SAUSIO 13-OJI
Viliaus Jasinevičiaus nuotr.
KAI VILTIS STIPRESNĖ UŽ BAIMĘ (III)
Šiemet Lietuva mini 30 metų, praėjusių nuo lemtingos 1991 m. sausio 13-osios, kai susitelkę beginkliai šalies žmonės apgynė savo laisvę, nepabūgę brutalios sovietų karinės jėgos. Spausdiname trečią, paskutinę, „Tarp knygų“ redakcijos sukakties proga iš Lietuvos bibliotekininkų surinktų atsiminimų apie Sausio 13-ąją dalį. Ankstesnės ciklo publikacijos – „Tarp knygų“, 2021 m. Nr. 1 (sausis) ir Nr. 2 (vasaris).
AUDRUTĖ SADECKIENĖ Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bib liotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vyriausioji metodininkė edukacijai
Dar dabar iškyla vaizdas, atrodo, kad vyko vakar... Tuo metu gyvenome Kaune. Tačiau dalyvavome visuose įvykiuose, kurie vyko Vilniuje. Sausio 12 d. atvykome pas mano seserį į Justiniškes. Vakare susiruošėme prie parlamento. Buvo žvarbus oras. Sušalom. Nutarėme, kad reikia važiuoti namo, sušilti, atsigerti arbatos ir vėl atvažiuoti. Prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos sutikome Atkuriamojo Seimo narį Eugenijų Gentvilą. Jis ėjo į parlamentą. Kadangi buvome baigę tą pačią mokyklą, sustojo pakalbėti. Šaltis skverbėsi į kūną, tuomet E. Gentvilas pasiūlė užsukti į šalia esantį Fizikos instituto bendrabutį pasišildyti, o jis tuo metu paskambins į parlamentą... Paskambinęs sužinojo, kad jau puolamas televizijos bokštas ir ten mažai žmonių. Jis nuskubėjo į parlamentą, o mes – važiuoti prie bokšto. Važiavome per Žvėryną. Kęstučio gatvėje nesutikome nė vienos mašinos, ir staiga matome priešais atvažiuojančią tanketę. Ji nesitraukdama judėjo viduriu gatvės ir tiesiai į mus. Sutraiškys! Šaligatvio borteliai aukšti, auga medžiai, apsisukti 28
nespėsime, o ir pasukti nėra kur. Ir paskutinę akimirką – įvažiavimas į kiemą! Spėjome! Visi drebėjom, palaukėm porą minučių ir vėl važiavom. Išgirdome šaudant. Blaškėmės – visiems važiuoti ar tik vyrams. Vis dėlto norą visiems važiuoti prie bokšto nugalėjo motinos jausmas. Juk jei žūsime, mano ir sesers dukterys liks visiškos našlaitės... Pasikalbėjome ir nusprendėme: moterys – namo, o vyrai – prie bokšto. Žiūrėjome televizorių. Bučelytė pranešė, kad jau braunasi kareiviai... Laukėme ir klausėmės radijo: jau yra žuvusiųjų, sužeistųjų. O greitųjų sirenų gausmas naktį! Dar dabar skamba ausyse. Laisvės prospektu gynėjus vežė į Santariškes. Grįžo vyrai. Buvo nekalbūs. Šokiruoti matytų vaizdų. Netikėjo, kad taip gali būti. Jie buvo ten tuo metu, kai kažką nešė neštuvais, iš po tanko vikšrų traukė vyrą. Jiems sukant į namo kiemą Justiniškėse, prie karininkų namo jau stovėjo tanketė ir saugojo rusų karininkų šeimų ramų miegą...
GIEDRĖ BULGAKOVIENĖ Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė
Visus tuos metus, vos tik pradeda rodyti televizijos bokšto užėmimo kadrus, jau nekalbant apie tankų „pasivaikščiojimus“ per gyvą žmonių „mėsą“ – bliausmas ima, nieko negaliu su savimi padaryti. Beveik visa giminė sausio 12-ąją iki vėlyvos nakties buvo prie bokšto, tarp tų bene 600 autobusais atskubėjusių alytiškių... O Zenonas (Bulgakovas) – su lengvais batais ir be šiltų kojinių, bet susikrovęs visus aparatus, – dar
