Operos genomo pažadas: katapultuotis į neregėtas orbitas | Aušra Kaminskaitė

Lietuvoje J. Offenbacho Hofmano istorijos yra statytos ne kartą. Koks spektaklis, Jūsų manymu, derėtų prie šiandienos teatro koncepcijos?

Nors Hofmano istorijos Lietuvoje ne kartą statytos, nemanau, kad jos kada nors rėmėsi naujausia redakcija. Esame nacionalinis, svarbiausias šalyje operos ir baleto teatras, operos pasaulio lyderis. Tai jau įrodėme atsivežę tokius režisierius kaip Robertas Wilsonas, Fabio Ceresa, Damiano Michieletto, pastatęs Rožės kavalierių. Aš tikiuosi išvysti naują Damiano Michieletto, laukiu puikių naujų režisierių, kurių vardai tikriausiai dar nelabai žinomi, bet gali mus nustebinti. Laukiu pastatymo, kuris derėtų prie nūdienos teatro sampratos. Negaliu atskleisti savo vizijos, nes taip galbūt suteikčiau projektams kryptį. Turiu savo idėją, bet esu atviras visiems pasiūlymams ir noriu būti nustebintas lakios dalyvių fantazijos ir sumanymo gylio.

Kuo šis konkursas patrauklus jo daly viams?

Pirma, laimėtojas galės inscenizuoti šedevrą svarbiame teatre, suteikiamas biudžetas išties didelis. Be to, bus galima dirbti su manimi – turiu patirties bendradarbiaujant su įvairiais režisieriais, esu LNOBT Operos meno vadovas ir Hofmano istorijų muzikos vadovas. Teatras laukia konkurso dalyvių ir yra pasirengęs suteikti visą profesionalią pagalbą žingsnis po žingsnio realizuojant idėjas. Tai be galo patrauklu. Jei toks konkursas nepasiseks, vadinasi, teatro ir režisierių pasaulis turėtų permąstyti savo modelius. Ir, žinoma, ateityje nepriimčiau jaunų režisierių skundų, kad teatro rinka persotinta didžiųjų ir jaunimui nėra vietos. Mes pasiūlėme galimybę, ir jeigu jauni režisieriai nenorės savęs išreikšti, tai bus jų pačių klaida.

Ne kartą esate minėjęs, kad Jūsų siekis – nuolat tobulinti teatro kolektyvą ir šviesti Lietuvos žiūrovus. Ką šis projektas gali duoti teatrui ir Lietuvos žiū rovams?

Projektas gali daug ką pasiūlyti mūsų žiūrovams. Visų pirma, kaip ir visuose naujuosiuose teatro pastatymuose, kurių muzikos vadovas esu, įsipareigoju būti mokytoju, aiškinančiu žiūrovams kūrinį ir jo viziją. Be to, tai bus visiškai naujas pastatymas, niekas dar šiandien nežino, kas laimės. Keliaudamas po pasaulio operos teatrus sutinku man patinkančių režisierių, kuriems teatras gali patikėti savo spektaklių režisūrą būtent todėl, kad aišku, ko galima tikėtis. O šįkart visų laukia staigmena. Publika pirmą kartą išgirs visą operą. Esu sumanęs pasiūlyti versiją su keturiais skirtingais sopranais ir su vienu sopranu, atliekančiu keturis skirtingus vaidmenis, tad publika gaus progą suvokti, kaip galima dainuoti operą. Subursime didžiulį solistų būrį. Galiu pažadėti ir tai, kad pats stosiu prie dirigento pulto. Po Anos Bolenos ir Rožės kavalieriaus premjerų pajutau didelę publikos pagarbą ir įvertinimą, ir tai gali būti dar viena spektaklio sėkmės priežastis. Dar vienas aspektas, galintis sudominti visuomenę, – atviras balsavimas renkant nugalėtoją. Žmonės šį kartą bus visapusiškai įtraukti ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip meno vadovo padėjėjai, ir tai labai įdomu edukaciniu aspektu. Balsuodama visuomenė susimąstys, kaip spektaklis gali paveikti Lietuvos žiūrovų sielas, tai tarsi žvilgsnis į veidrodį, tam tikra psichoterapija, nes reikės patyrinėti save, suvokti, ką jauti, ką galvoji ir ką galbūt galvoja kiti. Tai labai išplečia Lietuvos teatrinę ir muzikinę panoramą. Tikiu, kad tai bus išskirtinis spektaklis. n

Operos genomo pažadas:

Aušra Kaminskaitė

Operomanijos vadovė Ana Ablamonova

Beveik prieš metus, 2021-ųjų balandį, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Operomanija pakvietė kūrėjus teikti paraiškas šiuolaikinės operos ir naujojo muzikos teatro idėjų įgyvendinimui. Iš daugiau nei trisdešimties pateiktų paraiškų penkios praėjo du atrankos etapus. Devynis pastaruosius mėnesius jų autoriai augina savo kūrybinius norus ir planus, siekdami pateikti žiūrovams profesionalų, aukštos kokybės ir drauge neįprastą, LNOBT scenai nebūdingą rezultatą. Tačiau Operos genomui įsitvirtinti palanki ne vien Didžioji Teatro scena. Kokiuose organizmuose šiandien savo vietos ieško šiuolaikinės operos DNR, pasakoja projektą rengiančių įstaigų vadovai – LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir Operomanijos vadovė Ana Ablamonova.

Pirmajame etape Operos genomui pateiktos 33 paraiškos. Tai labai daug šaliai, kurioje šiuolaikinę operą ilgiau nei dešimtmetį plėtoja vienintelė įstaiga. Kaip manote, kas lėmė dalyvių susidomėjimą ir ryžtą nerti į daugumai jų mažai pažįstamą sritį?

priežastys: vienus galbūt įkvėpė pastarųjų metų tarptautinė žanro sėkmė, kitus galbūt įtikino Operomanijos keturiolikos metų įdirbis, dalį pareiškėjų, manau, paskatino galimybė bendradarbiauti su didžiausiu ir įprastai tarsi neprieinamu Lietuvos teatru. Motyvų įvairovė plati. Bet ypač džiugina, kad išsamiau pabendravus su patekusių į finalą kūrybinių grupių nariais paaiškėjo, jog daugelį jų labai domina ir pats žanras – beribė terpė kurti ir bendradarbiauti.

Katapultuotis į neregėtas orbitas

LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas

Jonas Sakalauskas. Manau, kad operos sąvoka žmonėms asocijuojasi su kažkuo romantišku ir populiariu, su galimybe prisiliesti prie didelio žanro. Gali būti, kad daug pareiškėjų nėra ar beveik nėra su operos žanru susidūrę praktiškai, bet atsiliepė į kvietimą kaip į galimybę išreikšti savo kūrybiškumą didelėje formoje. Numanau, jog kam nors galėjo pasirodyti, kad LNOBT pasiūlys neribotus išteklius ir patenkins neribotus kūrybinius poreikius. Operos įvaizdis suteikia žmonėms sparnus. Taip pat matyti, kad kūrėjai darosi drąsesni. Reikia labai pasitikėti, kad nuspręstum galįs sukurti operą. Pats studijų metais buvau tuo įtikėjęs, bet ilgainiui supratau, koks tai sudėtingas žanras, ir šiandien savo galimybes vertinu atsargiau. Tačiau jei nebūtų buvę tuometinės drąsos ir ryžto, šiandien neturėtume Operomanijos, nebūtų prasidėjusi Naujosios operos akcija, gal net nebūtų tokių reiškinių kaip Geros dienos! ar Saulė ir jūra. Tikėjimas, noras verčia rizikuoti ir teikia beprotiškos energijos, leidžiančios sukurti nuostabius dalykus. Didžiųjų meno įstaigų darbuotojai dažnai pamiršta, kad kai kurie šiandien labiausiai vertinami kūriniai gimė atsitiktinai, be jokio nuoseklumo ir masinio palaikymo.

Kaip, sprendžiant iš pateiktų paraiškų, Lietuvos kūrėjai suvokia, kas yra šiuolaikinė opera?

A. A. Pasiūlymų sulaukėme įvairių. Nuo... iki... Vieno braižo, krypties ir apibūdinimo visiems sumanymams nėra. Neįtikėtina temų, formų, priemonių įvairovė! Tikriausiai tai tik patvirtina teiginį, kad šiuolaikinę operą Lietuvos kūrėjai suvokia kaip itin plačią kūrybinės raiškos erdvę. Kaip tik taip į šį žanrą žvelgia su Operomanija bendradarbiaujantys autoriai.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinės ir klasikinės operos santykį Lietuvoje šiandien?

J. S. Tarp klasikinės ir šiuolaikinės operos atlikėjų ir kūrėjų matau nemažą skirtumą. Šie laivai plaukia skirtingomis kryptimis ir, norint juos sujungti, reikia tiesti kilometrinius tiltus. Klasikinei ir postklasikinei operai aktualus bel canto vokalas, draminių ar daugiausia postdraminių bruožų turinčios istorijos. Šiuolaikinė opera artimesnė instaliacijoms,

performansams, ji pateikia įvairius požiūrio kampus. Tokių kūrinių stilius dažnai neapibrėžtas, forma nekonvencinė. Šioms kryptims taip pat būdinga ir kitokia infrastruktūra. Tai, ką turime Lietuvoje, iš principo pritaikyta klasikinei operai: pastatai, mašinerija, darbuotojai, žiūrovų įpročiai, muzikantai. Šiuolaikinei operai reikia kitokių erdvių ir galimybių, ji tenkina kitokius žiūrovų poreikius. Bet jei žvelgsime į operą kaip į didžiausią tarpdisciplininio meno išraiškos galimybę, tai taps klasikinės ir šiuolaikinės operos jungtimi, kuria naudojasi ir vienai, ir kitai krypčiai prijaučiantys Lietuvos kūrėjai.

Operoje svarbiausia yra muzika, todėl teatro režisieriams, kuriems nepavyksta to įsisąmoninti, sunkiai sekasi šį žanrą suvaldyti. O kas svarbiausia šiuolaikinėje operoje?

A. A. Muzika – itin svarus operos dėmuo. Jeigu paimtume daugelio klasikinių operų libretus ir perskaitytume juos kaip literatūros kūrinius, tai nors ne visada, bet dažnu atveju jie pasirodytų gana skurdūs. Tuo tarpu klasikinių operų muzika yra visiškai savarankiška. Net jei atsisakytume vaizdo ir tekstų, ji galėtų gyvuoti savarankiškai. Juk klausydami Verdi ar Monteverdi operų įrašų nebūtinai suprantame italų kalba dainuojamus tekstus, bet tai netrukdo mėgautis šiais kūriniais, pajusti ir suprasti jų turinį. Kalbant apie šiuolaikines operas, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip suprantame šią sąvoką. Aš į šį terminą žvelgiu gana plačiai, kaip į skirtingų menų kryžkelę, persmelktą garso. Ir nors Verdi ir Monteverdi operos irgi kažkada buvo šiuolaikinės, vis dėlto kalbėdami apie naujausias dabarties operas pastebime, kad svorio centras iš muzikos neretai persikelia į kitus dėmenis arba pasiskirsto tarp jų visų tolygiai. Ir tai nereiškia, kad šiuolaikiniai muzikos teatro kūriniai galėtų gyvuoti be muzikos ar garso. Jokiu būdu! Tačiau šių dienų operose muzika nebūtinai yra kūrinio dominantė. Esminiai neretai yra kiti veiksniai. Kitokie kūrybos metodai, kitokios kūrybos technikos ir šiuolaikinių technologijų teikiamos galimybės, naujos idėjos atveria kūrybai naujas erdves, sustiprina kitų žanro dėmenų pozicijas. Išimk iš erdvinės operos tamsoje Confessions erdviškumą – kūrinys neteks savo esmės. Atsisakyk komiksų operoje Alfa komiksų knygos koncepcijos – darbas praras išskirtinumą, dramaturginės dinamikos pagrįstumą. Atimk iš garso patirties Glaistas buvusio Vilniaus geto teritoriją – spektaklis neteks galimybės keliauti laike ir erdvėje. Pažymėtina, kad naujos kūrybos erdvės diktuoja ir naujus poreikius kūrinius fiksuoti. Dauguma klasikinių operų turi partitūras, pagal kurias jas (o tiksliau – jų muziką) galima nesunkiai atkurti, o šiuolaikinėms operoms įamžinti ir išsaugoti reikia kitokių laikmenų. Ir štai įdomu: jeigu kuri nors iš šių dienų operų išliktų

istorijoje, būtų tam tikru būdu užfiksuota ir išsaugota, kaip ji būtų atkurta po penkiasdešimties, šimto ar dar daugiau metų, kai jos jau nevaržytų autorių teisių ribojimai?..

Kuo LNOBT vertingas Operos genomas bei kartu su juo ateinančios idėjos ir profesionalai?

J. S. Tai svarbus procesas, nes mažesnės formos, eksperimentai neišvengiamai įkvepia minčių, idėjų didesniems pastatymams. Juk ir operos žanras, kurio pradžią istorikai sieja su XVI a. pabaiga, gimė bardų namuose Florencijoje ir buvo pradėtas nedidelio pažangių muzikantų būrelio. Tuo metu opera buvo neįprasta, kai kam ji atrodė kaip nepriimtina inovacija. Tokie dalykai stipriai paveikia, gali net sudrebinti meno pasaulį ir kartais iš jų išauga šimtmečius gyvuojantys reiškiniai. Tokios tąsos pavyzdys, manau, yra šiuolaikinė opera. Be to, sveika kultūrinė aplinka turi gebėti priimti iniciatyvas. Todėl Operos genomo veikla labai svarbi LNOBT procesams – leidžia patirti nesvarumo būseną, vaikščioti įvairių skonių, poreikių, aktualijų briaunomis. Norime būti šalia naujų įdomių reiškinių, kuriuose opera gali atitikti konvencinę sąvokos sampratą, bet taip pat gali būti tik žodis.

Kaip aktyviai į atrinktus projektus įsitraukė operos profesionalai?

A. A. Po atrankos sudarėme kiekvieno iš šių penkių kūrinių individualaus vystymo planą. Buvo rengiamos individualios kūrybinės rezidencijos, gryninamos koncepcijos. Dauguma šių procesų vyko dar nedalyvaujant vadinamiesiems operos profesionalams. Idėjoms gryninti, testuoti užteko turimų išteklių, prisidėjo įvairios LNOBT tarnybos, partnerių organizacijos. Bet neseniai pradėtos atlikėjų atrankos, eskizams paruošti būtini dainininkų ir instrumentininkų garso įrašai. Kuo toliau, tuo daugiau teatro kūrybinio, techninio ir prodiuserių personalo įsitrauks į darbus. Prisijungs ir nepriklausomų menininkų iš šalies. Bendro visoms penkioms idėjoms darbų tvarkaraščio nėra. Kiekvienas kūrinys pulsuoja savo ritmu. Pirmųjų darbų premjeros, tikėtina, įvyks dar šių metų rudenį. Bet bus operų, kurias išleisime į viešumą tik 2023 ar 2024 m.

Kadrai iš Operos genomo kūrybinių dirbtuvių

Kuo atrinkti kūrėjai įtikino, kad geriau ir įdomiau už kitus atskleis tai, kas šiuolaikinėje operoje svarbiausia?

A. A. Atrinktų sumanymų autoriai įtikino idėjų grožiu, įgyvendinimo realistiškumu. Kai kuriais atvejais ypač sudomino kitose srityse sėkmingai besireiškiančių menininkų galimi debiutai šiuolaikinės operos lauke. Drauge reikia nepamiršti, kad sprendimą dėl finalininkų priėmė šešių asmenų, nebūtinai turinčių vienodas nuomones, komisija. Dėl kai kurių darbų sutarėme gana greitai ir vieningai, o dėl kelių kitų teko ilgiau padiskutuoti. Teoriškai finalininkų galėjo būti dar daugiau. Įdomių sumanymų netrūko. Bet penki kūriniai – jau pakankama. Tai ypač pajutome vienu metu pradėję visų jų vystymo darbus.