Baleto solistas Jonas Laucius: „Ne baimė, o laimė“ | Elvina Baužaitė

Baleto solistas Jonas Laucius:

„Ne baimė, o laimė“

Choreografo Manuelio Legris Korsaras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje gyvuoja jau trejetą sezonų. Pernai lapkričio 25 d. pagrindinį Konrado vaidmenį jame sukūrė ir Baleto trupės solistas Jonas Laucius. Nuo 2015 m. jis yra šios trupės narys, 2016 m. pelnė Metų baleto vilties apdovanojimą, o 2018 m. išrinktas Metų baleto solistu. Šiame straipsnyje – pokalbis su baleto solistu J. Lauciumi apie naująjį vaidmenį, apie baleto meną apskritai.

Elvina Baužaitė

Nuo pat premjerinių Manuelio Legris Korsaro spektaklių šokote jame – atlikote Lankadamo vaidmenį, taigi Korsarą gerai pažįstate. Atskleiskite, koks yra šis Adolphe’o Adamo sukurtas baletas, kaip jį interpretuoja ir įprasmina M. Legris?

Nuo mokyklos laikų Korsaras buvo mano svajonių spektaklis. Antrojo veiksmo Konrado variacija iš pas de deux (kituose pastatymuose neretai ją šoka ne Konradas, o Vergas) buvo viena pirmųjų ir labiausiai nusisekusių variacijų, mano šoktų mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Todėl ilgai svajojau šokti visą spektaklį. Iki M. Legris atvykimo į mūsų teatrą Korsaro spektaklį gyvai buvau matęs tik kartą (ankstyvoje paauglystėje žiūrėjau gastrolierių atvežtą jo versiją), ir tada tas pastatymas didelio įspūdžio nepadarė, bet labai norėjau pamatyti tobulesnį pastatymą, o dar labiau – jame šokti. Vos atvykus M. Legris, supratau, kad laukia kažkas įspūdinga. Jo asmenybė sužavėjo iš karto: būdamas jau ne pirmos jaunystės choreografas, jis vis dar atlieka rytinius baleto pratimus (pamokos metu stovėjo prie tos pačios atramos), geba ne tik puikiai nupasakoti, ką norėtų matyti savo pastatyme, bet ir itin išraiškingai parodyti pats, atlikdamas pačius techniškai sudėtingiausius judesius ir šuolius. M. Legris Korsaras smarkiai skiriasi nuo mano anksčiau matytojo – jis kupinas spalvų, energijos, užburiančių personažų. Šokti jame pagrindinius vaidmenis – nemenkas iššūkis, nes Konrado personažas šoka net keturias, o Medoros – visas penkias variacijas.

Kaip jau minėta, 2021 m. lapkričio 25 d. pirmą kartą scenoje pristatėte savo sukurtą Konradą. Pasidalykite patirtimi ir įspūdžiais.

Nuo pat premjeros šiame spektaklyje šokau Lankadamą. Statant spektaklį buvau trečioje sudėtyje, bet netikėtai dėl traumų iškritus dviem kolegoms teko šokti visus premjerinius spektaklius. Mano karjeroje tai buvo didelis šuolis į priekį: vien dirbti su tokio lygio choreografu – neįkainojama patirtis. Žinoma, be galo svajojau šokti ir Konradą, nuo pat pradžių dalyvavau repeticijose, bet gan greitai visą dėmesį pasiglemžė Lankadamo repeticijos, tad nuo Konrado kiek atitrūkau.

Tėvas R. Mačiliūnaitės šokio op. Amžinybė ir viena diena

Konradas A. Adamo balete Korsaras

Su Olesia Shaytanova. L. A. Minkaus balete Paquita

Rengiantis lapkričio 25 d. spektakliui, teko ne tik prisiminti, bet ir mokytis iš naujo. Didelė laimė, kad M. Legris asmenybė giliai įstrigo mano atmintyje, tad rengdamasis naujam vaidmeniui puikiai prisiminiau ne tik jo pastabas, patarimus, bet ir visą per premjerą vyravusią atmosferą.

Ko prireikė kuriant šį vaidmenį? Ką naujo suteikė Jums kaip baleto solistui?

Konrado vaidmeniui atlikti prireikė ramybės ir pasitikėjimo. Galvoje sukosi mintys, kad trūksta laiko, kad kūnas šiuo metu nepakankamai pasirengęs techniškai (tai buvo pirmas klasikinis šio sezono spektaklis) ir apie spektaklio tekstą. Bijojau daug ko, bet teko susiimti ir pagaliau siekti savo svajonės. Staiga ir kūnas pasirodė paklūstantis labiau, nei tikėjausi, ir judesiai duetuose ne tokie neįmanomi, ir tekstas sugulė. Todėl spektaklio dieną jaučiau kitokį jaudulį – pagrįstą ne baime, o laime pagaliau išeiti į sceną. Sakyčiau, šis vaidmuo suteikė daug pasitikėjimo savimi, nes tai, mano nuomone, vienas sunkiausių mūsų repertuaro vaidmenų – jam atlikti reikia atiduoti daugiausia jėgų. Dar kartelį spektaklis Korsaras mano karjeroje davė atspirtį tobulėti ir atrasti save kaip šokėją.

LNOBT Baleto trupėje šokate nuo 2015ųjų. Prisiminkite, kaip atėjote į teatrą. Ką Jums tada reiškė scena, galimybė šokti, pats baleto menas, šokis apskritai? Kaip tai suvokiate ir vertinate šiandien, kai jau 2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte klasikinio šokio ir pedagogikos specialybę. Juk Jūsų šokio patirtis ir suvokimas yra ne tik praktiniai, bet ir grįsti teorija.

Jau iki čia ateinant ne kartą teko šokti šioje scenoje, nes mokykla gan glaudžiai bendradarbiauja su teatru. Bet tada nelabai vertinau pasirodymus scenoje. Tai buvo tarsi savaime suprantama. Pradėjęs šokti mūsų teatro