Bravissimo 2022 | 1 by LNOBT

2022 / 1

Ž O D I S

Fotografas Tadas Kazakevičius

R E D A K T O R Ė S

Mielieji Bravissimo skaitytojai, Susitinkame su jumis itin sudėtingu metu, kurio slogus ir skausmingas atspalvis sunkiai suvokiamas šiuolaikiniam žmogui – nubudę vasario 24-osios rytą atsidūrėme karo realybėje. Nors man rašant šias eilutes agresijos šmėkla siaučia Ukrainoje ir kol kas neliečia mūsų žemių, vis dėlto tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad sunkią dabartinių realijų ranką ant pečių pajutome visi. Ji nepaprastai arti. Ją regime žiūrėdami į ašarotas ukrainiečių vaikelių akis, apkabindami mūsų namuose prisiglaudusias, nuo menkiausio triukšmo krūpčiojančias moteris, paduodami šilto maisto dubenį tiems, kurie palikę viską, kas brangiausia, turėjo bėgti. Dangus virš mūsų pritvinkęs apmaudo ir pykčio. Niekada nepamiršiu to mėlyno dangaus, kuris mane lydėjo prieš kelis metus vaikštant Kyjivo gat vėmis. Nors gyvenime keliauti ir grožėtis dailiausiomis pasaulio vietomis teko nemažai, vis dėlto būtent su šiuo miestu užsimezgė bene labiausiai slėpininga meilės istorija. Niekur kitur nekvėpavau tokiu ypatingu oru, kupinu begalinio džiaugsmo. Akys ilsėjosi žvelgdamos į neįtikimo grožio šventuosius pastatus, širdį gaivino žmonių šypsenos Šv. Andriejaus nuolydžio turguje, kurio pora pardavėjų prisiminė ne tik tai, kad lygiai prieš metus pas jas jau lankiausi, bet ir koks mano vardas, iš kur esu ir ką tąkart pirkau. „Taip, mergaitė Laūra iš Lietuvos, šalies, kurioje gyvena lietuviai, ištikimi mūsų bičiuliai“. Ir stingdantis Marijos žvilgsnis Šv. Sofijos katedroje – galinga, keista, kojomis tvirtai atsirėmusi į tamsią žemę, ji žiūri į mus skleisdama paslaptį, kurios niekas niekada neįmins. Tą neįveikiamą paslaptį, kuri nejučia savo plačiais sparnais apgaubia visą Kyjivą ir stebi kiekvieną čia apsilankančio žingsnį. Šiandien Ukrainos gyvybę mindo sielvartą nešantys žingsniai, ir jų aidas rezonuoja mūsų kasdienybėje – sunku susikaupti kasdieniams darbams ar kurti net ir elementarius gyvenimo planus. Su kolegomis, užsiimančiais kūryba, dažnai pasikalbame

apie beprasmybės jausmą – dažnai atrodo, kam reikalingas dainavimas, šokis, žurnalas, skelbimai, spektaklių programėlės, jei šalia tiek kančios? Bet jie visi reikalingi – jie yra viltis ir mažytė kova už tai, kad iš mūsų nebūtų atimtas gyvenimo dvelksmas. Vienas puikus žmogus, su kuriuo kartu dirbame, pasidalino iškalbinga Česlovo Milošo mintimi: „Net jei rytoj pasaulio pabaiga, vis tiek turime sodinti savo obelis“. Nes jei sodinsime – jos net ir pelenuose kraus savo žiedus, dovanos vaisius. Labai tikiuosi, kad vartydami šio Bravissimo puslapius pajusite bent truputėlį to viltingo obuolių skonio. Mylėkime ir saugokime vieni kitus.

Nuoširdžiai, Laūra Karnavičiūtė

2022

T U R I N Y S

2022

R A M P O S Š V I E S O J E 4 6 10 16 20 24

K O V A S

2022

LNOBT koncerte Stiprūs kartu – muzikinės maldos už Ukrainą Apdovanoti LNOBT Metų solistai Legendinės Bohemos evoliucija Pokalbis su režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir dirigentu Ričardu Šumila | Rasa Murauskaitė Mergaitės Marijos istorija – minibaletas mažiausiems teatro lankytojams | Gražina Montvydaitė Koncertai po teatro skliautais | Kristupas Antanaitis Mados ir etiketo žinovai vieningi: opera – tai šventė, o šventėms puošiamės! | Arnoldas Remeika

V I S - A - V I S 30 Pažintis su baritonu Steponu Zoniu: „Scenoje gyvenu vis kitą gyvenimą“ | Ingrida Milašiūtė N A U J I V Ė J A I 38 44 48

Martynas Rimeikis: „Pasitinkant baleto pavasarį“ | Ditė Elzbergaitė Jacques’o Offenbacho opera Hofmano istorijos – jaunųjų Europos kūrėjų taikiklyje | Ingrida Milašiūtė Operos genomo pažadas: katapultuotis į neregėtas orbitas | Aušra Kaminskaitė

P A Ž I N T I S 54 Sopranas Lina Dambrauskaitė: „Labai svarbu nebijot rizikuoti ir pastumti save į priekį“ | Gerūta Griniūtė 63 Baleto solistas Jonas Laucius: „Ne baimė, o laimė“ | Elvina Baužaitė S U G R Į Ž I M A I 68 76

Režisieriaus Günterio Krämerio Žydės ir Don Karlo sugrįžimas | Neringa Šakinienė Dirigentas Marcello Bufalini: „Stengsiuosi, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką“ | Ingrida Milašiūtė

M E N U A K I M I R K Ą Ž A V I N G Ą 84 94

Dirigentas Julius Geniušas: „Mano stichija – opera“ | Eglė Ulienė Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė | Kristupas Antanaitis

C O D A 96

Kryžiažodis

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

LNOBT koncerte Stiprūs kartu –

muzikinės maldos už Ukrainą Kovo 11-osios vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko Nepriklausomybės atkūrimo dienos koncertas Stiprūs kartu. Visos už bilietus surinktos lėšos skirtos už savo laisvę didvyriškai kovojančiai Ukrainai. Koncertas buvo transliuojamas Lietuvos (LRT) ir Vokietijos (ARTE TV) televizijos žiūrovams. Renginio metu į abiejų šalių žmones iš vaizdo įrašų kreipėsi Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė ir Baltarusijos demokratinės visuomenės lyderė Sviatlana Cichanouskaja. LNOBT salėje sveikinimo ir padėkos žodį tarė Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Beshta. Koncertą Stiprūs kartu pradėjo LNOBT choro (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) giedami

Lietuvos ir Ukrainos valstybiniai himnai. Vėliau programoje skambėjo įkvepiantys lietuvių ir ukrainiečių kompozitorių kūriniai. Dainavo operos solistai Margarita Levchuk, Yuliya Tkachenko, Edgaras Montvidas ir LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. LNOBT baleto meno vadovo Martyno Rimeikio choreografinę kompoziciją Mes esame! scenoje jautriai pristatė ukrainietė balerina Olesia Shaytanova. Finalo akcentu, pabrėžiant Ukrainos eurointegracijos siekį, pasirinktas Europos Sąjungos himnas – Ludwigo van Beethoveno Odė džiaugsmui. Teatro simfoniniam orkestrui dirigavo ukrainietė, Odesos operos ir baleto teatro dirigentė Marharyta Hrynyvetska ir LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

7 Paramą LNOBT rinko ir kitais būdais: už teatro darbuotojų suaukotas lėšas jau nupirkti termovizoriai Ukrainos kovotojams, dalis piniginių aukų buvo pervesta fondui Blue / Yellow. Nuo karo audrų išvežti ir šiuo metu Vilniuje globojami vaikai iš Ukrainos nemokamai lankėsi LNOBT spektaklyje. LNOBT Raudonojoje fojė nuo šiol bus galima apžiūrėti Ukrainos nacionalinės operos fotografės Aleksandros Zlunitsynos fotografijų parodą Baletas ir miestas. Palaikydamas kovotojus už laisvę, teatro orkestras Ukrainos himną atlieka prieš kiekvieno spektaklio pradžią. Patys teatro darbuotojai taip pat rinkosi į prasmingą Ukrainos himno giedojimo akciją, taip išreikšdami savo begalinę pagarbą didvyriškai besikaunantiems ukrainiečiams – himno įrašą galite peržiūrėti teatro YouTube kanale: https://www.youtube. com/watch?v=YGjicPkxb0s.

2022

Šoka Olesia Shaytanova

Jonas Sakalauskas, Ričardas Šumila

Edgaras Montvidas, Ričardas Šumila

Margarita Levchuk, Marharyta Hrynyvetska

Nuotraukų autorius Tomas Ivanauskas

Yuliya Tkachenko, Marharyta Hrynyvetska

2022

Renginio vedėjai Monika Pleškytė ir Nerijus Masevičius

Apdovanoti LNOBT

Metų solistai

R A M P O S

Fotografas Žygimantas Gedvila

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje surengta Metų solistų apdovanojimų ceremonija. Geriausius vaidmenis 2020–2021 m. sukūrusiems operos ir baleto artistams įteikti diplomai, Auksinės rūtos skulptūrėlės ir teatro rėmėjų dovanos. Tradicija pagerbti solistus, kurių vaidmenys praėjusių metų spektakliuose pripažinti geriausiais, didžiausiame šalies teatre puoselėjama jau du dešimtmečius – nuo 2002-ųjų. Metų solistus atrenka vertinimo komisija, sudaryta iš LNOBT vadovų ir teatro meno kolektyvų atstovų.

Š V I E S O J E

Metų baleto soliste už Žizel vaidmenį Adol phe‘o Adamo balete Žizel šįkart pripažinta Olesia Shaytanova. Ją pinigine premija apdovanojo teatro rėmėjai Svaja ir Visvaldas Norkevičiai. Metų operos soliste už Anos Bolenos vaidmenį Gaetano Donizetti operoje Ana Bolena, Maršalienės vaidmenį Richardo Strausso operoje Rožės kavalierius bei Violetos Valeri vaid menį Giuseppe‘s Verdi operoje Traviata tapo Joana Gedmintaitė. Jai piniginę premiją įsteigė teatro rėmėjai Nerija ir Linas Sabaliauskai. Metų operos solistu už visą puokštę parengtų debiutų: Chose vaidmenį operetėje Sarsuela, Marselio vaidmenį Giacomo Puccini operoje Bohema, Arnoldo vaidmenį Amilcare‘s Ponchielli operoje Lietuviai, Faninalio vaidmenį R. Strausso Rožės kavalieriuje, Valentino vaidmenį Charles‘io Gounod operoje Faustas, Markizo ir Barono vaidmenis G. Verdi Traviatoje bei Onegino vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas – pripažintas Steponas Zonys. Šiuo metu Modenos operos teatre Italijoje dainuojančiam solistui piniginę premiją įsteigė teatro rėmėja Nerija Kasparienė. Metų solistų apdovanojimuose paskatinami ir geriausius vaidmenis parengę jaunieji teatro artistai. Šįmet Metų operos viltimi tapo Kamilė Bonté (Zara Breton Sarsueloje, Margarita Fauste ir Mimi Bohemoje), o Metų baleto viltimis išrinkti net du artistai – Gohar Mkrtchyan (už vaidmenis baletuose Žizel, Pragiedrėjusi naktis ir Šventasis pavasaris) bei Zsolt Kovács (už vaidmenis baletuose Procesas ir Don Kichotas). Jauniesiems artistams pinigines premijas įsteigė teatro rėmėjai Danutė ir Juozapas Budrikiai, Rasa Juodviršienė ir Grasilda Blažienė. Pirmą kartą LNOBT Metų solistų apdovanojimuose galėjo dalyvauti ir teatro žiūrovai, internete savo balsą skirdami labiausiai patikusiam teatro artistui. Suskaičiavus atiduotus balsus, Mylimiausios solistės apdovanojimas atiteko balerinai Karolinai Matačinaitei. Ją apdovanojo Laikrodžių centras. Taip pat buvo įteikta tradicinė Padėkos premija, skiriama ilgus gyvenimo dešimtmečius LNOBT atidavusiems ir kolegų itin vertinamiems teatro darbuotojams. Už kas vakarą kuriamą scenos stebuklą, už ištikimą tarnystę teatrui ir už tai, kad neįmanomi dalykai scenoje virsta realybe, šios premijos laureatu paskelbtas scenos technikos magas Viktoras Vyskupaitis. Jam apdovanojimą įsteigė teatro rėmėja Danutė Mallart. Geriausius vaidmenis sukūrę teatro solistai apdovanoti diplomais, Mariaus Zavadskio sukurtomis Auksinės rūtos skulptūrėlėmis ir Laikrodžių centro dovanomis. n

2022

2022 1

Metų baleto solistė – Olesia Shaytanova

Fotografas Žygimantas Gedvila

LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas

Metų operos solistė – Joana Gedmintaitė

Mylimiausia solistė – Karolina Matačinaitė

2022

| Metų baleto viltis – Gohar Mkrtchyan

Metų operos viltis – Kamilė Bontė

Metų baleto viltis – Zsolt Kovacs

Padėkos premijos laureatas Viktoras Vyskupaitis

Renginio vedėjai Monika Pleškytė ir Nerijus Masevičius

R A M P O S

2022

Š V I E S O J E

Legendinės Bohemos evoliucija

Pokalbis su režisieriumi Gediminu Šeduikiu ir dirigentu Ričardu Šumila Bohema, į kurią vis norisi sugrįžti, – tai legendinis Bohemiečių pastatymas, atgijęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Pastatymas, galima sakyti, įkvėpęs žvaigždėmis nusagstytą Bohemiečių judėjimą ir ilgam įsirėžęs į operos mėgėjų atmintį, su džiaugsmu buvo sutiktas ir dabar. Iš Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus rankų Bohemą perėmę režisierius Gediminas Šeduikis ir dirigentas Ričardas Šumila patys su juo gyvena daugiau nei dešimtmetį. Pokalbyje atsiskleidžia jų žvilgsnis į genialųjį Giacomo Puccini kūrinį ir nesiliaujančią legendinio pastatymo evoliuciją.

Rasa Murauskaitė

Pirmą sykį ši Bohema buvo parodyta 2006 m. Žinau, kad abu esate su ja asmeniškai susiję. Papasakokite. Gediminas Šeduikis. Tada dar nedirbau su Dalia, buvo pati Bohemiečių pradžia. Tačiau jau buvo žinoma, kad atsirado nauja alternatyvi operos trupė. O aš tada dirbau teatre ir vienas draugas pranešė, kad yra galimybė pakliūti į generalinę repeticiją, – gal ten kažkokie pažįstami dainavo ar panašiai. Tąkart pirmąsyk pamačiau ir Bohemą, ir trupę, tai pirmas rimtesnis apsilankymas Kongresų rūmuose. Buvo labai smagu. Kiek išsigandom, kai antrajame veiksme netikėtai iššovė konfeti. Toks pirmas ryškus mano atsiminimas. O paskui prabėgo kažkiek metų ir sulaukiau Dalios skambučio. Sako: „Labas, čia tokia Dalia skambina. Ką veiki? Gal nori su mumis padraugauti?“ – „Gerai, padraugaujam“, – atsakiau ir susibičiuliavome. Taip praėjo gal dvylika metų. Per juos ne sykį teko ir Bohemą atgaivinti.

Ričardas Šumila. Prisimenu, koks buvo sujudimas, kad čia, Kongresų rūmuose, bus rodoma opera. Visiems buvo labai įdomu. Prieš tai buvo toks pusiau koncertinis Pajacų pastatymas, o čia – tikra opera. Tada dar mokiausi pas Gintarą Rinkevičių ir, atsimenu, paprašiau jo gauti man kokį kvietimą. Kvietimą tada gauti būdavo labai sunku: ir šiaip bilietų nebūdavo, ir Dalia norėdavo kiekvieną jų parduoti, nes iš pardavimų laikėsi visas teatras. Atsimenu, kaip Rinkevičius išsigandęs bandė prašyti man kvietimo. Ir gavo. (juokiasi) O įspūdis buvo didžiulis. Ir solistai, ir pati opera darė didžiulį įspūdį. Buvo sunku patikėti, kad Kongresų rūmuose scenografija gali būti tokia funkcionali. Tiesa, yra ir dar asmeniškesnė istorija. Kai vėl po kurio laiko ėmėmės atstatyti Bohemą, tada jau draugavau su dabartine žmona Radvile. Pas Dalią būdavo taip: jos darbuotojai turėdavo dirbti mimanse, tad ir mano žmonai tekdavo pavaikščioti. Buvo viena scena, kur ji turėdavo bučiuotis. O Dalia reikalaudavo tikrų bučinių.

13 Prisimenu, kaip sunku būdavo žiūrėti. Draugystės pradžia, o atėjęs į repeticiją visa tai matai. (juokiasi) Kuo toks ypatingas šis pastatymas? Tik rai ne visi išgyvena tiek laiko, o dar ir būna atkurti įvairiose erdvėse, kaip kad ši Bohema. Iš Kongresų rūmų į Valdovų rūmų kiemą, į LNOBT sceną... G. Š. O anksčiau dar buvo Klaipėdoje, Palangoje. Išties, nenoriu suklysti dėl skaičių, bet ši Bohema – turbūt vienas tų spektaklių, kurie daugiausia kartų perstatyti įvairiose vietose. Ko gero, nė vienas kitas operos pastatymas pas mus nebuvo rodomas penkiose skirtingose scenose, įvairiuose miestuose. R. Š. Ir dar Siemens arenoje. G. Š. Man rodos, tai spektaklis rekordininkas – dėl to, kad ilgai gyvuoja, ir kad daug kartų perstatytas. Daugybė dainininkų šiame spektaklyje užaugo. Asmik Grigorian – ryškiausias pavyzdys, taip pat Edgaras Montvidas, Joana Gedmintaitė, visa plejada žymių dainininkų yra vienaip ar kitaip išėję Bohemos mokyklą. O dėl spektaklio sėkmės, tai manau, sutapo vienoje vietoje daug dalykų. Visų pirma, pati opera, genialus Puccini kūrinys. Jis nėra labai ilgas, tai jautri žmonių, meilės istorija. Kaip ir daugumoje Puccini operų, šioje taip pat dera sukrečiantis dramatizmas ir lengvas humoras. Dramose, mano nuomone, tai idealus derinys – įvairesnis spektras, o ne tik drama, drama, drama. Tada ji tampa tokia paviršutiniška, nuobodi. O kai įmaišai švelniai komiškų elementų, jie gerai paryškina dramą. Tad pati opera – nuostabus pasirinkimas. Antra, puikus scenografo, kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus darbas, šviesų dailininko Peterio Mumfordo kūryba, taip pat G. Rinkevičius, taigi daugybė puikių dalykų suėjo į vieną vietą. R. Š. Turbūt ir naujumo veiksnys: nauja vieta, naujas, besikuriantis organizmas, alkani žmonės, kurie galbūt tuo metu buvo neįvertinti, nedainavo teatre, neturėjo kur pasirodyti, dirbti, realizuotis. Nebesikartosiu, nes viskam, ką pasakė Gediminas, pritariu ir sakyčiau tą patį. Dar galėčiau pridėti tik tiek, kad iki tol Bohema turbūt buvo statyta gana seniai ir žmonės jau buvo jos pasiilgę. O ir muzikiniu požiūriu opera gerai dramaturgiškai sudėliota.

2022

Ričardas Šumila

Ar Bohema yra iššūkis orkestrui? R. Š. Atlikti ją nėra taip sunku kaip kokį Rožės kavalierių, bet tai paini opera. Dirigentui Bohema gana nelengva, nes partitūroje daug tempo pasikeitimų, sulėtinimų, pagreitinimų, – tai iš esmės būdinga Puccini’ui. Bet, palyginti Gediminas Šeduikis

2022

Padavėjas – Alfredas Celiešius, Marčelas – Steponas Zonys, Šonaras – Arminas Skirvainis, Mimi – Kamilė Bonte, Kolinas – Kšištof Bondarenko, Rudolfas – Merūnas Vitulskis

su, tarkim, Madam Baterflai, būtent Bohema yra gerokai sunkesnė. Taigi orkestrui nėra lengva, bet tai ir ne Straussas, ne ekspresionizmas, kur kiekviena partija parašyta virtuoziškai. Čia daug akompanuojančios faktūros: kas laiko ilgąsias natas, kas groja melodiją. Bet suvaldyti visus pokyčius, reaguoti orkestrui yra sudėtingiau nei, tarkim, Mozarto ar bel canto operose. Pirmojoje Bohemoje dainavo tada dar visai jauni solistai Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Joana Gedmintaitė. Šiandien, operai atgimus, joje vėl jauni solistai, tik jau kita karta. Sąmoningai rinkotės tokią jauną sudėtį? R. Š. Ir mes taip manėme, ir Dalia taip pageidavo, kad jeigu atgaiviname Bohemą, tai kuriame ją ne su ankstesniais, o su dabarties jaunaisiais solistais. Kita vertus, Bohema – jaunų solistų opera. Kitaip negali būti. Tą atmosferą sunku suvaidinti – turi būti jaunas, turi būti studentas... G. Š. ...šiek tiek nepatyręs, šiek tiek išsigandęs, neuždirbantis pinigų, šiek tiek alkanas. (juokiasi)

R. Š. Yra solistų, kurie dar tik kovoja už savo vietą ir čia jie gauna galimybę. Alkanumo jausmas labai svarbus, o šioje operoje apie tai daug kalbama. G. Š. Toks yra ir šios operos, ir pačių Bohemiečių užtaisas – jie pradėjo jauni. Tai šio spektaklio misija. Galimybė jauniems dainininkams debiutuoti profesionaliame teatre, rimtoje scenoje, rimtame pastatyme, o kartu – jausti savotišką saugumą. Tai gražu ir teisinga, tai turi tęstis. Galbūt šiokia tokia problema jauniesiems dainininkams, kurie visi gerai pažįsta šį pastatymą ir žino visą jo istoriją, yra lipti į sceną ir vaidinti su Grigorian rūbais. Tai šis tas... Jautėte, kad naujosios Bohemos solistai patyrė didelį spaudimą žinodami, kad gali ateiti nemažai tokių, kurie matė pirmąją Bohemą ir gali lyginti. R. Š. Nežinau, nejaučiau, kad dainininkai dėl to išgyventų. Gal labiau nerimavo dėl debiuto. Vienoks ar kitoks, jis visada kelia įtampą. Bet lyginama išties buvo – pats girdėjau pirmuosiuose spektakliuose tarp pačių solistų. Tai normalu, visi mėgstame lyginti.

R A M P O S

G. Š. Lygintume bet kuriuo atveju, o tai turi ir pliusų, ir minusų. Viena vertus, jaunus solistus tai kažkiek slegia, įpareigoja. Kita vertus, operos solistai turi tą vidinį ego, kad „aš galiu geriau“. Tai gerai, nes stumia meną į priekį. Menas evoliucionuoja. Paimkime, senus, kokio aštuntojo dešimtmečio, įrašus. Ir paklausykime, kaip tas pačias arijas atlieka šiandienos dainininkai. Su visa meile Mariai Callas, reikia pasakyti, kad kaip ji šiandien nebedainuojama. Kaip ir sporte, moksle, yra tam tikros tendencijos, mados, atsiranda naujų dalykų. O ir žmogaus fiziologiją visi dabar plačiai studijuoja. Mums patiems labai įdomu stebėti, kaip viskas atrodė prieš dešimt ar penkiolika metų ir kaip atrodo dabar. Negalime sakyti, kad spektaklis nė kiek nepakito. R. Š. Kiekvienas solistas atiduoda dalį savęs – nuo to nepabėgsi. G. Š. Kaip ir mes patys. Apskritai operoje, ir ypač Puccini kūryboje, yra daugybė užkoduotų dalykų. Penkiolika metų dirbdamas su šia opera kaskart randu ką nors nauja. Dėl to niekada nenuobodu. Spektaklis tam tikra prasme taip pat evoliucionuoja, nėra muziejinis. Manau, todėl Bohema ir gyva. Juokingiausia, kad Dalia

Š V I E S O J E

yra sakiusi, jog kai vyks paskutinis šios operos spektaklis, kai „tauta nuspręs“, kad jau gana Bohemos, po penkiolikos ar dvidešimties metų, ji norėtų, kad paskutiniame spektaklyje dainuotų tie, kurie dainavo ir pirmajame. (juokiasi) O koks Dalios Ibelhauptaitės vaidmuo atstatant operą? Ji dalyvauja? Daug ta- riatės? G. Š. Dalia mumis labai pasitiki, ir jeigu ką nors siūlome, ji nesakys: „Tikrai ne.“ Jeigu siūlome, turbūt žinome, kad vienas ar kitas žmogus tiktų tam ar anam vaidmeniui. Taigi Dalia per daug nesikiša į mūsų darbą. Aišku, ir mes nekuriame kažko visiškai savo, esame kūrybinės grupės dalis. Nors mudu nedalyvavome šį spektaklį kuriant 2006-aisiais, esame daug su juo dirbę, pažįstame vieni kitų darbo principus. Pasitikime savimi, o Dalia pasitiki mumis. R. Š. Jaunų solistų kontekstą taip pat išmanome neblogai – LNOBT yra jaunųjų solistų programa, kurią daugelis vienaip ar kitaip išeina. Jau prieš porą metų žinojom, kurie solistai galėtų dainuoti Bohemoje.

2022

Miuzetė – Monika Pleškytė, Alčindoras – Arūnas Malikėnas

Ar tik ne vienintelis Arūnas Malikėnas yra iš senosios Bohemos? G. Š. Benua turi dainuoti pagyvenęs vyriškis, tad Arūnas pagal metus puikiai tinka. Vis dėlto ketinome pakeisti solistus visus iki vieno, norėjome versti visiškai naują puslapį. Bohemoje turėjo debiutuoti Liudas Mikalauskas, bet dukart tam sutrukdė aplinkybės. R. Š. O Arūnas, aštuoniasdešimt ar šimtą kartų padainavęs Benua, išėjo tiesiai į sceną iš esmės be repeticijų. (juokiasi) Judu su Bohema gyvenate jau daugiau kaip dešimtmetį. Ar pasikeitė jūsų pačių santykis su šiuo kūriniu? Ričardas dirigavo šią operą griežiant įvairiems orkestrams, Gediminas statė bent keliose skirtingose erdvėse. Turbūt su Bohema keitėtės ir jūs. R. Š. Bohemą sieju su savo paties augimu, karjera. Pirmąkart Bohemą dirigavau dar studentas, man tai buvo pirmas ar antras Puccini veikalas. Kai dabar prisimenu, kaip tada šią operą supratau, pasirodo, kad mažai ką suvokiau. Su kiekviena Bohema viskas atrodė kiek kitaip. Manau, dabar jau esu šiek tiek arčiau tiesos. Bet garantuoju, kad po dar dešimties metų atrodys, jog iš tikrųjų šiandien nieko nesupratau. Kalbėjome apie solistų evoliuciją, bet ir pati Bohema evoliucionavo mūsų galvose, bent jau mano. Visai kitaip šiandien ją suprantu. G. Š. Perėmus spektaklio vadžias, tiek kaip režisieriui, tiek kaip dirigentui mums pirmiausia rūpėjo, kad Bohema nebūtų blogesnė nei tada, kai buvo pastatyta pirmą kartą. Ir Ričardas juk negalėjo sakyti: „Pamirškite, dabar viską darysim iš naujo.“ Iš pradžių jo darbas buvo savotiška G. Rinkevičiaus interpretacijos tąsa, bet po truputį atsirado jo paties interpretacija, kuri gal ir nėra smarkiai nutolusi nuo originaliosios.

Miuzetė – Monika Pleškytė

R. Š. Labai teisingai pasakei. Pirmąją Bohemą dirigavau vos po vienos repeticijos. Tokiu atveju negali daug nukrypti, nes viskas gali tiesiog sugriūti. O dabar turėjau laiko, repeticijų, be to, buvau dirigavęs senesniame pastatyme, mūsų kolektyvas Bohemą gerai pažįsta, tad jam daug ruoštis nereikėjo. Buvo laiko įgyvendinti kitą interpretaciją. G. Š. Kai galvoje nuolat nešiojiesi kūrinį, vis grįžti prie jo, tai atėjusiems naujiems dainininkams iš pradžių lyg ir kalbi tą patį. Tą patį pasakoji, padedi dainininkams atrasti tuos pačius charakterius. Tačiau nepastebimai apie tuos pačius dalykus pradedu kalbėti kitaip nei prieš dešimt ar penkiolika metų. Man pačiam įdomu ir kartais net juokinga. Man Bohema – tarsi mokykla, kurios niekada nebaigi. Aš, kaip režisierius, kūrėjas, mokausi, dainininkai taip pat man padeda mokytis. Anksčiau reikėdavo daugiau laiko naujiems dainininkams parengti. Dabar tai darau labai greitai, nes jau žinau, kur akcentai būtini, o kur kažkas atsitiks savaime. Todėl charakterių psichologinį žemėlapį galiu sudėlioti gerokai greičiau ir veiksmingiau. n

Benua – Arūnas Malikėnas, Marčelas – Steponas Zonys

2022

Režisierė, choreografė, scenografijos koncepcijos autorė Jūratė Sodytė

Mergaitės Marijos istorija –

minibaletas mažiausiems teatro lankytojams

Gražina Montvydaitė

Jūratė Sodytė dvidešimt metų šoko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, vėliau ėmėsi choreografės veiklos, o ilgainiui pati šiame teatre ėmė režisuoti spektaklius ir operas. Teatro lankytojams žinomi šios kūrėjos darbai: opera vaikams Zuikis puikis (2015), operetė Sarsuela (2021). Šį sezoną pristatoma Mergaitės Marijos istorija yra naujas režisierės kūrinys, skirtas mažiausiems teatro lankytojams. Tai muzikinė šokio pasaka, vaikams gerai žinomą Spragtuko ir Marijos istoriją pasakojanti netikėtu būdu: spektaklį kurs du šokėjai, aktorius ir penki instrumentininkai. Vien jau žanrinis apibūdinimas skatina smalsauti, kaip bus įgyvendintas šis ambicingas užmojis, o dar labiau intriguoja, kad spektaklis bus rodomas LNOBT Raudonojoje fojė (iki šiol spektakliai vaikams paprastai vykdavo Kamerinėje salėje). Apie tai, kaip formavosi ši idėja ir su kokiais sunkumais susidurta statant spektaklį vaikams, papasakojo jo režisierė, choreografė ir scenografijos koncepcijos autorė Jūratė Sodytė.

R A M P O S

Ne pirmą kartą kuriate vaikams. Kokių reikalavimų spektakliui kelia ši publika? Vaikai – patys reikliausi žiūrovai. Labai svarbu sukurti vaizdinius, kuriais jie patikėtų. Ne mažiau svarbi ir spektaklio dinamika, tempas, nes blogiausia, kai vaikai pradeda nuobodžiauti. Būtina juos sudominti, įtraukti į spektaklio veiksmą, įsukti į įvykių verpetą. Todėl pačiam reikia tapti vaiku ir stebėti kūrybiniame procese kylančius pojūčius. Kurti vaikams daugeliui statytojų yra savotiškas iššūkis, o papildomų sunkumų kelia tai, kad kūrinys skirtas ikimokyklinukams ar net dar mažesniems žiūrovams, galbūt į teatrą ateinantiems pirmą kartą. Kaip dėliojamas pasakojimas ir siužetas tokiai publikai? Jeigu kūrinys sukurtas kompozitoriaus, svarbi yra jo originalioji interpretacija, pritaikyta tam tikrai tikslinei grupei, pavyzdžiui, visai šeimai. Konkrečiu atveju idėja parašyti Mergaitės Marijos istoriją spontaniškai gimė

Š V I E S O J E

orkestro muzikantams – Karolinai Daukšienei (fleita), Linui Šalnai (obojus), Viliui Kalvėnui (klarnetas), Vyteniui Matučiui (valtorna) ir Robertui Šidiškiui (fagotas) – pasiūlius inscenizuoti jų parengtą siuitą pagal Piotro Čaikovskio baletą Spragtukas. Muzikantams kilo mintis padovanoti spektakliuką patiems mažiesiems žiūrovams, kuriems išbūti visą baleto Spragtukas laiką dar yra per sunku. Tada man ir teko pasukti galvą, kaip, kokiomis priemonėmis įgyvendinti šią puikią idėją. Nusprendžiau, kad pasakojimas turi tapti žodžio, šokio ir muzikos vaizdiniu. Tad šis iššūkis tapo iššūkiu ir visai kūrybinei grupei – kaip minimaliomis priemonėmis susikurti įdomų, patrauklų ir dinamišką spektaklį mažiesiems žiūrovams, teatro gerbėjams. Naudodamasi proga noriu nuoširdžiai padėkoti nuostabiai kūrybinei grupei ir visiems kolegoms, prisidėjusiems prie Mergaitės Marijos istorijos gimimo. Reiškiu didžiulę padėką kūrėjams Juozui Statkevičiui (Lietuva), Viačeslavui Okunevui (Rusija) ir Rafailui Volskiui (Rusija) už galimybę spektaklyje panaudoti jų kurtus kostiumus. Marija – Gabrielė Marčiukaitytė

2022

Operų mokyklinio amžiaus vaikams po truputį daugėja, bet spektaklių patiems mažiausiems žiūrovams nėra daug. Kodėl, jūsų nuomone, vis dar neišpopuliarėja spektakliai vaikams, galbūt net nuo pirmųjų gyvenimo metų? Juk užsienio šalių patirtis rodo, kad tai imli ir gausi publika, o kūrėjams tokie kūriniai taptų galimybe atskleisti didelį kūrybinį potencialą. Kaip tik dabar randasi tokio pobūdžio projektų idėjų, jos labai populiarėja. Suprantama, kad įgyvendinti kylančius sumanymus nėra paprasta. Tam reikia ne tik lėšų, bet ir kūrybinio kolektyvo laiko. Galbūt todėl ne taip sparčiai turtėja repertuaras mažiesiems žiūrovams. Vis dėlto džiugu, kad ta linkme judame. Mažuosius klausytojus šioje muzikinėje šokio pasakoje supažindinsite su judesio menu ir pučiamaisiais instrumentais. Kaip šokio ir muzikos jungtis padės kurti pasakojimo veiksmą?

Marija – Gabrielė Marčiukaitytė

Tai bus žodžio, judesio ir muzikos sinteze paremtas kūrinys. Tiesą sakant, tai gana įprastas kūrybos principas. Jau gerokai anksčiau meno žanrai grįžo prie sinkretizmo, o tai praplečia galimybę juos panaudoti. Šis spektaklis įdomus tuo, kad jame veikia ne vien gyvi atlikėjai. Pasinaudodama žaidimo elementu, personažus perkėliau ne tik į muzikos instrumentus, bet ir į kaukes, kad vaizdas šiek tiek primintų animacinį filmuką. Juk filmukus su dideliu susidomėjimu žiūri ir patys mažiausieji. Kartu į šį spektaklį pavyko įpinti ir šiek tiek edukacijos, nes mažieji žiūrovai išgirs ir pamatys kiekvieną muzikos instrumentą atskirai. Kaip manote, gal vaikams lengviau suprasti kūno kalbą, judesį, šokį nei kitus menus, pavyzdžiui, muziką ar vaidybą? Mano nuomone, tai labai individualu. Yra vaikučių, kurie dar mamyčių viduje su malonumu klausosi ir klasikinės, ir kitokios muzikos. O kiti iškart leidžia suprasti, kad jiems labiau patinka judesys. Baleto menas – tai emocinės kūno raiškos menas. Manau, kad judesys vaikams yra absoliučiai natūralus ir suprantamas, priimamas intuityviame lygmenyje kiekvienam atrandant individualias pojūčių spalvas.

Vytenis Matutis

2022

Spektaklio kūrybinė komanda Neseniai LNOBT buvo pastatyta opera vaikams Alisa Stebuklų šalyje. Mergaitės Marijos istorijos siužetas šiek tiek primena šios operos siužetą. Kuo Marijos istorija skirsis nuo Alisos nuotykių? Na, panašumas gal tik toks, kad abi mergaitės patiria tam tikrus nuotykius ir iššūkius. Skiriasi istorijos tuo, kad Alisos kelionė turi pažinimo ir iš to išplaukiančios brandos atspalvį, o Marijos kelionė orientuota į drąsos, pasitikėjimo ir tikslo siekimo svarbą. Kaip režisierė esate sukūrusi svarių scenos darbų. Kuo ši muzikinė judesio pasaka kitokia nei ankstesni Jūsų sukurti spektakliai vaikams? Tai pirmas mano sukurtas spektaklis, kuriame panaudojau klasikinio, charakterinio ir buitinio sceninio šokio leksiką, be to, pirmąkart pati sukūriau libretą (pagal E. T. A. Hoffmanno pasaką Spragtukas ir pelių karalius). Žanro prasme tai minibaletas pagal šią pasaką. Kitus savo sukurtus spektaklius laikyčiau operomis su daug judesio. Skirtumas didelis, todėl šis visomis prasmėmis nestandartinis kūrinys man ypač mielas.

Droselmajeris – Martynas Kavaliauskas

Kokia vaikų reakcija per premjerą Jums rodytų, jog spektaklis pavyko? Laukčiau, kad vaikai klausinėtų, stipriai reaguotų į scenos pokyčius, o kai kada ir nuščiūtų… Tiesiog kartu su atlikėjais pasinertų į nuotykį. Labai tikiu, kad mažiesiems neteks nuobodžiauti. n

R A A M M PP O O SS R

2022

ŠŠ VV II EE SS OO J J EE

Koncertai po teatro skliautais

Kristupas Antanaitis Nuo pat tragiškųjų 1991-ųjų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kasmet sausio 13-ąją rengia sakralinės muzikos koncertus, taip pagerbdamas žuvusiuosius ir įprasmindamas šią mums svarbią datą. Per visus šiuos metus teatre atlikta daugybė kūrinių, kai kurie jų, kaip antai Ludwigo van Beethoveno Missa solemnis, tapo tikru iššūkiu visiems kolektyvams. Ne kartą ir ne du teatras atliko vieną žymiausių sakralinių kūrinių – Giuseppe’s Verdi Requiem. Jis skambėjo ir šiemet. Prie LNOBT simfoninio orkestro (vyr. dirigentas Ričardas Šumila) ir choro (meno vadovas Česlovas

Radžiūnas) prisijungė solistai Chiara Isotton (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Kristianas Benediktas (tenoras) ir Kostas Smoriginas (bosas). Dirigavo teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini. G. Verdi 1873-iųjų gegužę nedalyvavo savo draugo Alessandro Manzoni laidotuvėse. Į Milaną pastovėti prie žymiojo rašytojo kapo jis atvyko po keleto dienų ankstų rytą, kad neatkreiptų į save varginančio smalsuolių dėmesio. Dar kitą dieną G. Verdi pranešė savo leidėjui ketinantis sukurti muziką gedulo mišioms, kurios bus laikomos per A. Manzoni mirties metines; pasak kompozitoriaus, „mišios bus gana impozantiškos“. G. Verdi iš anksto prisiėmė ir dirigento vaidmenį, tuo labai nudžiugindamas Milano municipalitetą. „Širdies balsas liepia man daryti, ką galiu, kad pagerbčiau atminimą šio didžio žmogaus, kurį godoju kaip rašytoją, kaip pilietį ir kaip pavyzdingai dorą patriotą“, – pabrėžė kompozitorius. Taigi pilietiškumas, patriotizmas – tai vertybės, kurios kartu su artimo draugo netekties skausmu ir žmogaus laikinumo apmąstymais įkvėpė dramatiškąjį G. Verdi Requiem. Justina Gringytė, Chiara Isotton, Sesto Quatrini, Kristian Benedikt, Kostas Smoriginas

23 LNOBT Operos meno vadovas, dirigentas Sesto Quatrini

2022

R A M N U JP AO SS I SŠ VL I NE OS BO TJ E S E Z O N A S

2022

Olga Peretyatko

R A M P O S

Š V I E S O J E

2022

Olga Peretyatko, Sesto Quatrini LNOBT publika prieš akis matė žymaus fotomenininko Romualdo Požerskio užfiksuotas 1991 m. sausio įvykių akimirkas, kurias koncerto vaizdo projekcijai panaudojo menininkas Gintaras Makarevičius. R. Požerskio fotografijos, įamžinančios lietuvių tautos vienybę ir didvyriškumą, buvo eksponuojamos ir teatro fojė. Simfoninės muzikos koncertai operos teat ruose nėra dažni. S. Quatrini, imdamasis meno vadovo pareigų, pažadėjo Lietuvos klausytojams nemažai koncertų. Ir iš tiesų, nepraėjus nė trims dienoms, sausio 16-ąją, scenoje išvydome visiškai kitokį bel canto muzikos koncertą, kuriame pasirodė pasaulinio lygio solistė, turinti ryšių su Lietuva, sopranas Olga Peretyatko. Dainininkės sceniniai maršrutai driekiasi per garsiausius pasaulio teatrus. Tai Niujorko Metropolitan Opera, Londono Covent Garden karališkasis operos teatras, Milano La Scala, Sankt Peterburgo Marijos, Maskvos Didysis teatrai, Berlyno, Bavarijos ir Hamburgo valstybinės operos. Su Lietuva dainininkę sieja glaudus ryšys. Spaudai solistė yra pasakojusi: „Būdama septynerių, po tėvų skyrybų iš Sankt Peterburgo su mama atvažiavau į Visaginą, kur gyveno mano seneliai, ir išbuvau čia iki keturiolikos metų. Ir dabar galiu sugiedoti Lietuvos himną – visą prisimenu, tai išlikę mano sieloje, nors vėliau tęsti muzikos mokslų išvykau į Sankt Peterburgą. Lietuvoje, Visagine, iki šiol gyvena mano mama. Kai turiu laiko, visada čia grįžtu.“ Beje, po kelių dienų solistė su pianistu

Justu Čeponiu Visagino kultūros centre surengė koncertą, kuriame skambėjo Roberto Schumanno, Wolfgango Amadeus Mozarto, Manuelio De Falla’os, Antoníno Dvořáko, Charles’io Gounod, Cláudio Santoro, Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo, Michailo Glinkos, Paolo Tosti, Altino Pimentos, Giacomo Puccini ir George’o Gershwino kameriniai kūriniai. Koncertą LNOBT pradėjo Gaetano Donizetti operos Robertas Deverė – jo Tiudorų trilogijos paskutinės dalies – uvertiūra. Iš karto po jos nuskambėjo arijos iš to paties kompozitoriaus operų Lukrecija Bordžija ir Marija Stiuart, taip pat operos Pulko duktė (lapkritį jos premjera įvyko Klaipėdoje) uvertiūra ir antro veiksmo preliudas iš retai statomos operos Marija de Rudenc. Pirmą koncerto dalį užbaigė Vincenzo Bellini operos Norma uvertiūra ir garsioji Casta Diva. Po pertraukos žiūrovų laukė Gioacchino Rossini operų Vilhelmas Telis ir Sinjoras Bruščinas uvertiūros bei arijos iš operų Turkas Italijoje (rudenį ši opera pastatyta Kaune), Semiramidė ir Sevilijos kirpėjas. Koncerto pabaigoje solistė publikai padovanojo du įspūdingus bisus – Ch. Gounod Džuljetos valsą iš operos Romeo ir Džuljeta bei Luigi Arditi Il bacio. Abu šie koncertai įrodė, kad teatro orkestras yra pasiekęs itin aukštą lygį. Jo atliekama muzika tiesiog liete liejasi, laisvai, dinamiškai, be įtampos. Prie to prisidėjo tiek dirigentai, tiek naujieji koncertmeisteriai, tiek publikos noras augti drauge su teatru ir priimti jiems keliamus iššūkius. Belieka tikėtis daugiau puikių koncertų po teatro skliautais. n

R A M P O S

Š V I E S O J E

Mados ir etiketo žinovai vieningi:

Fotografas Vaidas Jokubauskas

2022

opera – tai šventė, o šventėms puošiamės!

Arnoldas Remeika

Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) ką tik paskelbus naujojo 2022/2023 m. sezono pirmojo pusmečio repertuarą, kuriame – net kelios įspūdingos premjeros, teatralų bendruomenė jau ėmė su nekantrumu laukti ateinančio rudens. Kaip rengsimės eidami žiūrėti G. Verdi operą Rigoletas, kurią LNOBT stato su Omano sultoniškuoju operos teatru ir kuri turėtų atimti žadą? O kaip pasipuošime į nacionalinio kūrinio – F. Bajoro operos-baleto Dievo avinėlis premjerą? Galų gale, ką vilkėti į likusius šio sezono spektaklius – premjerinius ir ne tik? Kalbinti mados autoritetai ir etiketo ekspertai dar kartą priminė: ėjimas į operos ir baleto teatrą – tai visada šventė, o šventėms visi iš anksto ruošiamės ir visada puošiamės. Kaip? – skaitykite šioje apžvalgoje.

Pasipuošti – ir dėl gražesnių nuotraukų Mados istorikas, meno kritikas, garsus kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas įsitikinęs, kad šiais pandemijos laikais, kai daug laiko leidžiame namuose su apribotais socialiniais ryšiais, išėjimas į Operos ir baleto teatrą daugeliui tampa neįtikėtinai džiugiu, išskirtiniu ir labai laukiamu įvykiu. „Jau dvejus metus žmonija gyvena pagal pandemijos diktuojamas taisykles: mažiau bend raudami su pasauliu, perėjome prie patogios ir jaukios, padidinto silueto aprangos. Todėl išėjimas į renginį, o ypač į operą, yra tikrų tikriausia šventė, kai ne tik priartėjame prie didžiojo operos ir baleto meno, bet ir vėl patiriame aktyvesnį socialinį gyvenimą. Laikydamiesi visų

saugumo reikalavimų ir saugodami vieni kitus, žinoma“, – teigia mados pasaulio autoritetas. A. Vasiljevas neabejoja, kad tinkamai apsirengti ir teisingai pasirinkti savo garderobą tokiai ypatingai progai – ne tik malonumas, bet ir būtinybė. „Pasakysiu dar daugiau – kuo kruopščiau mes ruošiamės šventei, kuo atidžiau apgalvojame savo šukuoseną, aksesuarus ir avalynę, tuo daugiau įspūdžių dovanosime sau ir kitiems, o svarbiausia – tuo geresnes nuotraukas pasidarysime teatro fojė! – sako jis. – Juk šiandien pasaulis gyvena fotoiliuzijoje! Instagram ir kiti socialiniai tinklai jau seniai tapo tomis erdvėmis, kuriose norime užfiksuoti laimingiausias savo gyvenimo akimirkas. Apsilankymas operoje, tinkamai nusiteikus ir pasipuošus, neabejotinai yra viena tokių progų.“

2022

Agnė Kuzmickaitė

Kviečia nebijoti ryškių spalvų A. Vasiljevas pripažįsta, kad apsilankymas operoje – tai dažnai nepigus, bet visada labai įsimintinas malonumas, todėl primygtinai ragina šią šventę kiekvienam patirti iki galo, be jokių išlygų, netaupant gražiausios suknelės ar brangaus smokingo. „Kaip kas apsirengs – čia kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau aš visada raginu elgtis kiek drąsiau, išsiskirti. Iškart patikslinu, kad tai nereiškia išsišokti. Pavyzdžiui, sportinė avalynė ar laisvalaikio kelnės, kurios puikiai tinka sporto salėje, jau prilygtų išsišokimui ir nepagarbai tiek teatrui, tiek artistams, tiek žiūrovams“, – tvirtina mados ir stiliaus ekspertas. A. Vasiljevas sako gerai žinantis, kad Lietuvoje mėgstamos tamsesnės, kiek prigesintos, mūsų gamtos kolorito spalvos. Kita vertus, pasaulio madoje pastaraisiais metais dominuoja ryškios spalvos: rožinė, oranžinė, raudona, ryškiai žalia. „Klausiate, kaipgi suderinti šį įgimtą jūsų kuklumą ir tendencijas, kurias mums

Aleksandras Vasiljevas diktuoja pasaulinė mada? Atsakau: išdrįsti peržengti šią ribą galima ir ryškios garderobo detalės pagalba – papuoškite švarką išskirtine nosinaite-fantazija, avėkite ryškios spalvos batelius, ryšėkite spalvingą skarelę, – drąsina A. Vasiljevas. – Nesibaiminkite, juk salėje visi žiūrės į sceną, o ne į jus, tačiau teatro fojė ar prie fotosienelės jūsų įvaizdis gali patraukti visų dėmesį ir įsiminti kaip gero skonio pavyzdys. Tegul tai būna šventė ir jums patiems, ir aplinkiniams, ir renginio fotografams!“

Išeitis žiemą – persiauti batelius A. Vasiljevui antrina ir žinoma dizainerė, teatro kostiumų dailininkė, menotyros mokslų daktarė Agnė Kuzmickaitė: neturime daug progų puoštis, todėl turime naudotis jomis visomis. „Sveikinu LNOBT, kad ėmėsi aktyviai raginti savo lankytojus pasipuošti į premjerinius ir savaitgalio spektaklius. Pati į operą puošiuosi visada, neišskirdama progų, – man tai kaskart didelė šventė!“ – sako dizainerė

R A M P O S

2022

Š V I E S O J E

ir prisimena, kad dar vaikystėje kaskart atėjus į operą tėveliai peraudavo puošnesniais bateliais. A. Kuzmickaitė neatmeta, kad vis dar daug teatro lankytojų nėra gerai susipažinę su aprangos kodais, taip pat ir su LNOBT rekomenduojamu black tie. Tačiau pagaliau atsirado puikus pretekstas aprangos kodais pasidomėti ir praplėsti savo žinias. „Vyrai niekada neprašaus apsivilkę juodą kostiumą, o damos lai renkasi puošnią suknelę ir nebūtinai tik ilgą, tačiau prie suknelės svarbu pritaikyti avalynę. Suprantu, kad kartais ne apie viską išeina pagalvoti, bet aš visad pastebiu, kai avalynė nedera prie dailios suknelės... Jeigu nenorite žiemą ar per lietų eiti su bateliais, juos galite atsinešti į teatrą ir čia persiauti“, – siūlo garsi dizainerė, su LNOBT turinti ypatingą ryšį: čia ne tik dirbo kelių spektaklių kostiumų dailininke, bet ir prieš kelerius metus kūrė reprezentacines darbuotojų uniformas. Į klausimą, ar einant į operą reikėtų nerimauti dėl perdėto pasipuošimo, A. Kuzmickaitė atsako vienareikšmiškai – geriau pasipuošti per daug nei per mažai. „Taip įdomiau – juk mada ir yra žaidimas! Įdėdami pastangų į savo aprangą, pagalvodami apie įdomesnes detales, rodome pagarbą spektaklio statytojams bei šalia esantiems žiūrovams“, – sako pasauliniu mastu pripažinta dizainerė, ne kartą dalyvavusi ir Londono mados savaitėje.

Nenori nurodymų, bet priima rekomendacijas A. Kuzmickaitė primena, kad mada ir opera visada eina greta, kad šventė operoje kuriama ir ausims, ir akims. Ir kuria ją ne tik veiksmas scenoje, bet ir pasipuošę žiūrovai. „Manau, kad visiems smagiau pabūti tarp gražių žmonių, tad skyrus laiko savo išvaizdai daugiau šansų, kad vakaras jums patiems taps smagesnis“, – įsitikinusi mados kūrėja. Kodėl kai kurie teatro lankytojai vis dar ignoruoja siūlymą pasipuošti? Pasak A. Kuzmickaitės, net ir keliems dešimtmečiams prabėgus po sovietmečio, daugelis jautriai reaguoja į bet kokius nurodymus, juos traktuodami kaip suvaržymus. „Gyvename laisvais laikais, liberalumo dvasioje, kai visi nori ir turi teisę elgtis taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Todėl džiugu, kad LNOBT nieko nereikalauja, o tiesiog pataria, – sako A. Kuzmickaitė. – Pati pastebėjau, kad žmonėms patarimai visada padeda, į rekomendacijas jie reaguoja palankiau nei į griežtus nurodymus. Pavyzdžiui, anksčiau kvietimuose į savo kolekcijų pristatymus svečiams nenurodydavau aprangos kodo ir visada sulaukdavau daugybės klausimų, kaip

apsirengti. Pernai pristatydama kolekciją pirmąkart aprangos kodą nurodžiau, ir klausimai baigėsi – visi atėjo pasipuošę, laimingi ir pasiruošę kartu su manimi švęsti!“

Pajamų dydis – niekuo dėtas Žinoma stiliaus ir etiketo konsultantė, knygos „Kaip elgtis teatre“ autorė Alvyda Jasilionytė mano, kad LNOBT iniciatyva – tai puiki edukacija ir neįkyrus raginimas atskirti kasdienį savo gyvenimą nuo šventės. „Kasdienė apranga laisvėja, vienodėja ir nuobodėja, ir dažnas jau nebesupranta, kur ir kaip derėtų atrodyti. Aišku viena – išėjimas į viešą renginį įpareigoja pasipuošti. Juk yra drabužiai namams, sodo darbams, darbui biure, sportui, pasivaikščiojimams gamtoje, o yra drabužiai iškilmingiems renginiams, – sako ekspertė. – Žinoma, kad kiekvieno mūsų pajamos skirtingos, tačiau ne pajamos, o susivokimas lemia, ar norime kreipti dėmesį į rekomendaciją puoštis. Vis dėlto sutikime, kad žmonėms, kurie ateina į operos premjerą apsirengę vakariniais drabužiais, gali būti nesmagu šalia matyti netinkamai apsirengusią kaimynę ar kaimyną. Rengtis turėtume ne vien savo, bet ir kitų malonumui.“ Ką gi apie black tie aprangos kodą rašo etiketo vadovėliai? Anot A. Jasilionytės, black tie teatre šiandien nebe toks oficialus, tad nebūtinai privaloma dėvėti klasikinį smokingą su švarku satino atvartais ir ilgą juodą ar puošnią kokteilio suknelę. Vis dėlto iškilmingame renginyje, o premjera neabejotinai tokia yra, visais laikais privalu demonstruoti eleganciją. Nelabai priimtina ir perdėta prabanga ar ekstravagancija, kuria renginiuose mėgsta puikuotis garsūs šou pasaulio atstovai ir influenceriai. „Kai asmuo ateina į operos premjerą netinkamai apsirengęs, t. y. per daug kukliai, laisvalaikio stiliaus drabužiais, ar kaip tik per daug iššaukiančiai, gali susidaryti įspūdis, kad jis ar ji nepakankamai gerbia kitus. Galbūt taip apsirengė iš nežinojimo, galbūt sąmoningai ar nesąmoningai norėjo elgtis kitaip, esą laisviau, nei rekomenduoja gero elgesio taisyklės, – svarsto etiketo žinovė. – Tik priminsiu, kad į operą einame pasisemti dvasinio peno, bet dažnai pamirštame geras manieras. Jeigu tai nežinojimas, tai į operos ir baleto teatrą sugalvojame eiti ne paskutinę minutę, tad pasidomėkime ir pasiruoškime.“

Pataria ugdyti gerą skonį Elegantiškas stilius, pasak A. Jasilionytės, yra oficialios aprangos sinonimas, o pati

29 įdomi ir apgalvota detalė, graži ori laikysena, mandagi elgsena – štai kas turi būti mūsų visų siekiamybė.“ Neretai tiesiai po darbo į renginius operos ir baleto teatre skubančioms moterims A. Jasilionytė siūlo pasibaigus darbo dienai įsisegti puošnesnius auskarus, apsirengti švarkelį ar puošnesnį megztuką. Vyrams derėtų marškinius pasikeisti į puošnesnius arba bent jau nedėvėtus. Jei batai nėra labai elegantiški, dera pirmame aukšte, šalia rūbinės, juos persiauti į atsineštus. „Nors dabar reikalavimai aprangai laisvesni, yra nerašytos taisyklės ir sveikas protas, kuris visada padės nujausti, kaip derėtų pasipuošti. Koncertų salėse, teatruose vyrai dėvi tamsius kostiumus, baltus marškinius, pasiriša kaklaraištį ar dabar madingą peteliškę. Moterys vilki tamsių, ramių, pastelinių spalvų sukneles ar kostiumėlius, avi dailius batelius, priderina nedidelį rankinuką. Itin iškilmingomis progomis, pavyzdžiui, kai dalyvauja aukšto rango svečias arba atvyksta žymus atlikėjas, vyrams rekomenduojama dėvėti frakus, moterims – ilgas vakarines sukneles. Tiesa, tokių renginių Lietuvoje pasitaiko retai“, – pastebi A. Jasilionytė.

Visada pravers universali suknelė

Alvyda Jasilionytė elegancija tinka visais laikais ir visomis progomis. Anot pašnekovės, jeigu nežinome, kaip rengtis, abejojame dėl aprangos kodo ar negavome patikimo patarimo, tiesiog vilkimės dalykinius drabužius – tamsų kostiumą su kaklaraiščiu, kostiumėlį ar suknelę. „Apsirengę prieš renginį visuomet įvertinkite save veidrodyje ir atsakykite į klausimą, ar viskas tvarkoje, ar reikia ką nors nuimti, ar priešingai – kuo nors papildyti kostiumą, – pataria kelių etiketo vadovėlių autorė. – Apskritai, kviečiu nuolat ugdyti gerą skonį, pajusti grožio teikiamą malonumą, išmokti derinti spalvas, atpažinti kokybiškus audinius, atkreipti dėmesį į drabužio siluetą ir linijas. Paprastumas ir saikas, tvarkingumas, kūno formą ir progą atitinkantis garderobas, viena kita

Jeigu taip nutinka, kad pasiruošti renginiui nėra laiko ar galimybių – pavyzdžiui, nespėjama persirengti po darbo, geriausia būtų išvis atsisakyti eiti į renginį. „Aišku, būna situacijų, kai esate kelionėje ir nusprendėte apsilankyti operoje arba netikėtai gavote tokį kvietimą. Tuomet tikrai verta pagalvoti, ar nereikėtų įsigyti ką nors nebrangaus ir elegantiško. Pati visada į kelionę pasiimu universalią elegantišką suknelę, kurią galiu greitai transformuoti skirtingoms progoms tiesiog pritaikydama aksesuarus“, – asmenine patirtimi dalijasi A. Jasilionytė. Pasak įvaizdžio konsultantės, į teatrą atvykusioms damoms svarbu atkreipti dėmesį į tokias detales kaip apnuogintos rankos ir kojos – stengtis, kad jos nesiliestų su šalia sėdinčio nepažįstamo žmogaus kūnu. Apnuogintas kūno vietas patartina apgaubti boa, skara ar švarkeliu. „Svarbu, kad plaukai, kaip ir kūnas, būtų švarūs, nes prakaito, neskalbtų drabužių, aštrių kvepalų kvapas gali sukelti tikrą galvos skausmą sėdintiesiems šalia. Nederėtų dabintis ir skimbčiojančiais papuošalais. Lauko drabužius ir dideles rankines, sunkius žieminius batus visada palikime drabužinėje“, – pataria etiketo žinovė ir linki kaskart išsiruošus į teatrą pagalvoti, kaip dėl mūsų aprangos jausimės patys ir šalia esantys žmonės. n

2022

FILHARMONIJOS DIDŽIOJI SALĖ Balandžio 2 d., šeštadienį, 19 val.

Balandžio 23 d., šeštadienį, 19 val.

Orkestro muzikos koncertas

Didvyrio gyvenimas LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistas JUSTUS GRIMM (violončelė) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS A. Maskats, E. d’Albert, R. Strauss Balandžio 6 d., trečiadienį, 19 val. Opera-monodrama

Tuščios valandos KLAIPĖDOS KAMERINIS ORKESTRAS Vokalinis ansamblis SINGCHRONIZE Solistė AGNĖ STANČIKAITĖ (sopranas) Aktorė MONIKA VALKŪNAITĖ GAIVILĖ SIMAITYTĖ (fortepijonas) Dirigentas ALEXIS SORIANO Kompozitorius RICARDO LLORCA Režisierė LORETA VASKOVA Kostiumų dailininkė ŽANETA ČERNĖ Vaizdo projekcijų autorius RIMAS SAKALAUSKAS R. Llorca Balandžio 9 d., šeštadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas

Svečiuose Olivier Grangeanas ir Guoda Gedvilaitė

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė GUODA GEDVILAITĖ (fortepijonas) Dirigentas OLIVIER GRANGEAN M. Ravel, L. van Beethoven Balandžio 13 d., trečiadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas

O/Modernt“ Vilniuje

Kamerinis orkestras O/MODERNT Vadovas, solistas ir dirigentas HUGO TICCIATI (smuikas) A. Pärt, H. von Bingen, L. van Beethoven, H. Purcell, B. Britten Balandžio 20 d., trečiadienį, 19 val. Kamerinės muzikos koncertas

Vilniaus kvartetas griežia su Sergejumi Krylovu ir Kristina Miller VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS SERGEJ KRYLOV (smuikas) KRISTINA MILLER (fortepijonas) E. Chausson, F. Schubert S E ZO N O PA R T N E R I A I :

Sergejus Krylovas muzikuoja su Giedre Šlekyte

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistas SERGEJ KRYLOV (smuikas) Dirigentė GIEDRĖ ŠLEKYTĖ S. Gubaidulina, S. Rachmaninov Balandžio 30 d., šeštadienį, 19 val.

2022

Orkestro muzikos koncertas

Variacijos su orkestru LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistė PINA NAPOLITANO (fortepijonas) Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS J. Brahms, E. Elgar Gegužės 4 d., trečiadienį, 19 val. Kamerinės muzikos koncertas

Lietuva sutinka Lenkiją VALSTYBINIS VILNIAUS KVARTETAS DALIA KUZNECOVAITĖ (smuikas) TYMOTEUSZ BIES (fortepijonas) Dalyvauja DONATAS BAGURSKAS (kontrabosas) J. Kačinskas, G. Bacewicz, F. Latėnas, F. Chopin Gegužės 7 d., šeštadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertas

Amžinoji klasika

LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS Solistė ELENA DAUNYTĖ (violončelė) Dirigentas ANDRZEJ KOSENDIAK F. X. Richter, C. Ph. E. Bach, W. A. Mozart Gegužės 14 d., šeštadienį, 19 val. Orkestro muzikos koncertų 81-ojo sezono pabaigai

Šlovinimo giesmė

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS Solistai: AGNĖ STANČIKAITĖ (sopranas) JUSTINA GRINGYTĖ (mecosopranas) RAFAŁ BARTMIŃSKI (tenoras) KAUNO VALSTYBINIS CHORAS Dirigentas MODESTAS PITRĖNAS A. Schönberg, F. Mendelssohn Bilietus platina

www.filharmonija.lt

Pažintis su baritonu

Steponu Zoniu:

2022

„Scenoje gyvenu vis kitą gyvenimą“

V I S - A - V I S

Vos prieš kelerius metus Lietuvos operos ir baleto teatro solistų gretas papildęs jaunosios kartos baritonas Steponas Zonys akimirksniu pelnė operos profesionalų pripažinimą ir žiūrovų simpatijas. Ryškius Pingo operoje Turandot, Grafo Danilos operetėje Linksmoji našlė, pagrindinius Don Žuano, Figaro, Eugenijaus Onegino ir daugelį kitų vaidmenų sukūręs artistas, laimėjęs nemažai tarptautinių konkursų. 2019 m. jis pelnė LNOBT Metų operos vilties apdovanojimą, o 2022 m. jam buvo suteiktas ir Metų operos solisto titulas. S. Zonys nestokoja charizmos, energijos ir nenumaldomo noro žengti vis pirmyn operos meno keliu. Pokalbyje su operos solistu – jo patirtis, mintys ir kūrybiniai siekiai.

Už herojaus įvaizdį dėkojame parduotuvei Suitsupply ir stilistui Pauliui Stumbrai

Kokia Jūsų draugystės su muzika pradžia? Su muzika draugauti pradėjau nuo trylikos metų. Gyvenau Klaipėdoje, tad įstojau į Juozo Karoso muzikos mokyklos gitaros specialybę. Savarankiškai grojau gitara ir nutariau, kad reikia pasimokyti profesionaliau. Po metų teko rinktis gimnaziją ar konservatoriją. Vos metai gitaros mokslų muzikos mokykloje yra labai mažai, tad įstojau į dainavimą Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Taip viskas ir prasidėjo: žingsnis po žingsnio baigiau mokslus, pradėjau dirbti teatre. Gal pamenate pirmąją muzikinę patirtį? Mano tėtis anksčiau grojo gitara, kurią man ir padovanojo. Iš pradžių nelabai patiko su gitara bendrauti: ir stygos metalinės, ir pirštai skaudėdavo. Vidurinėje mokykloje veikė įvairių būrelių, tarp jų – ir gitaros. Ten truputį pagrodavau, taip ir susidomėjau. Su kitais moksleiviais buvome sukūrę grupelę, pakoncertuodavome, norėjosi toliau eiti tuo keliu. Bet tai buvo visiškai mėgėjiškas lygis, tikrai nemąsčiau apie profesionalią sceną, teatrą, juolab operą. Mano galvoje buvo ne opera, o džiazas, bliuzas, rokas. Kas paskatino susieti gyvenimą su muzika ir kada tai nutiko?

2022

Ingrida Milašiūtė

Manau, tai nutiko Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Tiesą sakant, pirmaisiais metais dainuoti nelabai patiko: nei tos vokalizės, nei tos arijos man buvo artimos. Ne mano tai buvo stilius, bet vis tiek mokiausi. Reikėjo mokytis, reikėjo egzaminus išlaikyti. Tuometinis dėstytojas Vytautas Kliukinskas pastebėjo mano galimybes. Nuvažiavome į Kauną, į respublikinį Juozo Gruodžio dainininkų konkursą. Taip įvyko, kad laimėjau ten pirmąją vietą. Na, ką, manau, reikia giliau pasikapstyti. Ir taip metai po metų, konkursas po konkurso vis labiau susidraugavau su opera. Po keleto konkursų supratau, kad visai gerai sekasi ir kad tai yra man. Pradėjau labai domėtis opera, užsienio dainininkais, lankytis koncertuose. Galima sakyti, Jus įkvėpė sėkmė. Nežinau, kiek sėkmė, o kiek – atsitiktinumas. Balsą aš turbūt visada turėjau. Ne operą dainuodavau, bet roką, popmuziką. Balsas, ritmo pojūtis visada buvo. Tiesiog nemaniau, kad galiu ištobulinti balsą taip, kad ir opera gerai skambėtų. Kuo dabar Jus žavi operos žanras? Nuoširdžiai pamėgau tas melodijas. Pradėjo traukti ir orkestras, ir buvimas scenoje: tai ne tik dainavimas, bet ir aktorystė. Baigęs konservatoriją pradėjau dirbti Klaipėdos

V I S - A - V I S

muzikiniame teatre. Ėmė žavėti ir vaidmenų kūrimas, ir darbas su dirigentais, režisieriais. Daugelis dainininkų sako, kad scenoje tarsi gyveni kito gyvenimą: tokį, kokio negali patirti tikrovėje. Tai labiausiai ir sudomino – esi ir dainininkas, ir aktorius. To tikriausiai nepavyktų patirti populiariojoje scenoje. 2022

LMTA baigėte prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasę, daug stažavotės užsienyje. Kokia patirtis įsimintiniausia? Visada labai patiko dirbti su profesoriumi E. Kaniava. Mūsų santykiai buvo labai draugiški, net kolegiški, nebuvo jausmo, kad aš – studentas, o jis – profesorius. Anksti pradėjau dirbti teatre ir buvau ne tik profesoriaus dainavimo klasės studentas – teatre buvome ir kolegos. Mūsų darbą atsiminsiu visą gyvenimą. O užsienyje stažuotis pradėjau ketvirtame bakalauro kurse. Vykau į Londoną pas kelis

Marčelas G. Puccini op. Bohema

34 dėstytojus, labai norėjau studijuoti Karališkojoje muzikos akademijoje magistrantūroje, bet taip susiklostė, kad nepavyko ten įstoti. Tai buvo pirmieji žingsniai užsienyje: pamačiau, kokia konkurencija, kokie dainininkai. Buvo įdomu, kaip kas dainuoja, kaip ruošiasi. Tai tikrai įspūdinga patirtis. Bet konkurencija žvėriška, o kartais ir sėkmės pritrūksta. Gana anksti pradėjote dirbti Klaipėdos muzikiniame teatre, vėliau persikėlėte ir į LNOBT. Ar lengvas buvo kelias į didžiąją sceną? O, tikrai nelengvas. Pirmas rimtesnis vaid muo Klaipėdos muzikiniame teatre buvo Moralesas Georges’o Bizet operoje Karmen. Taip sutapo, kad debiutavau operos pastatymo premjeroje, kurią dirigavo maestro Juozas Domarkas. Studentui iš karto atsidurti scenoje greta J. Domarko buvo nelengva. Iš karto

2022

Aizenštainas J. Strausso op. Šikšnosparnis

buvau įmestas į atvirus vandenis, ir, be abejo, pasitaikė visko. Ateiti į teatrą vos dvidešimties, kai kolegos už tave vyresni penkiolika ar net dvidešimčia metų, susidainavę, susibuvę teatre, bendraujantys šeimomis, o tu – dar nieko nežinantis, specifikos neišmanantis studentas, – tikrai sunku. Į LNOBT patekau jau apsilaužęs sparnus, jau kuprą užsiauginęs, tad Vilniuje pavyko įsilieti į teatro gyvenimą gan lengvai. Jau buvau tam pasiruošęs. Pelnėte nemažai apdovanojimų konkursuose, 2019 m. Jums įteiktas LNOBT Metų operos vilties apdovanojimas, o šiemet tapote Metų operos solistu. Koks jausmas būti įvertintam, kiek tai įpareigoja? O, jausmas fantastiškas! O įpareigojimas – dar didesnis. Nelaikyčiau to našta, bet pats sau taip aukštai kartelę iškeli, kad visada turi viską daryti taip pat arba net geriau, bet tikrai ne blogiau. Visi įpratę matyti, kad visada ateini pasiruošęs, atlieki viską maksimaliai, viskas pavyksta. Bet kartais tiesiog padarai nelogiškų, kvailų klaidų, ir visų akys iš karto nukrypsta į tave: kaip, kodėl tu čia taip padarei?

Išsikeltą kartelę psichologiškai sunku tokiame lygyje išlaikyti, o kelti ją reikia nuolat. Tai didžiulis iššūkis. Tai kartu ir malonu, ir sunku. Esate sukūręs daugelį pagrindinių baritono vaidmenų. Kuris personažas artimiausias širdžiai? Labai įsiminė Figaro vaidmuo Gioacchino Rossini operoje Sevilijos kirpėjas. Jį pamilau dar konservatorijoje, tikiuosi jį sukurti ir kituose teatruose. Man tas vaidmuo – kaip vizitinė kortelė. Figaras yra šaunuolis: gudrus, linksmas, paslaugus, visų gerbiamas, mėgstamas. Jis pats sau šeimininkas, tad kas nenorėtų gyventi tokio gyvenimo? Taip pat paminėčiau Herkaus Manto vaidmenį operoje Prūsai. Man tai buvo nepaprastas iššūkis, nes vaidmuo parašytas tenorui Virgilijui Noreikai. Susidūriau su daug sunkumų, bet ir pamilau tą vaidmenį. Jame daug skausmo, susijusio su tėvyne, ši tema mūsų valstybės patriotams labai artima. Visai neseniai LNOBT debiutavote P. Čaikovskio operos Eugenijus Oneginas spektaklyje. Kokių naujų spalvų atradote kurdamas Onegino partiją?

2022

Belkorė G. Donizetti op. Meilės eliksyras

Viskas vyko labai greitai ir netikėtai, iššūkis buvo ir pačią medžiagą išmokt: tai pagrindinis operos personažas, medžiagos daug, ji sudėtinga tiek vokaliai, tiek psichologiškai. O spalvų atradau daug, nes pats personažas - labai spalvingas: nuo narciziškumo, beprotiško savęs mylėjimo, pasitikėjimo, žinojimo, ką daro kiekviename žingsnyje, iki visiškos desperacijos, kai viskas slysta iš rankų. Buvo labai įdomu dirbti. Kaip pavyksta susigyventi su skirtingais vaidmenimis? Tenka susigyventi. Visada prisimenu Rolando Kazlo žodžius: „Jei grįžus iš teatro namie šuo pradeda ant manęs loti ir neatpažįsta, vadinasi, tikrai gerai įsikūnijau į vaidmenį.“ Bet pasitaiko visaip: atlieki rimtesnius vaidmenis, o tuoj po jų turi šokti į kokius nors linksmesnius, pavyzdžiui, Figaro ar Faninalio iš Rožės kavalieriaus. Be abejo, reikia įsikūnyti į vaidmenį, apsigyventi jame. Labai mėgstu perskaityti libretą ir knygas, kad suprasčiau, koks tai personažas, kodėl jis toks, net perimti visą jo fiziką: kaip vaikšto, kaip žiūri į žmones. Kai viską paimi iš vaidmens, be abejo, jis būna pavykęs.

Daug dėmesio skiriate aktorystei? Tiek, kiek pavyksta. Pirmiausia esame dainininkai. Jeigu mūsų aktorystę pradėtų vertinti tikri aktoriai, manau, daugeliu aspektų jie ir pasijuoktų iš mūsų. Kaip ir mes pasijuoktume iš jų dainavimo. Bet darome, ką galime, dirbame su įvairiais režisieriais, aktoriais, stažuojamės. Reikia skirti tam dėmesio, ypač šiais laikais, kai negana vien atsistoti, gražiai padainuoti, nusilenkti ir išeiti iš scenos. Bet visada pirmoje vietoje yra muzika, dainavimas, o visa kita stengiuosi padaryti kiek įmanoma geriau. Esate jaunosios kartos atstovas, o jaunystei visada būdingas entuziazmas ir didelės ambicijos. Kas Jus motyvuoja? Gal pasaulinės karjeros siekis? Taip, labai tiksliai pasakėte. Mane motyvuoja siekis nuolat kelti kartelę, o tai savaime pereina į norą siekti europinės, pasaulinės karjeros. Viskas motyvuoja: kad visada gerai atliktum savo darbą, kad atsirastų naujų galimybių, kad visada sulauktum gerų atsiliepimų. Susideda daug mažų dalykų.

V I S - A - V I S

Scena neišvengiamai susijusi su žinomumu, atpažįstamumu. Kiek tai svarbu Jums? Viešumo išties esama, bet operos žanras nėra toks populiarus. Žmonės, einantys į televiziją ar populiariąją sceną, labiau žiūrimi, atpažįstami. Bet, aišku, tai svarbu – būti įvertintam. Tas, kuris sakys priešingai, meluos sau. Visi mes – dainininkai, instrumentininkai, šokėjai – norime būti įvertinti. Netgi bankininkas, sėdintis prie savo langelio, to nori. Scena daugeliui artistų yra jų Gyvenimas. Kiek joje yra personažo, į kurį įsikūnijate, o kiek – Jūsų paties? Geras klausimas. Kurdamas vaidmenis nesistengiu užsimaskuoti, kiekviename jų esu tas pats žmogus. Skirtingiems vaidmenims, charakteriams suteikiu kitą spalvą, bandau įsikūnyti į personažą. Bet tikrai esu toks, koks esu, ir į kiekvieną vaidmenį įdedu daug savęs. Didelė Jūsų darbo dalis yra kūrybinis bendradarbiavimas su dirigentais ir režisieriais. Kuo įdomi ši patirtis, kiek tenka prisitaikyti?

Taip, turiu. Tie ritualai nuolat keičiasi, nes bėgant metams kiekvienas pastatymas suteikia daugiau išminties. Bet nesu iš tų, kurie viską sau draudžia. Nuo pat pradžių profesoriaus E. Kaniavos buvau mokomas negyventi tarsi šiltnamyje. Geriu vitaminus, kad imuninė sistema būtų stipri, sportuoju, rūpinuosi sveikata. Juk be jos nebus nieko. Stengiuosi tarp repeticijų daugiau patylėti, atsigauti, ypač jei darbas intensyvus. Geriausiai pailsėti padeda tyla. O psichologinis pasirengimas spektak- liams? Psichologinis pasirengimas – vėl ta pati tyla, poilsis. Ne visada pavyksta, bet siekiu neleisti užvaldyti kvailoms mintims, stengiuosi atsipalaiduoti, mėgautis procesu. Daug kas priklauso nuo kolegų, statytojų. Vieni pastatymai lengvi, susirenki kaip šeima, į teatrą eini kaip į namus. Bet būna, kad tavo ir statytojų biolaukai nesutampa, yra daug prieštaravimų. Tada jau daugiau streso: reikia daryti, ką liepia, bet nematai to prasmės. Visko pasitaiko.

Prisitaikyti visada reikia. Dirigentų būna įvairių, bet jie daugiau ar mažiau laikosi atlikimo standartų. O režisieriai vieni labai statiški, kiti laisvi, leidžiantys daug improvizuoti. Tai labai įdomu, turi save perlaužti. Neseniai dirbau su režisieriumi, kuris viską susako, o kitą mėnesį kitame pastatyme jau turiu, kaip sugebu, improvizuoti. Tai nelengva, bet labai įdomu. Su kokiomis asmenybėmis buvo įdomiausia dirbti? Dirbti teko su daug kuo. Buvo įdomu susipažinti su režisieriumi Robertu Wilsonu, su kuriuo statėme Turandot. Pats pastatymas visiškai kitoks: jo suvokimas, mintys, tai, kaip jis mato žmones, kokias užduotis jiems skiria... Labai įdomi asmenybė. Taip pat Vincent’as Boussard’as, Vasilijus Barchatovas. Neseniai Estijoje susipažinau su legendiniu baritonu Mariuszu Kwiecieńiu, kuris dabar yra Vroclavo operos meno vadovas. Tai asmenybės, šalia kurių norisi atsistoti ir tiesiog jų klausyti. Tai nuostabu. Operos solistai dažnai priversti laikytis ypatingo režimo. Kaip atrodo Jūsų rutina, ar turite savų ritualų?

Maksimilianas L. Bernsteino op. Kandidas

2022

V I S - A - V I S

Kas padeda neprarasti energijos?

2022

Anksčiau labai mėgau žvejoti: buvimas gamtoje, meditacija, susitelkimas į vieną tašką. Bet gimus dukrytei teko keisti laiką ir pomėgius. Tarp repeticijų mėgstu pasportuoti – taip gerai išsikraunu. Gal dėl to, kad esu jaunas, energijos netrūksta. Kuo daugiau darbų, tuo daugiau ir energijos. Kokia kūrybinio vadovaujatės?

gyvenimo

filosofija

Į dainavimą, į teatrą nežiūriu kaip į darbą – man tai malonumas. Kiekvienas sukurtas vaidmuo – savotiškas mažas gyvenimas, kurio realybėje niekada nepatirsi. Tokia ta filosofija – mėgautis tuo, ką darai. Žiūrovas nėra kvailas. Scenoje esi veidrodis: jeigu tau tikrai nepatinka šis darbas, jauti stresą, nemėgsti to, ką darai, tai persiduoda balsui, visai tavo fizikai. 2021 metų rudenį pasirašėte sutartį su tarptautine italų agentūra In Art Management. Gal jau galite pasigirti šio bendradarbiavimo vaisiais?

Veidrodis R. Mačiliūnaitės op. Amžinybė ir viena diena

Taip, per šį laiką gavau nemažai pasiūlymų. Jau vasario 15 d. išskrendu į Italiją, kur statysime Francesco Cilea operą Adriana Lekuvrer – ji bus rodoma Modenos, Pjačencos, Parmos operos teatruose. Gavau pasiūlymą dainuoti netgi du vaidmenis, iš kurių vienas - pagrindinio personažo partija. Taip pat laukia kūrybiniai susitikimai Romoje, Palerme, Parmoje dėl ateities projektų. Tuo labai džiaugiuosi. O kada galime tikėtis Jus vėl išvysti Lie- tuvoje? Tikriausiai gegužę, G. Verdi operoje Don Karlas. Apie Rodrigo vaidmenį svajoju jau nuo pat akademijos pirmo kurso. Tai irgi debiutas, kurio labai laukiu. Muzika beprotiškai fantastiška, vaidmuo didelis, sudėtingas ir man tai tikrai didelis iššūkis. n

Š I M T M E Č I O

2O21 / 2O22 sezono generalinis rėmėjas

www.norfa.lt

P R E M J E R A

2022

N A U J I

V Ė J A I

Martynas Rimeikis:

2022 1

Martyno Rimeikio Dienos, minutės

„Pasitinkant baleto pavasarį“

Smagu, kad po kelerių metų galime vėl drąsiau šnekėti apie naujus spektaklius, o ateities planai nebėra tokie migloti. Baleto trupės gyvenimas, atrodo, jau grįžo į įprastines vėžes. Tai liudija šiame sezone parodyti klasikiniai spektakliai ir suplanuotos premjeros. Būtent apie jas, tai yra apie vėl atgimstančią Paquitą ir Bolero Bolero,, taip pat apie pavasario pabaigoje numatomą baletų triptiko premjerą, apie lūkesčius ir planus kalbėjomės su baleto meno vadovu Martynu Rimeikiu.

2022

LNOBT baleto trupės meno vadovas Martynas Rimeikis

Ditė Elzbergaitė

Paquita ir Bolero Pernai vasarą LNOBT Open festivalyje žiūrovai turėjo galimybę tą patį vakarą pamatyti du, atrodytų, labai skirtingus spektaklius – Paquitą ir Bolero. Kas lėmė tokį pasirinkimą ir kaip šie kūriniai susiję? Dėliodami festivalio programą pirmiausia siekėme sukurti žiūrovams šventę. Tada tai buvo ypač svarbu, nes po sunkaus pandemijos laikotarpio norėjosi patirti kažką gražaus, kažką aukščiau buities ir visų problemų. Norėjosi

parodyti du skirtingus kūrinius, geriausiai tinkančius tokiam vakarui. Paquita, vienas gražiausių klasikinio baleto spektaklių, LNOBT scenoje nematyta jau trisdešimt metų. Tuo tarpu Bolero – publikos jau pamiltas kūrinys, puikiai galintis egzistuoti savarankiškai. Bendras šių kūrinių vardiklis – didingumas, grožis ir pakili, bet skirtingai perteikta nuotaika. Nors abu spektakliai žiūrovų jau matyti, tikiu, kad LNOBT scenoje jie sužibės naujai. Kokių pokyčių ar patobulinimų galima tikėtis? Valdovų rūmų erdvėje, scenoje po atviru dangumi, be abejo, prireikė tam tikrų scenografinių adaptacijų. Mūsų teatre šie spektakliai atrodys kiek kitaip. Išvysite pirminį – koks jis buvo per premjerą – Bolero vaizdą. O Paquitoje atsiras naujų scenografinių elementų, kurių nebuvo Valdovų rūmų scenoje. Bet tebūnie tai staigmena. Paquita dažnai laikoma klasikinio šokio perlu, bet diptike matome tik dalį šio baleto, tai yra grand pas classique. Gal buvo kilę minčių statyti visą spektaklį? Tokių minčių tikrai buvo. Tai neabejotinai vienas gražiausių klasikinio baleto kūrinių, kurio teatre dar neturime. Todėl manau, kad netolimoje ateityje šis planas bus įgyvendintas.

N A U J I

Baletų triptiko premjera Gegužės pabaigoje numatyta baletų triptiko premjera. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti, kas mūsų laukia? Baletų triptike bus rodomi trys vienaveiksmiai spektakliai: Wayne’o McGregoro Infra, Ivano Perezo Flesh ir mano Dienos, minutės. Mcgregoras – išskirtinio braižo choreografas, kurio kūrinius atliko Paryžiaus operos, San Francisko, Štutgarto, Niujorko, Australijos baleto trupės. Spektaklis Infra pirmąkart buvo pastatytas su Anglijos karališkuoju baletu. Perezas – buvęs Nyderlandų šokio teatro šokėjas, spektakliu Flesh 2011 m. ten debiutavęs kaip choreografas. Nuo tada jis kūrė Paryžiaus operos teatro, Maskvos ir kitoms baleto trupėms. Į triptiką įeis ir 2019 m. mano sukurtas baletas Dienos, minutės. Formuojant šį baletų vakarą norėjosi, kad trupė susipažintų su choreografais, kurių šokio leksika skirtinga ir dar gerai nepažinta, todėl tai bus nauja ir, manau, labai vertinga. Ar šiuos tris spektaklius sies bendra tematika, o gal tai visai atskiri darbai?

V Ė J A I

Tai yra šiuolaikinio šokio spektaklių vakaras. Infra žvelgia į tai, kas vyksta po judraus miesto, po žmogaus paviršiumi, atskleidžia daugybę santykių ir visuomenės portretų. Spektaklyje Flesh choreografas kvestionuoja savąjį atminties, praradimo, meilės ir mirties suvokimą. Dienos, minutės – kūrinys apie šių dienų žmogaus akistatą su begaliniu informacijos srautu ir apie tai, kaip ,,viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu“. Tai temos, kurios dabar visus jaudina. Svarbu apie tai kalbėti ir šokio kalba.

2022

LNOBT repertuare sparčiai daugėja baletų diptikų ir triptikų. Kodėl renkamasi rodyti vienaveiksmius baletus? Diptikai ir triptikai rodomi tada, kai žiūrovams per vieną vakarą norima pristatyti skirtingų kūrėjų darbus. Europos ir pasaulio teatruose pastebiu mažųjų formų spektaklių tendenciją, bet man asmeniškai artimesni ilgametražiai spektakliai. Tokiame teatre kaip mūsiškis jie ir turėtų sudaryti repertuaro pagrindą. O tai, kad daugėja diptikų ir triptikų, labiau nulemta aplinkybių, bet ne repertuaro politikos. Būsimuose sezonuose daugiau dėmesio sulauks ilgametražiai spektakliai.

Choreografas Wayne‘as McGregoras. Fotografas Pål Hansen

V I S - A - V I S

2022

Scena iš spektaklio Bolero. Solistai – Greta Gylytė, Ernest Barčaitis

Ateities planai Nors pandemija dar nesibaigė, teatras po truputį grįžta prie įprasto ritmo. Ko išmokė keleri praėję metai, kaip jie paveikė teatrą? Turbūt dauguma pasaulio žmonių per pandemiją susidūrė su vidiniais klausimais ir krizėmis. Manau, kiekvienas turėjome galimybę įsiklausyti į save, pradėti vertinti tai, ką turime, arba atvirkščiai – pakeisti kryptį. Galbūt kai ką tai ir išgąsdino, nes privertė pergalvoti savo vertybes. Svarstau, kad tik dabar, kai pamažu grįžtame į įprastą gyvenimą, pradedame jausti viso to padarinius. Savaime suprantama, tai palietė ir profesinį šokėjų gyvenimą. Visgi dabar jau nebesinori kalbėti apie išgyvento meto sunkumus. Gyvenimas tęsiasi, ateina pavasaris. Kasmet išėjusius šokėjus pakeičia nauji. Kokie pokyčiai Baleto trupės laukia šiemet? Žinant, kokia trumpa baleto šokėjo karjera, trupės kaita yra natūralus reiškinys. Šį sezoną atėjo net dvylika naujų jaunų šokėjų. Žinoma, keičiantis artistams, keičiasi ir pati trupė. Visada sunku atsisveikinti su vyresniais, karjerą baigiančiais artistais, bet mūsų profesijoje tai neišvengiamas ir natūralus ciklas, tai žinome jau pačioje karjeros pradžioje.

Po truputį keičiantis trupei galima išgryninti tam tikras kaitos tendencijas. Kokie yra tie į trupę ateinantys šokėjai? Kas Jums, baleto meno vadovui, svarbu renkantis naujus artistus? Baleto menas – tai pirmiausia ypatingos fizinės galimybės. Bet ne mažiau svarbu noras pažinti, atrasti ir kurti. Mane džiugina, jeigu jauni šokėjai yra motyvuoti ir alkani kūrybinių paieškų. Šios savybės turbūt ir yra svarbiausios. Tapdamas meno vadovu teigėte, kad stengsitės išlaikyti balansą tarp klasikinių ir šiuolaikinių baletų, sieksite tęstinumo, profesionalumo ir kūrybiškumo. Kodėl Jums svarbūs būtent šie aspektai? Viena iš pagrindinių mūsų teatro misijų – puoselėti klasikinio baleto tradiciją. Ne mažiau mums svarbus ir šių dienų baleto menas. Todėl turime nebijoti naujų kūrybos formų ir naujos šokio leksikos paieškų. Tas minėtasis balansas ir susideda iš šių dviejų svarbių dėmenų. O be kūrybiškumo, taip pat ir be profesionalumo tai būtų neįmanoma. Teatro vardą visuomet garsina išskirtiniai spektakliai, vienetiniai pastatymai. Kuo Lietuvos baletas gali sužavėti ne tik mūsų, bet ir atvykstančius iš kitur žiūrovus?

N A U J I

Manau, jog žiūrovas, nesvarbu, kokios būtų tautybės, jaučia, kas scenoje tikra, o kas ne. Kiek tenka matyti kitų trupių spektaklių, visuomet nesunku pastebėti, kiek trupėje yra šokėjų, tikrai mylinčių šokį. Kuo jų daugiau, tuo labiau trupė jaudina ir paveikia. Manau, tam, kad jaudintume tiek Lietuvos, tiek užsienio žiūrovus, pirmiausia turime iš tikrųjų mylėti šį šokio meną. Taip pat visada žavi unikalumas, išskirtinumas. Todėl turime puoselėti savą, lietuvišką, kūrybą, siekti, kad atsirastų naujų, autentiškai dirbančių lietuvių choreografų.

V Ė J A I

2022

Jei galėtumėte drąsiai pasvajoti, ko palinkėtumėte sau ir savo trupei šiame sezone? Visų pirma, norėčiau padėkoti trupei už drąsą ir didelį darbą. Po tokio sunkaus laikotarpio yra didelis pasiekimas taip stipriai atsistoti ant kojų ir sušokti tokius spektaklius kaip Don Kichotas, Korsaras, Pragiedrėjusi naktis, Šventasis pavasaris. Šiame sezone buvo itin daug debiutų ne tik premjeriniuose, bet ir gerai pažįstamuose spektakliuose. Drąsiai einame į būsimą premjerą, kuri taip pat mums yra iššūkis. Linkiu su tokiu pat atsidavimu ieškoti ir toliau kurti mūsų svajonių trupę. Ačiū Jums.

Ivano Perezo Flesh Fotografė Daisy Komen

Scena iš spektaklio Paquita. Solistai – Olesia Shaytanova, Jonas Laucius

V I S - A - V I S

2022

LNOBT Operos meno vadovas, dirigentas Sesto Quatrini. Fotografas Fabrizio Sansoni

Jacques’o Offenbacho opera

Hofmano istorijos –

jaunųjų Europos kūrėjų taikiklyje

Ingrida Milašiūtė

2022–2023 m. sezoną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras žiūrovams pasiūlys Jacques’o Offenbacho operos Hofmano istorijos interpretaciją, grįstą naujausia Michaelio Kaye ir Jeano Christophe’o Kecko redakcija. Visų laukia staigmena – režisierius ir jo kūrybinė grupė bus išrinkti konkurso būdu. Nuomonę apie konkurso, įvyksiančio 2022 m. gegužę, dalyvių darbus galės išreikšti ir Lietuvos visuomenė. Siūlomas spektaklio biudžetas išties milžiniškas – trys šimtai tūkstančių eurų, tad neabejojama konkurso sėkme ir jaunų, talentingų Europos kūrėjų susidomėjimu. Apie išskirtinio konkurso idėją ir lūkesčius kalbėjomės su LNOBT meno vadovu Sesto Quatrini.

N A U J I

Kaip LNOBT meno vadovas esate atsakingas ir už repertuaro formavimą. Kaip gimė mintis įtraukti į jį J. Offenbacho operą Hofmano istorijos? Hofmano istorijos turėjo atsidurti teatro repertuare jau vien dėl to, kad tai vienas didžiausių prancūzų operos šedevrų – gražus, labai sudėtingas kūrinys, o svarbiausia, kad ši pera pagaliau sulaukė naujo, moksliniais tyrimais paremto varianto. Kūrinys, šimtmečius netinkamai traktuotas ir patyręs daugybę pokyčių, naujausioje redakcijoje pagaliau sutelktas į visumą. Tai išsamiausias operos variantas, tad kaip tik dabar verta ją statyti. Be to, operoje daug veikėjų, tad repertuariniam teatrui tai puiki galimybė įtraukti daug solistų. Įdomu, kad Hofmano istorijose keturis vaidmenis gali atlikti tiek vienas sopranas, tiek keturios solistės. O repertuarinis teatras tokių išteklių turi. Kaip Kandide ar Rožės kavalieriuje, čia daug galimybių pasirodyti įvairiems solistams ir ansambliams. Paskelbtas konkursas, kurį laimėjęs režisierius statys šį spektaklį. Kaip gimė ši mintis? Režisūrinės koncepcijos konkurso idėja kilo iš poreikio pasiūlyti jauniems Europos ir pasaulio kūrėjams aukšto meninio lygio saviraiškos platformą. Tai nauja produkcija europiniame nacionaliniame teatre. Jaunimui skirti konkursai ekonominiu požiūriu dažniausiai būna gana skurdūs ir paprastai siejami su gana paprasto siužeto operų – tokių kaip Sevilijos kirpėjas, Meilės eliksyras – statymu. Man kilo mintis pasiūlyti sudėtingą veikalą – tokį, kuris, mano manymu, gali kur kas labiau pakurstyti konkurso dalyvių vaizduotę. Toks konkursas LNOBT pirmas. Kiek tai inovatyvu pasaulio teatrų kontekste? Konkursas yra novatoriškas ir unikalus pasaulyje. Pirmiausia todėl, kad rizikuojama pasiūlyti jauniems kūrėjams statyti labai sudėtingą kūrinį. Be to, meninė koncepcija turi remtis naujausia, baigtine, redakcija. Vadinasi, tai ne įprasta „tradicinė“ versija, o naujas kūrinio variantas. O tai dar sudėtingiau, nes konkurso dalyviams privalu išmanyti muzikinį tekstą. Tai novatoriška, nes joks teatras pasaulyje nepatiki spektaklio režisūros konkurso būdu išrinktiems kūrėjams, juolab – tokių pastatymui skirtų lėšų. Projektui įgyvendinti teatras nusprendė skirti tris šimtus

V Ė J A I

tūkstančių eurų. Tai suma, leidžianti teatrų rinkai ir jauniems kūrėjams pateikti aukščiausio meninio lygio darbą. Žinoma, visame pasaulyje vyksta jaunųjų režisierių konkursai, bet tai konkursai, verčiantys jų laimėtojus skursti. Turiu omenyje, kad tu ruošiesi konkursui, tris ar keturis mėnesius dirbi su projektu, laimi konkursą, o ekonominė bazė, numatyta pastatymui, tėra dvidešimt tūkstančių eurų, įskaitant kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Žinoma, tokiu atveju neįmanoma kokybiškai, profesionaliai dirbti. Daug kas rengia konkursus, Europa labai dėmesingai žiūri į Erasmus programą, jaunimo kultūrinius mainus. Ne paslaptis, kad jaunimo projektus daug kas organizuoja sąžinei nuraminti, o kartais – ir norėdami gauti specialų finansavimą. Mes darome priešingai: ne prašome, o esame tie, kurie finansuoja jaunimo kultūros politiką. Manau, tai puikus ženklas. Be to, gegužės mėnesį visuomenė galės išreikšti savo nuomonę balsuodama finale, – tai dar nematyta. Toks operos pasaulio demokratizavimas svarbus ir labai įdomus sociologiniu, politiniu ir antropologiniu požiūriu. Konkursas orientuotas į jaunus, galbūt dar iki galo neatskleistus talentus, jau turinčius patirties operos žanre. Kokie Jūsų lūkesčiai? Konkursas skirtas jauniems, bet nebūtinai nežinomiems talentams. Svarbu, kad režisieriai ir visa kūrybinė grupė būtų jaunesni nei keturiasdešimties metų. Kita būtina sąlyga – patirtis operos pasaulyje. Operos žanras, jo kalba yra sudėtinga ir specifinė, tad bent minimaliai ją suprasti, išmanyti pastatymo eigą, repeticijas, biudžeto valdymą, manau, yra esminis dalykas. Projektus gali pateikti ir dalyviai, neturintys patirties operos žanre: jeigu jie pasirodys šedevrai, be abejo, bus svarstomi. Turiu labai didelių lūkesčių. Dažnai sakoma, kad teatre jaunimui nėra erdvės. Dabar mes ją suteikėme, todėl ir tikimės daug. Dažnai girdžiu jaunimą skundžiantis galimybių teatre stoka. Vis dėlto pasitaiko, kad kai galimybės suteikiamos, jaunimas kartais atvyksta prastai pasirengęs. Turime būti atsargūs kritikuodami vyresniuosius teatro profesionalus, nes dažnai tai yra mūsų mokytojai. Šiuo atveju tikiuosi daug. Iš jaunimo tikiuosi rizikos, spalvų, tikiuosi šiuolaikiškos teatro vizijos, meninės koncepcijos, kuri yra daugiau nei vien tik operos pristatymas. Tikiuosi būti nustebintas.

2022

Lietuvoje J. Offenbacho Hofmano istorijos yra statytos ne kartą. Koks spektaklis, Jūsų manymu, derėtų prie šiandienos teatro koncepcijos? Nors Hofmano istorijos Lietuvoje ne kartą statytos, nemanau, kad jos kada nors rėmėsi naujausia redakcija. Esame nacionalinis, svarbiausias šalyje operos ir baleto teatras, operos pasaulio lyderis. Tai jau įrodėme atsivežę tokius režisierius kaip Robertas Wilsonas, Fabio Ceresa, Damiano Michieletto, pastatęs Rožės kavalierių. Aš tikiuosi išvysti naują Damiano Michieletto, laukiu puikių naujų režisierių, kurių vardai tikriausiai dar nelabai žinomi, bet gali mus nustebinti. Laukiu pastatymo, kuris derėtų prie nūdienos teatro sampratos. Negaliu atskleisti savo vizijos, nes taip galbūt suteikčiau projektams kryptį. Turiu savo idėją, bet esu atviras visiems pasiūlymams ir noriu būti nustebintas lakios dalyvių fantazijos ir sumanymo gylio. Kuo šis konkursas patrauklus jo dalyviams? Pirma, laimėtojas galės inscenizuoti šedevrą svarbiame teatre, suteikiamas biudžetas išties didelis. Be to, bus galima dirbti su manimi – turiu patirties bendradarbiaujant su įvairiais režisieriais, esu LNOBT Operos meno vadovas ir Hofmano istorijų muzikos vadovas. Teatras laukia konkurso dalyvių ir yra pasirengęs suteikti visą profesionalią pagalbą žingsnis po žingsnio realizuojant idėjas. Tai be galo patrauklu. Jei toks konkursas nepasiseks, vadinasi, teatro ir režisierių pasaulis turėtų permąstyti savo modelius. Ir, žinoma, ateityje nepriimčiau jaunų režisierių skundų, kad teatro rinka persotinta didžiųjų ir jaunimui nėra vietos. Mes pasiūlėme galimybę, ir jeigu jauni režisieriai nenorės savęs išreikšti, tai bus jų pačių klaida.

Ne kartą esate minėjęs, kad Jūsų siekis – nuolat tobulinti teatro kolektyvą ir šviesti Lietuvos žiūrovus. Ką šis projektas gali duoti teatrui ir Lietuvos žiū- rovams? Projektas gali daug ką pasiūlyti mūsų žiūrovams. Visų pirma, kaip ir visuose naujuosiuose teatro pastatymuose, kurių muzikos vadovas esu, įsipareigoju būti mokytoju, aiškinančiu žiūrovams kūrinį ir jo viziją. Be to, tai bus visiškai naujas pastatymas, niekas dar šiandien nežino, kas laimės. Keliaudamas po pasaulio operos teatrus sutinku man patinkančių režisierių, kuriems teatras gali patikėti savo spektaklių režisūrą būtent todėl, kad aišku, ko galima tikėtis. O šįkart visų laukia staigmena. Publika pirmą kartą išgirs visą operą. Esu sumanęs pasiūlyti versiją su keturiais skirtingais sopranais ir su vienu sopranu, atliekančiu keturis skirtingus vaidmenis, tad publika gaus progą suvokti, kaip galima dainuoti operą. Subursime didžiulį solistų būrį. Galiu pažadėti ir tai, kad pats stosiu prie dirigento pulto. Po Anos Bolenos ir Rožės kavalieriaus premjerų pajutau didelę publikos pagarbą ir įvertinimą, ir tai gali būti dar viena spektaklio sėkmės priežastis. Dar vienas aspektas, galintis sudominti visuomenę, – atviras balsavimas renkant nugalėtoją. Žmonės šį kartą bus visapusiškai įtraukti ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip meno vadovo padėjėjai, ir tai labai įdomu edukaciniu aspektu. Balsuodama visuomenė susimąstys, kaip spektaklis gali paveikti Lietuvos žiūrovų sielas, tai tarsi žvilgsnis į veidrodį, tam tikra psichoterapija, nes reikės patyrinėti save, suvokti, ką jauti, ką galvoji ir ką galbūt galvoja kiti. Tai labai išplečia Lietuvos teatrinę ir muzikinę panoramą. Tikiu, kad tai bus išskirtinis spektaklis. n

2022

N A U J I

V Ė J A I

2022

Operos genomo pažadas:

Operomanijos vadovė Ana Ablamonova

Beveik prieš metus, 2021-ųjų balandį, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Operomanija pakvietė kūrėjus teikti paraiškas šiuolaikinės operos ir naujojo muzikos teatro idėjų įgyvendinimui. Iš daugiau nei trisdešimties pateiktų paraiškų penkios praėjo du atrankos etapus. Devynis pastaruosius mėnesius jų autoriai augina savo kūrybinius norus ir planus, siekdami pateikti žiūrovams profesionalų, aukštos kokybės ir drauge neįprastą, LNOBT scenai nebūdingą rezultatą. Tačiau Operos genomui įsitvirtinti palanki ne vien Didžioji Teatro scena. Kokiuose organizmuose šiandien savo vietos ieško šiuolaikinės operos DNR, pasakoja projektą rengiančių įstaigų vadovai – LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir Operomanijos vadovė Ana Ablamonova.

Aušra Kaminskaitė

Pirmajame etape Operos genomui pateiktos 33 paraiškos. Tai labai daug šaliai, kurioje šiuolaikinę operą ilgiau nei dešimtmetį plėtoja vienintelė įstaiga. Kaip manote, kas lėmė dalyvių susidomėjimą ir ryžtą nerti į daugumai jų mažai pažįstamą sritį? Ana Ablamonova. Dalyvių aktyvumas labai nudžiugino. Susidomėjimą galėjo lemti įvairios

priežastys: vienus galbūt įkvėpė pastarųjų metų tarptautinė žanro sėkmė, kitus galbūt įtikino Operomanijos keturiolikos metų įdirbis, dalį pareiškėjų, manau, paskatino galimybė bendradarbiauti su didžiausiu ir įprastai tarsi neprieinamu Lietuvos teatru. Motyvų įvairovė plati. Bet ypač džiugina, kad išsamiau pabendravus su patekusių į finalą kūrybinių grupių nariais paaiškėjo, jog daugelį jų labai domina ir pats žanras – beribė terpė kurti ir bendradarbiauti.

2022

Katapultuotis

į neregėtas orbitas LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas

Jonas Sakalauskas. Manau, kad operos sąvoka žmonėms asocijuojasi su kažkuo romantišku ir populiariu, su galimybe prisiliesti prie didelio žanro. Gali būti, kad daug pareiškėjų nėra ar beveik nėra su operos žanru susidūrę praktiškai, bet atsiliepė į kvietimą kaip į galimybę išreikšti savo kūrybiškumą didelėje formoje. Numanau, jog kam nors galėjo pasirodyti, kad LNOBT pasiūlys neribotus išteklius ir patenkins neribotus kūrybinius poreikius. Operos įvaizdis suteikia žmonėms sparnus. Taip pat matyti, kad kūrėjai darosi drąsesni. Reikia labai pasitikėti, kad nuspręstum galįs sukurti operą. Pats studijų metais buvau tuo įtikėjęs, bet ilgainiui supratau, koks tai sudėtingas žanras, ir šiandien savo galimybes vertinu atsargiau. Tačiau jei nebūtų buvę tuometinės drąsos ir ryžto, šiandien neturėtume Operomanijos, nebūtų prasidėjusi Naujosios operos akcija, gal net nebūtų tokių reiškinių kaip Geros dienos! ar Saulė ir jūra. Tikėjimas, noras verčia rizikuoti ir teikia beprotiškos energijos, leidžiančios sukurti nuostabius dalykus. Didžiųjų meno įstaigų darbuotojai dažnai pamiršta, kad kai kurie šiandien labiausiai vertinami kūriniai gimė atsitiktinai, be jokio nuoseklumo ir masinio palaikymo.

Kaip, sprendžiant iš pateiktų paraiškų, Lietuvos kūrėjai suvokia, kas yra šiuolaikinė opera? A. A. Pasiūlymų sulaukėme įvairių. Nuo... iki... Vieno braižo, krypties ir apibūdinimo visiems sumanymams nėra. Neįtikėtina temų, formų, priemonių įvairovė! Tikriausiai tai tik patvirtina teiginį, kad šiuolaikinę operą Lietuvos kūrėjai suvokia kaip itin plačią kūrybinės raiškos erdvę. Kaip tik taip į šį žanrą žvelgia su Operomanija bendradarbiaujantys autoriai. Kaip apibūdintumėte šiuolaikinės ir klasikinės operos santykį Lietuvoje šiandien? J. S. Tarp klasikinės ir šiuolaikinės operos atlikėjų ir kūrėjų matau nemažą skirtumą. Šie laivai plaukia skirtingomis kryptimis ir, norint juos sujungti, reikia tiesti kilometrinius tiltus. Klasikinei ir postklasikinei operai aktualus bel canto vokalas, draminių ar daugiausia postdraminių bruožų turinčios istorijos. Šiuolaikinė opera artimesnė instaliacijoms,

N A U J I

2022

V Ė J A I

performansams, ji pateikia įvairius požiūrio kampus. Tokių kūrinių stilius dažnai neapibrėžtas, forma nekonvencinė. Šioms kryptims taip pat būdinga ir kitokia infrastruktūra. Tai, ką turime Lietuvoje, iš principo pritaikyta klasikinei operai: pastatai, mašinerija, darbuotojai, žiūrovų įpročiai, muzikantai. Šiuolaikinei operai reikia kitokių erdvių ir galimybių, ji tenkina kitokius žiūrovų poreikius. Bet jei žvelgsime į operą kaip į didžiausią tarpdisciplininio meno išraiškos galimybę, tai taps klasikinės ir šiuolaikinės operos jungtimi, kuria naudojasi ir vienai, ir kitai krypčiai prijaučiantys Lietuvos kūrėjai. Operoje svarbiausia yra muzika, todėl teatro režisieriams, kuriems nepavyksta to įsisąmoninti, sunkiai sekasi šį žanrą suvaldyti. O kas svarbiausia šiuolaikinėje operoje? A. A. Muzika – itin svarus operos dėmuo. Jeigu paimtume daugelio klasikinių operų libretus ir perskaitytume juos kaip literatūros kūrinius, tai nors ne visada, bet dažnu atveju jie pasirodytų gana skurdūs. Tuo tarpu klasikinių operų muzika yra visiškai savarankiška. Net jei atsisakytume vaizdo ir tekstų, ji galėtų gyvuoti

savarankiškai. Juk klausydami Verdi ar Monteverdi operų įrašų nebūtinai suprantame italų kalba dainuojamus tekstus, bet tai netrukdo mėgautis šiais kūriniais, pajusti ir suprasti jų turinį. Kalbant apie šiuolaikines operas, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip suprantame šią sąvoką. Aš į šį terminą žvelgiu gana plačiai, kaip į skirtingų menų kryžkelę, persmelktą garso. Ir nors Verdi ir Monteverdi operos irgi kažkada buvo šiuolaikinės, vis dėlto kalbėdami apie naujausias dabarties operas pastebime, kad svorio centras iš muzikos neretai persikelia į kitus dėmenis arba pasiskirsto tarp jų visų tolygiai. Ir tai nereiškia, kad šiuolaikiniai muzikos teatro kūriniai galėtų gyvuoti be muzikos ar garso. Jokiu būdu! Tačiau šių dienų operose muzika nebūtinai yra kūrinio dominantė. Esminiai neretai yra kiti veiksniai. Kitokie kūrybos metodai, kitokios kūrybos technikos ir šiuolaikinių technologijų teikiamos galimybės, naujos idėjos atveria kūrybai naujas erdves, sustiprina kitų žanro dėmenų pozicijas. Išimk iš erdvinės operos tamsoje Confessions erdviškumą – kūrinys neteks savo esmės. Atsisakyk komiksų operoje Alfa komiksų knygos koncepcijos – darbas praras išskirtinumą, dramaturginės dinamikos pagrįstumą. Atimk iš garso patirties Glaistas buvusio Vilniaus geto teritoriją – spektaklis neteks galimybės keliauti laike ir erdvėje. Pažymėtina, kad naujos kūrybos erdvės diktuoja ir naujus poreikius kūrinius fiksuoti. Dauguma klasikinių operų turi partitūras, pagal kurias jas (o tiksliau – jų muziką) galima nesunkiai atkurti, o šiuolaikinėms operoms įamžinti ir išsaugoti reikia kitokių laikmenų. Ir štai įdomu: jeigu kuri nors iš šių dienų operų išliktų

2022

Kadrai iš Operos genomo kūrybinių dirbtuvių istorijoje, būtų tam tikru būdu užfiksuota ir išsaugota, kaip ji būtų atkurta po penkiasdešimties, šimto ar dar daugiau metų, kai jos jau nevaržytų autorių teisių ribojimai?.. Kuo LNOBT vertingas Operos genomas bei kartu su juo ateinančios idėjos ir profesionalai? J. S. Tai svarbus procesas, nes mažesnės formos, eksperimentai neišvengiamai įkvepia minčių, idėjų didesniems pastatymams. Juk ir operos žanras, kurio pradžią istorikai sieja su XVI a. pabaiga, gimė bardų namuose Florencijoje ir buvo pradėtas nedidelio pažangių muzikantų būrelio. Tuo metu opera buvo neįprasta, kai kam ji atrodė kaip nepriimtina inovacija. Tokie dalykai stipriai paveikia, gali net sudrebinti meno pasaulį ir kartais iš jų išauga šimtmečius gyvuojantys reiškiniai. Tokios tąsos pavyzdys, manau, yra šiuolaikinė opera. Be to, sveika kultūrinė aplinka turi gebėti priimti iniciatyvas. Todėl Operos genomo veikla labai svarbi LNOBT procesams – leidžia patirti nesvarumo būseną, vaikščioti įvairių skonių, poreikių, aktualijų briaunomis. Norime būti šalia naujų įdomių reiškinių, kuriuose opera gali atitikti konvencinę sąvokos sampratą, bet taip pat gali būti tik žodis. Kaip aktyviai į atrinktus projektus įsitraukė operos profesionalai? A. A. Po atrankos sudarėme kiekvieno iš šių penkių kūrinių individualaus vystymo planą.

Buvo rengiamos individualios kūrybinės rezidencijos, gryninamos koncepcijos. Dauguma šių procesų vyko dar nedalyvaujant vadinamiesiems operos profesionalams. Idėjoms gryninti, testuoti užteko turimų išteklių, prisidėjo įvairios LNOBT tarnybos, partnerių organizacijos. Bet neseniai pradėtos atlikėjų atrankos, eskizams paruošti būtini dainininkų ir instrumentininkų garso įrašai. Kuo toliau, tuo daugiau teatro kūrybinio, techninio ir prodiuserių personalo įsitrauks į darbus. Prisijungs ir nepriklausomų menininkų iš šalies. Bendro visoms penkioms idėjoms darbų tvarkaraščio nėra. Kiekvienas kūrinys pulsuoja savo ritmu. Pirmųjų darbų premjeros, tikėtina, įvyks dar šių metų rudenį. Bet bus operų, kurias išleisime į viešumą tik 2023 ar 2024 m. Kuo atrinkti kūrėjai įtikino, kad geriau ir įdomiau už kitus atskleis tai, kas šiuolaikinėje operoje svarbiausia? A. A. Atrinktų sumanymų autoriai įtikino idėjų grožiu, įgyvendinimo realistiškumu. Kai kuriais atvejais ypač sudomino kitose srityse sėkmingai besireiškiančių menininkų galimi debiutai šiuolaikinės operos lauke. Drauge reikia nepamiršti, kad sprendimą dėl finalininkų priėmė šešių asmenų, nebūtinai turinčių vienodas nuomones, komisija. Dėl kai kurių darbų sutarėme gana greitai ir vieningai, o dėl kelių kitų teko ilgiau padiskutuoti. Teoriškai finalininkų galėjo būti dar daugiau. Įdomių sumanymų netrūko. Bet penki kūriniai – jau pakankama. Tai ypač pajutome vienu metu pradėję visų jų vystymo darbus.

2022

Dominykas Digimas, Kamilė Gudmonaitė, Barbora Šulniūtė, Ana Ablamonova, Jonas Sakalauskas

Operomanija ir LNOBT projekte atlieka prodiuserių vaidmenį. Kiek prodiuseriai mato poreikį ir leidžia sau terptis į kūrybinius sprendimus? Svarstau, kad kine prodiuseriai seniai suvokiami kaip bendrakūrėjai, o scenos menuose esame pratę juos suvokti kaip vadybininkus, su kūrybos procesu turinčius nedaug bendra. J. S. Statant spektaklius LNOBT vienas prodiuserių neišvengiamai daro įtaką kūrybos procesams, nes yra jų valdytojas (ar vienas tokių). Kadangi teatro finansai, laikas ir kiti ištekliai yra riboti, turime apibrėžti beribio kūrybiškumo diktuojamus menininkų sprendimus. Norėdami, kad jie nesikirstų su realybe, turime įsikišti ir sureguliuoti procesus. Kitas būdas prodiusuojančiai įstaigai tapti bendraautore – nuspėti ir pasiūlyti sėkmingus kūrybinius tandemus ir tendencijas. Tokių pavyzdžių istorijoje daugybė. Toks prodiusavimas kūrybiškesnis, leidžiantis intensyviau dalyvauti meniniame procese. Operos genomas tam sudaro puikias sąlygas. A. A. Įvairių ir būna, ir reikia prodiuserių ir vadybininkų. Visi reikalingi. Ypač įgyvendinant tokius projektus kaip Operos genomas, kur užduočių yra labai įvairių. Visi norime sukurti stiprius darbus. Dėl to darome viską, ką galime,

pasitelkdami kompetencijas, patirtį, pajėgumus ir ryšius. Kiekvienas kūrinys turi individualų planą, kiekviena kūrybinė grupė turi savo darbo stilių. Vieniems reikia daugiau kūrybinio prodiuserių dalyvavimo – kai kurie menininkai tam atviri. Kiti tikisi daugiau vadybinių ir technologinių sprendimų. Bet kuriuo atveju erdvės kūrybai, profesionalumui pasireikšti šiame projekte pakanka visose grandyse. Mūsų su LNOBT bendradarbiavimas, iš pradžių buvęs gana komplikuotas, sinchronizavosi, suderinome „bangas“, radome sklandaus bendro darbo formulę. Tikiuosi, kad tai jaučia ir kūrėjai ir kad tai turės teigiamą poveikį kūrybiniams rezultatams. Numanau, kad kūrybinių detalių atskleisti negalite, bet gal paintriguotumėte ir užsimintumėte, ko galime tikėtis iš būsimų kūrinių? A. A. Išties, kūrybinės detalės kol kas tegul lieka paslaptis. Vyksta procesas ir dar viskas keisis. Ko galima tikėtis? Bus dokumentikos, bus poezijos, bus galima prisidėti prie operos kūrimo, bus naujų, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje retai muzikos teatre naudojamų technologijų. Galbūt LNOBT pastatas atsiskleis visiškai netikėtu rakursu, galbūt šiame žanre pamatysime netikėtų bendrų darbų, dar neregėtų kolektyvinės kūrybos pavyzdžių. Keliausime laike, erdvėje, galbūt net

2022

katapultuosime teatro pastatą į kitokias geografines plotmes. Tokios yra šių dienų vizijos. Bet tai nereiškia, kad nebus pokyčių ir kūrėjų fantazija mūsų nenuneš į kitas orbitas.

Pirmasis Operos genomo kūrinys: išpažintis telefono būdelėje Ukrainoje vykstantis karas sukaustė visą pasaulį, bet kaip tik dabar tinkamiausias laikas pristatyti vieną iš Operos genomo kūrinių. Jo autoriai – režisierė Kamilė Gudmonaitė, kompozitorius Dominykas Digimas, scenografė Barbora Šulniūtė – kviečia visus norinčiuosius prisidėti prie naujos operos kūrimo – išsipasakoti šalia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro stovinčioje seno taksofono būdelėje. „Kūrinį įkvėpė istorija, įvykusi Japonijoje. Vienas Osučio miestelio gyventojas neteko mylimo pusbrolio ir gedėdamas savo žemėse ant kalvos pastatė telefono būdelę, kad galėtų susisiekti su juo, kalbėtis, o išsakyti žodžiai būtų išnešioti vėjo. Pamažu apie telefono būdelę sužinojo vis daugiau žmonių, o po 2011 m. cunamio, be žinios pradanginusio per 2000 žmonių, tai tapo skambinimo prarastiems artimiesiems vieta“, – pasakoja režisierė K. Gudmonaitė. Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (iš V. Kasiulio dailės muziejaus pusės) keletą mėnesių stovės telefono būdelė, iš kurios visi norintieji galės „paskambinti“ ir

pasakyti tai, ko neišdrįso, negali arba nespėjo anksčiau. Bet šios išpažintys nebus „išnešiotos vėjo“: anoniminiai garso įrašai taps K. Gudmonaitės režisuojamos operos libreto pagrindu. Norint dalyvauti šiame sumanyme, anaiptol nebūtina gyventi Vilniuje ir pačiam ateiti prie paskutinio sostinės taksofono. Sukurtas tinklalapis www.taksofonas.lt, kuriame kiekvienas norintis, netgi negyvenantis Lietuvoje, galės anonimiškai palikti savo išpažintis bet kokia kalba. „Tai vienu metu ir žaismingas, ir liūdnas meilės laiškas, mažytė Vilniaus širdis. Tai žinutė tiems, kurie mus paliko, o gal tiems, kurie visai šalia, bet nebenori mūsų girdėti. Tiems, kurie išgirsta, bet nereaguoja. Tiems, kuriems nepasakėme to, ką norėjome. O svarbiausia – tai laiškas sau, nes kiekvienas atsivėrimas pirmiausia yra pagalba ištverti pačius save“, – teigia K. Gudmonaitė, pabrėžianti psichoterapinį projekto aspektą. „Taip jau sutapo, kad taksofono būdelės projektas pristatomas kraupaus karo Ukrainoje akivaizdoje. Šiame kontekste bet kokie veiksmai „iš kito gyvenimo“ tarsi praranda prasmę. Visi patiriame didelį stresą ir išgyvename. Bet galbūt šis sumanymas, ši taksofono būdelė dabar gali tapti kaip niekada reikalinga ir prasminga visuomenei. Kad ir koks būtų visuomenės elgesys ar išpažinčių turinys, tai bus bendra mūsų šiandienos nuotrauka“, – svarsto Operomanijos vadovė Ana Ablamonova. n

P A Ž I N T I S

Lina Dambrauskaitė: Sopranas

„Labai svarbu nebijot rizikuoti ir pastumti save į priekį“ Fotografas Jonas Staškauskas

2022

„Daug ką lemia sėkmė – tai tarsi loterija. Kai kurie žmonės praranda tikėjimą, nes loterijoje pasiseka ne visiems, o puikių dainininkų pasaulyje labai daug“, – sako operos solistė sopranas Lina Dambrauskaitė, visai neseniai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje virtusi Sofi – vienu iš Richardo Strausso operos Rožės kavalierius personažų. Vis dėlto nuoseklus darbas ir tikėjimas sėkme nugali viską. Dainininkė džiaugiasi, kad sunkiausiais gyvenimo tarpsniais – pandeminės tylos ir nežinomybės laikotarpiu – turėjo į ką remtis. Šeima ir artimiausi draugai, pasak L. Dambrauskaitės, yra didžiausios vertybės.

Gerūta Griniūtė

Muzikų vaikų kelias dažnai būna numatytas iš anksto. Vieniems tai atrodo natūralu, jie sutinka rinktis panašią į tėvų gyvenimo kryptį, o kiti protestuoja. Kokia Tavo patirtis renkantis profesinį kelią? Aš buvau tas antrasis variantas – priešinausi. Tėvai manęs niekada labai nespaudė nei eiti į muzikos mokyklą, nei šiaip turėti ką nors bendra su muzika. Žinoma, mūsų namai visuomet skambėdavo: mano sesuo taip pat labai muzikali, ji grodavo fortepijonu, mudvi kartu dainuodavome, rengdavome nedidelius šeimyninius koncertus. Neseniai peržiūrėjome senus šeimos archyvus, kuriuose užfiksuoti mūsų koncertėliai. Tada dar nelankiau choro, man tebuvo penkeri metukai, o sesė jau lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą, tad išmokusi dainelių mokydavo ir mane. Dainuodavome dviem balsais, sakyčiau, net visai neblogai. Beje, dainuodavome prancūziškai, vokiškai, angliškai – ir vėliau dainavimas padėjo gana

lengvai draugauti su kalbomis, net tokiomis egzotiškomis kaip airių ar norvegų. Į muzikos mokyklą tėveliai mane nuvedė sulaukusią penkerių, bet jau tada buvau patyrusi muzikos klausytoja. Vaikiški prisiminimai apie Operos ir baleto teatro spektaklius išliko ryškūs, labai mėgau baletą, na, o Filharmonijos koncertai... Buvau tikra nenuorama, tad gerai prisimenu, kaip sunku buvo išsėdėti koncertuose, į kuriuos mane dažnai vesdavosi nuo pat kūdikystės. Šeimoje sklando istorija, kaip per vieną koncertą „įjungiau sirenas“ pačioje gražiausioje ir subtiliausioje Wolfgango Amadeus Mozarto koncerto pianissimo vietoje. Gal tokiu būdu jau tada norėjai pranešti apie save kaip apie būsimą operos solistę? Gal ir taip. (šypsosi) Buvau labai aktyvus, gal net pernelyg neramus vaikas, koncertai mane erzindavo. Paaugus charakteris suminkštėjo.

Asmeninio archyvo nuotrauka

2022

58 priekį. Žinoma, to negalima tapatinti su lipimu per galvas – niekada netoleravau tokio būdo siekti karjeros ir pati sau neleidau taip elgtis. Man atrodo, kad toks dainininko portretas – aršus, arogantiškas, dėl visko konkuruojantis, lipantis kitiems per galvas – yra pasenęs. Savyje to nenorėčiau matyti, o retkarčiais susidurdama su tokiais kolegomis stengiuosi išlikti neutrali.

2022

Drąsą galima užauginti iš Tavo minėtų sėklyčių. Svarbu, kad greta būtų išmintingų mokytojų. Ko svarbiausia nepamiršti ne tik mokantis amato, bet ir norint užtikrintai eiti savo keliu? Juk jau subrendęs ir iš lizdo išstumtas žmogus ne visada geba savimi toliau pasirūpinti.

Tais G. F. Handelio Aleksandro puotoje

Esu girdėjusi, kad scenoje, ypač siekiant operos solisto karjeros, šiokio tokio akiplėšiškumo, drąsos greta kitų savybių labai reikia. Ar tai tiesa? Sakyčiau, tikro akiplėšiškumo reikia labai nedaug. Kartais pasiilgstu tos savo vaikiškos drąsos, ypač kai būna baisu, nedrąsu, kai kyla klausimų. Pamenu, kažkada net mama yra paklaususi, kur dingo tas mano vaikiškas akiplėšiškumas. Matyt, išliko maža jo sėklytė, bet laikui bėgant apaugo kitomis charakterio savybėmis, tapau daug minkštesnė, švelnesnė. Buvau labai drąsi, impulsyvi, mėgstanti ir nebijanti rizikuoti. Tai buvo beribė drąsa negalvojant nei apie pasekmes, nei apie kitus žmones, kaip juos gali paveikti mano poelgiai. Žvelgdama į save vaikystėje, suprantu, kad kartais labai svarbu nebijot rizikuoti ir pastumti save į

Visi pripažįstame šeimos ir mokyklos vaidmenį ugdant žmogaus vertybes. Aš mokiausi gana netradicinėje, katalikiškoje mokykloje – Jėzuitų gimnazijoje. Ir nors negaliu pasakyti, kad ją baigus tapau religinga, bet mokykloje daug dėmesio buvo skiriama vertybių ugdymui ir už tai esu labai dėkinga. Manau, būtent ten suvokiau gyvenimo prioritetus: šeima ir meilė visada buvo svarbiausi. Tai esminės vertybės, kurias tiek šeima, tiek mokykla gali įdiegti jaunam žmogui. Ir reikia tikėtis, kad, atėjus tinkamam laikui, išspirtas iš lizdo ir patekęs į tikrąjį profesinį gyvenimą, tu galbūt suklupsi, susitrenksi sparniuką, pamesi keletą plunksnų, bet, palaikomas meilės ir tikėjimo tavo jėgomis, sugebėsi atsitiesti, susitvarkyti ir skristi toliau. Tai ir yra įdomu: žmogui svarbu drąsiai žvelgti į gyvenimą, turėti apčiuopiamų vadybos žinių ir gebėjimų, bet ne mažiau svarbu ugdytis žmogiškumą, dvasingumą, kad gebėtų bendrauti, būti toje terpėje. Ne tik narsiai skintis kelią pirmyn, bet ir gebėt susikalbėti, išgirsti svarbius dalykus. Ar Tavo kelyje pasitaikė, kad balansuojant tarp drąsos ir gebėjimo kalbėtis pavyko atverti reikiamas duris? Iš prigimties esu labai empatiška ir kartais sunku nuo to atsiriboti. Artimieji sako, kad jautrumas – ir geriausia, ir blogiausia mano savybė. Tai suteikia mano gyvenimui labai daug spalvų, išgyvenu ne tik savo, bet ir kitų potyrius bei emocijas. Bet jeigu jau skauda, tai skauda stipriai. Kita vertus, lengvai randu bendrą kalbą su įvairiausiais žmonėmis, gana greitai širdis pajaučia, kokie jie, ką išgyvena. O dėl gebėjimo ir mokymosi bendrauti, manau,

P A Ž I N T I S

2022

Sofi R. Strausso op. Rožės kavalierius kad kiekvienos profesijos atstovams be galo svarbu turėti psichologijos žinių. Džiaugiuosi, kad po tokių metų, kokius išgyvenome, žmonės daugiau kalba apie psichinę sveikatą, koks turėtų būti sveikas suaugęs žmogus ir kad kartais negerai jaustis yra normalu. Tai, ką matome feisbuke, instagrame, paprastai yra patys įspūdingiausi, gražiausi mūsų aplinkinių kasdienybės momentai. Žmonės rodo, kokie jie laimingi, kiek daug spėja nuveikti ir pasiekti. Mažai kas dalijasi sunkių dienų momentais ar kalba apie nepasisekusią perklausą, koncertą, spektaklį. Visuomenėje vyrauja nuostata, kad visada turime būti motyvuoti ir sparčiai siekti tikslų. Na, o jei nesi toks, tai tau kažkas negerai. Smagu matyti, kad per karantiną ir po jo muzikantai pradėjo daugiau kalbėti apie psichinę sveikatą. Tikrai nedaugelio kelias į svajonę tiesus ir be kliūčių. Man ir kitiems muzikantams aktuali motyvacijos stygiaus problema: kaip save paskatinti dirbti, tobulėti, kai negalima

koncertuoti. Tada tiesiog kuri, dainuoji dėl savęs ir dėl pačios muzikos, bet negali tuo pasidalyti, negauni emocinio atsako, kurį gautum iš gyvo pasirodymo. Tai stipriai kerta per psichiką, ypač tiems, kurie pripratę prie bendravimo scenoje, energijos mainų, – tai labai didelė kasdienybės netektis. Kalbi, kad jautrumas yra ir dovana, ir prakeiksmas. Tai nepaprastai svarbu Tavo srityje – kuriant vaidmenis scenoje, patiriant muzikinius išgyvenimus. Profesine prasme tai tikriausiai taip pat yra ir dovana, ir prakeiksmas, nes, viena vertus, gali kurti fantastiškus personažus, gali juos atskleisti, empatija padeda įsikūnyti į personažus, kita vertus, tai lieka tavyje. Kiek personažų Tavyje apsigyveno, kaip stipriai juos įsileidi ir kiek tam prireikia jėgų? Tai juk ir turtinanti, ir sekinanti patirtis.

P A Ž I N T I S

2022

Barbarina W. A. Mozarto op. Figaro vedybos Taip, tai tarsi įsileisti į save kitą žmogų. Labai keistas potyris: kuriam laikui tavyje apsigyvena kitas žmogus, turintis savo istoriją, patyręs visai kitokių dalykų. Svarbu suprasti, kad tas personažas niekada visiškai ir neišeis iš tavęs. Tam tikra jo dalis visada lieka. Todėl po gero spektaklio ar suvaidinus paskutinį kartą kurį laiką apninka depresyvi nuotaika. Tas laikas skirtas susigyventi su savimi, atsisveikinti su personažu. Taip, tai skamba kiek šizofreniškai. (juokiasi) Primena kino juostą Skilimas (Split) apie asmenybės sutrikimą: viename žmoguje egzistuoja daug nepaprastai skirtingų asmenybių. Taip. (šypsosi) Žinoma, tai nėra taip dramatiška, vis tiek kasdienybėje tu esi tu. Prie personažo kūrimo labai daug kas prisideda: muzika, režisūra, kostiumai, grimas ir pan. Tiems visiems komponentams suėjus į visumą, iš kažkokios kertelės išnyra visa asmenybė, ir tuo metu ji yra tikra. Mokydamasi Londone, lankiau įdomias meistriškumo pamokas, vedamas scenos menų psichologės. Dainininkams ir aktoriams ji padeda įveikti scenos baimę, spręsti personažų kūrimo problemas, padeda ir pernelyg neįsijausti į personažą, sugrįžti į kasdienybę. Ji siūlė save

kaip dainininką atriboti nuo savęs kasdienybėje. Pamenu, ji kalbėjo taip, lyg tai būtų labai paprasta. Suprantu jos logiką, teoriškai tai skamba nuostabiai, nes leidžia sveikai reaguoti į kritiką, greitai ir sklandžiai po spektaklio grįžti į kasdienybę. Bet man nepavyksta atskirti šių pasaulių, atriboti tos dalies nuo savęs, manyje viskas susipynę. Gal tai ir gerai, ir blogai. Turbūt reikia ilgai dirbti su savimi. Kartais tokia dviejų pasaulių sampyna leidžia įtaigiai atskleisti personažo charakterį, bet kartu nuo to gali kentėti asmeninis gyvenimas. Kadaise esi sakiusi, kad sieki atriboti darbą nuo asmeninio gyvenimo, o pandemijos iššūkiai padėjo tai dar geriau suvokti. Šeima ir draugai lieka, o scena, profesija yra nestabilus dalykas. Kiek tai svarbu šiandien? Norisi siekti pusiausvyros, nes mano gyvenime arba viskas labai greitai juda pirmyn profesine prasme, arba mėgaujuosi ramybe su šeima. Lietuvoje pusiausvyrą lengviau sekasi išlaikyti. Kurį laiką per pandemiją, kai galiojo griežti kelionių ribojimai, buvo be galo sunku žinoti, kad negalėsiu savaitgalį grįžti namo, nes privalėsiu karantinuotis. Pandemija visam laikui pakeitė ir

2022

Sofi R. Strausso op. Rožės kavalierius požiūrį į keliones. Dabar visada darbus renkuosi taip, kad būtų galima grįžti namo, pas saviškius. Negalėjimas rinktis ir jausmas, kad esi įkalintas, – pats baisiausias dalykas. Visgi skintis kelią iš namų į pasaulį, kai tik pradėjai kurti savo karjerą, Tau puikiai sekėsi. Iš Lietuvos išvykai į Londono karališkąją akademiją, vėliau atsidūrei Šveicarijoje, Ciuricho operos teatre. Tai buvo aiškūs, logiški sprendimai, o juk ne kiekvienas ryžtasi žengti pirmus žingsnius, dvejoja, renkasi paprastesnį kelią. Kas Tave skatino, kas palaikė, kaip nepraradai tikėjimo, kad pavyks? Tikėjimą sėkme ne kartą buvau praradusi. Bet turbūt tai yra kelio dalis – negali žinoti, kaip bus. Čia turbūt vadovavausi taisykle: belsk, kol atsidarys kokios nors durys. Tiek Londonas, tiek Ciurichas buvo didžiulė sėkmė, puikiai suprantu, kad ne kiekvienam taip pasiseka. Į Londoną kelius pirmiausia tiesiau mintyse, visada žinojau, kad noriu ten mokytis. O Ciuricho teatras pats mane susirado ir pakvietė į operos studiją. Tuo metu buvau Londone, iš Ciuricho atvykęs atrankos direktorius išgirdo mane vienoje dainavimo pamokoje ir pakvietė į perklausą. Tiesiog

atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Deja, tokia ir yra didelė mūsų darbo dalis: daug ką lemia sėkmė. Tai tarsi loterija. Kai kurie žmonės praranda tikėjimą, nes loterijoje pasiseka ne visiems, o puikių dainininkų pasaulyje labai daug. Svarbu nepamiršti ir žmogiško ryšio: ar su tavimi lengva dirbti, ar esi draugiškas, kolegiškas, mandagus. Teko girdėti istoriją apie perklausą, vykusią viename žymiame teatre: priimant žmogų buvo atsiklausta net valytojos, kuri tuo metu dirbo, kas su ja pasisveikino, o kas – ne. Regis, geri duomenys, noras, tvirtas užnugaris turėtų gana aiškiai rodyti, kad galiausiai sugausi sėkmę. Bet jeigu nuolat nebandai ir nebeldi į duris, sėkmė nebūtinai tave aplankys. Taip. Viena yra turėti užnugarį, bet visai kita – būti motyvuotam, daug ir sunkiai dirbti, neleisti sau netobulėti kaip asmenybei, dainininkui ir aktoriui. Kas Lietuvoje Tau padėjo labiausiai, kas buvo tos tvirtos kolonos, į kurias rėmeisi? Profesorė Sigutė Stonytė beveik septynerius metus mane lipdė kaip dainininkę nuo pačių

P A Ž I N T I S

2022

pagrindų. Na, o sceninio tobulėjimo prasme atskaitos tašku tapo darbas su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano spektaklių ir teko labai sunki užduotis – Claude’o Debussy operoje Pelėjas ir Melisanda vaidinau berniuką Injolį, sudėtingo charakterio paauglį. Nesu nei berniukiškos figūros, nei mano laikysena tokia, nei eisena, todėl viską teko keisti. Jautėsi įtampa rankose, kojose, turėjau perteikti nelaimingo, skriausto vaiko būseną. Per ašaras ir darbą įvyko lūžis – supratau, ko reikia, kad tai, ką noriu papasakoti, pasiektų žiūrovą. Toks kraštutinis vaidmuo iškart išmokė labai daugelio dalykų. Iki šiol Injolis – vienas įsimintiniausių vaidintų veikėjų. Jis tikrai nepanašus į lengvabūdiškus, šmaikščius, koketiškus personažus, kokie dažniausiai tenka mano balso tipo sopranams. Jie daug paprastesni ir lengvai perprantami: visi pozityvūs, linksmi personažai tarsi užkoduoti mano balse. O Injolis, taip pat vėliau kurtas Semelės vaidmuo Georgo Friedricho Händelio operoje Semelė nėra herojai ir galbūt nėra tokie patrauklūs žiūrovams. Tai labiau tamsūs personažai, viduje jaučiantys didelį konfliktą. Tai man ir yra įdomiausia – pasinerti į personažo vidų, muzika parteikti jo gyvenimą scenoje. Esu minėjusi ankstesniuose interviu, kad gyvenime neketinau rinktis dainavimo, norėjau stoti į psichologiją – ir ne šiaip sau, o į kriminalinę. Taigi tokie vaidmenys yra tarsi dovana – gali jungti abi profesijas ir mėgautis sudėtingų charakterių analize. Taip, dažnai juos nagrinėju, svarstau, kas jiems atsitiko, kodėl jie tokie, kokie buvo anksčiau ir pan. Vienas paskutinių tokios psichologinės analizės pavyzdžių – Boriso Godunovo duktė Ksenija Modesto Musorgskio operoje, kurią Ciuricho operos teatre režisavo Barrie Kosky.

62 pateikta aktualiame kontekste, su feministiniu prieskoniu. Pagrindinė veikėja Laputė, drąsi ir stipri, spektaklyje demonstruoja kitokį nei klasikinėse operose požiūrį į moterišką personažą. Tiesą sakant, ir Richardo Strausso operos Rožės kavalierius Sofi išgyvena tikrą transformaciją, charakterio brandą – nuo gležnos, švelnios mergaitės iki stiprios, už save ir savo meilę kovojančios asmenybės: ji nesusitaiko su keliu, kuriuo yra kreipiama eiti, o ryžtasi gyventi savo gyvenimą ir mylėti tą žmogų, kurį nori. Dabar esi Lietuvoje, mūsų teatro užkulisius, darbo kultūrą matai iš arti ir gali palyginti su tuo, ką teko patirti Londone ir Ciuriche. Taip pat šiuose miestuose regėjai klausytojus. Kokių įžvelgi skirtumų? Atsakingai galiu teigti, kad esame labai stip rūs. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre matau aukščiausio lygio muzikantus ir dainininkus, dirigentus, režisierius, kurie stato nuostabius spektaklius. Smagu, kad teatre praktikuojami tarptautiniai projektai – tai neabejotinai suteikia kūrybinį postūmį visam teatro organizmui ir kiekvienam jo dalyviui. Pavyzdžiui, darbas su Damiano Michieletto buvo vienas iš labiausiai įkvepiančių mano karjeros laikotarpių. O dėl operos kultūros Lietuvoje tai man nuoširdžiai norėtųsi, kad daugiau jaunų žmonių nebijotų ateiti į teatrą ir domėtųsi opera. Linkiu būti smalsesniems. Londone labai reklamuojamos paskutinės minutės akcijos jaunimui – jie gali įsigyti bilietą vos už dešimt svarų, sėdėti gerose vietose Karališkojo operos teatro salėje ir mėgautis spektakliu. Tačiau ten įdėta labai daug laiko, pastangų, ko gero, ir nemažai lėšų, kad jaunimas būtų kviečiamas į operos teatrą.

O kaip kiti vaidmenys, vis dar gyvenantys Tavyje? Ką jie veikia? Juk Alisa vis dar laukia, kada galės žengti į sceną, su ja tikrai dar neatsisveikinai ir nepalydėjai jos į tolimą vidinę kertelę.

Kaip jauti šią akimirką, ar norėtum įleisti šaknis Lietuvoje? Teko skaityti, kad svajoji tapti laisva kūrėja, dirbti įvairiose šalyse, bendradarbiauti su įvairiais teatrais. Šiuo metu, kai kelionių planai kartais būna migloti, gal pamąstai apie darbą Lietuvoje?

Taip, ji vis dar gyvena. Prisimenu ir Barbarinos vaidmenį, tebepuoselėju svajonę suvaidinti Siuzaną toje pačioje W. A. Mozarto operoje Figaro vedybos. Buvau pakviesta dainuoti Siuzanos, bet negalėjau atvykti į Lietuvą dėl Ciuriche statomo spektaklio, teko svajonę atidėti. Bet Siuzana gyva, tai man labai įdomus personažas. Džiaugiuosi ir įdomia darbo su XX a. opera patirtimi: Londone dainavau Leošo Janáčeko operoje Laputės gudruolės nuotykiai. Tai unikali muzikos kalba, visiškai kitoks kūno judėjimas, instinktyvios reakcijos. Tai sena čekų pasaka,

Pastaruoju metu sekasi norus paversti tikrove. Štai dabar buvo keli pastatymai Lietuvoje, laukia išvykos į Ciurichą, kur dainuosiu J. S. Bacho ir G. F. Händelio kūrinius, kitąmet – nauji darbai Lietuvoje, paskui vėl skrisiu į Ciurichą. Atsinaujinus perklausoms, manau, atsiras dar daugiau kelionių. Kol kas sekasi išlaikyti pusiausvyrą ir jaučiuosi laiminga. Visgi jausmo, kuris apima savo namuose, niekur neįmanoma atkartoti. Gal ir kitur pavyktų gerai jaustis, gal pavyktų namus susikurti ir kitoje šalyje, bet dalis manęs vis tiek visada liks čia. n

2022

Anželikos Cholinos nuotrauka

I N

2022

| 1

M E M O R I A M 64

P A Ž I N T I S

Baleto solistas

Jonas Laucius:

„Ne baimė, o laimė“ Choreografo Manuelio Legris Korsaras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje gyvuoja jau trejetą sezonų. Pernai lapkričio 25 d. pagrindinį Konrado vaidmenį jame sukūrė ir Baleto trupės solistas Jonas Laucius. Nuo 2015 m. jis yra šios trupės narys, 2016 m. pelnė Metų baleto vilties apdovanojimą, o 2018 m. išrinktas Metų baleto solistu. Šiame straipsnyje – pokalbis su baleto solistu J. Lauciumi apie naująjį vaidmenį, apie baleto meną apskritai.

Elvina Baužaitė

Nuo pat premjerinių Manuelio Legris Korsaro spektaklių šokote jame – atlikote Lankadamo vaidmenį, taigi Korsarą gerai pažįstate. Atskleiskite, koks yra šis Adolphe’o Adamo sukurtas baletas, kaip jį interpretuoja ir įprasmina M. Legris? Nuo mokyklos laikų Korsaras buvo mano svajonių spektaklis. Antrojo veiksmo Konrado variacija iš pas de deux (kituose pastatymuose neretai ją šoka ne Konradas, o Vergas) buvo viena pirmųjų ir labiausiai nusisekusių variacijų, mano šoktų mokantis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Todėl ilgai svajojau šokti visą spektaklį. Iki M. Legris atvykimo į mūsų teatrą Korsaro spektaklį gyvai buvau matęs tik kartą (ankstyvoje paauglystėje žiūrėjau gastrolierių atvežtą jo versiją), ir tada tas pastatymas didelio įspūdžio nepadarė, bet labai norėjau pamatyti tobulesnį pastatymą, o dar labiau – jame šokti. Vos atvykus M. Legris, supratau, kad laukia kažkas įspūdinga. Jo asmenybė sužavėjo iš karto: būdamas jau ne pirmos jaunystės choreografas, jis vis dar atlieka rytinius baleto pratimus (pamokos metu stovėjo prie tos pačios

atramos), geba ne tik puikiai nupasakoti, ką norėtų matyti savo pastatyme, bet ir itin išraiškingai parodyti pats, atlikdamas pačius techniškai sudėtingiausius judesius ir šuolius. M. Legris Korsaras smarkiai skiriasi nuo mano anksčiau matytojo – jis kupinas spalvų, energijos, užburiančių personažų. Šokti jame pagrindinius vaidmenis – nemenkas iššūkis, nes Konrado personažas šoka net keturias, o Medoros – visas penkias variacijas. Kaip jau minėta, 2021 m. lapkričio 25 d. pirmą kartą scenoje pristatėte savo sukurtą Konradą. Pasidalykite patirtimi ir įspūdžiais. Nuo pat premjeros šiame spektaklyje šokau Lankadamą. Statant spektaklį buvau trečioje sudėtyje, bet netikėtai dėl traumų iškritus dviem kolegoms teko šokti visus premjerinius spektaklius. Mano karjeroje tai buvo didelis šuolis į priekį: vien dirbti su tokio lygio choreografu – neįkainojama patirtis. Žinoma, be galo svajojau šokti ir Konradą, nuo pat pradžių dalyvavau repeticijose, bet gan greitai visą dėmesį pasiglemžė Lankadamo repeticijos, tad nuo Konrado kiek atitrūkau.

2022

P A Ž I N T I S

2022

Tėvas R. Mačiliūnaitės šokio op. Amžinybė ir viena diena

Konradas A. Adamo balete Korsaras

2022

Su Olesia Shaytanova. L. A. Minkaus balete Paquita

Rengiantis lapkričio 25 d. spektakliui, teko ne tik prisiminti, bet ir mokytis iš naujo. Didelė laimė, kad M. Legris asmenybė giliai įstrigo mano atmintyje, tad rengdamasis naujam vaidmeniui puikiai prisiminiau ne tik jo pastabas, patarimus, bet ir visą per premjerą vyravusią atmosferą. Ko prireikė kuriant šį vaidmenį? Ką naujo suteikė Jums kaip baleto solistui? Konrado vaidmeniui atlikti prireikė ramybės ir pasitikėjimo. Galvoje sukosi mintys, kad trūksta laiko, kad kūnas šiuo metu nepakankamai pasirengęs techniškai (tai buvo pirmas klasikinis šio sezono spektaklis) ir apie spektaklio tekstą. Bijojau daug ko, bet teko susiimti ir pagaliau siekti savo svajonės. Staiga ir kūnas pasirodė paklūstantis labiau, nei tikėjausi, ir judesiai duetuose ne tokie neįmanomi, ir tekstas sugulė. Todėl spektaklio dieną jaučiau kitokį jaudulį – pagrįstą ne baime, o laime pagaliau išeiti į sceną.

Sakyčiau, šis vaidmuo suteikė daug pasitikėjimo savimi, nes tai, mano nuomone, vienas sunkiausių mūsų repertuaro vaidmenų – jam atlikti reikia atiduoti daugiausia jėgų. Dar kartelį spektaklis Korsaras mano karjeroje davė atspirtį tobulėti ir atrasti save kaip šokėją. LNOBT Baleto trupėje šokate nuo 2015ųjų. Prisiminkite, kaip atėjote į teatrą. Ką Jums tada reiškė scena, galimybė šokti, pats baleto menas, šokis apskritai? Kaip tai suvokiate ir vertinate šiandien, kai jau 2019 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte klasikinio šokio ir pedagogikos specialybę. Juk Jūsų šokio patirtis ir suvokimas yra ne tik praktiniai, bet ir grįsti teorija. Jau iki čia ateinant ne kartą teko šokti šioje scenoje, nes mokykla gan glaudžiai bendradarbiauja su teatru. Bet tada nelabai vertinau pasirodymus scenoje. Tai buvo tarsi savaime suprantama. Pradėjęs šokti mūsų teatro

P A Ž I N T I S

trupėje, supratau, kad tai didelė atsakomybė ir privilegija, kurią dar ir užsidirbti reikia. Dar mokykloje mano nuomonė apie baletą kaip meną keitėsi daugybę kartų. Pradžioje labai žavėjausi, domėjausi, vaikščiojau į visus spektaklius ir premjeras. Paauglystėje viskas pasikeitė, kilo daugybė klausimų: ar tai gali būti karjera, ar tik gyvenimo etapas? Dvejų metų stažuotė Šveicarijoje turėjo atsakyti į šį klausimą. Ir atsakė. Pamačiau ir patyriau visus baleto meno užkulisius Europoje. Dalyvavau ne vienoje atrankoje, mačiau ne vieną kitų šalių trupių pasirodymą. Iš naujo pamilau baletą, supratau, kokia tai nepaprasta ir konkurencinga profesija. Kai apsisprendžiau grįžti ir pradėti karjerą būtent LNOBT, akys nukrypo ir į mokslus. Supratau, kad pasisėmęs žinių patobulėsiu kaip šokėjas ir išmoksiu kada nors perteikti patirtį kitiems. Atrodytų, jog po trylikos metų baleto mokykloje turėčiau apie baletą žinoti viską, bet turtindamas teorines ir praktines žinias aukštojoje mokykloje užaugau ne tik kaip šokėjas, bet ir kaip žmogus. Pasikeitė požiūris į repeticijas, partnerystę, spektaklio struktūrą ir rengimąsi naujam vaidmeniui.

2022

Apibūdinkite baleto šokėjo tapatybę. „Ant popieriaus“ visi esame baleto artistai. Visi baigėme baleto mokyklas, visi turime tokias pačias pamokas ryte, vieni geresni čia, kiti – ten, bet svarbiausia – kas esame scenoje. Mane labiausiai žavi šokėjai, kurie ne tik geba šokti choreografiją, bet ir jaučia muziką, kuria personažą, kartu su žiūrovais džiaugiasi buvimu scenoje. Kartais tinkamas šokėjo žvilgsnis, poza, įprasmintas muzikos akcentas mane taip pavergia, kad žiūrėdamas spektaklį nebeieškau, kas ne taip, o tiesiog mėgaujuosi vakaru teatre. Kaip, Jūsų nuomone, sukuriama partnerystė? Kaip dažnai išsipildo tikroji sceninė bendrystė? Viskas prasideda nuo mokyklos. Duetinis šokis mane visada žavėjo keliamais iššūkiais ir poreikiu suprasti, atrasti bei paversti kilusį sunkumą duetu. Su tinkama partnere viskas būna daug paprasčiau. Tada galima mažiau laiko skirti techniniams dalykams, labiau susitelkti būtent į bendrystę, duetą. Labai svarbu jausti partnerę, suprasti, kas jai patogu ar nepatogu, ne tik asistuoti jai, bet ir šokti kartu. Tada scenoje ir gimsta tikrasis duetas, kai vien pažvelgęs partnerei į akis žinai, kad šiandien ne tik rūpinsiesi techniniu atlikimu, bet ir pats pasimėgausi scenoje bei suteiksi malonumą žiūrovams. Anželikos Cholinos nuotrauka

69 Svarbi ir choreografo bei baleto šokėjo kūrybinė bendrystė. Kas Jums yra choreografas? Koks turėtų būti idealus kūrybinis santykis? Galbūt pasidalytumėte ypatinga, Jums pačiam itin reikšminga darbo, kūrybos su choreografu patirtimi? Choreografas visų pirma yra mokytojas, autoritetas. Labai svarbu, kad jis toks ir būtų. Jeigu šokėjas nevertins choreografo kaip autoriteto, nesupras jo kuriamos minties, bendrystės tarp jų tikriausiai nebus ir tai puikiai atsispindės atlikime. M. Legris yra vienas tokių – mano autoritetas. Ne dėl to, kad dabar kalbame apie Korsarą, o kad nuoširdžiai taip manau. Ne tokioje ilgoje savo karjeroje dirbau su nemažai choreografų, bet jo asmenybė, kaip minėjau, paliko aiškų įspaudą mano gyvenime. Jo gebėjimas perteikti, parodyti, sukurti norimą atmosferą ne tik scenoje, bet ir repeticijose. Vienas šio choreografo žodis, vienas parodytas judesys taip tiksliai atskleidžia tam tikrą kiekvieno ydą, konkrečią klaidą ar problemą ir paverčia tai privalumu. Vien stebint jį dirbantį, repetuojantį su kitais, viduje kyla noras pabandyti pačiam. Jo stotas, pozos, santykis su žiūrovais atrodo toks natūralus, paprastas ir be pastangų, o kartu be galo užburiantis ir darantis neišdildomą įspūdį. Labai norėčiau ateityje dar kartą turėti galimybę dirbti su šiuo choreografu. Baleto šiandiena – kas Jums įdomiausia, kas ypač žavi, masina baleto mene, apskritai šokyje? Šiais laikais baleto menas smarkiai keičiasi, modernėja, plečiasi ir jo sąvoka. Repertuarą vis dažniau papildo šiuolaikiniu šokiu paremti pastatymai. Anksčiau kaip šokėjas linkau į klasiką, man ji atrodė suprantamesnė, aiškesnė. Dabar turiu galimybę išbandyti ir kitokią kūno plastiką. Tai darydamas jaučiuosi vis geriau, ji tikrai randa vietą mano širdyje. Mano nuomone, vieni šokėjai stipresni klasikiniame šokyje, kiti – šiuolaikiškesniame, bet dabarties pasaulyje visi, norintys būti vertinami ir įdomūs žiūrovams kaip šokėjai ir asmenybės, turime skirti dėmesio ir tobulėti tiek vienur, tiek kitur. Iššūkiai, su kuriais kasdien susiduriame kaip šokėjai, – naujos kryptys, nauji vaidmenys, galimybė dirbti su įvairiais choreografais ir pedagogais – tampa varikliu tobulėti ir siekti naujų aukštumų. Ką atrasti, išmokti, įgyvendinti ir pasiekti linkite sau? Sau linkėčiau išmokt įsiklausyti į savo kūną ir laiku juo pasirūpinti, kad ateityje galėčiau

2022

Mandarinas B. Bartoko balete Stebuklingas mandarinas. Mergina – Greta Gylytė

išvengti traumų. Sukurti dar daug sudėtingų ir skatinančių judėti į priekį vaidmenų. Gebėt pasinaudoti pastabomis ir patarimais, kuriuos išgirstu iš choreografų, pedagogų ir kolegų. Pokalbio pabaigoje nusakykite savo, baleto šokėjo, solisto Jono Lauciaus, meninę choreografiją: kokia ir kaip. Pačiam kurti man labai nelengva. Yra tekę tai daryti tiek mokykloje, tiek akademijoje, bet supratau, kad tam dar nesu pasiruošęs. Norisi padaryti tiek daug, taip tobulai, bet pavyksta visai kitaip, be to, reikia daug kantrybės ir patirties. Lengva kritikuoti kitų choreografiją, bet įgyvendinti savo choreografiją ar idėją ne galvoje, o salėje ar scenoje – visai kas kita. Todėl vis dar stebiu, geriu visą informaciją iš choreografų, su kuriais dirbu. Gal vieną dieną ir aš pabandysiu, tikrai nesakau, kad niekada. Suprantu, su kuo susiduria choreografai, kuo jie gyvena, todėl labai vertinu jų scenoje rodomus kūrinius. Ne visada jų kūrybos procesas yra rožėmis klotas, bet rezultatas dėl to tik dar labiau pribloškia. n

S U G R Į Ž I M A I

Sugrįžta režisieriaus 2022

Günterio Krämerio Žydė ir Don Karlas Šį pavasarį į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną sugrįžta du abejingų nepaliekantys, itin ryškios estetikos spektakliai – J. F. Halévy Žydė ir G. Verdi Don Karlas. Abu jie į susitikimus su publika atvyksta po ilgesnės pertraukos, ypač Žydė, kurios kruopščiai planuotus pasirodymus sujaukė pasaulinės pandemijos viesulas. Būtent prieš šiuos neįvykusius spektaklius LNOBT tinklalaidės Tekstūra eteryje skambėjo spektaklių režisieriaus Günterio Krämerio balsas, besikalbantis su ištikima bendražyge, Žydės pastatymo eigą prižiūrėjusia prodiusere Neringa Šakiniene. Kviečiame skaityti šį į Bravissimo puslapius sugulusį pokalbį.

Neringa Šakinienė

Vienu savo gyvenimo momentu atsidūrėte Vilniuje. Pirmas čia sukurtas pastatymas buvo J. F. Halévy Žydė. Apie ką, Jūsų nuomone, yra ši opera? Prieš Vilnių šią operą jau buvau statęs Vienoje, iš kur vėliau ji buvo perkelta į Niujorko Metropolitan Opera teatrą. Šį kūrinį pasirinkau dėl jo politinių aspektų, nes jį statant Austrijoje vyko konservatorių ir dešiniųjų konfliktai. Pastarieji, sakyčiau, buvo nacistinė partija, nes jie neigė Holokaustą. Kartu su kūrybine grupe svarstėme, kaip reaguoti į šį siaubingą faktą. Šiuolaikiniame pasaulyje matome daugybę dešiniųjų partijų, kurios atsiduria pirmosiose gretose, – taigi nebegalime statyti spektaklių apie mirštančius sopranus ar baritonų nužudymą. Mano požiūriu, tai būtų neteisinga. Žydė Vienoje sukūrė kontroversišką situaciją. Vėliau, kai reikėjo perkelti operą į Niujorką, suvokiau, kad neteisinga būtų išlaikyti tą pačią, Austrijai tinkamą, koncepciją. Kadangi šią operą labai mėgstu, norėjau ją pritaikyti

Amerikos situacijai. Vilniuje turėjau dar kitą idėją: XX a. šis miestas buvo vadinamas Europos Jeruzale, ir tai man suteikė progą įgyvendinti dar vieną Žydės viziją. Norėjau pabrėžti, kad šis miestas stengiasi pamiršti savo praeitį ketvirtajame dešimtmetyje. Šiuo pastatymu siekiau parodyti, kas vyksta Holokausto metu. 2014 m. šią operą statėte ir Švedijoje. Ar tai buvo tas pats vilniškis spektaklis? Pastatymas buvo tas pats – su tomis pačiomis dekoracijomis ir kostiumais, skyrėsi tik atlikėjai. Tiesa, kai kas buvo pakeista, nes tada mąsčiau apie pavojų, kurį kelia fundamentinės, totalitarinės religijos. Veikdamos kartu su politine valdžia, jos tampa labai pavojingos ir nežmoniškos. Tai buvo nauja. Šalia to niekada nepamiršau Vienos ir Vilniaus aspektų. Šis Žydės pastatymas auga įgaudamas naujų krypčių. Jei visada darau tą patį, būna labai nuobodu. Todėl Švedijoje norėjau kalbėti apie religinį terorizmą, galbūt ta pati idėja nuskambės ir Vilniuje.

Fotografas Michailas Raškovskis

2022

S U G R Į Ž I M A I

Norėčiau pasitikslinti, ar gerai supratau: Žydei grįžus į Vilnių, mes nepamatysime jos pirminės 2004-ųjų versijos?

2022

Paaiškinsiu pavyzdžiu. Ši opera turi labai nuobodžią uvertiūrą. Dažniausiai niekas nežino, ką su ja daryti. Tai XIX a. Paryžiui įprasta situacija. Norėčiau iškirpti uvertiūrą. Mintyse yra toks sprendimo variantas – katalikų vyskupo Pater Noster ir žydų rabino kadišas. Noriu, kad jie abu stovėtų tarp žiūrovų, iš pradžių dainuotų tyliai, paskui vis labiau keltų balsą tarsi norėdami vienas kitą perrėkti. Man svarbu parodyti, kaip viena religija nori sunaikinti kitą, kad galėtų užimti jos vietą. Jauni žmonės, atsidūrę tarp dviejų religijų, neišvengiamai žūva. Prisipažįstu, kad labai mėgstu pirmąją spektaklio versiją, bet intriguoja ir ši naujoji. Pakalbėkime apie kitą Jūsų Vilniuje pastatytą spektaklį – G. Verdi Don Karlą. 2017 m. už jį pelnėte Auksinį scenos kryžių kaip Metų režisierius. Kokią istoriją pasakojate šiame spektaklyje, ką juo norite žiūrovams pasakyti?

Su asistente Jūrate Sodyte Don Karlo repeticijos metu

72 Norėčiau Vilniuje pristatyti savo darbų trilogiją. Pirmoji jos dalis – Žydė. Šis mano darbas Lietuvoje pavyko, tad buvo galima galvoti apie kitą pastatymą. Antroji – Don Karlas. Trečiąja trilogijos dalimi turėtų tapti R. Wagnerio opera Parsifalis. Visi trys kūriniai kalba apie tikėjimo pavojus, kai religija tampa politikos dalimi. Don Karlas – vidurinė trilogijos dalis; joje akivaizdžiai rodoma, kaip religija naikina jaunus žmones, stokojančius politinių galių. LNOBT interneto svetainėje rašoma, kad įkvėpimo šiam pastatymui sėmėtės iš roko žvaigždės Davido Bowie’io ir jo paskutinio albumo Blackstar. Albumo singlus reklamuojantys vaizdo klipai, kaip teigiama, įkvėpė spektaklio stilistiką. Gal galėtumėte papasakoti plačiau? Kai rengiau Don Karlą, Davidas Bowie mirė. Liko jo albumas Blackstar. Buvo sukurtas vaizdo klipas, vaizduojantis tariamai aklą žmogų. Panaudojau šį įvaizdį ir klipo atmosferą Don Karlo spektaklyje ir kurdamas pagrindinį personažą. Don Karlas – sosto įpėdinis, kurio psichinė būsena grasina visai to meto politinei ir religinei situacijai.

2022

Don Karlas. Don Karlas – Adamas Diegelis, Rodrigas – Valdis Jansonas, Elizabetė – Viktorija Miškūnaitė

Kitas mano klausimas susijęs su Jūsų kūrybine grupe: tiek Žydėje, tiek Don Karle dirbote su ta pačia kostiumų dailininke Isabel Ines Glathar. Don Karlo scenografas buvo Herbertas Schäferis, tuo tarpu Žydės scenografiją kūrėte pats. Ar visada dirbate su tais pačiais žmonėmis? Kaip juos renkatės? Kaip jautėtės pats kurdamas scenografiją Vilniuje? Paprastai nelabai mėgstu pats kurti scenografiją, nors apie spektaklį visada mąstau gana vizualiai. Vilniuje pritrūko lėšų pasamdyti scenografą. Gerokai supykau ant jo, kai užsiprašė labai didelės sumos, ir galiausiai pasakiau, kad padarysiu viską pats. Reikalas tas, kad aš noriu dirbti su scenografu, bet man visada svarbus mano paties suvokimas: galiu dirbti tik aiškiai matydamas, kaip viskas atrodys scenoje. Todėl man labai svarbi scenografija, kostiumai, apšvietimas – jie tiesiogiai veikia režisūrą. Man reikia žmonių, pasirengusių taip dirbti. Kai sėdi vienas pats kambaryje ir galvoji, kaip išspręsi spektaklio uždavinius, protas gali padaryti begales klaidų. Jų išvengti padeda pokalbiai, diskusijos su savo

žmonėmis. Jie turi pasitikėti mano matymu, o kartu pateikti savus sprendimus. Kartais tai sunku, bet jei pavyksta, būna labai gerai. Tada dekoracija nėra tik dekoracija. O kaip bendradarbiaujate su muzikos vadovu? Ar dar prisimenate darbą su maestro Jonu Aleksa Žydėje ir maestro Pierre’u Vallet Don Karle? Kaip Jums sekėsi? Ar daug diskutavote? Su dirigentais daugiausia diskusijų paprastai kyla dėl vaidmenų paskirstymo. Repeticijose visiškai pasitikiu dirigentu ir stengiuosi suprasti, ką jis daro, – juk ir jis turi savo idėją. Kai kada konsultuojuosi dėl kupiūrų ir kitų sprendimų. Bet dažniausia nesutarimų priežastis – atlikėjai. Kaip atlikėjai keičia spektaklio idėją? Ar gali skirtingi atlikėjai perduoti tą pačią idėją? Pavyzdžiui, puikiai pamenu, kaip reikalavote, kad Žydėje Rachelę dainuotų Joana Gedmintaitė, – ir ji buvo vienintelė. Net sakėte, kad išvažiuosite, jeigu ji nedainuos. Tad ar tikrai at-

2022

Žydė. Rachelė – Sandra Janušaitė

Eudoksija – Regina Šilinskaitė

S U G R Į Ž I M A I

likėjai taip smarkiai keičia vaidmenį, jo koncepciją? Ar balsas šiuo atveju nėra svarbesnis? Juk tai muzikos teatras. Svarbiausia, kad žmogus, kurį pasirenkame su dirigentu, gerai dainuotų. Tai būtina. Jei solistas gerai atlieka partiją, viskas puiku. Problema štai kokia: dažnai dainininkas vaidindamas apsimetinėja kitu žmogumi. Pavyzdžiui, kai pagyvenusi moteris dainuoja Mimi, už kurią yra vyresnė keturiasdešimčia metų, tai atrodo kvailai, nes ji stengiasi vaidinti jauną merginą. Ji pasirausvina skaistalais skruostus ir vaizduoja, kad yra labai jauna; tai nepakenčiama. Beje, dažniausiai tai vyksta operoje. Dramose ieškoma aktorių, kurie tiksliai atitinka personažus. Žydėje pagrindinis vaidmuo – Rachelė. Tai jauna, naivi mergina, nelabai suvokianti, kas vyksta pasaulyje. Ji įsimyli vaikiną, kuris sakosi esąs žydas, nors iš tiesų yra katalikas. Todėl šiems dviem vaidmenims reikia dviejų jaunų dainininkų, kurie ne tik gerai dainuoja, bet ir neapsimetinėja. Dažnai manoma, kad operoje gali dainuoti tik vyresni... Žinoma, tarkim, Wagneris yra sudėtingas – galima sužaloti balsą šio kompozitoriaus ėmusis pernelyg anksti. Pavyzdžiui, jaunas dainininkas, ėmęsis Zygfrido, gali sunaikinti savo vokalą: partija intensyvi, atliekama vokiečių kalba. Bet, tarkim, Rachelę jauna mergina gali dainuoti, ir Joana šiai partijai tiko tiesiog idealiai. Ji buvo jauna ir nors gal ne visada suprato, ko iš jos reikalauju, bet visada jautė. Dabar, kai Žydė sugrįš į Vilniaus sceną, Joana bus netinkamo amžiaus – ji jau brandi moteris. Tad turėsime rasti jauną merginą, kuri galėtų dainuoti šią partiją ir turėtų tą nekaltumo aurą, kurią turėjo Joana. Labai tikiuosi, kad Joana galės atlikti šioje operoje kitą soprano partiją. Turėdamas omeny, kad tiek spektakliai po premjeros, tiek dainininkų balsai laikui bėgant keičiasi, ar vėliau sugrįžtate žiūrėti savo spektaklių? Jei tik įmanoma – ne. Jeigu atvirai, tai nežiūriu spektaklio ir premjeros vakarą: būnu užkulisiuose ir nenoriu jo matyti, nes jaučiuosi taip, lyg į mano svetainę būtų prisirinkę svetimų žmonių. Tad paprastai laukiu už scenos, kada reikės nusilenkti. Ir vėliau nenoriu žiūrėti savo spektaklių, nes nuolat keičiami atlikėjai. Pavyzdžiui, Miunchene sukūriau Traviatą nuostabiai solistei Júliai Várady, bet vėliau pagrindinį vaidmenį dainavo visos divos, pradedant Anna Netrebko. Tai puikus vaidmuo, pavykęs spektaklis – ir visos norėjo jame dainuoti. Šioje Traviatoje ilgainiui nebeliko nieko, ką buvau

sukūręs kartu su J. Várady. Tačiau toks mano darbas: atiduodu spektaklį į kitų rankas, ir jie gali daryti ką panorėję. Scenografija, spalvos tos pačios, bet apie personažo subtilybes galite pamiršti. Vilniuje padėtis gerokai palankesnė – jūs neturite tiek pinigų, kad pasamdytumėte Netrebko, todėl Žydėje visada dainavo tik Joana; dėl to buvau labai laimingas. Tiesa, keitėsi Eleazaro vaidmens atlikėjas, bet naujasis solistas Kristianas Benediktas labai puikus – jo dainavimas mane nustebino. Tikiuosi, kad šį vaidmenį jis dar pakartos. Noriu priminti, kad kai 2011 m. Liublianos festivalyje rodėme Žydę, Jūs buvote ten taip pat. Kaip tai nutiko? Ką jautėte žiūrėdamas šį spektaklį, nors paprastai to nedarote? Vykdamas į Liublianą, žinojau, kad teks žiūrėti savo spektaklį. Buvau labai nustebintas, ir nuo tada be galo žaviuosi režisieriaus asistente Jūrate Sodyte. Vilniuje jūs buvote mano asistentė, bet Liublianoje negalėjote dirbti, tad Jūratė atkūrė šį spektaklį pagal mano idėjas. Tai buvo puikus spektaklis, net geresnis nei Vilniuje. Jame taip pat dainavo Kristianas Benediktas. Tai buvo bene pirmas kartas, kai tikrai džiaugiausi dar kartą matydamas savo spektaklį. Beje, prieš keletą dienų mačiau senojo Nabuko pastatymo Vienoje vaizdo įrašą – spektaklyje dainavo Plácido Domingo. Tiesiog nepažinau šio spektaklio, turėjau išjungti televizorių. Kiekvienas dainininkas darė tai, kas jam atrodė geriausia. Taip, galbūt judėjimas scenoje atrodė taip pat, bet nebeliko jokios dvasios. Ar pritartumėte minčiai, kad režisieriaus asistento vaidmuo yra tiesiog esminis spektakliui? Kaip minėjote, Jūratė Sodytė buvo tikras stebuklas. Taip, bet dažnai nuo spektaklio atsitraukia ir režisierius, ir jo asistentas. Tada lieka tik užrašai, kuriuose nurodoma, kad, pavyzdžiui, dainininkas turi judėti iš dešinės į kairę. Atėjęs naujas asistentas gali tai perskaityti, bet kaip tas dainininkas turi judėti? Niekas neturi laiko to aiškintis ir niekas nesitaria su manimi. O Jūratė – ji yra Krämeris. Ji mane supranta, todėl yra ypatinga ir unikali mano teatriniame gyvenime. Pamenu, kai buvo statoma Žydė, Jūratė nedalyvavo, bet vėliau ji puikiai išanalizavo premjerinio spektaklio įrašą, o kartu suprato Jus.

2022

S U G R Į Ž I M A I

2022

Taip, Jūratė yra Krämeris. Ji gina mano idėjas taip, lyg kurtų savo pačios spektaklį. Kai vėl susitikome man statant Don Karlą, buvo nuostabu. Buvo labai puiku pirmą kartą dirbti drauge nuo pat pradžių. Unikalus potyris. Gyvenime buvo tik du tokie atvejai: Vilniuje galėjau žiūrėti savo spektaklius nealpdamas ir panašiai jaučiausi Berlyne, kur puiki asistentė taip pat kruopščiai rūpinasi visais mano spektakliais – jaučia mano sielą ir ją gina. Pakalbėjome apie kūrybinę grupę ir dainininkus. Padiskutuokime apie publiką. Ar ji turi įtakos tam, kaip atrodys Jūsų spektaklis? Ar ką nors paimate iš žiūrovų, kas vėliau atsispindi scenoje? Na, to padaryti negaliu, nes žiūrovai nesėdi mano repeticijose. Ir tai gerai, nes kiekvienas jų turi savo požiūrį, – rasti bendrą nuomonę iš esmės neįmanoma. Teatre susirenka įvairi publika: kartais labiau klasikinė, kartais modernesnė. Ir demokratija šiuo atveju neįmanoma. Todėl man patinka kiekvienąsyk panardinti žiūrovus į vis kitą situaciją. Nenoriu, kad jie prisimintų tik tai, jog spektaklyje buvo graži scenografija, kostiumai ar grimas. Noriu, kad jie sakytų: taip, mačiau šį visiškai kitokį Don Karlą. Noriu ištraukti publiką iš komforto zonos, noriu, kad ji nervintųsi ir reaguotų, mąstytų. Beje, reakcija gali būti ir neigiama. Jeigu žiūrovai reaguoja, vadinasi, jie gyvi. Tai nėra ta tyli minia, kuri nieko nemato. Jūs provokuojate žiūrovus, skatinate galvoti? Ne, visiškai nesiekiu publikos provokuoti. Pavyzdžiui, Žydės siužetas pats savaime yra provokuojantis – juk jis apie dvi religijas, kurios, bandydamos apsisaugoti, žudo jaunus žmones. Politinė provokacija jau užfiksuota – ji egzistavo dar XV–XVI a., tad man nereikia nieko daryti, aš ją tiesiog perkėliau į XX a. sceną. Kita vertus, mėgstu versti publiką jaustis nesaugiai: pavyzdžiui, dainininkas, dainuojantis žiūrovų salėje, laužo taisykles. Juk paprastai yra žiūrovai, orkestro duobė ir scena. Jeigu netikėtai dainininkas uždainuoja tarp žiūrovų, šie jaučiasi nepatogiai, negali ramiai sėdėti, nes jis juk turėtų būti scenoje.

76 Man patinka visi žiūrovai – svarbiausia, kad jie ateina žiūrėti mano spektaklių. Vilniuje žmonės mandagūs. Opera čia yra tam tikra institucija, ėjimas į operą – tai malonus laiko leidimas, gražūs apdarai. Tai buržuazinis įvykis, ir man tas patinka. Vokietijoje į operą einama su džinsais ir sportbačiais – čia opera nėra įvykis, o vartojama kaip mėsainis ar makaronai. Vilniuje dažnai jaučiu, kad publika jaučiasi nepatogiai. Žydėje to nėra, nes čia niekas negali pakomentuoti žydų situacijos. Bet štai Don Karlas... Kadangi po Žydės visi su manimi elgėsi labai maloniai, Don Karlą norėjau stumtelėti šiek tiek toliau. Žinau, kad Lietuvoje egzistuoja ortodoksinė katalikybė, bet yra ir daug Romos katalikų. Scenoje su Didžiuoju Inkvizitoriumi aš žaidžiau su senąja bažnyčia, vaizduodamas Inkvizitorių kaip valdžią turintį beprotį. Jis turi galią valdyti politikus. Taip, aš šiek tiek provokuoju, ir tada publika jaučiasi nejaukiai ir nepatogiai. Be to, paprastai kiekvienas į Vilniaus operos teatrą ateinantis žiūrovas žino Don Karlą, taigi tikisi gražių kostiumų, kortežo ir t. t. Vietoj to laukia provokacija, bet norėčiau pažymėti, kad niekada neprovokuoju tuščiai. Jei teatras po pandemijos galutinai atsigaus ir atsinaujins, koks bus operos vaidmuo toje naujoje realybėje? Kur režisieriai semsis įkvėpimo? Kaip jie naujai pateiks senąsias istorijas, kad įtrauktų publiką į savo pasaulį? Kiek anksčiau gana arogantiškai kalbėjau, kad džiaugiuosi, jog mano repeticijose nesėdi žiūrovai. Tai šiek tiek ciniška. Manau, ateityje turėsime labiau įsiklausyti į publiką, kad išgirstume, kokios šiuo metu yra pasaulio tendencijos. Publika nėra vien publika – tai valstybės žmonės, ir iš jų mes turime sužinoti valstybės tendencijas. Matau, kad šiuo metu vis labiau krypstama į dešinę, ir tai mane šokiruoja. Galbūt reikia prieš tai kovoti, kita vertus, tuomet prarastume tą publikos dalį, kurią domina dešiniųjų populizmas. Bet nenorėčiau baigti mūsų pokalbio liūdna gaida. Manau, kad teatras išliks visada. Tai kaip toji gėlelė, kuri stebuklingai prasikala pro gatvės asfaltą, – taip turėtų būti visada. Tekstą parengė Laūra Karnavičiūtė

2022

Rachelė – Joana Gedmintaitė, Kardinolas – Vladimiras Prudnikovas

Eudoksija – Regina Šilinskaitė, Kardinolas – Liudas Norvaišas

S U G R Į Ž I M A I

Marcello Bufalini: „Stengsiuosi, Dirigentas

2022

kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką“ Balandžio 29 ir 30 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje po ilgos pertraukos vėl bus rodoma Giuseppe’s Verdi opera Ernanis. Režisierius Jeanas-Claude’as Berutti, veiksmą perkeldamas į šių dienų muziejų, o pagrindinį moters personažą Elvyrą kaip Moters simbolį įrėmindamas ispanų Renesanso paveiksle, sukūrė netradicinę jos interpretaciją. Spektaklių diriguoti pakviestas italų dirigentas Marcello Bufalini, pripažintas operų žinovas, kurio pasirodymus jau matė prestižiniai Europos teatrai ir koncertų salės. Pokalbyje su dirigentu – apie jo muzikinį kelią, menines įžvalgas ir G. Verdi operą Ernanis.

Ingrida Milašiūtė

G. Verdi opera Ernanis, kurią diriguosite balandžio 29–30 d., dėl pandemijos buvo nukelta net du kartus. Kaip jaučiatės galėdamas pagaliau atvykti į Lietuvą? Esu labai laimingas, man malonu čia atvykti. Lietuvoje lankiausi dukart. Pirmąsyk kaip vienas komisijos narių dalyvavau šios operos solistų atrankoje. Tai buvo pirmas susitikimas su Vilniumi, puikiu teatru, jame dirbančiais nuostabiais žmonėmis. Antrąkart atvykau 2020 m. ir praleidau čia vos kelias dienas, nes Lietuvos Vyriausybė, kaip ir daugelyje Europos šalių, dėl prasidedančios pandemijos nusprendė uždrausti viešus renginius. Pamenu, darbas su solistais, choru jau buvo prasidėjęs ir, likus pusvalandžiui iki pirmos repeticijos su orkestru, viskas buvo atšaukta. Kitą dieną išvykau pasinaudodamas paskutinę akimirką rastu lėktuvo skrydžiu... Labai džiaugiuosi galėdamas grįžti į Vilnių ir tikiuosi, kad šį kartą viskas klostysis gerai.

Kuo Jus patraukė dirigento batuta? Dirigavimas mane traukė nuo mažens, klasikinės muzikos pradėjau klausytis būdamas devynerių ar dešimties metų. Šeimoje nebuvo muzikantų, bet klasikinė muzika buvo vertinama. Turėjome daug plokštelių, visą dieną galėdavau praleisti klausydamasis Beethoveno simfonijų. Tai pamatę tėvai pradėjo mane vesti į fortepijono, vėliau – ir smuiko pamokas. Sulaukęs dvidešimties gavau altininko diplomą, grojau geruose orkestruose. Vėliau dėl rankos traumos teko sustoti. Pamaniau, kad laikas atgaivinti vaikystės svajonę tapti dirigentu. Esate puikus operų žinovas, bet diriguojate ir daug kitos muzikos. Kas Jums artimiausia? Man patinka viskas, ką diriguoju, ir net tai, ko nediriguoju. Mėgstu fortepijoninę, kamerinę muziką, kurios groti nebegaliu, labai

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2022

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

2022

De Silva – Tadas Girininkas, Elvyra – Silvia Dalla Benetta

patinka tiek simfoninė, tiek operinė muzika. Žinoma, opera unikali nepaprasta žmogaus balso svarba, grožiu, jo išraiška, teatras kupinas emocijų, idėjų. Visa tai turi nepakartojamo žavesio. Bet ir simfoniniai šedevrai yra nuostabūs, tad tikrai negaliu pasakyti, kas man artimiau. Žaviuosi visais kompozitoriais, prie kurių muzikos prisiliečiu: Verdi, Schubertu, Raveliu... Mozartas – absoliuti mano meilė. Ernanis, viena ankstyvųjų G. Verdi operų, pasaulyje statomas palyginti retai. Koks Jūsų santykis su juo? Mano dirigento karjera prasidėjo nuo pirmųjų Verdi operų (pirmoji buvo Atila – taip pat ankstyvojo laikotarpio kūrinys). Taigi šis stilius man labai pažįstamas, artimas. Nors Ernanis – viena pirmųjų Verdi operų, bet iškart sulaukė sėkmės, kritikų ir žiūrovų pripažinimo, buvo statoma dažniau nei kitos to laikotarpio operos, pavyzdžiui, Nabukas. Ši opera turbūt geriausiai reprezentuoja pirmąjį Verdi kūrybos etapą savo muzikos paprastumu, personažų išraiška, jų aistra, kontrastais, labai efektinga vokaline linija, verdiška stiprybe ir

galia, pakeitusia Bellini ir Donizetti bel canto stilių. Genijai visada gimsta iš savo pirmtakų. Bellini ir Donizetti muzika paaiškina daugelį Verdi muzikos niuansų. Bet ši personažų charakterių, jų aistrų stiprybė, atsiskleidžianti ir balso išraiškoje, – akivaizdi naujovė. Užsiminėte apie operos personažų charakterius, aistras, būdingas psichologinei dramai. Kokių spalvų atrandate Ernanio muzikoje? Tikra tiesa – čia daug spalvų. Labai svarbi nakties, romantinės atmosferos spalva. Ernanis – labai romantiškas kūrinys, kaip ir V. Hugo pjesė, kuria remiasi operos siužetas. Nakties spalvos yra ir pirmoji Elvyros arija, ir sąmokslas kriptoje trečiajame veiksme. Režisierius siužeto veiksmą interpretuoja kitaip, perkelia jį į muziejaus erdvę, nes šiuolaikiniame pastatyme visiškai normalu permąstyti situacijas. Bet spalva, paslapties jausmas išlieka tokie patys. Operoje daug tamsios romantinės nakties spalvos, bet yra ir Verdi muzikos jėgos kupinų saulės proveržių. Tikiuosi, mums pavyks perteikti šias skirtingas spalvas.

S U G R Į Ž I M A I

Spektaklio premjera LNOBT įvyko dar 2013 m. Ar esate susipažinęs su pastatymu, kuo jis įdomus? Deja, viso spektaklio dar nemačiau, tik keletą vaizdo įrašų, nuotraukų. Labai graži, įdomi idėja panaudoti XVII a. Ispanijos dailę. Natūralu, kad po 150 metų režisieriai ieško naujos vizualinės idėjos, aplinkos. Svarbiausia, kad ji derėtų su muzika, o aš tikiu, kad taip ir nutiks. Taip pat istorijos centre yra moters-paveikslo idėja. Juk moteris visada yra romantinės istorijos centre, tiesa? Tai, kad čia ji tapo paveiksle įrėmintu ir naktį atgyjančiu simboliu, – taip pat labai įdomus sumanymas. Juk personažas turi turėti visus bruožus, intensyviai išgyventi jausmus, išlikti gyvas, o ne būti vien paveikslo atvaizdu, simboliu. Tai ir yra Verdi kūrybos stiprybė – intensyvūs jausmai, kuriuos išreiškia visi pagrindiniai veikėjai, o pirmiausia, žinoma, pagrindinis moters vaidmuo. Dirbote su geriausiais Europos orkestrais, dirigavote prestižiškiausiose koncertų salėse, teatruose. Gal yra vieta, kur vykstate mieliausiai?

Esu ypač prisirišęs prie dviejų miestų, kuriuos prisimenu su didele nostalgija ir meile. Vienas jų – Viena su savo mažyčiu, bet nuostabiu teatru Kammeroper, kur dirigavau savo pirmąją G. Donizetti operą, ir turbūt viena gražiausių pasaulyje koncertų salių Musikverein, kurios akustika nuostabi, o atmosfera nepakartojama. Ir dar vienas teatras, kurį gražiai prisimenu, – Strasbūro Opéra du Rhin, kuriame dirigavau dvi G. Verdi operas: Atilą ir Traviatą. Strasbūras – žavingas Prancūzijos pasienio su Vokietija miestas, kur susipina šios dvi skirtingos kultūros ir kur labai vertinama opera. Galbūt turite ir svajonių teatrą, kuriame dar nesate buvęs? O, tokių daug! Pernelyg daug! LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini prisiminė Jus kaip nuostabų profesorių. Ar reiklus esate studentams, orkestro artistams ir pats sau? Geras klausimas. Mokymas labai svarbus mano gyvenime. Labai džiaugiuosi galėdamas

2022

S U G R Į Ž I M A I

2022

perteikti jauniems muzikantams savo aistrą pasirinktai profesijai – tai nuostabus dalykas, kuris visada jaunina. Pirmuoju mokiniu visada laikau save patį – juk dėstydamas mokausi ir iš savo mokinių. Taip, esu labai reiklus studentams, bet vien dėl aistros muzikai. Tačiau šis reiklumas tikrai kyla ne iš poreikio įtvirtinti savo kaip profesoriaus ar maestro vaidmenį, tai man visiškai neįdomu. Muzikoje tiek daug subtilių niuansų, grožio, tiek gelmės ir prasmingo turinio, kad, pačiam visa tai regint, norisi perteikti ir kitiems. Jaunam, mažiau patyrusiam žmogui daug ką dar reikia išmokti. Grodamas orkestre turėjau daug puikių mokytojų, sutikau nuostabių dirigentų. Tas pat yra ir su orkestru: daug reikalauju iš artistų, nes tikiu, kad muzikoje visada galima pasiekti daugiau. Dėstydamas studentams, jauniems atlikėjams, regite ir jų asmenines istorijas. Kas atveria kelią į didžiąją sceną: talentas, sėkmė ar pasiaukojamas darbas? Svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir atvirumas kritikai, nes ji padeda tobulėti. Pažįstu menininkų, kuriuose susijungė didelis talentas ir charakterio stiprybė. Be charakterio, pasitikėjimo nieko nenuveiksi. Neseniai perskaičiau gerą knygą – puikaus amerikiečių režisieriaus Woody Alleno autobiografiją, be galo įdomią, juokingą, bet ir labai dramatišką. Joje jis prisiminė frazę, išgirstą iš filmo prodiuserio: „Jei nesi pasiruošęs nesėkmei, geriau pakeisk profesiją.“ Taigi natūralu, kad nesėkmė gali ištikti. Žinoma, be talento ir studijų meninių rezultatų nepasieksi, bet tam, kad pasisektų, pirmiausia reikia charakterio. Muzikai skiriate daugiausia laiko. Ar lieka jo dar kam nors? Šeimai. Esu vedęs, turiu du vaikus. Jie jau užaugę, gyvena skirtinguose miestuose, bet vis tiek svarbu skirti jiems laiko. Taip pat mėgstu skaityti – tai kita didelė aistra. Patinka menas, teatras, kinas. Muzika, be abejo, svarbiausia, bet literatūra – visi puikūs rusų, prancūzų, italų, XIX a. anglų rašytojai – tikrai didelis mano gyvenimo džiaugsmas.

84 Ar laisvalaikiu klausydamas muzikos, lankydamasis teatre atsipalaiduojate? Ar visgi išlieka profesinis kritiškumas? Turiu pripažinti, kad muzikos visada klausausi kritine ausimi, nebent tai būtų nepaprastas spektaklis. Deja. Bet tikrai niekada negalvoju: „Ak, aš padaryčiau geriau.“ Gerbiu atlikėjus, nes puikiai žinau, kad muzikuoti, režisuoti, dainuoti operą – beprotiškai sunku. Augote kultūrą branginančioje šeimoje. Kiek svarbu visuomenei skiepyti meilę muzikai, teatrui? Labai svarbu. Man tai buvo natūralu ir spontaniška: šeimoje vyravo meilė muzikai, tiek mama, tiek tėtis labai mėgo operą, kiną, teatrą. Be abejo, svarbu įgyvendinti tokią kultūros politiką, kad teatrai būtų atviri meną mylintiems žmonėms, stokojantieji pinigų galėtų apsilankyti teatre daug neišlaidaudami. Apskritai mokykla yra svarbiausia visuomenėje, ir čia būtina veiksmingai bendradarbiauti su koncertinėmis įstaigomis, teatrais. Kaip priversti kultūra nesidominčius žmones pamilti muziką, teatrą, nežinau. Bet tikrai galima palengvinti gyvenimą tiems, kurie instinktyviai linkę į šiuos dalykus. Ko palinkėtumėte žiūrovams, ateisiantiems į LNOBT salę pamatyti Jūsų diriguojamo Ernanio? Tikiuosi jų atlaidumo ir geranoriškumo! Teks pasistengti, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką. Lietuvos teatro trupės artistai – puikūs menininkai. Turime padovanoti vakarą, kuriame atsiskleistų visas mūsų pasaulis, spektaklio meninė vizija, muzikinės išraiškos intensyvumas ir įsitraukimas. Tai mūsų užduotis ir pareiga. Jei taip įvyks, visuomenė tai įvertins. n

2022

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Dirigentas Julius

2022

Geniušas:

„Mano stichija – opera“

Eglė Ulienė

Geniušų pavardė, ko gero, žinoma kiekvienam mūsų šalies muzikos mėgėjui. Vyresnieji turbūt prisimena Rimo Geniušo diriguotas operas, o šiuolaikiniai melomanai, kurie domisi fortepijonine muzika, tikriausiai klausosi Petro ar Luko Geniušų. Savo gerbėjų ratą operoje turi ir dirigentas Julius Geniušas. Jubiliejaus proga kalbamės su juo, garsiosios Geniušų dinastijos atstovu, apie kūrybą ir gyvenimą.

Žemaitis. Tėčio dirigento darbas irgi ne visą dieną teatre, ne kasdien. Taip ir bėgo mūsų vaikystė – arba namie, arba pas senelius. Namuose visada buvo fortepijonas (dabar yra du fortepijonai ir pianinas, neskaitant elektrinių klaviatūrų), pas senelius stovėjo pianinas, juo grodavo senelis, o mums tai buvo ir baldas, ant kurio galima užlipti, ir, aišku, smagiausias žaislas! Klaviatūra būdavo atidengta, ir mes ją barškindavome. Dabar taip žaidžia mūsų anūkė Elzė... O pirmas muzikinis įspūdis yra iš tų laikų, kai tėvas iš kažkur gavo patefoną, tokį čemodanėlį su garsiakalbiu. Plokštelių turėjo, buvo prikaupęs nuo studijų Leningrade laikų. Pirma plokštelė, kurią savo gyvenime išgirdau, buvo Sevilijos kirpėjas. Buvau gal penkerių metų, į mokyklą dar nėjau. Uvertiūra man tada taip įstrigo! Gražus sutapimas, kad pirmas mano tėvo diriguotas spektaklis irgi buvo Sevilijos kirpėjas. O Vilniuje pirmas mano pastatymas – taip pat Sevilijos kirpėjas. Lemtinga opera?

Jūsų vaikystėje muzika visada buvo šalia, namai buvo pilni muzikos, tėčio veikla, operomanė mama... Tai jūs viską ir pasakėte! (juokiasi) Bet kokie buvo pirmi įspūdžiai, ką prisimenate? Vaikystėje mudu su broliu niekada nelankėme darželio. Mums labai pasisekė – netoli namų, už Medicinos fakulteto bendrabučių, link Vingio parko, M. K. Čiurlionio gatvės gale, gyveno mūsų senelis prof. Zigmas

Taip! Muzika skambėdavo visą laiką. Grodavo mama, kartais su tėčiu jie susėsdavo keturiomis rankomis pagroti. Metas, kai muzikos tik klausoma, buvo labai neilgas, gal tik pirmus penkerius gyvenimo metus. O, atmetus ne visai sąmoningus pirmuosius metus, lieka tik tie pora pirmųjų įspūdžių metų, tada, pradėję lankyti M. K. Čiurlionio mokyklą, jau ir patys grojom. Petras grojimu susidomėjo kaip reikiant, aš ne taip stipriai. Tačiau namie buvo ne tik tėčio muzika, bet ir mamos dailė. Ir mama, nors ir dailininkė, buvo didelė operos mėgėja. Taigi muzika laimėjo?

2022

Su broliu pianistu Petru Geniušu Mama – ypatinga operomanė! Iki šiol, kai grįžtu vakarepo spektaklio, prie vakarienės visada pasakoja, ką matė per Mezzo kanalą, žiūri visus Žiemojimus su opera, aptariame spektaklius, turiu papasakoti savo spektaklio įspūdžius. Neatsitraukia niekada nuo operos. Tad visai logiškas kelias nuo namų fortepijono į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ar iš pradžių irgi buvote pianistas? Ne. Daugeliui pasaulio dirigentų pirmoji profesija būna ne dirigavimas. Dažniausiai jie ateina iš instrumentininkų – pianistų, smuikininkų, violončelininkų. Kaip jau esu ne kartą sakęs, tėtis savo dvi profesijas – pianisto ir dirigento – padalijo dviem savo vaikams. Brolis mokėsi fortepijono, o mane nuo pirmos klasės leido į dirigavimą, mokiausi chorinio dirigavimo. Tad esu dirigentas nuo pat pradžių. Patiko tai, ką darėte nuo pat pirmos klasės? Nebuvo kitų minčių?

Patiko... Bet minčių buvo. Kritinis lūžis įvyko baigus mokyklą. Čia gal mamos giminės įtaka. Mano dėdė Tadas Žemaitis buvo garsus fizikas, matematikas, nuo pat vaikystės prisimenu jo kambarį, pilną išardytų senovinių radijo imtuvų, lydmetalio kvapo... Man tai buvo kažkas nuostabaus! Petras prie technikos absoliučiai nelinkęs, o aš iki šiol mėgstu ką nors daryti. Tuomet, kai buvau kokių penkiolikos metų, buvo magnetofonų era: juostinių magnetofonų įrašai, džiazas. Tai man tokį įspūdį darė, įrašinėdavau, perrašinėdavau... Maniau, muzikinis išsilavinimas – labai gerai, bet norėjau ir savo pomėgiui skirti laiko. Buvo kilusi mintis studijuoti garso režisūrą. Lietuvoj tuo metu to nemokė, tikėjausi mokytis Lenkijoje. Bet ne taip viskas paprasta. Atkalbėjo? Įstojau į Jono Aleksos dirigavimo klasę, ir tos mintys greit išgaravo. Nežinau, kaip būtų buvę, gal būčiau grįžęs po poros metų nusivylęs... Bet nieko iš tų garso režisūros

M E N U

studijų neišėjo, juk tuo metu, apie devintąjį dešimtmetį, net į turistinę kelionę Lenkijon nelabai lengvai išvažiuodavai, o studijuoti... Be prošvaisčių. Dabar nesigailiu. Pomėgis daryti įrašus, aišku, nebe juostinius, bet skaitmeninius, niekur nedingo. Smagu turėti sutvarkytą fonoteką, kad viskas būtų kompiuteryje. Akademijoje didžiausias autoritetas, neabejoju, ir buvo Jonas Aleksa? Taip, žinoma. Kaip jį prisimenate? Aš negyvenu prisiminimais apie Aleksą. Tai visiška dabartis! Kad ir ką daryčiau: ar ruoščiausi repeticijai, ar diriguočiau spektaklį, ar studijuočiau partitūrą, visada klausiu savęs, kaip Aleksa darytų. Visada tai tarsi koks pasitikrinimas. Aišku, buvo ir tėvo kontrolės. Tokie du autoritetai šalia! Taip, bet jie visiškai skirtingi. Tėvas yra tėvas: matydamas kokį nors mano rūpestį, bandydavo taip pakreipti, kad tai ne rūpestis, kad tai lengva išspręsti. Saugodavo mane. Aleksa manęs visai nesaugojo, pagrindinis jo principas: jeigu jau pasirinkai tokią profesiją, turi būti labai stiprus. Ir jei kyla nors kokių abejonių ar tau atrodo, kad tai labai paprasta, – negerai. Dirigento profesijos sudėtingumą jis tiesiog įkalė nuo pirmos dienos. O pats ar jautėte tą sudėtingumą? Taip, taip! Ir ne baimę, o gal atsakomybę... Žinau dirigentų, kurie eina repetuoti ar į spektaklį atsipalaidavę, geros nuotaikos: kaip pavyks, taip bus gerai. Gal jų kitokia patirtis, bet man iki šiol skamba Aleksos žodžiai, kad dirigentas vienu savo žodžiu gali viską pataisyti, bet dažniausiai – ir pagadinti. Ar pavykdavo Jums rasti tokį žodį? Norėdamas ką nors pasakyti, labai renki žodžius, kad nebūtų to blogojo ar blogai suprasto. Tai tam tikras saugiklis. Tad dažniausiai nutari, kad geriausia patylėti. Tačiau dirigentas turi ką nors sakyti, bet ir pastabos būna labai įvairios, ir dirigentas dirigentui nelygu. Turi šnekėti apie techninius dalykus, tembrą, tempą, dinamiką, ieškoti pusiausvyros... Bet jeigu dirigentas pradeda šnekėti apie muziką – nieko gero. Aišku, yra, kas šneka, ir tegul.

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Bet labai daug galima pasiekti ne šnekant, o pačia muzika, rankomis, juk tam dirigentui jos ir duotos, juk mokaisi manualinės technikos. Pamokos akademijoje vykdavo su fortepijonu. Diriguoji, o Aleksa sako: tu negirdi, kad fagotas groja! Galvoju, iš kur jis žino? Taigi viskas matyti dirigento rankose, kiekviena detalė. Tad jei maksimaliai išstudijavai partitūrą (nors „maksimaliai“ nereiškia „visiškai“, nes tai neįmanoma) ir žinai kiekvieną detalę – instrumentuotės, dinamikos, – viskas lieka rankose, ir orkestrantai tą jaučia. O kartais užtenka žvilgsnio, ir orkestrantas supranta, ko prašau. Žinoma, jei po trečio žvilgsnio nepagroja, tai stabdai ir kalbi. Bet manau, kad dirigentai veltui gaišta laiką stabdydami ir šnekėdami. Daug dirigentų yra tiesiog vaikščiojančios enciklopedijos, jie galėtų atsistoti prieš orkestrą ir nuo pirmos minutės kalbėti, kalba ir užbaigti, orkestrui nė vienos natos nepagrojus. Bet nežinau, ar orkestrantams tai patiktų. Aleksa turbūt irgi daug nešnekėdavo? Taip, jo pastabos būdavo taiklios ir reiklios. Jis daug repetuodavo, šiais laikais tam nėra laiko. Bet negalima lyginti, nes dabar muzikantų, dainininkų, choro lygis toks, kad iš esmės didesnė pusė ano darbo nebereikalinga. O tuomet, Dieve, kiek reikėdavo repetuoti, kad ką nors pasiektum. Kas Jums iš Aleksos darbo labiausiai įstrigę? Ką bandėte perimti, kokį jo bruožą? Norėtųsi viską perimti, bet kiekvienam savo. Kopijuoti šioje profesijoje apskritai neįmanoma, juk kiekvieno vidus kitoks, ir jis lemia. Šiais laikais gali prisižiūrėti visokiausių dirigentų įrašų, deja, vien dėl to geresnis netapsi. Tad perimti galiu gal tik jo fanatišką meilę muzikai, partitūros studijavimo gylį... Jis sakydavo, kad muzika ne gaidose, o tarp gaidų. Šis momentas ir jo maksimalistinis požiūris į muziką – viską partitūroje turi žinoti. Nebūtinai reikia visiems pasakoti, ką sužinojai, bet tas žinių bagažas ir lemia atlikimo rezultatą. Pirmoje vietoje – partitūros studijos. Vienas brangiausių man potyrių, kai Aleksa pakvietė kartu diriguoti B. Britteno Karo requiem. Jis dirigavo didžiajam, aš – kameriniam orkestrui. Tai neišsemiama patirtis – tą patį kūrinį diriguoti su JUO! Daug ruošėmės, studijavome partitūrą. Skirtingų orkestrų koncertai vyko Rygoje, Taline ir Vilniuje (tai buvo apie 1993 m.). Taline kartu gyvenome

2022

teatro viešbutėlyje. Atsikėlęs eidavau pro jo kambarį, o jis visada jau sėdėdavo prie stalo: kava, cigaretė, be jokių pusryčių ir varto partitūrą... Visuomet pakviesdavo užeiti. Partitūrą buvo išstudijavęs unikaliai, Karo requiem galėjo diriguoti mintinai, bet jam nebuvo galo, prieš kiekvieną repeticiją vis vartydavo, vis dar ieškodavo ko nors naujo. Poreikis kuo daugiau gyventi su partitūra man labai įdiegtas. Prieš repeticiją iš jaudulio man visada širdis baladojasi kulnuose, jis irgi būdavo nervingas. Įdomu, manau, paklausiu: maestro, o

jūs prieš repeticiją jaudinatės? Jis atsisuko ir sako: labai. Labai! Man tai buvo didelis padrąsinimas, kad ne aš vienas jaudinuosi stodamas prieš orkestrą. Repeticijoje man penkiskart sunkiau nei spektaklyje. Ten atėjai, padirigavai – ir pasibaigė, o per repeticiją begalę dalykų turi sužiūrėti. Kas iš Aleksos darbų, pastatymų padarė didžiausią įspūdį? Iš spektaklių labai gerai prisimenu 1982 m. statytą Borisą Godunovą. Sakoma, kad tas pats

M E N U

orkestras su skirtingais dirigentais skamba skirtingai. Vario skambėjimas, tokį dabar kartais atpažįstu: štai, suskambėjo kaip Aleksos Borise Godunove. O iš simfoninių koncertų? Važinėdavau į jo koncertus Peterburge, Rygoje. Prisimenu du, kurie mane ir visą publiką tiesiog pribloškė. A. Brucknerio Devintoji simfonija ir R. Strausso Symphonia domestica. Šiuos du kūrinius dirigavo Peterburge. Jis ten, Maskvoje, Peterburge, buvo labai mėgstamas, fantastiškai vertinamas. Šalia buvo ir kitas garsus dirigentas – Rimas Geniušas. Ar po studijų jautėte kokią nors jų abiejų globą? Nelabai, nes Aleksa dirbo dar daugiau, nei aš Kaune, tėtis dirigavo Vilniuje, tad į mano spektaklius Kaune retai atvažiuodavo, nebent į kokią premjerą. Po studijų teko savarankiškai įgyvendinti tai, ko mane mokė. Žinoma, konsultacijų buvo, rengdamas naujus kūrinius pagalbos ir globos visada galėjau tikėtis. Bet pradžioje labai reikia, ne kad tavo spektaklius žiūrėtų, bet kad pabūtų repeticijose ir pasakytų, kas gerai, o kas ne. To visai nesu turėjęs ištisus 35 metus, iš jokių dirigentų nesu sulaukęs nei patarimų (na, juos dar gali susirinkti iš pokalbių), nei pastabų. Vėliau jau, Vilniuje, kai dirigavau Traviatą, Aleksa ateidavo pažiūrėti. Sakė: „Oi, kokią jūs pažangą padarėt!“ Jis visada kreipdavosi „jūs“... Kur dar mokėtės? Man taip niekur daugiau ir neteko mokytis. Ilgai buvau vienintelis „nacionalinis“ dirigentas. Viena vertus, gal ir gaila, kita vertus, galiu tuo didžiuotis. Buvau pirmas simfoninis dirigentas akademijoje. Netgi Dirigavimo katedros nebuvo, baigiau Teorijos katedroje. Sudėtingas laikas buvo. Studijuoti dirigavimą tada galėjai Leningrade ar Maskvoje. Ir Aleksa, ir tėvas ten mokėsi, iš jų perėmiau patirtį. O Vakaruose mokytis tuo metu jokių galimybių nebuvo. Baigęs akademiją gal ir būčiau galėjęs išvykti, bet lemtingas atsitiktinumas lėmė, kad atsidūriau Kauno muzikiniame teatre. Pradėjęs dirbti, 1987 m. ruošiausi į vasaros kursus Veimare. Jau net žinojau, kad ten bus statomas Rigoletas. Bet tuometis Kauno teatro meno vadovas pasakė: išvažiuosi, dar bus laiko, o dabar turi pastatyti V. Kuprevičiaus operą vaikams Žiogas ir skruzdės, čia tavo darbas, po savaitės – repeticijos. Taip ir nuplaukė ta galimybė, o paskui irgi nebebuvo kada, premjera po premjeros.

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Sunku dabar įsivaizduoti, juk net natų, plokštelių įsigyti buvo nelengva. Ieškodavom Rygoje, Leningrade. Ką gaudavai, tą turėjai, o dabar turi tai, ko nori. Gal anų laikų žavesys tas, kad daugiau laiko skirdavai saviruošai. Daug grodavome patys, juk kaip dirigentui išmokti kūrinį, jei nėra įrašo? Tik grojant fortepijonu! A. Toscanini, pavyzdžiui, veždavosi partitūras į kalnus, kur net fortepijono nebūdavo, ir išstudijuodavo jas taip, kad stojęs priešais orkestrą viską žinodavo! Žinoma, klausytis įrašų – didžiulis patogumas. Dar prisimenu iš akademijos laikų, kai tėvas iš Amerikos gavo C. Orffo Carmina burana plokštelę. Kitą dieną pasikvietė Aleksą, abu sėdėjo ir klausė. Tai buvo įvykis! Tokia retenybė! Keisdavosi plokštelėm, partitūrom, nes buvo neprieinama. Nemanau, kad daug klausydamas imsi kopijuoti, vis tiek atsirenki ir kuri savo interpretaciją. Mokaisi iš legendinių garsiųjų dirigentų, Karajano ar pan., senų ar naujų įrašų. Studijavimas dabar visai kitoks, ir apie kopijavimą nėra ko kalbėti. Nors sklandė tokia legenda, kad Karajanas nuo Bernsteino nukopijavo G. Mahlerio Devintosios simfonijos atlikimą, nes tas paliko Berlyne savo gaidas su visom pastabom. (šypsosi) Bet ar, galėdamas viską rasti, visko paklausyti, jaunas dirigentas geba išgauti kitą kokybę? Ar šios galimybės išaugina tokias asmenybes kaip Aleksa ar Rimas Geniušas? Tai priklauso nuo žmogaus. Aš labai džiaugiuosi, kad sėdėdamas namie galiu turėti visą pasaulį. Bet kartais jaunas žmogus gauna viską sukramtyta, nelieka stimulo ieškoti pačiam. O man labai įdomu lyginti orkestrų skambesį, to paties kūrinio interpretacijas. Tuo remdamasis galiu kurti. Mažai yra etalonų, gal iš dabartinių dirigentų labiausiai pasitikiu A. Pappano. Begalinis jo įrašytas repertuaras, man jo interpretacijos labai patinka. Minėjot, kad į Kauną pakliuvote atsitiktinai. Juozo Domarko dėka. Baigus studijas, kaip ir visiems tuo metu, virš galvos kabojo armija. Vilniaus operos teatras tuo metu gastroliavo Maskvoje. Aleksa patarė: atitarnauk, tada žiūrėsim. Ir išvažiavo. Netikėtai paskambino J. Domarkas. Ateik, reikia pasišnekėti. Tuomet vyr. dirigentu Kaune dirbo jo brolis Stanislovas. Jis, sako, stato operetę Mano puikioji ledi, labai užsiėmęs, dirigentų nėra. Dar

2022

buvo Stanislovas Čepinskis, ir viskas. Sako, pagalvok, jaunam dirigentui labai sveika susipažinti su visu teatriniu mėšlu. Na, jaunam dirigentui taip neatrodė, bet pradėjau dirbti. Buvo labai smalsu, muzika neįprasta: miuziklai, operetės... Bet teko eiti į armiją. Tarnavau Vilniuje, sąlygos buvo tokios geros, kad bent kartą per mėnesį išleisdavo padiriguoti spektaklio Kaune. Įsivaizduokit, nuo tų dviaukščių gultų – į teatrą! Po spektaklio turėdavau grįžti nustatytu laiku, iki dvyliktos. Lėkdavau atgal su uniforma. Ir kaip laukdavau kito spektaklio! Taip prie to teatro ir prisirišau. O paskui kad užgriuvo... Net minties nebuvo kur nors išvykti, nes tada jau likau ten vos ne vienas. Per dešimt metų dirigavau per tūkstantį spektaklių! Rekordiniais metais (aš, kaip ir tėtis, viską užsirašinėju) per sezoną diriguoti 147 spektakliai!

Kaune parengėte labai didelį repertuarą. Kas labiausiai patiko? Šį klausimą dažnai keliu ir sau: kas, koks kompozitorius, kokia opera? Atsakymas paprastas: tai, ką tuo metu statai, ir atrodo geriausia. Bet paklaustas, ką įdomaus esu pastatęs, ko gero, išskirčiau U. Giordano Andrė Šenjė. Retai statoma fantastiško grožio opera. Kai stačiau, taip buvau pasinėręs, kad, atrodė, gražesnės nėra. Paskui – Liučija di Lamermur, taip pat Faustas... Diriguodavau jį, ilgas spektaklis, ir nusilenkęs publikai galvodavau: va, dabar tai norėčiau vėl iš naujo dar kartą padiriguoti... Ir dabar kartais taip būna – iškart vėl norisi diriguoti. Dar vienas šedevras – Ch. Gounod Romeo ir Džuljeta, opera, kurią turėjau didžiulį džiaugsmą statyti kartu su J. Aleksa. Dar, aišku, Rožės kavalierius.

M E N U

Į šį kūrinį, jo partitūros studijas, ko gero, įdėjau daugiausia darbo. Artėja Mėlynbarzdis, nuostabus, laukiu... O kaip klausytojas kokią muziką renkatės? Klausyti labiau traukia simfoninė. Klausyti, o diriguoti? Ne, diriguoju mieliau operas. Net jeigu tektų rinktis kategoriškai, tai tik jas. Tai mano stichija. Opera – ne vien orkestras, yra ir solistai, choras, viską reikia girdėti, išmanyti. To išmanymo neišmoksi nei iš vadovėlių, nei akademijoje, tai ateina tik per patirtį. Kiek ką išmanau, tai yra visų daugiau nei 2700 diriguotų spektaklių rezultatas. Visuomet ką nors skaitai, kuo nors domiesi, konsultuojiesi, bet išmanymas – tik iš praktikos. Ir su orkestru panašiai, juk akademijoje mokaisi su fortepijonu, pradėjęs dirbti, atsistoji prieš orkestrą, tik tada ir sužinosi, geras tu ar nelabai. Ir spektaklis – tik paskutinis momentas, daug svarbiau yra ruošti kūrinį, ugdyti orkestrą, repetuoti. Daugelį metų buvote ir vyriausiasis dirigentas, o į jo pareigas įeina ne vien rengti spektaklius, bet ir daug kitų pareigų. Kaip sekėsi? Labai sunkus laikotarpis tai buvo (jau galiu sakyti, kad buvo, nors ir dabar dar Kaune diriguoju). Vyriausiuoju dirigentu tapau jaunas, visos tos pareigos labai varginančios.Kita vertus, Kauno teatras unikalus savo žmogiškais santykiais: visi labai draugiški, teatras nedidelis, darbuotojų nedaug, visi čia pat. Taigi to, ką sakė J. Domarkas, Kauno teatre neradau. Man pasisekė, kad daug metų dirbau su Gintu Žiliu. Daug spektaklių statėm kartu, radom bendrą kalbą formuodami repertuarą, ieškodami naujų veikalų, tai buvo labai kūrybingas laikotarpis. Džiugu, kai gali rodyti iniciatyvą, padiskutuoti, rasti vertingiausią tai dienai ar tam sezonui variantą. Tai didelis privalumas. Mano repertuare – 56 pavadinimų spektakliai. Visos premjeros man labai reikšmingos. Kauno teatras turi operetės teatro įvaizdį, bet tai ne visai tiesa. Operečių spektaklių skaičius didelis, vien Šikšnosparnį dirigavau 360 kartų, nes labai dažnai rodydavo, Grafą Liuksemburgą esu dirigavęs vos ne 200 kartų.

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Bet operų mano repertuare gerokai daugiau. Leháras, Kálmánas, Ábrahámas – gal tai ir kita muzikos kategorija, bet dirigavau juos su didele meile. Tarp tokios daugybės spektaklių buvo ir katastrofiškų, po spektaklio plaukus rautis norėdavosi. Bet jei dėl pačios muzikos, tai neteko privalomai diriguoti to, ko nenorėčiau. Ir tai yra laimė. Ilgai dirbote Kauno muzikiniame teat re, dabar esate Vilniuje. Kokie šių teat rų skirtumai? Kauno teatras turi privalumų. Vien tai, kad orkestro ložė siaura, gal kiek ilgesnė, visus orkestrantus matai prieš save. Visada yra ryšys tarp dirigento ir muzikantų, net kai jie nežiūri į dirigentą. Tai kam tada jis reikalingas, kaip daugelis klausia? Nežiūri, bet mato. Aš mėgstu su orkestrantais palaikyti akių kontaktą, Kauno teatro orkestrinėje tai labai patogu. Ten teatras kompaktiškas, puiki akustika. Kartais ateidavo į galvą toks palyginimas. Kaune orkestrą gali valdyti kaip kokią sportinę mašiną: staigiai pristabdyti, momentaliai padaryti posūkį. O Vilniuje orkestras – tai jau toks prabangus didžiulis limuzinas: sėdi, veža komfortiškai, bet staigiai stabdyti ir pasukti kur kas sunkiau. Prie to reikia priprasti. O kas iš dirigentų Jūsų idealas? Aleksa! Ar yra Jūsų svajonių opera? Nežinau, gal Wagneris. Tai gal kiekvieno dirigento svajonė. Tėtis, pavyzdžiui, tik išėjęs į pensiją išstudijavo visas jo partitūras ir galėjo cituoti, mintinai groti visus jo leitmotyvus. Gal ir aš kada mėgausiuosi Wagneriu. (šypsosi) Kažkokioj laidoj muzikantų buvo klausiama: Wagneris ar Mozartas? O kas Jums? Aišku, Wagneris. Arba bent jau ta kryptis. Laimė buvo dirbti su Rožės kavalieriumi, man tai tos krypties spektaklis. Ko gero, ir simfoninė, ir operinė Richardo Strausso muzika man yra įdomiausia, tai mano svajonių kompozitorius. Kartkarčiais G. Rinkevičius pakviečia padiriguoti koncerto. Tai visiškas komfortas, nes gali pasirinkti simfoninį repertuarą, tik solisto ne. Didžiausias džiaugsmas buvo diriguoti R. Strausso Rožės kavalieriaus siuitą, Salomėjos skraisčių šokį...

2022

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Taigi simfoninis koncertas, bet programa vis tiek operinė... Dar jo simfoninės poemos, Alpių simfonija... Didžiulis malonumas.

2022

Kas dirigentui svarbiausia, kokie charakterio bruožai jam būtini? Tie, kurių aš neturiu! (juokiasi) Ne, čia ne atsakymas!.. Dažnai šį klausimą ir sau užduodu, ir su kitais diskutuoju. Tai neatsakomas klausimas. Yra daugybė pavyzdžių, kai karjerą lemia ne charakterio bruožai, o atsitiktinumas, reklama, geri įrašai. Beje, buvo toks atvejis, kai maestro S. Sondeckis pakvietė įrašyti tris J. S. Bacho koncertus su Albina Šikšniūte. Repetavom, įrašėm. Vėliau Filharmonija gavo laišką iš vieno austro, jis lygino tą įrašą su garsiausiais žinomais atlikėjais, tokio gero jam dar nebuvo tekę girdėti. Šikšniūtė ir Kamerinis orkestras – aukščiausio lygio! Ir kas iš to? Retas kompaktas, nedidelis tiražas... O kitas įrašys kad ir prasčiau, bet puiki reklama, skamba visur, štai tau ir Grammy. Tad reikia net tik talento, ne tik profesinių savybių, svarbi ir visa aplinka, kaip dirigentas geba save pateikti. Deja, tikrai ne visi garsiausi dirigentai yra geriausi muzikantai. Yra dirigentų, kurie išvis nesimokė dirigavimo, pavyzdžiui, Plácido Domingo. Kaip Jūs į tokius žiūrite? Blogai, ir ne tik aš vienas. Bet ir vėl: su kokiais orkestrais Domingo dirba! Jie tokio lygio, kad visi puikiai padiriguotų. O štai pastatykite jį prieš kokį silpną orkestrą, tai kažin kaip būtų. Norite pasakyti, kad orkestrai, kuriems diriguoja P. Domingo, gerai sugrotų ir apskritai be dirigento? Ne, dirigento reikia, kad kartu pradėtų. (juokiasi) Bet štai vienas solistas pasakojo apie patirtį Vienos Staatsoper, kur dainavo Rigolete. Repeticija buvo viena, su fortepijonu, dirigentas nežinomas, tempai tokie, kad vos gali išdainuoti... Bet juk čia Staatsoper, jei taip reikia, kaip nors prisitaikysiu. Bet prasidėjus spektakliui koncertmeisteris iškėlė stryką į viršų – o tai ženklas, kad toliau diriguos jis. Ir toliau spektaklį dirigavo koncertmeisteris.

Aš nenoriu pasakyti, kad Domingo – blogas dirigentas. Tai puikus muzikantas, matęs ne vieną geriausią dirigentą ir neabejotinai pasimokęs. Bet jei lygini su dirigentu, kuris mokėsi mažiausiai dešimt metų ir kryptingai ėjo tuo keliu, skirtumas tikrai yra. Ar smagu diriguoti, kai groja brolis? Labai! 2004 m. Kaune buvo pastatytas J. Canderio Kabaretas. Fantastiškas spektaklis, iš miuziklų aukso fondo, tos muzikos šaknys – džiazas, o mudviem su broliu džiazas – tai kažkas tokio! Jame buvo nedidelis orkestriukas scenoje, gal dešimt žmonių, ir Petras ten būdavo pagrindinis solistas. Per šimtą spektaklių įvyko, fantastiškas metas. Juk ne tik koncertuoti, bet ir repetuoti atvažiuodavo, ir muzika tokia, kurią smagu groti. Koncertavau ir su Petru, ir su Luku, persiduoda tas jaudulys, jis dvigubas: ir už save, ir už jį... Išgyveni už kiekvieną solistą, bet kai dar susiduria broliški santykiai, jaudulys ypatingas. Jis malonus, bet kartais diriguodamas pajuntu, kad prarandu kontrolę, nes per daug dėmesio skiriu fortepijono partijai. Gal prisimenate kokį kuriozišką įvykį iš spektaklio? Kad ne, nepasitaikė man jokių išskirtinių kuriozų, ačiū Dievui. Ar, be muzikos, turite kokių nors pomėgių? Ne, jokių pomėgių ar poilsio. Nėra kada! Laisvą tarp repeticijų dieną arba vasarą mintys visada sukasi apie tą patį, apie muziką. Beje, ir mano mama niekada nemėgo nei atostogauti, nei keliauti. Jei kur po Lietuvą keliaudavome, visad be jos. Savotiškas darboholizmas, bet kitaip neišeina. Ypač kai Kaune dirbau, pareigos versdavo galvoje turėti ne vien muziką, bet ir žmogiškų santykių problemas. Bandai jas kažkaip spręsti, nemiegi naktį, supranti, kad neišspręsi, bet tai kada nervintis, jei ne naktį? Nei žvejoju, nei medžioju, nei keliauju, nei sportuoju... Geriausias pomėgis – sėsti į mašiną ir važiuoti. Dažniausiai iš Vilniaus į Kauną. Arba atvirkščiai. n

2022

Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė

| Pastaruoju metu vis dažniau tenka pripažinti nemalonią tiesą – mus palieka vis daugiau senojo teatro artistų. Vis dėlto, bent jau kol kas, dalį jų prisiminti padeda knygos ar filmai. Viena tokių – solistė, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė Nijolė Ambrazaitytė (1939–2016), apie kurią sausio pabaigoje buvo išleista knyga Nijolės Ambrazaitytės žvaigždė. Ją sudarė muzikologė, Vinco Kudirkos premijos laureatė prof. dr. Rita AleknaitėBieliauskienė.

M E N U

A K I M I R K Ą

Ž A V I N G Ą

Sausio 20 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje vykusiame knygos pristatyme dalyvavo ir prisiminimais dalijosi buvę solistės kolegos ir scenos partneriai Grasilda Blažienė, Vaclovas Juodpusis, Sofija Jonaitytė, Raimondas Polis, Vladimiras Prudnikovas.

w Knygos sudarytoja prof. dr. R. Aleknaitė-Bieliauskienė apie šį savo darbą sakė: „Nijolė Ambrazaitytė – mano amžininkė. Girdėjau ją dainuojančią stojamuosiuose egzaminuose to meto Lietuvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Girdėjau ją bręstančią: nedidelėje tuometėje aukštojoje mokykloje vieni kitus neblogai pažinojome, bendravome. Todėl žinau daugiau, negu reikia tokiai monografijai. Girdėjome apie įvairias bėdas, džiaugdavomės gerais darbais, komentuodavome dėstytojų indėlį ugdant talentingą bendramokslį. Yra tekę įvairiuose atsitiktiniuose koncertuose Nijolei ir akompanuoti. Parengti monografiją skatino Nijolės sutuoktinis Borisas. Nebuvau entuziastinga. Juk Nijolė pati parengė net dvi knygas, dar vieną, analizuojančią jos politinę veiklą, išleido Lietuvos Respublikos Seimas. Vis dėlto nesinorėjo, kad naujų kartų dainininkams, visuomenei ji liktų tik kaip paskutinio gyvenimo laikotarpio, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarės veiklos, aktyvistė. Svarbiausia, kad visi ją atsimintų kaip didžią dainininkę, to siekusią visą savo gyvenimo kelią – nuo Sibire padainuotos V liesu rodilas joločka iki savitų, talentingai įprasmintų Eboli, Amneris, Adaldžizos paveikslų, gausių kamerinių kūrinių, romansų. Naudojausi jos prisiminimais. Bet daug ką teko permąstyti, analizuoti ir įvertinti. Kokia būtų knyga apie atlikėją, jeigu skaitytume tik apie jo paties pagyras, nepelnytas apkalbas ar dūsavimus. Todėl pasitelkiau recenzijas, gausius bibliografijos, archyvų šaltinius, įrašus, pačios atsiminimus apie visus matytus spektaklius. Buvo toks metas, kai muziką studijuojantys jaunuoliai nuolat lindėdavo teatre, Filharmonijoje. Todėl gali pasakoti apie dalykus ne iš nuogirdų. Kaip ir N. Ambrazaitytės draugai, kolegos, pateikę savo atsiminimus. Džiaugiuosi, kad šeima, draugai, kolegos, kultūros institucijos saugo fotografijų archyvus. Ir liūdžiu, kad šiandien mažai tesirūpinama dabarties menininkų paveldu: jų darbų neįrašo radijas, televizija, apie juos nekuriama dokumentinių siužetų. Todėl talentingi žmonės išnyks iš mūsų kultūros istorijos tinkamai neįvertinti. Esu dėkinga LNOB teatrui ir Lietuvos literatūros ir meno archyvui, kuris ėmėsi kilnios misijos – lentynose sukauptą ir saugomą paveldą paversti gyvu paveldo liudijimu.“

2022

N. Ambrazaitytė gimė Lazdijų rajono Burokų kaime. Dar mokinė, kartu su seneliais ir mamos sesers šeima buvo ištremta į Igarką, vėliau perkelta į Maklakovo gyvenvietę. Grįžusi į Lietuvą, baigė Raseinių vidurinę mokyklą. 1959–1966 m. studijavo solinį dainavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas doc. Eleną Mažrimaitę-Dirsienę. Nuo 1966 m. daugiau kaip tris dešimtmečius dainavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1990–1992 m. dalyvavo politinėje veikloje, buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, 1992–1996 ir 1996–2000 m. kadencijų Seimo narė, Vilniaus tremtinių bendrijos Kultūros komisijos pirmininkė. Dar studijuodama solinį dainavimą, 1964 m. Operos ir baleto teatro scenoje sukūrė pirmąjį vaidmenį – Lolą P. Mascagni Kaimo garbėje. Diplominis Nijolės darbas – Eboli operoje Don Karlas, viena sunkiausių mecosoprano partijų. Solistė sukūrė apie 30 vaidmenų operose, atliko per 400 solinių koncertų. Dalyvavo daugiau nei 3 000 koncertų įvairiose programose Lietuvoje ir užsienyje. Įrašė ir išleido 8 plokšteles, apie 24 valandas įvairios muzikos. Originalo kalba atliko kompozitorių W. A. Mozarto, J. S. Bacho, G. F. Händelio, F. Schuberto, J. Brahmso, A. Dvořáko ir H. Berliozo kūrinių. Dainavo Karmen (Karmen), Amneris (Aida), Šarlotę (Verteris), Adaldžizą (Norma), Mirtą (Pilėnai), Eboli (Don Karlas), Azučeną (Trubadūras), Madaleną (Rigoletas), Feneną (Nabukas), Mariną Mnišek (Borisas Godunovas) ir Ortrūdą (Lohengrinas). Pirmoji atliko V. Laurušo, E. Balsio, A. Bražinsko, K. Brundzaitės, F. Bajoro, V. Telksnio ir kt. Lietuvos kompozitorių kūrinius. Buvo solinių partijų atlikėja J. S. Bacho Kalėdų oratorijoje ir Mišiose h-moll, G. F. Händelio Jude Makabiejuje ir Samsone, L. van Beethoveno Devintojoje simfonijoje ir Missa solemnis, G. Verdi ir A. Dvořáko kūriniuose, W. A. Mozarto Requiem, E. Balsio oratorijoje Nelieskite mėlyno gaublio. 1999 m. baigė ilgametį darbą LNOBT. Tų metų vasario 20 d. įvyko 60-ajam Nijolės jubiliejui skirtas spektaklis – G. Verdi Aida. Tai paskutinis jos pasirodymas šio teatro scenoje. Su koncertais ir spektakliais lankėsi Australijoje, Bulgarijoje, Čilėje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Kuboje, Mongolijoje, Peru, Rumunijoje, Suomijoje, apvažiavo daugybę Rusijos miestų ir miestelių. Nuo 1979 m. dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. LMTA), 1986 m. jai suteiktas docento vardas. Apdovanota įvairiais medaliais ir premijomis.

Kristupas Antanaitis

C O D A

3 5 4 6 2 7 1 KLAUSIMAI : 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18. 19. 20.

Kas yra Maženka B. Smetanos operoje ? Lietuvių liaudies instrumentas. Kablelis, vartojamas natose atsikvėpimui nurodyti. M. Urbaičio baletas ... City. Chano duktė A. Borodino operoje. Teatre rodomų spektaklių visuma. Žymiausias V. Belinio sceninis veikalas. A. Adamo baletas. Tenoro P. Domingo tautybė. Ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu. Operetės Perikola autoriaus vardas. Paukščiagaudžio mylimoji V. A. Mocarto Užburtojoje fleitoje. Mokslas apie garsus. Koks tikrasis Fidelijaus vardas L. van Bethoveno operoje ? Šiame mieste įvyko tarptautinis tenoro S. Larino debiutas. Lietuvos valdovas, ypač domėjęsis pirmosiomis operomis. Knyga Juozas Domarkas. Orkestro ... . Personažas iš E. Balsio Kelionės į Tilžę. J. Štrauso valsas ... , moterys, dainos. Opera Madam ... .

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2022 m. birželio 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. Sudarė Viktoras Paulavičius 1. Renata 2. 3. 4. 5. 6.

Aidija Butkus Vilnius Sekstetas Mano

7. Liza

8. Traviatos 9. 10. 11. 12. 13.

Geiša Indra Bosas Oslas Rita

15. Kasos 16. 17. 18. 19.

Šarka Stumbras Kaukaitė Sodeika

14. Žiga

Iš sunumeruotų langelių: RIMEIKIS LNOBT atvirukų rinkinį laimėjo Marius Baltramiejūnas. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2022 / 1

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius

A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino

Tiražas 3000 egz.

Pirmame viršelyje: Operos solistas Steponas Zonys

Fotografas Martynas Aleksa Grimo dailininkė Ūla Pakalniškytė Už viršelio herojaus įvaizdį dėkojame parduotuvei Suit Suitsupply ir stilistui Pauliui Stumbrai

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

KURKIME TEATRĄ KARTU!

DALYVAUKITE ASMENINIO RĖMIMO PROGRAMOJE www.opera.lt Dideli dalykai prasideda nuo mažų