Vincui Kudirkai skirta parodos dalis. Arūno Sartanavičiaus nuotr.
PROJEKTAI
KELIONĖ PO ŠIMTMEČIŲ ISTORIJĄ DRAUGE SU KLASIKAIS Silvija Stankevičiūtė
Lietuvos rašytojų įamžinimas – tai estetikos, istorijos ir politikos kryžkelė. Kaip laiko tėkmėje matėme ir matome, pavyzdžiui, Kristijoną Donelaitį, Simoną Daukantą, Vincą Kudirką, Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę (Žemaitę), Joną Mačiulį-Maironį, Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį, Jurgą Ivanauskaitę? Ką gali papasakoti delne lengvai telpanti moneta ar pašto ženklas arba solidžią asmenybę vaizduojantis tapybos portretas, nuotraukose užfiksuoti masyvūs paminklai ir pagaliau marškinėliai su literatūros klasikų atvaizdais? Remdamiesi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtos parodos„Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ eksponatais, pamėginsime supažindinti su aštuonių lietuvių rašytojų įamžinimo istorijomis, drauge užsimindami apie besikeičiantį kontekstą, kuris dažnai formuoja ir įamžinimo tendencijas. Skirtingais istoriniais laikotarpiais dominavo skirtingos įamžinimo tendencijos. Su romantizmo epocha Vidurio ir Rytų Europoje įsigalėjusi paminklų nacionaliniams klasikams kūrimo praktika Lietuvą pasiekė XIX a. pabaigoje ir virto neatsiejama viešojo gyvenimo dalimi. Besikeičiant politinėms santvarkoms, literatūros kanone vieni klasikai keisti kitais, koreguoti senieji ir kurti nauji rašytojų memorializacijos ženklai. Šiomis dienomis stilizuotus klasikų atvaizdus galime išvysti ant marškinėlių, komiškų atvirlaiškių. Rašytojo asmenybė dažnai ryški. Ir ne vien dėl kūrybos. Kai kuriems asmenims skirti įamžinimo ženklai įplieskia karštas diskusijas, kiti, atrodo, dunkso beveik pamiršti. Parodos „Exegi monumentum“, kurią sudaro daugiau nei 70 eksponatų, rengėjai nesistengė suformuoti konkretaus požiūrio į vieno ar kito rašytojo įamžinimą. Čia palikta galimybė interpretuoti. Lankytojai, judėdami nuo vieno eksponato prie kito, gali nusikelti į tarpukario Lietuvą, pamatyti sovietmečiu statytus monumentus, iš arčiau susipažinti su šių dienų ženklais. Kiekvieno rašytojo stendus lydi citata iš jo kūrybos, savitai apibūdinanti ir patį literatą, jo gyvenimo credo. 6
Rašytojams skirti pašto ženklai, pirmos dienos vokai, atvirukai, atminimo medaliai, plaketės, paminklų nuotraukos ir eskizai, portretai, banknotai su rašytojų atvaizdais, kolekcinės ir proginės monetos, kūrėjų atvaizdais puošti sąsiuviniai ar marškinėliai. Tokią unikalią galimybę vienoje vietoje išvysti ne tik eksponatus iš Nacionalinės bibliotekos fondų, bet ir kitų institucijų suteikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, bendrovė Lietuvos paštas, Lietuvos banko Pinigų muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus, Trakų istorijos muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Eksponatų skolino privatūs asmenys: J. Ivanauskaitės šeima, skulptorė Ksenija Jaroševaitė, dailininkė Ugnė Žilytė, J. Ivanauskaitės premijos laureatė poetė Aušra Kaziliūnaitė, architektas Robertas Mažeika. Bendradarbiaujant su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu vykdomą projektą „Rašytojų įamžinimas XIX–XXI a. Lietuvoje“ parėmė Lietuvos kultūros taryba.
