi publika, o kūrėjams tokie kūriniai taptų galimybe atskleisti didelį kūrybinį potencialą.

Kaip tik dabar randasi tokio pobūdžio projektų idėjų, jos labai populiarėja. Suprantama, kad įgyvendinti kylančius sumanymus nėra paprasta. Tam reikia ne tik lėšų, bet ir kūrybinio kolektyvo laiko. Galbūt todėl ne taip sparčiai turtėja repertuaras mažiesiems žiūrovams. Vis dėlto džiugu, kad ta linkme judame.

Mažuosius klausytojus šioje muzikinėje šokio pasakoje supažindinsite su judesio menu ir pučiamaisiais instrumentais. Kaip šokio ir muzikos jungtis padės kurti pasakojimo veiksmą?

Tai bus žodžio, judesio ir muzikos sinteze paremtas kūrinys. Tiesą sakant, tai gana įprastas kūrybos principas. Jau gerokai anksčiau meno žanrai grįžo prie sinkretizmo, o tai praplečia galimybę juos panaudoti. Šis spektaklis įdomus tuo, kad jame veikia ne vien gyvi atlikėjai. Pasinaudodama žaidimo elementu, personažus perkėliau ne tik į muzikos instrumentus, bet ir į kaukes, kad vaizdas šiek tiek primintų animacinį filmuką. Juk filmukus su dideliu susidomėjimu žiūri ir patys mažiausieji. Kartu į šį spektaklį pavyko įpinti ir šiek tiek edukacijos, nes mažieji žiūrovai išgirs ir pamatys kiekvieną muzikos instrumentą atskirai.

Kaip manote, gal vaikams lengviau suprasti kūno kalbą, judesį, šokį nei kitus menus, pavyzdžiui, muziką ar vaidybą?

Mano nuomone, tai labai individualu. Yra vaikučių, kurie dar mamyčių viduje su malonumu klausosi ir klasikinės, ir kitokios muzikos. O kiti iškart leidžia suprasti, kad jiems labiau patinka judesys. Baleto menas – tai emocinės kūno raiškos menas. Manau, kad judesys vaikams yra absoliučiai natūralus ir suprantamas, priimamas intuityviame lygmenyje kiekvienam atrandant individualias pojūčių spalvas.

Neseniai LNOBT buvo pastatyta opera vaikams Alisa Stebuklų šalyje. Mergaitės Marijos istorijos siužetas šiek tiek primena šios operos siužetą. Kuo Marijos istorija skirsis nuo Alisos nuotykių?

Na, panašumas gal tik toks, kad abi mergaitės patiria tam tikrus nuotykius ir iššūkius. Skiriasi istorijos tuo, kad Alisos kelionė turi pažinimo ir iš to išplaukiančios brandos atspalvį, o Marijos kelionė orientuota į drąsos, pasitikėjimo ir tikslo siekimo svarbą.

Kaip režisierė esate sukūrusi svarių scenos darbų. Kuo ši muzikinė judesio pasaka kitokia nei ankstesni Jūsų sukurti spektakliai vaikams?

Tai pirmas mano sukurtas spektaklis, kuriame panaudojau klasikinio, charakterinio ir buitinio sceninio šokio leksiką, be to, pirmąkart pati sukūriau libretą (pagal E. T. A. Hoffmanno pasaką Spragtukas ir pelių karalius). Žanro prasme tai minibaletas pagal šią pasaką. Kitus savo sukurtus spektaklius laikyčiau operomis su daug judesio. Skirtumas didelis, todėl šis visomis prasmėmis nestandartinis kūrinys man ypač mielas. Spektaklio kūrybinė komanda

Droselmajeris – Martynas Kavaliauskas

Kokia vaikų reakcija per premjerą Jums rodytų, jog spektaklis pavyko?

Laukčiau, kad vaikai klausinėtų, stipriai reaguotų į scenos pokyčius, o kai kada ir nuščiūtų… Tiesiog kartu su atlikėjais pasinertų į nuotykį. Labai tikiu, kad mažiesiems neteks nuobodžiauti. n

Koncertai po teatro skliautais

Kristupas Antanaitis

Nuo pat tragiškųjų 1991-ųjų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kasmet sausio 13-ąją rengia sakralinės muzikos koncertus, taip pagerbdamas žuvusiuosius ir įprasmindamas šią mums svarbią datą. Per visus šiuos metus teatre atlikta daugybė kūrinių, kai kurie jų, kaip antai Ludwigo van Beethoveno Missa solemnis, tapo tikru iššūkiu visiems kolektyvams. Ne kartą ir ne du teatras atliko vieną žymiausių sakralinių kūrinių – Giuseppe’s Verdi Requiem. Jis skambėjo ir šiemet. Prie LNOBT simfoninio orkestro (vyr. dirigentas Ričardas Šumila) ir choro (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) prisijungė solistai Chiara Isotton (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Kristianas Benediktas (tenoras) ir Kostas Smoriginas (bosas). Dirigavo teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini. G. Verdi 1873-iųjų gegužę nedalyvavo savo draugo Alessandro Manzoni laidotuvėse. Į Milaną pastovėti prie žymiojo rašytojo kapo jis atvyko po keleto dienų ankstų rytą, kad neatkreiptų į save varginančio smalsuolių dėmesio. Dar kitą dieną G. Verdi pranešė savo leidėjui ketinantis sukurti muziką gedulo mišioms, kurios bus laikomos per A. Manzoni mirties metines; pasak kompozitoriaus, „mišios bus gana impozantiškos“. G. Verdi iš anksto prisiėmė ir dirigento vaidmenį, tuo labai nudžiugindamas Milano municipalitetą. „Širdies balsas liepia man daryti, ką galiu, kad pagerbčiau atminimą šio didžio žmogaus, kurį godoju kaip rašytoją, kaip pilietį ir kaip pavyzdingai dorą patriotą“, – pabrėžė kompozitorius. Taigi pilietiškumas, patriotizmas – tai vertybės, kurios kartu su artimo draugo netekties skausmu ir žmogaus laikinumo apmąstymais įkvėpė dramatiškąjį G. Verdi Requiem.

Justina Gringytė, Chiara Isotton, Sesto Quatrini, Kristian Benedikt, Kostas Smoriginas

LNOBT Operos meno vadovas, dirigentas Sesto Quatrini