S U G R Į Ž I M A I
2022
|
1
|
Taip, Jūratė yra Krämeris. Ji gina mano idėjas taip, lyg kurtų savo pačios spektaklį. Kai vėl susitikome man statant Don Karlą, buvo nuostabu. Buvo labai puiku pirmą kartą dirbti drauge nuo pat pradžių. Unikalus potyris. Gyvenime buvo tik du tokie atvejai: Vilniuje galėjau žiūrėti savo spektaklius nealpdamas ir panašiai jaučiausi Berlyne, kur puiki asistentė taip pat kruopščiai rūpinasi visais mano spektakliais – jaučia mano sielą ir ją gina. Pakalbėjome apie kūrybinę grupę ir dainininkus. Padiskutuokime apie publiką. Ar ji turi įtakos tam, kaip atrodys Jūsų spektaklis? Ar ką nors paimate iš žiūrovų, kas vėliau atsispindi scenoje? Na, to padaryti negaliu, nes žiūrovai nesėdi mano repeticijose. Ir tai gerai, nes kiekvienas jų turi savo požiūrį, – rasti bendrą nuomonę iš esmės neįmanoma. Teatre susirenka įvairi publika: kartais labiau klasikinė, kartais modernesnė. Ir demokratija šiuo atveju neįmanoma. Todėl man patinka kiekvienąsyk panardinti žiūrovus į vis kitą situaciją. Nenoriu, kad jie prisimintų tik tai, jog spektaklyje buvo graži scenografija, kostiumai ar grimas. Noriu, kad jie sakytų: taip, mačiau šį visiškai kitokį Don Karlą. Noriu ištraukti publiką iš komforto zonos, noriu, kad ji nervintųsi ir reaguotų, mąstytų. Beje, reakcija gali būti ir neigiama. Jeigu žiūrovai reaguoja, vadinasi, jie gyvi. Tai nėra ta tyli minia, kuri nieko nemato. Jūs provokuojate žiūrovus, skatinate galvoti? Ne, visiškai nesiekiu publikos provokuoti. Pavyzdžiui, Žydės siužetas pats savaime yra provokuojantis – juk jis apie dvi religijas, kurios, bandydamos apsisaugoti, žudo jaunus žmones. Politinė provokacija jau užfiksuota – ji egzistavo dar XV–XVI a., tad man nereikia nieko daryti, aš ją tiesiog perkėliau į XX a. sceną. Kita vertus, mėgstu versti publiką jaustis nesaugiai: pavyzdžiui, dainininkas, dainuojantis žiūrovų salėje, laužo taisykles. Juk paprastai yra žiūrovai, orkestro duobė ir scena. Jeigu netikėtai dainininkas uždainuoja tarp žiūrovų, šie jaučiasi nepatogiai, negali ramiai sėdėti, nes jis juk turėtų būti scenoje.
76 Man patinka visi žiūrovai – svarbiausia, kad jie ateina žiūrėti mano spektaklių. Vilniuje žmonės mandagūs. Opera čia yra tam tikra institucija, ėjimas į operą – tai malonus laiko leidimas, gražūs apdarai. Tai buržuazinis įvykis, ir man tas patinka. Vokietijoje į operą einama su džinsais ir sportbačiais – čia opera nėra įvykis, o vartojama kaip mėsainis ar makaronai. Vilniuje dažnai jaučiu, kad publika jaučiasi nepatogiai. Žydėje to nėra, nes čia niekas negali pakomentuoti žydų situacijos. Bet štai Don Karlas... Kadangi po Žydės visi su manimi elgėsi labai maloniai, Don Karlą norėjau stumtelėti šiek tiek toliau. Žinau, kad Lietuvoje egzistuoja ortodoksinė katalikybė, bet yra ir daug Romos katalikų. Scenoje su Didžiuoju Inkvizitoriumi aš žaidžiau su senąja bažnyčia, vaizduodamas Inkvizitorių kaip valdžią turintį beprotį. Jis turi galią valdyti politikus. Taip, aš šiek tiek provokuoju, ir tada publika jaučiasi nejaukiai ir nepatogiai. Be to, paprastai kiekvienas į Vilniaus operos teatrą ateinantis žiūrovas žino Don Karlą, taigi tikisi gražių kostiumų, kortežo ir t. t. Vietoj to laukia provokacija, bet norėčiau pažymėti, kad niekada neprovokuoju tuščiai. Jei teatras po pandemijos galutinai atsigaus ir atsinaujins, koks bus operos vaidmuo toje naujoje realybėje? Kur režisieriai semsis įkvėpimo? Kaip jie naujai pateiks senąsias istorijas, kad įtrauktų publiką į savo pasaulį? Kiek anksčiau gana arogantiškai kalbėjau, kad džiaugiuosi, jog mano repeticijose nesėdi žiūrovai. Tai šiek tiek ciniška. Manau, ateityje turėsime labiau įsiklausyti į publiką, kad išgirstume, kokios šiuo metu yra pasaulio tendencijos. Publika nėra vien publika – tai valstybės žmonės, ir iš jų mes turime sužinoti valstybės tendencijas. Matau, kad šiuo metu vis labiau krypstama į dešinę, ir tai mane šokiruoja. Galbūt reikia prieš tai kovoti, kita vertus, tuomet prarastume tą publikos dalį, kurią domina dešiniųjų populizmas. Bet nenorėčiau baigti mūsų pokalbio liūdna gaida. Manau, kad teatras išliks visada. Tai kaip toji gėlelė, kuri stebuklingai prasikala pro gatvės asfaltą, – taip turėtų būti visada. Tekstą parengė Laūra Karnavičiūtė
