PROJEKTAI

KELIONĖ PO ŠIMTMEČIŲ ISTORIJĄ DRAUGE SU KLASIKAIS

Silvija Stankevičiūtė

Lietuvos rašytojų įamžinimas – tai estetikos, istorijos ir politikos kryžkelė. Kaip laiko tėkmėje matėme ir matome, pavyzdžiui, Kristijoną Donelaitį, Simoną Daukantą, Vincą Kudirką, Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę (Žemaitę), Joną Mačiulį-Maironį, Salomėją Nėrį, Bernardą Brazdžionį, Jurgą Ivanauskaitę? Ką gali papasakoti delne lengvai telpanti moneta ar pašto ženklas arba solidžią asmenybę vaizduojantis tapybos portretas, nuotraukose užfiksuoti masyvūs paminklai ir pagaliau marškinėliai su literatūros klasikų atvaizdais? Remdamiesi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtos parodos „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ eksponatais, pamėginsime supažindinti su aštuonių lietuvių rašytojų įamžinimo istorijomis, drauge užsimindami apie besikeičiantį kontekstą, kuris dažnai formuoja ir įamžinimo tendencijas.

Skirtingais istoriniais laikotarpiais dominavo skirtingos įamžinimo tendencijos. Su romantizmo epocha Vidurio ir Rytų Europoje įsigalėjusi paminklų nacionaliniams klasikams kūrimo praktika Lietuvą pasiekė XIX a. pabaigoje ir virto neatsiejama viešojo gyvenimo dalimi. Besikeičiant politinėms santvarkoms, literatūros kanone vieni klasikai keisti kitais, koreguoti senieji ir kurti nauji rašytojų memorializacijos ženklai. Šiomis dienomis stilizuotus klasikų atvaizdus galime išvysti ant marškinėlių, komiškų atvirlaiškių. Rašytojo asmenybė dažnai ryški. Ir ne vien dėl kūrybos. Kai kuriems asmenims skirti įamžinimo ženklai įplieskia karštas diskusijas, kiti, atrodo, dunkso beveik pamiršti.

Parodos „Exegi monumentum“, kurią sudaro daugiau nei 70 eksponatų, rengėjai nesistengė suformuoti konkretaus požiūrio į vieno ar kito rašytojo įamžinimą. Čia palikta galimybė interpretuoti. Lankytojai, judėdami nuo vieno eksponato prie kito, gali nusikelti į tarpukario Lietuvą, pamatyti sovietmečiu statytus monumentus, iš arčiau susipažinti su šių dienų ženklais. Kiekvieno rašytojo stendus lydi citata iš jo kūrybos, savitai apibūdinanti ir patį literatą, jo gyvenimo credo.

Rašytojams skirti pašto ženklai, pirmos dienos vokai, atvirukai, atminimo medaliai, plaketės, paminklų nuotraukos ir eskizai, portretai, banknotai su rašytojų atvaizdais, kolekcinės ir proginės monetos, kūrėjų atvaizdais puošti sąsiuviniai ar marškinėliai. Tokią unikalią galimybę vienoje vietoje išvysti ne tik eksponatus iš Nacionalinės bibliotekos fondų, bet ir kitų institucijų suteikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, bendrovė Lietuvos paštas, Lietuvos banko Pinigų muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus, Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai-muziejus, Trakų istorijos muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Eksponatų skolino privatūs asmenys: J. Ivanauskaitės šeima, skulptorė Ksenija Jaroševaitė, dailininkė Ugnė Žilytė, J. Ivanauskaitės premijos laureatė poetė Aušra Kaziliūnaitė, architektas Robertas Mažeika.

Bendradarbiaujant su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu vykdomą projektą „Rašytojų įamžinimas XIX–XXI a. Lietuvoje“ parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Greičiausiai nė nereikia sakyti, kad tik visuma ženklų padeda susidaryti visapusiškesnį įspūdį apie rašytojų įamžinimą mūsų šalyje. Tačiau, kalbant apie lengvai į bendrą grupę patenkančius kūrinius, negalima nutylėti ir nepristatyti išskirtinių savo istorija ar menininkų sprendimais.

Yra išleista nemažai atvirukų su dar XX a. pirmojoje pusėje tapytais rašytojų portretais. Tarp Nacionalinėje bibliotekoje surengtos parodos eksponatų ypač įdomus Simoną Daukantą (1793–1864) vaizduojantis atvirukas, Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistas apie Pirmojo pasaulinio karo metus. Atviruko antroje pusėje parašyta: Iszleistojas T. J. Abraitis, Chi-cago, III. Regimas atvaizdas skiriasi nuo chrestomatiniu tapusio dailininko Jono Zenkevičiaus nutapyto S. Daukanto portreto. Įdomu, kad jis sukurtas pagal tipinį to meto amerikiečio šviesuolio, gyvenusio XIX a. pabaigoje, atvaizdą. Akį traukia neįprasti drabužiai, knygų spinta, židinio lempa, gaublys, tropikų kraštų gėlė. Visa tai – nelietuviškos aplinkos atributai. Parodos rengėjai svarsto, kad leidėjas tokį įvaizdį pasirinko tikriausiai ne atsitiktinai, o vedamas patriotiškų paskatų – išeivijos lietuviams pristatyti Lietuvos šviesuolius, kultūros veikėjus.

Įdomiu atradimu tapo Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomas Salomėjos Nėries (1904–1945) kelionių žemėlapio rankraštinis brėžinys [1945–1955]. Poetės kelionių geografija nebuvo labai plati, tačiau spalvinga ir įsimintina savo patirtimis. Vaikystės ir studijų metai S. Nėrį atlydėjo į Marijampolę, Vilkaviškį, Kauną, pirmosios mokytojos pareigos – į Lazdijus. Tobulindama vokiečių kalbos žinias, S. Nėris keliavo po Vakarų Europos šalis, prancūzų kalbos mokėsi Paryžiuje. Vėlesni metai poetę nuvedė į Maskvą, Ufą. Visos šios kelionės pažymėtos rankraštiniame žemėlapio brėžinyje. Deja, darbo autorius ir tolesnė jo panauda nėra žinomi.

Rašytojas Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – vienas populiariausių lietuvių poetų, dar gyvas būdamas tapęs monumentalia figūra, netgi savita legenda. Los Andželo, kuriame gyveno beveik 50 metų, Šv. Kazimiero parapijoje 2012 m. atidarytas jo vardu pavadintas išeivijos menininkų kiemelis, atidengtas poeto biustas. Monumentaliais atminimo ženklais neretai laikomi didingi paminklai, tačiau ne mažesnį įspūdį kelia tautodailininko skulptoriaus Ipolito Užkurnio B. Brazdžioniui sukurta medinė karūna, kuri jam buvo įteikta 1997 m. gegužės 31 d. Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje „Poezijos pavasario“ renginio metu. Tais metais B. Brazdžionis šventė 90 metų sukaktį. Beje, tautodailininkas yra sukūręs per 40 lietuvių literatūros klasikų ir jų kūrinių personažų skulptūrų, tarp jų – ir B. Brazdžioniui skirtą masyvų biustą su jo eilėraščio „Aš čia gyva“ ištrauka.

Suvenyrinis drambliukas iš J. Ivanauskaitės kolekcijos (kairėje). Parodai paskolino Aušra Kaziliūnaitė. Ksenija Jaroševaitė. Katinas. 2009, bronza, apie 30 × 20 cm. Parodai paskolino J. Ivanauskaitės šeima

Salomėjos Nėries kelionių žemėlapis, [1945–1955]. Rankraštinis brėžinys, spalvotas, 161 × 103 cm. Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų

Atvirlaiškis „Filatelija – kitaip. Žemaitė riedlentininkė“ (dail. Juta Kibildytė). 2017, popierius, spauda, 15 × 10,5 cm. Parodai paskolino Lietuvos paštas

Dailininkės Jutos Kibildytės sukurtame atvirlaiškyje akį traukia Žemaitė (1845–1921), kuri vaizduojama... kaip riedlentininkė. Šis kūrinys priklauso Lietuvos pašto 2017 m. inicijuotai atvirlaiškių serijai „Filatelija – kitaip“. Joje šmaikštūs piešiniai su įkomponuotais pašto ženklais, pasitelkiant išmaniąsias technologijas, kuria netikėtas situacijas. Jau išimti

iš apyvartos lito nominalo pašto ženklai pasakoja istorijas, kurios svarbios mūsų šaliai, tradicijoms, ypatingoms sukaktims ir progoms, istorijos herojams ir autoritetams. Taip literatūros klasikė Žemaitė tampa savita hipstere ant riedlentės, o Motiejus Valančius – karatistu.

Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007), kurios 60-ąsias gimimo metines minėsime šių metų pabaigoje, atminimo formos parodo, kaip pasikeitė rašytojų įamžinimas XXI a.: ieškoma žaismingų, kūrybiškų sprendimų, į procesus įsitraukia pilietinė visuomenė ir verslo pasaulis. Didingus pavidalus keičia kur kas kasdieniškesni. J. Ivanauskaitės atminimui buvo pasirinkta katino figūra (tai buvo mėgstami menininkės gyvūnai). Skulptorės K. Jaroševaitės skulptūra „Katinas“ nukalta iš 15 tonų svėrusio rausvai pilkšvo lietuviško lauko riedulio. Akmuo daugelį metų gulėjo Pašiaušės kaime Kelmės rajone, kur ir buvo kuriama skulptūra. Parodoje eksponuojamą „Katino“, kuris „apsigyveno“ sostinės skvere netoli Jurgos namų, prototipą skulptorė K. Jaroševaitė padovanojo rašytojos mamai dailėtyrininkei Ingridai Korsakaitei. Kitas nestereotipinis sprendimas – tapo tradicija nuo 2009 m. teikiamos Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatui dovanoti ir suvenyrinį sėkmės drambliuką iš pačios rašytojos sukauptos kolekcijos. Rašytojų įamžinimo parodai savo drambliuką paskolino poetė Aušra Kaziliūnaitė, kuriai premija įteikta 2016 m. už eilėraščių knygą „Mėnulis yra tabletė“.

PORTRETŲ SKLAIDA TRADICINIAIS IR NEĮPRASTAIS BŪDAIS

Dažnas prisimena litus, iš kurių žvelgė Simonas Daukantas, Žemaitė, Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius. 2000 m. išleistas 500 litų banknotas su Vinco Kudirkos atvaizdu (dail. Giedrius Jonaitis). Bet ar visi žino, kad tokio nominalo kupiūrą norėta atspausdinti kone dešimtmečiu anksčiau? 1991 m. laidos banknoto projektas (dail. Raimondas Antanas Miknevičius) buvo parengtas laikantis didžiųjų nominalų serijos komponavimo schemos: averso dešinėje – V. Kudirkos portretas, centre – Juozo Zikaro sukurtas Vytis, kairėje – elipsės formos vieta vandenženkliui – Vyčiui ir Gediminaičių stulpams; reverse – Lietuvos laisvės varpas Lietuvos gamtovaizdžio fone (pasirinkta viena įspūdingiausių panoramų – Merkio ir Nemuno santaka). Šis banknotas (jį galima pamatyti parodoje) nebuvo išleistas į apyvartą, nes jame neužteko įdiegtų apsaugos priemonių.

Anuomet ilgai svarstyta, kas turėtų būti vaizduojama litų banknotuose. Siūlymas vaizduoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretus buvo atmestas, nes nėra likę jų realių portretų. 1990 m. nuspręsta, kad ant litų turi būti vaizduojami asmenys, atvedę Lietuvą į 1918 m. vasario 16-ąją. Lietuvos banko Pinigų muziejaus tinklalapyje rašoma, kad paskelbtame ir patvirtintame asmenybių sąraše nebuvo nė vienos moters. Lietuvius konsultavęs ir pinigų gamybos patirties turintis Australijos lietuvis Kęstutis Lynikas atkreipė dėmesį, kad, išleidus lietuviškus banknotus tik su vyrų portretais, bus sukeltas viso pasaulio feministinio judėjimo pasipiktinimas.

Visiems žinomą 1 lito banknotą su Žemaitės atvaizdu sukūrė dailininkas G. Jonaitis. Rašytojos portretą jis perpiešė iš gerai žinomos XX a. pradžios fotografijos, paryškindamas išblukusias detales. Kaip rodo išlikę eskizai, iš pradžių reverse ketinta vaizduoti šv. Jurgio skulptūrėlę. Šio šventojo skulptūrėlės buvo mėgstamos Žemaitijoje ir puošdavo dažno sodžiaus kryžkelę ar darželį, tačiau galutiniame variante atsirado Aukštaitijos rytinio pakraščio Palūšės bažnytėlė ir varpinė. Toks pasirinkimas sulaukė ir kritikos, mat net nežinia, ar Žemaitė Palūšėje (Ignalinos r.) kada nors lankėsi.

Ne vieno literatūros klasiko atvaizdas jau tapęs chrestomatinis, o drauge ir stereotipinis: S. Daukantas žvelgia kukliu, tačiau tvirtu žvilgsniu, Žemaitės neatskiriama aprangos detalė – skarelė. Dailininkas Adomas Varnas 1923–1924 m., gyvendamas Prahoje, sukūrė lietuvių literatūros klasikų ir kitų Lietuvai nusipelniusių žmonių litografinius portretus. Piešiniai dar kartą išryškino A. Varno gebėjimą parodyti vaizduojamo asmens panašumą. Kai kurių jo sukurtų portretų tuometė Švietimo ministerija po 2000 egzempliorių buvo užsakiusi mokykloms. Parodoje „Exegi monumentum“ galima pamatyti A. Varno sukurtus Žemaitės, Maironio, S. Daukanto, V. Kudirkos litografinius portretus.

Ne visų rašytojų portretus sukurti paprasta. Kristijonas Donelaitis (1714–1780) nepaliko nė vieno savo portreto. Lietuviai menininkai mūsų grožinės literatūros pradininko portretą pradėjo kurti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Dabar poeto portretų

Spektaklio „Madagaskaras“ (2004) akimirka. Iš kairės: Neringa Būtytė, Indrė Patkauskaitė (Salė), Agnė Šataitė. Gretos Skaraitienės nuotr. Parodai paskolino Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

suskaičiuojama per 800. Vytauto Jurkūno 1955 m. sukurtas medžio raižinys su K. Donelaičio atvaizdu tapo savotišku poeto portretų etalonu. Grafikas prisipažįsta, kad portretą kūrė, „matydamas“ rašytoją jo poemoje „Metai“. 1963 m., artėjant lietuvių klasiko 250-osioms gimimo metinėms, buvo išleistas proginis atvirukų komplektas su V. Jurkūno „Metų“ iliustracijomis. Dailininkas Vincas Kisarauskas 1986–1987 m. taip pat yra nupiešęs K. Donelaičio portreto eskizų. Juos parodai paskolino Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius.

XXI a. į rašytojų įamžinimą žvelgiama kasdieniškiau, kai kuriais atvejais – originaliau. Rašytojų likimai gvildenami spektakliuose, grožinės literatūros kūriniuose. 2015 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pristatė literatūrinių marškinėlių seriją su lietuvių rašytojų klasikų atvaizdais ir citatomis iš rašytojų kūrybos. Pasak idėjos autorių, iniciatyva gimė vyraujant laiko dvasiai, sakančiai, kad šios figūros galėtų prabilti iš naujo. Taip pirmieji ant marškinėlių atsirado K. Donelaitis ir Žemaitė, vėliau šioje serijoje įamžinti rašytojai S. Nėris, Vytautas Mačernis, Antanas Škėma, Marcelijus Martinaitis ir kiti rašytojai. Marškinėliai tapo savitu tapatinimosi su tam tikrais vardais, idėjomis ženklu.

LIKĘ „UŽ KADRO“, BET RYŠKŪS VIEŠOJOJE ERDVĖJE

Ne visi parodos rengėjų užfiksuoti įamžinimo ženklai galėjo sugulti į ekspozicijos vitrinas, todėl atskiras dėmesys jiems skiriamas rašytojus pristatančiuose tekstuose, taip pat parodoje esančiame planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje daugeliui gatvių, skverų, švietimo įstaigų ar bibliotekų suteiktas rašytojų vardas. Gausiausiai toponimikoje įamžinti Žemaitės, S. Nėries, V. Kudirkos, Maironio vardai. Taip jų atminimas įamžintas keliose dešimtyse Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų. Pavyzdžiui, Maironių kaimų pavadinimai suteikti gyvenvietėms Kelmės, Zarasų, Joniškio rajonų savivaldybėse, jo vardu pavadinti keli parkai, ąžuolų giraitė, alėja. Simono Daukanto vardu pavadintos mokyklos veikia Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Papilėje, Šiauliuose, Lenkimuose, Kristijono Donelaičio – Kybartuose, Maironio – Kaune, Vilniuje, Betygaloje, Vinco Kudirkos – Šiauliuose, Radviliškyje, Kaune, Kudirkos Naumiestyje, Salomėjos Nėries – Vilniuje ir Vilkaviškyje, Žemaitės – Telšiuose, Bernardo Brazdžionio – Kaune.

Lietuvos rašytojai įamžinti ir užsienyje. San Paulo mieste Brazilijoje yra Vinco Kudirkos aikštė. Pamyro kalnyno pietvakariuose, Tadžikijoje, stūkso Donelaičio viršūnė, kurios aukštis – 5837 metrai. Niujorke, Vusteryje (JAV) ir Toronte (Kanadoje) veikia Maironio lituanistinės mokyklos, Vašingtone – Kristijono Donelaičio.

Rašytojų įamžinimą apžvelgę parodos rengėjai, be abejonės, nepamiršo ir rašytojų gyvenamąją aplinką, kūrybą atspindinčių memorialinių muziejų, jiems skirtų scenos darbų. Įdomu, kad kai kurių rašytojų gyvenimai it magnetas traukia rašytojų, teatralų dėmesį. 2004-aisiais išleista prozininko, dramaturgo, režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ tais pačiais metais sulaukė Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio spektaklio „Madagaskaras“ premjeros. M. Ivaškevičiaus pjesėje nesudėtinga įžvelgti paralelių tarp Salės vaizduojamo gyvenimo ir S. Nėries biografijos. 2017 m. rudenį Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje Kauno menininkų namai ir Poetų atkūrimo institutas pristatė interaktyvų spektaklįtyrimą „Salomėjos genomas“ (rež. Saulė Norkutė), kuriuo imtasi „atkurti“ poetę Salomėją Nėrį. Interaktyvus spektaklis-ekskursija – tai specialiai muziejaus erdvėms pritaikytas šiuolaikinio teatro projektas, sukurtas pasitelkus DNR, 3D ir robotikos specialistus ir gimęs iš poetės biografijos ir kūrybos tyrinėjimų. 2020 m. vasarį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko pagal rašytojo Sigito Parulskio pjesę pastatyto spektaklio „Julija“, kuriame įpinta ir įvykių iš Žemaitės gyvenimo, premjera (rež. Kirilas Glušajevas).

Stiklo plokštė „Kristijonas Donelaitis“. Kopija. Plokštė pritvirtinta Donelaičio viršūnėje 2014 m. vykusios ekspedicijos į Pamyro kalnus Tadžikijoje metu. Iš Kęstučio Baleišio asmeninio archyvo

PANDEMIJA – TAI IR GALIMYBĖ

Nacionalinės bibliotekos parengta paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ (dizainerė Kotryna Abromaitytė) gyvų skaitytojų apsilankymų kol kas tebelaukia. Į esamą situaciją žvelgdami kūrybiškai, parodos rengėjai jau pristatė ne vieną pažinties su paroda alternatyvą. Sužinoti naujienas, pamatyti dalį eksponatų, dalyvauti konkursuose galima sekant Nacionalinės bibliotekos interneto puslapį, taip pat jos socialinių tinklų „Facebook“ ir „Instagram“ paskyras. Iš arčiau pažvelgti į parodą taip pat kviečiama videogide, kuriame apie parodą pasakoja literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovė dr. Viktorija Šeina.