GEROJI PATIRTIS

KAI „ĮJUNGI ŠVIESĄ SAVYJE...“

Inga Mitunevičiūtė

Pažintis su Katti Hoflin, tuometine Stokholmo bibliotekų tinklo vadove, prasidėjo 2015 m., kai ji buvo atvykusi į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotą konferenciją „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI a.“ ir skaitė pranešimą apie inovacijas Švedijos vaikų bibliotekose. Tuomet auditoriją viešnia papirko savo nuoširdžiu bendravimu, vidine laisve, įžvalgumu ir asmenybės spalvingumu. K. Hoflin – muzikantė, knygų vaikams autorė, dirbusi nacionalinėje Švedijos televizijoje ir radijuje, vadovavusi įvairioms kultūros įstaigoms. Nuo 2018-ųjų ji yra atsakinga už Vakarų Jotalando regiono kultūrą.

Šio rašinio autorė, prieš keletą metų lankydamasi Švedijoje, su K. Hoflin susitiko Stokholmo centrinėje viešojoje bibliotekoje. Pakvietusi užeiti į savo kabinetą, Katti, nusispyrusi batus, įsitaisė ant minkštos sofos, ant kurios, pasak jos, gali nusnausti pavargę bibliotekos darbuotojai. Užsimezgė šiltas ir įkvepiantis pokalbis – apie bibliotekas, apie tai, kokie turi būti jų darbuotojai, bibliotekų aplinka. Bet daugiausia kalbėjomės apie vaikus bibliotekose.

BIBLIOTEKOS – VERTYBINĖ IR INFORMACINĖ ATRAMA

Bibliotekos jau seniai nebėra tiesiog knygų išdavimo vieta, jos atlieka daugybę kitų funkcijų, netgi teikia tam tikrą psichologinę, teisinę pagalbą. Nepaisant to, kasmet tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje uždaroma mažų bibliotekų ar jų filialų. Kodėl tai vyksta? K. Hoflin nuomone, bibliotekos politikams negeba iškomunikuoti, kuo ši institucija yra svarbi, kad be jų netrukus imtų dėtis daug negerų dalykų. „Atrodo, bibliotekos buvo ir bus, jos nepajudinamos. Bet gali nutikti visko. Stokholme bibliotekų darbuotojai jaučiasi gana saugiai, jie žino, kad gaus savo algą, kuri nėra bloga, todėl apie tokius dalykus pernelyg nemąsto. Tačiau periferijoje situacija kitokia. Manau, kad ir jūs Lietuvoje turėtumėte šalies valdžiai kuo daugiau pasakoti, kokia iš tikrųjų padėtis mažuose miestuose. Švedijoje – kaip ir Lietuvoje – taip pat uždarinėjamos mažos bibliotekos. Būtent periferijoje galime matyti tikrąją šalies realybę. Pavyzdžiui, mano mama gyvena 80 km atstumu nuo arčiausios bibliotekos ir iki jos neveža joks autobusas“, – pasakoja Katti.

Bibliotekos vaidina svarbų vaidmenį visuomenėje, ypač jei kalbėsime apie mažiausius jos narius – vaikus ir jų įtraukimą į kultūros pasaulį. Pasak K. Hoflin, dažnai neįvertinama, kokių rezultatų tai gali duoti ateityje: „Bibliotekoje besilankančio vaiko žodynas turtingėja, svajonės didėja, išsilavinimas gerėja. Tikėtina, kad ateityje jis gaus didesnes pajamas. O tai, žinoma, prisideda ir prie ekonominės šalies gerovės. Galima sakyti: bet juk mokyklose vaikai gauna svarbiausią išsilavinimą. Taip, tačiau ir mažas lašelis geros alyvos padeda mašinai važiuoti geriau. Mes, bibliotekų darbuotojai, turime kuo aiškiau tai išsakyti šalies valdžiai.“

Gyvename sudėtingais nenuspėjamų pokyčių laikais. Pašnekovė įsitikinusi, kad bibliotekos gali būti visuomenės vertybinė ir informacinė atrama: „Deja, žmonės yra gana trumparegiški. Retas kuris galvoja, pavyzdžiui, apie klimato pokyčius. Kartais nebesaugome atminties, istorijos, neturime jokios strateginės krypties. Būtent tuomet bibliotekos įgauna dar didesnę reikšmę.“

Kas lemia bibliotekų sėkmę? K. Hoflin nuomone, kiekvienas bibliotekos vadovas turi suprasti, kad ta bibliotekų lankytojams ir darbuotojams formuojama jausena gali būti pagrindinis bibliotekos sėkmės faktorius. „Tai – svarbiausias dalykas. Ir jis visai nieko nekainuoja! Vadovas turi būti atviras darbuotojų idėjoms. Jeigu taip nėra, žmonės turėtų ieškoti darbo kitur arba patys tapti vadovais“, – savą sėkmės sampratą atskleidžia pašnekovė.

STENGTIS ĮTRAUKTI IR PATIEMS BŪTI ĮSITRAUKUSIEMS

K. Hoflin teigia, kad pagrindinė bibliotekininko funkcija – visas veiklas bibliotekoje paversti įtraukiomis, vadinasi, ir jam pačiam privalu būti įsitraukusiam: „Vienintelis dalykas, kurio noriu kaip bibliotekos vadovė, kad mano darbuotojai tiesiog darytų tai, kas jiems labai patinka. Nes tuomet, kai darai tai, kas tau patinka, viskas ima veikti lyg koks magnetas. Tai traukia žmones.“ Pasak pašnekovės, labai svarbu

Inga Mitunevičiūtė (kairėje) su Katti Hoflin susipažino Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotos konferencijos „Vaikų ir jaunimo skaitymas kaip iššūkis XXI a.“ metu. Renginyje viešnia skaitė pranešimą apie inovacijas Švedijos vaikų bibliotekose. Iš Nacionalinės bibliotekos archyvo

Dešimt metų veikianti Stokholmo biblioteka „Tio Tretton“ („Tau – trylika“) – išskirtinai vaikams (10–13 m.) skirta erdvė. Petros Hellberg nuotr. bibliotekoje tvyranti nuotaika. Kas rytą, kai atveriamos jos durys, ji gali būti vis kitokia. „Pavyzdžiui, vieną rytą viena mūsų bibliotekininkė nusprendė, kad šiandien ji galėtų būti paslaptinga. Apsilankiusiems vaikams ji papasakojo, kad kažkur dingo jos kolegė ir gal jie galėtų padėti jos ieškoti. Vaikai, žinoma, mielai įsitraukia, ir buvimas bibliotekoje virsta smagiu žaidimu“, – pavyzdį pateikia Katti.

Kaipgi pasiekti to magneto veikimo? Kas padeda darbuotojams augti ir tobulėti? Apie tai K. Hoflin turi nestandartinę nuomonę: „Tobulėti bibliotekininkui labiausiai padeda ne konferencijos ar seminarai. Svarbiausia, ką jam reikia padaryti, – įjungti šviesą savyje, kuri padeda eiti į darbą su džiaugsmu, neskaičiuoti, kuri šiandien savaitės diena ir kiek liko iki savaitgalio. Jei turi idėją, ją reikia auginti, net jei ji atrodo beprotiška. Visada sakau, kad reikia stipriai svajoti – taip daro vaikai. Negalima gesinti šios jų vilties, kaip lygiai taip pat negalima slopinti ir kitų žmonių, pavyzdžiui, kolegų, liepsnelės.“

Kyla klausimas, kaip motyvuoti darbuotojus, į savo darbą žiūrinčius kaip į mechaninį: paimti, padėti knygą, ir tiek. K. Hoflin siūlo kartu su darbuotojais pasamprotauti, kas apskritai jiems yra biblioteka, kam ji reikalinga lankytojams? Tarkim, jauni žmonės neturės jokios priežasties eiti į tokią vietą, kurioje bloga atmosfera, visi vaikšto surauktais veidais. Gal tuomet jiems geriau nueiti į kavinę? „Pati ilgai ieškojau atsakymo, kaip motyvuoti vyresnius darbuotojus. Dirbdama su vaikais supratau, kad tikrai kiekvienas galėtume nurodyti dalykų, kurie mus labai domina. Taigi, jeigu tuo, kas tau patinka, galima būtų užsiimti darbo metu ir už tai dar būtų mokama? Juk tai nuostabu. Tai, mano nuomone, kertinis dalykas, leidžiantis prasidėti visiems geriems procesams. Be to, darbe prabėga didelė tavo gyvenimo dalis, todėl turime pasistengti, kad laikas, praleidžiamas ten, būtų kuo kokybiškesnis“, – motyvacijos receptu dalijasi pašnekovė.

VAIKAI BIBLIOTEKOJE: KAS SVARBIAUSIA

Vienas pagrindinių viso pokalbio metu pasikartojančių motyvų – vaikai bibliotekoje turi jaustis gerai. „Vaikas turi jaustis visaverčiu bibliotekos bendruomenės nariu, galėti ją vadinti SAVO biblioteka, t. y. tokia, kuri jam priklauso lygiai tiek pat kiek ir kitiems. Jis turi suvokti, kad aš, kaip skaitytojas, GALIU keisti ją“, – pabrėžia K. Hoflin.

Kokių savybių reikia su vaikais dirbančiam bibliotekininkui? Bibliotekininkas nėra mokytojas, nėra kuris nors iš tėvų, jis – tiesiog suaugęs žmogus, kuris, jei tik norės, gali tapti bet kuo vaiko gyvenime. „Man gėda, kad kai tik atsidarė mūsų naujoji biblioteka, galvojau apie tai, kaip apsaugoti nuo vaikų kokį daiktą ar įrangą. Nereikia saugoti – vaikais reikia pasitikėti ir leisti jiems veikti bibliotekoje. Niekas neturi tokių nuostabių idėjų kaip vaikai“, – dalijasi įžvalgomis Katti.

Pašnekovė teigia pastebėjusi, kad vaikui visuomet įdomiausia tai, kas vyksta už to stalo, prie kurio sėdi bibliotekininkas. Kodėl jam to neparodžius? Vaiką galima įtraukti į procesą, tiesiog paprašyti jo pagalbos, pavyzdžiui, pasiūlyti jam padėti tvarkyti knygas. K. Hoflin teigia: „Nuostabūs dalykai įvyksta, jei tiesiog leidi jiems įvykti. O mūsų, suaugusiųjų, problema ta, kad mes viską norime kontroliuoti. Dėl to ir neleidžiame vaikams tiesiog veikti.“

Ir dar viena pašnekovės įžvalga – ji neigiamai atsiliepia apie vaikų skirstymą į grupes pagal amžių. „Štai trejų metų, o čia – penkerių metų vaikų grupė... Kažkodėl niekas nesako: žiūrėk, štai penkiasdešimtmečių grupė! Mes per daug nuvertiname vaikus. Esame linkę juos laikyti mažesniais, nei jie yra, taip pat žiūrime ir į jų jausmus. Tačiau jų jausmai, mintys, svajonės yra tokios pat didelės kaip ir suaugusiųjų. Vienintelis dalykas, kuriuo jie yra maži, tai jų ūgis“, – skatina nenuvertinti vaikų galimybių K. Hoflin.