S U G R Į Ž I M A I
2022
|
1
|
perteikti jauniems muzikantams savo aistrą pasirinktai profesijai – tai nuostabus dalykas, kuris visada jaunina. Pirmuoju mokiniu visada laikau save patį – juk dėstydamas mokausi ir iš savo mokinių. Taip, esu labai reiklus studentams, bet vien dėl aistros muzikai. Tačiau šis reiklumas tikrai kyla ne iš poreikio įtvirtinti savo kaip profesoriaus ar maestro vaidmenį, tai man visiškai neįdomu. Muzikoje tiek daug subtilių niuansų, grožio, tiek gelmės ir prasmingo turinio, kad, pačiam visa tai regint, norisi perteikti ir kitiems. Jaunam, mažiau patyrusiam žmogui daug ką dar reikia išmokti. Grodamas orkestre turėjau daug puikių mokytojų, sutikau nuostabių dirigentų. Tas pat yra ir su orkestru: daug reikalauju iš artistų, nes tikiu, kad muzikoje visada galima pasiekti daugiau. Dėstydamas studentams, jauniems atlikėjams, regite ir jų asmenines istorijas. Kas atveria kelią į didžiąją sceną: talentas, sėkmė ar pasiaukojamas darbas? Svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir atvirumas kritikai, nes ji padeda tobulėti. Pažįstu menininkų, kuriuose susijungė didelis talentas ir charakterio stiprybė. Be charakterio, pasitikėjimo nieko nenuveiksi. Neseniai perskaičiau gerą knygą – puikaus amerikiečių režisieriaus Woody Alleno autobiografiją, be galo įdomią, juokingą, bet ir labai dramatišką. Joje jis prisiminė frazę, išgirstą iš filmo prodiuserio: „Jei nesi pasiruošęs nesėkmei, geriau pakeisk profesiją.“ Taigi natūralu, kad nesėkmė gali ištikti. Žinoma, be talento ir studijų meninių rezultatų nepasieksi, bet tam, kad pasisektų, pirmiausia reikia charakterio. Muzikai skiriate daugiausia laiko. Ar lieka jo dar kam nors? Šeimai. Esu vedęs, turiu du vaikus. Jie jau užaugę, gyvena skirtinguose miestuose, bet vis tiek svarbu skirti jiems laiko. Taip pat mėgstu skaityti – tai kita didelė aistra. Patinka menas, teatras, kinas. Muzika, be abejo, svarbiausia, bet literatūra – visi puikūs rusų, prancūzų, italų, XIX a. anglų rašytojai – tikrai didelis mano gyvenimo džiaugsmas.
84 Ar laisvalaikiu klausydamas muzikos, lankydamasis teatre atsipalaiduojate? Ar visgi išlieka profesinis kritiškumas? Turiu pripažinti, kad muzikos visada klausausi kritine ausimi, nebent tai būtų nepaprastas spektaklis. Deja. Bet tikrai niekada negalvoju: „Ak, aš padaryčiau geriau.“ Gerbiu atlikėjus, nes puikiai žinau, kad muzikuoti, režisuoti, dainuoti operą – beprotiškai sunku. Augote kultūrą branginančioje šeimoje. Kiek svarbu visuomenei skiepyti meilę muzikai, teatrui? Labai svarbu. Man tai buvo natūralu ir spontaniška: šeimoje vyravo meilė muzikai, tiek mama, tiek tėtis labai mėgo operą, kiną, teatrą. Be abejo, svarbu įgyvendinti tokią kultūros politiką, kad teatrai būtų atviri meną mylintiems žmonėms, stokojantieji pinigų galėtų apsilankyti teatre daug neišlaidaudami. Apskritai mokykla yra svarbiausia visuomenėje, ir čia būtina veiksmingai bendradarbiauti su koncertinėmis įstaigomis, teatrais. Kaip priversti kultūra nesidominčius žmones pamilti muziką, teatrą, nežinau. Bet tikrai galima palengvinti gyvenimą tiems, kurie instinktyviai linkę į šiuos dalykus. Ko palinkėtumėte žiūrovams, ateisiantiems į LNOBT salę pamatyti Jūsų diriguojamo Ernanio? Tikiuosi jų atlaidumo ir geranoriškumo! Teks pasistengti, kad žiūrovai patirtų teatrinio ir muzikinio intensyvumo akimirką. Lietuvos teatro trupės artistai – puikūs menininkai. Turime padovanoti vakarą, kuriame atsiskleistų visas mūsų pasaulis, spektaklio meninė vizija, muzikinės išraiškos intensyvumas ir įsitraukimas. Tai mūsų užduotis ir pareiga. Jei taip įvyks, visuomenė tai įvertins. n
