POKALBIS

Lara Lempertienė Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro skaitykloje, 2020 m. Kadras iš laidos „Vilniaus Gaono palikimas“ (ciklas „Lietuva pasaulio atmintyje“)

LARA LEMPERTIENĖ: „Šiandien Nacionalinė biblioteka yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių“

„Labai džiaugiuosi, kad ir Nacionalinė biblioteka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais“, – pabrėžė dr. Lara Lempertienė, kai susitikome pokalbio jos gautos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2020 m. premijos proga. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė apdovanota už bibliotekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus ir praktinę veiklą bibliotekose. Pasak L. Lempertienės, ši premija yra Nacionalinės bibliotekos pastarųjų metų įdirbio judaikoje ir dėmesio būtent šiai sričiai įvertinimas. Judaikos tyrimų centro vadovė džiaugiasi, kad šiandien Lietuvos nacionalinė biblioteka judaikos srityje šalies ir tarptautiniu mastu yra viena iš pagrindinių atminties institucijų ir stambesnių archyvų.

Ar galima sakyti, kad šis Jūsų įvertinimas yra išskirtinis – esate apdovanota už darbus judaikos srityje.

Negaliu nesutikti. Iš tikro tai yra pirmas kartas, kai Kultūros ministerija premiją asmeniui įteikė už darbus ir veiklą judaikos srityje. Kiek man žinoma, tokio specifinio apdovanojimo (judaikos srities – D. C.) Kultūros ministerija dar nebuvo teikusi. Ir nebūtų galėjusi teikti, jeigu Nacionalinė biblioteka prieš kelerius metus nebūtų pritarusi Judaikos tyrimų centro steigimui, nepalaikytų mūsų veiklos, kiekvieną kartą patvirtindama, kad judaikos paveldas bibliotekai yra svarbus. Ta proga norėčiau priminti, kad prieš kokius dešimt metų buvusi Nacionalinės bibliotekos judaikos darbo grupės vadovė Esfira Bramson-Alpernienė už veiklą tautinių mažumų srityje buvo įvertinta Tautinių mažumų departamento padėkos raštu.

Vadinasi, 2017 m. gegužę Nacionalinėje bibliotekoje atidarytam Judaikos tyrimų centrui pamatus paklojo Jūsų minėta judaikos darbo grupė?

Be abejonės. Negana to – ir ponia Alpernienė, ir ponia Enrika Račkovska, ir ponia Birutė Kurliandskienė buvo mano mokytojos. Tiesa, tuo metu judaikos darbo grupė kaip padalinys bibliotekos struktūroje neegzistavo. Laikui bėgant, buvo įvairių struktūrinių permainų, bet niekada nebuvome įvardyti kaip judaikos skyrius. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės, kuriuos čia paminėjau, nedirbo judaikos darbų. Prie jų vėliau prisidėjo Rūta Eglinskienė (dabar bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vadovė – D. C.), kai perėmė Račkovskos pareigas. Ji taip pat daug padarė, kad judaikos kolekcija turėtų savo vietą bibliotekoje, kad joje esantys leidiniai būtų suprasti kaip specifiniai judaikos leidiniai. Darbo su senąja knyga principų mokiausi iš Retrospektyviosios bibliografijos skyriaus vadovės Virginijos Savickienės, kitų šio skyriaus specialistų.

Yra dar vienas žmogus, su kuriuo tiesiogiai nesusidūriau, bet kurį laikau viso to pradininku. Tai – Antanas Ulpis. Iš atsiminimų, kuriuos surinko ponia Alpernienė, mes žinome, kad jis puikiai suprato, koks pavojus po karo grėsė judaikos kolekcijoms, nes sovietai nevertino žydų paveldo, kaip nevertino bet kokio kito tautinio paveldo. Iš ponios Račkovskos ir kitų darbuotojų atsiminimų suvokiau, kad Ulpis neoficialiai, patyliukais liepė kvalifikaciją turintiems žmonėms, to meto Knygų rūmų darbuotojams, po trupučiuką dirbti su tomis kolekcijomis.

Tą pačią politiką tęsė Algimantas Lukošiūnas: jis oficialiai pakvietė specialistus dirbti su judaikos kolekcija ir taip, galima sakyti, subūrė mano minimą judaikos darbo grupę. Mes niekada nepamiršime pirmtakų. Šitie žmonės pratęsė kitų žmonių, kurie prieš karą rinko šias kolekcijas, gelbėjo jas karo metu, darbą. Suvokti tokią grandinę, ypač kai dalies ją sudariusių žmonių jau nėra tarp gyvųjų, yra didelis įpareigojimas ir atsakomybė.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į judaiką nuo pirmųjų Jūsų darbo dienų bibliotekoje?

Suvokimas pasikeitė, bet ne per naktį. Kai 1995 m. buvau pakviesta į biblioteką, tuo metu joje nebuvo žmogaus, galinčio dirbti su hebrajiškomis knygomis. Ponia Alpernienė galėjo dirbti tik su knygomis jidiš kalba. Aš tada savęs su jidiš nesiejau, mane domino ne senoji knyga, o klasikiniai žydų tekstai ir hebrajų kultūra. Bet netrukus supratau, kad bibliotekoje saugoma hebrajiškų leidinių kolekcija ir turi visus tuos tekstus bei daug kitų perlų. Labai greitai įsitraukiau, o ilgainiui atsirado ir „priklausomybė“ nuo šio darbo.

Tuo metu manyje įvyko svarbus lūžis. Visų pirma, hebrajų kultūrą pradėjau suvokti chronologiškai, įtraukiant tiek senus, tiek modernius tekstus; antra, supratau, kad iš viso nėra tokios jidiš ir hebrajų kultūros, kad yra tiesiog žydų kultūra, kurioje šie klodai nėra sugulę mechaniškai, o susipynę. Toks suvokimas buvo mano edukacijos, sakyčiau, saviedukacijos, kurią gavau netiesiogiai, nedidaktiškai, dalis. Ir šis suvokimas pakeitė ne tik mano požiūrį į darbą, bet ir į mano gyvenimą, istoriją, ne tik į žydų istoriją. Supratau, kodėl kitų kultūrų rašytojai buvo daugiakalbiai, kodėl tai galioja ir žydų kultūrai.

Kaip vertinate Jūsų vadovaujamo centro veiklą kitų panašių Lietuvos organizacijų, atminties institucijų kontekste?

Formaliai mūsų centras nėra beprecedentis atvejis Lietuvoje. Atsiradome tada, kai žydų istoriją tiriančių ar ją pristatančių organizacijų šalyje jau buvo ne viena ir ne dešimt. Užtenka paminėti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, kuris yra valstybinė institucija, taip pat Vilniaus žydų viešąją biblioteką, kuri yra Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos padalinys. Tad chronologiškai jie buvo pirmieji.

Mūsų veikla paženklinta tam tikro skubėjimo, nes Nacionalinėje bibliotekoje saugomų dokumentų (ačiū tiems, kurie juos išgelbėjo) viešinimas labai vėlavo. Ir kai prieš nepilnus ketverius metus joje buvo atrastas didelis Vilniaus ir Lietuvos žydų kultūros, visuomenės, švietimo ir politikos institucijų dokumentų masyvas, viena į galvą atėjusių minčių – po nuostabos ir po šoko – buvo: kiek dešimtmečių ši medžiaga pavėlavo, kiek būtų pakeista teiginių straipsniuose, monografijose, jeigu su šiais dokumentais būtų susipažinta anksčiau! Žinoma, judaikos kolekcijų turi ir Lietuvos archyvai, tačiau kiekvienas autentiško dokumento lapas yra unikalus, ir archyvų kolekcijos jos neatstoja.

Taip pat mes bandome platinti informaciją apie kolekciją, suteikti ją kitiems, tad ne tik registruojame, struktūruojame, bet ir viešiname turimą informaciją. Drauge patys studijuojame ir tyrinėjame turimus dokumentus, o tokios prabangos sau dažnai negali leisti nei archyvų, nei kitų bibliotekų darbuotojai. Šią privilegiją centro darbuotojams suteikė Lietuvos nacionalinė biblioteka.

O kaip Judaikos tyrimų centras atrodo tarptautiniame kontekste?

Iki pandemijos ir visą praėjusių metų vasarą buvo labai įtemptas laikas, sulaukėme labai daug lankytojų. Turėjome kelis stažuotojus, praktikantę, ne vieną Lietuvos ir užsienio mokslininką, su mūsų medžiaga dirbusį ištisas savaites ar net mėnesius. Visi jie mus susirado patys. Dalyvavome ir dalyvaujame bendruose projektuose ne tik su nuolatiniu ir ilgamečiu Nacionalinės bibliotekos partneriu – žydų tyrimų institutu YIVO Niujorke, bet ir su Izraelio nacionaline biblioteka, periodiškai – su Holokausto muziejumi Hjustone, Žydų istorijos institutu Varšuvoje, Lenkijos žydų istorijos muziejumi POLIN ir kt. Iš įvairių tarptautinių institucijų bei pavienių žmonių gauname daug užklausų, susijusių su mūsų kolekcijomis.

Apskritai tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste pagaliau atsirado suvokimas, kad Lietuvos nacionalinė biblioteka yra ne tik kažkiek judaikos medžiagos turinti institucija, bet ir viena iš pagrindinių šios srities atminties institucijų ir stambesnių archyvų. Labai džiaugiuosi, kad ir biblioteka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais, kad šiandien Nacionalinė biblioteka yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių.

Nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro darbuotojai, 2019 m. gruodis. Stovi (iš kairės): Miglė Anušauskaitė, Ruta Bloštein, Julijana Andriejauskienė, Mangirdas Bumblauskas; sėdi (iš kairės): Goda Volbikaitė, Lara Lempertienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Kokius centro renginius paminėtumėte?

Užuot vardijusi renginius ar išskyrusi kelis įvykius, geriau papasakosiu apie mūsų centro strategiją. Labai anksti supratome, kad dalyvaujame lenktynėse su laiku, nes ilgą laiką apie bibliotekos judaikos kolekcijas buvo žinoma labai mažai: net kai ir egzistavo judaikos darbo grupė, tuometis bendravimas su pasauliu buvo labai ribotas dėl visiems suprantamų priežasčių.

Kai nusprendėme, kad mūsų pagrindinis tikslas bus kolekcijos viešinimas, tikrai reikėjo pagalvoti apie strategiją. Nes egzistuoja nerašyta taisyklė: prieš dokumentą eksponuojant, jis turi būti sukataloguotas, restauruotas ir pan. Bet tokiu atveju, prieš pradėdami jo sklaidą, turėtume laukti dar ilgiau, nežinia, kiek metų. Tad mes veikiame šiek tiek netradiciškai, dokumentus pristatydami virtualiai, per aprašus, galiausiai mūsų kuruojamose parodose. Darome viską, kad ta sklaida, nepažeidžiant taisyklių, vyktų. Norime, kad judaikos kolekcijos dokumentai nustotų tylėti, nes tylinčių dokumentų, kad ir kokie jie brangūs būtų, vertė yra labai ribota.

Fizinių parodų per centro gyvavimo laiką surengėme penkias, virtualių – dvi, kilnojamųjų – tris; vienos – „Fraynt fun YIVO / YIVO bičiuliai“ – dėl pandemijos dar niekas nematė. Kilnojamoji paroda „Reflections in a Shattered Mirror“ 2019 m. buvo parodyta Lietuvos Respublikos ambasadoje Tel Avive, o 2020 m. pradžioje – Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

Centras sulaukia ir žinomų žmonių dėmesio. Kurio iš jų vizitas padarė didžiausią įspūdį?

Man įstrigo labai garsių mokslininkų apsilankymai. Jų domėjimasis centru buvo ir šiltas, ir tuo pat metu labai nustebino. Užsimezgė ne viena draugystė, viena tokių – su pasaulyje garsiu jidiš mokslininku, žydų literatūros tyrėju Davidu Roskiesu, kuris ne tik pas mus skaitė paskaitą, bet mus taip pamilo, kad padovanojo porą neįkainojamų savo namų bibliotekos leidinių. Neseniai su mumis susiekė jo sesuo Ruth Wisse, kuri irgi yra garsi literatūrologė, – užtenka tik paminėti jos knygą „Modernios žydų literatūros kanonas“ (The Modern Jewish Canon: A Journey Through Language and Culture, 2000). Mumis ji susidomėjo, kai susipažino su bibliotekos 2020 m. išleistu Avromo Suckeverio rankraščiu.

Ypač atsimenu vieną įvykį, kai man pasitaikė proga gyvai pabendrauti su savo kultūriniu herojumi. Prieš porą metų JAV Emory universiteto mokslininkai norėjo Nacionalinėje bibliotekoje surengti mokslinę konferenciją su Lietuvos istorikais. Tarp konferencijos dalyvių buvo ir profesorė Deborah Esther Lipstadt – viena garsiausių Holokausto istorikių, laimėjusi teisminį procesą prieš Holokausto neigėją. Mano akyse ji – tikra herojė.

Kiek Judaikos tyrimų centras prisideda prie suvokimo apie Holokaustą, prie žinios apie žydų kultūrą Lietuvoje, požiūrio į žydus, jų paveldą keitimo?

Tai turėtų įvertinti kiti. Mes, kaip jau sakiau, tik labai stengiamės skleisti informaciją apie žydų kultūros paveldą. Nors turime dokumentų iš Vilniaus geto, Holokausto tyrimai nėra tarp tiesioginių mūsų darbo tikslų, be to, neturime šio reiškinio istorijos specialistų. Yra daug tyrėjų, rašančių apie Holokaustą, žydų kultūrą apskritai, ir tai yra gerai, o mes dirbame su labai konkrečia dokumentine medžiaga. Bent jau man mūsų turima medžiaga buvo pamoka, kad vien proginis kalbėjimas apie Holokaustą edukacijos prasme yra beveik nulis, jis toks ir lieka – proginis. Kita vertus, kalbėti apie žydų kultūrą ir visą laiką tik apie Holokaustą – irgi pražūtinga strategija. Todėl tam reikia atrasti kitų būdų.

Vienas tokio kalbėjimo pavyzdžių buvo Judaikos tyrimų centro surengta paroda „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ (www.lnb.lt/paslaugos/parodos-ir-renginiai/ parodos-bibliotekos-parodu-erdvese/parodu-archyvas/4698paroda-atspindziai-suskilusiame-veidrodyje-1). Jau vien parodos pavadinimas iliustravo mūsų poziciją: kalbėdami apie praeities žydų kultūros ir socialinio gyvenimo lobius, neišvengiamai, bet netiesmukai kalbame ir apie Holokaustą, kuris tuos lobius ir tą gyvenimą pasiglemžė.

Ar centro skaitykloje galima rasti vien senų žydų dokumentų, o gal ir pastaruoju metu išleistų knygų anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis?

Visų pirma stengiamės rinkti judaikos literatūrą lietuvių kalba. Tiesa, jei pažvelgtumėte į mūsų lentynas, pamatytumėte, kad kol kas literatūra lietuvių kalba nėra dominuojanti, bet tai parodo judaikos knygų leidybos situaciją Lietuvoje. Žinoma, šiuolaikiniai skaitytojai skaito ir kitomis kalbomis.

Dar vienas dalykas – jis gal mažiau pastebimas, bet juo labai džiaugiamės – mums pavyko pakeisti bibliotekos požiūrį į tai, kas yra judaika. Iki šiol judaika buvo suvokiama tik kaip literatūra žydų kalbomis. Bet tai netikslu – žinome, kad tarpukario žydų bendruomenė Lietuvoje, ypač Vilniuje, buvo daugiakalbė, jai priklausė spaudiniai ir literatūra labai įvairiomis kalbomis.

Ką veiktumėte, jei gautumėte metus kūrybinių atostogų?

Turbūt atsakysiu visai neįdomiai – atsiduočiau galutiniam dokumentų sutvarkymui, surūšiavimui. Dabar tą svarbų darbą vykdome šalia kitų, negalime jam skirti viso savo laiko. Taigi turbūt sėdėčiau užsidariusi saugykloje, ir niekas manęs visus metus nematytų (juokiasi). Tai būtų mano dvasinė atgaiva.

KAIP 2020 M. GYVENO EUROPOS IR LIETUVOS LEIDĖJAI

2020-ieji Europos ir pasaulio ekonomikai buvo ypatingi, sukėlę ir tebekeliantys nemažai iššūkių. Praslinkus vienai COVID-19 pandemijos bangai, rudenį netrukome sulaukti ir antros. Dėl šalyje paskelbto karantino, įvestų judėjimo ribojimų, kai kurių įstaigų uždarymo krizės poveikis įvairiems sektoriams buvo skirtingas. Jis priklausė nuo daugelio veiksnių, įskaitant ir gebėjimą operatyviai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Kokie praėję metai buvo Lietuvos ir kitų Europos valstybių leidėjams, kaip jiems sekėsi perorientuoti savo veiklą, su kokiomis problemomis susidūrė ir kaip jas sprendė? Visa tai mėginsime aptarti šiame straipsnyje.

2020 m. pavasarį dėl COVID-19 pandemijos uždarius didžiąją dalį knygynų ir kitų knygų pardavimo vietų tiek Europoje, tiek Lietuvoje, leidėjai patyrė apyvartos sumažėjimą, o uždaryti tradiciniai knygynai išgyveno patį blogiausią laiką savo gyvavimo istorijoje. Užtat suklestėjo internetinė prekyba. Tačiau ji negalėjo kompensuoti fizinės mažmeninės prekybos kritimo.

Visi šie pokyčiai įvairiose šalyse pasireiškė skirtingai: vienokie jie buvo mažesnėse knygų rinkose (dažniausiai mažų kalbų valstybėse: Lietuvoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir pan.), kur skaitmeninė transformacija vyko lėčiau, kitokie – skaitmeniškai labiau išsivysčiusiose ir didesnėse rinkose, tokiose kaip Švedija, Danija ar Norvegija. Didžiojoje dalyje Europos Sąjungos šalių knygų prekyba nuo 2020-ųjų kovo vidurio iki balandžio vidurio smuktelėjo 75–95 procentais.

Pirmojo karantino patirtys rodo, kad bent jau Europoje pandemijos laikotarpiu geriausia leidybos sėkmės formulė buvo veikiančių fizinių knygynų (su visais saugumo apribojimais) ir internetinių knygų parduotuvių bei elektroninių knygų prenumeratos ar prekybos paslaugų derinys. Vis dėlto fiziniai knygynai Europoje išlieka svarbiu knygų rinkos elementu, juose daug nuperkama būtent grožinės literatūros. Be to, reikia turėti omenyje, kad kai uždaromas fizinis knygynas, nemaža dalis vartotojų nepereina į internetinį knygyną arba nepradeda skaityti elektroninių knygų. Jie tiesiog mažiau skaito, geriau rinkdamiesi kitas laisvalaikio pramogas.

IŠANKSTINIAI LEIDYBOS EUROPOJE DUOMENYS

Europos leidėjų situacija ir 2020 m. preliminarūs rezultatai buvo apžvelgti Europos leidėjų federacijos (angl. Federation of European Publishers, FEP)1 vasario 24 d. surengtame virtualiame susitikime. Pasak susitikime dalyvavusios Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomosios direktorės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, didžioji dalis šalių leidėjus buriančių organizacijų atstovų mano, kad praėję metai baigėsi geriau, nei galima buvo tikėtis. Kai kurių šalių leidėjai metus baigė net „su pliuso ženklu“. Daugiausia buvo perkamos knygos vaikams,

jaunimui, taip pat valgių gaminimo, savigalbos leidiniai. Daugelio šalių atstovai minėjo, jog knygų perkama daugiau, nes nedirba muziejai, teatrai, kino teatrai ir skaitymas lieka bene vienintele kultūrine veikla. Kelionių knygų pardavimas krito beveik visose valstybėse. Internetinė prekyba ir prekyba elektroninėmis bei garsinėmis knygomis augo visose šalyse, apyvarta fizinėse prekybos vietose beveik visur sumažėjo. Galima teigti, kad internetas tampa išsigelbėjimu leidėjams, pavyzdžiui, per pavasarinį 2020 m. karantiną internetinė knygų prekyba Europos Sąjungos rinkose padvigubėjo ar net patrigubėjo.

LLA vykdomosios direktorės R. Elijošaitytės-Kaikarės teigimu, 2020 m. geriausiai sekėsi Skandinavijos šalims. Tai matyti iš susitikimo dalyvių pateiktos informacijos. Švedijos leidėjams tai buvo geriausi metai per pastaruosius du dešimtmečius. Bendros pajamos iš knygų pardavimo 2020 m., palyginti su 2019 m., padidėjo 20 proc. Daugiausia uždirbta iš e. prenumeratorių, internetinės prekybos. Norvegijoje pajamos padidėjo 10 proc. Prie to prisidėjo šalies vyriausybės parama – skiriamas finansavimas leidėjams, kad mokslui būtinos knygos karantino laikotarpiu būtų laisvai prieinamos bibliotekose. Panašų pagerėjimą nurodė ir Suomijos atstovai (+12 proc.).

Islandijoje metus išgelbėjo kasmet vykstantis „Knygų potvynis“ (isl. Jólabókaflóðið) – naujų knygų leidyba prieš Kalėdas ir jų pirkimas dovanoms, taip pat valstybės parama skiriant stipendijas autoriams, vertėjams, subsidijas vertimų projektams. Šios valstybės leidėjai metus baigė „su 4 proc. pliusu“.

Žemyninėje Europoje rezultatai kontrastingi: nuo 10–12 proc. pajamų padidėjimo Bulgarijoje iki 20 proc. sumažėjimo Vengrijoje. Labiausiai (30–40 proc.) nukentėjo mažieji šios šalies leidėjai. Vengrijos vyriausybė knygoms pirkti ir dovanoti sunkiai gyvenančioms šeimoms skyrė 600 tūkst. eurų. Pardavimo pajamų sumažėjimą (–4,4 proc.) fiksavo ir Austrijos leidėjai. Jų atstovų teigimu, būtų buvę dar blogiau, jeigu kriziniu laikotarpiu PVM knygoms nuo 9 proc. nebūtų buvęs sumažintas iki 4 proc.

Daliai Europos valstybių leidėjų 2020-ieji skaičių lentelėse nerodo kažkokių ypatingų svyravimų.

Štai Prancūzijoje bendros praėjusių metų pajamos minusinės, bet ne tiek daug, kaip galima buvo tikėtis dėl ekonomiką sudrebinusios pandemijos. O gruodžio mėnesio prekyba, palyginti su 2019 m., buvo padidėjusi net 49 proc.! Panašiai ir Italijoje: 2020 m. rodikliai pagerėjo 1–2 proc., tačiau įdomiausi pirmų šešių šių metų savaičių duomenys – pirmą kartą šalies istorijoje tokia sėkminga knygų prekyba; ji, palyginti su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu, paaugo 20 proc.

Vokietijos leidėjai informavo, kad geriau pernykščių metų išbandymus atlaikė maži, nepriklausomi knygynai. Lenkijos leidėjai konstatavo, kad pajamos buvo tokios pat kaip ir 2019 m., tačiau knygų dėl taikytų nuolaidų, įvairių akcijų parduota daugiau.

Kaimyninės Latvijos leidėjams 2020 m. buvo „minusiniai“ – pajamos sumenko 4 proc. Latvių leidėjai tikisi, kad padėtis šiemet pagerės, nes knygas vyriausybė pripažino pirmo būtinumo prekėmis – metų pradžioje knygynai atvėrė duris.

RINKOS APŽVALGA PANDEMIJOS LAIKOTARPIU

2020 m. pavasarį paskelbtas karantinas padarė ryškų poveikį ir Lietuvos leidėjams. Lietuvos leidėjų asociacijos2 užsakymu Vilniaus universiteto atlikto koronaviruso įtakos knygų leidybai tyrimo duomenimis, žymų pardavimo apimčių kritimą (iki 70 proc.) per pirmąją COVID-19 pandemijos bangą patyrė didžioji dalis – daugiau kaip du trečdaliai – apklaustų leidėjų. Įtakos šiam prekybos mažėjimui turėjo šalyje įsigalioję įvairūs karantino suvaržymai, knygynų ir kitų fizinio pardavimo vietų uždarymas, atšaukti literatūros renginiai, knygų pristatymai. Tačiau reikia pažymėti, kad maždaug šeštadalis leidėjų tuo pat metu sugebėjo knygų pardavimą net kiek padidinti (iki 20 proc.).

Tyrimo metu surinkti duomenys rodo, kad iš maždaug 80 leidybos rinkoje veikiančių ir save leidėjais laikančių įmonių daugiau nei trys ketvirtadaliai yra mažos leidyklos, turinčios iki 10 nuolatinių darbuotojų, o apie penktadalį jų sudaro vieno asmens leidyklos. Beveik pusės Lietuvos leidyklų metinė apyvarta nesiekia 50 tūkst. eurų, apie pusę save laiko universaliais leidėjais leisdami įvairių žanrų knygas, o didžiausią segmentą sudaro suaugusiųjų negrožinės literatūros leidyba (šią veiklą nurodė kas ketvirtas leidėjas).

Kas antra leidykla iš knygų pardavimo internetu gauna iki 30 proc. pajamų, likusios – dar daugiau, tačiau kas septinta leidykla internetu savo knygų apskritai neplatina. Elektronines knygas leidžia ir jomis prekiauja kiek daugiau nei trečdalis Lie-