SAUSIO 13-OJI

Viliaus Jasinevičiaus nuotr.

KAI VILTIS STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ (III)

Šiemet Lietuva mini 30 metų, praėjusių nuo lemtingos 1991 m. sausio 13-osios, kai susitelkę beginkliai šalies žmonės apgynė savo laisvę, nepabūgę brutalios sovietų karinės jėgos. Spausdiname trečią, paskutinę, „Tarp knygų“ redakcijos sukakties proga iš Lietuvos bibliotekininkų surinktų atsiminimų apie Sausio 13-ąją dalį. Ankstesnės ciklo publikacijos – „Tarp knygų“, 2021 m. Nr. 1 (sausis) ir Nr. 2 (vasaris).

AUDRUTĖ SADECKIENĖ

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vyriausioji metodininkė edukacijai

Dar dabar iškyla vaizdas, atrodo, kad vyko vakar...

Tuo metu gyvenome Kaune. Tačiau dalyvavome visuose įvykiuose, kurie vyko Vilniuje.

Sausio 12 d. atvykome pas mano seserį į Justiniškes. Vakare susiruošėme prie parlamento. Buvo žvarbus oras. Sušalom. Nutarėme, kad reikia važiuoti namo, sušilti, atsigerti arbatos ir vėl atvažiuoti. Prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos sutikome Atkuriamojo Seimo narį Eugenijų Gentvilą. Jis ėjo į parlamentą. Kadangi buvome baigę tą pačią mokyklą, sustojo pakalbėti. Šaltis skverbėsi į kūną, tuomet E. Gentvilas pasiūlė užsukti į šalia esantį Fizikos instituto bendrabutį pasišildyti, o jis tuo metu paskambins į parlamentą... Paskambinęs sužinojo, kad jau puolamas televizijos bokštas ir ten mažai žmonių. Jis nuskubėjo į parlamentą, o mes – važiuoti prie bokšto. Važiavome per Žvėryną. Kęstučio gatvėje nesutikome nė vienos mašinos, ir staiga matome priešais atvažiuojančią tanketę. Ji nesitraukdama judėjo viduriu gatvės ir tiesiai į mus. Sutraiškys! Šaligatvio borteliai aukšti, auga medžiai, apsisukti nespėsime, o ir pasukti nėra kur. Ir paskutinę akimirką – įvažiavimas į kiemą! Spėjome! Visi drebėjom, palaukėm porą minučių ir vėl važiavom. Išgirdome šaudant. Blaškėmės – visiems važiuoti ar tik vyrams. Vis dėlto norą visiems važiuoti prie bokšto nugalėjo motinos jausmas. Juk jei žūsime, mano ir sesers dukterys liks visiškos našlaitės... Pasikalbėjome ir nusprendėme: moterys – namo, o vyrai – prie bokšto.

Žiūrėjome televizorių. Bučelytė pranešė, kad jau braunasi kareiviai...

Laukėme ir klausėmės radijo: jau yra žuvusiųjų, sužeistųjų. O greitųjų sirenų gausmas naktį! Dar dabar skamba ausyse. Laisvės prospektu gynėjus vežė į Santariškes.

Grįžo vyrai. Buvo nekalbūs. Šokiruoti matytų vaizdų. Netikėjo, kad taip gali būti. Jie buvo ten tuo metu, kai kažką nešė neštuvais, iš po tanko vikšrų traukė vyrą.

Jiems sukant į namo kiemą Justiniškėse, prie karininkų namo jau stovėjo tanketė ir saugojo rusų karininkų šeimų ramų miegą...

GIEDRĖ BULGAKOVIENĖ

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė

Visus tuos metus, vos tik pradeda rodyti televizijos bokšto užėmimo kadrus, jau nekalbant apie tankų „pasivaikščiojimus“ per gyvą žmonių „mėsą“ – bliausmas ima, nieko negaliu su savimi padaryti. Beveik visa giminė sausio 12-ąją iki vėlyvos nakties buvo prie bokšto, tarp tų bene 600 autobusais atskubėjusių alytiškių... O Zenonas (Bulgakovas) – su lengvais batais ir be šiltų kojinių, bet susikrovęs visus aparatus, – dar

anksčiau į Vilnių buvo išrūkęs. Kiek dar miestelėnų nuosavomis ar pakeleivinėmis mašinomis į sostinę išskubėjo, tikriausiai niekad nesužinosim, nes ne noras „įsiamžinti istorijai“, o paprasčiausias nerimas dėl SAVO VALSTYBĖS ateities daugelį ginė ta vienintele kryptimi…

Mane dėl artėjančio sūnaus gimtadienio ir eilinių peršalimų su visais giminės vaikais sutartinai buvo nutarta palikti namie. Tad ir leidom laiką įbedę nosis į televizoriaus ekraną, iš kurio sklido vis neramesnės žinios. Kažkaip susiklostė laimingai, kad prieš pat tankus mūsiškių, t. y. alytiškių, „pamaina“ prie bokšto baigėsi...

Atsimenu, kaip su a. a. Henriku Rimkumi lėkėm prie rotušės, kai tas kraupias žinias išgirdom. Kaip kine sukasi vaizdeliai, kas dėjosi aplink ją ir viduje. Žmonių daugybė, tamsu, visuotinė sumaištis ir nerimas. Visko būta – ne tik gražaus, tarp kitko... Kažkaip labiausiai įsikirto atmintin, kaip tame buvusiame savivaldybės vairuotojų kambarėlyje, tiesiai prieš pagrindinį įėjimą (dabar ten stiklinė budėtojų sienelė), „Šilelis“ stovėjo – perdavė naujausias žinias, tikriausiai jau iš Lapių studijos. Tai aš daugiau į ekraną žiūrėjau, Juliui Sabatauskui persakydavau, o jis (jau ramesniu balsu) prie rotušės susirinkusius žmones informavo. Nuo laiptų beveik be sustojimo drąsinančias kalbas Onutė Suncovienė, tuometinė vicemerė kultūrai, rėžė.

O paskui savaitę pati parlamento pastate išbuvau – kaip „Alytaus naujienų“, kur tuomet dirbau, korespondentė. Prisiklausiau ir prisižiūrėjau. Atidrebėjau, kas be ko: ne tiek viduje (darbo buvo labai daug), bet kai paryčiais Šeškinėn nakvot grįždavau – prie pat troleibusų stotelės, ties sankryža, rusų tankistai su automatais stovėdavo, o aš dar apyjaunė, apygražė buvau, be to, rankinuke – Ozolo ir kitų svarbių žmonių į diktofoną įkalbėti tekstai.

Tiesa, kas dar labai įstrigo iš tų sausio dienų, tai daugybė žmonių prie parlamento: vieni kitus drąsina, prie laužų šildosi, kas ką turi, tuo vieni kitus vaišina, kareiviškas arbatas geria, patriotines dainas traukia. O už tvoros... klaikiai išsidažiusi ir žydrais kailinukais pasipuošusi fyfa skandalą kelia, kad kažkokia prašmatni skarmalų parduotuvė neveikia. Įtariu, dabar ana galbūt visai klestinti butiko savininkė...

Paskui maniškis tų laikų „filmas“ kaip ir nutrūksta – iki pat pučo. Ir iš to laiko daug ką greičiausiai sąmoningai ištryniau atmintyje. Bet kaip viena „viecinė“ tų pučistų idėjinė (?) moterukė stūgauja: „Jums, Bulgakoviene, Kamarauskai ir tau, Džiautai, antrankiai jau užsakyti“ – iki šiol atsimenu. Gal iš tuometinio jaunumo tik po kurio laiko, kai viskas nurimo ir informacijos daugiau atsirado, susivokiau, kad rizikos tuomet buvo gerokai daugiau, nei įsivaizdavau. Kaip ir daugybei žmonių – dabar, deja, atsidūrusių skirtingose barikadų pusėse.

Gaila, bet revoliucijos ėda savo vaikus, didžiausius „dividendus“ dažniausiai išlošia apolitiški „kalkuliatoriai“, kantriai laukiantys, kada tos abipus barikadų esančios naivios, emocingos dūšelės išsišaudys, išsidraskys. Po to jie ramiai, kantriai – kaip tos hienos – susisemia savo (?). Taip per amžius buvo, yra ir taip bus. Deja.

ZITA GEDMINIENĖ

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Kaulakių filialo vyresnioji bibliotekininkė

Sausio 13-oji mūsų šeimoje – ypatinga diena. Kasmet prisimename tuos baisius įvykius ir tarsi iš naujo juos išgyvename.

Aš nebuvau tą naktį prie Aukščiausiosios Tarybos pastato nei prie Vilniaus televizijos bokšto, bet ten buvo man artimi žmonės. Mamos sesuo, mano teta, prie Aukščiausiosios Tarybos pastato tarsi apsigyveno, nesitraukė visą laiką, kol vyko gynyba. Nei dieną, nei naktį. Kaip ji pailsėdavo, neklausiau. Šildėsi prie kūrenamų laužų ir nesiruošė niekur trauktis. Tokią ją ir matau Rimanto Bružo sukurto dokumentinio filmo „Vakarykštė diena“ epizode. Su ryžtu akyse sakančią: „Laisva Lietuva kad būtų. Nusibodo visi šaudymai, gaudymai, kalėjimai.“ Visa tai jai teko patirti ir išgyventi – persekiojamai KGB, įtariamai ir kaltinamai antitarybine veikla daug metų. Todėl ir tuomet, jai stovint prie laužų, atrodė niekas nebaisu, reikėjo iškovoti laisvę. Tetos jau porą metų nebėra, iškeliavusi Anapilin, bet ir šiemet ją pamačiau televizijos ekrane, kai rodė filmo ištrauką. Ir prisiminimai vėl atgijo.

Prie Vilniaus televizijos bokšto tą naktį buvo mano vyras, tik tuomet dar nepažinojom vienas kito. Kasmet, artėjant Laisvės gynėjų dienai, kai televizijos ekranuose pradeda rodyti filmuotus kadrus iš tos nakties, jis vėl iš naujo viską išgyvena. Ir vėl klausausi jo prisiminimų, kaip traukė ten nueiti, kad ten buvo įdomu pasiklausyti atlikėjų, įsiminė anekdotų karaliaus Raimondo Šilansko pasakojami anekdotai ir nesijautė jokios grėsmės, tuo labiau kad ne pirmą vakarą buvo prie televizijos bokšto. Neišgąsdino nei artėjantys tankai. Susikibę rankomis ir apjuosdami rankomis bokštą, žmonės tikėjosi nugalėti tankus ir apginti laisvę.

Iš pradžių jis buvo priekinėje eilėje, bet paskutiniu metu atskubėjo dar daugiau gynėjų, kurie stojo į priekines gretas. Ir jis atsidūrė vidurinėje eilėje. Ten gal ir buvo saugiau. Niekas negalėjo patikėti, kad karinė jėga bus panaudota prieš taikius, beginklius žmones. Net pradėjus šaudyti tankams, girdėjosi šūksniai, kad „šaudo iš tuščių“. Ir tik kai pažiro stiklai ir pasigirdo raginimas pasitraukti nuo bokšto, kad

nesužeistų krintančios šukės, kai jam už nugaros tankas paglemžė Loretą Asanavičiūtę ir kitus kartu šalia buvusius, suprato, kad jie nesustos. Tanko šūviai buvo tokie stiprūs, kad nuo jų garso kai kam sprogo ausų būgneliai. Kažkas sudejavo, susiėmė už galvos. Išbiro netoliese stovinčių gyvenamųjų namų stiklai. Netoliese išgirdo reikalavimą – atlaisvinti kelią medikams, reikėjo išnešti sužeistuosius ir žuvusiuosius. Tankas, pralaužęs žiedą ir užvažiavęs iš šono, žmones stūmė tolyn nuo bokšto. Jo vamzdis sukiojosi visai šalia, virš galvos. Kilo sumaištis. Paklausiau vyro, ar neišsigando tada? Ar nebuvo baimės? Atsakė, kad nebuvo kada bijoti.

Praradus galimybę pasipriešinti galingai jėgai, kai jau nebuvo kitos išeities, reikėjo saugiai išeiti iš užimtos teritorijos. Bokštą supo aukšta tinklinė tvora. Kad žmonės galėtų išeiti, jis su kitais stipresniais vyrais nulaužė geležinius tvoros strypus ir pralaužė tvorą, padarydami išėjimą. Pro jį dauguma ir išėjo. Žemė nebuvo visai įšalusi. Tą naktį krito šlapdriba ir toje vietoje, kuria ėjo masė žmonių, liko klampynė. Mergina, kuri buvo kartu su mano vyru, toje klampynėje paliko batą. Ir nežinia kaip grįžo su vienu. Pasitraukęs mano vyras iš toliau dar ilgai stebėjo bokštą ir negalėjo patikėti, kas įvyko. Tik paryčiais visas purvinas grįžo namo.

Buvo jis ir žuvusiųjų laidotuvėse. Tik žmonių susirinko tiek daug, kad tiktai gatvėje surado vietos pastovėti.

Man teko būti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato jau po visų įvykių. Stovėjo barikados. Prisimenu blokus, ant armatūros vielų buvo primauta karinių bilietų, šūkių, kažkas parašęs eilėraštį užkabino.

Vėliau kartu su vyru Vilniuje lankėmės Sausio 13-osios įvykių metinėse. Prie televizijos bokšto buvo susirinkę tos nakties liudininkai. Ir tikriausiai ne tik jie. Kiekvieno gynėjo žūties vietoje buvo įsmeigtos lentelės su vardu ir pavarde, uždegtos žvakės. Kiekvieno pagerbimo vietoje būriavosi žmonės, tikriausiai artimieji, bendraklasiai, draugai. Dalijosi prisiminimais. O kitoje bokšto pusėje matėsi kariškių paliktos spygliuotos vielos ritiniai.

Aplankėme Lietuvos televizijos ir radijo pastatą, kurį buvo užėmusi sovietų kariuomenė. Buvo vedamos ekskursijų grupės, pasakojama, kaip užgrobtas pastatas ir kaip užgrobėjai niokojo visa, kas ten buvo. Apsilankėme tuomet ir prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Ten buvo daug žmonių, degė sukrautas didelis laužas. Antakalnio kapinėse išreiškėme pagarbą ten palaidotiems žuvusiesiems.

Mano vyras niekur nesiskelbė, kad kovojo tą naktį, neieškojo apdovanojimų. Ne dėl jų jis stovėjo. Labai mažai kas žino, kad jis tąnakt kovojo kartu su kitais bokšto gynėjais. Žino tik patys artimiausi. Manau, džiaugiasi, kad liko nesužeistas ir šiandien gyvenam laisvoje Lietuvoje. Ir tik aš išdaviau nedidelę paslaptį, matydama, kaip jam svarbu kiekviena sausio 13-oji, kaip ieško televizijos ekrane, ar nepamatys savęs. Bet filmuoti kadrai trumpi, tamsa, dar blogiau – iš tankų pasklindanti stipri akinanti šviesa, nuo kurios atrodo, kad gali apakti. O ir gynėjų buvo daug, visų nematyti. Lieka tik prisiminimai, kurie niekada neišblės.

Prabėgo jau trys dešimtmečiai, kai turime laisvę. Branginkime ir tausokime ją vardan tų, kurie ją apgynė. Saugokime mūsų kalbą, garbingą istoriją. Ir tegul – vienybė težydi.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos Sujainių filialo vyresnioji bibliotekininkė Danelija Laurinavičiūtė apie Sausio 13-ąją kalbėjosi su bibliotekos skaitytojais. Vienos lankytojos mintimis ji pasidalino su „Tarp knygų“ redakcija.

Praėjo 30 metų nuo sausio įvykių Lietuvoje. O viskas gyva, jautru... 1991 m. sausio 12 d. buvo labai nerami. Vilniuje sovietų kariuomenė ima svarbiausius pastatus, smurtauja prieš taikius gyventojus.

Pasikvietusi draugę ir jos sūnų, iš Kauno vykome į Vilnių. Savo transporto neturėjom, tad teko stabdyti automobilius. Sustojo pirmasis. Tada žmonės buvo labai nuoširdūs ir supratingi. Važiavome, nors bijojome, kad kareiviai gali sustabdyti ir grąžinti atgal. Pavyko.

Mes – Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Žmonių tūkstančiai... Tuo metu buvo ramu. Vieni vaikšto aplink pastatą, kiti meldžiasi, gieda, dar kiti dainuoja ar eina ratelius. Būry drąsu, vieninga, nes visi vedami vieno tikslo. Brolis Edmundas taip pat čia, tik pastato viduje su prisiekusiais gynėjais.

Pamažu slenka laikas. Vidurnaktį praneša, jog važiuoja tankai. Bet jie pasuko prie televizijos bokšto. Girdim – šaudo.

Susispietėm dar glaudžiau vienas prie kito. Vėl praneša, kad yra užmuštų ir sužeistų. Negaliu apsakyt, kas dėjosi tada širdyje. Kodėl taikūs gyventojai, kovojantys už savo laisvę ir nepriklausomybę, turi žūti? Kodėl? Ėmėm skanduoti: „Lietuva, Lietuva, Lietuva...“

Visus, esančius prie pat pastato, įspėja, jog turime atsitraukti, nes tankai turbūt važiuos į čia ir taip pat šaudys, o stiklai ir betonas gali sužaloti. Atsitraukėm, susikibom rankom ir pasiryžom stovėti, kad ir kas būtų.

Ant namų stogų – daugybė stebėtojų. Jie mato judėjimą ir praneša, jog tankai vėl važiuoja. Tyla... Susikaupimas... Malda... Žmonės stovi, nesiskirsto, jų vis daugėja ir daugėja. Ar bijojom? Ne! Buvom pasiryžę stovėti iki galo. Juk ginam Tėvynę, Laisvę, Nepriklausomybę.

Ir apgynėm. Priešas nedrįso pulti ir traiškyti tūkstantinės minios. Džiaugiuosi, kad kruopelyte prisidėjau prie vieningos ir susitelkusios tautos.

2021 m. sausio 12 d.