2021 03

Kovas | 2021

ŠIAME NUMERYJE #GYVASŽODIS

Nauja realybė – naujos formos 1 TEMA / LYČIŲ RAŠTINGUMO GALIMYBĖS

Ineta Krauls-Ward. Skaitanti moteris: nuo „nepadorios“ laisvamanės iki šių dienų intelektualės 2 PROJEKTAI

Silvija Stankevičiūtė. Kelionė po šimtmečių istoriją drauge su klasikais

6

POKALBIS

Lara Lempertienė: „Šiandien Nacionalinė bib­lio­teka yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių“. Kalbėjosi Dalia Cidzikaitė

6

10

ŠIANDIEN AKTUALU

Kaip 2020 m. gyveno Europos ir Lietuvos leidėjai. Parengė Vaidenė Grybauskaitė 13 Ką pernai rinkosi skaityti lietuviai. Parengė Iveta Smirnovaitė 15 TERMINŲ ARUODAS

Violeta Černiauskaitė. Profesinė veikla – taisyklinga kalba

18

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

Tomas Petreikis. Apie pirmąjį knygų piratą Lietuvoje

20

SUKAKTYS

Vilija Baublytė. Motiejus Valančius: ar jis kalba man?

23

SAUSIO 13-OJI

Kai viltis stipresnė už baimę (III). Audrutės Sadeckienės, Giedrės Bulgakovienės, Zitos Gedminienės, Janinos Marijos Šniurevičiūtės-Šiuipienės prisiminimai 28

35

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

Margarita Engle. Žodžių muzika

31

GEROJI PATIRTIS

Inga Mitunevičiūtė. Kai „įjungi šviesą savyje...“

32

KRONIKA

Daiva Kirtiklienė. Virtualus ministerijos darbuotojų ir bib­lio­tekų asociacijų atstovų susitikimas Kūrybiškiausia 2020-ųjų knyga: daugiau grožio nei blogio. „Tarp knygų“ informacija Birutė Naujokaitienė. Prisimintas lietuvių kultūrinio ir dvasinio gyvenimo formuotojas Almantas Šlivinskas. Fotografijos – permainų laiko liudytojos

35

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ

40

34

36 38

MĖNESIAI IR DIENOS

Tai nutiko kovą. Parengė Asta Stirbytė

43

PIRMAME VIRŠELYJE

Skaitanti vienumoje. Šiais laikais niekam nekyla nuostabos, kodėl ji SKAITO. Kodėl JI? Kodėl VIENA? Bet ne visada taip buvo. Kaip praeityje galėjo būti pavadinta skaitanti moteris? Atsakymai – numerio temoje, p. 2–5. Irmanto Gelūno nuotr.

KETVIRTAME VIRŠELYJE

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Laisvės“ paminklo modelis (projektas, 1926). Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

38 Vygaudo Juozaičio nuotr. (eksponatą paskolino Maironio lietuvių literatūros muziejus) (2), LRKM / Gintarės Grigėnaitės (35), Aleksandro Ostašenkovo (38) nuotraukos

REDAKCIJA

Jūra­tė BIČKAUS­KIE­NĖ (vy­r. re­dak­to­rė) Tel. (8 5) 239 8687; mob. tel. 8 618 58 205, el. p. jurate.bickauskiene@lnb.lt Asta STIRBYTĖ (vyr. redaktoriaus pavaduotoja) Tel. (8 5) 263 9111, el. p. asta.stirbyte@lnb.lt Vaidenė GRYBAUSKAITĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaidene.grybauskaite@lnb.lt; tk@lnb.lt Vaiva MARKEVIČIŪTĖ (redaktorė) Tel. (8 5) 263 9110, el. p. vaiva.markeviciute@lnb.lt; tk@lnb.lt Kostas STANKEVIČIUS (dizaineris)

REDAKCIJOS KOLEGIJA ŽURNALAS „TARP KNYGŲ“

Danguolė ABAZORIUVIENĖ Jūratė BIČKAUSKIENĖ Vytautas GUDAITIS Prof. dr. Renaldas GUDAUSKAS (pirmininkas) Dr. Rasa JANUŠEVIČIENĖ

Dr. Laura JUCHNEVIČ Dr. Ineta KRAULS-WARD Irena KRIVIENĖ Gražina LAMANAUSKIENĖ Sandra LEKNICKIENĖ Viktorija PUKĖNAITĖ-PIGAGIENĖ Jolita STEPONAITIENĖ

#GYVASŽODIS

NAUJA REALYBĖ – NAUJOS FORMOS Jau visi metai, kaip gyvename naujoje realybėje.

Pasaulinė pandemija kuria naują gyvenimo ritmą, formuoja naujus įpročius, kelia nemažų iššūkių ir diktuoja netikėtas sąlygas. 2020 m. kovo viduryje išeidami į pirmąjį karantiną daugelis tikėjomės, kad po mėnesio kito grįšime į įprastą ritmą ir laikinus nepatogumus užmiršime kaip blogą sapną. Bet naująją realybę diktuojantis virusas turi „savų planų“.

Per metus jau pripratome kolegas matyti kompiuterių ekranuose (Teams-uose ar Zoom-e), o skaitytojus – virtualiai „dalyvaujančius“ mūsų renginiuose ar užbėgančius pasiimti užsisakytų knygų. Dabar ilgesingai mename tuos kelis praėjusios vasaros ir rudens mėnesius, kai galėjome organizuoti, dalyvauti, rodyti, diskutuoti gyvai, nors ir ribojami saugumo reikalavimų, bet pasitelkdami dar didesnį kūrybingumą ir novatoriškumą.

Beje, ir pernykštė – jubiliejinė – Nacionalinė Lietuvos bib­lio­tekų savaitė pirmą kartą vyko nuotoliniu būdu. Šiųmetės, tradiciškai balandį (23–29 d.) rengiamos Nacionalinės bib­lio­tekų savaitės tema kilo natūraliai, atsiliepiant į gyvenamojo meto aktualijas: „Nauja realybė – naujos formos“. Įdomius ir įtraukiančius renginius bib­lio­tekos siūlys įvertindamos naująsias aplinkybes ir „prisijaukinusios“ naujas veiklos formas. Kartu mokysimės, skaitysime knygas, žiūrėsime parodas ir filmus, leisime laiką kūrybinėse dirbtuvėse. Žinoma, kviesime diskutuoti ir apie bib­lio­tekininko profesiją, bib­lio­tekininko vietą kultūros ir informacijos lauke, veiklos transformacijas ir perspektyvas. Jau ne kartą minėta, kad bib­lio­tekos pandemijos laikotarpiu parodė savo reikalingumą ir brandą, prisidėdamos prie visuomenės nerimo mažinimo ir siūlydamos kokybišką laisvalaikį. Šie metai neeiliniai šalies bib­lio­tekininkų bendruomenei – 2021 m. sukanka 90 metų, kai profesorius Vaclovas Biržiška su bendraminčiais įkūrė Bib­lio­ tekininkų draugiją. Taigi turime ką švęsti.

1

TEMA / LYČIŲ RAŠTINGUMO GALIMYBĖS

SKAITANTI MOTERIS: NUO „NEPADORIOS“ LAISVAMANĖS IKI ŠIŲ DIENŲ INTELEKTUALĖS

„Unsplash“ nuotr.

Dr. Ineta Krauls-Ward

Kovą minima Tarptautinė moters diena kasmet virsta nežinomos moterų istorijos šventimu. Istorijos faktų registravimo ir viešinimo vienpusiškumas nuskurdino pasaulinės mokslo, meno, kultūros, ekonomikos, politikos raidos supratimą, o pusės žmonijos pasiekimų ignoravimas klaidina ir stabdo darnų visuomenės vystymąsi. Žymi Didžiosios Britanijos komikė, antropologė ir žurnalistė Sandi Toksvig prisimena:„Prieš daug metų, kai studijavau antropologiją universitete, viena iš profesorių parodė mums elnio rago su 28 įžambomis nuotrauką.„Tai, kaip manoma, yra pirmasis žmogaus bandymas sukurti kalendorių“, – pasakė ji. Mes susižavėję žiūrėjome į kaulą. „Atsakykite, – tęsė profesorė, – kam žmogui reikia žinoti, jog praėjo 28 dienos? Spėju, jog tai yra pirmasis MOTERS bandymas sukurti kalendorių.“ Tai buvo akimirka, pakeitusi mano gyvenimą. Tą sekundę aš pradėjau abejoti viskuom, ko buvau mokoma apie praeitį. Kaip dažnai mes nepastebime moterų įnašo?“1 Pastarasis dešimtmetis itin turtingas panašių moterų „praregėjimų“. Matyti augantis siekis atkurti istorinį objektyvumą, užpildyti mūsų turimų žinių apie moterų nuopelnus žmonijos raidai spragas. Karališkosios mokslų draugijos geriausia metų moksline knyga 2019 m. išrinktas Caroline’os Criado Perez veikalas „Nematomos moterys: duomenų subjektyvumo atskleidimas vyrams sukurtame pasaulyje“2 sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje ir tapo visuotinio moterų ir vyrų „praregėjimo“ manifestu. „Istorijos, kurias sekame sau apie praeitį, dabartį ir ateitį <...>. Jos visos pažymėtos tuštumos, atkartojančios moters figūrą. Tai ir yra lyčių informacijos spraga“3, – savo knygoje rašo C. Criado Perez.

Toksvig, Sandi. And woman created... The Guardian, 2004, sausio 23 [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą: www. theguardian.com/world/2004/jan/23/gender.uk 2 Criado Perez, Caroline. Invisible Women: exposing data bias in a world designed for men. UK: Penguin Random House. 2019. 411 p. ISBN 978-1-784-70628-9 3 “The stories we tell ourselves about our past, present and future […] They are all marked – disfigured – by a female-shaped ‘absent presence’. This is the gender data gap”. In Criado Perez, Caroline. Invisible Women: exposing data bias in a world designed for men. UK: Penguin Random House, 2019. P. XI. 1

2

Paradoksalu, jog viena labiausiai feminizuotų profesijų – bib­lio­tekininkystė – taip pat nukentėjo nuo vienpusiško ir lyties pagrindu diskriminuojančio požiūrio į moterų svarbą bib­lio­tekininkystės, spaudos, leidybos ir skaitybos istorinei raidai. Feminizmo teorijos atėjimas į bib­lio­tekininkystės tyrimų erdvę žymi labai svarbų ideologinį ir socialinį poslinkį tiek vyrų, tiek ir moterų sąmonėje4. Kalbėdami apie bib­lio­ tekininkystės tyrimų sritis – knygos istoriją, skaitybą, skaitymo istoriją – turime itin daug informacijos spragų, kurios užgožtos „vyriškojo“ mokslo raidos diskurso. Šiuo straipsniu pabandysime užpildyti kai kurias šios informacinės tuštumos spragas.

VIS DAR RYŠKI SOCIALINĖ IR EKONOMINĖ NELYGYBĖ

Vienas universaliausių mokslinių metodų – lyginimas – šiuo požiūriu suteikia nemažai peno tolesnėms lyčių skaitybos studijoms. Vienas iš skaitymo 4

Pvz., duomenų bazės „ProQuest“ ir LISA pateikia daugiau nei 70 įvairaus tipo publikacijų, paskelbtų per praėjusius penkerius metus ir atitinkančių bib­lio­tekininkystės ir feminizmo sankirtos tematiką.

MĖGINIMAI REKONSTRUOTI ISTORINES SPRAGAS

Caroline Criado Perez, Karališkosios mokslų draugijos išrinkta geriausios metų mokslinės knygos („Nematomos moterys“, 2019) autore. Savo veikla ji skatina siekti socialinio ir kultūrinio objektyvumo pripažįstant moterų poreikius ir nuopelnus. ODI nuotr.

sutrikimų – disleksija, arba „aklumas rašytiniam“ žodžiui, neurologų apibūdinamas kaip sakytinės kultūros žmogaus smegenų reliktas, – yra dažniau diagnozuojamas vyrams nei moterims. Moterys kiek sėkmingiau adaptavosi prie beveik 2000 metų trukusios kognityvinės evoliucijos, leidžiančios skaityti rašytinį žodį. Įdomu, jog beveik kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje moterys demonstruoja aukštesnius skaitymo gebėjimų įvertinimo rodiklius nei vyrai (pvz., JAV mergaitės nuolat pralenkia berniukus pastaruosius 30 metų5).

Deja, neurofiziologinis moterų skaitytojų pranašumas buvo ir tebėra nustelbiamas socialinių, ekonominių, religinių, politinių apribojimų, nukreiptų prieš moteris, kaip menkesnį pranašumą turinčią socialinę klasę. Šiuo metu du trečdaliai neraštingų pasaulio gyventojų yra moterys. UNESCO Statistikos instituto 2019 m. pateikti duomenys apie moterų raštingumo lygį įvairiuose pasaulio regionuose atskleidžia akivaizdžią socialinę ir ekonominę nelygybę: raštingos yra 83 proc. pasaulio moterų; Pietų Azijoje raštingos tik 63 proc.; Užsachario Afrikoje – 57 proc. moterų. Šios situacijos poliarizacija ypač ryški lyginant Lietuvos moterų raštingumo (99 proc. – toks rodiklis registruojamas daugumoje išsivysčiusių pasaulio valstybių) ir Somalio (4 proc.) rodiklius6. Tik Europa, Šiaurės Amerika ir Centrinė Azija yra pasiekusios vyrų ir moterų raštingumo rodiklių pusiausvyrą; kituose pasaulio regionuose egzistuoja itin didelė kiekybinė nelygybė tarp raštingų moterų ir vyrų7.

Wolf, Maryanne. Proust and the squid: the story and science of the reading brain. Cambridge: Icon Books, 2008. 310 p. ISBN 978-184831030-8 Literacy rate, adult female (% of females ages 15 and above). The World Bank, 2020. https://data.worldbank.org/indicator/SE.ADT.LITR.FE.ZS 7 Literacy Rates Continue to Rise from One Generation to the Next. Fact sheet No. 45, September 2017, FS/2017/LIT/45. UNESCO: Institute for Statistics.

Prieiga per internetą: http://uis.unesco.org/sites/default/files/documents/ fs45-literacy-rates-continue-rise-generation-to-next-en-2017_0.pdf 5

6

Modernusis pasaulis susiduria su ilgus šimtmečius trukusios moterų diskriminacijos paveldu, iki šiol neleidžiančiu joms naudotis socialinės ir profesinės veiklos galimybėmis, laisvai prieinamomis vyrams.

Baigusieji bib­lio­tekininkystės studijas per knygos istorijos paskaitas neišgirdo išsamiau pristatomo itin svarbaus moterų vienuolynų vaidmens viduramžių raštijos raidai, knygų gamybai, sklaidai ir išsaugojimui. Viena iš sąlygų patenkant į viduramžių moterų vienuolynus buvo mokėjimas laisvai skaityti ir rašyti.

Pasaulietiniame gyvenime aukštuomenės atstovės, taip pat amatininkų šeimų moterys buvo aktyvios rašytinės kultūros dalyvės kaip skaitytojos ir autorės, rašytojų ir mokslininkų mecenatės, šeimos valdų ir verslų vadybininkės, tvarkiusios apskaitos knygas, rengusios oficialią rašytinę korespondenciją.

Plačiai aprašyti senųjų civilizacijų raštijos istorijos faktai taip pat nepateikia išsamaus vaizdo apie moterų dalyvavimą kuriant rašytinę kultūrą. Šumero miestų-valstybių (4500–1900 m. pr. Kr.) moterys naudojo atskirą rašto kalbą, kuriai buvo būdinga specifinė fonetika ir žodynas8. To meto skaitytojas galėjo atskirti, jog tekstas ar jo dalis parašytas moters ir turi būti skaitomas bei interpretuojamas kitaip.

Antoine Wiertz. La liseuse de romans („Romanų skaitytoja“). 1853, drobė, aliejus. Tai – tipinė praeities laikų ikonografinė skaitančios vienumoje moters reprezentacija: gundoma knygos turinio, erotizuota, laisvamaniška, su fone knygas jai siūlančiu velniu.

Moterų siekis formuoti specifinę, saugią raštijos, literatūros, skaitymo ir kalbos erdvę pastebimas ir vėlesniais laikais. Viduramžių ir Renesanso laikų Europoje moterims neprieinamas išsilavinimas lotynų, graikų, hebrajų kalbomis buvo kompensuojamas vietinių, nacionalinių kalbų vartojimu ir jomis parašytų tekstų skaitymu. Nuo X a. Hunano provincijoje Kinijoje moterys naudojo slaptą, tik joms suprantamą raidyną nüshu, kuris leido saugiai komunikuoti hierarchiškai itin griežtoje patriarchalinėje santvarkoje. Šiuo raidynu parašytos dainos, poezija, alegoriniai pasakojimai atspindi socialinių 8

Jack, Belinda. The Woman Reader. Hew Haven and London: Yale University Press, 2012. 329 p.

3

ir ekonominių suvaržymų ribojamą egzistenciją, nepažabojusią moterų intelektualinės ir kūrybinės saviraiškos9. Įvairiais istoriniais laikotarpiais ir skirtinguose pasaulio regionuose galime matyti, jog moterys kūrė ir skaitė unikalių žanrų literatūrą: Japonijoje ir Kinijoje poezija laikyta pirmiausia moterų kūrybine erdve, viduramžių Europos literatūros tradicijoje radosi meilės romanai, papročių, didaktinė literatūra, vadinamieji „motinų priesakai“, rašyti gimdymui ir itin tuo metu dažnai ištinkančiai gimdyvių mirčiai besiruošiančių moterų.

Baltarusijos tautinio pasipriešinimo veidai – išsilavinusios, skaitančios, rašančios, drąsios, metančios iššūkį priespaudos sistemai moterys. Janos Shnipelson („Unsplash“) nuotr.

SOCIALINĖ IR KULTŪRINĖ XIX A. EMANCIPACIJA

Moterų literatūrinė kūryba ir skaitymas tapo intelektinės laisvės forma, išsigelbėjimu ir tuo pat metu jų persekiojimo bei diskriminacijos priežastimi.

Išsilavinusios, drąsiai nuomonę reiškiančios moterys sulaukdavo nepageidaujamo tiek miestelėnų, tiek karalių dvaro dėmesio. Moteris, pati pasirenkanti literatūros žanrą, tarsi deklaruoja savo nepriklausomybę: aš skiriu šį skaitymo laiką sau, aš renkuosi skaitomos knygos turinį10.

Nenuostabu, jog moterims kelti krikščioniškosios askezės reikalavimai daug dėmesio skyrė jų išsilavinimo ir skaitymo, tiksliau jų ribojimo, klausimams. Iki pat XIX a. Europos aukštuomenės ir vidurinio sluoksnio namuose laikytasi moterų papročio skaityti garsiai, girdint kitiems šeimos nariams ar svečiams. Tai leido kontroliuoti moterų skaitomos literatūros turinį. Privačiai, tyloje skaitanti moteris to meto vaizduojamajame mene sieta su nepadoriu, laisvamanišku, erotinį atspalvį turinčiu elgesiu. Mūsų akimis absurdiški teiginiai apie moteris, patiriančias erotines konvulsijas po kelių valandų skaitymo, rekomendacijos drausti skaityti nuo isterijos ir psichikos ligų kenčiančioms moterims buvo plačiai paplitę tarp medikų iki pat XIX a. vidurio.

Net ir tokia glausta istorinių aplinkybių apžvalga leistų teigti, jog skaitančių moterų emancipacija ir raštingumo lygio augimas turėjo įveikti daugiau kliūčių nei patyrė paskatų. Galima teigti, kad trys svarbiausios modernaus pasaulio revoliucijos – Gutenbergo spaudos išradimas, Reformacijos judėjimas ir industrializacija – tapo ta palankia dirva, išauginusia šiuolaikinę moterį-skaitytoją. Masinis spaudos plitimas ir leidybos sąnaudų sumažėjimas mechanizavus šią pramonės sritį demokratizavo skaitymo praktiką – knygų įsigijimas nebebuvo vien tik aukštuomenės privilegija. Krikščionybės instituto reformavimas atvėrė kelią į išsilavinimą, o didėjantis darbo jėgos poreikis ir miestų kultūros stiprėjimas suteikė moterims ekonominės nepriklausomybės ir gyvenimo pasirinkimų galimybių.

Wolf, Maryanne. Proust and the squid: the story and science of the reading brain. Cambridge: Icon Books, 2008. 310 p. ISBN 978-184831030-8 10 Taylor, Helen. Why women read fiction: The stories of our lives. Oxford: Oxford University Press, 2019. 276 p.

9

4

Simboliška, jog moterų socialinės ir kultūrinės emancipacijos judėjimų dalyvės XIX–XX a. skaitymą ir mokymąsi vertino kaip svarbiausią įgytos laisvės garantą: Vakarų Europos ir Amerikos fabrikų darbuotojos, išlaisvintos juodaodės vergės, nekompetentingų medikų psichiatrinėse ligoninėse uždarytos moterys, sudėtingų visuomenės socialinių pokyčių labirintuose pasiklydusios ir kalėjimuose uždarytos moterys telkėsi į knygų klubus. Turtingų mecenačių iniciatyvomis žemesniųjų socialinių sluoksnių moterys trauktos į raštingumo skatinimo iniciatyvas11.

Akivaizdus to meto moterų požiūrio į skaitymą pavyzdys pateikiamas britų rašytojo Thomo Hardy 1891 m. romane „Tesė d’Erbervilių giminės“, kurio pagrindinė herojė – turtingo vyro suvedžiota „puolusi“ moteris į savo motiną kreipiasi tokiais žodžiais: „Kodėl neperspėjai mane, kad vyrai yra pavojingi? Kodėl nepagelbėjai? Ponios žino, kaip save apsaugoti, nes skaito romanus, kuriuose rašoma apie tokias klastas, bet aš niekada neturėjau galimybės to išmokti, ir tu man nepadėjai!“12

DRAUDIMAS LAISVAI SKAITYTI – TEBENAUDOJAMAS GINKLAS?

Per visą XX a. ir iki pat šių dienų moterų skaitymas ir jo katalizuojamas savarankiškumas ir aktyvizmas tebėra svarbus politinis veiksmas. 1960 m. Didžiosios Britanijos leidyklos „Penguin“ patraukimas teisminėn atsakomybėn už skandalingo erotinio D. H. Lawrence’o romano „Ledi Čaterli meilužis“ išleidimą be jokių kupiūrų (pirmas romano leidimas 1928-aisiais taip pat buvo sukėlęs skandalą) iš tiesų buvo užmaskuota ataka prieš šio leidinio sumažintą kainą; tai reiškė, jog laisvamaniška literatūra pateks į gausaus už minimalią algą dirbančių moterų būrio rankas13.

Jack, Belinda. The Woman Reader. Hew Haven and London: Yale University Press, 2012. 329 p.

12 “Why you didn’t tell me there was danger in menfolk? Why didn’t you warn me? Ladies know what to fend hands against, because they read novels that tell them of these tricks; but I never had the chance o’ learning in that way, and you did not help me!” In Hardy, Thomas. Tess of the D’Urbervilles: A Pure Woman. UK: Penguin Classics, 2003. 592 p. ISBN 9780141439594 13 Robertson, Geoffrey. The trial of Lady Chatterley’s Lover. The Guardian, 2010, spalio 22 [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. kovo 7 d.].

Prieiga per internetą: www.theguardian.com/books/2010/oct/22/ dh-lawrence-lady-chatterley-trial 11

Nobelio literatūros premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič nuo pasipriešinimo Baltarusijos režimui pradžios informavo užsienio spaudą apie realią padėtį, kol buvo priversta išvykti iš šalies po atvirų vyriausybės grasinimų susidorojimu. Sergento nuotr.

8-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje ir JAV suintensyvėjęs feminizmo judėjimas skatino steigtis moterų literatūros leidykloms ir knygynams (pvz., „Virago“, „Persephone Books“, „Silver Moon“ ir kt.). Moters rašytojos vaizdinys tapo maištininkės sinonimu. Bestselerių karalienės talentingai valdė detektyvinių ir meilės romanų žanrus, kurie būtent dėl jų „feministinių“ užuominų kritikų buvo laikomi nerimta, antrarūše literatūra. Dar 1929 m. Virginios Woolf išsakyta taikli mintis – „Ši knyga yra svarbi, nusprendžia kritikas, nes joje rašoma apie karą. Ši knyga yra nereikšminga, nes joje kalbama apie moterų, sėdinčių svetainėje, jausmus“14 – tebepritaikoma ir dabartinėms skaitytojų bei kritikų nuomonių tendencijoms. Kaip parodė knygų apžvalgų svetainės „Goodreads“ 2014 m. atlikta daugiau nei 40 000 respondentų apklausa, moterys perka ir skaito knygas apie vyrus ir parašytas vyrų rašytojų, o vyrai yra kur kas mažiau linkę rinktis „moterišką“ literatūrą15.

Klausimas, 2012 m. iškeltas britų rašytojos Joannos Trollop Didžiosios Britanijos dienraščio „Daily Mail“ antraštėje „Moterys nuperka du trečdalius Britanijoje išleidžiamų knygų... tad kodėl literatūros pasaulis tebėra šovinistinis vyrų bastionas?“16, vis dar lieka neatsakytas.

Nepaisant išliekančio priešiškumo jų atžvilgiu, moterys ieško ir teberanda naujų skaitymo praktikos raiškos formų. Įvairiose socialinių tinklų platformose Wolf, Virginia. A Room of One’s Own. UK: Stronck Press, 2013. 140 p.

Flood, Alison. Readers prefer authors of their own sex: survey finds. The Guardian, 2015, lapkričio 25 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: www.theguardian.com/books/2014/nov/25/ readers-prefer-authors-own-sex-goodreads-survey 16 Trollop, Joanna. Women buy two-thirds of the books sold in Britain... so why is the literary world such a male chauvinist bastion? Daily Mail, 2012, gegužės 27 [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą: www.dailymail.co.uk/news/article-2150539/Women-buythirds-books-sold-Britain--literary-world-male-chauvinist-bastion.html 14 15

aktyviai veikiančios skaitymo grupės yra derlinga dirva dalintis atsiliepimais ir nuomonėmis apie skaitomas knygas. Turbūt viena to pasekmių yra tarp rašančių moterų populiarėjantis bibliomemuarų žanras. Asmeninės raidos, gyvenimo įvykių ir išgyvenimų analizė, perteikta skaitomos literatūros kontekste, apibendrintai pateikia, ką šiuolaikinei moteriai iš tiesų reiškia skaitymo aktas – meditatyvus, psichoanaltinis, intymus ir reflektyvus savęs, kaip asmenybės, pažinimas17. Kūrybinio rašymo specialistės Rachel Cohen esė, 2020 m. išspausdintos „The New Yorker“, paantraštė – „Išgyvenant audringus laikus su Jane Austen: kaip šeši skirtingi romanai padėjo išgyventi aštuonerius metus, du gimdymus, vieną mirtį“18 – iliustruoja šio žanro ir moterų skaitymo prasmingumą, o rašytojos ir žurnalistės Patricios Marx humoristinė esė „Aš, skaitanti“ įrodo, jog tokios klasikinės literatūros herojės kaip Ana Karenina teberezonuoja ir šiuolaikinių feminizmo idėjų skatinamų moterų sąmonėje19.

Vakarietiško išorinio liberalizmo nuramintoms moterims lengva patikėti, jog XIX a. klasikų aprašytos engiamų moterų dramos nebeturi vietos šiame XXI a., tačiau tai lengvai sugriaunama iliuzija. Išsilavinimas ir galimybė laisvai skaityti vis dar tebėra politinis ir socialinis ginklas, taikomas prieš moteris.

Tragiški Pakistano politinės aktyvistės ir Nobelio taikos premijos laureatės Malalos Yousafzai, teroristinės „Boko Haram“ organizacijos įvykdyto masinio Nigerijos mergaičių pagrobimo iš mokyklos 2014 m. ar Afganistane Talibano režimo fizinio susidorojimo su skaitančiomis ir studijuojančiomis moterimis pavyzdžiai verčia mus, išsivysčiusio pasaulio moteris, kitaip vertinti turimas neribojamas galimybes įgyti išsilavinimą, rašyti, laisvai reikšti nuomonę.

Anapus Lietuvos sienos vykstanti Baltarusijos tautos pasipriešinimo kova turi moterišką veidą.

Jos varomoji jėga – išsilavinusios, skaitančios, todėl viduje laisvos moterys, šios valstybės intelektinis turtas. Neatsitiktinai šios resistencijos pradžioje simboliu buvo pasirinkta Nobelio literatūros premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič. Škotijos premjerė Nicola Sturgeon, žinoma kaip aistringa knygų skaitytoja, prisipažįsta: „Galiu įsivaizduoti gyvenimą be daugelio dalykų, bet tik ne gyvenimą be knygų skaitymo. Manau, kad bet kas, pasiekęs politinio lyderio poziciją, gautų didžiulę naudą iš grožinės literatūros skaitymo. Tai padeda formuoti atjautos žmonėms jausmą.“20 Scholes, Lucy. Close readings: the rise of the bibliomemoir.

Financial Times, 2018, vasario 23. Prieiga per internetą: www.ft.com/ content/92812c26-17d4-11e8-9c33-02f893d608c2 18 Cohen, Rachel. Living through turbulent times with Jane Austen. TheNewYorker, 2020, liepos 17 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: www.newyorker.com/ culture/personal-history/living-through-turbulent-times-with-jane-austen 19 Marx, Patricia. Me, reading. The New Yorker, 2012, sausio 23 [interaktyvus].

Prieiga per internetą: www.newyorker.com/magazine/2012/01/30/ me-reading 20 Parker, Sam. Shelf Life: Nicola Sturgeon on the books that changed her. Penguin, 2020, kovo 25. Prieiga per internetą: www.penguin.co.uk/ articles/2020/mar/nicola-sturgeon-on-the-books-that-changed-her.html 17

5

Vincui Kudirkai skirta parodos dalis. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

PROJEKTAI

KELIONĖ PO ŠIMTMEČIŲ ISTORIJĄ DRAUGE SU KLASIKAIS Silvija Stankevičiūtė

Lietuvos rašytojų įamžinimas – tai estetikos, istorijos ir politikos kryžkelė. Kaip laiko tėkmėje matėme ir matome, pavyzdžiui, Kristijoną Donelaitį, Simoną Daukantą, Vincą Kudirką, Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę (Žemaitę), Joną Mačiulį-Maironį, Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį, Jurgą Ivanauskaitę? Ką gali papasakoti delne lengvai telpanti moneta ar pašto ženklas arba solidžią asmenybę vaizduojantis tapybos portretas, nuotraukose užfiksuoti masyvūs paminklai ir pagaliau marškinėliai su literatūros klasikų atvaizdais? Remdamiesi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje surengtos parodos„Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ eksponatais, pamėginsime supažindinti su aštuonių lietuvių rašytojų įamžinimo istorijomis, drauge užsimindami apie besikeičiantį kontekstą, kuris dažnai formuoja ir įamžinimo tendencijas.

Skirtingais istoriniais laikotarpiais dominavo skirtingos įamžinimo tendencijos. Su romantizmo epocha Vidurio ir Rytų Europoje įsigalėjusi paminklų nacionaliniams klasikams kūrimo praktika Lietuvą pasiekė XIX a. pabaigoje ir virto neatsiejama viešojo gyvenimo dalimi. Besikeičiant politinėms santvarkoms, literatūros kanone vieni klasikai keisti kitais, koreguoti senieji ir kurti nauji rašytojų memorializacijos ženklai. Šiomis dienomis stilizuotus klasikų atvaizdus galime išvysti ant marškinėlių, komiškų atvirlaiškių.

Rašytojo asmenybė dažnai ryški. Ir ne vien dėl kūrybos. Kai kuriems asmenims skirti įamžinimo ženklai įplieskia karštas diskusijas, kiti, atrodo, dunkso beveik pamiršti.

Parodos „Exegi monumentum“, kurią sudaro daugiau nei 70 eksponatų, rengėjai nesistengė suformuoti konkretaus požiūrio į vieno ar kito rašytojo įamžinimą. Čia palikta galimybė interpretuoti. Lankytojai, judėdami nuo vieno eksponato prie kito, gali nusikelti į tarpukario Lietuvą, pamatyti sovietmečiu statytus monumentus, iš arčiau susipažinti su šių dienų ženklais. Kiekvieno rašytojo stendus lydi citata iš jo kūrybos, savitai apibūdinanti ir patį literatą, jo gyvenimo credo.

6

Rašytojams skirti pašto ženklai, pirmos dienos vokai, atvirukai, atminimo medaliai, plaketės, paminklų nuotraukos ir eskizai, portretai, banknotai su rašytojų atvaizdais, kolekcinės ir proginės monetos, kūrėjų atvaizdais puošti sąsiuviniai ar marškinėliai.

Tokią unikalią galimybę vienoje vietoje išvysti ne tik eksponatus iš Nacionalinės bib­lio­tekos fondų, bet ir kitų institucijų suteikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, bendrovė Lietuvos paštas, Lietuvos banko Pinigų muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus, Trakų istorijos muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Eksponatų skolino privatūs asmenys: J. Ivanauskaitės šeima, skulptorė Ksenija Jaroševaitė, dailininkė Ugnė Žilytė, J. Ivanauskaitės premijos laureatė poetė Aušra Kaziliūnaitė, architektas Robertas Mažeika.

Bendradarbiaujant su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu vykdomą projektą „Rašytojų įamžinimas XIX–XXI a. Lietuvoje“ parėmė Lietuvos kultūros taryba.

IŠSKIRTINIAI ĮAMŽINIMO ŽENKLAI – NETIKĖTU ASPEKTU Greičiausiai nė nereikia sakyti, kad tik visuma ženklų padeda susidaryti visapusiškesnį įspūdį apie rašytojų įamžinimą mūsų šalyje. Tačiau, kalbant apie lengvai į bendrą grupę patenkančius kūrinius, negalima nutylėti ir nepristatyti išskirtinių savo istorija ar menininkų sprendimais.

Yra išleista nemažai atvirukų su dar XX a. pirmojoje pusėje tapytais rašytojų portretais. Tarp Nacionalinėje bib­lio­tekoje surengtos parodos eksponatų ypač įdomus Simoną Daukantą (1793–1864) vaizduojantis atvirukas, Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistas apie Pirmojo pasaulinio karo metus. Atviruko antroje pusėje parašyta: Iszleistojas T. J. Abraitis, Chi-cago, III. Regimas atvaizdas skiriasi nuo chrestomatiniu tapusio dailininko Jono Zenkevičiaus nutapyto S. Daukanto portreto. Įdomu, kad jis sukurtas pagal tipinį to meto amerikiečio šviesuolio, gyvenusio XIX a. pabaigoje, atvaizdą. Akį traukia neįprasti drabužiai, knygų spinta, židinio lempa, gaublys, tropikų kraštų gėlė. Visa tai – nelietuviškos aplinkos atributai. Parodos rengėjai svarsto, kad leidėjas tokį įvaizdį pasirinko tikriausiai ne atsitiktinai, o vedamas patriotiškų paskatų – išeivijos lietuviams pristatyti Lietuvos šviesuolius, kultūros veikėjus. Įdomiu atradimu tapo Nacionalinės bib­lio­tekos fonduose saugomas Salomėjos Nėries (1904–1945) kelionių žemėlapio rankraštinis brėžinys [1945–1955]. Poetės kelionių geografija nebuvo labai plati, tačiau spalvinga ir įsimintina savo patirtimis. Vaikystės ir studijų metai S. Nėrį atlydėjo į Marijampolę, Vilkaviškį, Kauną, pirmosios mokytojos pareigos – į Lazdijus. Tobulindama vokiečių kalbos žinias, S. Nėris keliavo po Vakarų Europos šalis, prancūzų kalbos mokėsi Paryžiuje. Vėlesni metai poetę nuvedė į Maskvą, Ufą. Visos šios kelionės pažymėtos rankraštiniame žemėlapio brėžinyje. Deja, darbo autorius ir tolesnė jo panauda nėra žinomi.

Rašytojas Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – vienas populiariausių lietuvių poetų, dar gyvas būdamas tapęs monumentalia figūra, netgi savita legenda. Los Andželo, kuriame gyveno beveik 50 metų, Šv. Kazimiero parapijoje 2012 m. atidarytas jo vardu pavadintas išeivijos menininkų kiemelis, atidengtas poeto biustas. Monumentaliais atminimo ženklais neretai laikomi didingi paminklai, tačiau ne mažesnį įspūdį kelia tautodailininko skulptoriaus Ipolito Užkurnio B. Brazdžioniui sukurta medinė karūna, kuri jam buvo įteikta 1997 m. gegužės 31 d. Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje „Poezijos pavasario“ renginio metu. Tais metais B. Brazdžionis šventė 90 metų sukaktį. Beje, tautodailininkas yra sukūręs per 40 lietuvių literatūros klasikų ir jų kūrinių personažų skulptūrų, tarp jų – ir B. Brazdžioniui skirtą masyvų biustą su jo eilėraščio „Aš čia gyva“ ištrauka.

Suvenyrinis drambliukas iš J. Ivanauskaitės kolekcijos (kairėje). Parodai paskolino Aušra Kaziliūnaitė. Ksenija Jaroševaitė. Katinas. 2009, bronza, apie 30 × 20 cm. Parodai paskolino J. Ivanauskaitės šeima

Salomėjos Nėries kelionių žemėlapis, [1945–1955]. Rankraštinis brėžinys, spalvotas, 161 × 103 cm. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos fondų

Atvirlaiškis „Filatelija – kitaip. Žemaitė riedlentininkė“ (dail. Juta Kibildytė).

2017, popierius, spauda, 15 × 10,5 cm. Parodai paskolino Lietuvos paštas

Dailininkės Jutos Kibildytės sukurtame atvirlaiškyje akį traukia Žemaitė (1845–1921), kuri vaizduojama... kaip riedlentininkė. Šis kūrinys priklauso Lietuvos pašto 2017 m. inicijuotai atvirlaiškių serijai „Filatelija – kitaip“. Joje šmaikštūs piešiniai su įkomponuotais pašto ženklais, pasitelkiant išmaniąsias technologijas, kuria netikėtas situacijas. Jau išimti T. J. Abraitis. Simonas Daukantas. Atvirukas. Čikaga (JAV), XX a. pr., 8,9 × 13,9 cm. Parodai paskolino Trakų istorijos muziejus

7

iš apyvartos lito nominalo pašto ženklai pasakoja istorijas, kurios svarbios mūsų šaliai, tradicijoms, ypatingoms sukaktims ir progoms, istorijos herojams ir autoritetams. Taip literatūros klasikė Žemaitė tampa savita hipstere ant riedlentės, o Motiejus Valančius – karatistu.

Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007), kurios 60-ąsias gimimo metines minėsime šių metų pabaigoje, atminimo formos parodo, kaip pasikeitė rašytojų įamžinimas XXI a.: ieškoma žaismingų, kūrybiškų sprendimų, į procesus įsitraukia pilietinė visuomenė ir verslo pasaulis. Didingus pavidalus keičia kur kas kasdieniškesni. J. Ivanauskaitės atminimui buvo pasirinkta katino figūra (tai buvo mėgstami menininkės gyvūnai). Skulptorės K. Jaroševaitės skulptūra „Katinas“ nukalta iš 15 tonų svėrusio rausvai pilkšvo lietuviško lauko riedulio. Akmuo daugelį metų gulėjo Pašiaušės kaime Kelmės rajone, kur ir buvo kuriama skulptūra. Parodoje eksponuojamą „Katino“, kuris „apsigyveno“ sostinės skvere netoli Jurgos namų, prototipą skulptorė K. Jaroševaitė padovanojo rašytojos mamai dailėtyrininkei Ingridai Korsakaitei.

Kitas nestereotipinis sprendimas – tapo tradicija nuo 2009 m. teikiamos Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatui dovanoti ir suvenyrinį sėkmės drambliuką iš pačios rašytojos sukauptos kolekcijos. Rašytojų įamžinimo parodai savo drambliuką paskolino poetė Aušra Kaziliūnaitė, kuriai premija įteikta 2016 m. už eilėraščių knygą „Mėnulis yra tabletė“.

PORTRETŲ SKLAIDA TRADICINIAIS IR NEĮPRASTAIS BŪDAIS

Dažnas prisimena litus, iš kurių žvelgė Simonas Daukantas, Žemaitė, Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius. 2000 m. išleistas 500 litų banknotas su Vinco Kudirkos atvaizdu (dail. Giedrius Jonaitis).

Bet ar visi žino, kad tokio nominalo kupiūrą norėta atspausdinti kone dešimtmečiu anksčiau? 1991 m. laidos banknoto projektas (dail. Raimondas Antanas Miknevičius) buvo parengtas laikantis didžiųjų nominalų serijos komponavimo schemos: averso dešinėje – V. Kudirkos portretas, centre – Juozo Zikaro sukurtas Vytis, kairėje – elipsės formos vieta

vandenženkliui – Vyčiui ir Gediminaičių stulpams; reverse – Lietuvos laisvės varpas Lietuvos gamtovaizdžio fone (pasirinkta viena įspūdingiausių panoramų – Merkio ir Nemuno santaka). Šis banknotas (jį galima pamatyti parodoje) nebuvo išleistas į apyvartą, nes jame neužteko įdiegtų apsaugos priemonių.

Anuomet ilgai svarstyta, kas turėtų būti vaizduojama litų banknotuose. Siūlymas vaizduoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretus buvo atmestas, nes nėra likę jų realių portretų. 1990 m. nuspręsta, kad ant litų turi būti vaizduojami asmenys, atvedę Lietuvą į 1918 m. vasario 16-ąją. Lietuvos banko Pinigų muziejaus tinklalapyje rašoma, kad paskelbtame ir patvirtintame asmenybių sąraše nebuvo nė vienos moters. Lietuvius konsultavęs ir pinigų gamybos patirties turintis Australijos lietuvis Kęstutis Lynikas atkreipė dėmesį, kad, išleidus lietuviškus banknotus tik su vyrų portretais, bus sukeltas viso pasaulio feministinio judėjimo pasipiktinimas.

Visiems žinomą 1 lito banknotą su Žemaitės atvaizdu sukūrė dailininkas G. Jonaitis. Rašytojos portretą jis perpiešė iš gerai žinomos XX a. pradžios fotografijos, paryškindamas išblukusias detales. Kaip rodo išlikę eskizai, iš pradžių reverse ketinta vaizduoti šv. Jurgio skulptūrėlę. Šio šventojo skulptūrėlės buvo mėgstamos Žemaitijoje ir puošdavo dažno sodžiaus kryžkelę ar darželį, tačiau galutiniame variante atsirado Aukštaitijos rytinio pakraščio Palūšės bažnytėlė ir varpinė. Toks pasirinkimas sulaukė ir kritikos, mat net nežinia, ar Žemaitė Palūšėje (Ignalinos r.) kada nors lankėsi.

Ne vieno literatūros klasiko atvaizdas jau tapęs chrestomatinis, o drauge ir stereotipinis: S. Daukantas žvelgia kukliu, tačiau tvirtu žvilgsniu, Žemaitės neatskiriama aprangos detalė – skarelė. Dailininkas Adomas Varnas 1923–1924 m., gyvendamas Prahoje, sukūrė lietuvių literatūros klasikų ir kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių litografinius portretus. Piešiniai dar kartą išryškino A. Varno gebėjimą parodyti vaizduojamo asmens panašumą. Kai kurių jo sukurtų portretų tuometė Švietimo ministerija po 2000 egzempliorių buvo užsakiusi mokykloms.

Parodoje „Exegi monumentum“ galima pamatyti A. Varno sukurtus Žemaitės, Maironio, S. Daukanto, V. Kudirkos litografinius portretus.

Ne visų rašytojų portretus sukurti paprasta. Kristijonas Donelaitis (1714–1780) nepaliko nė vieno savo portreto.

Lietuviai menininkai mūsų grožinės literatūros pradininko portretą pradėjo kurti XX a. trečiajame dešimtmetyje.

Dabar poeto portretų

500 litų banknotas (dail. Raimondas Antanas Miknevičius). 1991, 13,5 × 6,5 cm. Parodai paskolino Lietuvos banko Pinigų muziejus

8

Adomas Varnas. Kun. J. Mačiulis-Maironis. 1923, litografija, 68 × 48 cm. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos fondų

Spektaklio „Madagaskaras“ (2004) akimirka. Iš kairės: Neringa Būtytė, Indrė Patkauskaitė (Salė), Agnė Šataitė. Gretos Skaraitienės nuotr. Parodai paskolino Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

suskaičiuojama per 800. Vytauto Jurkūno 1955 m. sukurtas medžio raižinys su K. Donelaičio atvaizdu tapo savotišku poeto portretų etalonu. Grafikas prisipažįsta, kad portretą kūrė, „matydamas“ rašytoją jo poemoje „Metai“. 1963 m., artėjant lietuvių klasiko 250-osioms gimimo metinėms, buvo išleistas proginis atvirukų komplektas su V. Jurkūno „Metų“ iliustracijomis. Dailininkas Vincas Kisarauskas 1986–1987 m. taip pat yra nupiešęs K. Donelaičio portreto eskizų. Juos parodai paskolino Nacionalinės bib­lio­tekos Retų knygų ir rankraščių skyrius.

XXI a. į rašytojų įamžinimą žvelgiama kasdieniškiau, kai kuriais atvejais – originaliau. Rašytojų likimai gvildenami spektakliuose, grožinės literatūros kūriniuose. 2015 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pristatė literatūrinių marškinėlių seriją su lietuvių rašytojų klasikų atvaizdais ir citatomis iš rašytojų kūrybos. Pasak idėjos autorių, iniciatyva gimė vyraujant laiko dvasiai, sakančiai, kad šios figūros galėtų prabilti iš naujo. Taip pirmieji ant marškinėlių atsirado K. Donelaitis ir Žemaitė, vėliau šioje serijoje įamžinti rašytojai S. Nėris, Vytautas Mačernis, Antanas Škėma, Marcelijus Martinaitis ir kiti rašytojai. Marškinėliai tapo savitu tapatinimosi su tam tikrais vardais, idėjomis ženklu.

LIKĘ „UŽ KADRO“, BET RYŠKŪS VIEŠOJOJE ERDVĖJE Ne visi parodos rengėjų užfiksuoti įamžinimo ženklai galėjo sugulti į ekspozicijos vitrinas, todėl atskiras dėmesys jiems skiriamas rašytojus pristatančiuose tekstuose, taip pat parodoje esančiame planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje daugeliui gatvių, skverų, švietimo įstaigų ar bib­lio­tekų suteiktas rašytojų vardas. Gausiausiai toponimikoje įamžinti Žemaitės, S. Nėries, V. Kudirkos, Maironio vardai. Taip jų atminimas įamžintas keliose dešimtyse Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Pavyzdžiui, Maironių kaimų pavadinimai suteikti gyvenvietėms Kelmės, Zarasų, Joniškio rajonų savivaldybėse, jo vardu pavadinti keli parkai, ąžuolų giraitė, alėja. Simono Daukanto vardu pavadintos mokyklos veikia Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Papilėje, Šiauliuose, Lenkimuose, Kristijono Donelaičio – Kybartuose, Maironio – Kaune, Vilniuje, Betygaloje, Vinco Kudirkos – Šiauliuose, Radviliškyje, Kaune, Kudirkos Naumiestyje, Salomėjos Nėries – Vilniuje ir Vilkaviškyje, Žemaitės – Telšiuose, Bernardo Brazdžionio – Kaune.

Lietuvos rašytojai įamžinti ir užsienyje. San Paulo mieste Brazilijoje yra Vinco Kudirkos aikštė. Pamyro kalnyno pietvakariuose, Tadžikijoje, stūkso Donelaičio viršūnė, kurios aukštis – 5837 metrai. Niujorke, Vusteryje (JAV) ir Toronte (Kanadoje) veikia Maironio lituanistinės mokyklos, Vašingtone – Kristijono Donelaičio.

Stiklo plokštė „Kristijonas Donelaitis“. Kopija. Plokštė pritvirtinta Donelaičio viršūnėje 2014 m. vykusios ekspedicijos į Pamyro kalnus Tadžikijoje metu.

Iš Kęstučio Baleišio asmeninio archyvo

Rašytojų įamžinimą apžvelgę parodos rengėjai, be abejonės, nepamiršo ir rašytojų gyvenamąją aplinką, kūrybą atspindinčių memorialinių muziejų, jiems skirtų scenos darbų. Įdomu, kad kai kurių rašytojų gyvenimai it magnetas traukia rašytojų, teatralų dėmesį. 2004-aisiais išleista prozininko, dramaturgo, režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ tais pačiais metais sulaukė Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio spektaklio „Madagaskaras“ premjeros. M. Ivaškevičiaus pjesėje nesudėtinga įžvelgti paralelių tarp Salės vaizduojamo gyvenimo ir S. Nėries biografijos.

2017 m. rudenį Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje Kauno menininkų namai ir Poetų atkūrimo institutas pristatė interaktyvų spektaklįtyrimą „Salomėjos genomas“ (rež. Saulė Norkutė), kuriuo imtasi „atkurti“ poetę Salomėją Nėrį. Interaktyvus spektaklis-ekskursija – tai specialiai muziejaus erdvėms pritaikytas šiuolaikinio teatro projektas, sukurtas pasitelkus DNR, 3D ir robotikos specialistus ir gimęs iš poetės biografijos ir kūrybos tyrinėjimų.

2020 m. vasarį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko pagal rašytojo Sigito Parulskio pjesę pastatyto spektaklio „Julija“, kuriame įpinta ir įvykių iš Žemaitės gyvenimo, premjera (rež. Kirilas Glušajevas).

PANDEMIJA – TAI IR GALIMYBĖ Nacionalinės bib­lio­tekos parengta paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ (dizainerė Kotryna Abromaitytė) gyvų skaitytojų apsilankymų kol kas tebelaukia. Į esamą situaciją žvelgdami kūrybiškai, parodos rengėjai jau pristatė ne vieną pažinties su paroda alternatyvą. Sužinoti naujienas, pamatyti dalį eksponatų, dalyvauti konkursuose galima sekant Nacionalinės bib­lio­tekos interneto puslapį, taip pat jos socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ paskyras. Iš arčiau pažvelgti į parodą taip pat kviečiama videogide, kuriame apie parodą pasakoja literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovė dr. Viktorija Šeina.

9

POKALBIS

Lara Lempertienė Nacionalinės bib­lio­tekos Judaikos tyrimų centro skaitykloje, 2020 m.

Kadras iš laidos „Vilniaus Gaono palikimas“ (ciklas „Lietuva pasaulio atmintyje“)

LARA LEMPERTIENĖ: „Šiandien Nacionalinė biblioteka yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių“

„Labai džiaugiuosi, kad ir Nacionalinė bib­lio­teka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais“, – pabrėžė dr. Lara Lempertienė, kai susitikome pokalbio jos gautos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2020 m. premijos proga. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Judaikos tyrimų centro vadovė apdovanota už bib­lio­tekininkystės, bibliografijos, knygotyros mokslinius tyrinėjimus ir praktinę veiklą bib­lio­tekose. Pasak L. Lempertienės, ši premija yra Nacionalinės bib­lio­tekos pastarųjų metų įdirbio judaikoje ir dėmesio būtent šiai sričiai įvertinimas. Judaikos tyrimų centro vadovė džiaugiasi, kad šiandien Lietuvos nacionalinė bib­lio­teka judaikos srityje šalies ir tarptautiniu mastu yra viena iš pagrindinių atminties institucijų ir stambesnių archyvų.

Ar galima sakyti, kad šis Jūsų įvertinimas yra išskirtinis – esate apdovanota už darbus judaikos srityje.

Negaliu nesutikti. Iš tikro tai yra pirmas kartas, kai Kultūros ministerija premiją asmeniui įteikė už darbus ir veiklą judaikos srityje. Kiek man žinoma, tokio specifinio apdovanojimo (judaikos srities – D. C.) Kultūros ministerija dar nebuvo teikusi. Ir nebūtų galėjusi teikti, jeigu Nacionalinė bib­lio­ teka prieš kelerius metus nebūtų pritarusi Judaikos tyrimų centro steigimui, nepalaikytų mūsų veiklos, kiekvieną kartą patvirtindama, kad judaikos paveldas bib­lio­tekai yra svarbus.

Ta proga norėčiau priminti, kad prieš kokius dešimt metų buvusi Nacionalinės bib­lio­tekos judaikos darbo grupės vadovė Esfira Bramson-Alpernienė už veiklą tautinių mažumų srityje buvo įvertinta Tautinių mažumų departamento padėkos raštu.

Vadinasi, 2017 m. gegužę Nacionalinėje bib­lio­tekoje atidarytam Judaikos tyrimų centrui pamatus paklojo Jūsų minėta judaikos darbo grupė?

Be abejonės. Negana to – ir ponia Alpernienė, ir ponia Enrika Račkovska, ir ponia Birutė Kurliandskienė buvo mano mokytojos. Tiesa, tuo metu judaikos darbo grupė kaip padalinys bib­lio­tekos struktūroje neegzistavo. Laikui bėgant, buvo įvairių struktūrinių permainų, bet niekada nebuvome įvardyti kaip judaikos skyrius. Tačiau tai nereiškia, kad žmonės, kuriuos čia paminėjau, nedirbo judaikos darbų.

10

Prie jų vėliau prisidėjo Rūta Eglinskienė (dabar bib­lio­tekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vadovė – D. C.), kai perėmė Račkovskos pareigas. Ji taip pat daug padarė, kad judaikos kolekcija turėtų savo vietą bib­lio­ tekoje, kad joje esantys leidiniai būtų suprasti kaip specifiniai judaikos leidiniai. Darbo su senąja knyga principų mokiausi iš Retrospektyviosios bibliografijos skyriaus vadovės Virginijos Savickienės, kitų šio skyriaus specialistų.

Yra dar vienas žmogus, su kuriuo tiesiogiai nesusidūriau, bet kurį laikau viso to pradininku. Tai – Antanas Ulpis.

Iš atsiminimų, kuriuos surinko ponia Alpernienė, mes žinome, kad jis puikiai suprato, koks pavojus po karo grėsė judaikos kolekcijoms, nes sovietai nevertino žydų paveldo, kaip nevertino bet kokio kito tautinio paveldo. Iš ponios Račkovskos ir kitų darbuotojų atsiminimų suvokiau, kad Ulpis neoficialiai, patyliukais liepė kvalifikaciją turintiems žmonėms, to meto Knygų rūmų darbuotojams, po trupučiuką dirbti su tomis kolekcijomis.

Tą pačią politiką tęsė Algimantas Lukošiūnas: jis oficialiai pakvietė specialistus dirbti su judaikos kolekcija ir taip, galima sakyti, subūrė mano minimą judaikos darbo grupę.

Mes niekada nepamiršime pirmtakų. Šitie žmonės pratęsė kitų žmonių, kurie prieš karą rinko šias kolekcijas, gelbėjo jas karo metu, darbą. Suvokti tokią grandinę, ypač kai dalies ją sudariusių žmonių jau nėra tarp gyvųjų, yra didelis įpareigojimas ir atsakomybė.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į judaiką nuo pirmųjų Jūsų darbo dienų bib­lio­tekoje?

Suvokimas pasikeitė, bet ne per naktį. Kai 1995 m. buvau pakviesta į bib­lio­teką, tuo metu joje nebuvo žmogaus, galinčio dirbti su hebrajiškomis knygomis. Ponia Alpernienė galėjo dirbti tik su knygomis jidiš kalba. Aš tada savęs su jidiš nesiejau, mane domino ne senoji knyga, o klasikiniai žydų tekstai ir hebrajų kultūra. Bet netrukus supratau, kad bib­lio­ tekoje saugoma hebrajiškų leidinių kolekcija ir turi visus tuos tekstus bei daug kitų perlų. Labai greitai įsitraukiau, o ilgainiui atsirado ir „priklausomybė“ nuo šio darbo.

Tuo metu manyje įvyko svarbus lūžis. Visų pirma, hebrajų kultūrą pradėjau suvokti chronologiškai, įtraukiant tiek senus, tiek modernius tekstus; antra, supratau, kad iš viso nėra tokios jidiš ir hebrajų kultūros, kad yra tiesiog žydų kultūra, kurioje šie klodai nėra sugulę mechaniškai, o susipynę. Toks suvokimas buvo mano edukacijos, sakyčiau, saviedukacijos, kurią gavau netiesiogiai, nedidaktiškai, dalis.

Ir šis suvokimas pakeitė ne tik mano požiūrį į darbą, bet ir į mano gyvenimą, istoriją, ne tik į žydų istoriją. Supratau, kodėl kitų kultūrų rašytojai buvo daugiakalbiai, kodėl tai galioja ir žydų kultūrai.

Kaip vertinate Jūsų vadovaujamo centro veiklą kitų panašių Lietuvos organizacijų, atminties institucijų kontekste?

Formaliai mūsų centras nėra beprecedentis atvejis Lietuvoje. Atsiradome tada, kai žydų istoriją tiriančių ar ją pristatančių organizacijų šalyje jau buvo ne viena ir ne dešimt.

Užtenka paminėti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų, kuris yra valstybinė institucija, taip pat Vilniaus žydų viešąją bib­lio­ teką, kuri yra Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bib­lio­ tekos padalinys. Tad chronologiškai jie buvo pirmieji.

Mūsų veikla paženklinta tam tikro skubėjimo, nes Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomų dokumentų (ačiū tiems, kurie juos išgelbėjo) viešinimas labai vėlavo. Ir kai prieš nepilnus ketverius metus joje buvo atrastas didelis Vilniaus ir Lietuvos žydų kultūros, visuomenės, švietimo ir politikos institucijų dokumentų masyvas, viena į galvą atėjusių minčių – po nuostabos ir po šoko – buvo: kiek dešimtmečių ši medžiaga pavėlavo, kiek būtų pakeista teiginių straipsniuose, monografijose, jeigu su šiais dokumentais būtų susipažinta

anksčiau! Žinoma, judaikos kolekcijų turi ir Lietuvos archyvai, tačiau kiekvienas autentiško dokumento lapas yra unikalus, ir archyvų kolekcijos jos neatstoja.

Taip pat mes bandome platinti informaciją apie kolekciją, suteikti ją kitiems, tad ne tik registruojame, struktūruojame, bet ir viešiname turimą informaciją. Drauge patys studijuojame ir tyrinėjame turimus dokumentus, o tokios prabangos sau dažnai negali leisti nei archyvų, nei kitų bib­lio­ tekų darbuotojai. Šią privilegiją centro darbuotojams suteikė Lietuvos nacionalinė bib­lio­teka.

O kaip Judaikos tyrimų centras atrodo tarptautiniame kontekste?

Iki pandemijos ir visą praėjusių metų vasarą buvo labai įtemptas laikas, sulaukėme labai daug lankytojų. Turėjome kelis stažuotojus, praktikantę, ne vieną Lietuvos ir užsienio mokslininką, su mūsų medžiaga dirbusį ištisas savaites ar net mėnesius. Visi jie mus susirado patys. Dalyvavome ir dalyvaujame bendruose projektuose ne tik su nuolatiniu ir ilgamečiu Nacionalinės bib­lio­tekos partneriu – žydų tyrimų institutu YIVO Niujorke, bet ir su Izraelio nacionaline bib­ lio­teka, periodiškai – su Holokausto muziejumi Hjustone, Žydų istorijos institutu Varšuvoje, Lenkijos žydų istorijos muziejumi POLIN ir kt. Iš įvairių tarptautinių institucijų bei pavienių žmonių gauname daug užklausų, susijusių su mūsų kolekcijomis.

Apskritai tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame kontekste pagaliau atsirado suvokimas, kad Lietuvos nacionalinė bib­lio­ teka yra ne tik kažkiek judaikos medžiagos turinti institucija, bet ir viena iš pagrindinių šios srities atminties institucijų ir stambesnių archyvų. Labai džiaugiuosi, kad ir bib­lio­teka, ir jos įvaizdis pradedamas vis dažniau sieti su judaika ir judaikos tyrimais, kad šiandien Nacionalinė bib­lio­teka yra tarp Lietuvos judaikos saugotojų ir tyrėjų lyderių.

Judaikos darbo grupės nariai (iš dešinės): Esfira Bramson-Alpernienė, Esfira Mejerovič, Natanas Plavinas, Izaokas Aronas, Elijas Zeifas – Nacionalinės bib­lio­tekos antruosiuose rūmuose (buv. Knygų rūmai). Iš Judaikos tyrimų centro archyvo

Lara Lempertienė su Esfira Bramson-Alperniene. Iš L. Lempertienės asmeninio archyvo

11

Emory universiteto mokslininkai norėjo Nacionalinėje bib­lio­ tekoje surengti mokslinę konferenciją su Lietuvos istorikais. Tarp konferencijos dalyvių buvo ir profesorė Deborah Esther Lipstadt – viena garsiausių Holokausto istorikių, laimėjusi teisminį procesą prieš Holokausto neigėją. Mano akyse ji – tikra herojė.

Nacionalinės bib­lio­tekos Judaikos tyrimų centro darbuotojai, 2019 m. gruodis. Stovi (iš kairės): Miglė Anušauskaitė, Ruta Bloštein, Julijana Andriejauskienė, Mangirdas Bumblauskas; sėdi (iš kairės): Goda Volbikaitė, Lara Lempertienė. Vygaudo Juozaičio nuotr.

Kokius centro renginius paminėtumėte?

Užuot vardijusi renginius ar išskyrusi kelis įvykius, geriau papasakosiu apie mūsų centro strategiją. Labai anksti supratome, kad dalyvaujame lenktynėse su laiku, nes ilgą laiką apie bib­lio­tekos judaikos kolekcijas buvo žinoma labai mažai: net kai ir egzistavo judaikos darbo grupė, tuometis bendravimas su pasauliu buvo labai ribotas dėl visiems suprantamų priežasčių.

Kai nusprendėme, kad mūsų pagrindinis tikslas bus kolekcijos viešinimas, tikrai reikėjo pagalvoti apie strategiją.

Nes egzistuoja nerašyta taisyklė: prieš dokumentą eksponuojant, jis turi būti sukataloguotas, restauruotas ir pan.

Bet tokiu atveju, prieš pradėdami jo sklaidą, turėtume laukti dar ilgiau, nežinia, kiek metų. Tad mes veikiame šiek tiek netradiciškai, dokumentus pristatydami virtualiai, per aprašus, galiausiai mūsų kuruojamose parodose. Darome viską, kad ta sklaida, nepažeidžiant taisyklių, vyktų. Norime, kad judaikos kolekcijos dokumentai nustotų tylėti, nes tylinčių dokumentų, kad ir kokie jie brangūs būtų, vertė yra labai ribota.

Fizinių parodų per centro gyvavimo laiką surengėme penkias, virtualių – dvi, kilnojamųjų – tris; vienos – „Fraynt fun YIVO / YIVO bičiuliai“ – dėl pandemijos dar niekas nematė.

Kilnojamoji paroda „Reflections in a Shattered Mirror“ 2019 m. buvo parodyta Lietuvos Respublikos ambasadoje Tel Avive, o 2020 m. pradžioje – Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

Centras sulaukia ir žinomų žmonių dėmesio. Kurio iš jų vizitas padarė didžiausią įspūdį?

Man įstrigo labai garsių mokslininkų apsilankymai. Jų domėjimasis centru buvo ir šiltas, ir tuo pat metu labai nustebino. Užsimezgė ne viena draugystė, viena tokių – su pasaulyje garsiu jidiš mokslininku, žydų literatūros tyrėju Davidu Roskiesu, kuris ne tik pas mus skaitė paskaitą, bet mus taip pamilo, kad padovanojo porą neįkainojamų savo namų bib­lio­tekos leidinių. Neseniai su mumis susiekė jo sesuo Ruth Wisse, kuri irgi yra garsi literatūrologė, – užtenka tik paminėti jos knygą „Modernios žydų literatūros kanonas“ (The Modern Jewish Canon: A Journey Through Language and Culture, 2000).

Mumis ji susidomėjo, kai susipažino su bib­lio­tekos 2020 m. išleistu Avromo Suckeverio rankraščiu.

Ypač atsimenu vieną įvykį, kai man pasitaikė proga gyvai pabendrauti su savo kultūriniu herojumi. Prieš porą metų JAV 12

Kiek Judaikos tyrimų centras prisideda prie suvokimo apie Holokaustą, prie žinios apie žydų kultūrą Lietuvoje, požiūrio į žydus, jų paveldą keitimo?

Tai turėtų įvertinti kiti. Mes, kaip jau sakiau, tik labai stengiamės skleisti informaciją apie žydų kultūros paveldą.

Nors turime dokumentų iš Vilniaus geto, Holokausto tyrimai nėra tarp tiesioginių mūsų darbo tikslų, be to, neturime šio reiškinio istorijos specialistų. Yra daug tyrėjų, rašančių apie Holokaustą, žydų kultūrą apskritai, ir tai yra gerai, o mes dirbame su labai konkrečia dokumentine medžiaga. Bent jau man mūsų turima medžiaga buvo pamoka, kad vien proginis kalbėjimas apie Holokaustą edukacijos prasme yra beveik nulis, jis toks ir lieka – proginis. Kita vertus, kalbėti apie žydų kultūrą ir visą laiką tik apie Holokaustą – irgi pražūtinga strategija. Todėl tam reikia atrasti kitų būdų.

Vienas tokio kalbėjimo pavyzdžių buvo Judaikos tyrimų centro surengta paroda „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“ (www.lnb.lt/paslaugos/parodos-ir-renginiai/ parodos-bib­lio­tekos-parodu-erdvese/parodu-archyvas/4698paroda-atspindziai-suskilusiame-veidrodyje-1). Jau vien parodos pavadinimas iliustravo mūsų poziciją: kalbėdami apie praeities žydų kultūros ir socialinio gyvenimo lobius, neišvengiamai, bet netiesmukai kalbame ir apie Holokaustą, kuris tuos lobius ir tą gyvenimą pasiglemžė.

Ar centro skaitykloje galima rasti vien senų žydų dokumentų, o gal ir pastaruoju metu išleistų knygų anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis?

Visų pirma stengiamės rinkti judaikos literatūrą lietuvių kalba. Tiesa, jei pažvelgtumėte į mūsų lentynas, pamatytumėte, kad kol kas literatūra lietuvių kalba nėra dominuojanti, bet tai parodo judaikos knygų leidybos situaciją Lietuvoje. Žinoma, šiuolaikiniai skaitytojai skaito ir kitomis kalbomis.

Dar vienas dalykas – jis gal mažiau pastebimas, bet juo labai džiaugiamės – mums pavyko pakeisti bib­lio­tekos požiūrį į tai, kas yra judaika. Iki šiol judaika buvo suvokiama tik kaip literatūra žydų kalbomis. Bet tai netikslu – žinome, kad tarpukario žydų bendruomenė Lietuvoje, ypač Vilniuje, buvo daugiakalbė, jai priklausė spaudiniai ir literatūra labai įvairiomis kalbomis.

Ką veiktumėte, jei gautumėte metus kūrybinių atostogų?

Turbūt atsakysiu visai neįdomiai – atsiduočiau galutiniam dokumentų sutvarkymui, surūšiavimui. Dabar tą svarbų darbą vykdome šalia kitų, negalime jam skirti viso savo laiko. Taigi turbūt sėdėčiau užsidariusi saugykloje, ir niekas manęs visus metus nematytų (juokiasi). Tai būtų mano dvasinė atgaiva.

Kalbėjosi Dalia Cidzikaitė

Emily O’Byrne („Unsplash“) nuotraukos

ŠIANDIEN AKTUALU

KAIP 2020 M. GYVENO EUROPOS IR LIETUVOS LEIDĖJAI 2020-ieji Europos ir pasaulio ekonomikai buvo ypatingi, sukėlę ir tebekeliantys nemažai iššūkių. Praslinkus vienai COVID-19 pandemijos bangai, rudenį netrukome sulaukti ir antros. Dėl šalyje paskelbto karantino, įvestų judėjimo ribojimų, kai kurių įstaigų uždarymo krizės poveikis įvairiems sektoriams buvo skirtingas.

Jis priklausė nuo daugelio veiksnių, įskaitant ir gebėjimą operatyviai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų.

Kokie praėję metai buvo Lietuvos ir kitų Europos valstybių leidėjams, kaip jiems sekėsi perorientuoti savo veiklą, su kokiomis problemomis susidūrė ir kaip jas sprendė? Visa tai mėginsime aptarti šiame straipsnyje.

2020 m. pavasarį dėl COVID-19 pandemijos uždarius didžiąją dalį knygynų ir kitų knygų pardavimo vietų tiek Europoje, tiek Lietuvoje, leidėjai patyrė apyvartos sumažėjimą, o uždaryti tradiciniai knygynai išgyveno patį blogiausią laiką savo gyvavimo istorijoje. Užtat suklestėjo internetinė prekyba.

Tačiau ji negalėjo kompensuoti fizinės mažmeninės prekybos kritimo.

Visi šie pokyčiai įvairiose šalyse pasireiškė skirtingai: vienokie jie buvo mažesnėse knygų rinkose (dažniausiai mažų kalbų valstybėse: Lietuvoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje ir pan.), kur skait­ meninė transformacija vyko lėčiau, kitokie – skait­ meniškai labiau išsivysčiusiose ir didesnėse rinkose, tokiose kaip Švedija, Danija ar Norvegija. Didžiojoje dalyje Europos Sąjungos šalių knygų prekyba nuo 2020-ųjų kovo vidurio iki balandžio vidurio smuktelėjo 75–95 procentais.

Pirmojo karantino patirtys rodo, kad bent jau Europoje pandemijos laikotarpiu geriausia leidybos sėkmės formulė buvo veikiančių fizinių knygynų (su visais saugumo apribojimais) ir internetinių knygų parduotuvių bei elektroninių knygų prenumeratos

ar prekybos paslaugų derinys. Vis dėlto fiziniai knygynai Europoje išlieka svarbiu knygų rinkos elementu, juose daug nuperkama būtent grožinės literatūros. Be to, reikia turėti omenyje, kad kai uždaromas fizinis knygynas, nemaža dalis vartotojų nepereina į internetinį knygyną arba nepradeda skaityti elektroninių knygų. Jie tiesiog mažiau skaito, geriau rinkdamiesi kitas laisvalaikio pramogas.

IŠANKSTINIAI LEIDYBOS EUROPOJE DUOMENYS Europos leidėjų situacija ir 2020 m. preliminarūs rezultatai buvo apžvelgti Europos leidėjų federacijos (angl. Federation of European Publishers, FEP)1 vasario 24 d. surengtame virtualiame susitikime.

Pasak susitikime dalyvavusios Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) vykdomosios direktorės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, didžioji dalis šalių leidėjus buriančių organizacijų atstovų mano, kad praėję metai baigėsi geriau, nei galima buvo tikėtis. Kai kurių šalių leidėjai metus baigė net „su pliuso ženklu“. Daugiausia buvo perkamos knygos vaikams, 1

FEP atstovauja 29 nacionalinėms leidėjų asociacijoms iš Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybių narių (Norvegija, Jungtinė Karalystė). Lietuva jai priklauso nuo 2003-iųjų.

13

jaunimui, taip pat valgių gaminimo, savigalbos leidiniai. Daugelio šalių atstovai minėjo, jog knygų perkama daugiau, nes nedirba muziejai, teatrai, kino teatrai ir skaitymas lieka bene vienintele kultūrine veikla. Kelionių knygų pardavimas krito beveik visose valstybėse. Internetinė prekyba ir prekyba elektroninėmis bei garsinėmis knygomis augo visose šalyse, apyvarta fizinėse prekybos vietose beveik visur sumažėjo. Galima teigti, kad internetas tampa išsigelbėjimu leidėjams, pavyzdžiui, per pavasarinį 2020 m. karantiną internetinė knygų prekyba Europos Sąjungos rinkose padvigubėjo ar net patrigubėjo.

LLA vykdomosios direktorės R. Elijošaitytės-Kaikarės teigimu, 2020 m. geriausiai sekėsi Skandinavijos šalims. Tai matyti iš susitikimo dalyvių pateiktos informacijos. Švedijos leidėjams tai buvo geriausi metai per pastaruosius du dešimtmečius. Bendros pajamos iš knygų pardavimo 2020 m., palyginti su 2019 m., padidėjo 20 proc. Daugiausia uždirbta iš e. prenumeratorių, internetinės prekybos. Norvegijoje pajamos padidėjo 10 proc. Prie to prisidėjo šalies vyriausybės parama – skiriamas finansavimas leidėjams, kad mokslui būtinos knygos karantino laikotarpiu būtų laisvai prieinamos bib­lio­tekose. Panašų pagerėjimą nurodė ir Suomijos atstovai (+12 proc.).

Islandijoje metus išgelbėjo kasmet vykstantis „Knygų potvynis“ (isl. Jólabókaflóðið) – naujų knygų leidyba prieš Kalėdas ir jų pirkimas dovanoms, taip pat valstybės parama skiriant stipendijas autoriams, vertėjams, subsidijas vertimų projektams. Šios valstybės leidėjai metus baigė „su 4 proc. pliusu“. Žemyninėje Europoje rezultatai kontrastingi: nuo 10–12 proc. pajamų padidėjimo Bulgarijoje iki 20 proc. sumažėjimo Vengrijoje. Labiausiai (30–40 proc.) nukentėjo mažieji šios šalies leidėjai.

Vengrijos vyriausybė knygoms pirkti ir dovanoti sunkiai gyvenančioms šeimoms skyrė 600 tūkst. eurų.

Pardavimo pajamų sumažėjimą (–4,4 proc.) fiksavo ir Austrijos leidėjai. Jų atstovų teigimu, būtų buvę dar blogiau, jeigu kriziniu laikotarpiu PVM knygoms nuo 9 proc. nebūtų buvęs sumažintas iki 4 proc.

Daliai Europos valstybių leidėjų 2020-ieji skaičių lentelėse nerodo kažkokių ypatingų svyravimų. Štai Prancūzijoje bendros praėjusių metų pajamos minusinės, bet ne tiek daug, kaip galima buvo tikėtis dėl ekonomiką sudrebinusios pandemijos.

O gruodžio mėnesio prekyba, palyginti su 2019 m., buvo padidėjusi net 49 proc.! Panašiai ir Italijoje: 2020 m. rodikliai pagerėjo 1–2 proc., tačiau įdomiausi pirmų šešių šių metų savaičių duomenys – pirmą kartą šalies istorijoje tokia sėkminga knygų prekyba; ji, palyginti su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu, paaugo 20 proc.

Vokietijos leidėjai informavo, kad geriau pernykščių metų išbandymus atlaikė maži, nepriklausomi knygynai. Lenkijos leidėjai konstatavo, kad 14

pajamos buvo tokios pat kaip ir 2019 m., tačiau knygų dėl taikytų nuolaidų, įvairių akcijų parduota daugiau.

Kaimyninės Latvijos leidėjams 2020 m. buvo „minusiniai“ – pajamos sumenko 4 proc. Latvių leidėjai tikisi, kad padėtis šiemet pagerės, nes knygas vyriausybė pripažino pirmo būtinumo prekėmis – metų pradžioje knygynai atvėrė duris.

RINKOS APŽVALGA PANDEMIJOS LAIKOTARPIU

2020 m. pavasarį paskelbtas karantinas padarė ryškų poveikį ir Lietuvos leidėjams. Lietuvos leidėjų asociacijos2 užsakymu Vilniaus universiteto atlikto koronaviruso įtakos knygų leidybai tyrimo duomenimis, žymų pardavimo apimčių kritimą (iki 70 proc.) per pirmąją COVID-19 pandemijos bangą patyrė didžioji dalis – daugiau kaip du trečdaliai – apklaustų leidėjų. Įtakos šiam prekybos mažėjimui turėjo šalyje įsigalioję įvairūs karantino suvaržymai, knygynų ir kitų fizinio pardavimo vietų uždarymas, atšaukti literatūros renginiai, knygų pristatymai. Tačiau reikia pažymėti, kad maždaug šeštadalis leidėjų tuo pat metu sugebėjo knygų pardavimą net kiek padidinti (iki 20 proc.).

Tyrimo metu surinkti duomenys rodo, kad iš maždaug 80 leidybos rinkoje veikiančių ir save leidėjais laikančių įmonių daugiau nei trys ketvirtadaliai yra mažos leidyklos, turinčios iki 10 nuolatinių darbuotojų, o apie penktadalį jų sudaro vieno asmens leidyklos. Beveik pusės Lietuvos leidyklų metinė apyvarta nesiekia 50 tūkst. eurų, apie pusę save laiko universaliais leidėjais leisdami įvairių žanrų knygas, o didžiausią segmentą sudaro suaugusiųjų negrožinės literatūros leidyba (šią veiklą nurodė kas ketvirtas leidėjas).

Kas antra leidykla iš knygų pardavimo internetu gauna iki 30 proc. pajamų, likusios – dar daugiau, tačiau kas septinta leidykla internetu savo knygų apskritai neplatina. Elektronines knygas leidžia ir jomis prekiauja kiek daugiau nei trečdalis Lie2

2020 m. LLA vienijo 47 narius.

tuvos leidyklų ir iš jų gauna iki 10 proc. pajamų.

Leidžiančių garsines knygas dar mažiau – vos kas dešimtas leidėjas yra išleidęs tokių knygų.

Du trečdaliai Lietuvos leidėjų atsakė gaunantys įvairias nacionalines subsidijas (Kultūros tarybos, savivaldybių lėšas, įvairias valstybės dotacijas), kurios neretai (kas trečiam gaunančiajam subsidijas) sudaro nemažą (20–40 proc.) dalį visų pajamų.

2020 m. pradžioje leidyklų darbuotojų padėtis dar buvo santykinai patenkinama, tačiau rugpjūčio mėnesį pablogėjo – atsirado daugiau atleistų ir į prastovas išleistų darbuotojų.

LAIMĖJO OPERATYVIAI REAGAVĘ Į SITUACIJĄ

Šalies leidėjams reaguojant į COVID-19 pandemiją, teko ieškoti įvairių alternatyvų: pasitelkta internetinė prekyba, ieškota naujų bendravimo su skaitytojais ir leidinių viešinimo formų, stengtasi neprarasti ryšio su potencialiais pirkėjais, siūlytos įvairios nuolaidos bei akcijos. Beje, virtualūs knygų pristatymai parodė galintys pritraukti net daug didesnę auditoriją nei gyvas renginys.

Prekybai iš fizinių knygynų, parduotuvėlių, muziejų ar galerijų persikėlus į internetą, mažieji knygų leidėjai greitai persiorientavo ir sukūrė savas elektronines parduotuves. Nesuskubę to padaryti, pardavimo apimčių sumažėjimą pajuto itin skaudžiai.

Beje, per pirmąjį karantiną kai kurie skaitytojai dar tik mokėsi pirkti internetu, tačiau vėliau toks pirkimo būdas jau tapo kone įprastas.

Tyrimo duomenų analizė parodė, kad atsparesni karantino sąlygomis pasirodė mažesni leidėjai, turintys iki 10 nuolatinių darbuotojų (priminsime, kad ši tendencija pastebėta ir Vokietijoje), taip pat leidėjai, kurie leidžia elektronines ir garsines knygas.

Dauguma elektronines knygas leidžiančių leidėjų net padidino savo knygų pardavimą arba šios pajamos bent nemažėjo.

2020 m. leidėjams ryškiai pagelbėjo ir įvairios valstybės dotacijos. Lietuvos Vyriausybei padidinus bib­lio­tekų finansavimą – kai savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų dokumentų fondams komplektuoti buvo papildomai skirta 1,7 mln. eurų, beveik kas ketvirtas leidėjas deklaravo knygų pardavimo padidėjimą.

Pardavimo apimtys ėmė didėti pasibaigus pirmajai COVID-19 pandemijos bangai, rugpjūtį.

Taigi norėdami išvengti didelių nuostolių, Lietuvos leidėjai turėjo ieškoti naujų technologinių sprendimų, susikurti internetinį knygyną, su savo auditorija intensyviai bendrauti virtualiojoje erdvėje. Akivaizdu, kad leidėjai turėtų daugiau leisti elektroninių knygų.

Pagal Lietuvos leidėjų asociacijos informaciją ir tyrimo „COVID-19 pandemijos poveikis knygų leidybai Lietuvoje“ rezultatus parengė Vaidenė Grybauskaitė

ŠIANDIEN AKTUALU

KĄ PERNAI RINKOSI SKAITYTI LIETUVIAI Pasaulinė koronaviruso pandemija pakoregavo laukiamiausių metų švenčių ir renginių planus. Neįvykus kasmetinei Vilniaus knygų mugei, viena didžiausių šalyje internetinių platformų knygos.lt nusprendė surengti knygų mugę tiesiai iš namų. Virtualią. Nuo vasario 9 d. visą mėnesį specialiai sukurtame knygos.lt polapyje skaitytojai galėjo susipažinti su pačiomis naujausiomis ir skaitomiausiomis knygomis, išskirtiniais pasiūlymais, įvairiomis rašytojų, leidėjų ir tinklaraštininkų įžvalgomis. Savo mėgstamiausias knygas pristatė ir žinomi žmonės.

Pagrindinis šiais metais knygos.lt surengtos mugės akcentas – renginio sumanytojų žodžiais, „TOP knygų apdovanojimai“, tiksliau populiariausiomis tapusios knygos. Skaitytojai, pirkdami knygą, tapo savotiškais vertinimo komisijos nariais. „Turėdami daug informacijos ir duomenų apie perkamiausias knygas, sugalvojome surengti knygų apdovanojimus – parodyti, kokios 2020 metų knygos, mūsų pirkėjų nuomone, buvo geriausios“, – pasakoja knygos.lt vadovas Dovydas Pauliukonis.

Populiariausios knygos buvo renkamos iš įvairių žanrų: grožinės ir negrožinės literatūros, vaikų, jaunimo ir knygų anglų kalba.

Varžytuvėse dalyvavo Lietuvos leidyklų – tiek didžiųjų, tiek mažųjų – leidiniai. Populiariausiųjų varžytuvėse galėjo dalyvauti ir pakartotiniai knygų leidimai, tik turėjo atitikti vieną sąlygą – kad būtų reikšmingų pakeitimų: pavyzdžiui, leidžiamas naujas vertimas ar sukurtas naujas viršelis. Mugės metu skaitytojai buvo supažindinti su naujausiomis knygomis iš 30 leidyklų.

Taigi apžvelkime Lietuvos skaitytojų 2020 m. perkamiausių knygų dešimtuką. Kad pirkėjai iškart atpažintų laureatę, ant internetinėje platformoje pateikiamų viršelių puikuojasi knygos pelnytas apdovanojimas – auksinė žvaigždutė su užrašu „TOP 2020“.

15

Knygos.lt duomenimis, pirmąją vietą užėmė laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos amerikietės Delios Owens romanas „Ten, kur gieda vėžiai“ (leid. „BALTO leidybos namai“) – pasaulį parklupdžiusi istorija apie atsiskyrėlę iš Šiaurės Karolinos pelkių.

Tai – knyga ne tik apie meilę, nusikaltimą ar laukinę gamtą, bet ir apie žmogaus sugebėjimą išlikti. Antrojoje vietoje atsidūrė vaikiškų knygų dailininkės ir rašytojos Linos Žutautės knygelė „Kakė Makė ir baisi neteisybė“ (leid. „Alma Littera“). Joje pasakojama apie kartais aplankantį pavydo jausmą ir pamokas, kurias turime išmokti, kad sugebėtume šį nemalonų jausmą suvaldyti. Trečiojoje perkamiausių knygų vietoje puikuojasi rašytojo, lektoriaus Gary Chapmano knyga „Penkios meilės kalbos“ (leid. „Alma Littera“). Žmonijos gyvavimo variklis yra troškimas būti mylimam ir būti kam nors artimam. Šioje knygoje pasakojama, kaip suprasti ir išmokti meilės kalbą.

Ketvirtojoje vietoje liko kunigo Beno Lyrio psichologinio žanro knyga „Kiekvienos dienos

16

terapija“ (leid. „Alma Littera“) apie susitaikymą su viskuo, ypač su savimi. „Šią knygą parašiau kaip atspirtį visiems, kurie kovoja su savimi, kurie bando atitikti rėmus, standartus, kitų įsivaizdavimus, bet nemato savo pašaukimo“, – teigia autorius. Penktojoje vietoje atsidūrė „New York Times“ bestseleris „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ (leid. „Liūtai ne avys“). Šią knygą parašė vienas žymiausių pasaulyje traumų specialistų, amerikietis gydytojas Besselis van der Kolkas. Novatoriškų pažiūrų tyrinėtojas keičia mūsų suvokimą apie traumas ir pasiūlo naują, drąsią paradigmą, kaip pasveikti. Knyga, perkamiausiųjų sąraše užimanti šeštąją vietą, tai – terapeutės Tanyos J. Peterson knyga „101 būdas suvaldyti nerimą ir depresiją“ (leid. „Liūtai ne avys“). Joje – pratimai, padedantys nusiraminti, pradėti gyventi nevaržomą, laisvą, visavertį gyvenimą. Rusų autorės, psichologės Marinos Melijos knyga „Palikite vaiką ramybėje! Paprastos išmintingų tėvų taisyklės“ (leid. „Liūtai ne avys)

užėmė septintąją vietą. Knygoje autorė analizuoja konkrečius atvejus, su kuriais susiduria darbe konsultuodama tėvus, atskleidžia protingų tėvų elgesio veiksmų seką, galinčią padėti išspręsti „neišsprendžiamas“ problemas. Kaip matome, psichologijos žanro knygos per pandeminius 2020-uosius buvo gana populiarios.

Aštuntąją vietą pelnė trijų autorių darbas: humanitarinių mokslų daktarės Aušros Žičkienės, dailininko Dovydo Čiuplio, kompozitoriaus Vytauto Leistrumo „Džyru džyru muzikėlė“ (leid. „Baltos lankos“).

Tai – knygelė vaikams, kurioje pateikiamos tiek visiems žinomos, tiek mažiau girdėtos linksmos dainelės vaiko tarčiai lavinti. Priešpaskutinėje, devintojoje, vietoje – Virginijos Rimkuvienės knyga „Man 50. Ir aš dar gyva“ (leid. „BALTO leidybos namai“). Knygos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės, besidalinančios savo patirtimis.

Dešimtąją vietą užėmė dar viena vaikams skirta knyga – Ramutės Skučaitės „Spalvotos skaičių pasakėlės: eiliuota ir įgarsinta“ (leid. „Baltos lankos“). Ji skirta vaikų pažinčiai su skaičiais. O dėmesį atkreipiančios iliustracijos – raudona braškė, boružėlė, trys rudi voveriukai – padeda lengviau įsiminti skaičius.

Pirmosios pandeminės bangos akivaizdoje buvo matomas susidomėjimas knygomis apie marą, bet ilgainiui viskas grįžo į įprastą vagą.

Grožinė literatūra vis dar išlieka labai populiari – šis žanras per platus, kad jį lengvai būtų galima pralenkti. Populiarumu neatsilieka vaikiškos knygos, skirtos patiems mažiausiems. Kadangi dėl karantino tėvai daugiau laiko praleidžia namuose su vaikais, jiems tenka atsitraukti nuo kompiuterio ekrano ir skaityti su savo mažaisiais.

Nors pandemija leidyklų darbą veikė skirtingai (kai kurios darbą sustabdė ar leido mažiau knygų, kitos kaip tik dirbo daugiau), akivaizdus faktas, kad 2020 m. lietuviai knygų pirko gerokai daugiau. „Užsakymų turėjome 70 procentų daugiau negu 2019 metais, – teigia knygos.lt direktorius D. Pauliukonis. – Karantinui apribojus visuomenės pramogas, knyga tapo viena iš laisvalaikio leidimo priemonių.

Nors gali būti, kad, atšilus orams, teks konkuruoti su kitais laisvalaikio leidimo būdais, tikime, kad per pandemiją susidaręs lietuvių įprotis skaityti knygas išliks.“ Knygos.lt organizatoriai džiaugiasi pasisekusia pavasario muge.

Parengė Iveta Smirnovaitė 17

TERMINŲ ARUODAS

PROFESINĖ VEIKLA – TAISYKLINGA KALBA Dr. Violeta Černiauskaitė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos Informacijos ir komunikacijos mokslų departamento Bib­lio­tekininkystės ir bibliografijos tyrimų skyriaus vyriausioji tyrėja-ekspertė, Lietuvos standartizacijos departamento technikos komiteto TK 47 „Informacija ir dokumentavimas“ pirmininkė

Kalbų išmanymas – bib­lio­tekininkų profesinės kompetencijos dalis. Šiandieną bib­lio­tekoje dirbančius profesionalus galėtume vadinti savotiškais poliglotais, nes jie privalo gerai mokėti dar bent keletą profesinių kalbų. Kalbos kompetencijos ugdomos ir tobulinamos kartu su įvairių dalykinių sričių žiniomis. Pastaraisiais dešimtmečiais bib­lio­tekininkystės ir informacijos sričių terminija išgyvena aktyviausios kaitos ir standartizavimo laikotarpį. O tai paskatino itin ryškius natūraliosios ir dirbtinės profesinės kalbos santykio pokyčius1.

Remiantis tarptautinio standarto LST ISO 5127:2019 „Informacija ir dokumentavimas“ aiškinamuoju žodynu, natūraliosios kalbos terminijai priskirtini terminai kuriami ir norminami pagal taisykles, nulemtas daugiausia aktyvios profesinės bendruomenės vartosenos. O dirbtinei kalbai priskiriami terminai, kurių sudarymo ir vartojimo taisyklės yra tiksliai nustatytos prieš pradedant ją vartoti2.

Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bib­lio­tekai rengiant „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų terminų žodyną“3, tapo akivaizdu, kad esame labiau veikiami dirbtinių kalbų, o ne natūraliosios kalbos raidos poreikių, todėl, mokėdami daugiau ar mažiau užsienio kalbų, dažnai net neįtariame visai puikiai įvaldę dar kelių dirbtinių kalbų terminiją. Juk šios kalbos kūrimo taisykles Natūralios ir dirbtinės kalbos norminimo ypatumai bib­lio­tekininkystės terminijoje [elektroninis išteklius]: 3-iosios tarptautinės mokslinės terminologijos konferencijos „Moksliniai, administraciniai ir edukaciniai terminologijos lygmenys“ pranešimo tezės / Violeta Černiauskaitė. Vilnius, 2019 m. spalio 18–19 d., p. 12. Prieiga per internetą: http:// lki.lt/wp-content/uploads/2019/10/TERMINOLOGŲ-konferencijos-pranešimų-tezės.pdf 2 LST ISO 5127:2019 „Informacija ir dokumentavimas. Pagrindai ir aiškinamasis žodynas (tapatus ISO 5127:2017)“. Information and documentation – Foundation and vocabulary. Vilnius: Lietuvos standartizacijos departamentas, 2019, p. 21–23.

3 Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodynas [rankraštis] / Nijolė Bliūdžiuvienė, Vytautas Jonas Valiukėnas. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo bib­lio­teka, 2020. 630 p.

1

18

bib­lio­tekininkystėje diktuoja jau per šimtą dalykinių sričių standartų bei įvairių reglamentuojančių dokumentų, be kurių neįmanomi jokios informacinės sistemos diegimo ir naudojimo ar kiti svarbūs dokumentinio paveldo institucijų veiklos procesai.

Pavyzdžiui, kad bet kurioje pasaulio saugykloje surastume reikalingą išteklių, būtini bibliografinio aprašo ir bibliografinių nuorodų standartai, išteklių aprašo ir prieigos standartai, skait­meninimo terpę reglamentuojantys standartai, daugybė kitų mašininę komunikaciją reglamentuojančių standartų: metaduomenų kodavimo ir perdavimo standartai, dokumentų metaduomenų kūrimo ir valdymo standartai, identifikavimo standartai, išteklių saugojimo standartai ir dar daugelis kitų standartų, kurių kiekvienas turi savą terminiją.

Viena vertus, tai leidžia tarptautinę dirbtinės kalbos terminiją gana greitai adaptuoti nacionalinės kalbos poreikiams.

Tačiau svarbu turėti omenyje, kaip lengvai informacinių technologijų terminijos invazija gali pakeisti natūraliosios kalbos terminų raidos dėsnius, logiką ir grožį. Jau šiandieną kasdien vartojame terminus: duomenų aprašymo kalba;. DDL kalba (data definition language, data description language, DDL); saityno ontologijos kalba; OWL kalba (web ontology

language, OWL); virtualiosios realybės modeliavimo kalba; VRML kalba (virtual reality modelling language, VRML); XML kalba (extensible markup language, XML); „JavaScript“ kalba (JavaScript language); HTML kalba (hypertext markup language, HTML). Todėl privalome atsižvelgti į Nacionalinėje bib­lio­tekoje puoselėjamą tradiciją tapti itin naudinga žmonių, o ne vien kompiuterių bendravimo ir kūrybos erdve, kurioje gyvuotų taisyklinga ir visiems suprantama profesinė bib­lio­tekininkų kalba.

Ypač svarbu įvertinti, kad bib­lio­tekininkų profesinė kalba gali išlikti įdomi ir vertinga ne dėl unifikuotos ir greitai kintančios dirbtinės kalbos terminų gausos, bet dėl bendrinės kalbos žodžių terminų savito turinio, kuris vis dar ją daro suprantamą visai visuomenei.

Antra vertus, norime atkreipti dėmesį į standartizuotos bib­lio­tekininkų terminijos privalumus – daugiakalbiškumą ir tai, kad turime visas galimybes lietuvišką terminiją plėtoti bendroje tarptautinės profesinės terminijos sistemoje. Šiuos privalumus Nacionalinės bib­lio­tekos kuriamiems ir administruojamiems terminologijos ištekliams suteikė aktyvi veikla Tarptautinės standartizacijos organizacijos technikos komitete „Informacija ir dokumentacija“. Svarbu ir tai, kad profesiniai terminų standartai sudaromi sisteminių žodynų principu, tad juos lengviau integruoti į terminų bazes ar kitus duomenynus4. Terminografinis operatyvumas sukuria papildomą pridėtinę vertę ir žinių ekonomikos požiūriu yra itin vertinamas kaip galimybė tapačiai apdoroti specialybės tekstus daugelio kalbų kontekste ir adekvačiai plėtoti skaitmeninius informacijos procesus nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis.

Vadovaudamiesi tarptautinių standartų reikalavimais, bib­lio­tekininkai gana dažnai vartoja įvairias kalbos rūšis įvardijančius terminus. Į „Bib­lio­tekininkystės, informacijos ir knygotyros (BIK) lietuvių–anglų kalbų terminų žodyną“ įtraukta apie 70 termino kalba rūšinių terminų. Ši terminų grupė yra nepaprastai įdomi įvairiais analizės būdais. Straipsnyje apibendrintai pateikiame tik kelias įžvalgas.

Kviesdami išmaniai naudotis Nacionalinės bib­lio­tekos administruojamais terminologijos ištekliais5, siekiame paskatinti kolegas prisidėti prie bendros jų kūrybos ir tolesnio terminijos darninimo.

Terminografijos plėtros kryptys Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­t ekoje / Nijolė Bliūdžiuvienė, Violeta Černiauskaitė. Terminologija. ISSN 1392-267X. T. 26 (2019), p. 214. Taip pat prieiga per internetą: http://lki.lt/ terminologija-26/ 5 Terminologijos darbai [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. lapkričio 23 d.]. Prieiga per internetą: www.lnb.lt/paslaugos/bib­lio­ tekoms/norminiai-ir-teises-dokumentai-bib­lio­tekininkui/ terminologijos-darbai 4

abėcė̃linė kalbà alphabetic language ãprašo kalbà language of the description bendrnė kalbà standard language dalỹkinė kalbà language for special purposes, language for specific purposes dirbtnė kalbà artificial language fonètinė kalbà phonetic language gèstų kalbà sign language gimtóji kalbà mother tongue, native language grãfinė kalbà graphical language indeksãvimo kalbà indexing language informãcijos paieškõs kalbà information search language, information retrieval language štekliaus kalbà language of the resource katalogãvimo kalbà language of cataloguing katalogãvimo tarnýbos pasirinktà kalbà language chosen by the cataloguing agency kompiuternė kalbà computer language, machine code krinio originãlo kalbà original language of the work lèksinė kalbà lexical language logogrãfinė kalbà logographic language

natūralióji kalbà natural language oficialióji kalbà official language pagrindnės añtraštės kalbà language of title proper paieškõs kalbà search language pamati̇̀nio kreiptiẽs elemeñto kalbà language of the base access point profèsinė kalbà language for professional purposes programãvimo kalbà programming language rašýtinė kalbà written language sakýtinė kalbà spoken language specialióji kalbà special language, language for special purposes tiksli̇̀nė kalbà target language tùrinio kalbà language of the content ùžklausų kalbà query language, DQLs valstýbinė kalbà official language, state language vartótojui suprantamà ùžklausų kalbà contextual query language, common query language, CQL vertmo kalbà translation language žénklinimo kalbà markup language žõdinė kalbà spoken word

Akivaizdu, kad bet kurios profesinės srities terminijos tyrimas yra perspektyvus profesinės savimonės ir savivokos formavimui, itin reikalingas naujų naudingų visuomenei terminologijos išteklių ir įrankių kūrimui. Svarbu, kad, skatinami naujų profesinių kalbų terminijos vystymo būtinybės, tempų ir apimčių, pajėgtume visa tai laiku identifikuoti ir tinkamai valdyti.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos terminologijos darbai reikalingi ir įgyvendinant valstybinės kalbos politikos nuostatas, siekiant užtikrinti visavertį lietuvių kalbos vartojimą globalioje daugiakalbėje skaitmeninėje aplinkoje. Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 m. gairėse pažymėta, kad pastaraisiais metais pasiekta pastebimos lietuvių kalbos pritaikymo skaitmeninei terpei pažangos: parengta nemažai skait­ meninių kalbos išteklių ir pagrindinių kalbos analizės priemonių (morfologinių požymių nustatymo ir generavimo, rašybos tikrinimo įrankių), sukurta sudėtingų internetinės kalbos paslaugų (mašininis vertimas, kirčiuoklė, teksto anotavimas, įvairios paieškos tekstynuose, šnekos atpažintuvas bei sintezatorius ir kt.), sukurta lietuvių kalbos ontologija, lokalizuota nemažai kompiuterinių programų ir įrankių6.

Naujoje programoje numatyta rengti kalbos specifiką bei informacines technologijas išmanančius specialistus, finansuoti fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, palaikyti mokslines ir technines infrastruktūras. Šiuo metu Nacionalinėje bib­lio­tekoje kuriami skaitmeniniai specialios terminijos ištekliai turi geras perspektyvas būti susieti su kitomis kuriamomis terminologinių duomenų bazėmis, jie gali būti integruoti į įvairias informacijos sistemas, panaudojami įvairiuose moksliniuose tyrimuose ir edukacinėje veikloje. Daug dirbame, kad daugiakalbiuose informacinių sistemų duomenyse mūsų profesinė veikla būtų identifikuojama gražia ir taisyklinga lietuvių kalba.

6

Lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje terpėje ir kalbos technologijų pažangos 2021–2027 metų gairės (PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. XIII-3324).

19

ŽVILGSNIS Į ISTORIJĄ

APIE PIRMĄJĮ KNYGŲ PIRATĄ LIETUVOJE Dr. Tomas Petreikis

Intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo priežastimi šiandien dažnai nurodome neatsakingą skaitmeninių technologijų naudojimą, užmiršdami, kad tai yra susiję su XV a. pab.–XVI a. vykusia sparčia spaudos pramonės plėtra, sudariusia galimybes greitai tiražuoti spausdintą žodį. XVI a. viduryje toks piratavimas su pirmosiomis spaustuvėmis pasiekė ir Lietuvą. Krokuvos spaustuvėse subrendęs Stanislovas Murmelijus 1558 m. į Lietuvos Brastą atvyko tęsti pirmtako Bernardo Vojevudkos veiklos. Šalia Reformacijos plėtrai reikalingų užsakymų vykdymo jis turėjo pajamų ir iš piratinės spaudos. Tiesa, ne ši spauda išgarsino S. Murmelijų, bet tai yra jo biografijos dalis.

Piratavimo reiškinys toks pat senas, kaip ir spaudos istorija. Nuo jo buvo ginamasi spaustuvėms teikiant valdovų privilegijas, jų pažeidėjams grasinant bausmėmis ir finansinėmis sankcijomis. O kad nusižengimą įrodyti būtų lengviau – popieriaus fabrikai privalėjo ženklinti savo produkciją firminiais vandenženkliais. Vis dėlto susekti pažeidėjus ir nusižengimą įrodyti teisme būta menkų galimybių, todėl nesąžiningi spaustuvininkai galėjo pelnytis spausdindami populiarius, skaitytojų ieškomus leidinius.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje spaustuvės kūrėsi sunkiai, privačiomis pastangomis. Valdovams neremiant, kitaip ir būti negalėjo. Tokiu būdu buvo ginamas Krokuvos spaustuvių monopolis. Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvininkas Pranciškus Skorina, 1522–1525 m. Vilniuje išspausdinęs vos du leidinius bažnytine slavų kalba, nutraukė savo veiklą. Keletą dešimtmečių Lietuvos didikai savo leidinius spausdino Krokuvoje.

Reformacijos Lietuvoje veidas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis su valdovo Žygimanto Augusto žinia Lietuvos Brastoje 1553 m. įkūrė spaustuvę, duodamas pradžią nenutrūkstamai spaudos 20

istorijai Lietuvoje. Ši Krokuvos spaustuvininko B. Vojevudkos vadovaujama spaustuvė privilegijos neturėjo, teisiškai savo produkcijos nuo perspausdinimo nesaugojo. Saugoti ir nereikėjo, nes spaustuvę gynė M. Radvilos Juodojo globa. Kita vertus, Reformacijos raštai nebuvo visuotinai paklausūs, todėl saugoti juos nuo Lenkijos ar Prūsijos spaustuvininkų neturėta tikslo. Nefiksuota ir atvejų, kad tokių incidentų būtų įvykę.

1554 m. B. Vojevudkai nuskendus, po kurio laiko į Lietuvos Brastą atvyko kitas patyręs Krokuvos spaustuvininkas – S. Murmelijus. Spėjama, kad jis buvo olandų kilmės, gimęs apie 1520 metus.

Spaustuvininkas profesinių įgūdžių įgijo maždaug nuo 1540 m. dirbdamas kažkurioje Krokuvos spaustuvių. Tais metais vedė spaustuvininko Walento našlę Anną Foltynową, bet santuoka nenusisekė ir Anna 1543 m. išvyko į Vengriją. Po penkerių metų grįžusi su vaiku, S. Murmelijaus nebuvo priimta.

Sutuoktinis ją kaltino neištikimybe, todėl norėjo nutraukti santuoką, bet bažnytiniu keliu to padaryti nepavyko.

Lietuvos Brastoje S. Murmelijus galėjo atversti naują gyvenimo lapą. Naujoje vietoje dirbo nuo

Teisininko B. Groickio knygas Artykuły prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės pagrindai“) (nuotr. kairėje) ir Porządek sądow y spraw mieyskich prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės privilegijos teismams ir miestams“) 1560 m. nelegaliai perspausdino S. Murmelijus Lietuvos Brastoje. Spaustuvė antraštinius lapus puošė renesansiniais frontispisais. Žymėtina, kad tokių frontispisų kituose spaustuvininko leidiniuose vėliau nebepasitaikė. Tai leidžia manyti, kad būta sumetimų nebesinaudoti brangiu, bet gerai atpažįstamu spaudos požymiu.

Iš Krokuvos Jogailos universiteto skaitmeninės bib­lio­tekos ir Lenkijos mokslų akademijos bib­ lio­tekos Kurnike fondų

1558 m. iki maždaug 1565-ųjų. Per tą laikotarpį išspausdino 25 leidinius, dar du leidiniai buvo baigti jau kitų spaustuvininkų. Versle šis spaustuvininkas vadovavosi komercinės naudos kriterijumi, buvo šioks toks reformatiškų raštų entuziastas. Žvelgiant į S. Murmelijaus Lietuvos Brastos laikotarpio spaudos produkciją, galima teigti, kad jis buvo paslaptingas žmogus: jo vardas randamas tik dviejuose 1559 m. pasirodžiusiuose leidiniuose. Knygotyrininkui Levui Vladimirovui ši informacija buvo pagrindas teigti, kad tik tuos vienus metus S. Murmelijus veikė savarankiškai. Visgi manytina, kad ne šie motyvai nulėmė tokį spaustuvininko elgesį.

To meto sąlygomis, vykstant įtemptai Reformacijos ir Kontrreformacijos kovai, gerą vardą spaustuvininkas galėjo greitai prarasti atvirai susidėjęs su teisiškai keblia ir nevienareikšmiškai vertinama reformatų stovykla. Reformacijos ateitis tuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo aiški, todėl, esant galimybei, saugiau buvo išlikti nematomam. Juolab kad S. Murmelijus niekada oficialiai ir neperėjo į reformacijos rėmėjų gretas, liko Katalikų bažnyčioje. Krokuvos spaustuvių patirtis liudija, kad, spausdinant Reformacijos autorių darbus, naudoti kontrafakciją, nurodant klaidingus leidybos duomenis, buvo įprasta praktika. Ji pastebima Marko Szarffenbergerio ir Maciejaus Wirzbiętos spaustuvėse, kurios buvo susijusios ir su M. Radvilos Juodojo parama kai kuriems leidybos sumanymams. O nuo kontrafakcijos iki piratavimo kelias artimas.

M. Radvilos Juodojo ir S. Murmelijaus sudarytos sutarties sąlygos nežinomos, bet šiokia tokia laisvė

spaustuvininkui buvo palikta. Vargu ar jos nesant, S. Murmelijus būtų vykęs tęsti B. Vojevudkos darbų.

Lietuvos Brastos spaustuvė nuo įkūrimo dienos turėjo tapti Reformacijos idėjų sklaidos židiniu, todėl M. Radvila Juodasis surasdavo rėmėjų spaustuvės leidiniams – tai matyti iš dedikacijų. Kiek tai atnešdavo pelno spaustuvei, sunku pasakyti, bet ir vidinių paskatų imtis papildomų veiklų būta.

S. Murmelijaus galvoje užgimė sumanymas pasipelnyti iš žinomų to meto Krokuvos teisininkų Bartłomiejaus Groickio (apie 1534–1605) ir Jano Palczowskio (apie 1507–1565) darbų. Tai buvo populiarūs autoriai, daugiausia nagrinėję ir vertę Lenkijos teisės sistemai reikalingus veikalus. Lietuvoje jų darbai vargu ar buvo kam žinomi, bet apie juos neabejotinai nusimanė krokuvietis S. Murmelijus.

Yra žinoma, kad spaustuvininkas 1559 m. lankėsi Krokuvoje, užsitikrindamas miestiečio teises. Šis istoriko Waldemaro Kowalskio nurodytas faktas liudija, kad išvykėlis su Lenkija tiltų nedegino, išliko atsargus. Naujasis Lietuvos Brastos spaustuvininkas apsilankymo Lenkijos sostinėje metu turėjo progą susipažinti ir su knygų naujienomis.

Minėtojo B. Groickio specializacija buvo miestų teisė. Jis rašė originalius darbus, taip pat iš lotynų į lenkų kalbą vertė aktualius teisinius tekstus. Šis autorius dirbo su Krokuvos spaustuvininku Łazaru Andrysowicziumi. Lenkijos spaustuvėje pasirodžiusius leidinius S. Murmelijus 1560 m. nelegaliai ir perspausdino: Artykuły prawa maydeburskiego („Magdeburgo teisės pagrindai“, 1558–1559 laidos); Porządek sądow y spraw mieyskich prawa mayde21

burskiego („Magdeburgo teisės privilegijos teismams ir miestams“, 1559); Posthępek wybran iest z Praw Cesarskich, ktory Carolus V. Cesarz kazał wydać po wszytkich swoich państwiech („Ištrauka iš imperatoriaus Karolio V paskelbtų įsakų apie bausmes“, 1559); Ustawa placey u sądow w prawie maydeburskim („Įstatymas dėl tarifų už teisminius procesus pagal Magdeburgo teisę“, 1558–1559).

S. Murmelijus siekė nuslėpti savo nelegalią veiklą, todėl perspausdino ne vien tekstus, bet ir knygose buvusias dedikacijas rėmėjams. Lyginant Ł. Andrysowicziaus ir S. Murmelijaus perspaudus, matyti, kad pastarasis naudojo gana išraiškingą knygų puošybą, todėl kai kurie leidiniai vizualiai atrodė geriau nei Ł. Andrysowicziaus spaudiniai.

Nėra iki galo aišku, ar Žygimanto Augusto dvariškio J. Palczowskio teisinio turinio knygos Ustawy prawa polskiego napotrzebneysze („Reikalingiausi lenkų teisės įstatymai“, 1560) ir Ustawy prawa polskiego dla pamięci krotko wypisane („Trumpai išdėstyti lenkų teisės įstatymai“, 1561) buvo išspausdintos pažeidžiant kurio nors spaustuvininko teises. Šie leidiniai išėjo pamečiui, be autorystės ir spaudos duomenų. Tikrieji darbų autoriai ir leidėjai išryškėjo tik XIX a. pabaigoje Aišku tik viena: nei B. Groickio, nei J. Palczowskio knygos paklausos Lietuvoje neturėjo, tai – grynai komerciniai S. Murmelijaus sumanymai. Jų platinti M. Radvila Juodasis nesiėmė, jam tai ir nerūpėjo, nes jos nebuvo Reformacijos plėtrai skirta literatūra. Lenkų knygotyrininkai kelia prielaidą, kad ši S. Murmelijaus piratinė veikla galėjo erzinti M. Radvilą Juodąjį.

Nėra tiksliai žinomi S. Murmelijaus kontaktai su Lenkijos prekeiviais, bet jų iš tikro būta. Neatsitiktinai išlikę piratinių leidinių egzemplioriai beveik išimtinai sutelkti tik Lenkijos bib­lio­tekose. Tai leidžia manyti, kad to meto auditorija buvo pasiekta, leidiniai neužsigulėjo spaustuvės sandėliuose.

S. Murmelijus iš Lietuvos Brastos išvyko apie 1565 m. Didesnių turtų spaustuvininkas Lietuvoje nesusikrovė, todėl, vos išvykęs arba planuodamas išvykimą, naujai pradžiai skolinosi pinigų iš liubliniečio Jakobo Kanopnicos. Šis žmogus S. Murmelijui turėjo būti gerai pažįstamas: Liubline jis vertėsi prekyba, o to meto prekybininkai prekiavo ir knygomis, kartais užsiimdavo ir leidyba. Natūralu, kad J. Kanopnica galėjo būti vienas iš spaustuvininko kontaktinių asmenų Lenkijoje platinant legalius ir piratinius leidinius.

S. Murmelijui paskolos reikėjo Lovičiuje įsikuriant pas Gniezno arkivyskupą Jakubą Uchańskį. Ten jis apie metus spausdino jėzuitų leidinius, bet veikla sekėsi nekaip. Praradęs arkivyskupo globą, ieškojo darbo pas žinomą Krokuvos spaustuvininką, galbūt ir giminaitį Mikołajų Szarffenbergerį. S. Murmelijus kažkiek mokėjo kreditoriui, bet tai darė priešokiais, todėl 1570 m. liepą susirūpinta skolos išieškojimu.

Nesumokėta skola tais pačiais metais S. Murmelijų 22

pasivijo Krokuvoje. Pagal ieškovo prašymą jis buvo suimtas, keletą mėnesių teko kalėti, kol spaustuvės savininkas spalio 13 d. laidavo už skolininką.

Galiausiai S. Murmelijus pateikė savo turtą kreditoriui. Pastarasis 1571 m. jį aprašė. Įvykęs teismas nustatė, kad likusi skola – 80 auksinų. Sudarytas skolos atidavimo grafikas. Iš turto surašymo išaiškėjo, kad S. Murmelijus kreditoriams buvo pateikęs vertingą diržą ir 109 leidinių rinkinį, kuriame nemažai pavadinimų kartojosi. W. Kowalskio manymu, tai yra ženklas, kad S. Murmelijus Krokuvoje ketino atidaryti, o gal ir buvo atidaręs knygyną, orientuotą į protestantų (evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų) auditoriją. Pažymėtina, kad nei B. Groickio, nei J. Palczowskio darbų ir kitų Lietuvos Brastos spaustuvės leidinių šiame sąraše nebuvo.

Paskutinė žinoma S. Murmelijaus gyvenimo data – 1572-ieji. Jis minimas kaip Krokuvos spaustuvininkas byloje dėl skyrybų. Tikriausiai nuosavos spaustuvės neturėjo, dirbo pas minėtąjį M. Szarffenbergerį. Tolesnis spaustuvininko likimas nežinomas, bet jis tuo metu jau ėjo šeštąją dešimtį.

Nepaisant straipsnyje išryškintų S. Murmelijaus piratinių veiklų, pirma jį reikėtų atsiminti kaip gerą spaudos specialistą, ištikimą savai profesijai. Jo vadovaujama Lietuvos Brastos spaustuvė pasižymėjo plačiu teikiamų paslaugų spektru: spausdino ir natas, turėjo gotiškų ir lotyniškų šriftų, daug dėmesio skyrė leidinių estetikai, jų puošybai, išleido įvairaus turinio leidinių. Spaustuvės aplinkoje subrendo ir S. Murmelijaus įpėdinis Kiprijonas Bazilikas. Reikšmingiausias S. Murmelijaus spaudinys, prie kurio rengimo dirbo ir minėtasis K. Bazilikas, – 1563 m. pasirodžiusi žymioji Brastos Biblija. Ši šlovė išblukina S. Murmelijaus biografines dėmes.

Straipsnis parengtas remiantis neseniai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos išleistame leidinyje „XVI a. Lietuvos knygos lenkų kalba.

Kontrolinis sąrašas. Mokslo studija. XVII–XVIII a. taisymai ir papildymai“ (2020) sukaupta bibliografine ir istorine medžiaga.

KITA LITERATŪRA

Estreicher, Karol. Bibliografia polska, 1899, t. 17 Vladimirovas, Levas. Knygos istorija: senovė, viduramžiai, renesansas, XVI–XVII amžius, 1979 Kowalski, Waldemar. Krakowski drukarz Stanisław Murmelius i jego księgozbiór (1571). Odrodzenie i reformacja w Polsce, 2018, t. 62, p. 5–45 Ptaśnik, Jan. Drukarze różnowiercy w Krakowie wieku XVI. Reformacja w Polsce. Organ Towarzystwa do Badania Dziejów Reformacji w Polsce, 1921, Nr. 3, p. 187 Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku. Sąs. 5, Wielkie Księstwo Litewskie / Opracowaly Alodia Kawecka-Gryczowa, Krystyna Korotajowa i Wojciech Krajewski. Wrocław; Kraków, 1959, p. 180–187

SUKAKTYS

MOTIEJUS VALANČIUS: AR JIS KALBA MAN?

Vyskupas Motiejus Valančius, 1867 m.

Vilija Baublytė

Šiemet vasario 28 d. sukako 220 metų nuo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo. Žemaičių vyskupo, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo vardas amžiams įrašytas tautos atmintyje. Ar visada sutampa garbingi vardai, išlikę tautos atmintyje, ir vardai asmenų, kurių tekstus skaitome iki šių dienų? Nelygu, kaip atsakysime į klausimą: ar ta išskirtinė asmenybė kalba man, ar jos žodžiai pasiekia mano širdį? Įdomus sutapimas: Motiejaus Valančiaus amžininkas, prancūzų ir pasaulinės literatūros klasikas Honoré de Balzacas (1799–1850) 1843 m. pašto karieta iš Sankt Peterburgo į Paryžių važiavo per Žemaitiją. Stabtelėjęs pailsėti Tauragės užeigos namuose, iš ten parašė laišką lenkų grafienei Ewelinai Hańskai (ir į Peterburgą vyko tartis dėl vedybų su ja). Prisiminus šį epizodą, man spontaniškai kilo klausimas, ar galėjo Valančius – tuomet Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstęs pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją – jei ne būti skaitęs kūrybą, tai bent girdėjęs garsaus prancūzų autoriaus, rašytojo karjerą pradėjusio nuo filosofinių ir religinių esė, vardą?

Įdomu, kad šie vyrai netgi turėjo realią (net jei ir atsitiktinę) galimybę susitikti – ne Tauragės užeigoje, bet Sankt Peterburge, kur Balzacas viešėjo nuo 1843-iųjų pavasario iki rudens, o Valančius gyveno ir dirbo keletą metų nuo 1842-ųjų (tais metais į Rusijos imperijos sostinę, arčiau valdžios akių, buvo perkelta Vilniaus dvasinė akademija). Ir Simonas Daukantas jau ten gyveno ir dirbo nuo 1835-ųjų. Ar galime įsivaizduoti juos visus tris kokiuose nors Peterburgo susiėjimuose besišnekučiuojančius vienoje draugėje? Ir kokiomis temomis jie būtų kalbėję? Tai galėtų būti klausimas kultūros istorijos tyrinėtojams. O man žurnalo redakcija pasiūlė „pasikalbėti“ su Valančiumi iš šių dienų skaitytojo pozicijos.

23

Einant prie asmenybės, lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtinusios aukščiausioje hierarchijoje, pravartu pradėti nuo jos biografijos arba nuo pastangos praplėsti atmintyje įtvirtintas negausias, supaprastinantį ir trafaretinį asmens vaizdą teikiančias žinias.

Savuoju vedliu po Valančiaus biografiją pasirinkau Vaclovą Biržišką, kurio biografiniuose tekstuose šio dvasininko veikla ir darbai aprašyti pakankamai išsamiai, su pagarba, bet be apriorinio pieteto.

SAVITI BIOGRAFIJOS VINGIAI Įsiminė Biržiškos frazė, perskaityta viename iš jo tekstų, skirtų Valančiaus biografijai: „Ir čia vėl jis daro savitų vingių, kurie galėjo atnešti ir neigiamų, ir teigiamų pasekmių.“ Per tuos savitus darbų, poelgių bei santykių vingius ir atsiveria skirtingi Valančiaus veidai, sudėtingas, kartais prieštaravimų kupinas jo santykis su savuoju istoriniu laikotarpiu ir amžininkais. Jei sektume biografiniais Biržiškos tekstais, įtrauktais į Juozo Jasaičio sudarytą straipsnių rinktinę „Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo“ (2001), tai eitumėm nuo tiesiog Motiejaus Valančiaus („Motiejus Valančius. Biografija“) prie dviejų Valančių („Du Valančiai“) iki daugiaveidžio Valančiaus („Daugiaveidis Valančius“).

„

<...> ankstyvuoju savo visuomeninio gyvenimo ir vyskupavimo laikotarpiu jokių su lietuvybe susijusių tautinių uždavinių jis nebuvo nusimatęs.

“

Iš to, kaip papasakota Biržiškos, savitų vingių galima pastebėti beveik visose Valančiaus veiklose ir iniciatyvose. Lietuvybės ir lietuvių kalbos vartojimo klausimu – taip pat. Pradėjusio eiti Žemaičių vyskupo pareigas Valančiaus lietuviškumas, kaip teigia Biržiška, „reiškėsi tik santykiuose su mužikais, lenkiškai nemokančiais. Su didikais, su bajorais santykiaudamas jis tik pirmasis vyskupijoje didikas, toks pats, o gal ir didesnis lenkas, kaip ir jie. Jis kitaip nekoresponduoja, kaip lenkiškai; jis važinėjasi tik ketvertu arklių pakinkyta karieta“. Nors, tapęs vyskupu, Valančius nenutraukė, netgi išplėtė savo santykius su lietuviškojo judėjimo atstovais, tačiau susirašinėjo su jais tik lenkiškai. Netgi raginamas į lietuvių kalba rašytus laiškus atsakyti lietuviškai, atkakliai atrašinėjo lenkiškai.

Nors savo pirmąjį spausdintą darbą – istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (Žemajtiu 24

Wiskupiste, 1848) – Valančius, dar iki tapdamas vyskupu, parašė lietuviškai, pasak Biržiškos, ankstyvuoju savo visuomeninio gyvenimo ir vyskupavimo laikotarpiu jokių su lietuvybe susijusių tautinių uždavinių jis nebuvo nusimatęs. Savo pirminiais uždaviniais Žemaičių vyskupas laikė žmonių raštingumo ugdymą ir bendro kultūros lygio kėlimą – tiek liaudies, tiek dvasininkijos (ne tik valstiečių, bet ir Lietuvos kunigų išsilavinimo bei apsiskaitymo lygį teologijos mokslų daktaro laipsnį turintis Valančius vertino menkai).

Kalbėdamas apie Valančiaus didelius nuopelnus ugdant žmonių raštingumą, Biržiška teigia, kad jo pastangomis liaudies raštingumo lygiu Lietuva XIX a. viduryje pasiekė savotišką rekordą ne tik palyginti su kitais rusų okupuotais kaimyniniais kraštais (Lenkija, Latvija, Estija), jau nekalbant apie pačią Rusiją, bet iš dalies ir Vakarų Europoje. Dėl išplėtoto parapinių mokyklų tinklo, sudariusio sąlygas mokytis daugumai vyskupystės vaikų, ir dėl aktyvaus suaugusiųjų švietimo per pirmąjį Valančiaus vyskupystės dešimt­ metį daugelyje Lietuvos vietovių neliko beraščių.

(Reikia turėti omenyje, kad nuo Valančiaus vyskupavimo pradžios Žemaičių vyskupijos teritorija buvo dvigubai didesnė, nei turėjo jo pirmtakai, ir apėmė visą buvusią Kauno guberniją ir dar Kuršo (dabar – Latvija) katalikus.)

Vis dėlto, rūpindamasis valstiečių švietimu, Valančius galvojo ne apie lietuvybę, bet apie religinį auklėjimą ir dorovę, todėl pats gausiai rašė ir kitus kunigus skatino rašyti tikybinio turinio knygeles.

Norint, kad šviečiamoji religinė literatūra liaudies būtų skaitoma, ir rašyti ją reikėjo liaudies kalba – lietuviškai. Šios literatūros leidybos statistika įspūdinga: Biržiškos teigimu, nuo Valančiaus vyskupavimo pradžios per 14 metų iki 1863 m. sukilimo ir lietuvių spaudos uždraudimo 1864-aisiais Žemaičių vyskupijoje lietuviškos katalikų religinės literatūros srityje buvo padaryta ne mažiau kaip per praėjusius 300 metų nuo lietuviškų knygų pasirodymo Didžiojoje Lietuvoje.

Rūpindamasis dvasininkijos švietimu, Valančius savotiškai net stiprino jos lenkiškumą, nes kunigams platinama mokslinė (teologinė) literatūra buvo lenkiška. Kaip pažymi Biržiška, lenkiškų teologinių knygų leidybos srityje Valančiaus Žemaičių vyskupija aplenkė lenkuojančią Vilniaus vyskupiją, o pats Valančius tarp Lenkijos knygų leidėjų kuriam laikui net buvo įgijęs lenkiškų knygų mecenato reputaciją. Neretais atvejais ir parapinių mokyklų kunigai mokiniams dėstė lenkiškai, tokiu būdu, pasak Biržiškos, tęsdami tautos lenkinimo darbą (ypač rytinėje vyskupijos dalyje, prijungtoje iš buvusios Vilniaus vyskupijos).

Mėgindamas apžvelgti Valančiaus darbus įvairiose srityse, suprasti jo asmenybę ir atskleisti patį gyvenamąjį laikotarpį, Biržiška dvasininko veiklą

skiria į tris sąlyginius etapus: pirmas – maždaug iki 1858-ųjų – tai jau minėta aktyvi visuomeninė veikla švietimo ir blaivybės srityse; 1858–1864 m. – svyravimo laikai; paskutinis gyvenimo dešimtmetis – nuo 1864–1865 iki 1875-ųjų – laikotarpis, lietuvių tautai davęs būtent tą Valančių, kurio nuopelnus minime iki šių dienų.

„

Pripažįstama, kad Valančius buvo plataus diapazono politikas ir diplomatas, savo padėties verčiamas elgtis labiau pragmatiškai negu idealistiškai.

“

Sekant Valančiaus biografijos ir veiklos vingiais, ypač vadinamuoju svyravimo laikotarpiu, neįmanoma neminėti jo santykių su carinės Rusijos administracija, taip pat jo laikysenos 1863 m. sukilimo metu. Laviravimas, sumani diplomatija, bičiuliškų santykių mezgimas tiek su Katalikų bažnyčios viršūnėmis, tiek su rusų administracijos pareigūnais, Valančiui pagelbėjo ir siekiant vyskupo karjeros, ir vėliau tvarkantis vyskupystėje. Biržiškos rašyta: „Santykiuose prie rusų vyriausybės jis nemato valdžios slėgimo, jo vyskupystėje „tiš da glad, da Božja blagodat“ (tykuma, ramuma ir Dievo malonė – V. B.).

Ir rusai džiaugiasi – „kad visi toki vyskupai būtų“.

Bręstantis sukilimas – akivaizdi grėsmė nusistovėjusiai reikalų tvarkai ir gana stabiliai Valančiaus, kaip vyskupo, padėčiai tarp Romos ir caro. Žiaurias rusų valdžios represijas malšinant sukilimą taip pat buvo nesunku numatyti. Tad vyskupo nepritarimas sukilėliams regisi veikiau dėsningu nei stebinančiu faktu.

Pripažįstama, kad Valančius buvo plataus diapazono politikas ir diplomatas, savo padėties verčiamas elgtis labiau pragmatiškai negu idealistiškai.

Biržiška puikiai suvokia tokio elgesio priežastis, tačiau karštai nepritaria tonui, kuriuo Žemaičių vyskupas rašė laiškus Vilniaus generalgubernatoriui Muravjovui kaip tik sukilimo metu: „Skaitant Valančiaus susirašinėjimą tuo laiku su Muravjovu, net koktu darosi, atrodo, susirašinėja du didžiausiu prieteliu – iš vienos pusės žiaurus korikas, malšintojas, iš kitos, katalikų vyskupas. Kokių komplimentų vienas kitam prirašo, kaip abudu vienodai žiūri į visus Lietuvos įvykius, koks vienodumas ištikimybėje Rusijai ir carui, bendram nusistatyme!“ Pasipiktinęs susirašinėjimo stiliumi, Biržiška čia pat priduria, kad „ir čia Valančius savitai tuos santykius išnaudoja. Jis tuo metu yra vienintelis Lietuvoje, o gal ir Rusijoje žmogus, su kuriuo Muravjovas šiek tiek skaitosi,

jam vienam pavyko per Muravjovą išgelbėti daugiau žmonių, ypatingai kunigų, nuo kartuvių ar Sibiro negu visiems kitiems, daug autoritetingesniems ir įtakingesniems kartu“.

Derėtų pabrėžti, kad šiuo straipsniu nepretenduojama pateikti išsamios mokslinių darbų apie Valančiaus laikyseną sukilimo metu ir jo santykius su carine rusų valdininkija apžvalgos, tačiau jei pasitelksime grožinę literatūrą, tiktų fragmentas iš Jurgio Gliaudos istorinio romano „Ganytojas ir vilkai“: „Tvarkos ardymas vyskupui atrodė poelgis prieš protą, prieš taisyklingą mąstymą. Už tai žmonės kenčia ir daug kentės. <...> Karabinas mūsų nuo caro neišvaduos. Vienoje pusėje nenugalima galybė, o kitoj pusėj mužikėliai su dalgiais! Mūsų gyvenimą nutvieks mūsų išlavėjęs protas. Prieš karčiamas privalu kovoti. Parapijines mokyklas gerbti kaip šventoves. Šitaip dabar reikia suktis, vaike mano! <...> Per mokyklą, per blaivystę. Tasai sąmyšis pas mus iš lenkų atneštas. Žinai gi, lenkas nėra žemaitis. Lenkų galvojimas karštas, netoks jau žemaitiškas. <...> Jo vyskupijos pločiuose, kur gyvena milijonas žmonių, siautėja sukilėliai ir naujas žodis „laisvė“ nustelbė kilnų žodį „blaivybė“. Žodis „laisvė“ yra naujas svaigalas, kurį žemaičiams pagamino Varšuva. Caro įpėdiniui Vilniuje, generalgubernatoriui Muravjovui visi lietuviški žodžiai, „laisvė“, „blaivybė“, „katalikų bažnyčia“, yra įtartini, persekiotini, skatiną maištą. Visi tie žodžiai yra pirmoji pakopa kelyje į kartuves.“

„

Lietuvybės gynimas po sukilimo Valančiui iš esmės reiškė katalikybės gynimą.

“

Svyravimai ir slinktis nuo Valančiaus – laviruojančio diplomato iki Valančiaus – rezistento prasidėjo kaip reakcija į po sukilimo prasidėjusią labai agresyvią krašto rusifikavimo politiką, kuri reiškėsi ir katalikų tikybos persekiojimu, Katalikų bažnyčios veiklos ribojimu. Lietuvybės gynimas po sukilimo Valančiui iš esmės reiškė katalikybės gynimą. Lietuviško rašto uždraudimą ir knygų spausdinimą kirilikos rašmenimis Valančius vertino kaip stačiatikių tikybos platinimo būdą ir tiesioginę grėsmę katalikybei. Net ir vadinamoji Valančiaus lietuviška politinė programa (pirmoji iki „Aušros“ laikų), skelbiama ir įgyvendinama jam organizavus slaptą lietuviškų raštų (savotiškų pirmųjų politinių brošiūrų) spausdinimą Prūsijoje, iš esmės buvo kova už katalikišką Lietuvą.

25

Minėtose brošiūrose buvo formuluojamos gana konkrečios rekomendacijos, kaip išsaugoti savo tikėjimą (pavyzdžiui, delsti leidžiant vaikus į rusiškas mokyklas; uždarius katalikų bažnyčias, toliau melstis namuose; mokytis patiems krikštyti vaikus be kunigo).

Masiškai skleidžiamos visoje Lietuvoje, šios brošiūros palaikė tokią žmonių nuotaiką, dėl kurios visi rusų valdžios potvarkiai Lietuvoje nepasiekdavo ir mažos dalelės to, ko norėta jais laimėti. Tačiau, kaip pabrėžia „savitais Valančiaus vingiais“ sekantis Biržiška, Žemaičių vyskupas kovoja ne su valdžia, ne su caru, bet su „maskolių“ kultūros įtaka katalikybei. Komentuodamas politinę Valančiaus laikyseną, Biržiška pabrėžia, kad Valančius, būdamas nuoseklus monarchijos šalininkas, nekvestionavo caro autoriteto.

NEPRIKLAUSOMŲJŲ KELIU?

Esama klasikų tekstų, kuriuos tiesiog gali imti ir skaityti be ypatingo specialaus pasirengimo (paremto istorinio, kultūrinio konteksto ir literatūros kanono išmanymu). Juose būtinai rasi, kas tave užkabins, tekstai kalbės su tavimi. O štai atsivertęs Valančiaus tekstus, pamatai, kad savo jėgomis, tiesiogiai su jo tekstais kalbėtis nepavyks – čia būtini vedliai ir tarpininkai.

Savuoju vedliu dažnai renkuosi Vytautą Kavolį.

Knygoje „Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai“ (1986) jis siūlo savitą prieigą prie lietuvių literatūros (ir apskritai lietuvių kultūros istorijos), ragindamas skaitomus tekstus vertinti pagal tai, kiek jie svarbūs lietuvių kultūros modernėjimui ir nepriklausomo galvojimo vystymuisi; ieškoti juose naujų sąmoningumo apraiškų ir proveržių. Knygoje Kavolis net pateikia sąrašą „Nepriklausomi žmonės“. Arvydas Šliogeris tekste „Laisvojo šaulio taku“ suskaičiavo, kad kavoliškajame sąraše iš viso yra 37 „laisvieji šauliai“.

Tiesa, paties Kavolio žodžiais, jis nesurašė visų nepriklausomųjų, tik pateikė iliustratyvią kuo platesnę nepriklausomų žmonių skalę (pradedant „Aušros“ (1883) ir priešaušrio laikotarpiu).

Motiejaus Valančiaus Kavolio nepriklausomų asmenų sąraše nėra. O sąrašą pradeda Simonas Daukantas su Antanu Strazdu, kaip priešaušrio nepriklausomųjų atstovai. Kavoliui neatrodo, kad ideologinis ar religinis angažuotumas savaime užgniaužia žmogaus nepriklausomumą – jo sąraše rasime ir socialistų, ir katalikų kunigų (pavyzdžiui, tas pats Strazdas, vėliau – Vaižgantas). Todėl galima nutuokti, kad ne dėl einamų katalikų vyskupo pareigų Valančiui skirtas toks Kavolio vertinimas: „Valančius buvo tradicijos racionalizatorius ir dar socializmo neišgąsdintas autoritetinis populistas, Lietuvoje prasmingą vietą paliekantis tik tradiciniams katalikams.“ Daugelis Kavolio teiginių apie Valančių daug kur rezonuoja su biografiniais Biržiškos tekstais. Pasak 26

kultūros istoriko, Valančius aktyviai, veiksmingiau nei bet kas kitas iki tol, rūpinosi žmonių gerove.

Jo nuopelnai plėtojant mokyklų tinklą, leidžiant knygas ir skatinant blaivybę yra akivaizdūs ir pripažinti. Tačiau į įvairias visuomenės modernėjimo apraiškas – pasaulietinės sąmonės stiprėjimą, luominių hierarchinių santykių kvestionavimą ir kitas – dvasininkas žiūrėjo kaip į plintančią demoralizaciją ir, Kavolio vertinimu, atkakliai bandė sustingdinti nesulaikomai skeldėjančią tradicinę bažnytinę moralinę kaimo kultūrą. Tai sakydamas, Kavolis atkreipia dėmesį ir į akis rėžiančius Valančiaus pirmojo ganytojiškojo 1850 m. laiško tikintiesiems žodžius: „Tegul paklusnumas visokioms vyresnybėms valdo žingsnius „jūsų“ ir „žmonės, godokite ponus savo“.“ Savo vyskupystės administracijoje jis taip pat buvo institucinio autoriteto griežtintojas, priešinosi tuo metu Žemaičių vyskupijos daugiausia latviškose parapijose plitusioms religiškai mišrioms santuokoms.

„

Valančius aktyviai <...> rūpinosi žmonių gerove. Tačiau į įvairias visuomenės modernėjimo apraiškas <...> žiūrėjo kaip į plintančią demoralizaciją.

“

Jei vertinsime pasaulietinės sąmonės elemento (nebūdingo ligtolinei baroko kultūrai) ir jos ženklų lietuvių rašytinėje kultūroje požiūriu, tai galime kalbėti apie Valančiaus nuopelnus pasaulietinei didaktinei prozai. Po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo ir spaudos uždraudimo Valančius, be jau minėto slapto politinio turinio raštų platinimo, ėmėsi kurti ir pasaulietinę literatūrą. (Iki tol rašė ir platino tik religinio turinio knygeles.) Visi jį, kaip literatą, išgarsinę prozos kūriniai parašyti spaudos draudimo laikotarpiu, jam pačiam gyvenant savotiškoje tremtyje Kaune (kad caro administracijai lengviau būtų kontroliuoti ir sekti, į šį miestą iš Varnių buvo perkeltas vyskupijos centras, o Valančiui apribotos tiesioginio bendravimo su parapijiečiais galimybės).

Valančiaus knygelės buvo leidžiamos ir perleidžiamos dideliais tiražais, jos greitai bei lengvai plito (skirtingai nei Daukanto) ir išaugino ištisą lietuviškai skaitančiųjų kartą. Bet jei į tekstų turinį žiūrėsime kavolišku žvilgsniu, ieškodami lietuvių kultūros modernėjimo požymių, naujų sąmoningumo apraiškų, tai ir vėl nueisime „savitais vingiais“.

Visų pirma dėl kitataučių vaizdavimo Valančiaus raštuose. Kad ir šioje ištraukoje iš pasakojimo „Apie

šunis“ (knygoje „Pasakojimas Antano tretininko“; parašyta 1872, išleista 1891): „[Šunys] neužkenčia žmonių, darančių krividą savo gaspadoriui ir nenori į namus įleisti. Užvis pjauna žydus, maskolius ir ubagus. Žydas, prie žmogaus ateinąs, niekuomet jam nieko gero neatneša, bet nori pelnyti, apgauti ar ką pavogti. Maskoliai ateinantys lygia dalia nežada nieko naudingo gaspadoriui. Ubagai tyčiomis stumdos, kad ką gautų iš gyvenimo, šuniui duoną sumažintų.“

„

Greičiausiai <...> šiandien labiau nei Valančiaus tekstai įdomesnis jo likimas ir egzistencinė laikysena.

“

Prieš duodami mokiniams skaityti tokias Valančiaus ištraukas, šių dienų mokytojai, matyt, turėtų papasakoti net tik apie Valančiaus liaudiškai šiurkštų humorą ir sodrų stilių, bet ir apie tradicinę XIX a. lietuvių kaimo kultūrą. Apie ją kalbėdamas, Kavolis „Sąmoningumo trajektorijose“ cituoja fiziką ir etnografą Igną Končių, kuris, savo „Žemaičio šnekose“ svarstydamas klausimą, kodėl jo vaikystės laikais, XIX a. pabaigoje, Lietuvos kaime žydas nebuvo laikomas žmogumi, prieina išvadą, kad senojoje lietuvių kaimo kultūroje visaverčiais žmonėmis laikyti tik tie, kurie dirba gamtoje.

Amatininko ar pirklio darbas negerbiamas, kaip ir tą darbą dirbantis žmogus (pagal šią pasaulėžiūrą kunigas yra už žmogų aukštesnis, o ponas – iš visai kitos kategorijos).

Kavolio požiūriu, būtent nuo Valančiaus į moderniąją lietuvių kalbą iš tradicinės liaudies kultūros perėjo nepakantumas vienai tautinei religinei grupei. Pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis XVIII a. kritikavo visas tautines grupes, o Valančius XIX a. viduryje vieną tautinę religinę grupę pristato kaip korupcijos šaltinį: „Kručauti [vagiliauti, apgaudinėti] išmokė žemaičius žydai...“ Kaip pastebėta Vytauto Vanago, Valančiaus raštuose girdimo tautinio nepakantumo vos po poros trejeto dešimtmečių nestokojo lietuvių buržuazija, kovojusi dėl savo ekonominių pozicijų stiprinimo.

Išeitų, kad, savo raštuose morališkai menkindamas kitataučius, Valančius ragino lietuvius (ypač iš baudžiavos išlaisvintus valstiečius) imtis verslo, eiti į tas ekonominės veiklos sritis, kuriose iki tol šeimininkavo kitataučiai.

O štai Kavolis Valančiaus originalią pastangą žadinti lietuvių ekonominę iniciatyvą įžvelgia visai kitur – keliaujančio, judraus ir besidominčio pasauliu žmogaus temoje, kuri plėtojama žymiausiame

Valančiaus grožiniame veikale „Palangos Juzė“ (1869). Knygoje „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ Kavolis pažymi, kad XIX a. antrajame ketvirtyje lietuvių literatūrą užplūsta tekstai, kuriuose vaizduojamas žmogus, neprisirišęs prie savo aplinkos, negyvenantis nuolat vienoje vietoje, keliaujantis po pasaulį (tarp tokių – pirkliai, amatininkai, vienuoliai, savo ūkius sūnums perleidę senukai ir kiti). „Palangos Juzėje“ – Kavolio vertinimu, geriausiame to meto keliaujančio žmogaus tekste – per keliaujančio siuvėjo pasakojimus veriasi skirtingų vietų žmonių gyvensena, papročiai, žaidimai ir dainos.

Tokia literatūra turėjo žadinti to meto kaimo žmonių vaizduotę, paruošti dirvą ekonominei iniciatyvai, migracijai, skatinti domėjimąsi gyvenimu už savo parapijos ribų. *** Užbaigiant straipsnį, vertėtų grįžti prie pradžioje sau iškelto klausimo: ar Motiejus Valančius kalba man, ar jo žodžiai pasiekia mano širdį?

Man Valančiaus tekstai – nutolinti laiko ir pasikeitusių estetikos bei etikos normų – atsiveria jau tik per tarpininkus. Greičiausiai specializuotų tiriamųjų interesų ir atitinkamo akademinio pasirengimo neturinčiam žmogui šiandien labiau nei šio dvasininko ir rašytojo tekstai įdomesnis jo likimas ir egzistencinė laikysena – Valančius, kaip istorinė, politinė figūra ir kaip tam tikras psichologinis charakteris.

Valančiaus biografija galėtų būti atspirties tašku istoriniam kino serialui. Gilinantis į jo gyvenimą, galima atskleisti dramatiško Lietuvai istorinio laikotarpio dvasią; papasakoti apie diplomatinius (dažnai – užkulisinius) Vatikano, Rusijos valdžios ir lietuvių veikėjų žaidimus (kad ir intriguojančios Valančiaus skyrimo vyskupu peripetijos); greta parodyti amžininkų likimus, kartais lemtingai susipynusius su Valančiaus gyvenimu, – atskira tema čia galėtų būti Daukanto ir Valančiaus gražiai prasidėjusi, bet liūdnai pasibaigusi santykių istorija (kam įdomu, poetiškai jautriai papasakotų šios istorijos atgarsių yra Romualdo Granausko esė „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“); apmąstyti amžinas egzistencines įtampas tarp laisvės ir tvarkos, kaitos ir stabilumo, idealizmo ir pragmatizmo.

LITERATŪRA

1. Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo / sudarė Juozas Jasaitis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001 2. Valančius, Motiejus. Raštai. T. 1, 2001 3. Kavolis, Vytautas. Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1986 4. Kavolis, Vytautas. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Apostrofa, 2016 5. Gliauda, Jurgis. Ganytojas ir vilkai: istorinis romanas. London: Nida, 1986 6. Šliogeris, Arvydas. Lietuviškosios paraštės. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011 7. Granauskas, Romualdas. Baltas liūdesio balandis: esė, pokalbiai, pokštai / sudarė Valentinas Sventickas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015

27

SAUSIO 13-OJI

Viliaus Jasinevičiaus nuotr.

KAI VILTIS STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ (III)

Šiemet Lietuva mini 30 metų, praėjusių nuo lemtingos 1991 m. sausio 13-osios, kai susitelkę beginkliai šalies žmonės apgynė savo laisvę, nepabūgę brutalios sovietų karinės jėgos. Spausdiname trečią, paskutinę, „Tarp knygų“ redakcijos sukakties proga iš Lietuvos bib­lio­tekininkų surinktų atsiminimų apie Sausio 13-ąją dalį. Ankstesnės ciklo publikacijos – „Tarp knygų“, 2021 m. Nr. 1 (sausis) ir Nr. 2 (vasaris).

AUDRUTĖ SADECKIENĖ Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib­ lio­tekos Regiono bib­lio­tekų metodikos ir vadybos centro vyriausioji metodininkė edukacijai

Dar dabar iškyla vaizdas, atrodo, kad vyko vakar...

Tuo metu gyvenome Kaune. Tačiau dalyvavome visuose įvykiuose, kurie vyko Vilniuje.

Sausio 12 d. atvykome pas mano seserį į Justiniškes. Vakare susiruošėme prie parlamento. Buvo žvarbus oras. Sušalom. Nutarėme, kad reikia važiuoti namo, sušilti, atsigerti arbatos ir vėl atvažiuoti. Prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos sutikome Atkuriamojo Seimo narį Eugenijų Gentvilą.

Jis ėjo į parlamentą. Kadangi buvome baigę tą pačią mokyklą, sustojo pakalbėti. Šaltis skverbėsi į kūną, tuomet E. Gentvilas pasiūlė užsukti į šalia esantį Fizikos instituto bendrabutį pasišildyti, o jis tuo metu paskambins į parlamentą... Paskambinęs sužinojo, kad jau puolamas televizijos bokštas ir ten mažai žmonių. Jis nuskubėjo į parlamentą, o mes – važiuoti prie bokšto. Važiavome per Žvėryną. Kęstučio gatvėje nesutikome nė vienos mašinos, ir staiga matome priešais atvažiuojančią tanketę. Ji nesitraukdama judėjo viduriu gatvės ir tiesiai į mus. Sutraiškys! Šaligatvio borteliai aukšti, auga medžiai, apsisukti 28

nespėsime, o ir pasukti nėra kur. Ir paskutinę akimirką – įvažiavimas į kiemą! Spėjome! Visi drebėjom, palaukėm porą minučių ir vėl važiavom. Išgirdome šaudant. Blaškėmės – visiems važiuoti ar tik vyrams.

Vis dėlto norą visiems važiuoti prie bokšto nugalėjo motinos jausmas.

Juk jei žūsime, mano ir sesers dukterys liks visiškos našlaitės... Pasikalbėjome ir nusprendėme: moterys – namo, o vyrai – prie bokšto. Žiūrėjome televizorių. Bučelytė pranešė, kad jau braunasi kareiviai...

Laukėme ir klausėmės radijo: jau yra žuvusiųjų, sužeistųjų. O greitųjų sirenų gausmas naktį! Dar dabar skamba ausyse. Laisvės prospektu gynėjus vežė į Santariškes.

Grįžo vyrai. Buvo nekalbūs. Šokiruoti matytų vaizdų. Netikėjo, kad taip gali būti. Jie buvo ten tuo metu, kai kažką nešė neštuvais, iš po tanko vikšrų traukė vyrą.

Jiems sukant į namo kiemą Justiniškėse, prie karininkų namo jau stovėjo tanketė ir saugojo rusų karininkų šeimų ramų miegą...

GIEDRĖ BULGAKOVIENĖ Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bib­lio­tekos direktorė

Visus tuos metus, vos tik pradeda rodyti televizijos bokšto užėmimo kadrus, jau nekalbant apie tankų „pasivaikščiojimus“ per gyvą žmonių „mėsą“ – bliausmas ima, nieko negaliu su savimi padaryti. Beveik visa giminė sausio 12-ąją iki vėlyvos nakties buvo prie bokšto, tarp tų bene 600 autobusais atskubėjusių alytiškių... O Zenonas (Bulgakovas) – su lengvais batais ir be šiltų kojinių, bet susikrovęs visus aparatus, – dar

anksčiau į Vilnių buvo išrūkęs. Kiek dar miestelėnų nuosavomis ar pakeleivinėmis mašinomis į sostinę išskubėjo, tikriausiai niekad nesužinosim, nes ne noras „įsiamžinti istorijai“, o paprasčiausias nerimas dėl SAVO VALSTYBĖS ateities daugelį ginė ta vienintele kryptimi…

Mane dėl artėjančio sūnaus gimtadienio ir eilinių peršalimų su visais giminės vaikais sutartinai buvo nutarta palikti namie. Tad ir leidom laiką įbedę nosis į televizoriaus ekraną, iš kurio sklido vis neramesnės žinios. Kažkaip susiklostė laimingai, kad prieš pat tankus mūsiškių, t. y. alytiškių, „pamaina“ prie bokšto baigėsi...

Atsimenu, kaip su a. a. Henriku Rimkumi lėkėm prie rotušės, kai tas kraupias žinias išgirdom. Kaip kine sukasi vaizdeliai, kas dėjosi aplink ją ir viduje. Žmonių daugybė, tamsu, visuotinė sumaištis ir nerimas. Visko būta – ne tik gražaus, tarp kitko... Kažkaip labiausiai įsikirto atmintin, kaip tame buvusiame savivaldybės vairuotojų kambarėlyje, tiesiai prieš pagrindinį įėjimą (dabar ten stiklinė budėtojų sienelė), „Šilelis“ stovėjo – perdavė naujausias žinias, tikriausiai jau iš Lapių studijos.

Tai aš daugiau į ekraną žiūrėjau, Juliui Sabatauskui persakydavau, o jis (jau ramesniu balsu) prie rotušės susirinkusius žmones informavo.

Nuo laiptų beveik be sustojimo drąsinančias kalbas Onutė Suncovienė, tuometinė vicemerė kultūrai, rėžė.

O paskui savaitę pati parlamento pastate išbuvau – kaip „Alytaus naujienų“, kur tuomet dirbau, korespondentė. Prisiklausiau ir prisižiūrėjau. Atidrebėjau, kas be ko: ne tiek viduje (darbo buvo labai daug), bet kai paryčiais Šeškinėn nakvot grįždavau – prie pat troleibusų stotelės, ties sankryža, rusų tankistai su automatais stovėdavo, o aš dar apyjaunė, apygražė buvau, be to, rankinuke – Ozolo ir kitų svarbių žmonių į diktofoną įkalbėti tekstai.

Tiesa, kas dar labai įstrigo iš tų sausio dienų, tai daugybė žmonių prie parlamento: vieni kitus drąsina, prie laužų šildosi, kas ką turi, tuo vieni kitus vaišina, kareiviškas arbatas geria, patriotines dainas traukia.

O už tvoros... klaikiai išsidažiusi ir žydrais kailinukais pasipuošusi fyfa skandalą kelia, kad kažkokia prašmatni skarmalų parduotuvė neveikia. Įtariu, dabar ana galbūt visai klestinti butiko savininkė...

Paskui maniškis tų laikų „filmas“ kaip ir nutrūksta – iki pat pučo.

Ir iš to laiko daug ką greičiausiai sąmoningai ištryniau atmintyje. Bet kaip viena „viecinė“ tų pučistų idėjinė (?) moterukė stūgauja: „Jums, Bulgakoviene, Kamarauskai ir tau, Džiautai, antrankiai jau užsakyti“ – iki šiol atsimenu. Gal iš tuometinio jaunumo tik po kurio laiko, kai viskas

Giedrė Bulgakovienė prie parlamento barikadų. Vilnius, 1991 m. sausis. Nuotr. iš asmeninio albumo

nurimo ir informacijos daugiau atsirado, susivokiau, kad rizikos tuomet buvo gerokai daugiau, nei įsivaizdavau. Kaip ir daugybei žmonių – dabar, deja, atsidūrusių skirtingose barikadų pusėse.

Gaila, bet revoliucijos ėda savo vaikus, didžiausius „dividendus“ dažniausiai išlošia apolitiški „kalkuliatoriai“, kantriai laukiantys, kada tos abipus barikadų esančios naivios, emocingos dūšelės išsišaudys, išsidraskys. Po to jie ramiai, kantriai – kaip tos hienos – susisemia savo (?). Taip per amžius buvo, yra ir taip bus. Deja.

ZITA GEDMINIENĖ Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bib­lio­tekos Kaulakių filialo vyresnioji bib­lio­tekininkė

Sausio 13-oji mūsų šeimoje – ypatinga diena.

Kasmet prisimename tuos baisius įvykius ir tarsi iš naujo juos išgyvename.

Aš nebuvau tą naktį prie Aukščiausiosios Tarybos pastato nei prie Vilniaus televizijos bokšto, bet ten buvo man artimi žmonės. Mamos sesuo, mano teta, prie Aukščiausiosios Tarybos pastato tarsi apsigyveno, nesitraukė visą laiką, kol vyko gynyba. Nei dieną, nei naktį. Kaip ji pailsėdavo, neklausiau. Šildėsi prie kūrenamų laužų ir nesiruošė niekur trauktis. Tokią ją ir matau Rimanto Bružo sukurto dokumentinio filmo „Vakarykštė diena“ epizode. Su ryžtu akyse sakančią: „Laisva Lietuva kad būtų. Nusibodo visi šaudymai, gaudymai, kalėjimai.“ Visa tai jai teko patirti ir išgyventi – persekiojamai KGB, įtariamai ir kaltinamai antitarybine veikla daug metų. Todėl ir tuomet, jai stovint prie laužų, atrodė niekas nebaisu, reikėjo iškovoti laisvę. Tetos jau porą metų nebėra, iškeliavusi Anapilin, bet ir šiemet ją pamačiau televizijos ekrane, kai rodė filmo ištrauką. Ir prisiminimai vėl atgijo.

Prie Vilniaus televizijos bokšto tą naktį buvo mano vyras, tik tuomet dar nepažinojom vienas kito. Kasmet, artėjant Laisvės gynėjų dienai, kai televizijos ekranuose pradeda rodyti filmuotus kadrus iš tos nakties, jis vėl iš naujo viską išgyvena. Ir vėl klausausi jo prisiminimų, kaip traukė ten nueiti, kad ten buvo įdomu pasiklausyti atlikėjų, įsiminė anekdotų karaliaus Raimondo Šilansko pasakojami anekdotai ir nesijautė jokios grėsmės, tuo labiau kad ne pirmą vakarą buvo prie televizijos bokšto. Neišgąsdino nei artėjantys tankai. Susikibę rankomis ir apjuosdami rankomis bokštą, žmonės tikėjosi nugalėti tankus ir apginti laisvę.

Iš pradžių jis buvo priekinėje eilėje, bet paskutiniu metu atskubėjo dar daugiau gynėjų, kurie stojo į priekines gretas. Ir jis atsidūrė vidurinėje eilėje. Ten gal ir buvo saugiau. Niekas negalėjo patikėti, kad karinė jėga bus panaudota prieš taikius, beginklius žmones. Net pradėjus šaudyti tankams, girdėjosi šūksniai, kad „šaudo iš tuščių“. Ir tik kai pažiro stiklai ir pasigirdo raginimas pasitraukti nuo bokšto, kad 29

nesužeistų krintančios šukės, kai jam už nugaros tankas paglemžė Loretą Asanavičiūtę ir kitus kartu šalia buvusius, suprato, kad jie nesustos. Tanko šūviai buvo tokie stiprūs, kad nuo jų garso kai kam sprogo ausų būgneliai. Kažkas sudejavo, susiėmė už galvos. Išbiro netoliese stovinčių gyvenamųjų namų stiklai. Netoliese išgirdo reikalavimą – atlaisvinti kelią medikams, reikėjo išnešti sužeistuosius ir žuvusiuosius. Tankas, pralaužęs žiedą ir užvažiavęs iš šono, žmones stūmė tolyn nuo bokšto. Jo vamzdis sukiojosi visai šalia, virš galvos. Kilo sumaištis. Paklausiau vyro, ar neišsigando tada? Ar nebuvo baimės? Atsakė, kad nebuvo kada bijoti.

Praradus galimybę pasipriešinti galingai jėgai, kai jau nebuvo kitos išeities, reikėjo saugiai išeiti iš užimtos teritorijos. Bokštą supo aukšta tinklinė tvora. Kad žmonės galėtų išeiti, jis su kitais stipresniais vyrais nulaužė geležinius tvoros strypus ir pralaužė tvorą, padarydami išėjimą. Pro jį dauguma ir išėjo. Žemė nebuvo visai įšalusi. Tą naktį krito šlapdriba ir toje vietoje, kuria ėjo masė žmonių, liko klampynė. Mergina, kuri buvo kartu su mano vyru, toje klampynėje paliko batą. Ir nežinia kaip grįžo su vienu. Pasitraukęs mano vyras iš toliau dar ilgai stebėjo bokštą ir negalėjo patikėti, kas įvyko. Tik paryčiais visas purvinas grįžo namo.

Buvo jis ir žuvusiųjų laidotuvėse. Tik žmonių susirinko tiek daug, kad tiktai gatvėje surado vietos pastovėti.

Man teko būti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato jau po visų įvykių. Stovėjo barikados. Prisimenu blokus, ant armatūros vielų buvo primauta karinių bilietų, šūkių, kažkas parašęs eilėraštį užkabino.

Vėliau kartu su vyru Vilniuje lankėmės Sausio 13-osios įvykių metinėse. Prie televizijos bokšto buvo susirinkę tos nakties liudininkai. Ir tikriausiai ne tik jie. Kiekvieno gynėjo žūties vietoje buvo įsmeigtos lentelės su vardu ir pavarde, uždegtos žvakės. Kiekvieno pagerbimo vietoje būriavosi žmonės, tikriausiai artimieji, bendraklasiai, draugai. Dalijosi prisiminimais. O kitoje bokšto pusėje matėsi kariškių paliktos spygliuotos vielos ritiniai.

Aplankėme Lietuvos televizijos ir radijo pastatą, kurį buvo užėmusi sovietų kariuomenė. Buvo vedamos ekskursijų grupės, pasakojama, kaip užgrobtas pastatas ir kaip užgrobėjai niokojo visa, kas ten buvo. Apsilankėme tuomet ir prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Ten buvo daug žmonių, degė sukrautas didelis laužas. Antakalnio kapinėse išreiškėme pagarbą ten palaidotiems žuvusiesiems.

Mano vyras niekur nesiskelbė, kad kovojo tą naktį, neieškojo apdovanojimų. Ne dėl jų jis stovėjo. Labai mažai kas žino, kad jis tąnakt kovojo kartu su kitais bokšto gynėjais. Žino tik patys artimiausi. Manau, džiaugiasi, kad liko nesužeistas ir šiandien gyvenam laisvoje Lietuvoje. Ir tik aš išdaviau nedidelę paslaptį, matydama, kaip jam svarbu kiekviena sausio 13-oji, kaip ieško televizijos ekrane, ar nepamatys savęs. Bet filmuoti kadrai trumpi, tamsa, dar blogiau – iš tankų pasklindanti stipri akinanti šviesa, nuo kurios atrodo, kad gali apakti. O ir gynėjų buvo daug, visų nematyti. Lieka tik prisiminimai, kurie niekada neišblės.

Prabėgo jau trys dešimtmečiai, kai turime laisvę. Branginkime ir tausokime ją vardan tų, kurie ją apgynė. Saugokime mūsų kalbą, garbingą istoriją. Ir tegul – vienybė težydi.

Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bib­lio­tekos Sujainių filialo vyresnioji bib­lio­tekininkė Danelija Laurinavičiūtė apie Sausio 13-ąją kalbėjosi su bib­lio­tekos skaitytojais. Vienos lankytojos mintimis ji pasidalino su „Tarp knygų“ redakcija.

Praėjo 30 metų nuo sausio įvykių Lietuvoje. O viskas gyva, jautru...

1991 m. sausio 12 d. buvo labai nerami. Vilniuje sovietų kariuomenė ima svarbiausius pastatus, smurtauja prieš taikius gyventojus.

Pasikvietusi draugę ir jos sūnų, iš Kauno vykome į Vilnių. Savo transporto neturėjom, tad teko stabdyti automobilius.

Sustojo pirmasis. Tada žmonės buvo labai nuoširdūs ir supratingi. Važiavome, nors bijojome, kad kareiviai gali sustabdyti ir grąžinti atgal. Pavyko.

Mes – Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Žmonių tūkstančiai... Tuo metu buvo ramu. Vieni vaikšto aplink pastatą, kiti meldžiasi, gieda, dar kiti dainuoja ar eina ratelius. Būry drąsu, vieninga, nes visi vedami vieno tikslo. Brolis Edmundas taip pat čia, tik pastato viduje su prisiekusiais gynėjais.

Pamažu slenka laikas. Vidurnaktį praneša, jog važiuoja tankai. Bet jie pasuko prie televizijos bokšto. Girdim – šaudo.

Susispietėm dar glaudžiau vienas prie kito. Vėl praneša, kad yra užmuštų ir sužeistų. Negaliu apsakyt, kas dėjosi tada širdyje. Kodėl taikūs gyventojai, kovojantys už savo laisvę ir nepriklausomybę, turi žūti? Kodėl? Ėmėm skanduoti: „Lietuva, Lietuva, Lietuva...“ Visus, esančius prie pat pastato, įspėja, jog turime atsitraukti, nes tankai turbūt važiuos į čia ir taip pat šaudys, o stiklai ir betonas gali sužaloti. Atsitraukėm, susikibom rankom ir pasiryžom stovėti, kad ir kas būtų.

Ant namų stogų – daugybė stebėtojų. Jie mato judėjimą ir praneša, jog tankai vėl važiuoja. Tyla... Susikaupimas...

Malda... Žmonės stovi, nesiskirsto, jų vis daugėja ir daugėja. Ar bijojom? Ne! Buvom pasiryžę stovėti iki galo. Juk ginam Tėvynę, Laisvę, Nepriklausomybę.

Ir apgynėm. Priešas nedrįso pulti ir traiškyti tūkstantinės minios. Džiaugiuosi, kad kruopelyte prisidėjau prie vieningos ir susitelkusios tautos.

2021 m. sausio 12 d.

30

JANINA MARIJA ŠNIUREVIČIŪTĖ-ŠIUIPIENĖ

TARPTAUTINĖ VAIKŲ KNYGOS DIENA

ŽODŽIŲ MUZIKA Plakato autorius Rogeris Mello

Kasmet balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, pasaulyje švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena turi šventės rėmėją. Šiemet šios Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) daugiau kaip penkiasdešimt metų rengiamos šventės rėmėjas – Jungtinių Amerikos Valstijų IBBY skyrius. Rėmėjas įgyja teisę rengti Vaikų knygos dienos kreipimąsi į pasaulio vaikus ir kitus skaitytojus, išrenka dailininką, kuris kurs šventės plakatą. 2021 m. kreipimąsi parašė kubiečių kraujo turinti JAV poetė Margarita Engle, o plakatą sukūrė brazilų dailininkas, žinomas vaikų knygų iliustruotojas, 2014 m. pelnęs H. Ch. Anderseno premiją, Rogeris Mello.

Margarita Engle Kai skaitome, mūsų mintys auginasi sparnus.

Kai rašome, mūsų pirštai dainuoja. Žodžiai – tai būgno garsai ir fleitos muzika puslapiuose, sklandančios paukščių giesmės ir trimituojantys drambliai, tekančios upės, putojantys kriokliai, aukštai danguje skraidantys drugeliai! Žodžiai kviečia mus šokti – ritmas, rimas, širdies plakimas, kanopų kaukšėjimas ir sparnų plazdenimas, senos ir naujos pasakos, fantazija ir tikrovė.

Ar jaukiai tūnote namie, ar kertate naujų žemių ir svetimų kalbų sienas, pasakojimai ir poezija priklauso jums.

Kai dalijamės žodžiais, mūsų balsai tampa ateities, taikos, džiaugsmo ir draugystės muzika, vilties melodija.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Urba

31

GEROJI PATIRTIS

KAI „ĮJUNGI ŠVIESĄ SAVYJE...“ Inga Mitunevičiūtė

Pažintis su Katti Hoflin, tuometine Stokholmo bib­lio­tekų tinklo vadove, prasidėjo 2015 m., kai ji buvo atvykusi į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos organizuotą konferenciją „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI a.“ ir skaitė pranešimą apie inovacijas Švedijos vaikų bib­lio­tekose. Tuomet auditoriją viešnia papirko savo nuoširdžiu bendravimu, vidine laisve, įžvalgumu ir asmenybės spalvingumu. K. Hoflin – muzikantė, knygų vaikams autorė, dirbusi nacionalinėje Švedijos televizijoje ir radijuje, vadovavusi įvairioms kultūros įstaigoms. Nuo 2018-ųjų ji yra atsakinga už Vakarų Jotalando regiono kultūrą. Šio rašinio autorė, prieš keletą metų lankydamasi Švedijoje, su K. Hoflin susitiko Stokholmo centrinėje viešojoje bib­lio­tekoje. Pakvietusi užeiti į savo kabinetą, Katti, nusispyrusi batus, įsitaisė ant minkštos sofos, ant kurios, pasak jos, gali nusnausti pavargę bib­lio­tekos darbuotojai. Užsimezgė šiltas ir įkvepiantis pokalbis – apie bib­lio­tekas, apie tai, kokie turi būti jų darbuotojai, bib­lio­tekų aplinka. Bet daugiausia kalbėjomės apie vaikus bib­lio­tekose.

BIB­LIO­TEKOS – VERTYBINĖ IR INFORMACINĖ ATRAMA

Bib­lio­t ekos jau seniai nebėra tiesiog knygų išdavimo vieta, jos atlieka daugybę kitų funkcijų, netgi teikia tam tikrą psichologinę, teisinę pagalbą.

Nepaisant to, kasmet tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje uždaroma mažų bib­lio­tekų ar jų filialų. Kodėl tai vyksta? K. Hoflin nuomone, bib­lio­tekos politikams negeba iškomunikuoti, kuo ši institucija yra svarbi, kad be jų netrukus imtų dėtis daug negerų dalykų. „Atrodo, bib­lio­tekos buvo ir bus, jos nepajudinamos. Bet gali nutikti visko. Stokholme bib­lio­tekų darbuotojai jaučiasi gana saugiai, jie žino, kad gaus savo algą, kuri nėra bloga, todėl apie tokius dalykus pernelyg nemąsto. Tačiau periferijoje situacija kitokia. Manau, kad ir jūs Lietuvoje turėtumėte šalies valdžiai kuo daugiau pasakoti, kokia iš tikrųjų padėtis mažuose miestuose. Švedijoje – kaip ir Lietuvoje – taip pat uždarinėjamos mažos bib­lio­ tekos. Būtent periferijoje galime matyti tikrąją šalies realybę. Pavyzdžiui, mano mama gyvena 80 km atstumu nuo arčiausios bib­lio­tekos ir iki jos neveža joks autobusas“, – pasakoja Katti.

Bib­lio­tekos vaidina svarbų vaidmenį visuomenėje, ypač jei kalbėsime apie mažiausius jos narius – vaikus ir jų įtraukimą į kultūros pasaulį. Pasak K. Hoflin, dažnai neįvertinama, kokių rezultatų tai gali duoti 32

ateityje: „Bib­lio­tekoje besilankančio vaiko žodynas turtingėja, svajonės didėja, išsilavinimas gerėja.

Tikėtina, kad ateityje jis gaus didesnes pajamas. O tai, žinoma, prisideda ir prie ekonominės šalies gerovės. Galima sakyti: bet juk mokyklose vaikai gauna svarbiausią išsilavinimą. Taip, tačiau ir mažas lašelis geros alyvos padeda mašinai važiuoti geriau. Mes, bib­lio­tekų darbuotojai, turime kuo aiškiau tai išsakyti šalies valdžiai.“ Gyvename sudėtingais nenuspėjamų pokyčių laikais. Pašnekovė įsitikinusi, kad bib­lio­tekos gali būti visuomenės vertybinė ir informacinė atrama: „Deja, žmonės yra gana trumparegiški. Retas kuris galvoja, pavyzdžiui, apie klimato pokyčius. Kartais nebesaugome atminties, istorijos, neturime jokios strateginės krypties. Būtent tuomet bib­lio­tekos įgauna dar didesnę reikšmę.“ Kas lemia bib­lio­tekų sėkmę? K. Hoflin nuomone, kiekvienas bib­lio­tekos vadovas turi suprasti, kad ta bib­lio­tekų lankytojams ir darbuotojams formuojama jausena gali būti pagrindinis bib­lio­tekos sėkmės faktorius. „Tai – svarbiausias dalykas. Ir jis visai nieko nekainuoja! Vadovas turi būti atviras darbuotojų idėjoms. Jeigu taip nėra, žmonės turėtų ieškoti darbo kitur arba patys tapti vadovais“, – savą sėkmės sampratą atskleidžia pašnekovė.

STENGTIS ĮTRAUKTI IR PATIEMS BŪTI ĮSITRAUKUSIEMS

K. Hoflin teigia, kad pagrindinė bib­lio­tekininko funkcija – visas veiklas bib­lio­tekoje paversti įtraukiomis, vadinasi, ir jam pačiam privalu būti įsitraukusiam: „Vienintelis dalykas, kurio noriu kaip bib­lio­tekos vadovė, kad mano darbuotojai tiesiog darytų tai, kas jiems labai patinka. Nes tuomet, kai darai tai, kas tau patinka, viskas ima veikti lyg koks magnetas.

Tai traukia žmones.“ Pasak pašnekovės, labai svarbu

Inga Mitunevičiūtė (kairėje) su Katti Hoflin susipažino Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­ tekos organizuotos konferencijos „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI a.“ metu. Renginyje viešnia skaitė pranešimą apie inovacijas Švedijos vaikų bib­lio­tekose. Iš Nacionalinės bib­lio­tekos archyvo

bib­lio­tekoje tvyranti nuotaika. Kas rytą, kai atveriamos jos durys, ji gali būti vis kitokia. „Pavyzdžiui, vieną rytą viena mūsų bib­lio­tekininkė nusprendė, kad šiandien ji galėtų būti paslaptinga. Apsilankiusiems vaikams ji papasakojo, kad kažkur dingo jos kolegė ir gal jie galėtų padėti jos ieškoti. Vaikai, žinoma, mielai įsitraukia, ir buvimas bib­lio­tekoje virsta smagiu žaidimu“, – pavyzdį pateikia Katti.

Kaipgi pasiekti to magneto veikimo? Kas padeda darbuotojams augti ir tobulėti? Apie tai K. Hoflin turi nestandartinę nuomonę: „Tobulėti bib­lio­tekininkui labiausiai padeda ne konferencijos ar seminarai. Svarbiausia, ką jam reikia padaryti, – įjungti šviesą savyje, kuri padeda eiti į darbą su džiaugsmu, neskaičiuoti, kuri šiandien savaitės diena ir kiek liko iki savaitgalio.

Jei turi idėją, ją reikia auginti, net jei ji atrodo beprotiška. Visada sakau, kad reikia stipriai svajoti – taip daro vaikai. Negalima gesinti šios jų vilties, kaip lygiai taip pat negalima slopinti ir kitų žmonių, pavyzdžiui, kolegų, liepsnelės.“ Kyla klausimas, kaip motyvuoti darbuotojus, į savo darbą žiūrinčius kaip į mechaninį: paimti, padėti knygą, ir tiek. K. Hoflin siūlo kartu su darbuotojais

Dešimt metų veikianti Stokholmo bib­lio­teka „Tio Tretton“ („Tau – trylika“) – išskirtinai vaikams (10–13 m.) skirta erdvė. Petros Hellberg nuotr.

pasamprotauti, kas apskritai jiems yra bib­lio­teka, kam ji reikalinga lankytojams? Tarkim, jauni žmonės neturės jokios priežasties eiti į tokią vietą, kurioje bloga atmosfera, visi vaikšto surauktais veidais. Gal tuomet jiems geriau nueiti į kavinę? „Pati ilgai ieškojau atsakymo, kaip motyvuoti vyresnius darbuotojus.

Dirbdama su vaikais supratau, kad tikrai kiekvienas galėtume nurodyti dalykų, kurie mus labai domina.

Taigi, jeigu tuo, kas tau patinka, galima būtų užsiimti darbo metu ir už tai dar būtų mokama? Juk tai nuostabu. Tai, mano nuomone, kertinis dalykas, leidžiantis prasidėti visiems geriems procesams.

Be to, darbe prabėga didelė tavo gyvenimo dalis, todėl turime pasistengti, kad laikas, praleidžiamas ten, būtų kuo kokybiškesnis“, – motyvacijos receptu dalijasi pašnekovė.

VAIKAI BIB­LIO­TEKOJE: KAS SVARBIAUSIA

Vienas pagrindinių viso pokalbio metu pasikartojančių motyvų – vaikai bib­lio­tekoje turi jaustis gerai. „Vaikas turi jaustis visaverčiu bib­lio­tekos bendruomenės nariu, galėti ją vadinti SAVO bib­lio­teka, t. y. tokia, kuri jam priklauso lygiai tiek pat kiek ir kitiems.

Jis turi suvokti, kad aš, kaip skaitytojas, GALIU keisti ją“, – pabrėžia K. Hoflin.

Kokių savybių reikia su vaikais dirbančiam bib­ lio­tekininkui? Bib­lio­tekininkas nėra mokytojas, nėra kuris nors iš tėvų, jis – tiesiog suaugęs žmogus, kuris, jei tik norės, gali tapti bet kuo vaiko gyvenime. „Man gėda, kad kai tik atsidarė mūsų naujoji bib­lio­teka, galvojau apie tai, kaip apsaugoti nuo vaikų kokį daiktą ar įrangą. Nereikia saugoti – vaikais reikia pasitikėti ir leisti jiems veikti bib­lio­tekoje. Niekas neturi tokių nuostabių idėjų kaip vaikai“, – dalijasi įžvalgomis Katti.

Pašnekovė teigia pastebėjusi, kad vaikui visuomet įdomiausia tai, kas vyksta už to stalo, prie kurio sėdi bib­lio­tekininkas. Kodėl jam to neparodžius? Vaiką galima įtraukti į procesą, tiesiog paprašyti jo pagalbos, pavyzdžiui, pasiūlyti jam padėti tvarkyti knygas.

K. Hoflin teigia: „Nuostabūs dalykai įvyksta, jei tiesiog leidi jiems įvykti. O mūsų, suaugusiųjų, problema ta, kad mes viską norime kontroliuoti. Dėl to ir neleidžiame vaikams tiesiog veikti.“ Ir dar viena pašnekovės įžvalga – ji neigiamai atsiliepia apie vaikų skirstymą į grupes pagal amžių. „Štai trejų metų, o čia – penkerių metų vaikų grupė...

Kažkodėl niekas nesako: žiūrėk, štai penkiasdešimtmečių grupė! Mes per daug nuvertiname vaikus.

Esame linkę juos laikyti mažesniais, nei jie yra, taip pat žiūrime ir į jų jausmus. Tačiau jų jausmai, mintys, svajonės yra tokios pat didelės kaip ir suaugusiųjų.

Vienintelis dalykas, kuriuo jie yra maži, tai jų ūgis“, – skatina nenuvertinti vaikų galimybių K. Hoflin.

Straipsnio autorė už pagalbą rengiant straipsnį dėkoja Godai Baranauskaitei-Dangovienei 33

KRONIKA

VIRTUALUS MINISTERIJOS DARBUOTOJŲ IR BIB­LIO­ TEKŲ ASOCIACIJŲ ATSTOVŲ SUSITIKIMAS Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos (LSVBA) tarybos iniciatyva kovo 2 d. įvyko virtualus susitikimas su kultūros ministru Simonu Kairiu. Pokalbyje dalyvavo viceministras Rimantas Mikaitis, ministerijos Atminties institucijų politikos grupės vadovė Rūta Pileckaitė-Vasilienė, šios grupės patarėja Gražina Lamanauskienė. Bib­lio­tekininkų bendruomenei, be LSVBA atstovų, dar atstovavo Lietuvos bib­ lio­tekininkų draugijos pirmininkė Jolita Steponaitienė, Apskričių viešųjų bib­lio­tekų asociacijos pirmininkė Emilija Banionytė. Susitikime iš Kultūros ministerijos vadovybės norėta išgirsti, kaip numatoma stiprinti viešąsias bib­lio­tekas, padiskutuoti kitais bib­lio­tekininkų bendruomenei rūpimais klausimais.

LSVBA prezidentė Danguolė Abazoriuvienė naujajai Kultūros ministerijos komandai pristatė savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų veiklas. Ji akcentavo, kad bib­lio­tekos šiandien yra modernūs bendruomenių informacijos ir mokymo, kultūrinės bei socialinės traukos centrai, pandemijos metu sugebėję drąsiai priimti iššūkius ir pakeisti veiklos strategijas, tuo pat metu darbe paisant reikiamų saugumo reikalavimų ir prisidedant prie visuomenės geros emocinės savijautos.

Kalbantis apie bib­lio­tekoms itin svarbią dokumentų fondo komplektavimo 2021 m. situaciją, S. Kairys pabrėžė šios veiklos aktualumą, ypač pandemijos laikotarpiu. Pasak ministro, knygos yra viena iš nedaugelio priemonių, paįvairinančių laisvalaikį karantino metu. Jis apgailestavo, kad, šiai Vyriausybei pradėjus eiti pareigas, lėšos bib­lio­tekoms biudžete jau buvo numatytos. Nedidelė kompensacija – 150 tūkst. eurų – buvo skirta iš Kultūros ministerijos biudžeto, bet šiemet nepasiektas praėjusių metų lėšų dokumentams įsigyti lygis, vėl gerokai atsiliekama nuo ES vidurkio, tenkančio 1 gyventojui... Tačiau ministras patikino, kad prioritetas didinti šias tikslines lėšas formuojant ateinančių metų biudžetus išlieka.

LSVBA tarybos nariai išsakė pastabų dėl atlyginimų didinimo kultūros ir meno darbuotojams nenuosek­ lumo. Nors Kultūros ministerija su savivaldybėmis

pasirašė susitarimus dėl pastarųjų prisidėjimo didinant atlyginimus kultūros ir meno darbuotojams, ne visose savivaldybėse jie vienodai įgyvendinami, o štai atlyginimų kėlimas socialiniams darbuotojams yra įteisintas valstybės lygmeniu.

Ministras patikino, kad atlyginimų didinimo tikslas yra Vyriausybės programoje ir priemonių plane, atlyginimų kėlimo situacija nuolat aptariama su Savivaldybių asociacija. Siekiant, kad savivaldybės padėtų kultūros sektoriui, planuojama pasitelkti ir valstybės auditorius. S. Kairys paprašė LSVBA pateikti duomenis, kaip konkrečiai (nuo 2021 m. sausio 1 d.) kultūros ir meno darbuotojų atlyginimo didinimas buvo įgyvendintas visose savivaldybių viešosiose bib­lio­tekose.

Vis opesnė tampa bib­lio­tekininkų kvalifikacijos kėlimo problema – dabar ši veikla remiama tik projektiniu finansavimu. Viceministras R. Mikaitis apgailestavo, kad 2020–2022 m. planuotos projektinės lėšos kvalifikacijai kelti buvo sumažintos (nuo planuotų 2,9 mln. eurų skiriama tik 1/3 reikiamos sumos). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad projektinis finansavimas yra ribotos trukmės. R. Pileckaitė-Vasilienė informavo, kad šiuo metu iš naujo svarstoma, koks šios srities bib­lio­tekų finansavimo modelis turėtų būti ateityje: ar reikėtų grįžti prie atskiros biudžetinės įstaigos, kaip kompetencijų centro, ar ieškoti kitokio sprendimo.

Diskutuojant viešųjų bib­lio­tekų vadovų kadencijų klausimu, LSVBA prezidentė D. Abazoriuvienė atkreipė dėmesį į skirtingai reglamentuojamą savivaldybių biudžetinių įstaigų vadovų skyrimo į pareigas tvarką. Pavyzdžiui, socialinių įstaigų vadovai dirba neterminuotai, švietimo įstaigų vadovams po pirmos kadencijos, jeigu jie kadencijos metu vertinami labai gerai ar gerai, numatyta galimybė likti antrajai be konkurso. Minėti skirtingi reikalavimai kelia socialinę įtampą savivaldoje, grėsmę darbų tęstinumui. R. Pileckaitė-Vasilienė iš esmės sutiko su teiginiu, kad šios tvarkos sąlygos tapo nevienodos, tačiau ji mano, kad reikėtų tikslinti ir valstybinio sektoriaus vadovų skyrimo tvarką.

Pasinaudojusi proga, ji perdavė Sveikatos apsaugos ministerijos kvietimą bib­lio­tekininkams kuo aktyviau testuotis, kad greičiau galėtume atsiverti normaliam darbui ir gyvenimui.

Daugiau kaip valandą trukęs susitikimas buvo tikrai konstruktyvus ir teikiantis vilčių, kad Kultūros ministerija ir bib­lio­tekininkų bendruomenė gali diskutuoti ir sutarti dėl bendrų pozicijų, stiprinančių viešųjų bib­lio­tekų vaidmenį visuomenėje.

Lietuvos savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų asociacija atstovauja 60 savivaldybių viešųjų bib­lio­tekų ir 1157 jų padaliniams, 2412 juose dirbančių profesio­ nalių darbuotojų.

Daiva Kirtiklienė LSVBA tarybos narė Susitikimas su Kultūros ministerijos vadovybe bib­lio­tekininkų atstovams pasirodė teikiantis vilčių.

34

KRONIKA

KŪRYBIŠKIAUSIA 2020-ŲJŲ KNYGA: DAUGIAU GROŽIO NEI BLOGIO Šiemet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai tradiciškai rinkosi į kasmetinę diskusiją apie praėjusiais metais išleistas lietuvių autorių knygas ir jau devynioliktą kartą išrinko kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Kovo 10 d., minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, apdovanota kūrybiškiausioji iš kūrybiškiausių – ja tapo Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio bib­lio­teka“1. Dėl pandemijos apdovanojimai vyko virtualiai, jie tiesiogiai transliuoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „Facebook“ paskyroje.

Komisijos vardu pasveikinusi laureatę, apdovanojimo ceremonijos vedėja literatūrologė dr. Aušra Jurgutienė apibendrino U. Radzevičiūtės kūrybos reikšmę: „Manau, kad jos unikalaus grožio romanai, iškeliantys aštrius klausimus ir problemas, esmingai formuoja nepriklausomos Lietuvos būtį.“ Pasak literatūrologės, U. Radzevičiūtės romanuose skaitytojai ras intriguojantį siužetą, įsimintinus personažus, kurių socioistorija yra kruopščiai surašyta, juose palikta daug vietos dialogams, taip pat rašytojos knygos pasižymi itin taupiu minimalistiniu stiliumi. „Grožio ir blogio bib­lio­teka“ – jau septinLiteratūrologų kūrybiškiausia išrinkta knyga toji prozininkės U. Radzevičiūtės (g. 1967) knyga. Rašytoja už savo prozą yra pelniusi Europos Sąjungos literatūrinę premiją (2015 m.), Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (2019 m.), kitų apdovanojimų. Jos kūrinių versta į anglų, estų, italų, rusų kalbas. Įdomu paminėti, kad iki šių metų į kūrybiškiausių knygų dvyliktukus buvo patekusios net

penkios rašytojos knygos, o šeštoji šiemet pelnė kūrybiškiausios titulą. Romanas „Grožio ir blogio bib­lio­teka“, kaip rašoma leidyklos pristatyme, yra apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti. „Aš labai dėkinga, kad mano knygose radote daugiau grožio ir įdomumo negu kokio nors įsivaizduojamo ar tikro blogio“, – per ceremonijos transliaciją dėkojo laureatė U. Radzevičiūtė.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbantys literatūrologai kūrybiškiausias knygas renka nuo 2003 m. Šiais metais pirminį sąrašą, rengiamą pagal Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos pateikiamą bibliografinę informaciją apie Lietuvoje išleistus leidinius, iš kurio vėliau atrenkamas dvyliktukas, sudarė 530 knygų, per 2020 m. lietuvių kalba išleistų Lietuvoje. Iš jų – 101 vaikų literatūros knyga, o likusios 429 – įvairiausios kokybės ir temų poezijos, prozos, dokumentikos, memuaristikos knygos. Iš šios gausybės literatūrologai išskyrė 100 dėmesio vertų, iš jų ir buvo renkamas kūrybiškiausiųjų dvyliktukas.

Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio bib­lio­teka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 198, [1] p.

„Tarp knygų“ informacija

1

IŠRINKTOS GRAŽIAUSIOS 2020 M. KNYGOS

Kultūros ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kasmet rengia Knygos meno konkursą, kuriame leidiniai vertinami pagal poligrafinio atlikimo, apipavidalinimo kokybės ir meninės visumos kriterijus. Šiemet konkursui 55 leidėjai pateikė 118 knygų, išleistų 2020 metais. Leidinius vertino dvi komisijos: ekspertai praktikai ir knygos meno ekspertai.

• Pagrindinė metų premija atiteko Agnei Dautartaitei-Krutulei už dizainą kaip veiksmingą mokslinio tyrimo raiškos dalį ir slaptą kamerą (Natalijos Arlauskaitės knyga „Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine“, išleido Vilniaus universiteto leidykla, spausdino UAB „Standartų spaustuvė“).

• Mokslinių, dalykinių knygų ir vadovėlių grupėje diplomai įteikti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje dirbantiems Elonai Marijai Ložytei ir Tomui Rasteniui už pavyzdinių istorinio rankraščio publikacijos tradicijų tęsimą (knyga „1695 metų Kražių rankraštis, arba Metinis retorinės meditacijos derlius = Manuscriptum Crosense anni 1695, sive Fructus horni meditationis rhetoricae“ (serija: „Kražių kolegijos istorijos ir veiklos paminklai = Monumenta historiam et acta collegii Crosensis spectantia“). T. 2; rengėjai Živilė Nedzinskaitė, Darius Antanavičius, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino UAB „Petro ofsetas“).

35

KRONIKA

PRISIMINTAS LIETUVIŲ KULTŪRINIO IR DVASINIO GYVENIMO FORMUOTOJAS Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji bib­lio­teka, minėdama vieno svarbiausių XIX a. Lietuvos religinio, kultūrinio, visuomeninio ir politinio gyvenimo veikėjų – vyskupo Motiejaus Valančiaus – gimimo metines, vasario 26 d. surengė tiesioginę konferenciją „Vyskupui Motiejui Valančiui – 220“, kurioje visuomenei priminė šios asmenybės šviečiamąją, ganytojiškąją ir kitą to meto Lietuvai svarbią veiklą. Renginiu buvo siekiama ne tik paminėti sukaktį, bet ir įvairiais aspektais apžvelgti M. Valančiaus palikimą dabarties ir ateities kartoms. Žemaičių vyskupo M. Valančiaus atminimą puoselėjanti Kretingos viešoji bib­lio­teka pakvietė klausytis įdomių įžvalgų apie vyskupo M. Valančiaus kūrybinį palikimą, jo įtaką Lietuvos socialiniam, dvasiniam gyvenimui, aptarti XIX a. lietuvių būvį, istorinę aplinką, dariusią įtaką ir paties M. Valančiaus sprendimams bei darbams.

Prieš 220 metų vasario 28 d. Nasrėnų kaime, tuometiniame Salantų valsčiuje (dabar – Kretingos r.), gimęs Motiejus Valančius (1801–1875) neabejotinai žinomas kone kiekvienam lietuviui, jo veikla yra svarbi ne tik Kretingos kraštui, Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai.

Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė dalijosi įžvalgomis apie S. Daukanto poveikį M. Valančiaus Istorinėje atmintyje M. Valančius – visų pirma blaivykūrybai. Brigitos Barkauskaitės nuotr. bės sąjūdžio Lietuvoje pradininkas ir puoselėtojas, vyskupas, knygnešystės organizatorius, rašytojas. Bet dažnai nežinome tikrojo jo įtakos masto ir reikšmės tuometinės lietuvių tautos raidai.

Istorikas, literatūrologas prof. dr. Paulius Subačius yra sakęs, kad vyskupas M. Valančius keletą XIX a. dešimtmečių buvo faktinis Lietuvos vadovas, gebėjęs sukoncentruoti dvasines, politines, ekonomines tautos galias. Pasak jo, tai – asmuo, padėjęs modernios lietuvių tautos pagrindus. „Vyskupas Motiejus Valančius nesąmoningai prisidėjo prie Vasario 16-osios Lietuvos atsiradimo. Būtent jo išugdyta karta leido lietuviškus laikraščius ir pradėjo tautinį sąjūdį, kurį galiausiai vainikavo Lietuvos Respublikos sukūrimas“, – tokią istoriko dr. Liudo Jovaišos mintį pacitavo rajono meras Antanas Kalnius, pakvietęs į tolesnę diskusiją. Konferencijos žiūrovus sveikino ir Kretingos rajono garbės pilietis, Lietuvos Respublikos Seimo narys Antanas Vinkus, ragindamas vertinti ir tausoti vyskupo M. Valančiaus skleistas idėjas.

Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė pranešime „Simono Daukanto poveikis Motiejaus Valančiaus kūrybai“ apžvelgė šių istorinių asmenybių kūrybos bruožus, pateikė įžvalgų, kokį poveikį S. Daukantas galėjo daryti amžininko M. Valančiaus kūrybai, kaip išjudino jį kaip kūrėją.

M. Valančiaus sukakties proga bib­lio­tekoje surengtoje parodoje eksponuojamo Pasak pranešėjos, abu vyrai buvo kūrėjai iš pašaukimo, tačiau vienas – lagiesmyno, kurio autorystę prof. R. Bončkutė priskyrė M. Valančiui, antraštinio biau mokslininkas, kitas – labiau menininkas. S. Daukantui kūryba buvo puslapio faksimilė. Rankraštinio giesmyno originalas saugomas Vilniaus universiteto bib­lio­tekos Rankraščių skyriuje. gyvenimo būdas, egzistencijos forma, jis buvo naujos kartos kūrėjas, aptikęs kūrybinės laisvės pamatus. M. Valančius pamažu persiėmė pirmtako idėjomis, raiška, leksika, mokėsi ritminio sakinio. Ritmas, pasak R. Bončkutės, M. Valančiaus apsakymuose yra svarbus teksto struktūravimo ir meninės visumos perteikimo būdas. Tiesa, apibendrindama profesorė pabrėžė, jog pažinties pradžioje S. Daukantas tarsi pažadino M. Valančių, įtikino, kad jis gali kur kas daugiau padaryti, o 36

Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas Antanas Ivinskis kvietė pažinti vyskupą M. Valančių kaip kilnios žmogaus dvasios ugdytoją. Brigitos Barkauskaitės nuotr.

Akmenės istorijos muziejaus kolekcijos „Medalikėlių“ parodoje pristatomas Akmenės krašte surinktų devocionalijų – medalionų (žemaitiškai agnasėlių) – rinkinys. Čia – ir Blaivybės draugijos agnasėliai, 1858 m. pagaminti vyskupo M. Valančiaus užsakymu.

Iš lauko matoma dailininkės Jurgitos Eidėjienės Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžiui skirta 10 tekstilės plakatų paroda, parengta remiantis Žemaičių vyskupystės muziejuje sukaupta dokumentine medžiaga. Birutės Naujokaitienės nuotraukos

vėliau jau M. Valančius nemažai padėjo S. Daukantui, paskatino jį perrašyti „Istoriją žemaitišką“ paprastesne, tautai priimtinesne kalba. R. Bončkutė kvietė ir toliau gilintis į senuosius klasikus, remtis jų pavyzdžiu, nes visa, kas gera, niekada nesensta.

Beje, profesorė neseniai identifikavo Vilniaus universiteto bib­lio­ tekos Rankraščių skyriuje saugomo iliustruoto rankraštinio giesmių rinkinio autorių – kad juo yra M. Valančius. Šio giesmyno faksimilių parodą, parengtą Žemaičių vyskupystės muziejaus, pasibaigus karantinui, bus galima aplankyti ir atidžiau panagrinėti Kretingos bib­lio­tekos Parodų erdvėje.

Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas, menotyrininkas Antanas Ivinskis kvietė ne tik kalbėti apie M. Valančių kaip tautos blaivintoją, politiką, gerą organizatorių, bet ir pažinti „vyskupą M. Valančių kaip kilnios žmogaus dvasios ugdytoją“. Pranešėjas teigė, kad tai ir buvo pagrindinis jo gyvenimiškasis vaidmuo. Su šia misija – ugdyti kilnią žmogaus dvasią – M. Valančius stengėsi aplankyti visą kraštą, aktyviai keliavo po dekanatus ir parapijas, kurių buvo daugiau nei 200. Buvo neįprasta, kad paprasti žmonės galėjo sutikti ir pamatyti būtent tokį savo vyskupą – „liaudišką, paprastą, savą, tėvišką“. Tokiu pasirinkimu M. Valančius gebėjo su tikinčiaisiais užmegzti tiesioginį dvasinį dialogą.

Konferencijoje kalbėta ir apie M. Valančiaus tapatybės perspektyvą kaip besikeičiančios visuomenės atsaką. Kokia buvo XIX a. visuomeninė, politinė, religinė padėtis ir koks vaidmuo istorijos kontekste teko M. Valančiui – šiuos klausimus nagrinėjo Klaipėdos universiteto doc. dr. Vacys Vaivada (pranešimas „Vyskupas Motiejus Valančius ties tapatybės perspektyvos virsmu“). Gilintis į XIX a. mokslininkui teko vykdant to laikotarpio bažnytinio paveldo skaitmeninimo darbus.

Tai suteikė galimybę šiek tiek kitaip pažvelgti į dokumentus ir bandyti sudėlioti tam tikrą to laikotarpio eskizą. Kalbėdamas apie M. Valančiaus gyvenimo istorinį kontekstą, V. Vaivada išskyrė du laikotarpius – XIX a. pirmąją pusę ir laikotarpį nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio (po 1863–1864 m. sukilimo). Pranešėjas apžvelgė to meto M. Valančiaus veiklą kuriant ir įteisinant parapines mokyklėles, ieškant galimybių spausdinti leidinius lotyniškais rašmenimis, sprendžiant kitus organizacinius klausimus, telkiant intelektualus. Taip pat aptarė M. Valančiaus poziciją dėl 1863 m. sukilimo, veiklą spaudos draudimo, kuriam nepaliovė priešintis, metais. V. Vaivada priminė, kad lietuviškos spaudos platinimo tiražai buvo įspūdingi, pavyzdžiui, vien Kretingoje vienu metu buvo sulaikyta per 1000 egz., Gargžduose – 200 egz. leidinių. „Štai koks galingas tinklas buvo kuriamas ir veikė mūsų krašte“, – apibendrino V. Vaivada.

Tiesioginę konferencijos transliaciją, kurią surengti bib­lio­tekai galimybę suteikė projektinėmis lėšomis įsigyta profesionalų įrašymo ir transliavimo įranga, buvo galima stebėti Kretingos bib­lio­tekos „Youtube“ ir „Facebook“ paskyrose.

M. Valančiaus jubiliejinės sukakties proga bib­lio­ teka parengė šias parodas: Parodų erdvė atiduota jau minėtai Žemaičių vyskupystės muziejaus faksimilių parodai „Užmirštasis Motiejaus Valančiaus giesmynas“; I aukšte lankytojų laukia Akmenės istorijos muziejaus kolekcijos „Medalikėlių“ paroda, kurios eksponatai mena XIX amžių. Bib­lio­tekos vitrininiuose languose – šiuo metu iš lauko pusės matoma dailininkės Jurgitos Eidėjienės tekstilės plakatų paroda „Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis“. Norėtųsi tikėti, kad gal jau šį pavasarį bib­lio­tekos lankytojai galės aplankyti parodas tiesiogiai.

Birutė Naujokaitienė 37

KRONIKA

FOTOGRAFIJOS – PERMAINŲ LAIKO LIUDYTOJOS Šiaulių rajono savivaldybės viešoji bib­lio­teka tęsia fotografijų fondo puoselėjimą. Pernai ji gavo dovanų per 1000 Antano Dilio meninių fotografijų, o šiemet įsigijo Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (AFIAP) fotografo menininko Aleksandro Ostašenkovo fotografijų kolekciją, apimančią Lietuvos atgimimo laikotarpį. Pusšimtis nuotraukų, gulėjusių šimtatūkstantiniame autoriaus negatyvų archyve, bib­lio­tekos siūlymu buvo prikeltos ir pirmą kartą pateiktos visuomenės dėmesiui parodoje „Laiko permainos“. Nuotraukose daugiausia užfiksuotas politiškai pats neramiausias 1988–1994 m. mūsų krašto laikotarpis. A. Ostašenkovo darbai – tai išskirtinis liudijimas apie praėjusio laiko įvykius ir žmones, jau tapusius šalies, Šiaulių miesto ir rajono istorija. Paroda skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.

Didžiulė menininko A. Ostašenkovo patirtis, negailestingai bėgantys metai, keitę žmonių laikyseną ir socialinį atspaudą juose, suponavo ne tik fotografijų parodos pavadinimą, bet ir jos briaunų aštrumą. „Laiko permainos“ – graži ir talpi metafora, talpinanti ir skaudžius, ir džiugius to meto įvykius. Žvelgdami į fotografo užfiksuotas akimirkas, galime prisiminti užmaršties dulkėmis užklotus svarbius politinius įvykius. Vienose įamžintas daug emocijų sukėlęs tuomečio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo vizitas Šiauliuose, kitose – ramybe ir susikaupimu alsuojantis Kryžių kalnas, kuriame savo kryželį 1989 m. paliko ir tautos dainius Bernardas Brazdžionis su šeima, 1988 m. Persitvarkymo Sąjūdžio mitingai, 1991 m. balandžio 5 d. prie Šiaulių miesto savivaldybės vykęs mokytojų piketas. Nuotraukose užfiksuota viena didesnių 1991 m. sausį Šiaulius sudrebinusių Sąjūdžio akcijų: jose – prieš kruviną sausio 13-osios agresiją protestuojantys žmonės su plakatais, skelbiančiais pasipriešinimą sovietų okupantams, ant smeigių kabinami sovietiniai asmens dokumentai, ypač kariniai bilietai.

A. Ostašenkovo archyve gana plačiai atspindėtas M. Gorbačiovo 1990 m. sausio 12 d. apsilankymas Šiauliuose, kur Zoknių aerodrome jį kartu su karinės bazės kariškiais pasitiko Šiaulių miesto ir rajono komunistų partijos sekretoriai Mindaugas Stakvilevičius ir Vytautas Skripkauskas. Briduose, pavyzdiniame Šiaulių rajono kolūkyje „Pirmyn“, SSRS prezidentą kolūkio dirbtuvėse sutiko ūkio pirmininkas ir SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas Aloyzas Jocas.

Kodėl vykta į Bridus? Ši gyvenvietė tuo metu garsėjo kaip pažangiai besitvarkantis kolūkis, kuris nuolat 38

būdavo rodomas svečiams iš socialistinių valstybių. O tas „socialistinis rojus“ Briduose buvo sukurtas ant išdegintos žemės – po Antrojo pasaulinio karo beveik visas kaimas buvo ištremtas. Įdomu, kad šis M. Gorbačiovo vizitas mūsų krašte pritraukė minias smalsuolių – nuotraukose matyti gausybė žmonių, kiti – įlipę į medžius, stulpus, ant stogų... O didžiausias fiksuotas susitikimas su visuomene buvęs Šiaulių televizorių gamykloje. Kalbama, norintieji netilpę...

A. Ostašenkovo fotografijos primena ir kitus svarbius 1990 m. įvykius: pirmuosius laisvus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus (1990 m. vasario 24 d.), tuščias maisto prekių lentynas, Šiaulių TV bokšto užgrobimą ir kt. Taip pat jose užfiksuotos akimirkos, kai žmonės tikėjo įvairiais pramanais, iš užsienio šalių atvykusiais šarlatanais „bioenergetikais“, bandančiais naudotis lengvatikiais. Labai šiltos, nors socialiai „pilnos įtampos“ ir minios gausa stebinančios 1993 m. fotografijos iš Kryžių kalno, kuriose užfiksuotos popiežiaus Jono Pauliaus II pamaldų laukimo akimirkos. Šiaulių kraštas didžiuojasi savo tautodailininkais ir jų darbais. Ne vienoje A. Ostašenkovo dovanotoje nuotraukoje užfiksuotas darbų kūrimo procesas ir į užmarštį nueinantys kūrėjų veidai. Tai – meškuitiškis Kostas Gentvilas, savo sodyboje sukūręs savitą tautos muziejų, šiauliečiai tautinių juostų pynėjai Birutė ir Antanas Dunduliai, minkštų žaislų kūrėja Elvyra Smolenskienė ir kt. Kultūrai ir istorijai svarbūs Kuršėnų puodžių karaliaus rinkimai (su karūnomis užfiksuoti kuršėniškiai Bronius Radeckas ir Vladas Damkus); žurnalistų Joninės ant Girnikų kalno 1990-aisiais, kai buvo atstatytas paminklas spaudos laisvei ir knygnešiams; nepelnytai pamiršto, Šiaulių gegužinėms atminti 1934 m.

Aleksandrijoje pastatyto akmens „Labora“ atgaivinimo sąjūdis 1991 m., į kurį atvyko labai daug garbių emigrantų, kilusių iš Šiaulių krašto.

Kiekviena A. Ostašenkovo fotografija turi ne tik meninį svorį, bet ir labai ryškią istorinę vertę, todėl tampa solidžiu Šiaulių regiono istorijos paveldu. Užfiksuotos akimirkos įprasmina šį jau primirštą neramų politinių permainų laikotarpį, suteikia galimybę ateinančioms kartoms geriau jį suvokti.

SSRS prezidento M. Gorbačiovo (stovi centre, iš kairės – A. Brazauskas) vizitas Šiauliuose 1990 m. sausio 12 d. pritraukė minias smalsuolių.

Poetas Bernardas Brazdžionis su šeima Kryžių kalne prie savo pastatyto kryžiaus. 1989 m.

Vyriausybės patvirtinta kompensacijų už valstybės išperkamą žemę ir mišką apskaičiavimo tvarka išprovokavo gausų šiauliečių mitingą. 1992 m.

Šiaulių žurnalistų organizuotos Joninės Kurtuvėnuose, ant Girnikų kalno, prie atstatyto spaudos atgavimui ir knygnešiams skirto 14 m aukščio ąžuolinio kryžiaus. 1990 m.

Aleksandro Ostašenkovo nuotraukos Laukiant, kol „bioenergetikas“ iš Filipinų „įkraus“ šiauliečių suneštą vandenį.

1994 m.

Kaip vienoje iš recenzijų apie menininko kūrybą pabrėžia dr. Stasys Tumėnas, A. Ostašenkovo žurnalistinis darbas, spaudos fotografija, parodos, vėliau parengti fotografijų albumai turėjo vieną bendrą vardiklį – autorius niekada nepataikavo stebėtojui, vertintojui. Visuomet liko ištikimas savo kūrybiniam credo – nepagražinti, neretušuoti nei fotografijų, nei personažų biografijų, tarp kurių būta nemažai ir socialistinio realizmo subjektų. Ši fotografų gildijos mohikano personalinė kūrybos paroda iš viso jau 95-oji, o su kolegomis jis yra surengęs per 180 ekspozicijų. Kupinas ir menininko apdovanojimų bagažas, jame – daugiau kaip 70 įvairiausių padėkų ir diplomų. A. Ostašenkovas yra

Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (AFIAP) fotografas menininkas, Tarptautinės žurnalistų federacijos narys (abiejose – nuo 1999 m.), Lietuvos fotomenininkų (nuo 1976 m.) ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys (nuo 1982 m.). Fotografas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2013), pelnė Šiaulių miesto kultūros ir meno (2004, 2008) premiją.

A. Ostašenkovo paroda „Laiko permainos“ eksponuojama Kuršėnų Vytauto Vitkausko bib­lio­tekos fotomeno erdvėje, taip pat ji pasiekiama bib­lio­tekos interneto svetainėje, virtualių parodų ir vaizdo įrašų skiltyse (https://youtu.be/hVwtJsxfUC4).

Almantas Šlivinskas Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bib­lio­tekos direktoriaus pavaduotojas

39

KRONIKA / ŽINIOS IŠ LIETUVOS BIBLIOTEKŲ BIRŽAI

KAUNAS

Knygnešių karaliui – 175! 1846 m. kovo 16 d. Purviškių vienkiemyje, Biržų rajone, baudžiauninkų šeimoje gimė Jurgis Bielinis. Kas tada galėjo pagalvoti, kad būtent jis taps vienu ryškiausių tautinio judėjimo – knygnešystės, kai 40 metų buvo draudžiama spauda lotyniškais rašmenimis, – veikėjų.

Svarbus įvertinimas. Įsimintiniausia 2020 m. Kauno kultūros iniciatyva išrinktas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos projektas „Interaktyvus žydų kultūros paveldo Kaune žemėlapis“. Trečią kartą Kauno menininkų namų organizuotuose rinkimuose šįmet buvo nominuota 30 mieste ir rajone vykusių iniciatyvų, kurios įgyvendintos prisitaikius prie sudėtingų sąlygų tiek gyvai, tiek virtualiai. Šiemet rinkimai vyko dviem etapais. Nominacijas galėjo teikti ir visuomenė, ir kultūros lauko profesionalai. Atrenkant nominantus buvo atsižvelgta į iniciatyvų poveikį įvairioms gyventojų grupėms, bendruomenėms, taip pat prisitaikymą prie pandemijos sąlygų. Viešam balsavimui buvo pateikta 30 nominacijų, daugiausia visuomenės balsų surinkęs penketukas perduotas vertinti ekspertų komisijai. Komisiją sudarė įvairių meno sričių ekspertai: teatrologė ir šiuolaikinio šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, fotomenininkas ir menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas, kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis, architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė, leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ redaktoriai Kotryna ir Kęstutis Lingiai.

Sudėjus visus balsus buvo išrinktas nugalėtojas, kuriam skirta vienkartinė 800 eurų stipendija. „Įsimintiniausia 2020 m. tituluota Kauno Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos iniciatyva – virtualus žydų kultūros paveldo Kaune žemėlapis – komisijos buvo įvertinta kaip daug

Gimtoji J. Bielinio sodyba ir koplytstulpis. Bib­lio­tekos nuotr.

Minėdami Knygnešio dieną ir Jurgio Bielinio 175-ąsias gimimo metines, prisimename jo prasmingą gyvenimą ir veiklą, džiaugiamės rajono viešajai bib­lio­tekai prieš dešimtmetį suteiktu žymaus kraštiečio vardu, puoselėjame jo atminimą. Malonu savo renginiuose sulaukti Bielinių giminės atstovų, iš jų sužinome vis naujų detalių apie šią iškilią asmenybę. Įsitraukęs į knygnešystės veiklą J. Bielinis visą laiką buvo persekiojamas ir gaudomas žandarų. Įkliuvęs buvo penkis kartus – ir visus jam pavyko išsisukti. J. Bielinis buvo įsitikinęs, kad knygnešio darbas, patiriamas vargas ir kančios nenueis veltui. Jis vienas iš pirmųjų pradėjo skleisti nepriklausomos Lietuvos idėją dar prieš spaudos laisvės atgavimą. Mirė 1918 m. sausio 18 d., keliaudamas į Lietuvių konferenciją Vilniuje. Po mėnesio Lietuvoje buvo paskelbta Nepriklausomybė.

Dar 2018 m. bib­lio­tekos parengta literatūrinė kelionė „Palatvės didžiavyrių pėdomis“ suteikia galimybę aplankyti J. Bielinio tėviškėje išlikusią sodybą, garsųjį J. Bielinio ąžuolą, Suosto (Biržų rajonas) bažnyčios šventoriaus kapinaites, kuriose jis palaidotas kartu su žmona Ona. Gaila, kad dėl nepalankios COVID-19 karantino situacijos šią sukaktį minime tyliai, kiekvienas apmąstydamas, kaip per tą laiką keitėsi Lietuva, kokią reikšmę knyga turi šiandienos skaitytojui. Kviečiame apsilankyti bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje – ten rasite parengtą vaizdo montažą knygnešiui J. Bieliniui atminti.

Biržų r. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bib­lio­tekos informacija

40

Virtualus žemėlapis kviečia aplankyti daugiau kaip 40 žydų kultūros paveldo objektų. Bib­lio­tekos nuotr.

intelektualinio indėlio pareikalavęs projektas, surinkta informacija yra išsami ir prieinama įvairiais audiovizualiniais formatais, turinti potencialą būti nuolat pildoma ir tobulinama ateityje, taip siekiant dar didesnio projekto poveikio ir sklaidos“, – teigė Kauno menininkų namų vadovė Rūta Stepanovaitė. Žemėlapyje informacija pateikiama keturiomis kalbomis, tad juo naudotis gali ne tik kalbantys lietuviškai. Pasak bib­lio­t ekos kultūrinės veiklos vadybininkės ryšiams su visuomene Monikos Straupytės, bib­lio­teka jau sulaukė užklausų bei teigiamų atsiliepimų ir iš užsienyje gyvenančių Kauno žydų palikuonių.

Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bib­lio­tekos informacija

PANEVĖŽYS

Turtinga kalba – turtingas aš. Gražia tradicija tampa tarp reikšmingų Lietuvai švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios – rengiamos Lietuvių kalbos dienos. Panevėžio Elenos Mezginaitės VB „Smėlynės“ bib­lio­teka, norėdama įprasminti gimtosios kalbos svarbą, organizavo konkursą „Turtinga kalba – turtingas aš“. Jo

GALERIJA. Knygos arčiau skaitytojų

Bib­lio­tekos nuotr.

Šiauliai. Miesto viešosios bib­lio­tekos Skaitytojų aptarnavimo skyrius (Aido g. 27) nuo šių metų pradžios skaitytojams siūlo naują bekontaktę paslaugą – knygomatą, kurio įrengimą finansavo Šiaulių miesto savivaldybė.

Ji ypač aktuali šiuo metu, kai žmonės nori išvengti tiesioginio kontakto, patogi visiems, kurie neturi galimybių ateiti į bib­lio­teką darbo metu. Nuo sausio iki kovo vidurio knygomatu jau pasinaudojo 190 skaitytojų ir pasiėmė 390 knygų. (Šiaulių m. SVB Skaitytojų aptarnavimo skyriaus informacija)

PANEVĖŽYS

Mobiliosios programos „Bib­lio­teka arčiau tavęs“ piktogramos: kauliukas simbolizuoja edukacinius žaidimus, statinė – Lietuvos ir užsienio duomenų bazes, vėliavėlės – krašto pažinimą. Bib­lio­tekos nuotr.

Liepos Ragauskaitės sukurta dekoracija

Pauliaus Valkūno sukurta dekoracija. Bib­lio­tekos nuotraukos

tikslas – iš naujo atrasti kalbos grožio lobius ir visiems, dar abejojantiems, ar verta skaityti, pabandyti įtaigiai pristatyti knygą ir išsklaidyti šias abejones.

Konkurse dalyvavo daugiau nei 100 mylinčių knygą ir gimtąją kalbą mokinių iš 7 Panevėžio ugdymo įstaigų. Nustebino vaikų kūrybiškumas ir išradingumas. Vaizdo pristatymai, vizualizacijos, prezentacijos, piešiniai, karpiniai, siuviniai ir net mini spektakliai – viskas buvo nuoširdu ir įtaigu.

Pristatydami savo mėgstamas knygas, jaunieji skaitytojai įsijautė į šių knygų herojus, nepatingėjo pasirūpinti įspūdingomis dekoracijomis ar paieškoti netikėtos vietos savo idėjai įgyvendinti. Konkurso darbai buvo paviešinti „Smėlynės“ bib­lio­tekos „Facebook“ paskyroje.

Per trumpą laiką, skirtą balsavimui, jaunieji dalyviai sulaukė didelio dėmesio ir šimtais skaičiuojamų patiktukų.

Nė vienas konkurso dalyvis neliko neapdovanotas: anksčiau ar vėliau juos tikrai pasieks prizai, diplomai, padėkos. Laimėjome visi: žiūrovai, dalyviai ir, žinoma, knygos!

Monika Kazlauskė ŠIAULIAI Tarmių ir šnektų popietė. Kovo 2 d. Šiaulių rajono savivaldybės VB Kuršėnų Vytauto Vitkausko bib­lio­teka ir Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Kuršėnų skyrius organizavo popietę „Tarmės ir šnektos – kaip atverstas žemėlapis“. Lietuvių kalbos dienoms skirtas susitikimas vyko per „Zoom“ programą. Jame dalyvavo trisdešimt keturi kalbos žinovai ir mylėtojai iš visos Lietuvos – Jurbarko, Marijampolės, Vilniaus, Kauno, Joniškio, Šiaulių, Klaipėdos, Gruzdžių, Raudėnų, Kurtuvėnų, Verbūnų, Šakynos. Moksleiviai, bib­ lio­tekininkai, mokslų daktarai, savivaldybių kalbos tvarkytojai, mokytojai – visi buvo matomi ir girdimi.

Seminaras mokyklų bib­lio­tekininkams. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bib­lio­teka (PAVB) kovo 2 d. organizavo virtualų kvalifikacinį seminarą regiono mokyklų bib­ lio­tekininkams „Apskrities bib­lio­tekos metodinės veiklos galimybės mokyklų bib­lio­tekoms“. Jame dalyvavo daugiau nei 80 mokyklų bib­lio­tekininkų iš Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Utenos, Visagino ir Zarasų.

Bib­lio­tekos specialistės Šarūnė Leikienė ir Toma Apynytė-Kirslienė pristatė virtualius produktus, skirtus neformaliajam ugdymui. „Eduteka“ – tai edukacines veiklas įgyvendinantiems bib­lio­tekų specialistams skirta erdvė, kurioje galima dalytis sukaupta patirtimi, edukacinių programų turiniu, bib­lio­tekų virtualiais produktais, pateikiama metodinė medžiaga kvalifikacijai tobulinti bei metodinės rekomendacijos, naudingos dirbant su auditorija. Visa medžiaga pateikiama pagal Apskričių viešųjų bib­lio­tekų bendrą edukacinių programų kokybės užtikrinimo standartą. „Bib­lio­teka arčiau tavęs“ – mobilioji programa, skirta bib­lio­tekų paslaugų ir produktų sklaidai.

Programa orientuota į formaliojo ir neformaliojo ugdymo teikėjus bei šeimas, auginančias mokyk­ linio amžiaus vaikus. Ši virtuali platforma papildys ugdymo procesą Kultūros paso edukacinėmis programomis, suteiks dar daugiau galimybių, o edukacijų žemėlapis leis vartotojams dalyvauti visų regiono bib­lio­tekų edukacinėse programose, paįvairins laisvalaikį.

Seminare bib­lio­tekos specialistai pristatė ir mokymų programas, pritaikytas kvalifikacijai kelti nuotoliniu būdu, pvz., „Skaitymo skatinimas integruojant pasakojimo ir biblioterapijos metodus“, „Projektų rengimas. Praktika“, „Virtualių parodų kūrimas nemokamais „Google“ įrankiais“ ir kt.

Pristatant tyrimą „Panevėžio regiono mokyklų bib­lio­tekų bendradarbiavimo stiprinimas“ buvo aptartos tolesnio PAVB ir mokyklų bib­lio­tekininkų bendradarbiavimo kryptys: tarpbib­lio­tekinio tinklo kūrimas mokyklų bib­lio­tekininkus įtraukiant į teritorines veiklos tarybas, metodines specialistų grupes, profesinių kompetencijų stiprinimas, mokyklų bib­lio­tekininkų įtraukimas į PAVB organizuojamas skaitymo skatinimo iniciatyvas. Sudaryta aktyvių regiono mokyklų bib­lio­tekininkų grupė, kuri dalyvaus darbinėse sesijose, komunikuos su savo rajono mokyklų bib­lio­tekininkais ir jiems atstovaus Panevėžio teritorinėje bib­lio­tekų taryboje.

Greta Diliūnaitė

Susitikimas vyko per „Zoom“ programą. Bib­lio­tekos nuotr.

Kalbininkė, LKD valdybos sekretorė, žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė, nuoširdi bib­lio­t ekos rėmėja Rita Urnėžiūtė papasakojo apie mūsų kraštui ir Lietuvai svarbų žmogų – habilituotą mokslų daktarą Vytautą Vitkauską (1935–2012) – kuršėniškį lietuvių tarmių žodynų pradininką, žodynininkų ugdytoją, smarkų žemaitį. LKD narė, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos mokytoja Raimonda Rumbinaitė, daug metų bendravusi su garbiuoju V. Vitkausku, papasakojo ir juokingų, ir rimtų nutikimų – apie žodžių rinkimą Kuršėnuose, visur, kur tik daugiau žmonių susirinkdavo.

Studentė kuršėniškė, knygos „Juodoji fazė“ autorė Emilė Pliuščikaitė pradžiugino dalyvius

savo tarmiškai parašyto teksto „Aplink babas vaikystis truobą“ jaunatvišku skaitymu, Varputėnų bib­lio­tekininkė Vida Bernotienė varputėniškių šnekta paskaitė ištrauką iš naujos kraštiečio Apolinaro Čepulio knygos „Mamos prisiminimai ir neskelbtos kaimo kronikos“. Šio bičiuliško ir linksmo renginio pabaigoje LR Seimo narė, bib­lio­tekos globėja, LKD Kuršėnų skyriaus narė Rima Baškienė palinkėjo, kaip sakydavo V. Vitkauskas, „remtis saviškiais“, mylėti ir saugoti lietuvių kalbą, savo tarmes, savo krašto kultūrą, o bib­lio­tekos vedėja Joneta Filinskė į dalyvius kreipėsi „sava mamas žuodžias“ – varputėniškių šnekta.

Lietuvių kalbos draugijos ir Kuršėnų Vytauto Vitkausko bib­lio­tekos informacija TRAKAI Lietuva mūsų širdyse. Kovo 11-oji – pavasario diena, atvertusi naują mūsų tautos puslapį, vartus į laisvę ir nepriklausomybę. Pasitikdama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Trakų viešoji bib­lio­teka kvietė gyventojus prisijungti prie šiai šventinei dienai skirtos akcijos „Lietuva mūsų širdyse“ ir papuošti savo namų ir įstaigų langus trispalvėmis širdelėmis – kad kiekvieno mūsų širdyse žydėtų gražiausios spalvos: geltona, žalia, raudona...

41

PASVALYS

Jaunimas persikėlė į virtualiąją erdvę. Mariaus Katiliškio viešosios bib­lio­tekos 4 aukšte jau antrus metus veikiantis Pasvalio atviras jaunimo centras greitai tapo vietos jaunimo organizacijų ir pavienių jaunuolių susibūrimo vieta. Čia kas savaitę susitinka Pasvalio „Interact“ klubas, susirinkimus rengia Jaunųjų konservatorių lyga, seminarus ir konferencijas jaunimui organizuoja VšĮ „Socialinė iniciatyva“, vyksta turiningam laisvalaikiui skirtos pramogos: koncertai, susitikimai su talentingais kraštiečiais, jaunųjų kūrėjų parodos, stovyklos socialiai remtiniems jaunuoliams.

Siekdami neprarasti kontakto su savo lankytojais ir paįvairinti jaunuolių laisvalaikį galiojant griežtiems karantino reikalavimams, centro darbuotojai ėmė juos burti virtualiojoje erdvėje. Pradėti rengti „Facebook“ iššūkiai ir fotoakcijos, „Kahoot“ viktorinos, pokalbiai jaunimui rūpimomis temomis. Diskusija „Kokį žymų mūsų krašto žmogų norėčiau pakalbinti?“ „Facebook“ paskyroje sulaukė dalyvių, kurie teikė pirmenybę kraštietėms mados atstovėms Marijai Triabaitei, Lidijai Šimoliūnaitei, ir tų, kurie rinkosi rašytoją Agnę Žagrakalytę ir diakoną Normundą Figuriną.

Atviras jaunimo centras rengia gyvus susitikimus „Zoom“ erdvėje. Organizuota žaidimų popietė, kurią centro darbuotojams padėjo surengti Pasvalio rajono Švietimo pagalbos tarnybos specialistė Živilė Vaidžiūnienė. Drauge su centro partneriais – psichologe lektore Aurelija Lingiene ir Pasvalio vaikų dienos centro „Visada kartu“ vadove Gražina Sakalauskienė – surengtas pokalbis „Kava su savanoriu... Atviros erdvės savanorystei“.

Per karantiną nemažai laisvalaikio veiklų organizavo centro savanoriai. Vaizdo pamokas apie gatvės šokius nufilmavo ir centro „Facebook“ paskyroje jomis pasidalijo savanoris pasvalietis Justinas Griškevičius. Su šokio judesio technika „tutting“ supažindino savanoris Benas Janušonis, atsiuntęs savo sukurtą muzikinį vaizdo klipą. Savo kūryba centro „Facebook“ paskyroje dalijasi populiari pasvaliečių grupė „Marabu Band“. Per 30 lankytojų sulaukė virtualus susitikimas su šios grupės nariu Jonu Kaziliūnu, kurį organizavo centro savanorė 19-metė Agnė Strelčiūnaitė. Ji taip pat naudodamasi „Zoom“ programa surengė pažintinį protmūšį „Pasaulio šalys ir sostinės“.

Pasvalio atviras jaunimo centras džiaugiasi, kad šiuo metu centro „Facebook“ puslapis turi daugiau kaip 500 sekėjų.

Iki karantino Pasvalio atviras jaunimo centras buvo populiari susibūrimų vieta. Bib­lio­tekos nuotr.

žmonėms, svajonėmis ir mintimis liko ištikimas gimtajam kraštui. Prisipažįsta, kad begalinį tėviškės ilgesį užpildo dailės studijos, kita kūryba ir dosniai atlygina atradimais, eilėmis, rašiniais bei piešiniais.

Pasak V. Gocento, piešimo jis mokosi visą gyvenimą, kaip ir tapybos, grafikos. Parodose matyti ekspresionistų darbai suteikė postūmį įsižiūrėti į nuolat kintančią gamtą, architektūrą, ypač į vandenį, jo judėjimą. „Niekados nežinau, ką tą dieną konkrečiai piešiu ar tapysiu, bet einu, dairausi ir motyvas pats mane susiranda“, – pasakoja kūrėjas. Dailės istorikė Ingrida Korsakaitė dailininko darbus apibūdino kaip spalvingą ir įdomią ekspresionizmo stilistikos tapybą. V. Gocentas yra surengęs daugybę personalinių parodų, dalyvauja pleneruose. Šiais metais jo tapybos paroda jau eksponuota Lietuvių dailės muziejaus Lemonte „Sielos“ galerijoje, perkelta į Čikagos galerijas, keliaus į Niujorką.

Janina Valančiūtė

ZARASAI Skambi kalba gimtoji. Zarasų viešoji bib­ lio­teka aktyviai dalyvauja rengiamose Lietuvių kalbos dienose, kviečia bendruomenę į įvairius renginius vaikams ir suaugusiesiems. Šių metų vasario–kovo mėn. buvo organizuoti virtualūs renginiai, kuriuose dalyvavo Zarasų „Santarvės“ pradinės mokyklos moksleiviai.

Jūratė Genytė

VILNIUS

Gimtojo krašto peizažai. Nuo kovo 4 d. iki balandžio 2 d. Lietuvos medicinos bib­lio­tekos galerijoje, laikantis saugumo reikalavimų, galima apžiūrėti Vytauto A. Gocento tapybos parodą „Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai“.

V. Gocentas gimė ir augo Klaipėdoje, o nuo 1971 metų, kai atvyko stoti į universitetą, taip ir liko Vilniuje. Dirba Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bib­lio­tekoje, aktyviai dalyvauja įvairių visuomeninių ir kultūrinių draugijų veikloje.

V. Gocentas savo kūrybą skiria Klaipėdos kraštui, kaip pats sako, yra tėviškės tapytojas.

Iš tėvų paveldėjęs meilę ir pagarbą krašto Kovo 11-ajai skirta literatūros paroda. Bib­lio­tekos nuotr.

Bib­lio­t ekoje šventės proga parengta literatūros paroda „Mūsų laisvės dienos“. Joje apžvelgiami svarbūs Lietuvos įvykiai nuo Persitvarkymo Sąjūdžio 1988 m. iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Galima susipažinti su Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų biografijomis, straipsniais ir dokumentais, to laikotarpio kalbų ir pranešimų medžiaga. Viešoji bib­lio­teka parengė ir virtualų sveikinimą „Vienas žodis – Lietuva“, kurį galima pamatyti „Facebook“ puslapyje (http://inx.lv/Ej59).

Irena Jocienė

42

V. Gocentas savo kūrybą skiria Klaipėdos kraštui. Bib­lio­ tekos nuotr.

Pasakojimą papildė vizualinė medžiaga. Zinos Černovienės nuotr.

Jauniausieji dalyviai klausėsi literatūrinės pasakos apie lietuvių kalbą (aut. Dalia Dilytė), ieškojo tekste kalbos šiukšlių, o jas radę metė į šiukšlių dėžę. Stebėdami vizualizuotą medžiagą sužinojo, kas valgo, o kas lesa ar ėda, kas laka, o kas geria, taip pat kiek daug reikšmių turi žodis „eiti“. Patys vardijo jiems žinomus malonius žodelius. Klausydamiesi bib­lio­tekininkės pasakojimo, nustebo sužinoję, kad nepasisekus galima skambiai lietuviškai nusikeikti: „Eik šunų šukuoti!“ Vyresniųjų klasių moksleiviai susipažino su vaikų rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus kūriniu „Baltasis valsas“, pasakojančiu apie senos spintos užmirštus gyventojus darbužius, avalynę, aksesuarus. Juos iliustravo, užrašė, kaip jie dėvimi. Moksleiviai ne tik dalyvavo žaidimeviktorinoje „Kaip mes rengiamės“, bet ir pelnė daug balų, virtusių pažymiais.

Renginiai, skirti Lietuvių kalbos dienoms, Zarasų viešojoje bib­lio­tekoje vyks iki gegužės mėnesio.

Zina Černovienė

MĖNESIAI IR DIENOS

TAI NUTIKO KOVĄ 1 d.

Prieš 440 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė įstatymą, kuriuo buvo įkurtas Vyriausiasis Tribunolas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) aukščiausiasis teismas veikė 1581–1794 m. Jį įsteigus, teisminė valdžios funkcija buvo išskirta iš kunigaikščio kompetencijos ir tapo savarankiška. Tribunolą sudarė 46, išplėtus jo kompetenciją ir Žemaitijai – 49 nariai. Posėdžiai vyko skirtinguose miestuose: Vilniuje, Trakuose, Naugarduke, Minske, Gardine. 1792 m. buvo priimtas nutarimas, kad tribunolas posėdžiaus tik Vilniuje. Tribunolo narys neturėjo teisės dalyvauti sprendžiant jo paties bylą.

Lietuvos valstybės istorijos archyve tarp XVI–XVIII a. LDK įstaigų dokumentų saugomi ir Vyriausiojo Tribunolo dokumentai.

Tribunolo knyga rusėnų kalba, 1586 m

1991 m., prieš 30 metų, tądien arkivyskupas Julijonas Steponavičius atšventino sostinės senamiestyje esančią Šv. Kazimiero bažnyčią. O pirmosios mišios po beveik pusės amžiaus pertraukos šioje XVII a. baroko bažnyčioje aukotos kovo 4-ąją – šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo dieną. Jėzuitų ordino bažnyčia istorijos tėkmėje turėjo 1942 m. vietoj svogūninių šalmų, kai bažnyčia XIX a. II pusėje buvo paversta cerkve, ne vieną šeimininką ir ne visada atstatytas bokštas su Jogailaičių karūna.

Pudeleko nuotr. buvo naudojama pagal paskirtį.

1812 m. per Vilnių traukusi prancūzų kariuomenė joje įrengė grūdų sandėlį. Sovietmečiu 1949 m. bažnyčia buvo uždaryta, joje įrengtas vyno sandėlis, 1966-aisiais, po restauracijos, įkurdintas Ateizmo muziejus. Ne visada šventovėje meldėsi tik katalikai: XIX a. vid. ji buvo atiduota stačiatikiams, 1915 m. vokiečių kariuomenė čia įrengė liuteronų maldos namus. Jėzuitams grąžintoje bažnyčioje įrengti kompiuteriniai „Allen“ (JAV) ir vokiški mechaniniai „Oberiner“ vargonai. Iki karantino joje kiekvieną sekmadienį po sumos vykdavo koncertai.

7 d.

3 d.

Jau 35-tą kartą pasaulis minėjo Tarptautinę rašytojų dieną. Pradėti minėti šią datą nuspręsta 1986 m. Tarptautinio PEN klubo kongrese. Gaila, kad nėra plačiai paplitusio vieno tradicinio su šia švente siejamo renginio, Charlie Pearsono („Unsplash“) nuotr. kokie nors sumanyti kultūros renginiai tiesiog paskiriami Rašytojų dienai. Įdomu, kad ir „visažinis Gūglas“, paklaustas, kaip švęsti šia proga, siūlo rengti susitikimus su knygų autoriais, poezijos vakarus ir priduria: „Vis dėlto geriausias dalykas, kurį galite padaryti švęsdami Tarptautinę rašytojų dieną, tai nusipirkti naują knygą.“ Kadangi pandemija ir karantinas šiuo metu iš kultūrinės kasdienybės yra nušlavę bet kokį gyvą bendravimą, gal todėl ši diena Lietuvoje minėta gana vangiai.

Kažin ar geriau seksis poetams per Tarptautinę poezijos dieną, kuri UNESCO sprendimu švenčiama kovo 21 d.?

9 d.

Nežinomas autorius. Šv. Brunono žūtis.

Freska Šventojo Kryžiaus vienuolyne (Lenkija).

3 d.

Gydytojas, teisės mokslų daktaras, publicistas, literatūros tyrinėtojas, kritikas, aušrininkas, lietuvių spaudos ir politikos veikėjas. Visa tai pasakytina apie Joną Šliūpą (1861–1944).

Būsimasis Palangos burmistras gimė Šiaulių rajone 1861 m., prieš 160 metų.

Mintaujoje, Latvijoje, baigęs vokišką gimnaziją, Maskvoje studijavo filologiją ir teisę, Sankt Peterburge – gamtos mokslus, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Merilando universitete – mediciną. Gyvendamas Jonas Šliūpas (sėdi) Čikagoje JAV ir atstovaudamas Lietuvai, skleidė su gydytoju Andriumi Graičiūnu, nepriklausomos Lietuvos idėją. J. Šliūpas 1936 m. prisidėjo steigiant visuomenines organizacijas: Lietuvos mylėtojų draugiją (1887), Lietuvių mokslo draugystę (1886), „Aušros“ draugiją (1901).

1919 m. grįžęs iš JAV, porą metų buvo Lietuvos Respublikos atstovas Latvijoje, Estijoje. Ne vieną dešimtmetį dirbdamas spaudoje (redagavo laikraščius, žurnalus), Šiauliuose įkūrė spaustuvę „Titnagas“, ėjo Biržų banko direktoriaus pareigas. Apsigyvenęs Palangoje, 72-ejų J. Šliūpas buvo išrinktas šio miesto burmistru (1933–1938 m.). Galime tik spėti, kiek dar būtų nuveikęs, jei, 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, tais pačiais metais nebūtų miręs Berlyne.

Lietuvos vardo diena. Prieš porą metų Lietuvos Seimas nusprendė šią datą įtraukti į atmintinų dienų sąrašą. Kitu atveju gal ir nenorėtume prisiminti XI a. Kvedlinburgo analuose minimo sakinio apie Brunoną, kuris „Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą, su aštuoniolika saviškių kovo devintą dieną nukeliavo į dangų“, bet įvykis, kai 1009 m. kovo 9 d. Lietuvos pasienyje buvo nužudytas pagonių vykęs krikštyti vienuolis Brunonas Bonifacas, yra tas kontekstas, kuriame pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas. Kad ir neigiamai...

* Atrinktos kovo datos – tik subjektyvus redakcijos požiūris.

43

9 d.

Istoriškai susiklostė, kad kovo mėnesį Lietuvoje dažnai fiksuojami pavasariniai potvyniai. Štai ir 1936 m. kovo Potvynis Vilniuje, 1931 m. Atvirukas. Publikuota „E.paveldas“ 9 d. „Lietuvos žinios“ pranešė, kad Kaune prasidėjo potvynis. Iš kitų žinomų XX a. pirmosios pusės didesnių potvynių minėtini užklupę 1926 ir 1931 m., kai staiga pakilo Nemuno vanduo. Apie gresiantį pavojų ir kylantį upės vandenį miestiečius įspėdavo fabrikų, ugniagesių sirenų kaukimas, varpų gausmai. Didžiausias potvynis tarpukariu Vilniuje, Neryje, buvo 1931 metais. Tiesa, jis įvyko balandžio pabaigoje. Kaip rašė „Lietuvos aidas“, vanduo užliejo Bernardinų sodą, Katedros prieigas, apsemtas Antakalnis, Žvėrynas. Didžiausias vandens lygis Nevėžyje ties Panevėžiu – daugiau kaip 5 metrai – buvo užfiksuotas 2010 m. kovo 23 d. Šiemet pavojingesnių potvynių Lietuvoje nebuvo.

16 d.

Knygos pasaulio žmonėms šį diena pirmiausia asocijuojasi su Knygnešio diena. Tądien ji minima neatsitiktinai, o pagerbiant vieno žinomiausių knygnešių Jurgio Bielinio (1846–1918) atminimą. Šiaurės Lietuvoje, pasienyje su Latvija, jis gimė būtent kovo 16 d. prieš 175 metus. J. Bielinis draudžiamą lietuvišką spaudą platino daugiau kaip tris dešimtmečius, Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė ištisą platinimo tinklą. Buvo Jurgis Bielinis Kaune, apie 1915 m.

Motiejaus Valančiaus ir leidėjo Prūsijoje, katalikų kunigo Jono Zabermano ryšininkas. J. Bielinis bendradarbiavo daugelyje laikraščių: „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios". Palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją, bet jos paskelbimo nesulaukė – mirė 1918 m. sausį.

30 d.

Sukanka 160 metų, kai Panevėžio apskrityje gydytojo šeimoje 1861 m. gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943). Tai – itin ryški XX a. prad. lietuvių visuomenės veikėja: dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. vadovavo Lietuvos moterų suvažiavimui, Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio (1920 m.) pirmininkė. Nuo 1864 m. savo kūrybą skelbė periodinėje spaudoje, parašė atsiminimų apie lietuvių rašytojus, kultūros veikėjus, lietuviškos spaudos platinimą. Įvairiapusė šios moters veikla įamžinta 1983 m. įsteigus jos vardu pavadintą literatūros premiją, o nuo 2011 m. teikiamas G. Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Šviesuolės atminimą kruopščiai puoselėja ir nuo 1989 m. jos vardą turinti Panevėžio apskrities viešoji bib­lio­teka.

44

13 d.

Tądien prieš 135 metus, 1886-aisiais, bežemio bajoro šeimoje gimė rašytoja, literatūros ir meno kritikė, vertėja, visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Pirmuoju Sofijos lietuvių kalbos mokytoju tapo Juozas Tumas-Vaižgantas, kai jos tėvai iš Joniškio persikėlė gyventi į Kulius. Mokydamasi Rygos lietuvių gimnazijoje, bendravo su lietuvių inteligentais. Krokuvos universitete studijavusi filosofiją ir literatūrą, 1907 m. grįžo į Lietuvą. Vaižganto siūlymu įsidarbino „Vilties“ laikraščio redakcijoje, čia susipažino su Jonu Jablonskiu. Anksti (būdama 21-erių) tapo moterų sąjūdžio dalyve. Pirmosios lietuvių dailės parodos atidaryme 1907 m. susipažino su būsimu sutuoktiniu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Mokytojaudama, vėliau – dėstydama, užsiimdama pjesių rašymu, vertimais, meno kritika, visą gyvenimą palaikė ryšius su jaunimu. Dalyvaudama jos 70-mečio proga Kauno viešojoje bib­lio­tekoje surengtoje šventėje, S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasakė kalbą apie meilę gimtajai kalbai ir M. K. Čiurlionis ir Sofija KymantaitėČiurlionienė, apie 1908 m. pareigą ją saugoti.

16 d.

Ar žinojote, kad prieš 130 metų gimęs kompozitorius Juozas Žilevičius (1891–1985) – pirmosios lietuviškos simfonijos autorius (1919). Prieš tai vargonavęs, vadovavęs chorams, 1919 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją. Grįžęs į Lietuvą, labai aktyviai dalyvavo jos muzi- Juozas Žilevičius kiniame gyvenime, daug prisidėjo prie Lietuvos dainų šventės surengimo Kaune, vėliau dirbo Klaipėdoje. 1929 m. komandiruotas į JAV rinkti folklorinės medžiagos, liko ten gyventi (Elizabete, paskui Čikagoje). J. Žilevičius ir čia vadovavo chorams, rengė lietuviškus vakarus, koncertus, JAV ir Kanados lietuvių dainų šventes. Iš savo kolekcijų įkūrė Lietuvių muzikologijos archyvą (dabar jis veikia Čikagoje). Kompozitorius yra parašęs apie 400 muzikos kūrinių.

Atminimo medalio autorius Alfridas Pajuodis

Parengė Asta Stirbytė

IN THIS ISSUE Ineta Krauls-Ward. A Woman Reader: From an “Indecent” Libertine to a Modern Intellectual

Violeta Černiauskaitė. Professional Activities: Correct Language 2

The publication’s author Dr. Ineta Krauls-Ward discusses the potential of literacy from a gender perspective. She attempts to fill gaps in this informational vacuum by repeating the question asked by the anthropologist and journalist Sandi Toksvig from Great Britain “How often do we overlook the contribution of women?” The social and economic inequality still determines the inequality between literate men and women. The author also states that the number of obstacles that women readers were forced to overcome for many a century was larger than that of incentives that they felt. According to Krauls-Ward, one of the most feminised professions, librarianship, has also suffered from an attitude toward the significance of women in the historical development of librarianship, printing, publishing and reading, which has been biased and discriminating from a gender perspective.

Silvija Stankevičiūtė. A Journey Through Centuries Together with Classics

6

Various historical periods witnessed different predominating writer memorialisation tendencies. In this publication, its author Silvija Stankevičiūtė, by drawing on exhibits from the exhibition “Exegi monumentum: Memorialisation of Lithuanian Writers” held at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania presents stories of the memorialisation of eight Lithuanian writers (Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, Vincas Kudirka, Julija BeniuševičiūtėŽymantienė (Žemaitė), Jonas Mačiulis-Maironis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis and Jurga Ivanauskaitė) and its various forms and potentiality.

Lara Lempertienė: “Today the National Library is Among the Leaders in the Field of Judaica Heritage Preservation and Research” 10 The 2020 Award of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania for research on librarianship, bibliography and book science and practical activity at libraries went to the Head of the Judaica Research Centre at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania Dr. Lara Lempertienė. On this occasion, a senior methodologist and researcher at the Library interviews Dr. Lempertienė about Judaica research at the National Library, the origins of the Judaica Research Centre and its activities in the context of other similar organisations and memory institutions in Lithuania and abroad. (Interviewed by Dalia Cidzikaitė)

Lithuanian and European Publishers in 2020

13

The COVID-19 pandemic that overtook the world during last year has posed and is still posing a great number of challenges. What was 2020 like for publishers of Lithuania and other European countries, how did they succeed to redirect their activities and what problems did they encounter and how did they solve them? In this publication, the Executive President of the Lithuanian Publishers Association Rūta Elijošaitytė-Kaikarė shares preliminary information from the virtual meeting of the Federation of European Publishers (FEP). (Prepared

by Vaidenė Grybauskaitė)

Reading Choices of Lithuanians in 2020

15

As a response to the cancellation of this year’s annual Vilnius Book Fair, one of Lithuania’s largest book platforms knygos.lt decided to organise a book fair from home. During one month, from February up to March, readers were able to introduce themselves to the newest and most readable books, exclusive offers and insights by various writers, publishers and bloggers on a webpage of knygos.lt. The platform’s managers, by consulting the list of the best-selling books of 2020, presented lists of the top ten and the top twenty books. The publication briefly surveys the list of ten most best-selling books, which includes a considerable number of books on psychology. (Prepared

by Iveta Smirnovaitė)

18

Professionals working at today’s libraries somehow could be called polyglots because they ought to be proficient in several professional languages in addition to their native one. It is the endeavour of The National Library’s terminologists to make professional language of librarians correct and understandable by all. Dr. Violeta Černiauskaitė introduces several terms with the word “kalba” (“language”) from “The Lithuanian–English Vocabulary of Librarianship, Information and Book Science Terms”, which has been prepared for publication at the National Library.

Tomas Petreikis. About the First Book Pirate in Lithuania

20

A frequent blight that still occurs nowadays is infringement of intellectual property rights. But have it ever occurred to you that intellectual piracy was known as far back as the 16th century? Dr. Tomas Petreikis, a senior bibliographer and researcher at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania, speaks about the historical origins, reasons and first manifestations of this phenomenon. According to the publication’s author, the first pirate in Lithuania could be considered the printer Stanisław Murmelius, who matured in Kraków, though the Brest Bible alone published by him outweighs the above-mentioned not so reputable portions of this figure’s biography.

Vilija Baublytė. Motiejus Valančius: Does He Speak to Me?

23

This year, Lithuania commemorates the 220th anniversary of the bishop, writer and social figure Motiejus Valančius (1801–1875).

The publication’s author reasons to what extent the activities and thoughts of this 19th century influential clergyman are important to people of the 21st century and to what extent his creative work appeals to them. To quote the author, “does this outstanding personality speak to me and do his words reach my heart?” She concludes that to an individual lacking specialised research interests and without appropriate academic background, more interesting is his fate and existential bearing than the texts by this clergyman and writer, i. e.

Valančius as a historical and political figure.

Hope is Stronger than Fear (III)

28

In this issue, Tarp knygų finishes publishing reminiscences by Lithuania’s librarians about the Freedom Defenders’ Day, which originated 30 years ago, on the 13th of January of 1991, when the resolution of ordinary citizens to defend Lithuania’s freedom prevailed over the danger of Soviet armed forces dislocated in Lithuania and the fear to suffer.

The third publication of the series includes reminiscences by Audrutė Sadeckienė (Vilnius County Adomas Mickevičius Public Library), Giedrė Bulgakovienė (Alytus Jurgis Kunčinas Public Library), Zita Gedminienė (Raseiniai District Municipality Marcelijus Martinaitis Public Library) and the reader at the latter Library Janina M. Šniūrevičiūtė-Šiuipienė.

Inga Mitunevičiūtė. When You “Switch Light Within Oneself”

32

The publication’s author renders thoughts by the Swedish author of children’s books, musician and executive of various cultural establishments Katti Hoflin about what libraries’ staff and libraries’ environment should be. Why is it important that librarians communicate to politicians of their countries about the importance of today’s libraries? But the publication’s major focus is on children at libraries: is everything permitted for them there and how to engage them into processes of library performance?

The Most Creative Book of the Year: There is More Beauty than Evil 35 It has been a tradition with researchers at the Institute of the Lithuanian Literature and Folklore to elect the most creative book of the year. Such an election has been held since 2003. It consists in selecting twelve books from the initial list and subsequently the winning book. This year, the winner is the novel Grožio ir blogio bib­lio­teka (“The Library of Beauty and Evil”) by Ugnė Radzevičiūtė.

Translated by Tomas Auškalnis

ISSN 0868-8826

„Tarp knygų“ archyvas

Perspausdinant tekstus ar iliustracijas, ištisai ar dalimis, būtinas leidėjo sutikimas.

2021-ieji – skulptoriaus Juozo Zikaro metai. J. Zikaras. „Laisvės“ paminklas (1926). Tai – pirminis projektas. Modelio pjedestalas: laiptuotai į viršų kylančios šešios mažėjančios pakopos. Pjedestalo reljefuose eskiziškai vaizduojamos scenos iš baltų genčių gyvenimo, LDK laikotarpio, vėliau – caro režimo ir knygnešystės laikų. Ant pjedestalo – moters figūra ilgu rūbu. Dešiniojoje rankoje ji laiko deglą, kairiojoje – vėliavą. Eksponatas saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

2021 Nr. 3 (746) Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bib­lio­tekos mėnesinis žurnalas Leidžiamas nuo 1949 m. © „Tarp knygų“, 2021 Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius Tel. (8 5) 239 8687 E. paštas tk@lnb.lt www.lnb.lt 2021-03-24 6 leidyb. apsk. l.

Tiražas 460 egz.

Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

TARP KNYGŲ (IN THE WORLD OF BO­OKS) No 3 (746) 2021 Mar­ty­nas Mažvy­das Na­tio­nal Lib­ra­ry of Lit­hu­a­nia Mont­hly. Pub­lis­hed in Lit­hu­a­nian F. 1949 © ”Tarp knygų“, 2021 Ad­dress: Gedimino pr. 51, LT-01109 Vil­nius, Lit­hu­a­nia Tel. +370 5 239 8687 E-mail: tk@lnb.lt www.lnb.lt